Rugsėjo 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 15, 42–47; Mk 16; Kol 2,
10–12; 1 Kor 15, 1–8; Dan 9, 24–27; Jn 20, 11–18.
Įsimintina eilutė: „Bet jis joms tarė: Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo
Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta,
kur Jį buvo paguldę“ (Mk 16, 6).
Jėzaus nukryžiavimas sužlugdė Jo mokinių viltis ir tikėjimą. Jiems
tai buvo tamsus savaitgalis, nes jie ne tik sielojosi dėl savo Mokytojo
mirties, bet ir bijojo dėl savo gyvybės (Jn 20, 19).
Morkaus 16, paskutiniame šios evangelijos skyriuje, pažvelgsime į
tai, kas vyko po Jo mirties.
Pirmiausia pažvelgsime į Jėzaus prisikėlimo laiką ir kodėl moterys
tą sekmadienio rytą atėjo prie kapo. Adventistai kartais vengia
prisikėlimo ryto, nes jis netinkamai naudojamas sekmadienio šventimui
palaikyti. Vietoj to pamatysime, kaip galime džiaugtis sekmadienio
prisikėlimu, nepaisant klaidingos teologijos, kuri, deja, kilo
būtent iš čia.
Antra, šios savaitės tyrinėjimas paaiškins pirmąsias Morkaus 16 eilutes,
susiejant šiuos žodžius su tema, pasikartojančia visoje šioje
evangelijoje. II ir III dalyje bus nagrinėjamos šios sąvokos.
Trečia, baigiantis savaitei, IV ir V dalyje tyrinėsime likusį Morkaus
16 skyrių ir apsvarstysime, kokią misiją jis mums kelia. Šis tyrinėjimas
baigsis iššūkiu evangelijos pagal Morkų skaitytojui skelbti Evangeliją
visame pasaulyje.
I. PRISIKĖLIMO DŽIAUGSMAS
- Perskaitykite Mk 15, 42–16, 6. Kas čia vyksta ir kodėl šie įvykiai itin
svarbūs prisikėlimo pasakojimui?
Visi evangelijų rašytojai sutaria, kad Jėzus mirė tą dieną, kuri laikoma
„Pasirengimo diena“ (Mt 27, 62; Mk 15, 42; Lk 23, 54; Jn 19, 14. 31. 42).
Dauguma komentatorių tai laiko nuoroda saulėlydžiui ketvirtadienį
iki penktadienio saulėlydžio. Jėzus mirė vėlyvą penktadienio
popietę ir buvo greitai palaidotas iki saulėlydžio.
Sabatoje (šabą) Viešpats ilsėjosi kape, ilsėjosi ir visi Jėzaus mokiniai.
„O šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas“ (Lk 23, 56), kas
būtų gana keista, jei Jėzus iš tikrųjų, bent jau jų mintyse, būtų sumenkinęs
pareigą laikytis ketvirtojo įsakymo.
Penktadienio vakarą (Pasirengimo dienos )moterys pirko kvepalų, o
sekmadienio (pirmosios savaitės dienos) rytą nuėjo prie kapo, norėdamos
užbaigti įprastą laidojimui darbą. Žinoma, Jėzaus ten nebebuvo!
Jau antrojo amžiaus krikščionys sureikšmino tai, kad Jėzus prisikėlė
sekmadienį. Tai virto sekmadienio šventimo pagrindu. Bet ar to
moko Naujasis Testamentas?
2. Perskaitykite Kol 2, 10–12. Kas Naujajame Testamente įamžina Jėzaus
prisikėlimą?
Rašte nė vienu žodžiu neužsimenama apie sekmadienio šventimą
kaip prisikėlimo atminimą. Prisikėlimą įamžina krikštas. „Taigi krikštu
mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas
iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi
atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).
Nepaisant klaidinančios teologijos dėl sekmadienio šventimo,
kaip adventistai turime džiaugtis Jėzaus prisikėlimu sekmadienio
rytą. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus nugalėjo mirtį, o Jo prisikėlimas
mums yra garantija.
„Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo
didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs
mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Pažvelkite, koks Petras buvo užtikrintas
Jėzaus prisikėlimu. Kaip mes galime būti tokie pat užtikrinti?
II. AKMUO BUVO NURITINTAS
- Perskaitykite Mk 16, 1–8 ir 1 Kor 15, 1–8. Kas bendra šioms eilutėms?
Prisikėlimo pasakojimas yra visose evangelijose. Evangelijų rašytojai
pateikė šį pasakojimą iš skirtingų pusių, tačiau juose visuose yra
pagrindinės sąvokos, kurios taip pat pateikiamos 1 Kor 15, 1–8.
Vis kartojasi keturios mintys – mirė, palaidotas, prisikėlė, pamatytas.
