Rugsėjo 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Morkaus 15; Lk 13, 1; Ps 22, 19;
Jn 20, 24–29; Jn 1, 1–3; Dan 9, 24–27.
Įsimintina eilutė: „Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji,
lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl
Mane apleidai?!“ (Mk 15, 34)
Morkaus 15 yra kančios pasakojimo šerdis. Čia aprašytas Jėzaus
teismas, Jo pasmerkimas, kareivių patyčios, Jo nukryžiavimas, o vėliau
– Jo mirtis ir palaidojimas. Įvykiai šiame skyriuje pateikiami aiškiai
ir greičiausiai todėl, kad tas, kuris rašė, leido faktams kalbėti už save.
Šiame skyriuje svarbų vaidmenį atlieka ironija. Dėl to naudinga
aiškiai apibrėžti, kas yra ironija.
Ironiją dažnai sudaro trys dalys: (1) du prasmės lygiai, (2) du lygiai
priešpastatyti vienas kitam arba nederinami vienas su kitu ir (3) kažkas
nesuprantantis ironijos, nepripažįstantis, kas vyksta ir nesuvokiantis,
kad jam teks patirti padarinius.
Šią savaitę, pradedant Piloto klausimu: „Ar Tu esi žydų karalius?“,
iki pašaipių kareivių, iki ženklo virš kryžiaus, iki religinių vadovų patyčių:
„Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti“, netikėto Juozapo
iš Arimatėjos pasirodymo, skyrius kupinas skausmingos ironijos, kuri
vis dėlto atskleidžia galingas tiesas, susijusias su Jėzaus mirtimi ir jos
reikšme.
I. „AR TU ESI ŽYDŲ KARALIUS?“
- Perskaitykite Mk 15, 1–15. Kokios čia ironiškos aplinkybės?
Poncijus Pilotas buvo Judėjos valdytojas 26–36 m. po Kristaus. Jis
nebuvo malonus vadovas ir nemažai jo darbų sukėlė šalies gyventojų
pasipiktinimą (plg. Lk 13, 1). Žydų teismas Jėzui baigėsi mirties nuosprendžiu
už šventvagystę. Tačiau valdant romėnams žydai daugeliu
atvejų negalėjo įvykdyti mirties bausmės, todėl jie nuvedė Jėzų pas
Pilotą pasmerkti.
Kaltinimas Jėzui Piloto akivaizdoje neminimas, tačiau kaltinimą
galima įžvelgti atsižvelgiant į trumpą Piloto klausimą Jėzui: „Ar Tu esi
žydų karalius?“ (Mk 15, 2) Senojo Testamento laikais Izraelis patepdavo
savo karalius; taigi nesunku suprasti, kaip terminas Mesijas (Pateptasis)
gali būti prilygintas karaliui, neva varžovas imperatoriui. Taigi
teismo tarybai (Sinedrionui) pateiktas kaltinimas buvo šventvagystė,
o valdytojui – maištas, dėl kurio grėstų mirtis.
Ironiška, kad Jėzus yra ir Mesijas, ir žydų karalius. Kaltinimai dėl
šventvagystės ir maišto buvo klaidingi; vietoj to Jis turėjo sulaukti
pagarbos ir garbinimo. Tačiau Jėzus elgėsi karališkai. Jo atsakymas
Pilotui: „Tu pasakei“ (Mk 15, 2), yra neįpareigojantis. Jis nei neigia titulą,
nei patvirtina. Šis atsakymas gali reikšti, kad Jis yra karalius, bet
kitokio pobūdžio (plg. Jn 18, 33–38).
Mk 15, 6 paminėtas paprotys paleisti kalinį Paschos šventės proga.
Mk 15, 9 Pilotas klausė, ar jie nori, kad jis paleistų „žydų karalių“, ir nors
jis galėjo tai sakyti ironiškai, ironija iš tikrųjų čia jo paties nenaudai.
