Rugpjūčio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 8, 22–38; Mt 20, 29–34;
Jn 12, 25; Mk 9, 1–50; Mal 3, 23–24; Lk 9, 30–31.
Įsimintina eilutė: „Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo:
Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių
ir teseka Manimi“ (Mk 8, 34).
Pirmoje evangelijos pagal Morkų dalyje dėmesys sutelkiamas į tai,
kas yra Jėzus. Jo galingas mokymas ir stebuklai parodo tą patį – Jis yra
Mesijas. Lemiamu šio pasakojimo metu Jėzus paklaus mokinių, kas, jų
manymu, Jis yra.
Petras pateiks aiškų atsakymą į šį klausimą, o Jėzus tuoj pat pradės
dėstyti, kur veda Jo, kaip Mesijo, kelias, ir mes žinome, kad jis veda
prie kryžiaus.
Paskutinėje Morkaus 8 sk. dalyje iki Morkaus 10 sk. pabaigos Jėzus
sutelkė dėmesį aiškindamas savo mokiniams apie savo kelionę.
Šiuose skyriuose Jis pateiks su kryžiumi susijusias pranašystes. Po jų
bus išdėstytas specialus su mokinyste susijęs mokymas. Šios galingos
pamokos išlieka aktualios ir šiandien.
Antra šios evangelijos dalis yra pažymėta dviejų aklųjų išgydymu,
Morkaus 8 sk. viduryje ir Morkaus 10 sk. pabaigoje. Šie stebuklai dramatiškai
parodo, kad mokinystė apima dvasinę įžvalgą, susijusią su
tuo, kas Jėzus yra ir kur Jis eina. Kaip Jo mokymas metė iššūkį dvylikai
mokinių prieš 2000 metų, taip jis ir šiandien parodo mokiniams didelę
sekimo Jėzumi kainą ir naudą.
I. MATYTI RYŠKIAI
- Perskaitykite Mk 8, 22–30. Kodėl Jėzui prireikė prisiliesti du kartus,
kad išgydytų neregį, ir ko tai moko?
Evangelijose rašoma apie daugybę Jėzaus išgydytų neregių. Be
Morkaus 8 sk. neregio, Bartimiejaus išgydymas užrašytas Mk 10, 46–52.
Matas rašė apie du akluosius (Mt 20, 29–34), o Jono 9 pasakojama
apie Jėzaus išgydytą akląjį, kuris nusiprausė Siloamo tvenkinyje.
Tačiau šis Morkaus 8 sk. pasakojimas yra išskirtinis. Jis užrašytas tik
evangelijoje pagal Morkų, ir tai yra vienintelis Jėzaus stebuklas, kada
išgydymui prireikė dviejų patepimų. Pasakojimo dalimi yra ir jaudinanti
detalė, kad Jėzus paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo.
Galima jausti Jo užuojautą šiam vyrui su negalia.
Bet kodėl du patepimai? Kadangi tai yra vienintelis stebuklas su
dviem patepimais, mažai tikėtina, kad Jėzui čia pristigo galios. Vietoj
to, tai greičiausiai toks palyginimas, kuris parodo, kad dvasinei įžvalgai
atsiskleisti kartais reikia laiko. Būtent taip atsitinka Jėzaus mokiniams.
Visas Morkaus pasakojimas 8:22–10:25, prasideda ir baigiasi
aklojo išgydymu. Šiame Morkaus pasakojime Jėzus ypatingų būdu
atkreipia mokinių dėmesį į savo artėjančią mirtį. Jiems sunku tai suvokti,
nors Jis daug kartų kalba mokiniams apie savo mirtį. Regėjimo
atkūrimas tampa įžvalgios mokinystės metafora.
Mokytojai mėgsta klausimus. Pastarieji dažnai pasitarnauja mokinio
supratimui pažadinti. Šiose Morkaus 8 eilutėse yra lūžis. Trys ypatybės
patvirtina šį teiginį. Pirma, Jėzus klausė savo mokinių apie savo
tapatybę, ko Jis iki šiol nedarė. Antra, Petras yra pirmasis demonų neapsėstas
žmogus, kuris pareiškė, kad Jėzus yra Mesijas. Trečia, iškart
po šio apreiškimo, kas yra Jėzus, Jis ėmė aiškinti, kur Jis eina – prie
kryžiaus.
Kodėl Jėzus liepė savo mokiniams niekam nesakyti, kad Jis yra Mesijas?
Atrodo, kad tai prieštarauja Dievo karalystės įkūrimui. Tačiau
Jėzaus laikais „mesijui“ teko politinis Romos valdžios nuvertimo atspalvis.
Jėzus neatėjo būti tokiu mesiju; todėl Jis ragino nutylėti apie
Jo tapatybę.
Ko šis pasakojimas mus moko apie laikus, kai svarbu kai ko nesakyti,
nors tai ir yra tiesa?
