Rugpjūčio 31–rugsėjo 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 12, 41–44; Mk 13, 1–32;
Dan 9, 24–27; Dan 7, 25; 1 Tes 4, 13–18.
Įsimintina eilutė: Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį
debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks Jo
išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus
tolybių“ (Mk 13, 26–27).
Šios savaitės tema prasideda labai trumpu pasakojimu Morkaus
12 pabaigoje, kur Jėzus išsamiai išnagrinėjo mažą našlės poelgį. Tačiau
pagrindinė šios savaitės temos dalis yra susijusi su Morkaus 13,
stulbinančia pranašyste apie Jeruzalės šventyklos likimą ir kt. Šis skyrius,
kartu su paralelėmis Mato 24 ir Luko 21, pasakoja apie Jeruzalės
žlugimą ir ne tik, net apie pasaulio pabaigą.
Morkaus 13 aiškiai pasakyta, kad pranašystė tęsiasi nuo pranašo
Jėzaus laikų iki pabaigos, Jo antrojo atėjimo. Tai „istorinis paskutiniųjų
laikų pranašystės aiškinimas“, priešingai bandymui šias pranašystes
pritaikyti praeičiai arba tolimai ateičiai.
Kaip ir daugelis Jėzaus mokymų evangelijoje pagal Morkų, Viešpaties
nurodymai yra atsakymas į Jo mokinių klausimus arba nesupratimą.
Šie klausimai ar nesupratimai suteikė Jėzui galimybę mokyti
krikščioniškam gyvenimui ir patyrimui svarbių tiesų. Jėzus ne tik išpranašavo
ateitį, bet ir mokė tiek tada, tiek dabar, kaip pasiruošti būsimiems
išmėginimams.
I. DU PINIGĖLIAI AUKŲ SKRYNIOJE
- Perskaitykite Mk 12, 41–44. Kiek paaukojo našlė ir ką Jėzus apie
tai pasakė?
Jeruzalės šventykla buvo ypatingai gražus statinys. Šventyklos kalnas
mieste užėmė didelę dalį, o masyvūs akmenys, naudoti statant
Šventyklą, yra stebuklas net šiomis dienomis, kai kurie sveria šimtus
tonų. Šventyklos ir šventyklos kalno pertvarkymas bei plėtimas prasidėjo
Erodo Didžiojo laikais maždaug 20 m. prieš Kristų, tačiau statybos
ir puoselėjimas tęsėsi iki 60-ųjų po Kristaus.
Daug žmonių dėdavo aukas į 13 skrynių, esančių Moterų kieme
prie Šventyklos. Čia sėdėjo Jėzus, kai pamatė atėjusią našlę ir įmetusią
du leptonus. Tai prilygtų 1/32 denaro daliai, įprasto dienos uždarbio.
Vadinasi, moters auka buvo ganėtinai maža.
Visgi Jėzų sužavėjo jos auka. Daugelis turtingųjų aukojo daug, bet
Jis nekomentavo jų aukų. Tačiau ši našlės auka privertė ją pagirti. Jis
teigė, kad ji davė daugiau nei visi kiti. Kaip tai įmanoma? Jėzus pažymėjo,
kad visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo neturto. Kitiems
liko daug; ji atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui. Tai daro jos auką
išskirtinę, nors jos piniginė vertė buvo maža.
Šiame pasakojime slypi gili pamoka, susijusi su išteklių valdymu.
Aukojimas Dievo darbui nepriklauso nuo vadovų elgsenos. Šventyklos
religinė vadovybė buvo sugedusi, bet Jėzus nemokė neaukoti.
Jei kada ir buvo sugedusių religinių vadovų (Kajafas? Anas?), tai tuo
metu jie buvo vieni blogiausių. Ir Jėzus tai žinojo.
Tiesa, vadovams tenka šventa pareiga naudoti išteklius laikantis
Dievo valios, tačiau net jei jie to nedaro, tie, kurie aukoja Dievo darbui,
vis tiek yra palaiminti aukodami, kaip ši moteris.
Kita vertus, dešimtinės ar aukų neatnešimas, kai vadovai elgiasi
nederamai, reiškia, kad aukojimas yra susietas su jų darbais, o ne dėkingumu
Dievui. Kad ir kaip tai viliotų, tai neteisinga.
Ko šis pasakojimas turėtų išmokyti mus apie tai, kaip svarbu išlikti
ištikimiems aukojant Viešpaties darbui?
