Sabatos Biblijos mokykla

Sausio 21–27 d.

Šią savaitę skaitykite: 1 Kor 3, 13; 2 Kor 5, 10; Pr 3, 6; Jn 3, 17–21; Apr 14, 6–7.

Įsimintina eilutė: „Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą ­– ir gerą, ir blogą“ (Mok 12, 14).

Pagrindinė mintis: Teismo tema Biblijoje tokia pat dažna, kaip išganymas. Iš tikrųjų šie du mokymai neatsiejami.

Šalia mirtininko stovėjo kareivis. Pasmerktasis buvo kaltinamas dėl rasės ir religijos, niekuo daugiau. Kai buvo pakeltas ginklas, jis tarė: „Žinote, danguje yra Dievas, kuris mato visa tai, ir vieną dieną Jis teis jus?“

Kareivis nušovė pasmerktąjį.

Tai daugeliu atvejų geriausias pasaulietiškos visuomenės pavyzdys. Ne pasaulietiškos vyriausybės (nepalaikančios kokios nors vienos religijos), bet pasaulietiškos visuomenės, neturinčios aukštesnio standarto už pačios visuomenės taisykles. Tai visuomenė be transcendencijos (transcendencija – tai, kas už pažinimo ribų), be aukštesnio autoriteto, be Dievo pažinimo ar moralės standarto, viršijančio žmogiškąjį. Tokioje visuomenėje žmonės užima Dievo vietą, jie atskaitingi tik savo sąžinei (kas bebūtų iš jos likę) arba tos pačios amžiaus grupės, arba socialinės padėties žmonėms.

Tačiau, anot Biblijos, pasmerktasis buvo teisus: danguje yra Dievas, kuris viską žino, ir Jis iš tikrųjų teis visą pasaulį.

Ištirkime šią svarbią Dievo charakterio savybę ir pamatysime, kad net teisdamas Dievas yra maloningas.

I. Paskutiniojo teismo diena

Teismo tema kartojasi visoje Biblijoje. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, paskutinysis teismas neprieštarauja nei išganymui, nei Evangelijai. Abi šios temos yra susipynusios Šventajame Rašte nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui.

Ir tai nestebina. Teismas ir išganymas atspindi dvi Dievo charakterio savybes: teisumą ir maloningumą. Todėl nederėtų priešpriešinti teismą ir išganymą, kaip nederėtų priešpriešinti Dievo teisumą ir Jo maloningumą. Kitu atveju pakenktume šioms viena kitą papildančioms temoms. Tiesiog turime suprasti jas, nes jos abi pristatytos Šventajame Rašte.

Taip pat įdomu, kad Naujajame Testamente apie teismą parašyta daugiau negu Senajame.

1. Perskaitykite šias eilutes. Apie ką jos? Kas teisiamas? Kas vyksta teismo metu? Kas čia atskleista apie teismo esmę ir tikrovę?

Mok 12, 13–14  1 Kor 3, 13  2 Kor 5, 10  Hbr 10, 30  Mt 16, 27  Apr 20, 12  Apr 22, 12  Mt 12, 36–37

1 Pt 4, 17  Apr 14, 6–7

Tai tik keli pavyzdžiai, mokantys apie teismą. Kaip jau buvo pažymėta, Naujajame Testamente yra daug aiškiau teismą apibūdinančių eilučių, akivaizdžiai apreiškiančių teismo tikrovę. Tai prieštarauja supratimui, kad teismas yra nesuderinamas su Naująja Sandora, susijusia su Dievo malone, kuri taip pat aiškiai apibūdinta Naujajame Testamente. Tai moko, kad teismas ir malonė yra suderinamos dangiškos tiesos. Priešpriešinti vieną su kita reiškia nesuprasti visos Evangelijos, apie kurią mokėmės praėjusią savaitę.

II. Teismas ir malonė Edene

Pagalvokite apie tai, kad iki nuodėmės malonės nereikėjo, nes nebuvo ką atleisti. Panašiai yra ir su teismu. Iki nuodėmės nebuvo ką teisti, smerkti, bausti. Ir malonės, ir teismo, bent jau žmonijos atžvilgiu, reikia tik dėl nuodėmės.

2. Perskaitykite Pr 3 sk. pasakojimą apie puolimą. Kaip čia atskleistos abi temos: ir teismo, ir malonės?

Šėtonui pavyko paskleisti nuodėmę, pakeitusią viską pasaulyje. Tačiau Viešpats nedelsiant įsikišo, klausdamas žmogaus: „Kur tu?“ Šis klausimas neturi būti suprantamas kaip kaltinimas. Tai buvo tarsi kvietimas ateiti pas Jį, sukūrusį ir mylintį žmogų, tarsi kvietimas nusigręžti nuo apgaviko ir sugrįžti pas Kūrėją. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kas įvyko. Šiame puolusiame pasaulyje pirmi Dievo žodžiai buvo klausimai (žr. Pr 3, 9. 11. 13).

Baigęs klausinėti Dievas pasmerkė žaltį. Bet paskui, 15 eilutėje, ką Dievas sakė? Tai yra pirmas Evangelijos pažadas. Pasmerkus žaltį, Dievas nedelsiant pranešė apie malonę, atpirkimą, žmonijos išganymą. Ir tiktai po to, po Evangelijos pažado, Jis paskelbė nuosprendį moteriai ir vyrui. Nors jie puolė, pirmiausia Dievas suteikė jiems viltį ir parodė malonę, kurios kontekste turime suprasti teismą. Taigi iki teismo galioja malonės pažadas, priimantiems ją.

Šėtonui – vėlu. Jo sunaikinimas yra užtikrintas. Bet žmogui, net po paskelbto vyrui ir moteriai nuosprendžio, Dievas apreiškė Savo malonę.

Puolusios žmonijos istorijos pradžioje buvo apreikštas nuodėmės, teismo ir Dievo malonės santykis. Nors Dievas turi teisti ir pasmerkti nuodėmę, malonės pažadas visada galioja tiems, kas asmeniškai mels jos įvykdymo.

Ar Viešpats gali klausti jūsų: „Kur esi?“ Ką jūs galbūt darote, kas verčia nuo Jo slėptis? Kodėl pirmas žingsnis, tai malonės supratimas, paisant Jo kvietimo artintis prie Jo ir šalintis apgaviko?

III. Tvanas

Biblijos kritikai išpučia tai, kad kitos senovės civilizacijos turėjo savo pasakojimą apie tvaną. Jie teigia, kad biblinis pasakojimas nėra unikalus, išskirtinis, net tikras, bet paprasčiausiai kažkokio ankstesnio mito ar legendos kopija.

