Liepos 27–rugpjūčio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 4, 35–41; Ps 104, 1–9; Mk 5,
1–43; Sk 27, 17.
Įsimintina eilutė: Bet Jėzus nesutiko ir pasakė: Eik namo pas saviškius
ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir
kaip tavęs pasigailėjo“ (Mk 5, 19).
Jėzus daugiausia tarnavo Galilėjoje, ypač prie Galilėjos ežero ir
aplink ežerą, maždaug 21 km ilgio ir 13 km pločio regione. Tame regione
tai didžiausias vandens telkinys ir jis buvo aplinkinių gyvenimo
centru.
Morkaus 4 baigiasi Jėzaus ir Jo mokinių kelione per Galilėjos ežerą.
Kilo audra, kurią Jėzus nutildė įsakydamas vėjui ir bangoms. Morkaus
6 baigiasi panašiai, tačiau tąkart Jėzus ėjo vandeniu savo mokinių valtyje
link. Kartu su šiais įvykiais ant vandens minimi daugybė Jėzaus
stebuklų, padarytų sausumoje, ir Jo mokinių pirmoji misionieriška
veikla. Šie pasakojimai yra šios savaitės tyrinėjimo objektas.
Šių dramatiškų pasakojimų esmė – leisti skaitytojui pamatyti, kas
yra Jėzus. Jis yra Tas, kuris gali nutildyti audrą, išgydyti apsėstąjį demono,
išgydyti moterį, tiesiog palietusią Jo drabužius, prikelti mirusią
mergaitę, skelbti gimtajame mieste, išsiųsti savo mokinius su misija
skelbti, pamaitinti 5000 žmonių keliais kepaliukais ir žuvimi, ir eiti
vandeniu – neįtikėtinos galios parodymas, priartinęs mokinius prie
supratimo, kad Jis yra Dievo Sūnus.
I. AUDROS NUTILDYMAS
- Perskaitykite Mk 4, 35–41. Kas čia vyksta ir ko šis pasakojimas
moko apie Jėzų?
Morkaus 4 pradžioje Jėzus įlipa į valtį, kad mokytų krante likusią
minią. Atrodo, kad Jis galėjo išlipti iš valties ir pasikalbėti su mokiniais
privačiai. Dabar, po ilgos dienos, mokiniai Jėzų „pasiėmė, kaip Jis valtyje
sėdėjo“. Jis iškart užmigo valties laivagalyje. Ežere prasidėjo didžiulė
audra ir, mokiniams kilo grėsmė nuskęsti, tad jie pažadino Jį.
Dramatiškai Jėzus nutildė vėją ir bangas. Virš ežero įsivyravo ramybė.
Suprantama, kad mokiniai labai išsigando tokios dieviškos galios pademonstravimo.
- Perskaitykite Ps 104, 1–9. Kaip čia Dievo paveikslas prilygsta Kristui,
nuraminusiam audrą?
Mk 4, 35–41 pasakojimas atitinka bendrą biblinį Dievo ar vieno iš
Jo angelų pasirodymo modelį. Šiems pasirodymams būdinga: (1) dieviškosios
galios parodymas, (2) žmogiška baimė, (3) įsakymas nebijoti,
(4) apreiškimo žodžiai, dėl kokios priežasties Dievas arba angelas pasirodė,
(5) žmogiška reakcija į apreiškimą. Šiame pasakojime yra keturios
iš penkių minėtų ypatybių – audros nutildymas yra dieviškosios galios
parodymas, mokinių baimė yra žmogiškoji baimė. Klausimas „Kodėl
jūs tokie bailūs?“, yra įsakymas nebijoti. Mokinių klausimas: „Kas gi Jis
toks?“, yra žmogiška reakcija. Trūksta tik apreiškimo. Ši trūkstama detalė
yra Apreiškimo / Slėpinio temos, vyraujančios visoje šioje evangelijoje,
dalis, kada paaiškės tiesa apie Jėzų. Mokinių klausimas: „Kas gi
Jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!“, leidžia skaitytojui įterpti trūkstamus
apreiškimo žodžius – Jis yra Dievo Sūnus, pats Viešpats.
Pagalvokite apie Dievo galią. Kaip išmokti pasikliauti šia galia ir ja
pasitikėti visuose gyvenimo reikaluose?
II. AR GIRDITE ŠNABŽDESĮ PER TRIUKŠMĄ?
- Perskaitykite Mk 5, 1–20. Ko šis pasakojimas moko apie didžiąją
kovą ir, vėlgi, apie Jėzaus galią?
