Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite:
Mk 2, 1–3, 6; Mch 6, 6–8; 1 Sam 21, 1–6; Mk 3, 20–35; Lk 12, 53; Lk 14, 26.
Įsimintina eilutė:
„Ir pridūrė: ‘Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats’“ (Mk 2, 27–28).
Mk 2, 1–3, 6 užrašyti penki pasakojimai, iliustruojantys Jėzaus mokymą, priešingai religinių vadovų mokymui. Pasakojimai parašyti tokia tvarka, kai kiekvienas pasakojimas paeiliui yra susijęs su ankstesniu aktualiu palyginimu. Paskutinis pasakojimas ir vėl susisieja su pirmuoju.
Kiekvienas iš šių pasakojimų moko, kas yra Jėzus, kaip matyti iš teiginių Mk 2, 10. 17. 20, 28. I, II ir III dalyse įsigilinsime į šių pasakojimų ir Kristaus teiginių prasmę juose.
Mk 3, 20–35 tyrinėsime IV ir V dalyje. Taip pat pamatysime metodo, vadinamo „dvilypiais pasakojimais“, kurį naudojo šios evangelijos surašytojas, pavyzdį. Šis pasakojimo modelis evangelijoje pagal Morkų pasikartoja mažiausiai šešis kartus. Kiekvienu atveju dėmesio centre yra kokia nors svarbi Jėzaus prigimties ir Jo kaip Mesijo vaidmens arba mokinystės prigimties pusė.
Šią savaitę skaitysime keletą pasakojimų apie Jėzų ir pamatysime, ko iš jų galime pasimokyti.
I. PARALYŽIUOTOJO IŠGYDYMAS
1. Perskaitykite Mk 2, 1–12. Ko paralyžiuotasis ieškojo, kai buvo atneštas pas Jėzų, ir ką jis gavo?
Šis žmogus buvo paralyžiuotas, todėl keturi jo draugai turėjo atnešti jį pas Jėzų. Po to, kai jie praplėšė stogą ir nuleido vyrą pas Jėzų, Mk 2, 5 pažymima, kad Jėzus išvydo jų tikėjimą. Kaip tikėjimas gali būti matomas? Kaip ir meilė, ji tampa matoma darbais, ką atvirai iliustruoja draugų atkaklumas.
Žmogaus poreikis buvo akivaizdžiai fizinis. Tačiau atsidūrus Jėzaus akivaizdoje, pirmieji Jėzaus žodžiai reiškė nuodėmių atleidimą. Visą laiką žmogus nepratarė nė žodžio. Vietoj to, religiniai vadovai prieštaravo (mintyse) tam, ką padarė Jėzus. Jie manė, kad Jo žodžiai yra šventvagiški, įžeidžiantys Dievą, prisiimant išimtines teises, priklausančias tik Dievui.
Prieštaraujantiems Jėzus atsakė tipiškais rabinų argumentais, vadinamais „nuo mažesnio iki didesnio“. Viena yra sakyti, kad žmogui atleidžiamos nuodėmės; kita – padaryti taip, kad paralyžiuotasis vaikščiotų. Jei Jėzus gali padaryti, jog šis žmogus vaikščiotų Dievo galia, tada Jo tvirtinimas, kad jam atleidžiamos nuodėmės yra pagrįstas.
2. Perskaitykite Mch 6, 6–8. Kaip šios eilutės paaiškina, kas vyko tarp Jėzaus ir vadovų?
Šie religiniai vadovai nepamatė to, kas iš tikrųjų svarbu – teisingumo, gailestingumo ir nuolankaus ėjimo su Dievu. Apsėsti asmeninio supratimo, susijusio su Dievu, gynybos jie buvo apakę akivaizdiems Dievo darbams. Niekas nerodė, jog Rašto aiškintojai pakeitė savo nuomonę apie Jėzų, nors Jis pateikė jiems daugiau nei pakankamai įrodymų, kad Jėzus yra siųstas Dievo – ne tik leido suprasti, kad Jis gali perprasti jų mintis (pats savaime nepaprastas sugebėjimas), bet ir išgydydamas paralyžiuotąjį jų akivaizdoje taip, kad jie negalėtų to paneigti.
