Liepos 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite:
Mk 4, 1–34; Jok 1, 21; Iz 6, 1–13; Ps 104, 12; Dan 4, 10–12.
Įsimintina eilutė:
„Jis taip pat jiems sakė: Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“ (Mk 4, 24–25).
Šią savaitę tyrinėsime Morkaus 4 palyginimus. Evangelijoje pagal
Morkų yra mažiausiai palyginimų iš visų sinoptinių evangelijų (Mato,
Morkaus ir Luko).
Daug metų tyrinėtojai ginčijasi dėl Jėzaus palyginimų prasmės ir
aiškinimo: kaip juos interpretuoti, ką jie reiškia, kodėl Jėzus juos panaudojo,
ko jie turėjo išmokyti, ar juos reikia suprasti pažodžiui, ar jie
tik alegorija ir pan.
Akivaizdu, kad šią savaitę visų šių klausimų neišspręsime. Vietoj to
pažvelgsime į juos ir, Dievo malone, suprasime, ką Jėzus pasakė šiais
palyginimais.
Morkaus 4 yra tik penki palyginimai – sėjėjas, žiburio šviesa, seikėjimas
ir atėmimas, savaiminis augimas ir garstyčios grūdelis. Didžioji
skyriaus dalis skirta palyginimui apie sėjėją. Pirmiausia išdėstytas šis
palyginimas, po to – palyginimų priežastis, o tada – palyginimo aiškinimas.
Šis trijų etapų modelis bus I, II ir III dalies tikslas. Tada IV ir
V dalyje tyrinėsime kitus palyginimus.
I. PALYGINIMAS APIE SĖJĖJĄ
- Perskaitykite Mk 4, 1–9. Kokios yra skirtingos dirvos ir kas nutinka
į jas nukritusiems grūdams?
Skaitydami Jėzaus palyginimus evangelijose, žmonės dažnai nori
greitai pereiti prie Jėzaus pateikto paaiškinimo. Galų gale, argi ne
toks šių palyginimų tikslas – išmokyti dvasinės tiesos krikščioniškam
gyvenimui? Taip, bet kartais, išskyrus trumpus komentarus, tokius,
kaip „Dievo karalystė panaši“ arba „Kas turi ausis klausyti, teklauso“,
Jėzus nepaaiškina palyginimo.
Todėl verta sulėtinti tempą ir paprasčiausiai tyrinėti patį pasakojimą,
kad suprastume kryptį, kur link nukreiptos įvairios pasakojimo
savybės. Taip tyrinėjant palyginimą apie sėjėją, kyla įvairių minčių.
Grūdas kiekvienu atveju yra toks pat, bet nukrenta į keturias skirtingas
dirvas. Pastarosios tipas daro labai rimtą įtaką rezultatui. Vietoj
vieno nenutrūkstamo pasakojimo, palyginimą iš tikrųjų sudaro keturi
atskiri pasakojimai, išdėstyti iki pabaigos kiekvienam kontekstui.
Kiekvienu
atveju ilgėja pasakojimo užbaigimo laikas.
Grūdus, nukritusius palei kelią, paukščiai nedelsiant sulesė. „Jam
besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė“
(Mk 4, 4).
Grūdai, nukritę į uolėtą dirvą, vos per kelias dienas ar savaites pasiekė
nesėkmingą rezultatą, įskaitant nudžiūvimą.
Grūdai, kritę tarp erškėčių, užtruko ilgiau, kol pasiekė nevaisingą
pabaigą, užgožti dyglių.
Grūdai, kritę į gerą dirvą, užtruko ilgiausiai, tikriausiai visą augimo
sezoną, kaip įprasta pasėliams.
Trys pasakojimai yra susiję su nesėkme; tik paskutinis – su sėkme,
geru gausiu derliumi. Pasakojimų trukmė vis ilgėja kiekvienu atveju ir
tai, kad tik vienas pasakojimas baigiasi sėkme, rodo nesėkmės riziką,
bet gausų sėkmės rezultatą.
Atrodo, kad palyginimas yra susijęs su mokinystės kaina ir su tuo
susijusia rizika, bet gausų atlygį už sekimą Jėzumi.
Kokių dar dvasinių pamokų galime įžvelgti gamtoje?
II. JĖZAUS AIŠKINIMAS
Jėzus baigė palyginimą, bet iš karto nepateikė jokio paaiškinimo.
