Liepos 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 1, 16–45; Jn 1, 29–42; Mk 5, 41; Lk 6, 12; Kun 13.
Įsimintina eilutė: „Jėzus tarė: Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1, 17).
Kiekvienoje evangelijoje Jėzaus tarnystės pradžia pristatoma tam tikru būdu.
Matas pristato Jėzų pašaukiantį mokinius, o paskui sakantį Kalno pamokslą.
Lukas pasakoja apie Jėzaus pirmąjį pamokslą sabatos dieną Nazareto sinagogoje.
Jonas pasakoja apie kelių ankstyvųjų mokinių pašaukimą ir vestuves Kanoje, kur Jėzus padarė savo pirmąjį ženklą.
Evangelijoje pagal Morkų pasakojama apie keturių mokinių pašaukimą, aprašoma sabata Kafarnaume ir vėlesni įvykiai.
„Ši sabata su Jėzumi“ Evangelijos pagal Morkų pradžioje leidžia skaitytojui suprasti, kas yra Jėzus. Visose šios savaitės temoje bus pateikta labai mažai Jo žodžių – trumpas kvietimas tapti mokiniu, įsakymas demonui, planas apsilankyti kitose vietose ir raupsuotojo išgydymas su paliepimu pasirodyti kunigui, kad būtų pripažintas švariu. Pagrindinis dėmesys skiriamas veiksmui, ypač žmonių išgydymui. Šios evangelijos surašytojas mėgo pavartoti žodį tuojau, nurodydamas mas greitą Jėzaus tarnystės tempą.
I. EIKITE PASKUI MANE
- Perskaitykite Mk 1, 16–20. Kas buvo tie vyrai, kuriuos Jėzus vadino mokiniais, ir kaip jie reagavo?
Morkaus 1 neužrašyta daug Jėzaus žodžių. Tačiau Mk 1, 17 yra Jo žodžiai dviem žvejams, Simonui, kuris vėliau bus vadinamas Petru, ir jo broliui Andriejui. Abu vyrai metė tinklą į Galilėjos ežerą.
Apie valtį ar kitus žvejybos reikmenis neužsimenama, o tai gali reikšti, kad abiejų šių vyrų finansinė padėtis prasta. Mk 1, 19–20 Jokūbas ir Jonas yra valtyje su savo tėvu ir tarnais, o tai rodo, kad jiems finansiškai sekėsi geriau nei Petriui ir Andriejui. Lukas mini, kad Petras tikrai turėjo valtį ir kad iš tikrųjų Jokūbas su Jonu ir Petras su Andriejumi buvo dalininkai (žr. Lk 5, 1–11). Tačiau evangelijoje pagal Morkų gali būti pateikiamas kontrastas tarp šių brolių, norint parodyti, kad Jėzus kviečia tapti mokiniais ir tuos, kurie turi mažiau išteklių, ir tuos, kurie turi daugiau.
Jėzaus kvietimas šiems vyrams yra paprastas, tiesioginis ir pranašiškas. Jis kviečia juos sekti Juo; tai yra, tapti Jo mokiniais. Jis nurodo, kad jei jie priims Jo kvietimą, Jis imsis užduoties padaryti juos žmonių žvejais.
- Pagalvokite, kodėl šie vyrai (Mk 1, 16–20) viską palikę nedelsdami sekė Jėzų.
Evangelija pagal Joną papildo paveikslą (žr. Jn 1, 29–42). Panašu, kad šie broliai buvo Jono Krikštytojo sekėjai ir išgirdo jo skelbimą, kad Jėzus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29) Jie susitiko su Jėzumi ir leido laiką su Juo prie Jordano upės. Vadinasi Jėzaus kvietimo tarnystei priėmimas jiems nebuvo kažkokia kvailystė ar pabėgimas. Šį kvietimą jie gerai apgalvojo.
Bet kodėl Morkus nepateikė daugiau informacijos? Tikėtina, kad taip pabrėžiama Jėzaus galia. Jis pašaukia, atsiliepia norintys tarnauti žvejai, ir jų gyvenimas bei pats pasaulis iš esmės pasikeitė.
Ko jūs buvote pašaukti išsižadėti, kad galėtumėte sekti Jėzų? (Pagalvokite apie savo atsakymo padarinius, ypač jei nieko nesugalvojate.)
II. NEPAMIRŠTAMOS PAMALDOS
- Perskaitykite Mk 1, 21–28. Koks buvo nepamirštamas patyrimas Kafarnaumo sinagogoje ir kokių dvasinių tiesų galime pasisemti iš šio pasakojimo?
