#6 IŠ IŠORĖS Į VIDŲ

Evangelija pagal Morkų 2024 July 21

Rugpjūčio 3–9 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 7; Iz 29, 13; Iš 20, 12; Mk 8,
11–21.


Įsimintina eilutė: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį
sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“ (Mk 7, 15).


Šią savaitę tyrinėsime Morkaus 7 ir Morkaus 8 pradžią. Morkaus 7
pradžioje Jėzus sukėlė ginčus, atmetęs religinius papročius. Tačiau Jis
tai darė tokiu būdu, kuris stulbinančiai tinka šiandieniniam krikščioniškam
gyvenimui.
Tada Jėzus užminė mįslę, atvėrusią duris tikram supratimui, susijusiam
su tikėjimo esme.
Po to Jis nukeliavo į Tyro ir Sidono sritį ir ten susitiko su moterimi,
kuri vienintelė evangelijose laimėjo ginčą su Jėzumi. Jo susitikimas su
ja buvo neįprastas, o po juo slypi keli slapti pokalbiai, kuriuos moteris
perprato ir dėka jos tikėjimo Jėzus patenkino jos prašymą.
Morkaus 7, su dar vienu išgydymu, atskleidžia svarbią tiesą – kad
ir kokie įspūdingi būtų stebuklai, vien jų dažnai nepakanka, jog širdis
priimtų tiesą. Galų gale, kuo stebuklai pasitarnavo religiniams vadovams,
kurie buvo linkę atstumti Jėzų?
Tyrinėdami Morkaus 8 atkreipsime dėmesį į duonos kaip mokymo
ir papročių simbolio reikšmę. Šiuose pasakojimuose yra puikių pamokų,
susijusių su religinio gyvenimo prasme ir papročiais.

I. ŽMONIŲ PAPROČIAI IR DIEVO ĮSAKYMAI

  1. Perskaitykite Mk 7, 1–13. Kokios aktualios tiesos čia pateiktos?

Galima įsivaizduoti, kaip vaikai, tyrinėję šias eilutes Sabatos mokykloje,
grįžę namo pasakė mamoms, kad prieš valgį jiems nereikia
plauti rankų, nes taip sakė Jėzus. Tačiau šis pasakojimas nesusijęs su
higiena.
Jėzaus laikais daugelis žmonių tame krašte itin laikėsi apeiginio
švarumo. Per laikotarpį tarp Senojo ir Naujojo Testamento rankų plovimo
idėja, siekiant išlikti švariems apeigine prasme, išplito ir tarp paprastų
žmonių, nors iš pradžių ši taisyklė Senajame Testamente galiojo
tik kunigams (Iš 30, 17–21). Atsižvelgdami į šią sampratą religiniai
vadovai skundėsi Jėzui dėl Jo mokinių.
Jėzus neatsakė į Jam tiesiogiai skirtą klausimą. Vietoj to Jis užtarė
savo mokinius dvejopai atsakydamas. Pirma, Jis citavo griežtus Izaijo
žodžius, kuriais priekaištauta tautai, garbinusiai Dievą lūpomis, bet
širdimi nutolusiai nuo Jo (Iz 29, 13). Izaijas cituojamas toliau smerkiant
žmogiškuosius papročius, kuriais keičiami Dievo įsakymai.
Antroji Jėzaus atsakymo dalis cituojant Izaiją panaudota Kristaus
naudai. Viešpats citavo Dievo įsakymą gerbti savo tėvus (Iš 20,12);
t. y. rūpintis jais senatvėje, ir tai priešpastatoma religiniam papročiui,
kai galima ką nors padovanoti Dievui (korbanas), vis tiek dovaną panaudojant
sau, užuot padėjus senyviems tėvams, kuriems reikia pagalbos.
Galima tik įsivaizduoti: „Apgailestauju, tėve. Labai norėčiau
tau padėti, bet pinigus padovanojau šventyklai“.
Būtent tokią veidmainystę Jėzus peikė nenuolaidžiaudamas.
Žmogiškąjį
paprotį jie iškėlė aukščiau Dievo Žodžio ir tai darydami
nusidėjo.
Taigi, koks buvo atsakymas į fariziejų klausimą? Jėzaus atsakymas
reiškė, kad Jis nelaikė įtikinamu jų reikalavimo, kad rankų plovimas
yra būtinas vykdant Dievo valią. Vietoj to Jo atsakymas aiškiai palaiko
Įstatymo įsakus žmogiškų papročių atžvilgiu (taip pat žr. Mk 1, 44;
Mk 7, 10–13; Mk 10, 3–8; Mk 12, 26. 29–31.)