Remiantis tekstu (Mk 4, 1), Jėzus palyginimą pasakė didelei miniai. Tik
vėliau Jis paaiškino, ką šis palyginimas reiškia, mažesnei grupei (Mk 4,
10).
- Perskaitykite Mk 4, 13–20. Kaip Jėzus aiškino palyginimą apie sėjėją?
Jėzus šį palyginimą aiškino vardindamas pasakojime nepanaudotas
detales, simbolizuojančias tam tikras pasakojimo dalis. Aiškinimas
rodo, kad pasakojimas yra alegorija su nuorodomis realiam pasauliui,
nebūtinai įvardijant kiekvieną detalę.
Jėzus grūdą įvardijo „žodžiu“. Tai – Dievo Žodis, ypač skelbtas Jėzaus.
Jok 1, 21: „Todėl, atsižadėję bet kokios netyrybės bei piktybių
gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų
sielas“.
Skirtingos dirvos yra skirtingi klausytojai. Jėzaus aiškinime, kiekvienas
girdi Žodį; tai yra, grūdas pasėjamas visose dirvose. Tačiau
jis priimamas skirtingai. Dirva palei kelią kieta, o paukščiai sulesa
grūdus. Jėzus tai sieja su šėtono darbu, kada jis išplėšia tiesą. Uolėta
dirva negili. Jėzus tai sieja su menko pasišventimo žmonėmis; jie
nepagalvojo apie mokinystės kainą. Erškėčių kupina dirva užgožia
joje pasėtus grūdus. Jėzus paaiškino, kad tai reiškia gyvenimo ir turto
rūpesčius, kurie užgniaužia Žodį. Bet gera dirva yra tie, kurie klauso
Žodžio ir jį priima, kad jis augtų ir duotų gausų derlių.
Ilgiausiai aiškinama uolėta dirva ir erškėčiuota dirva. Apibūdindamas
uolėtą dirvą simbolizuojančius klausytojus, Jėzus atkreipia
dėmesį į priešingas detales – jie su džiaugsmu priima Žodį, bet yra
laikini mokiniai. Prasidėjus persekiojimams, jie atkrenta. Erškėčiuotą
dirvą simbolizuojantys klausytojai yra kontrastas. Jie atkrinta ne dėl
sunkių, o dėl gerų laikų – jų dėmesys sutelkiamas į pasaulio reikalus,
o ne į Dievo karalystę. Jų rūpesčiai yra susiję su tuo, ką gali pasiūlyti
pasaulis. Apsvarstykite savo gyvenimą. Ar į jūsų patyrimą skverbiasi kokios
nors dirvos palei kelią, uolėtos dirvos ar erškėčiuotos dirvos ypatybės?
Tai gali vykti subtiliau, nei jums gali pasirodyti. Jei to reikia, kokį
sprendimą galite priimti pokyčiams?
III. PALYGINIMŲ PRIEŽASTIS
- Perskaitykite Mk 4, 10–12. Kodėl Jėzus mokė palyginimais?
Paviršutiniškai skaitant šias eilutes susidaro įspūdis, kad Jėzus
mokė palyginimais, siekdamas, jog pašaliniai žmonės liktų tamsoje.
Tačiau toks supratimas nedera su kitais evangelijoje pagal Morkų užrašytais
Jėzaus darbais. Mk 3, 5–6 Jėzus sielvartavo dėl kietų religinių
vadovų širdžių. Mk 3, 22–30 Jėzus rimtai žiūrėjo į Rašto aiškintojų argumentus
ir išsamiai paaiškino, kodėl jie klydo. Mk 12, 1–12 religiniai
vadovai suprato, kad Jėzaus palyginimas apie nuomininkus yra
apie juos. Iš tikrųjų tai buvo įspėjimas, kur veda jų sąmokslas prieš Jį ir
dėl baisių jo padarinių. Jei jie Jam nerūpėtų, Jis jų neįspėtų. Vadinasi,
Jėzaus žodžius Morkaus 4 reikia tyrinėti atidžiau, kad suprastume Jo
mintį. Jėzus perfrazavo Iz 6, 9–10.
- Perskaitykite Iz 6, 1–13. Kas čia nutiko Izaijui ir kokią žinią jis turėjo
Izraeliui?
Izaijas regėjime matė Dievą šventykloje ir buvo priblokštas Dievo
šlovės ir savo netyrumo. Dievas jį apvalė ir pavedė jam sukrečiančią
žinią. Kaip ir evangelija pagal Morkų, ši žinia atrodo nesuderinama su
likusia Izaijo knygos dalimi, kur Dievo tautai yra daug paguodos.