Kaip galime apsisaugoti ir išvengti tų pačių spąstų, į kuriuos pateko šie žmonės – buvo tokie apsėsti religinių formų, kad nebematė to, kas iš tikrųjų svarbu tikram tikėjimui (žr. Jok 1, 27)?
II. LEVIO PAŠAUKIMAS IR PASNINKO KLAUSIMAS
3. Perskaitykite Mk 2, 13–22. Kas buvo Alfiejaus sūnus Levis ir kodėl jo tapimas Jėzaus mokiniu sulaukė priekaištų?
Jėzaus laikais muitininkai buvo vietinės valdžios arba Romos tar- nai. Jie buvo nemėgstami Judėjos žydų, nes dažnai reikalaudavo didesnių už nustatytus mokesčių ir praturtėdavo savo tautiečių sąskaita. Hebrajų religinio įstatymo komentare, Mišnos traktate To- horote, rašoma: „Jei mokesčių rinkėjas įžengia į namą [visa, kas yra jame], tampa nešvaru“. Taigi nestebina, kad Rašto aiškintojai priekaištaudami klausė: „Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
Kaip Jėzus atsakė į jų klausimą? Jis jo neneigė. Vietoj to, Jis jį apvertė, parodydamas, kad gydytojo reikia ligoniams, o ne sveikiesiems. Taip Jis parodė esantis dvasinis gydytojas, galintis išgydyti sielą, kuri serga nuodėme. Argi gydytojui nederėtų eiti ten, kur sergama?
Mk 2, 18–22 prasideda nauja tema. Tai yra pagrindinis iš šių penkių su ginčais susijusių pasakojimų. Ankstesniame skyriuje buvo pasakojama apie Levio surengtą puotą, šį kartą pasakojimas susijęs su pasninko klausimu. Pastarąjį apima teiravimasis, kodėl Jėzaus mokiniai nepasninkauja, kai pasninkauja Jonas Krikštytojas ir fariziejai. Jėzus atsakė pavyzdžiu arba palyginimu, savo buvimą prilygindamas vestuvių puotai. Vestuvės būtų labai keistos, jei visi svečiai pasninkautų. Tačiau Jėzus pranašavo dieną, kai jaunikis bus paimtas, o tai yra nuoroda į kryžių. Tada bus laikas pasninkui.
Jėzus tęsia dviem palyginimais, išryškinančiais kontrastą tarp Jo ir vadovų mokymo – naujas audinys ant seno drabužio ir naujas vynas senuose vynmaišiuose. Koks įdomus būdas priešpastatyti Kristaus mokymą religiniams vadovams. Tai parodo, kokie sugedę buvo mokytojai. Net teisinga religija gali virsti tamsa, jei žmonės nebus atsargūs.
Kas yra tie, į kuriuos šiandien būtų galima žiūrėti kaip į muitininkus Jėzaus laikais? Kaip pakoreguoti savo mąstymą jų atžvilgiu?
III. SABATOS VIEŠPATS
Mk 2, 23–24 fariziejai kaltino mokinius nesilaikymu sabatos. Pagal žydų paprotį, sabatą buvo uždraustos 39 darbo formos, kurios, fariziejų nuomone, apėmė tai, ką darė mokiniai.
4. Perskaitykite Mk 2, 23–28. Kaip Jėzus atrėmė fariziejų pateiktus kaltinimus?
Jėzus atsakė pasakojimu, kaip Dovydas valgė pašventintą duoną (1 Sam 21, 1–6). Padėtinė duona buvo paimta sabatos dieną; taigi Dovydo kelionė galėjo būti skubus pabėgimas sabatą. Jėzus teigė, kad jei Dovydui ir jo vyrams buvo leista valgyti padėtinę duoną, tuomet Jėzaus mokiniams leidžiama skabyti ir valgyti grūdus.
Jėzus taip pat nurodė, kad sabata buvo skirta žmonijos labui, o ne atvirkščiai, ir kad Jo teiginio pagrindas yra tai, jog Jis yra sabatos Viešpats.
5. Perskaitykite Mk 3, 1–6. Kaip šis pasakojimas iliustruoja Jėzaus mintį, kad sabata buvo skirta žmonijai?
Jėzus vėl susidūrė su dėl sabatos priekaištaujančiais religiniais vadovais. (Tačiau atkreipkite dėmesį, kad priekaištų priežastimi niekada nebuvo pati sabatos diena.) Religiniai vadovai norėjo apkaltinti Jėzų, jei Jis gydys per sabatą. Jėzus nevengė priešpriešos su jais. Jis parodė kontrastą tarp gero ar žalos, gyvybės gelbėjimo ar žudymo. Atsakymas į klausimą yra akivaizdus; daryti gera ir gelbėti gyvybę daug labiau dera sabatos veiklai.