Evangelijoje pagal Morkų mirtis ir palaidojimas aprašyti 15 skyriuje.
Prisikėlimas ir pamatymas – 16 skyriuje, bet su tam tikra detale.
Mk 16, 7 parašyta apie susitikimą Galilėjoje: „Tenai Jį pamatysite“
(žr. Jono 21).
Kai kuriems nesuvokiama, kad krikščionys tiki prisikėlusį Viešpatį.
Tačiau Jo prisikėlimo įrodymai yra svarbūs ir neprieštarauja logikai.
Pirmiausia, tereikia tikėti Dievu Kūrėju (žr. Pradžios 1 ir Pradžios 2),
ir mintis dėl prisikėlimo stebuklo tampa pagrįsta. Dievas, sukūręs visatą,
o paskui ir gyvybę žemėje, tikrai turėjo galią, jei taip nusprendė,
prikelti Jėzų. Dievo buvimas nedaro Jėzaus prisikėlimo neišvengiamu,
bet įtikimu.
Toliau, kapas tikrai buvo tuščias. Net istorikai ateistai tai pripažįsta.
Jei taip nebūtų, teiginys apie Jo prisikėlimą žlugtų nuo pat pradžių,
nes Jo kūnas kape paneigtų bet kokius teiginius, susijusius su Jo prisikėlimu.
Be to, paaiškinimas, kad Jo mokiniai pavogė kūną, nesuderinamas.
Mokiniai tikrai negalėjo praeiti pro sargybinius nepastebėti. Net jei
jie būtų tai padarę ir pasiėmę kūną, kodėl mokiniai nebūtų suimti už
vagystę? Atsakymas toks, kad religiniai vadovai žinojo, jog mokiniai
to nepadarė.
Be to, daug žmonių liudijo matę prisikėlusį Kristų. Daugelis, įskaitant
mokinius, iš pradžių netikėjo. Vienas užkietėjęs priešas, Paulius,
ne tik tvirtino matęs prisikėlusį Viešpatį, bet ir sakė, kad šis patyrimas
iš esmės pakeitė visą Jo gyvenimą.
Galiausiai (nors yra daug kitų priežasčių), kaip paaiškinti krikščionių
Bažnyčios, įkurtos žmonių, kurie teigė matę prisikėlusį Viešpatį,
iškilimą? Kodėl šie žmonės būtų pasirengę mirti už tai, ką jie žinojo
esant melu? Jų nuoseklus liudijimas tiek iškart po Jo mirties (Apd 3,
15), tiek po daug metų (1 Pt 1, 3) yra galingas Jo prisikėlimo įrodymas.
Ką atsakytumėte, jei kas nors jūsų paklaustų: „Kokių įrodymų turite
Kristaus prisikėlimui“?
III. MOTERYS PRIE KAPO
„Moterys, stovėjusios prie Kristaus kryžiaus, laukė ir budėjo, kol
praeis sabatos valandos. Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, jos nuėjo
prie kapo, nešinos brangiais kvepalais, kad pateptų Išgelbėtojo
kūną. Jos nė nepagalvojo, kad Jis gali būti prisikėlęs iš numirusių. Jų
vilties saulė buvo nusileidusi, ir širdis gaubė tamsa. Eidamos jos prisiminė
Kristaus gailestingumo darbus ir Jo paguodos žodžius. Bet Jo
pažado: ‘Aš jus vėl pamatysiu’ (Jn 16, 22) neprisiminė“ (E. Vait, Su meile
iš Dangaus, 2011, p. 734).
- Perskaitykite Mk 16, 1–8. Kas atsitiko ir kaip moterys pirmiausia
reagavo?
Nuo pat evangelijos pradžios skaitytojas žino, kad Jėzus yra Mesijas.
Tačiau pačiame tekste pirmasis demonų neapsėstas asmuo, kuris
skelbė Jį Mesiju, yra Petras, Mk 8, 29. Ir šis išpažinimas užrašytas šiai
knygai įpusėjus!
Visoje evangelijoje pagal Morkų Jėzus liepė žmonėms nutylėti tai,
kas Jis yra, arba nekalbėti apie Jo atliktą išgydymą. Mk 1, 44 Jis liepė
raupsuotajam niekam nepasakoti apie jo išgydymą. Mk 5, 43 Jis liepė
Jayrui ir jo žmonai niekam nepasakoti apie jų dukters prikėlimą. Mk 7,
36 Jis liepė grupei nepasakoti žmonėms apie išgydytą kurčią nebylį.
Tada Jis įsakė savo mokiniams nesakyti žmonėms, kad Jis yra Mesijas
(Mk 8, 30; taip pat žr. Mk 9, 9). Be abejo, pagrindinė priežastis, kodėl
Jėzus liepė jiems tylėti, buvo ta, kad Jam užtektų laiko užbaigti savo
tarnystę, atsižvelgiant į pranašystes Dan 9, 24–27.