Dauguma krikščionių patyrė nepamirštamų akimirkų savo dvasiniame gyvenime – apsisprendimą sekti Jėzumi; jų krikšto dieną; galingą pamokslą, kurio metu jie giliai jautė Dievo Artumą. Kai kurios iš šių akimirkų gali būti ne tik nepamirštamos, bet ir pakeisti gyvenimą.
Taip galėjo nutikti kai kuriems žmonėms Kafarnaume sabatą, aprašytą Morkaus 1. „Žmonės stebėjosi Jo mokslu, nes Jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai“ (Mk 1, 22). Jėzui mokant, demono apsėstas žmogus, be jokios abejonės paveiktas Jėzaus mokymo galios, sušuko: „Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo šventasis!“ (Mk 1, 24) Ir Jėzus išvarė demoną.
Pagalvokite apie šių demono žodžių padarinius.
Pirma, demonas pripažino Jėzų Dievo Šventuoju. Jis pripažino, kad Jėzus yra šventas Dievo pasiuntinys, priešingai nešvariems, nešventiems šėtono pulkams. Šlovinimo aplinkoje tikimasi šventų reikalų ir asmenų, o ne nešventų ir nešvarių. Taigi šiame pasakojime ryški gėrio ir blogio jėgų priešprieša. Čia matome didžiosios kovos tikrovę. Galbūt žmonės dar nežinojo, kas yra Jėzus, bet demonas tikrai tai žinojo ir viešai pripažino.
Be to, įsakymas išeiti iš žmogaus yra suprantamas, bet kodėl įsakymas „Nutilk!“?
Čia, evangelijos pagal Morkų pradžioje, atsiranda nuostabi tema: Jėzus liepia nutylėti tai, kas Jis. Mokslininkai tai vadina „Mesijo slėpiniu“.
Jėzaus paliepimas tylėti yra prasmingas dėl politinių su Mesiju susijusių lūkesčių Jo laikais. Būti Mesiju buvo rizikinga. Tačiau kartu su paliepimais tylėti yra neabejotini apreiškimai, kas Jėzus yra. Laikui bėgant paaiškės, kad Jėzaus tapatybės negalima paslėpti, o tiesa, kas Jis yra, tampa Evangelijos žinios centru. Žmonės turi ne tik žinoti, kas yra Jėzus, bet ir priimti sprendimą, kaip jie reaguos į Jo atėjimą ir ką Jis jiems reiškia.
Liudijant kitiems, kada protinga nepateikti visko, kuo tikime, kas susiję su turima tiesa?
III. TARNAVIMAS SABATĄ
- Perskaitykite Mk 1, 29–34. Kaip Jėzus padėjo Petro šeimai ir kokių dvasinių pamokų galime įžvelgti šiame pasakojime?
Po nuostabių pamaldų sinagogoje Jėzus kartu su savo nedidele mokinių grupe (Petru, Andriejumi, Jokūbu ir Jonu) nuėjo į Petro namus, turbūt tam, kad likusią sabatos dienos dalį praleistų draugiškai valgydami ir bendraudami.
Tačiau aplinkybes pakeitė vienas klausimas – Petro uošvė karščiavo, o tai tuomet reiškė, kad asmuo arba pasveiks, arba mirs. Jie papasakojo Jėzui apie ligą, o Jis paėmė Petro uošvę už rankos ir ją pakėlė. Ji nedelsdama pradėjo jiems patarnauti. Koks galingas principo pavyzdys, kad tie, kurie buvo išgelbėti, išgydyti Jėzaus, dėl to tarnaus kitiems!
Visoje evangelijoje pagal Morkų dažnai pasitaiko, kad Jėzus išgydo paliesdamas ligonį (žr. Mk 1, 41; Mk 5, 41), nors kitais atvejais apie prisilietimą neužsimenama (žr. Mk 2, 1–12; Mk 3, 1–6; Mk 5, 7–13).
Tą dieną Jėzus dar nebaigė tarnauti. Saulei nusileidus daugelis atvyko ir Petro namus išsigydyti, be jokios abejonės, pamatę, kas tą dieną įvyko sinagogoje, arba išgirdę apie tai. Kadangi šios evangelijos rašytojas neužsiminė skaitytojams, jog žmonės atkeliavo saulei nusileidus dėl sabatos, tai rodo, kad jis tikėjosi, jog jo skaitytojai žinos apie sabatą. Ši Morkaus ypatybė dera su tuo, kad jo skaitytojai laikėsi sabatos.
Morkus parašė, kad tą vakarą prie durų buvo susirinkęs visas miestas (Mk 1, 33). Jėzui prireikė laiko, kol padėjo visiems šiems žmonėms.