Kita vertus, tikintys, kad Biblija yra Dievo Žodis, šį pasakojimą laiko patvirtinimu, kad tvanas iš tikrųjų buvo, ir kad Pradžios knygoje yra užrašytas įkvėptas šių įvykių pasakojimas. Jis skiriasi nuo kitų versijų, kuriose teigiama, kad tvanas buvo siųstas dėl žmonių sukelto triukšmo naktinės puotos metu, sutrikdžiusios dievų miegą. Dievai, dėl poilsio trūkumo, siuntė potvynį, taip nubausdami žmones.

3. Kokia tvano priežastis užrašyta Biblijoje? Pr 6, 5.

Mintį, kad žmonės buvo nedori ir nusipelnė mirties, suvokti nesunku, tik ne mums, gyvenantiems pasaulyje, kuriame blogis darosi vis piktesnis. Krikščioniška žmonijos nuodėmingumo samprata, nors dažnai išjuokiama, yra nuolat patvirtinama. Tai, kad sugebame gerai elgtis, nedaro mūsų gerais. Juk ir Amerikos banditas Al Kaponė (Al Capone) mylėjo vaikus, buvo maloningas klystantiems ir elgėsi maloniai su savo draugais. Tačiau kas galėtų pavadinti jį geru žmogumi?

4. Net pasakojime apie tvaną yra apreikšta Dievo malonė? (Žr. Pr 6, 14–22; 2 Pt 2, 5.)

Statydamas laivą Nojus įspėjo pasaulį dėl nuosprendžio. Aišku ir tai, kad buvo duotas malonės laikotarpis, galimybė pasauliui nusigręžti nuo to, kas pikta, ir priimti Dievo išganymą. E. Vait rašė: „Jei prieštvaninio pasaulio žmonės būtų patikėję perspėjimu ir atgailavę dėl savo nedorų darbų, Viešpats būtų nukreipęs Savo pyktį, kaip vėliau nukreipė jį nuo Ninevės.“ („Patriarchai ir Pranašai“, 69 p.) Statant laivą, paisantiems įspėjimo buvo siūlomas prieglobstis nuo artėjančio sunaikinimo. Nekyla klausimų, artinosi teismas. Bet malonė buvo pasiūlyta visiems, kas ją priims, kol nebuvo vėlu, ir malonės durys buvo uždarytos.

Ar Dievas dažnai apreiškė Savo malonę jums? Turbūt daugiau kartų negu tikėjotės. Kaip galite išmokti geriau pasiduoti tai malonei, kad panašėtumėte į Kristų?

IV. Pasmerkimas ir malonė

Beveik visi žino Jn 3, 16. Tai, kas parašyta, paskui padeda išplėtoti šią eilutę ir paaiškinti ją dar geriau.

5. Perskaitykite Jn 3, 17–21. Ką ji sako apie teismą, malonę? Kaip šios eilutės atskleidžia mums, kad malonė ir teismas yra susiję?

Žodis pasmerktų (17 eil.) kartais yra verčiamas į – „teisti“. Taigi kontekste kalbama apie pasmerkimą, nes Dievas daug kartų pareiškė, kad pasaulis bus teisiamas.

Šiose eilutėse pasirodo dvi temos: malonė ir teismas, ir jos yra iš esmės susijusios. Dėl nuodėmės, tamsos ir pikto Dievas turi teisti ir pasmerkti šiuos dalykus. Tuo pačiu metu, Dievo malonė siūlo išeitį nusikaltusiems, t.y. tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Tas, kuris tiki Jėzų, nebus pasmerktas. Būtent tai tekste ir pasakyta. Tai paprasta. Kristaus teisumas dengia žmogų, todėl jis neturi būti pasmerktas nei dabar, nei teisme.

6. Kokia priežastis, paaiškinanti pasmerkimą, nurodyta tekste?

Anot teksto, žmonijos padėtis yra verta pasmerkimo. Nes visi nusidėjo ir visi nusipelnė mirti. Tai nuodėmės pasekmė. Šios eilutės aiškiai moko, kad po Kryžiaus visa žmonija nebuvo tiesiog nuteisinta, bet visam pasmerktam pasauliui buvo pasiūlytas išganymas per atleidimą teikiančią Jėzaus Kristaus mirtį. Visi yra pasmerkti. Tačiau tiems, kas Kristaus malone priima pasiūlytas sąlygas, tiems – atleista, jie yra nuteisinti ir atpirkti per Jėzų. Dėka Jėzaus nuopelnų pasmerkimas yra panaikintas, ir žmonijai suteikiamas Jo nepriekaištingas teisumas.

Ką kitą reiškia malonė be užtikrinimo, kad nebūsime pasmerkti? Kaip mintis apie pasmerkimą yra susijusi su teismu, taip ir mintis apie malonę. Jei nereikėtų teismo (ir pasmerkimo), nereiktų ir malonės. Malonės sąvoka vos ne reikalauja pasmerkimo sąvokos. Taigi daugiau priežasčių pamatyti, kaip malonė ir teismas yra susiję.

V. TeIsmo valanda

„Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).

Žiūrint į pasaulį neturėtų būti sunku suprasti mintį apie teismą ir pasmerkimą. Nereikia būti krikščioniu, kad suprastume, jog su žmonija kažkas negerai. Kas neįžvelgia tos didžios netvarkos, net katastrofos, kurią mes patys padarėme? Galbūt gimęs kūdikis taip garsiai verkia todėl, kad jis instinktyviai žino, kas jo laukia. Vienas poetas rašė: „Gimęs verkiau, ir kiekviena diena parodė, kodėl!“. Kas nesupranta šių žodžių? Kas nėra patyręs, kokie godūs, savanaudiški ir šykštūs žmonės gali būti? Ir kas nėra pats buvęs godus, savanaudiškas ir šykštus?

Taigi, jei Dievas yra teisus, ir jei tai būtų pagrindinė Jo savybė, kas galėtų išsilaikyti Jo akivaizdoje? Jei Viešpats žino mūsų paslaptis, slaptus poelgius (Mok 12, 14) (nekalbant apie tai, ką padarome viešai), kokias galimybes turės net pamaldžiausi iš mūsų teismo dieną, kai viskas bus atskleista?

Laimei, mūsų Dievas yra ir maloningas. Visas išganymo planas buvo sumanytas, kad visi žmonės galėtų būtų išgelbėti nuo pasmerkimo. Be malonės mes visi būtume sunaikinti Dievo teisumo. Mūsų vienintelė viltis – malonė.

7. Perskaitykite pirmo angelo žinią Apr 14, 6–7. Kaip šios eilutės atskleidžia Dievo teisumą ir Jo maloningumą? Kaip eilutės atitinka tai, ką perskaitėme Pr 3, ir kaip parodo malonės ir teismo santykį?