Mk 15, 9–10 yra suvokimo ir neišmanymo tyrimas. Pilotas suvokė,
kad religiniai vadovai įdavė Jėzų iš pavydo, bet nesuvokė, kad klausdamas
minios jis žaidė religinių vadovų rankomis. Jie kurstė minią ir
ragino nukryžiuoti Jėzų. Pilotas atsitraukė. Nukryžiavimas buvo itin
baisus būdas mirti, ypač tam, kuris laikomas nekaltu. Kaip skausmingai
ironiška, kad pagonių valdytojas norėjo paleisti Mesiją, o religiniai
vadovai norėjo Jį nukryžiuoti.
Kas gali jus paskatinti nesekti paskui minią, kai spaudimas tai daryti
yra didelis?
II. „SVEIKAS, ŽYDŲ KARALIAU!“
- Perskaitykite Mk 15, 15–20. Ką kariai padarė Jėzui ir kokia to reikšmė?
Prieš mirties bausmę romėnai smarkiai plakdavo kalinius. Auka
buvo išrengiama, pririšama prie stulpo, o paskui plakama odiniais
botagais, prie kurių pririšti kaulų, stiklo gabalėliai, akmenys, vinys.
Po to, kai Jėzus buvo nuplaktas, kariai, kuriems buvo pavesta įvykdyti
Jam mirties bausmę, toliau Jį žemino, apvilko Jį purpuriniu apsiaustu,
uždėjo erškėčių vainiką ant Jo galvos ir tyčiojosi iš Jo vadindami
Jį žydų karaliumi. Kuopa vadinamą kareivių skaičių sudarė nuo
200 iki 600 vyrų.
Ironija čia skaitytojui akivaizdi, nes Jėzus tikrai yra Karalius, o pašaipūs
karių žodžiai skelbė šią tiesą. Šis karių elgesys buvo parodija
to, kaip jie sveikino Romos imperatorių žodžiais – „Sveikas, cezari, imperatoriau!“
Taigi čia yra numanomas palyginimas su imperatoriumi.
Tyčiodamiesi iš Jėzaus kareiviai „daužė Jam galvą nendrine lazda,
spjaudė ir priklaupdami neva garbino“. Visas šis elgesys graikų kalba
išreikštas esamuoju laiku. Šiame kontekste toks laikas išreiškia pasikartojantį
veiksmą. Taigi jie vis mušė Jį, spjaudė į Jį ir klūpčiojo prieš
Jį, taip tyčiodamiesi iš Jo. Jėzus visa tai priėmė tylėdamas, visiškai nereaguodamas.
Įprastas romėnų nukryžiavimo būdas buvo toks, kad nuteistasis
nuogas nešė kryžių į egzekucijos vietą. Šis būdas vėlgi turėjo visiškai
pažeminti ir sugėdinti asmenį bendruomenės akivaizdoje.
Tačiau žydai bjaurėjosi viešu nuogumu. Mk 15, 20 pažymima, kad
jie nuvilko purpurinį apsiaustą ir vėl apvilko Jo paties drabužiais. Atrodo,
kad taip romėnai nuolaidžiavo žydams tuo metu ir toje vietoje.
Pagalvokite apie visą ironiją čia – jų pasityčiojimą priklaupiant ir
garbinant Jėzų kaip Karalių, nors Jėzus iš tikrųjų buvo ne tik žydų, bet
ir jų Karalius.
Šie vyrai nesuprato, ką darė. Tačiau kodėl jų nežinojimas nebus pateisinamas
Teismo dieną?
III. NUKRYŽIAVIMAS
- Perskaitykite Mk 15, 21–38. Kokia baisi ir skausminga ironija užrašyta
šiose eilutėse?
Šią kančios pasakojimo akimirką Jėzus yra tyli auka, pavaldi Jo mirties
troškusiems žmonėms. Per visą evangeliją, iki pat suėmimo, Jis
buvo veiklų šeimininkas. Dabar Jis pavaldus. Nors Jis buvo tvirtas keliaujantis
pamokslininkas, nuplakimas, maisto ir miego stoka nualino
Jį tiek, kad kitas asmuo turėjo nešti Jo kryžių.
