Birželio 29–liepos 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 13, 1–5, 13; Apd 15, 36–39; Mk 1, 1–15; Iz 40, 3; Dan 9, 24–27.
Įsimintina eilutė: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–15)
Kas parašė evangeliją pagal Morkų ir kodėl ji parašyta? Jokioje kitoje evangelijoje nėra nurodytas autoriaus vardas. Evangelijoje pagal Joną paminėtas mylimas mokinys (žr. Jn 21, 20. 24).
Kiekviena kanoninė evangelija buvo siejama arba su apaštalu (Matu, Jonu), arba su apaštalo bendražygiu. Pavyzdžiui, evangelija pagal Luką yra susieta su Pauliumi (žr. Kol 4, 14; 2 Tim 4, 11; Filem 24). Evangelija pagal Morkų – su Petru (žr. 1 Pt 5, 13).
Nors evangelijos pagal Morkų autorius tekste niekada nemini savo vardo, Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo pripažinta, kad evangelijos pagal Morkų autorius buvo Jonas Morkus, kažkada buvęs Pauliaus ir Barnabo bendražygis (Apd 13, 2. 5), o vėliau Petro bendražygis (1 Pt 5, 13).
Šią savaitę pirmiausia sužinosime apie Morkų, susipažinsime su jo ankstyva nesėkme ir galiausiai jo pergale. Tada tyrinėsime pirmąjį evangelijos pagal Morkų skyrių, žiūrėsime, kur pasakojimas veda, ir pažvelgsime atgal, kodėl anksčiau nuvylęs, o paskui pasitikėjimą atgavęs misionierius užrašė tokį tekstą.
I. NUVYLĘS MISIONIERIUS
- Perskaitykite Apd 12, 12. Kaip Morkus pristatomas Apaštalų darbų knygoje?
Labiausiai tikėtina, kad evangeliją pagal Morkų parašė jaunas vyras Jonas Morkus, rutuliojantis Apaštalų darbų 12 skyriaus įvykiams, tikriausiai 40-ųjų metų po Kristaus viduryje. 12 eilutėje jis pristatomas kaip Marijos sūnus. Akivaizdu, kad ji buvo turtinga Bažnyčios rėmėja ir sukvietė mokinius maldai savo namuose, išgarsėjusiuose Apaštalų darbų 12. Pasakojimas apie Petro išlaisvinimą iš kalėjimo ir vėlesnius įvykius, Erodo mirtį, kupinas stulbinančių, net juokingų kontrastų tarp Petro ir karaliaus. Jonas, vadinamas Morkumi, iš tikrųjų neatliko jokio vaidmens šiame pasakojime, tačiau jo pristatymas šiuo metu susieja jį su vėlesniais įvykiais, Barnabu ir Sauliumi.
- Perskaitykite Apd 13, 1–5. 13. Kaip Jonas Morkus prisijungė prie Sauliaus ir Barnabo, ir koks buvo rezultatas?
Apaštalų darbų 13 aprašoma pirmoji Sauliaus ir Barnabo misijonierinė kelionė, prasidedanti maždaug 46 m. po Kristaus. Jonas Morkus nepaminėtas iki 5 eilutės, o jo vaidmuo – tiesiog pagalbininkas ar tarnas. Daugiau šis jaunuolis neminimas iki 13 eilutės, kur trumpai pažymima, kad jis grįžo į Jeruzalę.
Šio pasitraukimo priežastis neįvardijama, o neužrašyti jo jausmai ar emocijos palieka vietos vaizduotei, kas paskatino jį atsisakyti misijonieriškų pastangų, kurias, be abejo, lydėjo daugybė pavojų ir iššūkių. E. Vait nurodo, kad „Morkus, pakirstas baimės ir sąmyšio, kurį laiką dvejojo, ar atsiduoti visa širdimi Viešpaties darbui. Nepratęs prie sunkumų, jis pabūgo kelionės sunkumų ir nepriteklių“ (Apaštalų darbai, p.126). Trumpai tariant, viskas jam tiesiog pasidarė per sunku, todėl jis norėjo iškeliauti.
