Rugpjūčio 24–30d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 11; 1 Kar 1, 32–48; Zch 9,
9–10; Iz 56, 7; Jer 7, 11; Mk 12, 1–34.
Įsimintina eilutė: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš
kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“
(Mk 11, 25).
Morkaus 2 ir 3 užrašyti penki ginčai tarp Jėzaus ir religinių vadovų
(žr. 3 temą). Šią savaitę tyrinėsime, kaip Jėzus, atvykęs į Jeruzalę,
ginčijosi su religiniais vadovais. Šios dvi ginčų grupės tarsi žymi Jo žemiškosios
tarnystės pradžią ir pabaiga. Kiekvienu ginču nagrinėjami
svarbūs krikščioniškojo gyvenimo klausimai. Jėzaus nurodymai net ir
šiomis ginčų aplinkybėmis padeda tikintiesiems vadovautis tiek esminiais
tikėjimo, tiek praktiniais kasdieniais klausimais.
Religiniai vadovai siekė sugluminti ir nugalėti Jėzų, bet jiems niekada
nepasisekdavo. Dalis šios savaitės temos apims tyrinėjimą, kas
nuteikia žmones prieš Dievą, svarstysime, ką krikščionys gali padaryti,
kad sugriautų išankstinį nusistatymą ir prabiltų į tų, kurie priešinasi
Dvasios raginimui, širdį.
Morkaus 11 aprašyta Jėzaus tarnystė Jeruzalėje Paschos šventės
metu (kovo-balandžio mėn.). Morkaus 11–16 apima šiek tiek daugiau
nei vieną savaitę; pasakojimo laikas pastebimai sulėtėjo. Pirmieji
10 skyrių apima maždaug trejus su puse metų. Toks sulėtėjimas parodo
šių paskutiniųjų įvykių svarbą.
I. PERGALINGAS ĮŽENGIMAS
- Perskaitykite Mk 11, 1–11 ir Zch 9, 9–10. Kas čia vyksta?
Pusę šio pasakojimo sudaro dviejų mokinių siuntimas į gretimą
kaimą asilui atvesti, kad Jėzus galėtų joti į Jeruzalę. Kodėl tiek laiko
skirta šiam pasakojimui?
Atsakymas yra dvejopas. Pirma, taip parodomos Jėzaus pranašiškos
galios, pabrėžiamas Jo įžengimo didingumas, pastarąjį susiejant
su Dievo valia. Antra, ši pasakojimo pusė yra susijusi su Zch 9, 9–10,
kur paminėtas į Jeruzalę ant asilo jojantis karalius. Tai primena Saliamono
įžengimą į Jeruzalę ant asilo (liet. Biblijoje ant mulo) (1 Kar 1,
32–48), kai Adonijas bandė užgrobti sostą, o Dovydas įsakė nedelsiant
karūnuoti Saliamoną.
„Šitaip pranašas Zacharijas penki šimtai metų iki Kristaus gimimo
apibūdino Karaliaus atėjimą į Izraelį. Dabar pranašystė turėjo išsipildyti.
Tas, kuris lig šiol atsisakydavo karališkos garbės, štai įžygiuoja į
Jeruzalę kaip pažadėtasis Dovydo sosto paveldėtojas“ (E. Vait, Su meile
iš Dangaus, 2011, p. 523.).
Jeruzalė yra kalvotame regione, maždaug 740 metrų aukštyje.
Jėzaus laikais jos gyventojų buvo apie 40 000–50 000, bet Paschos
metu šis skaičius išaugdavo. Miestas užėmė tik kiek daugiau nei 101
hektaro plotą, o šventyklos kalnas – beveik 1500 arų. Mieste dominavo
gražus šventyklų kompleksas.
