Rugsėjo 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Morkaus 14; Jn 12, 4–6; Rom 8,
28; Iš 24, 8; Jer 31, 31–34; Zch 13, 7.
Įsimintina eilutė: „Jis sakė: „Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink
nuo Manęs šitą taurę!“ (Mk 14, 36)
Morkaus 14–16 skyriai yra žinomi kaip „Kančios pasakojimas“, nes
juose aprašoma Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas. 9 temoje tyrinėjome,
jog paskutiniai šeši evangelijos pagal Morkų skyriai apima apytiksliai
vieną savaitę. Dauguma Morkaus 14–16 įvykių rutuliojasi šios
kentėjimų savaitės ketvirtadienį ir penktadienį. Jėzus mirs penktadienį,
o prisikels sekmadienį.
Šią savaitę pagrindinį dėmesį skirsime Morkaus 14, pradedant
penktu dvipusiu pasakojimu, kuris susieja du priešingus darbus Jėzui.
Po to seka Paskutinė vakarienė, po to Jo kova Getsemanėje. Ten Jis
suimamas ir nuvedamas teismui pas vadovus. Teismo įvykiai yra susiję
su Jėzaus išsigynimu, sudarant šeštą ir paskutinį iš dvipusių pasakojimų
evangelijoje pagal Morkų. Vėlgi, atliekami du priešingi darbai,
bet ironišku posūkiu jie patvirtina tą pačią tiesą.
Per visą pasakojimą dvi kontrastingos temos žengia koja kojon.
Glaustu stiliumi Morkus pateikia skaitytojui šias prieštaringas temas,
atskleisdamas Jėzaus pergalę.
I. NEPAMIRŠTAMAS
- Perskaitykite Mk 14, 1–11. Kokie du pasakojimai čia persipynę ir
kuo jie skiriasi?
Mk 14, 1 parašyta, kad iki Paschos buvo likę dvi dienos. Šis susitikimas
tikriausiai įvyko tos savaitės antradienio vakarą arba trečiadienį.
Religiniai vadovai rezgė planą. Jiems tereikėjo priemonių savo tikslui
pasiekti. Jos ateis iš netikėtos pusės.
Šios eilutės yra penktasis evangelijos pagal Morkų dvilypis pasakojimas
(žr. 3 temą). Sąmokslas prieš Jėzų yra susijęs su pasakojimu
apie moterį, kuri patepė Jėzaus galvą brangiais kvepalais. Dvi lygiagrečios
asmenybės atliko priešingus darbus, parodydamos ironišką
kontrastą.
Kas toji moteris, Morkus neatskleidžia. Jos nuostabi dovana Jėzui
prieštarauja Judo klastai išduodant savo Viešpatį. Ji neįvardyta; jis
įvardijamas kaip vienas iš dvylikos. Užrašyta jos dovanos vertė; jo kaina
yra tik piniginis pažadas.
Konkreti priežastis, kodėl ji taip pasielgė, nenurodoma, tačiau vakarienės
svečiai buvo pasibaisėję tuo, ką jie laikė didžiuliu beveik vienerių
metų atlygio iššvaistymu, išliejant ant Jėzaus kvepalus. Tačiau
Jėzus įsikišo ją apgindamas ir sakė, kad tai, ką ji padarė, bus Evangelijos
skelbimo visame pasaulyje dalis kaip jos atminimas. Šis poelgis
nepamirštamas. Iš tiesų, visos keturios evangelijos vienaip ar kitaip
pasakoja šį įvykį, tikriausiai dėl Jėzaus žodžių, įamžinančių jos poelgį.
Judo išdavystė taip pat nepamirštama. Morkus nurodo, kad jo
motyvas buvo godumas. Evangelijoje pagal Joną tai aiškiai įvardinta
(Jn 12, 4–6).
Evangelijoje pagal Morkų pavartoti žodžiai „gerą darbą“ parodo,
jog šiame pasakojime yra dvi skirtingos temos arba siužetai. Mk 14,
6 Jėzus pavadino moters poelgį geru darbu. Jis sakė, kad vargšams
visada galima daryti gera (Mk 14, 7), o Mk 14, 9 Jis pavadino jos poelgį
„Gerosios naujienos/Evangelijos“ dalimi. Mk 14, 11 Judas ieškojo
„progos“ išduoti Jėzų. Šis žodžių žaismas rodo, kad žmonių sąmoks-
las nužudyti Mesiją iš tikrųjų taps Evangelijos dalimi, nes taip buvo
įgyvendinta Dievo valia atiduodant savo Sūnų žmonijos išgelbėjimui.
Kaip Rom 8, 28 padeda paaiškinti, kas čia atsitiks?