Kas nežino, ką reiškia atsitraukti nuo kažko ar net patirti visišką nesėkmę, ypač kai reikalai susiję su dvasiniais klausimais ar atlieka tam tikrą vaidmenį jūsų krikščioniškame gyvenime? Ko išmokote iš tokio patyrimo?
II. ANTRA GALIMYBĖ
- Perskaitykite Apd 15, 36–39. Kodėl Paulius atmetė Joną Morkų ir kodėl Barnabas suteikė jam antrą galimybę?
Priežastis, kodėl Paulius atmetė šį jaunuolį, pateikiama Apd 15, 38. Morkus pasitraukė nuo jų ir nebetęsė tarnystės. Pauliaus nusistatymas suprantamas, jei ir tiesmukas. Misijonieriškas gyvenimas, ypač senovės pasaulyje, buvo sunkus ir reikalaujantis didelių pastangų (2 Kor 11, 23–28). Paulius tikėjosi, kad jo bendražygiai misijonieriai padės nešti šio itin sunkaus darbo ir sąlygų naštą. Jo nuomone, tas, kuris taip greitai pasitraukė, nenusipelnė vietos misijonierių komandoje, kovojančioje su piktosiomis jėgomis.
Barnabas nesutiko. Jis įžvelgė Morkaus potencialą ir nenorėjo palikti šio jaunuolio. Dėl Jono Morkaus tarp Pauliaus ir Barnabo kilo toks stiprus ginčas, kad jų keliai išsiskyrė. Paulius pasirinko Silą, o Barnabas pasiėmė Morkų.
Apaštalų darbuose nepaaiškinama, kodėl Barnabas nusprendė pasiimti su savimi Morkų. Tiesą sakant, ši eilutė yra paskutinė, kurioje abu vyrai minimi Apaštalų darbuose. Tačiau įdomu, kad tai ne paskutinė vieta, kur Morkus minimas Naujajame Testamente.
- Perskaitykite Kol 4, 10; 2 Tim 4, 11; Filem 24 ir 1 Pt 5, 13. Kokios detalės apie Morkų pateikiamos šiose eilutėse?
Panašu, kad Morkus pasikeitė. Šiose eilutėse Paulius įvardija Morkų vertingu jam ir tarnystei. Dabar Paulius laiko jį vienu iš pagalbininkų ir norėjo, kad Timotiejus atsivestų jį su savimi. Pirmame Petro laiš-
ke nurodoma, kad Petras taip pat palaikė artimą ryšį su Morkumi. Šie Pauliaus ir Petro laiškai tikriausiai buvo parašyti 60-aisiais po Kristaus, praėjus maždaug 15–20 metų po Apaštalų darbų 15 įvykių. Morkus aiškiai pasimokė po nesėkmės, beveik neabejotinai dėka pasitikėjimo, kurį jam parodė jo pusbrolis Barnabas.
Apsvarstykite atvejį, kai jums ar draugui kažkas nepasisekė ir sulaukėte antros galimybės. Kaip toks patyrimas pakeitė jus ir tuos, kurie jums padėjo? Kaip tai pakeitė jūsų tarnystę kitiems?
III. PASIUNTINYS
- Perskaitykite Mk 1, 1–8. Kas paminėti šiose eilutėse, ką jie sakė ir darė?
Šiose eilutėse paminėtos trys asmenybės: Jėzus Kristus (Mk 1, 1), Dievas Tėvas (Mk 1, 2) ir Jonas Krikštytojas, pasiuntinys ir skelbėjas, kuriam tenka pagrindinis šios eilutės dalies temos dėmesys.
Mk 1, 2–3 užrašyta ištrauka iš Senojo Testamento, kuria Morkus nusako, kas įvyks. Morkus citavo Iš 23, 20; Iz 40, 3 ir Mal 3, 1.
- Perskaitykite Iš 23, 20; Iz 40, 3 ir Mal 3, 1. Kas bendra šioms trims ištraukoms?
Iš 23, 20 kalbama apie angelą, kurį Dievas siųs pirma Izraelio, kad nuvestų juos į Kanaano. Iz 40, 3 kalba apie Dievą dykumoje, Jam paruoštą kelią. Mal 3, 1 kalba apie pasiuntinį, einantį pirma Viešpaties, kad paruoštų Jam kelią. Visos šios trys ištraukos kalba apie kelionę.