Jėzus įžengė iš rytų, nusileisdamas nuo Alyvų kalno ir greičiausiai
įžengė pro Auksinius vartus link Šventyklos kalno (dabar šie vartai
užmūryti). Visas miestas buvo sujaudintas Jo įžengimo, visi suprato
Jo simbolio reikšmę. Jėzų lydėjusi minia šaukė Osana – šis žodis iš
pradžių reiškė „išgelbėk dabar“, bet galiausiai reiškė „garbė Dievui“.
Paslaptingumo, kurio Jėzus reikalavo beveik visoje evangelijoje
pagal Morkų, laikotarpis praėjo. Dabar Jėzus atvirai įžengė į Jeruzalę,
naudodamasis gerai žinomu karališkuoju simboliu. Jis įėjo į šventyklą,
bet kadangi jau buvo vėlus metas, Jis tiesiog apsižvalgė ir kartu
su dvylika mokinių išėjo į Betaniją. Tai, kas galėjo virsti riaušėmis ar
maištu, baigėsi tuo, kad Jis tyliai pasitraukė. Tačiau kitą dieną viskas
bus kitaip.
Mintis joti ant asilo pabrėžia nuolankumą. Kodėl tai itin svarbi savybė,
ypač krikščionims? Kuo mes, kryžiaus šviesoje, galime didžiuotis?
II. PRAKEIKTAS MEDIS IR APVALYTA ŠVENTYKLA
- Perskaitykite Mk 11, 12–26. Kokia čia nusakytų įvykių reikšmė?
Ryte, atvykęs iš Betanijos, vos už šiek tiek daugiau nei trijų kilometrų
nuo Jeruzalės, Jėzus buvo alkanas. Pamatęs sulapojusį figmedį, Jis
priėjo prie jo, tikėdamasis rasti ankstyvų vaisių. Tai nebūtų laikoma
vagyste, nes Senojo Testamento įsakai leido numalšinti alkį maistu
iš kaimyno lauko ar sodo (Kun 19, 9; Kun 23, 22; Įst 23, 25). Bet Jis
nerado vaisių ir tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys
tavo vaisiaus!“ (Mk 11, 14) Tai buvo labai keistas ir neįprastas Jėzaus
darbas, bet tai, kas įvyko iškart po to, yra dar įspūdingiau.
Vėlesni įvykiai greičiausiai rutuliojosi pagonių kieme, kur buvo
parduodamos atnašos (nesenas Kajafo sprendimas). Jėzus išvarė pardavėjus
iš kiemo, kad būtų galima tyliai garbinti. Šis Jo darbas yra tiesioginis
įžeidimas tiems, kurie atsakingi už šventyklos tvarką.
Jėzus susiejo dvi Senojo Testamento eilutes, priekaištaudamas
dėl nešventos prekybos. Jis primygtinai mokė, kad šventykla turi būti
maldos Namai visoms tautoms (Iz 56, 7), ypač pagonims. Tada Jis
sakė, kad vadovai šventyklą pavertė plėšikų lindyne (Jer 7, 11). Paskui,
šios nuostabios dienos pabaigoje, Jėzus su savo mokiniais išėjo iš
miesto (Mk 11, 19).
Kitą rytą, grįždami į miestą (žr. Mk 11, 20–26), mokiniai apstulbo
pamatę, kad figmedis nudžiūvo iš pat šaknų. Jėzus paaiškino, kas atsitiko,
ir mokė apie maldą bei atleidimą. Ką visa tai reiškia?
Tai yra ketvirtasis dvejopo pasakojimo evangelijoje pagal Morkų
atvejis (žr. 3 temą). Tokiuose pasakojimuose pasireiškia dramatizuota
ironija, kai lygiagretūs veikėjai daro tai, kas priešinga, arba priešingi
veikėjai daro tai, kas lygiagretu. Šiame pasakojime figmedis ir šventykla
yra lygiagretūs. Jėzus prakeikė medį, bet apvalė šventyklą, priešingi
darbai. Tačiau ironiška yra tai, kad religiniai vadovai dabar rengs
sąmokslą nužudyti Jėzų, taip užbaigiant šventyklos apeigų, kurios
išsipildė Jėzuje, svarbą.