II. NELIKS AKMENS ANT AKMENS
- Perskaitykite Mk 13, 1–13. Kaip mokiniai reagavo į Jėzaus teiginį
apie šventyklą ir kokia yra Jėzaus atsakymo jiems reikšmė?
Kaip jau minėjome, šventykla išties buvo nuostabus statinys. Juozapas
Flavijus pažymi, kad pietinėje komplekso pusėje esančiame karališkame
portike buvo 162 kolonos, kurių kiekvienai apkabinti reikėjo
trijų rankomis susikibusių vyrų („Antiquities“, 15.11.5 §§ 413–414).
Jėzus sakė, kad visa tai bus sugriauta. Tokia pranašystė apie šį nuostabų
statinį klausytojui atrodytų kaip pasaulio pabaiga.
„Kai Kristaus dėmesys nukrypo į šventyklos didybę, kokios turėjo
būti neišsakytos Atstumtojo mintys! Reginys priešais Jį buvo tikrai
gražus, bet Jis liūdnai tepasakė: Aš visa tai matau. Pastatai tikrai nuostabūs.
Jūs rodote Man šias sienas kaip nepajudinamas, bet paklausykite,
ką pasakysiu: Ateis diena, kai ‘čia neliks akmens ant akmens, visa
bus išgriauta’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 581).
Mokiniai norėjo žinoti, kada išsipildys ši Jėzaus pranašystė. Taigi
Mk 13, 4 nedidelė grupė, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus, klausė Jo
dėl laiko. Jie norėjo žinoti, kada visa tai įvyks ir koks bus ženklas, kai
visa tai pradės pildytis.
Mk 13, 5–13 stebina tuo, kad Jėzus didžią laiko dalį skyrė ne Jeruzalės
žlugimo apibūdinimui, o mokinių perspėjimui apie tai, ko jie
gali tikėtis kurdami ankstyvąją krikščionių Bažnyčią. Neatrodo, kad tai
daryti bus lengva.
Tiesą sakant, jie bus persekiojami, teisiami, o kai kurie bus nužudyti.
Tačiau Jėzus mokė, kad visa tai nereiškia, jog jau laikas. Jie neturėtų
apsigauti audringais įvykiais. Be to, Šventoji Dvasia duos jiems
žodžius, kuriuos reikės pasakyti tinkamu laiku, net jei šeima ir draugai
nuo jų nusisuks.
Šių įžanginių Jėzaus pranašystės žodžių svarba ta, kad Dievo tauta
neturėtų bijoti sąmyšio ir išmėginimų. Jie turi būti budrūs, nes Dievo
Dvasia ves juos per sunkumus.
Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su išmėginimais, kuriuos lėmė sekimas
Jėzumi? Jei nepatyrėte išmėginimų, gal derėtų savęs paklausti,
ar iš tikrųjų sekate Juo?
III. SUNAIKINIMO PABAISA
- Perskaitykite Mk 13, 14–18. Kokią užuominą pateikė Jėzus, išdėstydamas,
ką reiškia sunaikinimo pabaisa?
Pagrindinė Jėzaus mintis, susijusi su Jeruzalės nuniokojimu, užrašyta
Mk 13, 14. Jis minėjo „sunaikinimo pabaisą“. Viešpats sakė: „Skaitytojas
teįsidėmi!“ Šiais žodžiais Jėzus nukreipė mokinius į Danieliaus
knygą. Šis terminas užrašytas Dan 9, 27; Dan 11, 31 ir Dan 12, 11, lygiagrečiai
Dan 8, 13.
- Perskaitykite Dan 9, 26–27. Kas yra Pateptasis, ir kas yra ateisiantis
vadas?
„Pateptasis“ Dan 9, 26 – tai hebrajiškas žodis māšiaḥ, Mesijas. Atidžiai
ištyrinėjus Dan 9, 24–27 aišku, kad šis Pateptasis reiškia Jėzaus
Kristaus atėjimą.
Bet kas yra ateisiantis vadas, kuris sunaikins Jeruzalės miestą? Jeruzalę
sunaikino romėnų generolas Titas. Taigi atrodo logiška, kad jis
yra ateisiantis vadas, paminėtas Dan 9, 26–27. Šie du asmenys yra susiję,
nes elgesys su Mesiju reiškė miesto pražūtį.
Tačiau apie ką kalbėjo Jėzus, nurodydamas į Danieliaus knygą, ir
minėdamas „sunaikinimo pabaisą“? Deja, daugelis tyrinėtojų mano,
kad ši pabaisa reiškia Antiocho Epifano šventyklos išniekinimą antrajame
amžiuje prieš Kristų. Vis dėlto tai nesuderinama. Jėzus „sunaikinimo
pabaisą“ apibūdina kaip įvykius po Jo paties čia praleisto laiko,
todėl vargu ar tai galėtų būti susiję su tuo, kas įvyko du šimtmečius
prieš Kristaus žemiškąją tarnystę.