Įdomu, kad prieš įspėjimą, jog atėjo Jo teismo valanda, angelas skelbė „amžinąją Evangeliją“. Tai turi būti vienintelis kelias, kitaip teismas pasmerktų visą žmoniją. Niekas neturėtų galimybės, nes visi nusidėjo, visi nusižengė Dievo Įstatymui. Čia, paskutinį kartą įspėjant pasaulį, Dievo malonė yra apreikšta. Kitaip teisme būtų pasmerkti visi be išimties. Be malonės, kokią žinią turėtume pasauliui? Argi ne tai, kad Dievas ketina sunaikinti mus visus ir nėra jokios vilties? Laimei, yra „amžinoji Evangelija“.

Kokį vaidmenį atliekate padedant skelbti žinią apie teismą ir malonę? Ką dar galite padaryti, kad padėtumėte skleisti ją, nes labiausiai tikėtina, kad galite daryti daugiau, teisingai? Teisingai!

Toliau tyrinėkite: Kaip malonė ir teismas veikia išvien? Štai ką apreiškia įkvėpimas.

„Tuo tarpu, kai Jėzus maldauja už tuos, kurie neatmetė Jo malonės, šėtonas kaltina juos Dievui kaip nusidėjėlius. Didysis apgavikas skatino juos abejoti, nepasitikėti Dievu, stengėsi atskirti nuo Jo meilės, laužyti Jo Įstatymą. Dabar jis rodo į jų nugyventą gyvenimą, charakterio ydas, nepanašumą į Kristų, jis liudija, kad jie užtraukė gėdą Atpirkėjui. Šėtonas nurodo visas nuodėmes, kurias jis gundė daryti žmones, o šie jam pasidavė, todėl dabar jis reiškia į juos teises kaip į savo pavaldinius. Jėzus nepateisina nuodėmių, bet nurodo atgailą ir tikėjimą; prašydamas jiems atleisti, ištiesia Savo sužalotas rankas į Tėvą bei šventuosius angelus ir sako: ‚Įrėžiau jų vardą Savo rankos delne.‘“ (E. Vait, Didžioji kova, 453 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kaip ištrauka iš knygos „Didžioji kova“ padeda suprasti malonės vaidmenį teisme? Kaip E. Vait apibūdina Dievui ištikimus žmones, ir kodėl tai svarbu? Ar ištraukoje aiškiai įžvelgiate save?

2. Įsivaizduokite, kad stovite Dievo akivaizdoje, darę ir gera, ir pikta, ir visa tai atskleista? Ar pasitikėtumėte savo gerais darbais, net tais, kurie buvo atlikti iš nuoširdžiausių ir doriausių paskatų? Ar iš tikrųjų manote, kad jų pakaktų, kad būtumėte gerai įvertinti Kūrėjo? Kaip jūsų atsakymas padeda suprasti malonės būtinybę?

3. Kokia iškyla grėsmė, jei galvojame, kad dėl išgelbėjimo malone mūsų darbai yra bereikšmiai? Kaip galima apsisaugoti nuo tokios apgavystės?

4. Žmonės kartais įspėja mus dėl „pigios malonės“. Tačiau tokios nėra. Malonė negali būti pigi, nes ji suteikta dovanai! Malonę galima nuvertinti tik tuomet, jei ja pasitikėdami mėgintume pateisinti nuodėmę. Kokius tokios apgavystės pavyzdžius galima pastebėti krikščioniškame pasaulyje? Gal net mūsų bažnyčioje?

Santrauka: Dievas yra teisus, o teisumas reikalauja teismo. Dievas taip pat yra maloningas. Svarbu, kad mes, kaip krikščionys septintosios dienos adventistai, skelbdami trijų angelų žinią, suprastume ir šią tiesą, ir ką ji apreiškia mums apie mūsų Dievą.

Sausio 14–20 d.

Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 18; Pr 3, 15; Rom 16, 20; 1 Pt 1, 19; Mk 10, 32–45; Mt 27, 46.

Įsimintina eilutė: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12)

Pagrindinė mintis: Triasmenis Dievas nėra tiktai mūsų Kūrėjas, bet ir Atpirkėjas. Dievo kaip Kūrėjo vaidmuo yra glaudžiai susijęs su Jo kaip Atpirkėjo vaidmeniu. Nuodėmė yra tokia pikta, mirtina ir priešiška kūrinijai, kad tiktai pats Kūrėjas galėjo išspręsti šią problemą. Ir Jis tai padarė Jėzaus Kristaus asmenyje.

„Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13). Ne dėl mūsų darbų ar kažko kito, ką mes galėtume padaryti, bet dėka Jo malonės, apreikštos ant kryžiaus, mes kaip nusidėjėliai galime būti atpirkti Viešpaties ir priartėti prie Jo. Kristus prisiėmė Dievo rūstybę, kad to daryti netektų niekam iš mūsų. Tai, iš esmės, yra išganymo planas.

Paulius rašė korintiečiams: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18 ). Kryžiaus skandalas yra susijęs su tuo, kad žmogiškai mąstant tai atrodo absurdiška: Dievas, amžinas ir šventas Kūrėjas, tapo auka dėl puolusių sielų, net dėl Jo visuotinai pripažintų priešų, asmeniškai prisiimdamas bausmę už jų nuodėmes, kad jiems nereikėtų to daryti patiems! Sunku suvokti, ar ne? Atpirkimas yra itin gilus ir sudėtingas, todėl mes suprantame jį tik iš dalies. Nepajėgę visko suvokti galime tiktai garbinti.

I. Ant kryžiaus

„O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

1. Ką ši eilutė sako mums?

Ant kryžiaus, labiausiai žeminančiu būdu, Dievas triumfavo ir sugėdino priešą. Meilė, teisumas ir užuojauta buvo sujungti ypatingu aktu. Dievas atleido nusidėjėliams, prisiimdamas atpildą ir kančią už nuodėmę. Golgotoje Dievas apreiškė, koks brangus yra atleidimas.

Kristus nemirė, kad Dievas mus pamiltų. Ne, Jėzus mokė, kad Tėvo meilė yra atpirkimo šaltinis, ne pasekmė (Jn 3, 16–17). Dievas myli mus ne už tai, kad Kristus mirė už mus; Kristus mirė už mus todėl, kad Dievas mus pamilo. Kristaus atpirkimas nebuvo reikalingas, kad įtikintų Tėvą mylėti tuos, kurių Jis neapkentė. Kristaus mirtis nepagimdė nebūtos meilės. Greičiau tai buvo amžinos Dievo meilės apraiška. Jėzui niekada nereikėjo įtikinti Tėvą mylėti mus. Atkreipkite dėmesį, kaip Jis mokė šios tiesos Jn 3, 16–17; 16, 26–27.