II. MOKINYSTĖS KAINA
- Perskaitykite Mk 8, 31–38. Ko Jėzus čia moko apie sekimo Kristumi
kainą?
Mokiniai pasiekė lemiamą santykių su Jėzumi lūžio tašką. Dabar
jie žinojo, kad Jis yra Mesijas. Evangelijos pagal Morkų skaitytojas tai
žinojo nuo pat šios knygos pradžios (Mk 1, 1), todėl turėjo pranašumą
kartais dvejojančių mokinių atžvilgiu.
Kai Jėzus pirmą kartą pašaukė mokinius, Jis pasakė, kad padarys
juos žmonių žvejais (Mk 1, 17). Apie bėdas nebuvo nė kalbos. Bet dabar,
kai jie iš tikrųjų žinojo, kas Jis yra, Jis atskleidė jiems savo misijos
tikslą – kad Jam būtina daug kentėti, būti atstumtam ir nužudytam, o
po trijų dienų prisikelti.
Tai šokiruojanti žinia. Petras, ką tik išpažinęs, kad Jėzus yra Mesijas,
pasivadinęs Jį į šalį priekaištavo dėl to, kad Jis taip pasakė. Viso to
buvo mokoma netiesiogiai, bet dabar evangelijos surašytojas išdėstė
Jėzaus žodžius, kurie juos girdintį Petrą turėjo užgauti. Jis pavadino
Petrą šėtonu ir liepė eiti šalin, nes tokios mintys nederėjo su Dievo
valia.
„Petro žodžiai Jėzaus nepaguodė, laukiant didžiojo išbandymo. Jie
neatitiko Dievo tikslo išlieti malonę pražuvusiam pasauliui ar pasiaukojimo
pamokos, kurią Jėzus turėjo parodyti savo pavyzdžiu“ (E. Vait,
Su meile iš Dangaus, 2011, p. 385.).
Jėzaus sekėjai yra pašaukti tam pačiam tikslui, kurį turėjo Jis – imti
kryžių ir sekti Juo. Nukryžiavimas buvo žiauriausias, žeminantis ir
bauginantis romėnų žudymo būdas. Visi vengė kryžiaus. Tad kodėl
kas nors norėtų imti kryžių kaip pasišventimo Jėzui simbolį?
Jėzus paaiškino ne tik mokinystės kainą, bet ir didelę jos vertę.
Krikščioniškojo tikėjimo paradoksas toks, kad gyvybės praradimas
tampa būdu jai išgelbėti. Priešingai, laimėti visą pasaulį, bet netekti
amžinojo gyvenimo, yra beprasmiška. Kaip tai savo 1949 m. spalio
28 d. užrašuose itin elegantiškai išdėstė misionierius Džimas Eliotas
(Jim Eliot): „Tas, kuris paaukoja tai, ko negali išlaikyti, kad įgytų tai, ko
negali prarasti, nėra kvailys“.
„Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame
pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25). Kaip jūs
patyrėte šių žodžių tikrovę?
III. KALNAS IR MINIA
- Perskaitykite Mk 9, 1–13. Ką vieną naktį su Jėzumi pamatė Petras,
Jokūbas ir Jonas?
Jėzaus pranašystė Mk 9, 1, kad kai kurie, stovintys su Juo, neragaus
mirties, kol išvys Dievo karalystę, išsipildė per kelias dienas, kai
Jis užsivedė Petrą, Jokūbą ir Joną į aukštą kalną. Ten Jis jų akivaizdoje
atsimainė, apreikšdamas dangaus karalystės šlovę.
Iš dangaus nužengę Elijas ir Mozė kalbėjosi su Jėzumi. Lukas pažymi,
kad jie kalbėjo apie Jėzaus išėjimą (graikiškai – egzodą), įvyksiantį
Jeruzalėje (Lk 9, 30–31). Taigi šie šlovingi įvykiai yra susieti su Jėzaus
mirtimi ant kryžiaus (plg. Mk 9, 9). Jie suteiks vilties, kai mokiniai pamatys
Jį nukryžiuotą.
Nusileidę nuo kalno, kitą rytą trys mokiniai klausė Jėzaus, ar pirmiau
ateis Elijas. Tikėtina, kad ši mintis yra susijusi su lūkesčiu, jog Elijas
pasirodys prieš Mesiją (plg. Mal 3, 23–24). Jėzus atsakė, kad Elijas
jau atėjo, taip nurodydamas į Joną Krikštytoją. Kaip buvo nužudytas
Jonas, taip ir Jėzus mirs nuo žydų rankų, bet po trijų dienų Jis prisikels.
Po šlovingos nakties, kalno papėdėje vyravo liūdnas chaosas
(žr. Mk 9, 14–29). Devyni mokiniai susidūrė su demono apsėstu berniuku,
kurio jie negalėjo išgydyti. Kai pasirodė Jėzus, visi bėgo Jo pamatyti.