Jei ankstesnis vakaras prie ežero buvo nepamirštamas, tai atvykimas
į geraziečių kraštą kitą rytą buvo toks pat įspūdingas. Pasakojime
apie demono apsėstąjį pateiktos širdį veriančios detalės. Sutrupinęs
grandines, jis gyveno kapų rūsiuose ir daužė save akmenimis. „Niekas
negalėdavo jo suvaldyti“ (Mk 5, 4), tada jis sutiko Jėzų.
Apsėstasis puolė prie Jėzaus – apie mokinius nė žodžio (jie tikriausiai
pabėgo). Kai apsėstasis pribėgo prie Jėzaus, jis parpuolė priešais Jį.
Žodžiai „parpuolė“ išversti iš graikų kalbos žodžio proskyneō, paprastai
verčiamo – pagarbino. Atrodo, jog apsėstasis suprato, kad Jėzus buvo
Tas, kuris galėjo jam padėti. Bet jam atvėrus lūpas, jį apsėdę demonai
ėmė šaukti Jėzui, kuris girdėjo apsėstojo pagalbos šnabždesį per demonų
riksmą. Kai jie pasiprašė pasiunčiami į kiaules, Jėzus leido jiems
įeiti į kiaules. Visa kaimenė, apie du tūkstančiai, ūmai metėsi žemyn ir
prigėrė vandenyje. Savininkams tai buvo finansinė nelaimė.
Stebina tai, kad demonai tiksliai žinojo, kas yra Jėzus, taip pat žinojo
savo bejėgiškumą prieš Jį, todėl du kartus prašė Jo (Mk 5, 10. 12)
patenkinti jų troškimus. Akivaizdu, kad jie žinojo Jo galią jiems.
Šiam pasakojimui svarbios dvi ypatybės. Pirma, pasak Senojo Testamento
nuostatų, pasakojimas kupinas apeiginio nešvarumo. Kapai
ir mirusieji buvo nešvarūs (Sk 19, 11. 16). Kraujavimas padarydavo asmenį
nešvarų (Kun 15). Kiaulės buvo nešvarios (Kun 11, 7).
Tačiau, antra, šią apeiginio nešvarumo temą užgožia gerųjų ir
piktųjų jėgų kova. Jėzus išvaro demonus (du taškai Jėzui), demonai
pražudo kiaules (du taškai šėtonui). Miestiečiai prašo Jėzaus išeiti (du
taškai šėtonui), bet Jėzus savo liudytoju siunčia išgydytą apsėstąjį
(trys taškai Jėzui). Kai kuriais atžvilgiais šis asmuo buvo netikėčiausias
misionierius, tačiau jis tikrai galėjo atpasakoti nuostabius įvykius.
Kokios vilties galite pasisemti iš šio pasakojimo apie Jėzaus galią padėti
jums, kad ir su kuo kovotumėte?
III. NETIKĖTI SUSIDŪRIMAI KELIONĖJE SU JĖZUMI
4. Perskaitykite Mk 5, 21–24. Kokios Jayro savybės ypač išsiskiria?
Tokie religiniai vadovai kaip Jayras paprastai nebuvo Jėzaus draugai
(žr. Mk 1, 22; Mk 3, 2. 6; Lk 13, 14). Taigi tikėtina, kad jis buvo beviltiškas.
Šios nevilties pavyzdys yra Jayro puolimas po Jėzaus kojomis.
Jo maldavimas suprantamas bet kuriam tėvui – jo dukra miršta.
Tačiau jis tiki, kad Jėzus gali padėti. Netaręs nė žodžio, Jėzus su tėvu
iškeliavo į jo namus.
5. Perskaitykite Mk 5, 25–34. Kas trukdė pasiekti Jayro namus?
Pasakojimą staiga nutraukia kitas gailestį sukeliantis vaizdas – dvylika
metų baisia liga serganti moteris. Šie įvykiai yra antro dvipusio
pasakojimo apie Jayrą ir moterį evangelijoje pagal Morkų pavyzdys
(žr. Mk 3, 20–35; trečia tema). Šiame pasakojime prieštaringos asmenybės
– Jayras ir moteris – kreipėsi į Jėzų pagalbos.
Moteris priėjo prie Jėzaus iš už nugaros ir palietė Jo drabužius. Ji
iškart pasveiko. Tačiau Jėzus sustojo ir klausė: „Kas Mane palietė?“
Sunkiai sirgusi moteris staiga pasveiko. Tačiau ji bijojo, kad Jėzus
supyks dėl to, kas atsitiko. Jai tai buvo nenumatyta patirtis. Tačiau Jėzus
norėjo išgydyti ne tik jos kūną, bet ir sielą.