Tikra tragedija yra tai, kad Dievo, kuriam nusidėjome, pažinimas itin sumenko. Net nejaučiame, kad turime atgailauti, nes ne visada suvokiame, kiek įžeidėme Dievą nusidėdami. Galime tapti apatiški ir nebesuprasti, kokia pikta iš tikrųjų yra nuodėmė. Šiuolaikinis religinis sentimentalumas dažnai menkina pasibjaurėjimą nuodėme. Ir galbūt todėl, kad nuodėmė mūsų daugiau nebepiktina, vis sunkiau suprasti, jog nuodėmė sukelia Švento Dievo rūstybę.

2. Paulius nesibijo aptarti Dievo rūstybę. Kaip jis išreiškia tai Rom 1, 18?

Šis stiprus teiginys nusako laiško toną, kuriame Paulius traktuoja visuotinę nuodėmės įtaką, ir detaliau apie tai dėsto kituose skyriuose iki Rom 3, 20.

Evangelija pritrenkia tuo, kad Dievas yra ir nugalėtojas, ir auka. Dėl šio dvejopo vaidmens mūsų šventas Dievas gali laikytis sandoros su jos laužytojais. Dievo meilė nepriveda prie to, kad Jis paprasčiausiai toleruoja nuodėmę ir piktą, bet pergalingai prieš tai triumfuoja. Būtent todėl, kad Dievas yra meilė, Jis prieštarauja nuodėmei ir blogiui, nes tai sugadina ir pražudo Jo mylimus vaikus. Mirtis, kurią Dievas iškentė ant kryžiaus, yra kaina už tai, kad į nuodėmę Jis žiūri rimtai, tačiau tai daro mylėdamas nusidėjėlius.

Ar jūs nuodėmę vertinate rimtai? Kokiais kriterijais naudojatės atsakymui pagrįsti?

II. Evangelija Senajame Testamente

3. Kada buvo duotas pirmas išgelbėjimo pažadas ir ką tai reiškia? Pr 3, 15.

Kalba čia yra įspūdinga. Adomas ir Ieva nusidėjo. Didžioji kova jiems buvo apibūdinta kaip priešiškumas tarp dviejų šalių. Taip pat esame patikinti, kad ši kova nebus amžina, priešo galva vieną dieną bus sutrupinta. Tai brangus pažadas linkusiems nusidėti žmonėms. Šiose eilutėse apreikšta ne tik didžioji kova, bet taip pat pasakyta, kaip ji pasibaigs.

4. Paulius sėmėsi drąsos iš Pr 3, 15. Kaip jis išreiškia tai Rom 16, 20? Ką jis nori pasakyti?

5. Pr 22, 1–19 Mozė vaizdžiai nupasakojo atpirkimą. Ko galima pasimokyti apie Kristaus atpirkimą iš šio pasakojimo?

Atkreipkite dėmesį į tai, kad paminėtas tėvas ir sūnus, keliaujantys kartu aukoti. Sūnus nešė malkas, o tėvas – ugnį ir peilį. Izaokas, gerokai jaunesnis už savo tėvą, galėjo jėga įveikti Abraomą, tačiau vietoje to įvyko du stebuklai: tėvas buvo pasiruošęs atiduoti sūnų, o sūnus – paaukoti gyvybę.

Tai galingas Kristaus aukos vardan mūsų simbolis. Kad ir kokie būtų jaudinantys šie įvykiai, tai tiktai mažas pavyzdys, kaip praėjus šimtmečiams ant to paties kalno kitas Tėvas paaukos Savo Sūnų. Tačiau šį kartą nebus parūpintas avinas. Pats Sūnus mirs ant aukuro. Tėvas iš tikrųjų paaukos Savo Sūnų, o Sūnus atiduos Savo gyvybę.

Ten, ant Morijos kalno, pasauliui buvo pristatytas labai galingas išganymo plano simbolis (tuo metu tik simbolis) ir tai, kiek kainavo atpirkti puolusią žmoniją iš nuodėmės pražūties.

III. Išganymas Izaijo knygoje

Pakeliui į Emausą Jėzus mokė du nevilties apimtus mokinius apie atpirkimą, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus (Lk 24, 27). Kokią pranašišką medžiagą Jėzus galbūt panaudojo mokant apie atpirkimą?

Labai tikėtina, kad primindamas pranašus Jėzus paminėjo ir Izaiją.

6. Perskaitykite Iz 53 sk., kur apibūdinta Viešpaties tarno kančia. Paminėkite tas detales, kurios padeda aiškiau suprasti atpirkimą.

Nors skyriuje paminėta daugybė detalių, viena jų itin išskirtinė – tarnas kentėjo dėl mūsų nusižengimų. Tai kartojama vėl ir vėl, ir tai moko, kad išganymas ir atpirkimas yra galimas tik dėka Jėzaus mirties už mus. Kaip nusidėjėliai, nusižengę Dievo Įstatymui, mes nieko negalime padaryti, kad būtume teisūs Dievo akivaizdoje. Visi mūsų geri darbai negali sutaikyti mūsų su Dievu. Vienintelis būdas mus išgelbėti – tai Jėzus, prisiėmęs kaltę už mus ir paskui suteikęs mums Savo nepriekaištingą teisumą, kurį mes priimame tikėjimu.

Jei darbais būtų galima tapti teisiais Dievo akivaizdoje, tada Jėzui nebūtų reikėję mirti už mus. Tai, kad Jis mirė, kad to reikėjo mūsų išganymui, turi būti svarbiausias įrodymas mums, kad negalime pelnyti išganymo. Tai yra visiškos malonės dovana.

7. Perskaitykite 1 Pt 1, 19; 2, 21–25. Kaip Petras panaudojo Iz 53 sk., aiškindamas mūsų atpirkimą?

Iz 53 sk. ko gero yra aiškiausias teologinis Kryžiaus paaiškinimas. Kad ir ką simbolizuotų Kryžius, aišku, kad Kristus mirė už mus, pats prisiimdamas bausmę, kurios nusipelnėme mes.

Atsižvelgiant į Iz 53 sk., pagalvokite apie paskutines Kristus gyvenimo valandas. Taip pat pagalvokite apie tai, kad Tas Asmuo yra mūsų Dievas, mūsų Kūrėjas, vienas iš Dievo Asmenų. Kaip suvokti šią nuostabią tiesą?

IV. Evangelija ir Kryžius

Ne Kristaus įsikūnijimas, Jo mokslas ar stebuklai buvo pagrindinė Jo gyvenimo dalis, bet tai, kad Jis turėjo atiduoti Savo gyvybę. Nors Jo gimimas ir tarnystė buvo antgamtiški, didžioji Kristaus gyvenimo misija buvo Jo mirtis.