Izaijo 6 žinia skirta šokiruoti ir pažadinti tautą, kad jie išsižadėtų
savo nedorų kelių. Evangelijoje pagal Morkų Jėzaus žodžius padeda
suprasti Mk 3, 35. Norint suvokti Jėzaus žodžius ir pamokymus, reikia
vykdyti Dievo valią (Mk 3, 35). Tai atveda žmogų į Jėzaus šeimą. Tie,
kurie jau nusprendė, kad Jėzus yra velnio apsėstas, neklausys.
Jėzus citavo Izaijo 6 ne tuo tikslu, kad neva Dievas neleidžia žmonėms
ateiti, bet kad jų pačių išankstinės mintys ir širdies kietumas
neleidžia jiems priimti išganingos tiesos.
Ši tiesa iš esmės apima visą palyginimo apie sėjėją sampratą.
Kiekvienas asmeniškai apsisprendžia, kokia dirva bus. Visi patys nusprendžia,
ar pasišvęs Jėzui, ar ne. Galiausiai kiekvienas apsisprendžiame
patys.
IV. ŽIBURYS IR SEIKĖJIMAS
- Perskaitykite Mk 4, 21–23. Ką Jėzus ypač pabrėžė palyginime apie
žiburį?
Namai toje pasaulio dalyje Jėzaus laikais buvo skirtingo dydžio ir
konstrukcijos, viskas priklausė nuo vietos ir turto. Namai buvo statomi
pagal graikišką modelį aplink kiemą, tačiau buvo įvairaus įmantrumo.
Gali būti, kad Jėzus kalbėjo apie mažesnius valstiečių namus.
Didelis ar mažas namas, klausimas susijęs su principu – vieną dieną
tiesa apie Jėzų bus atskleista.
Mk 4, 21 Jėzus pateikė du klausimus. Pirmojo atsakymas tikėtina
bus neigiamas – žiburys neslepiamas po indu ar po lova, ar ne? Į antrąjį
klausimą tikimasi teigiamo atsakymo – žibintas nešamas įstatyti į
žibintuvą, ar ne? Jėzus pateikė absurdišką, beveik humoristinį scenarijų
savo minčiai išreikšti. Žiburiai skirti šviesti, priešingu atveju jie praranda
savo paskirtį. Mk 4, 22 palyginimas paaiškinamas paslapčių paskelbimu.
Visi, į kurių el. paštą ar kompiuterį buvo įsilaužta, žino apie
paviešinamas paslaptis! Bet tai, apie ką Jėzus kalbėjo, yra Evangelija.
- Perskaitykite Mk 4, 24–25. Ko Jėzus mokė palyginimu apie seikėjimą?
Daugelyje pasaulio vietų švieži vaisiai ir daržovės parduodami
atviruose turguose. Pardavėjai paprastai turi prietaisą parduodamam
produktui sverti. Tokiems pardavėjams būdavo įprasta pridėti
šiek tiek daugiau prekių, kad pirkėjas jaustųsi, jog su juo elgiamasi
sąžiningai. Jėzus atkreipė dėmesį į tai, kaip geri pardavėjai elgėsi su
pirkėjais, kad pabrėžtų atvirumą tiesai. Jei žmogus yra atviras ir seka
šviesą, jis gaus dar daugiau šviesos. Bet jei jis atmes šviesą, bus atimta
net tai, ką jis turėjo.
Kaip galėtume geriau suprasti principą, kad kokiu saiku naudojamės,
tokiu ir mums bus atseikėta? Pagalvokite apie tai visų jūsų santykių
su aplinkiniais kontekste.
V. GRŪDO AUGIMO PALYGINIMAI
- Perskaitykite Mk 4, 26–29. Koks yra pagrindinis šio palyginimo akcentas?
Didžioji evangelijos pagal Morkų dalis yra lygiagreti arba Mato,
arba Luko, arba abejoms šioms evangelijoms. Tačiau ne šio palyginimo
atveju. Pastarasis užrašytas tik evangelijoje pagal Morkų. Šio
trumpo palyginimo akcentas – augimas. Jėzus mokė, kad taip yra ir
su Dievo karalyste. Žmonės privalo atlikti savo vaidmenį, bet tikras
augimas yra Dievo darbas. Tai nėra nesibaigiantis procesas. Pasakojimas
staiga baigiamas pribrendusiu grūdu. Taip, Kristaus sugrįžimas
staiga padarys galą mūsų pasaulio istorijai.