Tada grįžtama prie Jayro (žr. Mk 5, 35–43). Sinagogos vyresniajam
tai taip pat buvo sukrečianti patirtis. Jėzus leido kartu eiti su Juo ir
tėvais tik Petrui, Jokūbui ir Jonui. Jėzus teigė, kad mergina ne mirusi,
o miega. Jis išvarė visus gedinčius ir užėjo ten, kur gulėjo negyva
mergaitė. Paėmęs ją už rankos, Jis tarė: „Talita kum“. Morkus šiuos
žodžius išvertė: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Tiesą sakant, žodis talita
reiškia avelę, mažybinį kreipinio į vaiką namuose terminą. Įsakymas
viską laikyti paslaptyje yra dalis apreiškimo/slėpinio, būdingo visai
evangelijai pagal Morkų, nurodant, kas yra Jėzus ir kad galiausiai Jis
negali išlikti paslaptimi.
IV. ATSTŪMIMAS IR PRIĖMIMAS
- Perskaitykite Mk 6, 1–6. Kodėl Jėzaus gimtojo miesto gyventojai Jį
atstūmė?
Paprastai, kai mažo miestelio žmogus tampa populiarus, grįžę
namo žmonės mėgaujasi dėmesiu. Ne Nazaretas. Šiuos miestelėnus
žeidė ir stebino Jėzaus kaip mokytojo ir gydytojo sėkmė. Jie sunkiai
priėmė Šio dailidės tapimą mokytoju. Priešiškumą taip pat galėjo
lemti tai, kad daugumą savo stebuklų Jis padarė Kafarnaume (žr. Lk 4,
23). Ir Jis jau nesutarė su savo šeima (Mk 3, 31–35).
- Perskaitykite Mk 6, 7–30. Kuo dvylikos apaštalų misija skiriasi nuo
Jono Krikštytojo nukirsdinimo?
Tai trečiasis evangelijos pagal Morkų dvilypis pasakojimas (žr.
trečią temą). Dvylikos misija visur nunešti Jėzaus žinią itin priešinga
Krikštytojo įkalinimui ir nutildymui. Mokiniams liepta keliauti neapsikraunant
daiktais ir priklausyti nuo kitų paramos. Tokia strategija
iš tikrųjų daro misionierius priklausomus nuo žmonių, kuriems jie
tarnauja, o tai padeda susaistyti juos su tais, kuriems reikia jų žinios.
Tačiau Krikštytojas neturėjo tokio ryšio su Erodu ir jo šeima. Jono
mirtis pasakojama šokiruojančiai išsamiai, nes sąmokslautoja Erodijada
pasinaudojo Erodo dvilypumu ir geismu. Atrodo, kad skandalingą
sumanymą Erodiados dukra papildė groteskišku prašymu, kad
Krikštytojo galva būtų pateikta lėkštėje.
Krikštytojo balsas nutildytas tuo pat metu, kai dvylika apaštalų
skelbė atsivertimą, kaip ir Krikštytojas. Jono mirtis numato Jėzų. Jonas
yra nužudomas, palaidojamas ir paskelbiama, kad jis prisikėlė
iš numirusių (Mk 6, 14–16. 29), kaip ir Jėzus (Morkaus 15 ir 16). Šie
lygiagretūs pasakojimai nurodo artėjantį sunkmetį Jėzui ir Jo sekėjams.
Ar jūs kada nors buvote atstumtas kaip Jėzus arba išgyvenote kokią
nors sunkiai suvokiamą krizę? Ko išmokote iš šio patyrimo, kuris galbūt
galėtų jums padėti kitą kartą, kai įvyks kas nors panašaus?
V. KITOKS MESIJAS
- Perskaitykite Mk 6, 34–52. Su kokia bėda susidūrė Jėzus ir Jo mokiniai
ir kaip ji buvo išspręsta?
Grįžę iš misijos, mokiniai kartu su Jėzumi nukeliavo į atokią vietovę
rytinėje Galilėjos ežero pakrantėje ilsėtis. Tačiau į tą pačią vietą anksčiau
už juos atkeliavo didelė 5000 minia. Jėzus matė, kad jie buvo
tarsi avys be piemens. Jis mokė juos visą dieną.
Vakare mokiniai patarė siųsti minią ieškoti maisto, bet Jėzus liepė
pamaitinti minią. Tolesnis pokalbis (Mk 6, 35–38) parodo, kad
mokiniai mąstė, kaip šį klausimą išspręsti žmogiškai. Tačiau Jėzus jį
išsprendė stebuklingai pamaitindamas didelę minią tik penkiais kepalais
ir dviem žuvimis.