Ką jūsų gyvenime Jėzus turėtų apvalyti? Kaip apvalymas vyksta?
III. KAS TAU DAVĖ GALIĄ TAI DARYTI?
- Perskaitykite Mk 11, 27–33. Kokį iššūkį Jėzui metė religiniai vadovai
ir kaip Jis reagavo?
Kitą dieną po to, kai Jėzus apvalė šventyklą, religiniai vadovai pasipriešino
Jam šventyklos kiemuose ir klausė, kokia galia Jis taip elgėsi
dieną anksčiau. Jie nesistengė išsiaiškinti tiesą, bet stengėsi paspęsti
Jam spąstus. Jei Jis sakytų, jog Jo galia yra iš Dievo, jie neigtų, kad
paprastam kaimo dailidei būtų suteikta tokia galią. Jei Jis pripažintų,
kad Jo galia yra iš žmonių, jie atmestų Jį kaip apsišaukėlį.
Tačiau Jėzus suprato, kad tai spąstai ir teigė atsakysiąs į jų klausimą,
jei jie atsakys į vieną iš Jo klausimų. Jis klausė, ar Jono Krikštytojo
krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių. Vadovai akimirksniu suvokė
esantys įstrigę. Jei jie sakys iš dangaus, Jėzus klaus: Kodėl netikėjote
juo? Jie sakytų – iš žmonių, bet bijojo liaudies. Taigi jie melavo ir sakė
nežinantys. Tai leido Jėzui neatsakyti į jų klausimą.
- Perskaitykite Mk 12, 1–12. Ką Jėzus darė išvengęs klausimo ir su
kokiu poveikiu?
Jėzus pasakė palyginimą apie vynuogyną, šeimininką ir nuomininkus.
Jėzaus pasakojime daug panašumų su palyginimu apie vynuogyną
Izaijo 5, kur Dievas kaltina neištikimą Izraelį. Visi suprastų šį
palyginimą, ypač religiniai vadovai.
Pasakojimas klostosi labai neįprastai, nes nuomininkai atsisakė
atiduoti savininkui bet kokią vaisių dalį. Vietoj to, jie netinkamai elgėsi
su jo tarnais ir juos nužudė. Galiausiai savininkas atsiuntė savo mylimą
sūnų, tikėdamasis, kad jie jį gerbs. Bet ne. Jie keistai samprotavo,
kad, nužudžius sūnų, vynuogynas atiteks jiems. Jų nelogiškumas stulbina
ir jiems skirtas nuosprendis yra pagrįstas.
Šiuo pasakojimu Jėzus perspėjo religinius vadovus, kur vedė jų
žingsniai. Šioje šviesoje Jo palyginimas yra švelnus išankstinis įspėjimas.
Jiems dar ne per vėlu keistis ir išvengti tam tikro nuosprendžio.
Kai kurie atgailaus, atsivers ir priims Jėzų. Kiti – ne.
IV. ŽEMIŠKOS PAREIGOS IR DANGIŠKI REZULTATAI
- Perskaitykite Mk 12, 13–27. Kas čia vyko ir kokių tiesų mokė Jėzus?
Religiniai vadovai stengėsi sugauti Jėzų kalboje, kad galėtų apkaltinti
ir pasmerkti Jį Romos valdytojui arba žmonėms. Šiame ginče kilo
mokesčių mokėjimo klausimas. Anuomet toje vietovėje atsisakymas
mokėti mokesčius galėjo būti laikomas maištu prieš Romos vyriausybę,
rimtu nusikaltimu.
Jėzaus atsakymas atiduoti ciesoriui tai, kas priklauso ciesoriui, o
Dievui, kas priklauso Dievui, padėjo Jam išvengti spąstų, bet taip pat
suteikė nurodymų apie tikinčiojo atsakomybę vyriausybei. „Jis paskelbė,
jog kadangi jie gyvena ginami romėnų valdžios, jie turi teikti
jai jos reikalaujamą paramą, jeigu tai neprieštarauja aukštesniajai
pareigai. Kita vertus, būdami taikiai pavaldūs šalies įstatymams, jie
visais atvejais pirmiausia turi būti atsakingi prieš Dievą“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, p. 554.).