Vietoj to, sunaikinimo pabaisa greičiausiai reiškia romėnų pagoniškų
papročių įvedimą Izraelyje per Jeruzalės apgultį 60-ųjų pabaigoje.
Tai buvo ženklas krikščionims bėgti, ką jie ir padarė.
Kaip Jėzus išpranašavo, Jeruzalė griuvo. Kaip galime išmokti pasitikėti
Juo ir visomis Šventojo Rašto pranašystėmis?
IV. SUSPAUDIMAS
- Perskaitykite Mk 13, 19. Ką reiškia ši eilutė?
Mk 13, 14, kalbant apie sunaikinimo pabaisą, yra atskaitos taškas
visam šiam skyriui (žr. III dalį). Mk 13, 19 taip pat žymi perėjimą. Čia
minimas nuo pasaulio sukūrimo neprilygstamas suspaudimas. Tai
reiškia didesnį ar platesnį persekiojimą už tą, kuris vyko žlugus Jeruzalei.
Mk 13, 19 taip pat vartojamas būsimasis laikas, nusakant įvykius
po Jėzaus laikų.
Kaip Mk 13, 14 atkartoja Danieliaus 9 pranašystę, Mk 13, 19–23 paminėtas
didis persekiojimas atkartoja Danieliaus 7 ir 8 pranašystes,
kur mažojo rago galia persekioja Dievo tautą vieną laikotarpį, du laikotarpius
ir pusę laikotarpio (Dan 7, 25). Šis pranašiškas 1260 dienų
laikotarpis yra lygus 1260 metų (Sk 14, 34; Ez 4, 6). Šis laikotarpis tęsėsi
nuo 538 m. prieš Kristų iki 1798 m. po Kristaus. 1798 m. po Kristaus
Napoleonas siuntė savo generolą paimti į nelaisvę popiežių. Per šį
1260 metų laikotarpį mažojo rago galia persekiojo ir žudė tuos, kurie
nesutiko su jos bažnytine valdymo sistema.
- Perskaitykite Mk 13, 20–23. Kokią viltį Dievas siūlo savo tautai
persekiojimo metu ir kokį perspėjimą duoda jiems šiam laikotarpiui
pasibaigus?
Mk 13, 20 kalbama apie persekiojimų sutrumpinimą dėl Dievo tautos.
Istoriškai persekiojimų laužų sumažėjo po protestantų reformaci-
jos ir sutrumpėjo sunkumų laikotarpis. Mažojo rago galiai menkstant,
prie reformų prisijungė daugiau žmonių. Tačiau, kaip moko Apreiškimo
13 pranašystė, mažasis ragas vėl atgaus galią.
- Mk 13, 21–23 Jėzus įspėjo dėl kitos grėsmės – netikrų pranašų ir
netikrų Kristų, kurie pasirodys prieš Jam sugrįžtant. Jėzus įspėjo
savo sekėjus saugotis jų.
Tuo metu, kai Jėzus įspėjo dėl netikrų Kristų, Jo judėjimas buvo
vos prasidėjęs, tačiau Jis pateikė nuostabią pranašystę, kuri išsipildė
(net ir šiandien kai kurie žmonės teigia esantys Jėzus). Kaip ši pranašystė
turėtų padidinti mūsų pasitikėjimą Dievo Žodžiu?
V. ŽMOGAUS SŪNAUS ATĖJIMAS
- Perskaitykite Mk 13, 24–32. Koks didingas įvykis čia aprašytas?
Tai ne kas kita, kaip Jėzaus Kristaus sugrįžimas šlovėje, prieš kurį
bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse. Naujajame Testamente
gausu pranašysčių, nurodančių šį nuostabų įvykį. Pastarąjį apaštalas
Paulius išsamiai aprašė 1 Tes 4, 13–18, dėstydamas apie užmigusius
Kristuje, kurie bus prikelti gyvenimui, pagauti debesysna kartu
su gyvaisiais šventaisiais susitikti su Kristumi ore. 1 Korintiečiams 15
apaštalas išsamiai rašė apie mirusiųjų prisikėlimą, kuris įvyks Kristui
sugrįžus.