Ar galime turėti kokių nors „papročių“, kurie prieštarauja Dievo Įstatymo
principams? Jei taip, kokių?


II. ŠVARIOS RANKOS AR ŠVARI ŠIRDIS?

  1. Perskaitykite Mk 7, 14–19. Ką Jėzus turėjo omenyje pateikdamas
    galvosūkį Mk 7, 15?

Jėzaus žodžiai šioje eilutėje daugelį privertė susimąstyti, jiems apsvarstant
asmeninį santykį su Kunigų 11 mokymu apie švarų ir nešvarų
maistą. Ar Jėzus panaikino šį skirtumą? Ar septintosios dienos
adventistai klysta mokydami, kad bažnyčios nariai, valgantys mėsą,
turi valgyti tik iš švarių gyvūnų sąrašo?
Pirma, būtų keista, jei Jėzus staiga atmestų Mozės nurodymus
Mk 7, 14–19, kai Jis ką tik gynė Mozės įsakus papročių atžvilgiu Mk
7, 6–13. Antra, patys papročiai, kurių laikėsi fariziejai, nebuvo pagrįsti
Senojo Testamento mokymu; su maitinimusi susiję įsakymai,
priešingai, buvo. Trečia, Mk 7, 19 reiškia ne tai, kad su maistu susiję
įsakai buvo panaikinti ar kad Jėzus paskelbė visą maistą švariu, bet
tai, kad fariziejų prisilietimo ir susiteršimo paprotys buvo negaliojantis.
Pavyzdžiui, klaidinga galvoti, kad jei galima susiteršti kontaktuojant
su pagonimis, taip pat galima susiteršti liečiant maistą, kurį
lietė jie.

  1. Perskaitykite Mk 7, 20–23. Kas, pasak Jėzaus, suteršia žmogų?

Mk 7, 19 Jėzus pažymėjo, kad maistas patenka ne į širdį, o į skrandį,
o paskui pasišalina per žarnyną. Tačiau Mk 7, 21–23 Jis pažymėjo, kad
pikta kyla iš širdies, iš žmogaus vidaus. Jis pateikė ydas, kurios prasideda
piktomis mintimis, o baigiasi piktais darbais.
Paminėjus penktąjį įsakymą Mk 7, 10, vėliau ydų sąraše paminėti
visi iš Dešimties įsakymų. Be to, Mk 7, 7 Jėzus paminėjo garbinimą

veltui, sulaužant tai, kas yra pirmųjų keturių iš Dešimties įsakymų
esmė. Taigi Jėzus šiose eilutėse gina Dievo Įstatymą.
Galbūt jūs laikotės deramos teologijos, bet kam visiškai ir galiausiai
priklauso jūsų širdis?


III. TRUPINIAI ŠUNYČIAMS

  1. Perskaitykite Mk 7, 24–30. Kokių svarbių pamokų galima įžvelgti
    šiame pasakojime?

Po sudėtingų tyrinėtų eilučių, šiose eilutėse užrašytas pasakojimas
taip pat išryškina nerimą keliančius klausimus. Kodėl Jėzaus atsakymas
šiai moteriai toks griežtas, net sulyginimas su šunyčiais?
Jis atvirai to nepaaiškino, bet dvi Jo atsakymo jai ypatybės rodo, ko
Jis moko. Mk 7, 27 Jis sakė, kad vaikai turi būti pamaitinti „pirmiau“.
Jei yra „pirmiau“, logiška, kad būtų kažkas antra. Kita ypatybė yra ta,
jog Jėzus vartojo mažybinę žodžio šuo formą, o kontekste tai reiškia,
kad tokie šunyčiai įleidžiami į namus, priešingai gatvės šunims. Moteris,
atsakydama Jėzui, atsižvelgia į šias dvi ypatybes, o tai padeda
paaiškinti jos atsakymą.
Šios moters atsakymas gana taiklus. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet
ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupino“ (Mk 7, 28).
Kaip ši moteris sugalvojo tokį atsakymą Jėzui? Be abejo, ją skatino
meilė dukrai. Jėzus taip pat ją drąsino. Jis pasakė „pirmiau“, o tai
reiškia, kad galėjo būti ir antra. Be to, Jis užsiminė, kad ji yra šunytis
po stalu. Kaip šunytis buvo namuose po stalu, taip ji buvo prie Jėzaus
kojų ir meldė už savo dukrą. Taigi ji laikėsi šunyčių teisės į pritrupintą
maistą.
Moters atsakymas atskleidžia jos tikėjimą. Pavadindama galingą
dukters išgydymo per atstumą stebuklą trupiniu, ji parodė ir tai, kad
Jėzaus galia buvo ypač didelė (jei toks stebuklas būtų trupinėlis, koks
būtų visas duonos kepalas?), ir jos prašymo patenkinimas Jam buvo
nesunkus darbas. Jėzus buvo sujaudintas ir patenkino jos prašymą.