Pasakojimas atskleidžia demono galią vaikui. Atrodo, kad Jėzus
ilgai aiškinosi demono apsėdimo detales. Tėvui to buvo per daug,
jis tarė: „Tad, jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ (Mk 9, 22)
Jėzus nedelsdamas ėmėsi abejonių klausimo. Viešpaties atsakymą
galima perfrazuoti: „Ką turi omenyje: ‘Jei gali’“? (Mk 9, 23) Staiga, tarsi
žaibas iš dangaus, tėvas pamato, kad sunku ne tik jo sūnui – jį patį
ištiko netikėjimas. Ir dėl jo netikėjimo sūnus gali neišgyti. Beviltiškas
tėvas pavedė save Jėzaus gailestingumui: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
(Mk 9, 24) Jėzus išgydė berniuką.
Kokiomis aplinkybėmis (jei tokių buvo) jums teko ištarti: „Tikiu! Padėk
mano netikėjimui“? Ko išmokė toks patyrimas?
IV. KAS DIDŽIAUSIAS?
- Perskaitykite Mk 9, 30–41. Kuo skiriasi antra Jėzaus pranašystė
apie Jo mirtį ir prisikėlimą (plg. Mk 8, 31)? Taip pat, dėl ko ginčijosi
mokiniai ir kokius nurodymus davė Jėzus?
Pirmoje pranašystėje Jėzus kalbėjo apie tuos, kurie Jį atmes ir nužudys.
Antroje pranašystėje Jėzus nurodė, kad Jis bus išduotas. Išdavikas
šiuo metu neįvardijamas, bet skaitytojas jau žino, kas jis – Judas
(žr. Mk 3, 19). Vėlgi, Viešpats paminėjo nužudymą ir prisikėlimą po
trijų dienų. Tačiau atrodo, kad mokinius šios pranašystės detalės domino
dar mažiau nei pirmosios. Nepageidaujamos naujienos nesukelia
diskusijų.
Mk 8, 27 Jėzus buvo į šiaurę nuo Galilėjos ežero netoli Pilypo Cezarėjos.
Mk 9, 30 Jis keliavo per Galilėją, o Mk 9, 33 Jis atėjo į Kafarnaumą.
Taigi nesunku įsivaizduoti Jo kelionę iš šiaurės į pietus. Tačiau į
Kafarnaumą Jis įžengė vienas, dvylikai mokinių atsiliekant. Namie Jis
teiravosi apie jų diskusiją pakeliui. Visi tylėjo, o tai yra nepatogumo
požymis išgirdus klausimą, beveik kaip vaikai, sugauti darantys tai,
ko, jų supratimu, daryti nedera. Jie kalbėjosi apie tai, kas yra didžiausias.
Nors dauguma žmonių to nepripažins, kiekvienas pagalvoja apie
šį klausimą, kas yra didžiausias. Tačiau Dievo karalystėje ši mintis apverčiama
aukštyn kojomis.
Jėzus į aplinkybes reaguoja dviem žingsniais. Pirma, Jis aiškiai pasakė,
kad norint būti pirmu (didžiausiu), reikia tapti tarnu. Tada Jėzus
savo mintį iliustravo. Matyt, šalia buvo vaikas ir klausėsi. Jėzus paėmė
vaiką ir pasodino jį grupės viduryje. Vaikui tai būtų nemalonu. Tada
Jėzus apkabino vaiką, sumažindamas įtampą. Jis mokė, kad jei priimi
vaiką, priimi Jį. Ir jei priimi Jį, priimi Jo Tėvą. Taigi mažiausias vaikas
yra susietas su pačiu Dievu.
Jonas klausė apie pašaliečius, o Jėzus mokė, kad tie, kurie nėra
prieš mus, yra už mus. Viešpats patvirtino, kad net ir maža pagalba
tarnaujantiems krikščionims nelieka nepastebėta danguje.
Kokia yra biblinė didybės idėja, priešingai pasaulio idėjai? Kurios didybės
siekiate jūs?
V. SVEIKAS ŽMOGUS PRAGARE
- Perskaitykite Mk 9, 42–50. Kas šiose eilutėse saisto Jėzaus mokymą?
Iš pradžių šios eilutės gali atrodyti kaip skirtingų Jėzaus mokymų
rinkinys, be jokio rimo ar priežasties. Tačiau atidžiau pažvelgus paaiškėja,
kad kiekvienas nuoseklus mokymas yra susijęs su ankstesniu.
Šios eilutės susijusios su trimis pagrindinėmis sąlygomis, kurios
žingsnis po žingsnio veda mokymą į priekį – nusidėjimo priežastis,
ugnis ir druska.