Prie kryžiaus Jo drabužiai buvo nuvilkti ir virto kareivių nuosavybe,
pastariesiems metant burtą, kam apdaras atiteks (plg. Ps 22, 19).
Nukryžiavimas buvo ganėtinai ne kruvinas egzekucijos būdas. Vinys,
naudotos prikalti asmenį prie kryžiaus (plg. Jn 20, 24–29), greičiausiai
perverdavo riešą žemiau delno, kur nėra pagrindinių kraujagyslių.
(Tiek hebrajų, tiek graikų kalboje žodis „ranka“ gali reikšti ir plaštaką, ir
dilbį.) Pačiame delne nėra audinių, būtinų kūno svoriui nukryžiavimo
metu išlaikyti. Vidurinis nervas yra dilbio centre ir jį perverdavo vinys,
lemiant nepakeliamą rankos skausmą. Kvėpuoti pasidarydavo sunku.
Norėdamos įkvėpti, nukryžiavimo aukos turėjo stumtis prikaltomis
pėdomis ir sulenkti rankas, vėl sukeldamos sau kankinantį skausmą. Išsekimas
dėl deguonies stokos buvo viena iš galimų mirties priežasčių.
Jėzus nukryžiavimo metu iškentė dideles patyčias ir pažeminimą.
Evangelijoje pagal Morkų yra apreiškimo / slėpinio tema, kada Jėzus
paprastai ragino nutylėti tai, kas Jis yra. Todėl Mesijui taikytini titulai,
tokie kaip „Viešpats“, „Dievo Sūnus“, „Kristus“, pasakojime pasitaiko
retai.
Ši ypatybė keičiasi prie kryžiaus. Jis negali būti paslėptas. Ironiška,
kad būtent religiniai vadovai naudojo šiuos titulus tyčiodamiesi iš Jėzaus.
Kaip šie žmonės save pasmerkė!
Vienas iš jų pašaipių teiginių išsiskiria. Mk 15, 31 parašyta: „Kitus
gelbėjo, o pats negali išsigelbėti“. Kad pabrėžtų Jo bejėgiškumą ant
kryžiaus, jie įvardijo, jog Jis padėjo kitiems (šis graikiškas veiksmažodis
gali reikšti „išgelbėti“, „išgydyti“). Ironiška, tačiau jie pripažino, kad
Jis yra Gelbėtojas. Ironija tęsiasi – priežastis, kodėl Jis negalėjo arba
nenorėjo išsigelbėti, buvo ta, jog ant kryžiaus Jis gelbėjo kitus.
Perskaitykite Jn 1, 1–3 ir pagalvokite, ką šios eilutės mums pasako
apie Jėzų, tą patį Jėzų, kuris yra nukryžiuotas čia evangelijoje pagal
Morkų. Kaip suvokiame tai, ką mums reiškia Kristaus mirtis?
IV. DIEVO APLEISTAS
- Perskaitykite Mk 15, 33–41. Kokie vieninteliai ant kryžiaus ištarti
Jėzaus žodžiai užrašyti Evangelijoje? Ką galiausiai mums visiems
reiškia Kristaus mirtis?
Evangelijoje pagal Morkų kryžius pristatomas kaip labai tamsi
vieta tiek fizine, tiek dvasine prasme. Antgamtinė tamsa apgaubė
Golgotą nuo to penktadienio vidurdienio iki maždaug 15 val. „Šeštai
valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos“
(Mk 15, 33).
Jėzaus žodžiai ant kryžiaus vadinami „Apleidimo rauda“, kai Jis
meldėsi, šaukėsi Dievo, klausdamas, kodėl Jis buvo apleistas. Jis citavo
Ps 22, 2. Tos pačios psalmės nuorodos užrašytos Mk 15, 24. 29,
mokant, kad Šventasis Raštas išsipildo ir Jėzui mirštant. Net žmonių
piktuose sąmoksluose pildosi Dievo valia.
Jėzaus žodžiai ant kryžiaus užrašyti aramėjų kalba kartu su vertimu.