„Valandų valandas vieni ateidavo, kiti išeidavo, mat niekas nežinojo, ar rytoj dar ras Gydytoją tarp jų. Tokios dienos Kafarnaumas dar nebuvo regėjęs. Ore skardeno triumfo ir išlaisvinimo šūksniai. Gelbėtojas taip pat džiaugėsi savo sukeltu džiaugsmu. Matant susirinkusiųjų kančias, Jo širdis virpėjo iš gailesčio, taigi Jis džiaugėsi galėdamas grąžinti jiems sveikatą ir laimę.
Jėzus darbavosi, kol buvo išgydytas paskutinis ligonis. Jau buvo gili naktis, kai minia išsiskirstė, ir Simono namuose įsiviešpatavo tyla. Ilga, jaudulio kupina diena praėjo, todėl Jėzus norėjo pailsėti. Tačiau miestui dar miegant ‘labai anksti dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 230).
IV. JĖZAUS TARNYSTĖS PASLAPTIS
- Perskaitykite Mk 1, 35–39. Ko svarbaus galima pasimokyti iš to, ką čia darė Jėzus?
Jėzus atsikėlė dar neprašvitus ir nuėjo į ramią, negyvenamą vietą melstis. Mk 1, 35 pabrėžia maldą kaip pagrindą Jėzaus darbams. Visos kitos veiksmažodinės formos šiame sakinyje yra apibrėžtos – Jėzus atsikėlęs nuėjo (graikų kalboje reiškiančios užbaigtumą). Tačiau veiksmažodžio meldėsi forma išreiškia, ypač čia, besitęsiantį procesą. Jis vis meldėsi. Tekste taip pat pabrėžiama, kaip anksti Jėzus nuėjo, o tai reiškia, kad asmeninei maldai Jis skyrė itin daug laiko.
Evangelijose Jėzus yra maldos žmogus (žr. Mt 14, 23; Mk 6, 46; Jn 17). Atrodo, kad tai viena iš pagrindinių Jėzaus tarnystės galios paslapčių.
- Perskaitykite Lk 6, 12. Ko ši eilutė moko apie tai, kaip Jėzus meldėsi?
Daugelis krikščionių yra paskyrę laiką maldai. Šis įprotis yra geras ir teisingas, tačiau jis taip pat gali tapti kasdienių, beveik tuo, kas daroma mechaniškai. Vienas iš būdų iš to išsivaduoti – retkarčiais pakeisti maldos laiką arba kartais melstis ilgiau nei įprastai. Esmė – tai neįsisprausti į kažkokią nekintamą formą.
Petras ir jo bendražygiai nelydėjo Jėzaus į maldos vietą. Galbūt jie žinojo ją, nes Jį rado. Jų pastaba, kad visi ieškojo Jėzaus, leido Jam pratęsti įdomų praėjusios dienos patyrimą išgydant ir mokant. Keista, bet Jėzus paprieštaravo ir nurodė platesnį lauką tarnavimui kitose vietose. „Jis atsakė: Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau Žodį, nes tam esu atėjęs“ (Mk 1, 38).
Jei pačiam Jėzui reikėjo tiek daug laiko skirti maldai, kiek mes turėtume skirti laiko maldai? Ką mums sako Jėzaus pavyzdys?
V. AR JUMS GALIMA PATIKĖTI PASLAPTĮ?
- Perskaitykite Mk 1, 40–45. Ko šios eilutės moko apie Jėzų ir Jo santykius su visuomenės atstumtaisiais?
Šiose eilutėse ir Senajame Testamente minimi raupsai nebuvo susiję tik su tuo, kas šiandien vadinama Hanseno liga (raupsais). Biblijos terminais būtų tiksliau versti – „baisi odos liga“, apimant ir kitus su epidermiu susijusius negalavimus. Hanseno liga į senovės Artimuosius Rytus galėjo atkeliauti apie trečiąjį šimtmetį prieš Kristų (žr. David P. Wright ir Richard N. Jones, „Leprosy“, The Anchor Bible Dictionary, 4 t. [New York: Doubleday, 1992], 277–282 p.). Vadinasi, šioje ištraukoje minimas raupsuotasis galėjo sirgti Hanseno liga, nors tiksliai nežinome, kuo jis sirgo, tik kad liga buvo ūmi.
Raupsuotasis tikėjo Jėzumi, kad Jis gali jį padaryti švarų. Pasak Kunigų 13, raupsuotasis apeigine prasme buvo nešvarus ir turėjo vengti kontakto su kitais (žr. Kun 13, 45–46).
