Rugpjūčio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 10; Pr 1, 27; Pr 2, 24; Gal 4,
1–2; Rom 6, 1–11; Iz 11, 1–16.
Įsimintina eilutė: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad Jam tarnautų,
bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“
(Mk 10, 45).
Šią savaitę tyrinėsime Morkaus 10, užbaigdami dalį, kurioje Jėzus
ruošė savo mokinius kryžiui. Maždaug pusė skyriaus yra susiję su
pačiais mokiniais, o likusi dalis – su mokinystės klausimais, bet pasakojant
per kitų, bendraujančių su Jėzumi, prizmę. Atėję fariziejai
ginčijosi su Juo dėl skyrybų. Tėvai nešė savo vaikus, kad Jėzus juos
palaimintų. Turtuolis klausė apie amžinąjį gyvenimą, o aklasis prašė
regėjimo.
Šiame evangelijos pagal Morkų skyriuje pateikiami svarbūs mokymai,
ką reiškia sekti Jėzumi, ypač kai sekimas susijęs su gyvenimu čia
ir dabar – santuoka, vaikais, santykiu su turtais, atlygiu ir sekimo Juo
kaina. Be kita ko aprašytas antro neregio išgydymas (Mk 10, 46–52;
plg. Mk 8, 22–26), kuriuo užbaigiama ši dalis (Mk 8, 22–10, 52), ir gražiai
pailiustruojama, kiek sekimas Jėzumi kainuoja ir kur veda.
Kartu šios pamokos parengia Jėzaus sekėją – ar mokinius prieš
2000 metų, ar mokinius dvidešimt pirmame amžiuje – iššūkiams, kylantiems
dėl mokinystės.
I. DIEVO PLANAS SANTUOKAI
- Perskaitykite Mk 10, 1–12, taip pat Pr 1, 27 ir Pr 2, 24. Kokius spąstus
reiškė fariziejų klausimas dėl skyrybų ir ko Jėzus išmokė savo
atsakymu?
Šiose eilutėse fariziejai klausė Jėzaus, ar leistina vyrui skirtis su
žmona. Fariziejai skyrybas laikė teisėtomis. Kilo klausimas, kokiu pagrindu.
Šamai (Shammai) mokykla, be abejo, buvo griežtesnė – tik
nevaisingumo, medžiaginio turto aplaidumo, emocinio aplaidumo
ar santuokinės neištikimybės atvejais. Hilelio (Hillel) mokykla
buvo daug lankstesnė, leido skirtis beveik dėl bet kokios priežasties,
nors jų skyrybų procesas buvo sudėtingesnis, todėl viskas s
ulėtėdavo.
Gali atrodyti šiek tiek keista, kad jie pateikė Jėzui bendrą klausimą,
ar skyrybos apskritai yra priimtinos. Po šiuo klausimu slėpėsi sąmokslas,
kad Jėzui kiltų bėdų su Erodu Antipu, regiono, esančio rytuose
nuo Jordano, kur dabar buvo Jėzus, valdovu. Antipas buvo išsiskyręs
su žmona ir vedė savo brolio žmoną Erodiadą. Erodas Jonui Krikštytojui
nukirsdino galvą dėl priekaištų už šiuos neteisėtus santykius
(žr. Mt 14, 1–12).
Jėzus sugretino jų klausimą su savuoju, teiraudamasis fariziejų, ką
Mozė įsakė šiuo klausimu. Fariziejų nurodytose eilutėse, Įst 24, 1–4,
aprašomas konkretus antros santuokos po skyrybų atvejis. Mozės
laikais izraelitai galėjo skirtis. Pakartoto Įstatymo 24 aprašyto atvejo
nuostatai buvo skirti apsaugoti moterį. Tačiau Jėzaus laikais šie nuostatai
buvo iškreipti Hilelio (Hillel) mokyklos, kad būtų lengviau išsiskirti
dėl beveik bet kokios priežasties. Taigi įsakai, skirti apsaugoti
moterį, buvo naudojami, kad būtų lengva ją atstumti.
Užuot aptarinėjęs atvejo nuostatus Pakartoto Įstatymo 24, Jėzus
nurodė pirminį Dievo matą santuokai, Pradžios 1 ir 2 Jis pažymėjo,
kad pradžioje Dievas sukūrė vyrą ir moterį (Pr 1, 27), du asmenis. Tada
Jis sujungė šią tiesą su Pr 2, 24, kad vyras paliks savo tėvus ir glausis
prie savo žmonos, ir abu taps vienu kūnu. Ši vienybės samprata
tampa Jėzaus santuokos patvirtinimo pagrindu. Ką Dievas sujungė,
žmonės neturėtų išskirti.
Ką jūsų bendruomenė gali padaryti, kad sustiprintų jūsų santuokas?