Izaijo tekstai yra susiję su Jono Krikštytojo tarnyste, juose dėmesys taip pat tenka Viešpaties keliui. Evangelijoje pagal Morkų Viešpats Jėzus keliauja. Greitai besikeičiantis pasakojimas sustiprina šios kelionės, kuri nuves prie kryžiaus ir Jo pasiaukojančios mirties už mus, pojūtį.
Tačiau daug kas turi įvykti, kol Jis pasieks kryžių. Kelionė tik prasideda, o Morkus mums viską papasakos.
Atitinkant Senojo Testamento ištrauką Mk 1, 2–3, Jonas Krikštytojas ragino atgailauti, nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą (Mk 1, 4). Apsirengęs kaip senovės pranašas Elijas (plg. su 2 Kar 1, 8), Mk 1, 7–8 Jonas kalbėjo apie Tą, kuris ateis po jo, galingesnis už jį. Jo žodžiai, kad jis nevertas atrišti Ateisinčiajam apavo dirželio, rodo jo pagarbą Jėzui.
IV. JĖZAUS KRIKŠTAS
- Perskaitykite Mk 1, 9–13. Kas dalyvavo Jėzaus krikšte ir kas įvyko?
Jonas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje, o Jam išlipus iš vandens pamatė atsiverusi dangų ir Šventąją Dvasią, nusileidžiančią ant Jo tarsi balandį. Jis girdėjo Dievo balsą iš dangaus: „Tu Mano mylimas Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi“ (Mk 1, 11).
Šie įvykiai rodo Jėzaus krikšto svarbą. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia kartu patvirtino Jėzaus tarnystės pradžią. Šio įvykio svarba atsispindės kryžiaus įvykiuose Morkaus 15. Daugelis tų pačių šio pasakojimo elementų pasikartos tuomet.
Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą. Čia pavartotas graikų kalbos žodis ekballō, evangelijai pagal Morkų įprastas žodis, kuriuo nusakomas demonų išvarymas. Dvasios buvimas čia parodo Šventosios Dvasios galią Jėzaus gyvenime. Viešpats jau savo tarnystės kelionės pradžioje nedelsiant pasipriešina šėtonui. Kovos pojūtį čia parodo 40 gundymo dienų paminėjimas, buvimas su laukiniais žvėrimis ir Jėzui tarnaujantys angelai.
Neįprasta evangelijos pagal Morkų pradžiai yra tai, kad Jėzus pristatomas kaip dieviškas ir žmogiškas. Dieviškumo pusė – Jis yra Kristus, Mesijas (Mk 1, 1), Viešpats, paskelbtas pasiuntinio (Mk 1, 2–3), galingesnis už Joną (Mk 1, 7), mylimas Sūnus, ant kurio nusileido Dvasia (Mk 1, 10–11). Tačiau žmogiškumo pusėje matome štai ką: Jį pakrikštija Jonas (ne atvirkščiai, Mk 1, 9), Jį veda Dvasia (Mk 1, 12), tenka šėtonas (Mk 1, 13), Jis su laukiniais žvėrimis (Mk 1, 13) ir aptarnaujamas angelų (Mk 1, 13).
Kodėl tokie kontrastai? Tai rodo nuostabią Kristaus, mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, mūsų Dievo, o kartu ir žmogaus, mūsų brolio ir pavyzdžio, tikrovę. Kaip mums visapusiškai tai suvokti? Mes negalime to padaryti. Tačiau mes tai priimame tikėjimu ir stebimės, ką ši tiesa mums atskleidžia apie Dievo meilę žmonijai.
Ką apie nuostabią Dievo meilę mums sako tai, kad, nors Jėzus buvo Dievas, Jis prisiėmė mūsų žmogiškumą, kad mus išgelbėtų?
V. JĖZAUS EVANGELIJA
- Perskaitykite Mk 1, 14–15. Kokios yra trys Jėzaus paskelbtos Evangelijos žinios dalys?