Šiuo atveju, net po to, kai joms buvo pranešta apie Jėzaus prisikėlimą,
moterys išsigandusios ir nustebusios pabėgo, bent jau iš pradžių,
taip pat nekalbėjo apie tai, kas įvyko.
Tačiau tyla vyravo neilgai. Evangelijos pagal Morkų pabaigoje
skaitome: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant
ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (Mk 16, 20).
Taip nutrūksta tylėjimo apie Jėzų ir apie tai, kas Jis yra ir ką Jis padarė,
tema. Ši evangelija baigiasi tuo, kad jie skelbė „visur“.
Kodėl neturime tylėti apie Jėzų ir tai, ką Jis padarė? Kam šiandien galėtume
papasakoti apie Jėzų ir išganymo planą?
IV. PASIRODYMAS MARIJAI IR KITIEMS
- Perskaitykite Mk 16, 9–20. Ką šios eilutės prideda prie prisikėlimo
pasakojimo?
Beveik visos Mk 16, 9–20 eilutės turi paralelių su kitomis Naujojo
Testamento ištraukomis – Marija Magdalena prie kapo matė Jėzų (Mt
28, 1. 9–10; Jn 20, 11–18; plg. Lk 8, 2); du mokiniai matė Jį kaime (Lk
24, 13–35); vienuolikai pavedama skelbti (Mt 28, 16–20; Lk 24, 36–49;
Jn 20, 19–23).
Jėzų gyvą pirmoji pamatė Marija Magdalena (Jn 20, 11–18). Kitos
moterys taip pat matė Jį (Mt 28, 8–10). Svarbu tai, kad pirmosios
prisikėlusį Viešpatį pamatė moterys. Kadangi senovės pasaulyje moterys
neužėmė aukštos liudininkų padėties, jei šis pasakojimas būtų
išgalvotas, daug didesnė tikimybė, jog pirmaisiais liudininkais būtų
įvardyti vyrai. Tačiau liudininkai ne vyrai, ne Vienuolika, o moteris. Ji
ėjo pranešti mokiniams gerosios naujienos, tačiau nestebina, kad jie
netikėjo jos liudijimu, greičiausiai dėl to, kad jis atrodė fantastiškas ir,
deja, Marija buvo moteris.
Jėzaus prisikėlimo pasakojimo apologetai pasinaudojo šiuo faktu,
kad moterys pirmosios pamatė Jėzų, kaip galingu šio pasakojimo teisingumo
įrodymu.
- Kas įvyko Mk 16, 14, kas būtų nesąmonė, jei šis pasakojimas būtų
pramanytas?
Jei jie šį pasakojimą būtų išsigalvoję, kodėl jie save taip blogai
nupasakotų? Jėzui teko priekaištauti jiems dėl jų širdies kietumo.
Evangelijos pasakojimai, pradedant Jo suėmimu iki Jo pasirodymų
po prisikėlimo, vaizduoja Jėzaus sekėjus labai neigiamai – bėgančius,
išsiginančius, netikinčius ir t.t. Tai būtų nesuderinama, jei šis pasakojimas
būtų išgalvotas.
Priešingai, vėlesnis jų drąsus ir nepajudinamas prisikėlusio Kristaus
skelbimas ir viltis, kurią Jis teikia kiekvienam, yra galingas jų teiginių
patvirtinimas.
Kaip galime apsisaugoti, kad nepatektume į dvasinius abejonių ir
netikėjimo spąstus? Kodėl turime kasdien susieti save su prisikėlusiu
Kristumi?
V. EIKITE Į VISĄ PASAULĮ
- Perskaitykite Mk 16, 14–20. Ką Jėzus pasakė savo mokiniams, kai
jiems pasirodė, ir ką šie žodžiai reiškia mums šiandien?
Pirmieji Jėzaus žodžiai Jo mokiniams užrašyti tik netiesioginiame
pokalbyje Mk 16, 14. Jis priekaištavo jiems dėl netikėjimo ir kietaširdiškumo.
Šis netikėjimo klausimas nėra tik šiuolaikinė problema. Jau
tyrinėjome, pirmieji Jėzaus mokiniai sunkiai tikėjo (Mt 28, 17; Jn 20,
24–29), nors buvo su Jėzumi ir nuolatos matė stebuklus.
Tačiau įvairiais įrodymais Jis parodė jiems savo prisikėlimo tikrovę.
Tada jų liudijimas kartu su II dalyje apibendrintais įrodymais sudaro
tvirtą tikėjimo pagrindą.
Tada Jėzus pavedė savo mokiniams skelbti Evangeliją pasauliui.
Jo įsakymas yra platus. Jie turi eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją
visai kūrinijai. Tada Jėzus paaiškino jų darbo rezultatą – tikintieji bus
išgelbėti, netikintieji pražus.