Keturiose evangelijose aprašyta, kaip Jėzus stengėsi paruošti tam Savo mokinius. Tačiau jų ištikimybė Jėzui, kartu su politinio Mesijo viltimi, neleido jiems suprasti tai, ko Jėzus mokė juos.

8. Perskaitykite Mk 10, 32–45. Kaip Jėzus apibūdino artėjančią egzekuciją? (33–34 eil.). Kodėl Jokūbo ir Jono prašymas buvo netikęs? (35–37 eil.). Kodėl Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus? (42–45 eil.).

Prieš mirtį Jėzus šventė žydų Velykas ir vakarieniavo su Savo mokiniais. Tada Jis paliko nurodymus, kad šios apeigos būtų laikomasi, kol Jis sugrįš. Tai nėra nei Jo įsikūnijimo, nei stebuklų, nei palyginimų, nei pamokslavimo, bet Jo mirties atminimas. Pačiam Kristui tai buvo svarbiausia.

Iš tiesų, keturiose evangelijose svarbiausias įvykis – nukryžiavimas. Įsikūnijimo stebuklą paminėjo tiktai Matas ir Lukas. Kristaus gimimas apibūdintas tiktai dviejuose šių evangelijų skyriuose. Morkaus ir Jono evangelijose Kristaus gimimas apskritai praleistas, o Jėzus aprašomas jau suaugęs.

Tačiau visose keturiose evangelijose akcentuota paskutinė Kristaus savaitė ir, žinoma, Jo mirtis. Peržvelkite jas ir atkreipkite dėmesį į tas kelias Kristaus gyvenimo dienas. Paskutinė Jėzaus savaitė iki Jo mirties užima nuo vieno trečdalio iki beveik pusės viso Evangelijos pasakojimo. Skaitytojas yra „priverstas“ atkreipti į tai dėmesį.

Prisiminkite savo gyvenimą, praeitį, klaidas, nuodėmes. Sąžiningai pagalvoję, ar galėtumėte pasakyti, kad už visa tai galima gauti atleidimą kažką padarant? Kodėl tada Jėzaus mirtis už jus turi būti jūsų gyvenimo centru? Kokią viltį be Jo turėtumėte?

V. Šūksmas ant Kryžiaus

Niekas taip nekenkia atpirkimo supratimui, kaip šių dienų sentimentalumas, kartais prilyginamas krikščionybei (taip stengiamasi Evangeliją pritaikyti šiuolaikiniam mąstymui). Turime kukliai pripažinti, kad tai, ką mes sakome apie Dievą, niekada neprilygs Jam pačiam, ypač kai svarstome atpirkimą. Turime išvengti pagundos sumenkinti Jėzaus mirtį ant kryžiaus iki paprasčiausio nesavanaudiškos meilės pavyzdžio. Nors tai tiesa, mums kaip nusidėjėliams tai daug daugiau negu nesavanaudiškos meilės pavyzdys, kad būtume atpirkti. Mūsų Dievas pats prisiėmė Jo paties rūstybę prieš nuodėmę.

9. Ant kryžiaus Jėzus sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kaip turime suprasti tai? Ką Jėzus sakė, kodėl ir kaip tai padeda mums suprasti, kiek kainavo mūsų išgelbėjimas iš nuodėmės?

„Kristui, kaip mūsų pavaduotojui ir laiduotojui, buvo užkrautos visos mūsų nuodėmės… Išgelbėtojas negalėjo matyti, kas Jo laukia… Nuodėmės suvokimas, kurios naštą Dievo Sūnus užsidėjo ant pečių, dar labiau apkartino Jo kančių taurę ir draskė Jo, kaip žmogaus pavaduotojo, širdį, juk Dievo Sūnus užsitraukė Tėvo rūstybę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 479 p.)

Ne kaip anksčiau, šioje maldoje Jėzus kreipėsi į Dievą, o ne Tėvą. Kristaus šūksmas ant kryžiaus nėra kažkoks Jo meilės pavyzdys. Ne, Dievas mirė, kad mums nebūtų lemta mirti, kad galėtume būti apsaugoti nuo to, ką nuodėmė atneša mums visiems.

Trijose evangelijose užrašyta, kad prieš mirtį Jėzus sušuko. Tai paminėta ir Laiške hebrajams (Hbr 5, 7). Šis Jėzaus šūksnis yra labiausiai persmelkiantis. Pastarajam neprilygsta joks kitas teiginys visoje Evangelijoje, ir jame mes įžvelgiame tai, ką Viešpats buvo pasiruošęs iškęsti, kad suteiktų mums išganymą.

Toliau tyrinėkite: „Deja, nesugebu išreikšti, kaip dega mano siela dėl Kristaus misijos!.. Nežinau, kaip rašikliu apibūdinti didžią permaldavimo temą bei kitas man gyvas temas. Drebu iš baimės, kad nesumenkinčiau išganymo plano pigiais žodžiais.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 knyga, 115 p.)

„Begalinė Jėzaus meilė ir gailestingumas, Jo auka už mus skatina rimtai susimąstyti. Mes turime galvoti apie mūsų brangaus Atpirkėjo ir Tarpininko charakterį… Svarstant šias dangiškas temas, mūsų tikėjimas ir meilė stiprės. Tada  ir mūsų maldos taps priimtinesnės Dievui. Jos bus protingos ir karštos. Mes daugiau pasitikėsime Jėzumi, kas dieną jausime Jo jėgą, gelbstinčią visus, ateinančius per Jį pas Dievą.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 88 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Šventajame Rašte Dievas yra apibūdintas kaip mylintis nusidėjėlius ir nepaprastai rūstaujantis prieš nuodėmę. Kai kurie krikščionys, apibūdindami Dievo prigimtį, išrenka vieną arba kitą. Kodėl to daryti nereikia? Kodėl Dievo meilė nusidėjėliams yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Jis rūstauja prieš nuodėmę?

2. Dievo meilė nepanaši į silpną ir kartais nepastovų meilumą, kurį mes rodome vienas kitam. Ko Kristaus kaip Atpirkėjo poelgis moko apie Dievo meilę?

3. Kaip Dievo šventumo ir mūsų nuodėmingumo supratimas padeda suvokti, kodėl mūsų išganymas kainavo tiek daug?

4. Įsigilinkite į pasakojimą apie Abraomą ir Izaoką Pr 22 sk. Kaip tai padeda mums suprasti Kristaus auką už mus? Tuo pačiu metu, kodėl simboliai negali atstoti to, ką jais mėginama paaiškinti?