Jėzus gydė žmogų, o tai supykdė Jo priešininkus, kurie nedelsdami pradėjo planuoti Jo mirtį. Ironija ta, kad, norėjusieji apkaltinti Jėzų nesilaikant sabatos, patys nesilaikė sabatos planuodami Jo mirtį tą pačią dieną.
Kokius sabatos laikymosi principus galite įžvelgti šiuose pasakojimuose ir iššūkius, su kuriais susiduriame šiuolaikiniame amžiuje laikydamiesi sabatos?
IV. DVILYPIAI PASAKOJIMAI. 1 dalis
6. Perskaitykite Mk 3, 20–35. Kokį ryšį matote tarp dviejų šiose eilutėse susipynusių pasakojimų?
Šios eilutės yra pirmoji evangelijos pagal Morkų „dvilypio pasakojimo“, kuriame pradedama vienu įvykiu, o vėliau jį keičia kitas, o apie pirmąjį įvykį baigiama pasakoti vėliau.
Pirmasis pasakojimas yra apie Jėzaus giminaičius, kurie ruošėsi Jį suvaldyti, nes manė, kad Jis netekęs nuovokos (Mk 3, 21). Antrasis pasakojimas yra apie Rašto aiškintojus Jeruzalėje, kaltinusius Jėzų susivienijus su velniu. (Šioje dalyje dėmesys sutelkiamas antram pasakojimui Mk 3, 22–30.)
Mk 3, 22 Rašto aiškintojai kaltino Jėzų išgydant velnio galia. Jėzus pirmiausia reagavo klausimu: „Kaip šėtonas gali išvaryti šėtoną?“ Nesuvokiama, kad šėtonas darbuotųsi prieš save. Toliau Jėzus kalbėjo apie karalystės susiskaldymą, namus ir patį šėtoną, parodydamas, koks absurdiškas toks pasidalijimas būtų jų sėkmei. Tada Viešpats suka pokalbį ir prabyla apie galiūno surišimą, kad apiplėštų jo namus. Šiame pastarajame pavyzdyje Jėzus yra išbrovėlė, įsiveržiantis į šėtono pasaulį, surišantis tamsos kunigaikštį, kad išvaduotų belaisvius.
7. Perskaitykite Mk 3, 28–30. Kas yra neatleistina nuodėmė ir ką tai reiškia?
Neatleistina nuodėmė – tai piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai, vadinant Dvasios darbą velnio darbu. Atkreipkite dėmesį į priežastį Mk 3, 30, kodėl Jėzus taip pareiškė Mk 3, 28–29: Rašto aiškintojai sakė, kad „Jis turi Belzebulą“, nors iš tikrųjų Jis turėjo Šventąją Dvasią. Jei Šventosios Dvasios darbą vadinsime velnio darbu, tuomet neklausysime Šventosios Dvasios, nes niekas sveiko proto nenori sekti velnią.
Kodėl baimė, jog galbūt padarėte „neatleistiną nuodėmę“, parodo, kad jos nepadarėte? Kodėl pati baimė yra įrodymas, kad taip nenusidėjote?
V. DVILYPIAI PASAKOJIMAI. 2 dalis
8. Perskaitykite Mk 3, 20–21. Koks patyrimas paskatino Jėzaus šeimą laikyti Jį netekusiu nuovokos?
Kaltinimas nestabilia nuovoka yra gana rimtas. Paprastai tai susiję su patyrimu, kai asmuo kelia grėsmę savo paties saugumui. Jėzaus šeima dėl Jo nerimavo, nes Jis buvo toks užimtas, kad nespėdavo net pavalgyti. Jie pasiryžo pasirūpinti Juo, ir čia nutrūksta pirminis pasakojimas, pakeičiamas antru – apie Rašto aiškintojus, kaltinančius Jėzų susitarimu su velniu.