Toliau – mirusiųjų prisikėlimo klausimas. Sadukiejai buvo tokia
kunigų grupė, kuri Šventuoju Raštu laikė tik penkias Mozės knygas.
Jie netikėjo mirusiųjų prisikėlimu. Scenarijus, kurį jie pateikė Jėzui,
tikriausiai buvo hipotetinis. Buvo septyni broliai ir viena moteris. Laikantis
Mozės Įstatymo, šeimos nuosavybei išlaikyti, kai miręs vyras
nepaliko sūnų, jo brolis vesdavo našlę, o visi jiems gimę vaikai teisėtai
būtų mirusio vyro palikuonys (Įst 25, 5–10).
Siekdami sumenkinti mokymą apie prisikėlimą, sadukiejai atkreipė
dėmesį į moralinį klausimą, kieno žmona bus ši moteris po prisikėlimo.
Jėzus atrėmė jų argumentus dviem žingsniais, remdamasis
Šventuoju Raštu ir Dievo galia. Pirma, Jis apibūdino Dievo galią prisikėlime
ir nurodė, kad danguje santuokų nebus. Tada Jis gynė prisikėlimo
doktriną, pabrėždamas Iš 3, 1–22, kur Dievas nurodė, kad Jis
yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Jėzus dėstė, jog tai reiškia, kad
jie bus prikelti; jie negali likti mirę, jei Dievas yra Abraomo, Izaoko ir
Jokūbo Dievas, kurie kol kas yra mirę.
Jei kas nors jūsų paklaustų: „Ar žinote Dievo galią“?, ką atsakytumėte
ir kodėl?
V. DIDŽIAUSIAS ĮSAKYMAS
- Perskaitykite Mk 12, 28–34. Kokį gilų klausimą uždavė draugiškas
Rašto aiškintojas ir kokį dvigubą atsakymą pateikė Jėzus?
Evangelijoje pagal Morkų iki šiol dauguma religinių vadovų, išskyrus
kelias išimtis, yra priešiški Jėzui. Tai ypač pasakytina apie Jeruzalę,
kur Jėzus pasipriešino vadovams dėl šventyklos apeigų – to, kas yra
judaizmo šerdis. Taigi, jei Rašto aiškintojas įsiklauso į ginčus ir paiso
Jėzaus atsakymų, tai rodo ir sąžiningumą, ir drąsą, atsižvelgiant į vyraujantį
priešiškumą Jėzui. Būtų lengviau tiesiog atsitraukti ir stebėti,
net jaučiant Jėzui simpatiją. Tačiau šis žmogus to nedarė.
Rašto aiškintojas nusitaikė į religijos esmę savo klausimu, kuris įsakymas
yra didžiausias. Jėzus atsakė paprastai ir aiškiai, cituodamas
Šemą – judaizmo išpažinimą Įst 6, 4–5. Didžiausias įsakymas, sakė
Jėzus, yra mylėti Dievą visa širdimi, siela, protu ir jėgomis – tai yra,
viskuo, kas esate. Jėzus pamalonino Rašto aiškintoją, įvardindamas
antrą pagal svarbą įsakymą ir vėl cituodamas Senąjį Testamentą, šį
kartą Kun 19, 18, mylėti savo artimą kaip save patį.
Kartais žmonės stebisi, kaip galima įsakyti mylėti. Paaiškinti padeda
Pakartoto Įstatymo knygos kultūrinis kontekstas. Šios knygos
kalba kyla iš senovinių šalių sutarčių, o terminas „meilė“ reiškia ištikimybę
susitarimo reikalavimams, ištikimą jų vykdymą. Nors negalima
atmesti gilios šalių meilės sampratos, daug daugiau dėmesio skiriama
darbams, kurie parodo tokią ištikimybę.