Šio pasakojimo ypatybės atitinka Jėzaus laikais paplitusią Mesijo
sampratą. Tikėta, kad Mesijas išvaduos Izraelį iš priešų ir atneš teisingumą
bei taiką. Daugybė žmonių tyruose galėtų reikšti karinį maištą
(plg su Jn 6, 14–15; Apd 21, 38).
Šią mintį patvirtina tai, kad Jėzus žmones matė tarsi avis be piemens,
dalinė Sk 27, 17 ištrauka, kur Mozė prašė Dievą paskirti Izraeliui
vadovą po jo. Šis pasakymas apie Dievo tautos ganytoją pateikiamas
kitur Senajame Testamente, paprastai kalbant apie tai, kad Izraeliui
trūksta vado ar karaliaus (palyginkite su 1 Kar 22, 17; 2 Met 18, 16;
Ez 34, 5–6).
Tačiau Jėzus nepateisino jų klaidingų lūkesčių. Vietoj to Jis išsiuntė
savo mokinius ir atleido minią. Ir ką Jis darė, užuot pradėjęs maištą
prieš Romą? Jis užkopė į kalną melstis – ne tai, ko žmonės tikėtųsi.
Vietoj paplitusios nuomonės, kad Mesijas išlaisvins Izraelį tarsi karalius,
Jis atėjo išvaduoti žmonių iš nuodėmės vergijos. Jo vaikščiojimas
vandeniu parodė mokiniams, kad Jis iš tikrųjų yra kūrinijos Viešpats.
Tačiau Jis atėjo ne valdyti, o atiduoti savo gyvybės kaip išpirkos
už daugelį (Mk 10, 45).
Ką šis pasakojimas turėtų mums pasakyti apie tai, kodėl svarbu teisingai
suprasti pranašystę? Jei klaidingas supratimas dėl Kristaus
pirmojo atėjimo kai kuriems lėmė nelaimę, tai juo labiau klaidingas
supratimas gali lemti tą patį laukiantiems Jo antrojo atėjimo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 302–315.
„Visuose, kuriuos ugdo Dievas, turi apsireikšti gyvenimas, priešingas,
pasauliui, jo papročiams ir darbams. Kiekvienas turi asmeniškai
pažinti Dievo valią. Mes turime individualiai girdėti Jį, kalbantį širdyje.
Kai nutyla visi kiti balsai ir nuščiuvę mes laukiame Jo, sielos tyloje
geriau girdėti Dievo balsas. Jis liepia: ‘Taikykitės ir žinokite, kad Aš
esu Dievas!’ (Ps 46,11) Tik čia gali būti surastas tikrasis poilsis. Ir tai
veiksmingas pasirengimas visiems, kurie dirba Dievui. Skubančioje
minioje, intensyvios gyvenimo veiklos įtampoje šitaip atgaivinta siela
bus apgaubta šviesos bei ramybės skraistės. Gyvenimas padvelks
aromatu ir atskleis dievišką galią, kuri pasieks žmonių širdis“ (E. Vait,
Su meile iš Dangaus, 2011, p. 332).
„Jų nepatenkintos širdys klausė: Jeigu Jėzus gali atlikti tiek nuostabių
darbų, kuriuos jie matė, kodėl Jis nesuteikia sveikatos, stiprybės
bei turtų visai savo tautai, kodėl neišlaisvina jų iš engėjų jungo ir neišaukština
suteikdamas valdžią bei garbę? Tas faktas, kad Jis tvirtino
esąs Dievo Siųstasis, bet atsisakė tapti Izraelio karaliumi, jiems buvo
nesuvokiama paslaptis. Jo atsisakymas buvo suprantamas neteisingai.
Daugelis nusprendė, kad Jis nesiryžta patvirtinti savo teiginių,
nes pats abejoja dievišku savosios misijos pobūdžiu. Taip jie atvėrė
širdis netikėjimui, ir šėtono pasėtoji sėkla davė savo vaisių – nesupratimus
ir neištikimybę“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 350).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jei kas nors jūsų paklaustų: iš ko Jėzus jus išvadavo, ką atsakytumėte?
- Aptarkite, kodėl Dievas kartais leidžia, kad toks geras žmogus kaip
Jonas Krikštytojas būtų įkalintas ir jam būtų įvykdyta mirties bausmė.
Kokią paguodą ar viltį galime įžvelgti, nepaisant šių sunkių
klausimų? - Ko 5000 pamaitinimas moko menkus išteklius turinčias bendruomenes?
- Palyginkite šiandien paplitusį nusistatymą Jėzaus atžvilgiu su Jo
paveikslu Morkaus 5 ir 6. Tai yra, kaip dėl tų, kurie naudojasi Jėzumi
siekdami politinės valdžios ir dominavimo kitų atžvilgiu?