Keistas panašumas sieja šio dvilypio pasakojimo pirmą ir antrą dalį. Atrodo, kad paties Jėzaus šeimos nusistatymas Jo atžvilgiu priminė Rašto aiškintojų nusistatymą. Šeima sakė, kad Jis netekęs nuovokos. Rašto aiškintojai sakė, kad Jis išvien su velniu.
9. Perskaitykite Mk 3, 31–35. Ko norėjo Jėzaus šeima ir kaip Jis reagavo?
Šis vaizdas gali pasirodyti keistas. Jei jūsų mama ar kiti šeimos nariai ateitų pas jus, ar neturėtumėte su jais susitikti? Bėda ta, kad tuo metu Jėzaus šeima prieštaravo Dievo valiai. Jėzus pripažino šią tiesą ir šiose eilutėse iš naujo apibrėžė šeimą. Tie, kurie vykdo Dievo valią, yra Jo brolis, sesuo ir motina. Jis yra Dievo Sūnus, ir tie, kurie vykdo Dievo valią, tampa Jo šeima.
Abiejuose šiuose dvilypiuose evangelijos pagal Morkų pasakojimuose slypi gili ironija. Antrame pasakojime Jėzus sako, kad susiskaldę namai negali išsilaikyti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pirmame pasakojime paties Jėzaus namai, Jo šeima, yra susiskaldę! Tačiau Jėzus išsprendžia šį galvosūkį iš naujo apibrėždamas šeimą. Tikroji Jo šeima yra tie, kurie vykdo Dievo valią kartu su Juo (žr. Lk 12, 53; Lk 14, 26).
Istorija liudija, kad krikščionys buvo daug kartų atskirti nuo savo artimųjų. Tai sunkus patyrimas. Šios evangelijos pagal Morkų eilutės atskleidžia, kad Jėzus patyrė tą patį. Jis tai suprato ir galėjo paguosti tuos, kurie patyrė šį dažnai skausmingą atsiskyrimą.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 242–250; p. 251–259.
„Paklaustas ‘Ar leistina šabo dieną gydyti?’, Jėzus atsakė: ‘Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?! O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną’ (Mt 12, 10–12).
Sekliai nedrįso atsakyti Kristui visiems matant, nes bijojo patekti į keblią padėtį. Jie žinojo, kad Jis sako tiesą. Užuot nusižengę savo papročiams, jie buvo linkę palikti žmogų kentėti, nors gyvuliui būtų padėję, kad savininkas nepatirtų žalos. Taigi didesnis dėmesys buvo rodomas kvailam gyvuliui negu žmogui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą. Tai iliustruoja visų klaidingų religijų veikimą. Jos kyla iš žmogaus noro iškelti save aukščiau Dievo, bet viskas baigiasi tuo, kad jis puola žemiau už gyvulį. Kiekviena religija, nepripažįstanti aukščiausios Dievo valdžios, atima iš žmogaus tą šlovę, kuri jam buvo suteikta jo sukūrimo metu ir kuri turi būti atnaujinta jam per Kristų. Kiekviena neteisinga religija moko nesugebėti patenkinti žmogaus poreikių, kančių ir teisių. Evangelija, priešingai, be galo vertina žmoniją, kaip atpirktą Kristaus krauju, ir moko jautriai reaguoti į žmogaus troškimus ir vargus. Viešpats sako: ‘Mariuosius padarysiu retesnius už gryną auksą, žmones – retesnius už auksą iš Ofyro’ (Iz 13, 12)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 256.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kokia strategija ar įpročiai padeda jums ir jūsų vietinei bendruomenei išlikti jautriems tyliai kenčiantiems žmonėms, tokiems kaip paralyžiuotasis Morkaus 2?
- Pagalvokite, kokie apakinti neapykantos, papročių, dogmų ir religijos apskritai tapo religiniai vadovai, kurie atstūmė Jėzų, ir net Jo stebuklai, turėję atverti jų protą Jam, to nepadarė. Kaip mes galime apsisaugoti, kad kažkas panašaus nenutiktų mums?
- Kaip jūsų vietinė bendruomenė gali tapti „šeima“ tiems, kurių genetinė šeima juos atstūmė dėl tikėjimo?
- Išsamiau apmąstykite „neatleistinos nuodėmės“ klausimą. Klasėje aptarkite, ką ji reiškia ir kaip galime užtikrinti, kad taip nenusidėtume.