II. PASKUTINĖ VAKARIENĖ
- Perskaitykite Mk 14, 22–31 ir Iš 24, 8. Kuo svarbus šis pasakojimas
krikščionių tikėjimui?
Mk 14, 12 pažymima, kad tai pirmoji Neraugintos duonos šventės
diena, kai buvo aukojamas Paschos avinėlis. Pati vakarienė buvo ketvirtadienio
vakarą.
Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė naują apeigą atminimui.
Tai perėjimas nuo žydų Paschos, tiesiogiai susietos su Izraelio išėjimu
iš Egipto ir tapimu Dievo Sandoros tauta prie Sinajaus. Sandora buvo
sutvirtinta, Iš 24, 8, Mozei apšlaksčius žmones aukų krauju ir pasakius:
„Tai kraujas Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis pagal visus
šiuos žodžius“.
Stebina tai, kad Viešpaties vakarienės metu, kurią čia įsteigė Jėzus,
Paschos valgio metu nebuvo avinėlio. Taip yra todėl, kad Jėzus yra
Dievo Avinėlis (plg. Jn 1, 29). Viešpaties vakarienės duona simbolizuoja
Jo kūną. Naujoji Sandora (plg. su Jer 31, 31–34) yra užantspauduota
Jėzaus krauju, kurį simbolizuoja taurė. Jis tarė: „Tai Mano kraujas,
Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 24).
Tada Jėzus išpranašavo, kad visi Jo mokiniai Juo pasipiktins. Jis citavo
Zch 13, 7, kur parašyta apie prieš piemenį pakeltą kalaviją ir išblaškytas
avis. Jėzus yra ganytojas, o Jo mokiniai yra avys. Tai atšiauri
ir slegianti žinia. Tačiau Jėzus pridūrė vilties žodį, pakartotinai išpranašaudamas
savo prisikėlimą. Visgi Jis pasakė, kad eis pirma mokinių
į Galilėją. Šį išpranašavimą paminės jaunuolis Jėzaus kape Mk 16, 7,
todėl čia šiam išpranašavimui tenka ypatingas svoris.
Tačiau visa tai buvo per sunku priimti mokiniams, ypač Petrui, kuris
tvirtino, kad visi kiti gali pasipiktinti, bet jis tikrai neišsigins. Jėzus
tęsė ir išpranašavo, kad Petras tris kartus Jo išsigins, prieš gaidžiui dukart
pragystant. Šis išpranašavimas atliks lemiamą vaidmenį Jėzaus
teismo ir išsigynimo metu; taigi, šis išpranašavimas ir čia atlieka lemiamą
vaidmenį.
Ko galite pasimokyti iš tų kartų, kai pažadėjote Dievui, kad ką nors
darysite arba nedarysite, bet vis tiek padarėte arba nepadarėte?
III. GETSEMANĖ
- Perskaitykite Mk 14, 32–42. Ko Jėzus meldė Getsemanėje ir kaip į
maldą buvo atsakyta?
Palikdamas sienomis aptvertą Jeruzalės miestą, kuriame valgė
Paschos vakarienę, Jėzus su mokiniais ėjo per Kidrono slėnį į sodą
Alyvų kalno šlaituose. Pavadinimas Getsemanė reiškia aliejaus spaudyklą,
parodant, kad netoliese buvo spaudžiamas alyvuogių aliejaus.
Tiksli vieta nežinoma, nes romėnai iškirto visus medžius Alyvų kalne
per apgultį 70 m. po Kristaus.
Įžengęs į sodą, Jėzus paliko ten savo mokinius, toliau ėjo tik su Petru,
Jokūbu ir Jonu. Bet tada, palikęs ir šiuos tris, pats paėjėjo toliau. Šis
atitolimas rodo, kad Jėzus tampa vis labiau izoliuotas ir vienišas, Jam
susiduriant su būsima kančia.
Jėzus meldė, kad kančios taurė būtų paimta, bet tik tuo atveju, jei
tai Dievo valia (Mk 14, 36). Jis vartojo aramėjų terminą Aba, kurį Morkus
išvertė – „Tėve“. Šis terminas nereiškia „tėveli“, kaip kai kurie teigia.
Vaikas į tėvą kreipdavosi – abi (žr. Raymond E. Brown, The Death
of the Messiah, Anchor Bible Reference Library [New York: Doubleday,
1994], 1 t., 172 p.). Tačiau termino Aba, Tėve, vartojimas yra susijęs
su glaudžiu šeimos ryšiu, kurio nereikėtų sumenkinti.