„Mano Dieve, Mano Dieve“ – „Eloi, Eloi“ (aramėjų kalba – „elahi“).
Būtų lengva galvoti, kad Jėzus šaukėsi Elijo (aramėjų k. „eliyah“ –
„Dievas Mano VIEŠPATS“). Tai klaida, kurią padarė kai kurie stebėtojai.
Šiose eilutėse stebina lygiagretumas Jėzaus krikštui Mk 1, 9–11.
| Krikštas: Mk 1, 9–11 | Kryžius: Mk 15, 34–39 |
|---|---|
| Jonas pakrikštijo Jėzų. | Jėzaus krikštas (plg. Mk 10, 38) |
| Jonas (Elijo simbolis žr. Mk 9, 11–13) | Šaukimasis Elijo |
| Prasivėręs dangus | Uždangos perplyšimas |
| Dvasia (pneuma) | Jėzus atidavė dvasią (expneō) |
| Dievo balsas – „Mylimasis Sūnus.“ | Šimtininkas pasakė – „Dievo Sūnus.“ |
Šios paralelės rodo, kad Jėzaus krikštas Morkaus 1 yra Jo tarnystės
pradžia, kaip pranašauta Dan 9, 24–27, Morkaus 15 įvykiai prie
kryžiaus yra Jo tarnystės kulminacija arba tikslas, Jam mirštant kaip
išpirkai už daugelį (Mk 10, 45). Jėzaus mirtis ant kryžiaus taip pat išpildo
dalį Dan 9, 24–27 pranašystės. Šventyklos uždangos perplyšimas
(Mk 15, 38) rodo aukojimo sistemos išsipildymą, kai simbolis atitinka
tikrovę, ir prasideda naujas išganymo istorijos etapas.
Nepaisant piktų žmonijos planų, Dievo tikslai išsipildė. Kodėl tai turėtų
padėti mums suprasti, jog nepaisant to, kas vyksta aplinkui, vis
tiek galime pasikliauti Dievu ir žinoti, kad Jo gerumas galiausiai nugalės?
V. PAGULDYTAS POILSIUI
- Perskaitykite Mk 15, 42–47. Kuo svarbus Juozapo iš Arimatėjos įsikišimas,
ypač todėl, kad šalia nebuvo Jėzaus mokinių?
Po visos šios dramos, toliau rutuliojasi „žemiškesni“ reikalai. Pirmiausia
mirusieji visada turi būti palaidoti. Tačiau keli veiksniai čia yra
ganėtinai jaudinantys dvasiškai, o kiti yra nepaprastai svarbūs istoriškai.
Šiose eilutėse Juozapas iš Arimatėjos evangelijoje pagal Morkų
pasirodo pirmą ir paskutinį kartą. Jis buvo gerbiamas teismo tarybos
(Sinedriono) narys ir vienas iš vadinamojo „miesto elito“. Būdamas
turtingas ir gerbiamas žmogus, jis užėmė aukštą padėtį visuomenėje,
o tai paaiškina, kaip jis galėjo drąsiai eiti pas Pilotą ir prašyti Jėzaus
kūno. Jaudinanti detalė, kad teismo tarybos narys domėjosi Jėzaus
palaidojimu. Tuo tarpu, kur buvo Jėzaus mokiniai, kuriais buvo pasitikima?
Viena itin svarbi istorinė detalė – tai Jėzaus mirties patvirtinimas.
Mk 15, 43 parašyta apie Juozapo prašymą paimti Jėzaus kūną. Tačiau
Pilotas nustebo išgirdęs, kad Jėzus jau miręs (Mk 15, 44). Todėl jis pasikvietė
šimtininką, atsakingą už nukryžiavimą, ir paklausė, ar Jėzus
jau miręs. Šimtininkas patvirtino, kad taip.
Tai svarbu dėl to, kad kai kurie vėliau tvirtino, jog Jėzus nemirė
ant kryžiaus, o tik nualpo. Šimtininko liudijimas Romos valdytojui tiesiogiai
paneigia šį teiginį. Romėnai juk žinojo, kaip įvykdyti mirties
bausmę nusikaltėliams.