Kaip padėti tiems, kurių santuokos jau iširo?
II. JĖZUS IR VAIKAI
- Perskaitykite Mk 10, 13–16. Ką Jėzus padarė dėl tų, kurie atvedė
pas Jį vaikus?
Nors senovėje vaikų buvo labai trokštama (ypač berniukų, nes toje
kultūroje dominavo vyrai), gimdymas ir vaikystė buvo sunkus etapas.
Be šiuolaikinės medicininės priežiūros motinoms gimdymo metu ir
naujagimiams, kūdikiams bei vaikams grėsė didesnės rizikos. Daugelyje
kultūrų buvo naudojami tradiciniai vaistai ir amuletai, naudojami
apsaugoti šiuos pažeidžiamus asmenis nuo piktų jėgų.
Nors vaikų buvo trokštama, jie buvo žemos socialinės padėties,
kaip ir vergai (Gal 4, 1–2). Graikų-romėnų pasaulyje apsigimusieji ar
nepageidaujami būdavo nesaugomi arba net išmetami į upę. Berniukai
buvo vertesni už mergaites; kartais mergaitės būdavo tiesiog
paliekamos mirti. Kartais šie palikti kūdikiai būdavo „išgelbėjami“, tačiau
užauginami pardavimui kaip vergai.
Atrodo, kad mokiniai nesuprato Jėzaus mokymo Morkaus 9 apie
Dievo karalystės priėmimą kaip vaikas (Mk 9, 33–37). Jie priekaištavo
tiems, kurie atvedė vaikus pas Jėzų palaiminti, galbūt manydami, kad
Jis neturės laiko tokiam paprastam reikalui.
Jie klydo. Jėzus papriekaištavo. Visoje evangelijoje pagal Morkų
Jėzus stulbinančiai reaguoja į žmones, ir dera pasimokyti iš to, kad
viena iš Jo stiprių reakcijų teko tiems žmonėms, kurie neleido vaikams
pas Jį ateiti.
Jis reikalavo, kad mokiniai netrukdytų vaikams. Kodėl? Nes Dievo
karalystė priklauso jiems ir ją reikia priimti vaiko nusistatymu ir pasaulėžiūra
– tikriausiai čia turimas omeny paprastas, besąlygiškas pasitikėjimas
Dievu.
„Savo nekrikščionišku charakteriu nerodykite Jėzaus iškreiptai.
Nelaikykite savo mažųjų atokiai nuo Jo dėl savo širdies šaltumo ir
šiurkštumo. Niekada neduokite jiems dingsties pajusti, kad dangus
nebus maloni vieta, jeigu ten būsite jūs. Nekalbėkite apie religiją kaip
apie kažką, ko vaikai negali suprasti; nesielkite taip, tarsi jūs ir nesitikėjote,
jog jie priims Kristų vaikystėje. Nesudarykite jiems klaidingo
įspūdžio, neva Kristaus religija yra niūri religija, ir kad, ateidami pas
Išgelbėtoją, jie privalo atsisakyti visko, kas daro gyvenimą džiugų“
(E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 24.).
Kaip galite geriau apreikšti Jėzų aplink jus esantiems vaikams?
III. GERIAUSIA INVESTICIJA
- Perskaitykite Mk 10, 17–31. Kokios esminės su tikėjimu ir mokinystės
kaina kiekvienam – turtingam ar vargšui – susijusios pamokos
čia atsiskleidžia?
Šio asmens nusistatymas rodo jo nuoširdumą ir pagarbą Jėzui. Jis
pribėgo, atsiklaupė prieš Jį ir klausė to, kas aktualu kiekvienos sielos
likimui – kokie yra reikalavimai, norint laimėti amžinąjį gyvenimą?
Jėzus atsakė remdamasis antrąja Dešimties įsakymų dalimi. Vėlgi šis
asmuo parodė savo nepriekaištingumą sakydamas, kad visų šių įsakymų
jis laikėsi nuo jaunystės.
Iš keturių evangelijų tik evangelijoje pagal Morkų pažymėta, kad
Jėzus „meiliai pažvelgė“ į šį žmogų. Jo uolumas žavėjo. Tačiau Jėzus
išmėgino jo nuoširdumą liepdamas parduoti viską ir sekti Juo. Žmogus
pasitraukė nusiminęs, nes turėjo daug turto. Tiesą sakant, jis tikrai
nesilaikė įsakymų. Jis sulaužė pirmąjį, iškeldamas kažką aukščiau už
Dievą savo gyvenime. Jo turtai buvo jo stabas.
Tada Jėzus paaiškino, kokie apgaulingi yra turtai ir kad dideliam
gyvūnui, pavyzdžiui, kupranugariui, lengviau išlįsti per mažą adatos
skylutę, nei turtingam žmogui patekti į dangų.