Pirmasis mokymas susijęs su mažutėliais, kalbant apie naujai įtikėjusius.
Mokytojams ir vadovams Dievo karalystėje pavesta ypatingai
rūpintis šiais naujais atsivertusiais, primenant Senojo Testamento
etiką – rūpintis silpniausiais senovės visuomenėje – našlėmis, našlaičiais
ir svetimtaučiais. Jėzus hiperbolizuojančiai kalbėjo, kad geriau
paskęsti jūroje, nei papiktinti vieną iš šių „mažutėlių“.
Žodis „papiktintų“ priveda prie ilgiausio šių eilučių mokymo. Skaitytojas
susiduria su dviem galvosūkiais. Pirma, ar Jėzus tikrai mokė
žmones nusikirsti ranką, koją ar išsilupti akį? Antra, ar Jis mokė apie
amžinai liepsnojantį pragarą? Atsakymas į pirmąjį klausimą – ne, Jėzus
nemokė žalotis – tą daryti judaizmas draudė (plg. Įst 14, 1; 1 Kar
18, 27–28). Viešpats naudojo palyginimus, dėstydamas savo moky-
mą. Jei baisu netekti rankos, kojos ar akies, krikščioniui daug baisiau
turėtų būti nusidėti!
Atsakymas į antrąjį klausimą taip pat yra neigiamas; ne, Jėzus nemokė
apie amžinai liepsnojantį pragarą. Iš kur mes tai žinome? Pirma,
eilutėse panaudotas tam tikras žaismingumas. Pagalvokite, kaip
žmonės žengtų į dangiškąjį miestą su viena akimi, viena koja ar su
viena ranka. Tada pagalvokite apie žmones, kurie keliauja į pragarą.
Ar neturėtų būti atvirkščiai? Sveikas žmogus pragare? Tai yra žaismingumas.
Pastarasis tokioje rimtoje temoje verčia manyti, kad Jėzus
iliustruoja mokymą. Į nuodėmę reikia žiūrėti itin rimtai, kad geriau
jau netekti rankos, kojos ar akies, nei nusidėti.
Kalbant apie pragarą, ne pastarojo liepsnos yra amžinos, o jo padariniai.
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“
(Jn 3, 16). Pražuvusieji nedega amžinai; vietoj to jie pražūsta amžiams
– didelis skirtumas!
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 389–411.
„Prieš išaukštinimą eina nusižeminimas. Į aukštą postą žmonių akivaizdoje
Dangus pasirenka darbininką, kuris kaip Jonas Krikštytojas
nusižemina prieš Dievą. Tas mokinys, kuris labiausiai panašus į vaiką,
veiksmingiausiai atlieka Dievo darbą. Dangaus būtybės gali bendradarbiauti
su tuo, kuris siekia ne išaukštinti save, o gelbėti žmones“
(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 404.).
„Viskuo, kuo esame pranašesni už kitus, – išsilavinimu ir tobulumu,
charakterio kilnumu, krikščionišku auklėjimu, religine patirtimi, –
esame skolingi tiems, kurie gavo mažiau malonių, todėl kiek tai nuo
mūsų priklauso, turime jiems tarnauti. Jeigu esame stiprūs, turime
palaikyti silpnuosius. Šlovės angelai, kurie nuolatos regi dangiškojo
Tėvo veidą, džiaugiasi patarnaudami Jo mažiesiems. Jie ypač atsakingi
už virpančias sielas, turinčias daug netinkamų būdo bruožų.
Angelai visada yra ten, kur jie labiausiai reikalingi, šalia tų, kuriems
reikia kovoti su savimi sunkiausią kovą ir kurie yra pakliuvę į sudė-
tingiausias situacijas. Ir šioje tarnystėje bendradarbiauja tikri Kristaus
sekėjai“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 408.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Dar kartą perskaitykite Mk 8, 27–29. Kaip dažnai išpažįstate kitiems
savo tikėjimą Jėzumi kaip Kristumi? - Kokia yra derama pusiausvyra tarp bendrystės su Kristumi patyrimo
ant kalno viršūnės ir paprasto tarnavimo kitiems patyrimo? - Klasėje aptarkite atsakymą į klausimą apie didybę IV dalies pabaigoje.
Kaip jūs atskiriate tai, ką pasaulis laiko didybe, ir ką didybe
laiko Dievas? Kas yra tie žmonės, kuriuos pasaulis laiko didžiais,
kurių Dievas galbūt tokiais nelaiko? Priešingai, ką Dievas gali laikyti
didžiu, o pasaulis ignoruoti ar net niekinti? Ką šis skirtumas
mums sako apie tai, koks iškreiptas yra pasaulio matas? - Kaip mes galime išmokti žiūrėti į nuodėmę taip rimtai, kad, kaip
sakė Jėzus, geriau jau būti suluošintiems nei nusidėti?