Jėzus meldė, kad būtų pašalinta kančios taurė. Tačiau Jis pasišventė
Dievo valiai (plg. su Viešpaties malda Mt 6, 10). Visoje likusioje su
kančia susijusio pasakojimo dalyje tampa akivaizdu, kad Dievo atsakymas
į Jėzaus maldą – „Ne“. Jis nepašalins kančios taurės, nes per šį
patyrimą pasauliui teikiamas išganymas.
Susidūrus su sunkumais bus drąsiau, jei turėsime draugų, kurie
palaiko. Fil 4, 13 Paulius rašė, kad jis gali visa Tame, kuris jį stiprina.
Daugelis pamiršta Fil 4, 14, kur apaštalas pridūrė: „Vis dėlto“. Čia parašyta:
„Vis dėlto jūs gerai padarėte, bendraudami su manimi varge“.
To Jėzus troško Getsemanėje. Tris kartus Jis atėjo pas savo mokinius
ieškodamas paguodos. Tris kartus jie miegojo. Pabaigoje Jis pažadino
juos eiti su Juo į išmėginimą. Jis buvo pasiruošęs; jie – ne.
IV. PALIKĘS VISA PABĖGO NUO JĖZAUS
- Perskaitykite Mk 14, 43–52. Kas esminio išganymo planui čia įvyko?
Pribloškia tai, kad vienas iš artimiausių Jėzaus bendražygių išdavė
Jį savo priešams. Evangelijose neaiškinama Judo motyvacija. Tačiau
E. Vait rašo: „Judas iš prigimties labai mėgo pinigus, tačiau jis ne visada
buvo toks blogas, kad šitaip pasielgtų. Jis puoselėjo piktąją godumo
dvasią, kol ji tapo pagrindine jo gyvenimo varomąja jėga. Meilė
mamonai nustelbė jo meilę Kristui. Tapęs vienos nedorybės vergu, jis
atsidavė šėtonui, kad be galo gramzdintų jį į nuodėmę“ (E. Vait, Su
meile iš Dangaus, 2011, p. 662).
Pačią išdavystę smerkia visi, net ir tie, kurie naudojasi išdavikais
(plg. Mt 27, 3–7). Tačiau Judo poelgis yra ypač niekingas, nes jis slėpė
išdavystę prisidengdamas draugyste. Jis nurodė miniai, kad asmuo,
kurį jis pabučiuos, yra tas, kurį reikia suimti. Atrodo, kad Judas norėjo
nuslėpti savo klastą nuo Jėzaus ir kitų mokinių.
Miniai suėmus Jėzų prasidėjo chaosas. Kažkas išsitraukė kalaviją
(Jn 18, 10–11 parašyta, kad tai buvo Petras) ir nukirto vyriausiojo kunigo
tarnui ausį. Jėzus kreipėsi į minią, bardamas juos, kad jie slapta
darė tai, ką bijojo daryti atvirai, kai Jis mokė šventykloje. Tačiau Jėzus
nurodė į Šventojo Rašto išsipildymą. Tai dar vienas ženklas šiai dvigu-
bai temai, besirutuliojančiai per visą kančios pasakojimą – Dievo valia
įvykdoma net tada, kai žmogaus valia siekia sunaikinti Mesiją.
Visi mokiniai pabėgo, įskaitant Petrą, kuris vis dėlto vėl pasirodys,
seks Jėzų iš tolo ir pateks į bėdą. Tačiau Mk 14, 51–52 pasakojama
apie jaunuolį, kuris sekė Jėzumi – šis įvykis užrašytas tik čia ir niekur
kitur kanoninėse evangelijose. Kai kas mano, kad tai buvo pats Morkus,
bet tai neįrodoma. Stebina tai, kad jis pabėgo nuogas. Jaunuolis,
užuot palikęs visa ir sekęs Jėzumi, paliko visa ir pabėgo nuo Jėzaus.
Apmąstykite bauginančią mintį, kad buvimas vos vienos ydos vergu
paskatino Judą padaryti tai, ką jis padarė. Ką tai turėtų mums pasakyti
apie neapykantą nuodėmei ir jos įveikimą Dievo malone?
V. KAS TU?
- Perskaitykite Mk 14, 60–72. Palyginkite, kaip Jėzus reagavo į įvykius,
priešingai Petrui. Ko galime pasimokyti iš skirtumų?
Mk 14, 53–59 aprašyti Jėzaus atvesdinimas į teismo tarybą (Sinedrioną)
ir pirmoji teismo dalis. Tai nuvilianti veikla. Ne kartą vadovai
bandė primesti Jėzui kaltinimus. Šios evangelijos rašytojas pažymi,
kad liudijimas buvo melagingas ir liudijimai nesutapo.