Mokiniai stebėjosi Jėzaus žodžiais ir galvojo, kas gali būti išgelbėtas.
Jėzus pateikė pritrenkiančią išvadą Mk 10, 27. „Tai neįmanoma
žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.
Mk 10, 27 atrodo puiki vieta užbaigti šiam pasakojimui – neįmanoma
patiems patekti į dangų, būtina Dievo malonė, kad būtumėte
išgelbėti.
Tada Petras ištarė, kad jis ir jo draugai paliko viską, kad sektų Jėzų.
Jėzus atsakė, jog viskas, ko jie atsisakė, kad sektų Juo, neprilygsta
tam, kas jų laukia dabar ir „būsimajame pasaulyje“.
Esmė – Kristaus mirtis išsprendžia žmogaus kaltės klausimą, tada
Kristaus malonė ir Jo prisikėlimas įgalina paklusti Jo įsakymams.
Perskaitykite Rom 6, 1–11. Kaip šios eilutės atskleidžia Dievo malonės
tikrovę mūsų gyvenime, nuteisinant mus ir padarant mus naujais
žmonėmis Jame?
IV. AR GALITE GERTI TAURĘ, KURIĄ AŠ GERSIU?
- Perskaitykite Mk 10, 32–45. Kaip šios eilutės atskleidžia, kad mokiniai
ne tik nesuprato Jėzaus misijos, bet ir to, ką reiškia sekti Juo?
Keliaudamas Jėzus vis labiau artėjo prie Jeruzalės, pasakydamas
savo mokiniams, kas ten nutiks. Jie tuo nenorėjo nei tikėti, nei to girdėti.
Jėzaus konkretumas, susijęs su Jo mirtimi ir prisikėlimu, stulbino.
Bet to nenorint girdėti, pernelyg lengva tai ir atmesti.
Matyt taip darė Jokūbas ir Jonas, atėję pas Jėzų su asmeniniu prašymu.
Jėzus deramai prašė konkretesnės informacijos, o jie atsakė,
kad nori sėdėti Jo dešinėje ir kairėje Jo šlovėje. Jų prašymą lengva
kritikuoti kaip egocentrišką. Tačiau šie du vyrai pasišventė Jėzaus tarnystei
ir tikriausiai jų troškimai nebuvo tik savanaudiški.
Jėzus stengėsi pagilinti jų supratimą, ko jie prašė. Jis klausė, ar jie
galės gerti Jo taurę, ar galės būti pakrikštyti Jo krikštu. Jo taurė – kančios
taurė Getsemanėje ir ant kryžiaus (plg. Mk 14, 36), o krikštas – Jo
mirtis ir palaidojimas (Mk 15, 33–47), su Jo krikštu Morkaus 1 sutampantys
įvykiai.
Jokūbas ir Jonas to nesuprato. Jie neįtikinamai atsakė, kad galės.
Tada Jėzus pranašavo, kad jie tikrai gers Jo taurę ir bus pakrikštyti Jo
krikštu. Jokūbas pirmasis iš apaštalų mirė kankinio mirtimi (Apd 12,
2). Iš apaštalų Jonas gyveno ilgiausiai ir buvo ištremtas į Patmą (Apr 1,
9). Tačiau Jėzus nurodė, kad šlovės vietas suteikia Dievas.
Kaip kiti mokiniai reagavo į Jėzaus atsakymą? Ne itin gerai. Mk 10,
41 ir Mk 10, 14 pavartotas graikiškas žodis aganakteō – „supyko“, „užsirūstino“,
kalbant apie Jėzaus reakciją dėl to, kad vaikams buvo draudžiama
pas Jį ateiti.
Tada Jėzus pašaukė mokinius ir išdėstė vieną iš giliausių savo mokymų.
Jis nurodė, kad pagonių valdovai naudojasi valdžia asmeninei
naudai. Tačiau Dievo karalystėje galia visada turi būti naudojama
siekiant laiminti kitus. Jėzus rodo kelią kaip Dievo karalystės Karalius.
Kaip? Atidavė savo gyvybę kaip išpirką – ne visai tai, ką Jo sekėjai tikėjosi
išgirsti.
Ką krikščioniui reiškia būti „tarnu“ kitiems? Tai yra, kaip jūs parodote
šį principą kasdieniuose santykiuose su žmonėmis?
V. KO NORI, KAD TAU PADARYČIAU?
- Perskaitykite Mk 10, 46–52. Kaip Bartimiejus reagavo į praeinantį
Jėzų?