Santrauka: Nuo pirmų Pradžios knygos puslapių Biblija nurodo į Kristaus mirtį ant kryžiaus, kur Jis mirė nusidėjėlio mirtimi, kad atpirktų mus kaip nusidėjėlius iš amžino sunaikinimo, kurį atneša nuodėmė. Nors Biblijoje panaudoti skirtingi simboliai ir metaforos, aiškinantys Kristaus mirtį, svarbiausia yra tai, jog Jis užėmė mūsų vietą, kaip parašyta Iz 53 sk. Jei kada panorėsite patikrinti, kad darbais negalime išsigelbėti, prisiminkite paties Dievo mirtį ant kryžiaus. Ką puolę kūriniai galėtų pridėti?

Įsivaizduokite mokinių reakciją į didįjį pavedimą. Užduotis atrodė neįmanoma. Įgaliojimas nešti Evangeliją į visą pasaulį atrodė neįmanomas. Kaip gali tokia maža grupelė mokinių paveikti galingą Romos imperiją? Pirmojo amžiaus Romos visuomenėje vyravo politinės intrigos, klestėjo materializmas, egocentriškas (perdėtai jausmingas dėmesys sau) pasididžiavimas, nežabotas godumas, didžiulis amoralumas ir religiniai prietarai. Paskendusi tūkstantmečių tradicijose, Jeruzalė neatrodė daug žadanti susidomėjimo Evangelija teritorija. Šie ankstyvieji Kristaus pasekėjai tikriausiai klausinėjo ir stebėjosi šiuo Jėzaus nurodymu: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk16, 15).
Didysis pavedimas ir didysis pažadas

Laimei, didysis pavedimas teikė daug vilčių. Jėzus tarė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 18–19). Jis dar pridūrė: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Didysis pavedimas galėjo būti atliktas tik Jo galia. Mokiniai paliudijo Jo galią – ne savo. Jie ėjo pirmyn pilni Dvasios, įgalioti Dvasios ir vadovaujami Dvasios. Šventosios Dvasios buvimas ir galia jų gyvenimuose suteikė jiems sėkmės.

Koks buvo Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną rezultatas? Geroji prisikėlusio Išgelbėtojo naujiena buvo nunešta į tolimiausius gyvenamus pasaulio kampelius. Mokiniams skelbiant atperkančios malonės naujieną, širdys atsiduodavo jos jėgai. Iš visų pusių į Bažnyčią plūdo atsivertusieji. Atsigręžė į Kristų ir nuklydėliai. Siekdami neįkainojamo perlo, nusidėjėliai susivienijo su tikinčiaisiais. Kai kurie iš tų, kurie buvo nuožmiausi Evagelijos priešai, tapo jos skelbėjais. Išsipildė pranašystė: „[...] silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai – […] lyg Viešpaties angelas“ (Zch 12, 8). Kiekvienas krikščionis savo artimame matė Dievo meilės ir geranoriškumo apraišką. Vyravo vienas interesas; vienintelis sektinas pavyzdys nustelbė visus kitus. Tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo. (Apaštalų darbai, 37 p.).

Šventosios Dvasios galia buvo išlieta Sekminių dieną, kad įgalintų mokinius nešti Evangeliją pasauliui. Šventoji Dvasia suteikė įgaliojimus mokiniams tapti liudytojais ir rezultatai buvo stulbinami: širdys buvo paliestos. Gyvenimai buvo pakeisti. Trys tūkstančiai buvo pakrikštyti per vieną dieną. Šis evangelizacinis tempas ir toliau tęsėsi, ir dar tūkstančiai buvo įtraukti į bažnyčią per kelis trumpus metus. Apd 4, 4 sako: „Daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo maždaug iki penkių tūkstančių.“ Apd 6, 7 sako, kad „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo“. Anot Apd 9, 31, naujų bažnyčių buvo įkurta Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje ir jų daugėjo. Evangelija perskverbė kultūrines, tautines ir kalbines kliūtis. Petras buvo stebuklingai nuvestas liudyti Kornelijui, italų šimtininkui, kuris ieškojo tiesos, ir Pilypas išaiškino Kryžiaus paslaptis įtakingam etiopiečiui. Biblijos knyga, kurią mes vadiname Apaštalų darbais, galėjo tiksliau būti pavadinta Šventosios Dvasios darbais.

Liudijimas: Dvasios išliejimo tikslas

Kai bažnyčia silpnai domisi liudijimu, joje nėra Šventosios Dvasios. Ar Dievas išlietų Savo Dvasios galią pilnai, jei žmonės menkai tesidomėtų liudijimu? Šventosios Dvasios galia yra ne savitikslė. Pažadėtas vėlyvasis lietus yra tam, kad atskleistų Evangeliją pasauliui. Malda be dėmesio liudijimui gali sukelti egocentrišką fanatizmą. Biblijos studijos be liudijimo gali sukelti egocentriškumą. Fariziejai meldėsi, studijavo Raštus valandų valandas kiekvieną dieną, tačiau jie pasmerkė Jėzų mirti. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties. Jų egocentriškuose gyvenimuose buvo mažai vietos nesavanaudiškam Mesijui.

Ir priešingai, liudijimas numarina savanaudiškumą. Nuoširdi malda, nuoširdžios Biblijos studijos ir uolus liudijimas yra tikrojo atgimimo raktas. Maldos ir Biblijos studijų pagrindinis tikslas yra nukreipti mus arčiau Jėzaus, kad Jis galėtų pasitikėti mumis ir išlietų Šventosios Dvasios jėgą Jo liudytojams. Vėlyvasis lietus nebus išlietas, kad šlovintų mūsų ego (ego – lot. aš). Jis nebus išlietas, kad pasyvius bažnyčios narius paverstų uoliais liudytojais. Ankstyvojo lietaus darbas buvo nuteisti mūsų nuodėmę, suteikti mums jėgų kovojant su priešu ir pertvarkyti mūsų prioritetus kaip liudytojų. Vėlyvasis lietus bus išlietas, kad užbaigtų Dievo malonės darbą mūsų gyvenime ir pasaulyje. Mes žinome, kad jeigu Dievo bažnyčia šiandien neįgis gyvo ryšio su dvasinio augimo šaltiniu, ji nebus pasiruošusi pjūties laikui. Jei bažnyčios nariai nesaugos savo lempų paruoštų ir uždegtų, jie negaus reikalingos malonės esant ypatingam poreikiui.

„Tik tie, kurie nuolatos gauna naujos malonės, turės jėgą, atitinkančią jų kasdienines reikmes, bei gebės ta jėga pasinaudoti. Užuot laukę kažkokio meto ateity, kai veikiant ypatingai dvasinei jėgai jie per stebuklą taps tinkami sieloms laimėti, jie turi kasdien atsiduoti Dievui, kad Jis galėtų padaryti juos Jam tinkamais indais. Jie turi kiekvieną dieną išnaudoti tarnavimo galimybes, kurios jiems prieinamos. Jie turi kasdien liudyti apie Mokytoją, kad ir kur būtų – kokio nors kuklaus darbelio sferoje namuose ar visuomeniniame darbe.” (Apaštalų darbai, 43 p.).