Galiausiai vyriausiasis kunigas pakilo ir tiesiogiai kreipiasi į Jėzų. Iš
pradžių Jėzus neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas prisaikdino Jį Dievu
(žr. Mt 26, 63) ir tiesiogiai paklausė, ar Jis yra Mesijas. Jėzus atvirai
pripažino, kad yra, ir tada citavo Dan 7, 13–14 apie Žmogaus Sūnų,
sėdintį Dievo dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse. To vyriausiajam
kunigui buvo per daug, ir jis persiplėšė drabužius, ragindamas
Jėzų pasmerkti, o taryba nedelsdama taip ir padarė. Vadovai pradėjo
gėdinti Jėzų, apspjaudydami Jį, uždengdami Jo veidą, mušdami Jį ir
ragindami pranašauti.
Kol Jėzus viduje buvo teisiamas ir ištikimai liudijo, Petras buvo
lauke ir melavo. Tai šeštas ir paskutinis evangelijos pagal Morkų
dvipusis pasakojimas, ir čia ypač ryški ironija. Štai dvi priešingai be-
sielgiančios asmenybės, Jėzus ir Petras. Jėzus ištikimai liudijo, Petras
– melavo. Tris kartus Petrui prikaišiojo tarnaitė arba pašaliečiai,
ir kiekvieną kartą jis neigė sąsają su Jėzumi, net dievagodamasis ir
prisiekinėdamas.
Būtent šiuo metu antrą kartą pragydo gaidys, ir Petras staiga prisiminė
Jėzaus pranašystę, kad tą pačią naktį jis tris kartus išsigins
savo Viešpaties. Jis palūžo ir verkė. Štai stulbinanti ironija – Jo teismo
pabaigoje Jėzui dangstomas veidas, Jam smogiama į veidą ir
Jam liepiama pranašauti! Taip buvo siekiama iš Jo pasityčioti, nes Jis
nematė, kas Jam smogė. Tačiau tuo metu, kai jie tai darė, Petras išsigynė
Jėzaus žemiau esančiame kieme, išpildydamas vieną iš Jėzaus
pranašysčių. Taigi išsigindamas Jėzaus Petras parodė, kad Jėzus yra
Mesijas.
Kokiais vilties žodžiais paguostumėte žmogų, kuris, nors ir nori sekti
Jėzumi, kartais jam nepavyksta to padaryti? Kuriam iš mūsų kartais
nepavykdavo sekti Jėzumi laikantis Jo valios?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 646-669.
„Petrui ką tik taip niekingai prisiekus ir gaidžio giedojimui vis dar
skambant ausyse, Gelbėtojas nusigręžė nuo savo rūsčių teisėjų ir įdėmiai
pažvelgė į vargšą mokinį. Tuo pat metu Petro akys irgi nukrypo
į Mokytoją. Tame švelniame veide jis įžvelgė tik didžiulį gailestį bei
liūdesį ir nė lašo pykčio.
Šio išblyškusio, kenčiančio veido, virpančių lūpų, gailestingo ir atlaidaus
žvilgsnio vaizdas pervėrė Petro širdį kaip strėlė. Prabudo jo
sąžinė. Atgijo atmintis. Petras prisiminė vos prieš kelias valandas savo
duotą pažadą, kad eitų su Viešpačiu ir į kalėjimą, ir į mirtį. Prisiminė,
kaip jis susikrimto, kai Gelbėtojas aukštutiniame kambaryje pasakė,
kad jis per vieną naktį Jo triskart išsižadės. Petras buvo ką tik pareiškęs,
jog nepažįsta Jėzaus, bet dabar jis su širdgėla suprato, kaip gerai
Viešpats jį pažįsta, kaip tiksliai permatė jo širdį ir klastą joje, apie kurią
net jis pats nežinojo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 658).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip, tiesiog skaitydami tai, ką Jėzus išpranašavo Mk 14, 9, matome
išsipildžius kitą Jėzaus pranašystę, kurios išsipildymas itin
mažai tikėtinas, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ši pranašystė
buvo pasakyta? - Palyginkite Judą ir Petrą. Kuo jie buvo panašūs ir kuo skyrėsi pasakojime
apie Jėzaus kentėjimą? - Aptarkite Viešpaties vakarienės reikšmę. Kaip galime ją labiau
įprasminti savo bendruomenėje ir įtraukti į jos šventimą daugiau
narių? - Aptarkite tai, kad Dievo atsakymas į Jėzaus maldą Getsemanėje
buvo – „ne“. Ką reiškia, kai Dievas mums sako „ne“? - Nors Petras labai nuvylė Jėzų išsižadėjimu, Jėzus jo neatstūmė.
Kokią viltį čia galite įžvelgti sau?