- Perskaitykite Mk 4, 30–32. Kas svarbaus pabrėžiama palyginimu
apie garstyčios grūdelį?
Šis palyginimas pabrėžia, kaip kažkas labai mažo išauga į kažką
nepaprastai didelio. Garstyčios grūdelis paprastai yra 1–2 milimetrų
skersmens. Čia aprašytas augalas tikriausiai yra juodosios garstyčios
(Brassica nigra) su mažytėmis sėklytėmis (daugiau nei 700 sėklų viename
grame). Nors tai ir ne mažiausios sėklos pasaulyje, jos yra ganėtinai
mažos, ypač palyginti su užaugusia garstyčia, kuri gali siekti
net 3 metrų aukštį. Jėzus pažymėjo, kad paukščiai net lizdus sukasi
garstyčios šakose. Ši paskutinė nuoroda primena Ps 104, 12, taip pat
Dan 4, 10–12. Psalmėje 104 kalbama apie Dievo galią kuriant pasaulį,
o Danieliaus 4 Nebukadnecaras nusakytas kaip didelis medis, po kuriuo
visas pasaulis randa pavėsį ir maistą.
Jėzus mokė, kad Dievo karalystė, kuri pradžioje buvo labai maža,
taps didele ir įspūdinga. Žmonės Jėzaus laikais galbūt žiūrėjo iš aukšto
į dulkėtą keliaujantį pamokslininką iš Galilėjos su savo mokinių būriu,
tačiau laikas parodė, kad Jo malonės karalystė ir toliau plečiasi
visame pasaulyje.
„Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti
visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24, 14). Pagalvokite, kokia
buvo „Bažnyčia“, kai Jėzus pasakė šią pranašystę. Kodėl tai nuostabi
ir netgi tikėjimą (mūsų) patvirtinanti pranašystė?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 18–46.
„Tikras šventumas yra visiškas pasišventimas tarnauti Dievui. Tai
yra tikrojo krikščioniškojo gyvenimo sąlyga. Kristus prašo visiško pasišventimo,
nedalomos tarnystės. Jam reikia širdies, proto ir sielos
jėgų. Neturi likti meilės sau pačiam. Tas, kuris gyvena sau, nėra krikščionis.
Meilė turi būti veikiantis principas. Meilė yra pagrindinis Dievo valdymo
principas danguje ir žemėje, ji turi būti ir krikščioniškojo charakterio
pagrindas. Tik ji gali paruošti ir išlaikyti pastovumą ir tvirtumą.
Vien ji gali padaryti krikščionį pajėgų pasipriešinti išmėginimams
ir gundymams.
Meilė atsiskleis aukoje. Atpirkimo planas pagrįstas auka, kuri yra
tokia neapsakomai plati, gili ir didinga. Kristus atidavė dėl mūsų viską,
ir tie, kurie priima Kristų, bus pasiruošę viską paaukoti vardan Jo,
savo Gelbėtojo. Mintis apie Jo garbę ir šlovę ateis anksčiau, nei bet
kokia kita mintis“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 33).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- „Meilė turi būti veikiantis principas. Meilė yra pagrindinis Dievo
valdymo principas danguje ir žemėje“. Kaip kryžius mums atskleidžia
šią nuostabią tiesą? Kaip savo gyvenime galime atspindėti
tokią meilę? Kodėl mes turime tai daryti? - Ką atsakytumėte primygtinai teigiančiajam, jog Jėzus mokė palyginimais,
kad pašaliniai Jo nesuprastų? Kodėl Jėzus, miręs už
kiekvieną žmogų (žr. 1 Jn 2, 2), sąmoningai siektų, jog žmonės Jo
nesuprastų, nors Jis mirė ant kryžiaus, kad juos išgelbėtų? - Žibintas turi būti statomas ant stovo, o ne slepiamas po indu (Mk
4, 21). Pritaikykite šį principą savo bažnyčios bendradarbiavimui
su vietos bendruomene. Kaip galite iškelti šviesą aukščiau? - Apsvarstykite savaiminio augimo palyginimą (Mk 4, 26–29). Kokį
vaidmenį atlieka žmonės, padėdami augti Evangelijos grūdui, o
kokį vaidmenį atlieka Dievas? Nors akivaizdžiai atliekame tam tikrą
vaidmenį, kaip galime užtikrinti, kad esame visiškai priklausomi
nuo Dievo? Ar toks visiškos priklausomybės nusistatymas gali būti
dalis to, ką privalome daryti, kad augtume?