Rašto aiškintojas buvo sąžiningas ir suprato aiškų bei paprastą
Jėzaus atsakymą ir tai pasakė. Galima įsivaizduoti, jog kiti religiniai
vadovai susiraukė, nes sąžiningas Rašto aiškintojas patvirtino, kad Jėzaus
atsakymas yra pagrįstas, ko niekas kitas nenorėjo daryti. Jėzus
taip pat pritarė Rašto aiškintojui už sąžiningą atsakymą, sakydamas,
kad jis netoli nuo Dievo karalystės. Netoli nereiškia, kad jau karalystės
viduje. Rašto aiškintojui dar reikėjo pripažinti, kas yra Jėzus, ir sekti
Juo – tai dar vienas žingsnis tikėjimo kelionėje.
Kaip išmokti mylėti Dievą ir mylėti savo artimą kaip save patį? Kodėl
kryžius yra pagrindas šiems įsakymams?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 532–561.
„Kristaus poelgis prakeikiant medį, kurį Jis sukūrė savo paties galia,
pasitarnauja kaip perspėjimas visoms bažnyčioms ir visiems krikščionims.
Niekas negali manyti, kad gyvena pagal Dievo Įstatymą, jei
netarnauja kitiems. Tačiau netrūksta tokių, kurie negyvena Kristaus
gailestingo, nesavanaudiško gyvenimo. Kai kurie, laikantys save puikiais
krikščionimis, net nesupranta, ką reiškia tarnauti Dievui. Jų planai
ir rūpesčiai nukreipti į tik tai, kad įtiktų sau. Jie daro tik tai, kas
naudinga jiems. Jie vertina tik taip praleistą laiką, kuris davė jiems
naudos. Tai yra jų tikslas visuose gyvenimo reikaluose. Jie tarnauja ne
kitiems, o sau. Dievas sukūrė juos gyventi pasaulyje, kuriame jie turi
nesavanaudiškai tarnauti. Jis nori, kad jie padėtų savo artimui visais
įmanomais būdais. Tačiau jų ‘aš’ toks didelis, kad daugiau jie nieko
ir nemato. Žmonijos vargai jų nejaudina. Šitaip gyvenantys yra kaip
tas figmedis, kuris daug žadėjo, bet buvo bevaisis. Jie laikosi maldingumo
formų, bet neatgailauja ir netiki. Jie išpažįsta gerbiantys Dievo
Įstatymą, bet stokoja paklusnumo. Jie kalba, bet nedaro. Nuosprendžiu,
paskelbtu figmedžiui, Kristus parodė, koks bjaurus Jo akyse šis
tuščias apsimetinėjimas. Jis skelbia, jog atviras nusidėjėlis yra ne toks
kaltas, kaip tas, kuris dedasi tarnaująs Dievui, bet neduoda vaisių Jo
šlovei“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011,p. 536.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Apmąstykite Kristaus šventyklos apvalymo prasmę. Kaip šis principas
gali būti taikomas mūsų bažnyčiai šiandien? Kaip turėtų vykti
toks apvalymas? - Visose evangelijose, vėl ir vėl, Jėzus remiasi Šventuoju Raštu ir
kaip Raštas turi išsipildyti. Ką tai mums sako apie Rašto pagrindą
tikėjimui? Kodėl turime atmesti bet kokius bandymus sumenkinti
Šventojo Rašto autoritetą, ypač mintį, kad Šventasis Raštas yra tik
pačių žmonių idėjos apie Dievą, kas yra Dievas ir Jo darbus? - Kur yra tinkama riba tarp bažnyčios ir valstybės? Kaip Jėzaus mokymas
Mk 12, 13–17 pasitarnauja šiai diskusijai? - Suraskite tekstų, kuriuose kalbama apie prisikėlimą. Kodėl šis mokymas
yra itin svarbus mūsų tikėjimui, ypač atsižvelgiant į mirusiųjų
būklę?