Aukštutiniame kambaryje mokiniai įsipareigojo skleisti Evangeliją pasauliui. Jų asmeninės darbotvarkės buvo padėtos į šalį, kad atliktų Kristaus darbą. Jų asmeniniai planai buvo sustabdyti, kad atliktų Kristaus puikų planą. Jų žmogiškos ambicijos buvo užmirštos, kad jie galėtų judėti į priekį su Kristaus troškimu atpirkti žmoniją. Jie aistringai dalijosi žinia apie Kristų, kuris keičia gyvenimą, su visu pasauliu.

Vienas noras vienijo juos visus – vykdyti Kristaus misiją ir skelbti Evangeliją pasauliui.

Koks yra jūsų svarbiausias gyvenimo troškimas? Ar jūs trokštate Šventosios Dvasios, kad Ji suteiktų jums galios liudyti? Ar jūs reguliariai dalijatės savo tikėjimu su kitais? Jei jūs būtumėte pastatytas prieš teismą už tai, kad dalijotės savo tikėjimu su kitais ir liudijote apie Jėzaus gerąją naujieną, ar būtų pakankamai įrodymų jus nuteisti? Šventoji Dvasia bus išlieta vėlyvuoju lietumi ant tų, kurie liudija Jėzaus žinią, kad Dievo darbas žemėje būtų baigtas, ir mes galėtume eiti namo. Ar nenorėtumėte pertvarkyti savo gyvenimo prioritetus ir įsipareigoti būti ištikimais Jėzaus liudytojais? Ar esate pasiruošęs leisti Šventajai Dvasiai naudoti jus bet kokiu būdu, kokiu Ji trokšta jus panaudoti? Ar galite padėti savo asmeninę darbotvarkę į šalį ir įpareigoti savo gyvenimą vienam tikslui, kad galų gale atvestumėte paklydusius pas Jėzų? Mūsų gyvenimo aplinkybės yra skirtingos. Mūsų šeimos ir darbo įsipareigojimai skiriasi. Ne kiekvienas gali padaryti tą patį. Tiesiog pasakykite Dievui, kad Jūs trokštate dalytis savo meile su kitais ir leiskite Jam vesti jus.

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Visos kitos palaimos

Apmąstydami perskaitykite sekančias ištraukas iš „Testimonies to Ministers“,  511-512 p. ir 174-176 p.

„Malonė, kurioje mes dabar gyvename, skirta tiems, kurie prašo Šventosios Dvasios malonės. Prašykite Jo palaimų. Tai yra laikas, kada mes turėtume būti labiau pasišventę mūsų pašaukimui. Mums patikėtas sunkus, bet džiaugsmingas, šlovingas darbas, atskleidžiantis Kristų tiems, kurie yra tamsoje. Mes esame pakviesti šiam laikmečiui skelbti ypatingas tiesas. Dėl viso to Šventosios Dvasios išliejimas yra labai svarbus. Mes turime melstis dėl to. Viešpats tikisi, kad mes Jo prašysime. Mes nebuvome atsidavę šiam darbui visa širdimi.

Ką aš galiu pasakyti, mano broliai, Viešpaties vardu? Kokia dalis pastangų buvo įdėta pagal tai, kiek Viešpats mums yra suteikęs? Mes negalime priklausyti nuo formos ar sistemos. Visa, ko mums reikia, tai Dievo Šventosios Dvasios augančios įtakos. „Ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia, – skelbia Galybių Viešpats“ (Zch 4, 6). Be paliovos melskitės ir budėkite, dirbdami atitinkamai pagal jūsų maldas. Kai meldžiatės tikėkite ir pasitikėkite Dievu. Tai vėlyvojo lietaus metas, kai Viešpats gausiai duos Savo Dvasios. Būkite uolūs maldoje ir budėkite Dvasioje.

Jei šio pažadėto palaiminimo (Šventosios Dvasios) prašoma su tikėjimu, tai Dievo žmonėms gausiai bus duotos kartu ir kitos palaimos. Dėka gudrių priešo priemonių Dievo žmonių protai atrodo nepajėgūs suvokti ir priimti Dievo pažadus. Atrodo, jie galvoja, kad ant ištroškusios sielos gali išsilieti tik menki malonės lašai. Dievo žmonės įprato galvoti, kad turi pasitikėti tik savo jėgomis, kad iš dangaus nedaug sulauks pagalbos; o rezultatas, – jog jie turi mažai šviesos, kad pasiektų kitas mirštančias paklydime ir tamsoje sielas. Bažnyčia jau seniai tenkinasi menkomis Dievo palaimomis; ji nejaučia poreikio siekti nuostabių privilegijų, už kurias buvo sumokėta didžiulė kaina. Žmonių dvasinė stiprybė sumenko, jie jaučiasi mažais bei suluošintais ir jie laiko save netinkamais darbui, kurį Viešpats pavedė jiems atlikti. Jie nepajėgūs pristatyti Dievo švento Žodžio didingas ir šlovingas tiesas, kurios įtikintų ir padėtų atsiversti sieloms per Šventosios Dvasios veikimą. Dievo Dvasia laukia poreikio ir priėmimo. Džiaugsmo derlius bus nuimtas tų,

kurie sėja šventas tiesos sėklas. „Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėjai nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas.“ (Ps 126, 6)

Pasaulis mano, kad bažnyčios žmonės yra tikrai nelaimingi žmonės, kad tarnavimas Kristui yra nepatrauklus, kad už Dievo palaimas tikintieji turi brangiai mokėti. Sutelkdami dėmesį į mūsų išbandymus ir sunkumus, mes klaidingai kitiems parodome Dievą ir Jėzų Kristų, kurį Jis pasiuntė, nepatraukliai nupiešiame kelią į dangų; tamsa, kuri gaubia tikinčiojo sielą, yra nepatraukli, ir daug žmonių nusivilia Kristaus tarnavimu. Bet ar tie, kurie taip apibūdina Kristų yra tikri tikintieji? Ne, tikintieji remiasi Dievo pažadu ir Šventosios Dvasios palaimomis. Krikščionis turi pakloti stiprius pamatus, jei jis nori sukurti stiprų ir darnų charakterį, kad jis būtų gerai subalansuotas savo religiniuose patyrimuose. Tiktai tokiu būdu žmogus bus pasirengęs priimti iššūkius atstovaujant Biblijos tiesoms ir teisumui; jis bus pripildytas ir veiks Dievo Šventosios Dvasios dėka. Tas, kuris yra tikras krikščionis, sieja švelnumo jausmą su labai tvirtu tikslo siekimu ir nepalaužiama ištikimybę Dievui; jis jokiu būdu negali tapti jam patikėtų šventų dalykų išdaviku. Tas, kuris yra apdovanotas Šventosios Dvasios, turi beribę širdį ir intelektinius gebėjimus, kurie su stipria valia ir tikslu yra nenugalimi.