Petras taip pat aprašė šią didžią dieną 2 Pt 3, 3–13, paaiškindamas,
kad Viešpats nedelsia įvykdyti savo pažado, bet nori, kad visi žmonės
atsiverstų. Ir Apreiškimo knygoje nemažai parašyta apie Kristaus
sugrįžimą (žr. Apr 1, 7; Apr 6, 12–17; Apr 14, 14–20 ir Apr 19, 11–21).
Nuoseklus Naujojo Testamento mokymas teigia, kad Kristaus sugrįžimas
yra asmeninis, tikras, regimas ir girdimas. Visi pamatys Jį, kai Jis
ateis.
Tačiau, ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas „ši karta“ ir „tos dienos“
ar „tos valandos“? Šie žodžiai kelia nerimą daugeliui žmonių, nes
akivaizdu, kad karta, kuriai kalbėjo Jėzus, jau seniai mirusi.
Pateikiami keli šių eilučių aiškinimai. Kai kurie teigia, kad žodis
„karta“ gali nusakyti žmonių rasę, šiuo atveju žydus. Tai reiškia, kad
žydų rasė nepražus iki Kristaus sugrįš. Kita nuomonė – čia kalbama
apie tą žmonių kartą, kuri matė išsipildant visus ženklus, kaip apie
tuos, kurie nepraeis iki Kristaus sugrįžimo.
Tačiau paprastesnis sprendimas – tai atkreipti dėmesį, kad Mk 13,
30 Jėzus pasakė „ši karta“, o Mk 13, 32 – „tos dienos“ ar „tos valandos“.
Morkaus 13 žodis „ši“ (houtos, hautē, touto) dažniau pasitaiko 1–13
eilutėse, vedant prie Jeruzalės suniokojimo. O žodis „tos“ būdingas
antrajai skyriaus daliai.
Taigi „ši karta“ greičiausiai reiškia pirmojo amžiaus kartą, kuri matė
Jeruzalės suniokojimą, kaip rašoma Mk 13, 30. Tačiau Mk 13, 32 kalbama
apie Kristaus antrąjį atėjimą, kuris vis dar yra ateityje ir buvo
labiau nutolęs pirmame šimtmetyje. Todėl Mk 13, 32 pavartotas žodis
„tos“ labiau nusako tolimesnius pirmajam šimtmečiui įvykius.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 581–590).
Pasaulyje daug įvykių labai kelia nerimą. Žmonės tikrai bijo to, kas
vyksta. Kaip mes, septintosios dienos adventistai, turėdami savotišką
„išankstinį įvykių vaizdą“, galime juo pasinaudoti parodydami žmonėms
mūsų viltį Jėzuje ir Jo atėjimo pažadą?
„Kadangi mes nežinome tikslaus Jo atėjimo meto, mums įsakyta
budėti. ‘Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius’
(Lk 12, 37). Tie, kurie laukia Viešpaties, negaišta laiko tuščiai. Kristaus
laukimas skatina žmones bijoti Viešpaties ir Jo teismų už nuodėmes.
Jie turi suprasti, kokia didžiulė nuodėmė atstumti Jo siūlomą gailestingumą.
Tie, kurie budi laukdami Viešpaties, nuskaistina savo sielas
paklusnumu tiesai. Akylą budėjimą jie derina su nuoširdžiu darbavimusi.
Žinodami, kad Viešpats jau prie slenksčio, jie tuo labiau trokšta
bendradarbiauti su dangiškomis būtybėmis gelbėjant sielas. Šie išti-
kimi ir išmintingi tarnai ‘deramu laiku’ maitina Viešpaties šeimą (žr. Lk
12, 42;). Jie skelbia tiesą, kuri dabar itin aktuali. Kaip Henochas, Nojus,
Abraomas ir Mozė skelbė tiesą savo metui, taip Kristaus tarnai nūnai
ypatingai perspėja savo kartą (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011,
p. 588).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Viena yra duoti Viešpaties darbui, kita – aukoti. Koks čia skirtumas
ir kodėl jis svarbus? - Kodėl Dievas neužkirto kelio Jo tautos persekiojimui per šimtmečius
ir šiandieniniame pasaulyje? Kaip didžiosios kovos tema
mums šiek tiek padeda suprasti, kodėl vyksta persekiojimai? - Kokie Kristaus atėjimo ženklai jums ypač ryškūs dabartiniame pasaulyje?
- Pagalvokite apie mirusiųjų būseną ir tai, kad mirusieji miega tol,
kol grįš Kristus. Žmonės mirdami užmerkia akis, o kokia kita jų sąmoninga
mintis? Kaip šis supratimas padeda mums suvokti, kad
kiekvienam žmogui individualiai Kristaus atėjimas visada yra labai
arti?