„Bendraudamas su ja Jis parodė, kad moteris, kuri buvo laikoma
Izraelio atstumtąja, yra nebe svetima, o Dievo šeimos vaikas. Ir kaip
vaikas ji turi privilegiją naudotis Tėvo dovanomis“ (E. Vait, Su meile iš
Dangaus, 2011, p. 368.).
Kodėl išankstinis nusistatymas kitų rasių ir tautybių atžvilgiu prieštarauja
Jėzaus mokymui? Kokių reikia pastangų, kad būtume apvalyti
nuo šio blogio?


IV. SURIŠTAS LIEŽUVIS

  1. Perskaitykite Mk 7, 31–37. Kas buvo atvestas pas Jėzų ir ką Jėzus
    dėl jo padarė?

Jėzus nėjo trumpiausiu keliu, kad sugrįžtų į Galilėją iš Tyro ir Sidono
srities. Atrodo, kad Jėzus keliavo į šiaurę nuo Tyro srities, per Sidono
sritį, tada į šio regiono vidurį ir į šiaurės rytus nuo Galilėjos ežero,
galiausiai priartėjo prie paties ežero. Tai buvo vingiuotas maršrutas,
skiriant daugiau laiko mokiniams.
Tekste tiksliai nenurodyta, kas šį žmogų atvedė pas Jėzų, bet jo
problema buvo pakankamai aiški – jis negirdėjo ir sunkiai kalbėjo.
Klausos praradimas izoliuoja žmones nuo aplinkos, dėl kurtumo
jiems taip pat gali būti sunku išmokti kalbėti. Šio žmogaus problema
galėjo būti ilgalaikė.
Jėzus suprato šio žmogaus keblią padėtį ir pasivedė jį nuošaliau.
Viešpats pasirinko įdomų būdą šiam žmogui išgydyti, ypač šiuolaikiniams
skaitytojams. Jis įleido pirštus vyrui į ausis, paseilino, palietė
liežuvį ir atsiduso. Jėzus palietė paveiktas šio žmogaus kūno dalis, kurias
Jis išgydys, bet kam Jis atsiduso? „Pažvelgęs į dangų Jis atsiduso,
mat pagalvojo apie ausis, kurios neatsivers tiesai, ir liežuvius, kurie
neišpažins Atpirkėjo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 372.).
Jėzus stebuklingai grąžino vyrui klausą ir leido jam aiškiai prabilti.
Jo atodūsis parodo ribas, kurias Dievas nusistatė žmonijos pasirinkimo
teisės atžvilgiu. Jis nevers vykdyti Jo valią. Visi gali laisvai rinktis,

kas juos ves – gyvybės Kunigaikštis ar tamsos kunigaikštis. Jėzus galėjo
atverti kurčiam ausis, bet nevers netikinčių širdžių pripažinti Jį
Mesiju.
Šis trumpas pasakojimas taip pat parodo, ką Dievas gali padaryti
dėl tų, kurie noriai kreipiasi į Jį. Galbūt jaučiatės pernelyg santūrūs
dalintis savo tikėjimu, negalite nieko pasakyti, tarsi nebylūs. Šis stebuklas
padrąsina, kad Viešpats Jėzus gali atverti jūsų ausis, kad būtumėte
jautrūs kitų poreikiams ir pasidalytumėte paruoštu žodžiu, kuris
pakylės juos kelionėje.
Ką daryti su dovanomis, susijusiomis su klausa ir kalbėjimu, kurios
jums buvo duotos? Kaip jomis naudojatės?


V. SAUGOTIS RAUGO

  1. Perskaitykite Mk 8, 11–13. Koks fariziejų nusistatymas labai nuvylė
    Jėzų?

Kodėl Jam neparodžius dieviškosios galios ir neįtikinus šių kaltininkų?
Problema čia siekia Morkaus 3 pabaigą, kur Jėzus kalbėjo
apie nuodėmę Šventajai Dvasiai. Jei negirdima ausimis ir nematoma
akimis, kitoks stebuklas, net ženklas iš dangaus, neįtikins. Jis tiesiog
būtų atmestas, kaip ir visa kita. Pasiryžusiųjų netikėti įtikinimui nepakanka
net stebuklų.