Morkus čia apibendrina paprastą ir tiesioginę Jėzaus žinią. Trys jos dalys įvardintos šioje lentelėje:
| Kategorija | Turinys |
|---|---|
| Laiko pranašystė | Laikas, kai pranašystė išsipildė |
| Sandoros pažadas | Dievo karalystė prisiartino |
| Kvietimas mokinystei | Atsivertimas ir tikėjimas Evangelija |
Laiko pranašystė, kurią pateikė Jėzus, yra Dan 9, 24–27 užrašyta 70 savaičių pranašystė. Pastaroji išsipildė Jėzui krikštijantis, kada Jis buvo pateptas Šventąja Dvasia ir pradėjo savo tarnystę (Apd 10, 38). Nuostabi 70 savaičių pranašystė pavaizduota pateiktame paveikslėlyje:
Šioje pranašystėje viena diena prilygsta vieneriems metams (Sk 14, 34; Ez 4, 6). Ši pranašystė prasidėjo 457 m. prieš Kristų, Persijos karaliui Artakserksui paskelbus įsaką užbaigti Jeruzalės atstatymo darbus (žr. Ezros 7).
Šešiasdešimt devynios pranašiškos savaitės tęsėsi iki 27 m. po Kristaus, kai Jėzus buvo pakrikštytas ir pateptas Šventąja Dvasia Jo tarnystės pradžioje.
Jis bus nukryžiuotas po trejų su puse metų.
Galiausiai septyniasdešimtoji savaitė baigsis 34 m. po Kristaus, kai Steponas bus užmėtytas akmenimis ir Evangelijos žinia bus pradėta skelbti ir pagonims, ir žydams.
Kada paskutinį kartą tyrinėjote 70 savaičių pranašystę? Kaip šios pranašystės tyrinėjimas gali padėti sustiprinti jūsų tikėjimą ne tik Jėzumi, bet ir pranašiškojo Žodžio patikimumu?
Tolesniam tyrinėjimui:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 76–87; Apaštalų darbai, p. 124–131.
Įdomu, kad pirmojo angelo žinia Apr 14, 6–7 yra lygiagretė Jėzaus Evangelijos žiniai Mk 1, 15.
Pirmasis angelas atneša amžinąją Evangeliją pasauliui paskutinėmis dienomis, ruošiantis Antrajam atėjimui. Kaip ir Jėzaus žinia, šio angelo evangelija paskutiniaisiais laikais sudaro tie patys trys elementai, kaip pateikta lentelėje:
| Morkaus 1 | Kategorija | Apreiškimo 14 |
|---|---|---|
| Pranašystės išsipildymo laikas (Danieliaus 9) | Laiko pranašystė | Teismo valanda (Danieliaus 7; 8) |
| Karalystė prisiartino | Sandoros pažadas | Amžinoji Evangelija |
| Atgailaukite, tikėkite | Kvietimas mokinystei | Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą |
Pirmojo angelo žinia skelbia teismo prieš Kristaus atėjimą pradžią, numatytą 2300 dienų pranašystėje Dan 8, 14 ir prasidėjusią 1844 m.
Teismas atneša Dievo karalystę Jo persekiojamai tautai (Dan 7, 22). Pirmojo angelo raginimas bijoti, šlovinti ir garbinti Dievą yra kvietimas tapti mokiniu, paskelbtas pasauliui paskutinėmis dienomis, kai Apreiškimo 13 žvėris pristato netikrą dievą, kurio, neva, reikia bijoti, šlovinti ir garbinti.
Kaip Jėzaus žinia Morkaus 1 yra glaudžiai susijusi su Danieliaus pranašystėmis Evangelijos skelbimo pradžioje, taip ir pirmoji angelo žinia yra susijusi su Danieliaus knyga žemės istorijos pabaigoje.
Klausimai aptarimui:
- Palyginkite Joną Krikštytoją ir Jėzų Mk 1, 1–13. Kokias ypatingas pamokas galite įžvelgti jų pristatyme?
- Apsvarstykite krikšto reikšmę. Perskaitykite Rom 6, 1–4; Jn 3, 1–8 ir palyginkite šias eilutes su Jėzaus krikštu Mk 1, 9–13. Kokius panašumus ir kontrastus matote? Kaip tai padeda jums aiškiau suprasti krikšto reikšmę?
- Palyginkite Jėzaus Evangeliją Mk 1, 14–15 ir pirmojo angelo žinią Apr 14, 6–7. Kaip šios žinios supratimas padeda geriau suvokti jūsų misiją šiandienai?