Juozapas atnešė lininę drobę Jėzui suvynioti ir paguldė Jo kūną į
kapą, iškaltą uoloje. Šis kapas buvo pakankamai didelis, kad į jį būtų
galima įeiti (Mk 16, 5). Kartu su Juozapu evangeliją surašęs asmuo
atkreipė dėmesį į dvi moteris, mačiusias šią vietą – Mariją Magdaleną
ir Mariją, Jokūbo motiną. Šios dvi kartu su Salome iš tolo stebėjo nukryžiavimą;
visos trys sekmadienio rytą eis prie kapo, kad, jų manymu,
užbaigtų Jėzaus patepimo darbą (Mk 16, 1).
Kodėl įvardintos šios trys moterys? Jos bus tuščio kapo liudytojos
Morkaus 16, taigi yra svarbios Jėzaus prisikėlimo liudytojos.
Ironiška, kad Jėzaus sekėjai čia nedalyvauja, o Jėzų pasmerkusio
teismo tarybos (Sinedriono) narys čia tampa „didvyriu“. Kaip galime
užtikrinti, kad lemtingu metu taip pat imsimės darbo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 670–712.
„Pilotas troško išvaduoti Jėzų. Bet jis matė, jog negalės to padaryti
išsaugodamas savo paties postą bei garbę. Užuot praradęs pasaulietišką
valdžią, jis nusprendė paaukoti nekaltojo gyvybę. Kaip daugelis,
kad išvengtų netekčių ar kančių, aukoja principus! Sąžinė ir pareiga
liepia daryti viena, bet savi interesai – ką kita. Galinga srovė nuneša
neteisinga linkme, ir tas, kuris eina į kompromisą su blogiu, panardinamas
į juodžiausią kaltės tamsą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011,
p. 686).
„Ant Kristaus, kaip mūsų pakaito ir garanto, buvo užkrautos visų
mūsų nedorybės. Jis buvo laikomas nusidėjėliu, kad galėtų atpirkti
mus iš Įstatymo pasmerkimo. Jo širdį slėgė visų Adomo palikuonių
kaltės. Dievo rūstybė dėl nuodėmės, didžiulis Jo nepasitenkinimas
nedorybe pripildė Jo Sūnaus sielą siaubo. Visą savo gyvenimą Kristus
skelbė nupuolusiam pasauliui Gerąją naujieną apie savo Tėvo gailestingumą
ir atlaidžią meilę. Didžiausių nusidėjėlių išgelbėjimas buvo
pagrindinė Jo pamokslų tema. Bet dabar slegiamas neapsakomos
kaltės, Jis nebegalėjo matyti sutaikančio Tėvo veido. Užjaučiančio
dieviškojo žvilgsnio atsitraukimas nuo Išgelbėtojo šią didžiausio sielvarto
valandą pervėrė Jo širdį gėla, kurios žmogus niekada iki galo
nesupras. Ši kančia buvo tokia didžiulė, kad fizinių skausmų Jis bemaž
nejuto“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 700).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Pažiūrėkite, kokia esminė E. Vait buvo pavadavimo teologija (ir
Raštui; žr., pavyzdžiui, Izaijo 53). Kodėl bet kokia teologija, kaip
nors menkinanti esminį pavadavimo vaidmenį ir Kristaus mirtį už
mus, sumokant bausmės kainą už mūsų nuodėmes, yra klaidinanti
teologija? - Kas yra „Barabas“ šiandieniniame pasaulyje, kurio prašoma vietoj
Jėzaus? - Ką pasakojimas apie Juozapą iš Arimatėjos mums turėtų pasakyti
apie tai, kaip negalima spręsti dėl išvaizdos? - Perskaitykite Dan 9, 24–27. Kodėl turėtumėte sugebėti paaiškinti
šią Rašto vietą kiekvienam, kas klausia? Ar jūs galite ją paaiškinti?