  1. Perskaitykite Mk 8, 14–21. Ką mokiniai pamiršo ir ką Jėzus dėl to
    pasakė?

Jėzus pasinaudojo galimybe įspėti mokinius dėl fariziejų ir Erodo
„raugo“ (Mk 8, 15), reiškiančio jų mokymą (plg. su Mt 16, 12).
Tačiau mokiniai neteisingai suprato ir galvojo, kad Jėzus kalbėjo
apie vengimą pirkti duoną. Kaip įprasta, mokiniams neteisingai suprantant,
Jėzus jiems duodavo nurodymų. Viešpats pateikė daugybę

klausimų, iš kurių pirmieji buvo retorinio pobūdžio, išreiškiant nusivylimą,
kad jie nesuprato Jo misijos. Jo žodžiai priminė tai, ką Jis sakė
Mk 4, 10–12 apie nesuprantančius pašaliečius. Jo stiprūs žodžiai buvo
skirti pažadinti mokinius iš dvasinio miego.
Mk 8, 19–20 Jis pateikė paprastus faktais pagrįstus klausimus, kiek
pintinių likučių jie pririnko po to, kai Jis pamaitino 5000 (Mk 6, 30–44)
ir 4000 (Mk 8, 1–10), skirtus parodyti, jog jie jau turėjo suprasti, kad
vien išteklių ribotumas nėra kliūtis Viešpaties Mesijui. Jo paskutinis
klausimas Mk 8, 21 taip pat yra retorinis: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?“
Pagalvokite apie visa, ką jie jau matė ir patyrė su Jėzumi.
Kaip galime išmokti išlaikyti savo širdį ir protą atvirą Dievo tikrovei
ir Jo meilei? Apmąstykite visus įrodymus, kurie mums buvo duoti,
apreiškiančius Dievą ir Jo meilę. Tačiau, kodėl kartais vis tiek lengva
abejoti?


TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 372–378.
„Kaip plačiai ši subtili, apgaulinga nuodėmė paplitusi tarp mūsų –
Viešpaties sekėjų – ir šiandien, kaip senovėje! Kaip dažnai mūsų tarnavimą
Kristui, mūsų bendravimą vienas su kitu bjauroja slaptas troškimas
išaukštinti save! Kaip greitai gimsta noras įtikti sau ir žmonių
palankumo ilgėjimasis! Būtent meilė sau, troškimas rasti lengvesnį
kelią nei paskyrė Dievas, skatina Dievo nurodymus pakeisti žmonių
sukurtomis teorijomis ir tradicijomis. Kristus perspėjo savo mokinius:
‘Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo“.
Kristaus religija yra įsikūnijęs nuoširdumas. Uolumas dėl Dievo šlovės
– Šventosios Dvasios įdiegtas motyvas; tik Jos veikimas gali pažadinti
šį motyvą. Tik Dievo galia gali įveikti norą ieškoti sau naudos ir
veidmainystę. Šį permaina – Jo veikimo ženklas. Kai mūsų priimtasis
tikėjimas sugriauna savanaudiškumą ir apsimetinėjimus, kai jis paskatina
ieškoti ne savo, o Dievo šlovės, galime žinoti, jog viskas gerai.
‘Tėve, pašlovink savo vardą!’ (Jn 12, 28) – tokia buvo pagrindinė Kristaus
gyvenimo gaida, ir jeigu seksime Jį, tai bus ir mūsų pagrindinė
gyvenimo gaida. Jie liepa mums ‘taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo’

ir iš to patirti, ‘jog esame Jį pažinę, kad laikomės Jo įsakymų’“ (1 Jn 2, 6. 3)

(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 377.).


KLAUSIMAI APTARIMUI:

1. Kokie krikščioniški papročiai padeda išlaikyti širdį tyrą?

    2. Kas jūsų bendruomenėje yra „nešvarūs“? Ką galite padaryti, kad
    priartintumėte juos prie Evangelijos?

    3. Kartu su klase apmąstykite, ką galite padaryti, kad būtų galima paprastais
    būdais dalytis Evangelija su jūsų kaimynais.

    4. Perskaitykite Mk 8, 1–10, apie 4000 pamaitinimą. Kokį skirtumą
    šių eilučių aiškinimui lemia tai, kad minia greičiausiai buvo pagonys?
    Kodėl tai apskritai neturėtų nulemti jokio skirtumo?

    5. Kaip galime uoliai saugotis nuo įgimto noro, būdingo visoms
    puolusioms būtybėms, išaukštinti save?