Jėzus taip pat apibūdino ženklus, kurie bus būdingi mokinių darbui
– demonų išvarymas, kalbėjimas naujomis kalbomis, apsauga
nuo žalos ir ligonių išgydymas. Kai kurie klaidingai aiškino Mk 16, 18
kaip teiginį, kad krikščionys turi parodyti savo tikėjimą imant rankomis
nuodingas gyvates. Čia toks perdėtas pasitikėjimas savimi neleidžiamas.
Jėzus čia apibūdino apsaugą, kai žmogus vykdys misiją,
pavyzdžiui, Pauliaus tarnystės kitiems atveju Apd 28, 3–6.
Žinoma, Raštas nemoko, kad krikščionys visada bus apsaugoti nuo
žalos. Kartais Dievas padaro stebuklą vardan Evangelijos darbo. Tačiau
kartais krikščionys nukenčia dėl liudijimo. Tokiomis aplinkybėmis
jų ištvermė netikintiems yra dar vienas tikėjimo galios ženklas.
Tada, padaręs čia visa, ką privalėjo, „Viešpats Jėzus buvo paimtas į
dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Jėzus užžengė atsisėsti
Dievo dešinėje, aukščiausios galios vietoje, nes Jėzus nugalėjo visas
blogio jėgas.
Atkreipkite dėmesį į paskutinę eilutę. Nors jie ėjo „visur“ skelbdami
Evangeliją, jie ėjo ne vieni. „Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius
patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (Mk 16, 20). Jis buvo su jais
tada ir pažadėjo būti su mumis dabar, kai tęsiame jų pradėtą darbą.
„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Kokią paguodą galime ir turėtume įžvelgti šiame pažade, taip pat
siekdami skelbti Evangeliją „visur“?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 724–730; p. 757–768.
„Tikinčiajam Kristus yra prisikėlimas ir gyvenimas. Per mūsų Gelbėtoją
sugrąžinamas gyvenimas, kuris buvo prarastas dėl nuodėmės;
mat Jis savo gyvybe gali atgaivinti ką panorėjęs. Jam suteikta teisė
dovanoti nemirtingumą. Gyvybę, kurią Jis paaukojo būdamas žmogumi,
Jis atsiėmė ir dabar teikia žmonijai. Jis pasakė: ‘Aš atėjau, kad
žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų’; ‘O kas gers vandenį,
kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu,
taps jame versme vandens, trykštančiojo į amžinąjį gyvenimą’; ‘Kas
valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir
Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną’ (Jn 10, 10; 4, 14; 6, 54).
Tikinčiajam mirtis yra mažareikšmis dalykas. Kristus kalba apie ją
kaip apie trumpą mirksnį. ‘Kas laikysis Mano žodžio, neragaus mirties
per amžius’. Krikščioniui mirtis yra tik miegas, ramybės ir tamsos
valandėlė. Su Kristumi Dieve slypi gyvybė, ir ‘kai apsireikš Kristus –
jūsų gyvastis, su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi’ (Jn 8, 51–52; Kol 3,
4)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 729).
Net istorikai ateistai, negalintys priimti prisikėlimo tikrovės, pripažįsta
ne tik tai, kad Jėzus buvo nužudytas, bet ir tai, kad po Jo mirties
daug žmonių teigė matę prisikėlusį Kristų, ir dėl to jie sudarė
branduolį to, kas tapo krikščionių Bažnyčia. Kai kurie, bandydami paaiškinti
tokį tvirtinimą, sakė, kad Jėzus turėjo brolį dvynį arba kad pirmieji
mokiniai haliucinavo manydami, jog matė Jėzų. Kiti sakė, kad
Jėzus iš tikrųjų niekada nemirė, tik nualpo, o vėliau atgavo sąmonę.
Kitas asmuo teigė, kad ateiviai nusileido ir paėmė kūną. Norėdami
suprasti, kodėl visi šie argumentai nepasitvirtina, skaitykite Clifford
Goldstein, Risen: Finding Hope in the Empty Tomb (Nampa, Aidahas:
Pacific Press, 2021).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kodėl mokiniai meluotų apie Jėzaus prisikėlimą? Iš visko, kas
mums žinoma, jie susidūrė su neapykanta, atskyrimu ir persekiojimu
dėl savo tikėjimo. Ką jie būtų laimėję prasimanydami šį pasakojimą? - Kokie Jėzaus prisikėlimo įrodymai jums įtikinamiausi? Pasidalykite
savo argumentais klasėje. - Apmąstykite didžią viltį, kurią mums teikia Jėzaus prisikėlimas.
Perskaitykite 1 Korintiečiams 15. Kiek Pauliui svarbus Jėzaus prisikėlimas?