Tačiau Jėzus užjautė šį žmogų ir jį palietė. „Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: Noriu, būk švarus!“ (Mk 1, 41). Šis elgesys turėjo suteršti Jėzų iki vakaro, Jam būtų privalu išsimaudyti, kad vėl taptų švarus (plg. Kun 13–15). Tačiau Morkus aiškiai parašė, kad Jėzaus elgesys, paliečiant sergantį vyrą, apvalė jį nuo raupsų. Taigi Jėzus nesusitepė prisilietęs prie šio žmogaus.
Jėzus nusiuntė vyrą pas kunigą su nurodymu paaukoti, kaip Mozė tokiais atvejais įsakė Kunigų 14. Visoje evangelijoje pagal Morkų Jėzus yra gynėjas ir palaikytojas to, ko mokė Mozė (žr. Mk 7, 10; Mk 10, 3–4; Mk 12, 26. 29–31). Šis nusistatymas smarkiai prieštarauja religiniams vadovams, kurie Morkaus 7, 10 ir 12 iškreipė pirminį per Mozę duotų mokymų tikslą. Šios detalės paaiškina Jėzaus paliepimą niekam to nepasakoti Mk 1, 44. Jei jis pasakytų, kad jį išgydė Jėzus, tai galėtų paveikti kunigo, nusiteikusio prieš Jėzų, sprendimą.
Bet atrodo, kad apvalytas raupsuotasis to nesuprato ir, nepaklusdamas Jėzaus paliepimui, skleidė žinią toli ir plačiai, todėl Jėzus negalėjo laisvai eiti į miestus ir tarnauti.
Kaip galime būti atsargūs ir nedaryti to, kas galėtų trukdyti Evangelijos skelbimui, kad ir kokie geri būtų mūsų ketinimai?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 222–231; p. 232–236.
Koks Jėzaus paveikslas pateikiamas Morkaus 1? Jėzus turi galią pašaukti mokinius, ir jie atsiliepia. Jis yra šventas, priešingai netyroms dvasioms, pavaldžioms šėtonui. Tarp gėrio ir blogio vyksta didelė kova, o Jėzus turi daugiau galios už demonus. Jėzus užjaučia ligonius ir padeda jiems, paliesdamas juos, kai galbūt niekas kitas to nedarytų.
„Jėzus sinagogoje kalbėjo apie karalystę, kurią atėjo įkurti, ir savo misiją išvaduoti šėtono belaisvius. Staiga Jį pertraukė siaubingas klyksmas. Iš minios į priekį išsiveržė pašėlęs ir sušuko: ‘Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo Šventasis!’
Kilo sumaištis ir išgąstis. Žmonių dėmesys buvo atitrauktas nuo Kristaus, Jo žodžių niekas nebesiklausė. To ir siekė šėtonas atvesdamas savo auką į sinagogą. Tačiau Jėzus sudraudė demoną: ‘Nutilk ir išeik iš jo! Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs’. […]
Tas, kuris nugalėjo šėtoną gundymo dykumoje metu, vėl stojo akis į akį su savo priešu. Demonas iš visų jėgų stengėsi išlaikyti savo auką. Šis pralaimėjimas būtų reiškęs Jėzaus pergalę. […] Tačiau Gelbėtojas kalbėjo su valdžia ir išvadavo belaisvį“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 225; 226).
Tuo tarpu mūsų Viešpats uoliai tarnavo, keliavo iš vienos vietos į kitą, beveik nuolat bendravo su daugybe žmonių. Kaip Jis išlaikė ramų ir nuoseklų nusistatymą tarnystės ir žmonių atžvilgiu? Neabejotina, tai lėmė Jo kasdienė malda.
Pagalvokite, koks jums būtų tinkamas laikas maldai ir Šventojo Rašto tyrinėjimui. Išsiaiškinkite, kas tinka jums, ir skirkite laiko ramios dvasios, vedamos Šventosios Dvasios ir Dievo Žodžio, ugdymui.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Klasėje pasikalbėkite apie maldos klausimą ir kodėl ji itin svarbi krikščionių gyvenime. Kokių klausimų žmonėms kyla dėl maldos tikslo ir veiksmingumo?
- Klasėje pasikalbėkite apie atvejus, kai tam tikru metu būtų geriausia nekalbėti per daug apie savo tikėjimą. Kada tai gali būti protingiausia ir vis dėlto, kaip galime tai padaryti nepakendami liudijimui?
- Kas šiandien jūsų kultūroje yra raupsuotieji? Kaip jūsų bažnyčia galėtų ištiesėti ranką ir „paliesti“ šiuos asmenis, kad atneštų jiems Evangeliją?