Iki šiol evangelijoje pagal Morkų, išskyrus keletą išimčių, Jėzus liepė
žmonėms nutylėti Jo stebuklus ir tai, kas Jis yra. Šiame pasakojime,
Jėzui iškeliaujant iš Jericho, pakelėje elgetaujantis neregys, išgirdęs,
kad tai Jėzus iš Nazareto, pradėjo šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk
manęs!“ Mk 10, 47) Atsižvelgiant į šios evangelijos apreiškimo/
slėpinio temą, minia prisiima liepiančių tylėti vaidmenį, nesėkmingai
bandydama nutildyti triukšmingą elgetą.
Bet Bartimiejus nesibaimino ir dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau,
pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 48) Jo žodžiai yra ir tikėjimo Jėzumi kaip
Mesiju išpažinimas, ir pasikliovimas, kad Jis gali jį išgydyti. Jėzaus laikais
titulas „Dovydo Sūnus“ reiškė dvi sąvokas – karaliaus sugrąžinimą
į Izraelio sostą (plg. Iz 11; Jer 23, 5–6; Jer 33, 15; Ez 34, 23–24; Ez 37,
24; Mch 5, 2–4; Zch 3, 8; Zch 6, 12) ir kad ši asmenybė bus išgydytojas
ir dvasių išvarytojas.
Jėzus sustojo ir liepė pašaukti neregį. Svarbu tai, kad aklasis nusimetė
apsiaustą, ateidamas pas Jėzų. Aklieji Jėzaus laikais kartu su
našlėmis ir našlaičiais buvo visuomenės apačioje. Tai buvo asmenys,
egzistuojantys žemiau pragyvenimo ribos, kuriems grėsė tikras pavojus.
Apsiaustas aklajam būtų apsauga. Jį nusimetęs jis tikėjo, kad
Jėzus jį išgydys.
Jėzus nenuvylė. Iš tiesų, kas kreipiasi į Jį pagalbos evangelijoje, visada
jos sulaukia. Jėzus klausė to paties, ko ir Jokūbo bei Jono Mk 10,
36: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ (Mk 10, 51) Aklasis nedvejodamas
prašė atgauti regėjimą, kurį Jėzus nedelsdamas atstatė. Išgydytasis
nusekė paskui Jį keliu.
Šiuo pasakojimu evangelijoje pagal Morkų užbaigiama su mokinyste
susijusi dalis, kartu su kitu pasakojimu apie aklojo išgydymą Mk
8, 22–26. Šie du pasakojimai parodo, kaip mokinystė leidžia pamatyti
pasaulį naujomis akimis, kartais iš pradžių neaiškiai, bet visada sekant
Jėzumi Jo keliu.
Kokiais būdais jūs kartais šaukėte: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk
manęs!“ Kas įvyko ir ko šis patyrimas išmokė?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 472–482.
„Jėzus labai mylėjo vaikus. Jis priėmė jų vaikiškas simpatijas, atvirą,
nuoširdžią meilę. Dėkingas šlovinimas jų tyromis lūpomis Jo ausims
buvo kaip muzika ir gaivino Jo dvasią, kai Ji buvo prislėgta susitikus
su klastingais ir veidmainiais žmonėmis. Kad ir kur Išgelbėtojas ėjo,
Jo geras veidas, Jo švelnumas ir malonumas laimėdavo vaikų meilę ir
pasitikėjimą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 472.).
„Tiems, kurie kaip jaunasis didikas, užima aukštus postus ir turi
daug turto, gali atrodyti pernelyg didelė auka viską atiduoti, kad galėtų
sekti Kristumi. Tačiau taip turi pasielgti visi, kurie nori tapti Jo
mokiniais. Nebus priimta niekas, išskyrus paklusnumą. Atsidavimas
yra Kristaus mokymo esmė. Dažnai apie tai kalbama ir tuo džiaugiamasi
žodžiais, kurie atrodo autoritetingi, nes nėra kito būdo išgelbėti
žmogų, kaip atsisakyti dalykų, kurie – jeigu jais mėgaujamasi – demoralizuoja
visą asmenybę“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 482.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip galite padėti vaikams ir jaunimui palaikyti ryšį su Kristumi ir
bažnyčios bendruomene? Kodėl itin svarbu tai daryti? - Kartais girdime žmones sakant, kad jiems nerūpi pinigai. Tai netiesa.
Visiems rūpi pinigai, ir čia nėra nieko blogo. Kokių gali kilti
su pinigais susijusių bėdų ir kodėl ištikimi krikščionys, ir turtingi, ir
neturtingi, turi būti atsargūs su pinigais susijusiuose reikaluose? - Jei Jėzus jūsų paklaustų: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“, – ką atsakytumėte?
- Įsigilinkite į Jėzaus žodžius Mk 10, 43–45. Ką reiškia taip gyventi?
Kaip išmokti tarnauti, užuot būti aptarnaujamiems? Ką tai reiškia
mums gyvenant ir bendraujant su aplinkiniais?