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Priimant pažadą

Ar vėlyvojo lietaus priėmimas yra ateities įvykis, priklausantis vien nuo Dievo? Ar Šventosios Dvasios išliejimas pabaigos laikais yra kažkas, ko mes turime laukti nieko neveikdami, kol ateis tinkamas laikas? Ar Dievas laukia tam tikro momento ateityje, kad išlietų Savo Šventąją Dvasią, kai pranašiški įvykiai išsipildys?

Šiandienos pamokoje mes studijuosime dieviškąją apvaizdą apie Šventosios Dvasios išliejimo laiką!

1. Kokių konkrečių patarimų dėl vėlyvojo lietaus išliejimo Senojo Testamento pranašai Zacharijas ir Ozėjas duoda mums? (Žr. Zch 10, 1; Oz 10, 12 )

2. Kada ateis laikas vėlyvajam lietui? (Žr. Testimonies to Ministers, 511.512 p.)

A. ” Malonė, kurioje mes dabar gyvename, numatyta tiems, kurie prašo…

Prašykite Jo palaimų. Tai yra laikas, kada mes turėtume būti labiau pasišventę mūsų pašaukimui.”

B. “Tai yra…

Daugelis bažnyčios narių laukia, kada ateityje bus išlieta Šventoji Dvasia, tačiau Dievas žada mums, jog mes galime Ją gauti dabar.

3. Kokį įspūdį apie Šventąją Dvasią mes dažnai patiriame? (Testimonies to Ministers, psl 174.)

“Kiti palaiminimai ir privilegijos laukia žmonių, kol juose atsiras noras pabudinti bažnyčią, kad gautų Dievo pažadėtą palaimą, tačiau…

4. Kuo pasireiškia Šventosios Dvasios galios trūkumas? Skaityti „Testimonies to Ministers“ 174 ir 175 puslapiuose, pagal antraštę „Visi kiti palaiminimai.“ Tada surašykite palaiminimus, kuriuos mūsų Viešpats taip laisvai mums siūlo vėlyvuoju lietumi.

„Dievo tauta, atrodo, nesugeba ____________________________________________

„Dievo žmonės įprato____________________________________________________

„Jų dvasinės stiprybės buvo_______________________________________________

„Jie yra nepatyrę________________________________________________________

„Jie negali_____________________________________________________________

Pažvelkite į kiekvieną aukščiau išvardytą trūkumą ir paverskite jį teigiamu. Ką Šventosios Dvasios išliejimas atneš į mūsų gyvenimus, kas yra visiška priešingybė prieš tai išvardytiems dalykams nuo “A” iki “E”?

A.                                 B.                         C.                               D.                                    E.

5. Kokį pažadą mūsų Viešpats davė mums apie Šventosios Dvasios išliejimą? (Testimonies to Ministers, psl 175.)

„Dievo galia ____________________________________________________________.“

Visas  dangus trokšta išlieti vėlyvąjį lietų. Kai mes nuolankiai siekiame Dievo, išpažindami savo nuodėmes, nusižemindami širdyse, atiduodami savo gyvenimą Jo tikslams, Jis veiks mumyse galingai. Jis padarys mums tai, ko mes niekada negalėtume padaryti patys. Jo meilė bus atskleista pasauliui. Jo malonė pakeis mūsų gyvenimus. Minios džiaugsis Jo tiesoje. Dievo darbas žemėje netrukus bus baigtas, ir Jėzus greit ateis.

Ieškant gilesnės patirties

Ar jūs trokštate gilesnės patirties su Dievu? Ar jūs jaučiate galingą Šventosios Dvasios poreikį savo gyvenime? Ar norėtumėte kartu su Kristumi dalyvauti šios žemės istorijos užbaigimo darbe? Ar jūs norite gauti Šventosios Dvasios išliejimą tam, kad pabaigtumėte Dievo darbą žemėje?

Dešimtyje šios knygos skyrių mes ištyrinėjome, kaip pasirengti Šventosios Dvasios vėlyvojo lietaus priėmimui. Šventoji Dvasia pripildė mūsų širdis. Mes pajutome Jos Artumą. Ji mus atvedė prie gilesnio atsidavimo Jai. Įpročiai ir požiūriai, kurių mes nežinojom, kad egzistavo mumyse, išlindo į paviršių. Ilgai puoselėtos nuodėmės paliko mus. Mes, atsiklaupę prieš mūsų Viešpatį, išpažinome ir atgailavome už visą laiką, kai mes Jį nuvylėme. Vienybėje mes Jo ieškojom maldoje su kitais krikščionimis, ir mes tapome dvasiškai atnaujinti šiais užtarimo laikotarpiais.

Jūs tikriausiai svarstote: „Kaip aš galiu išlaikyti šią naują patirtį? Ar yra kokių konkrečių dalykų, kuriuos dabar aš galiu padaryti, kad išlaikyčiau šiuos glaudesnius santykius su Dievu?“ Laimei, yra. Ateinančiomis dienomis galite padaryti tris konkrečius dalykus, kad nuolat augtumėte Jėzuje.

1. Paskirti konkretų laiką kiekvieną dieną maldai. Kai jūs atsiklaupsite prieš Jo sostą, Jėzus atsiųs Savo Dvasią jums kasdien. Prašykite Jo pažado Lk 11, 13: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“. Pasirinkite maldos partnerį arba prisijunkite prie maldos grupės ir skirkite laiko kas savaitę susirinkti. Šios maldos sesijos taps jūsų tikėjimo inkaru.

2. Įsipareigokite praleisti laiką kiekvieną dieną studijuojant Jo Žodį. Šventoji Dvasia pripildo mūsų gyvenimą, kai mes pripildome savo protus Dievo Žodžiu. Mes esame keičiami, transformuojami ir atnaujinami per Dievo Žodį. Apaštalas Petras, kuris patyrė gyvenimą keičiančią galią per Sekmines, priminė bendrakeleiviams krikščionims, jog jie buvo gavę “brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai” (2 Pt 1, 4). Galbūt norėsite sutelkti dėmesį į Jėzaus gyvenimą ir mąstyti apie Jo gyvenimą, kaip užrašyta evangelijose. Jūs būsite įkvėpti Jo meilės ir paskatinti giliau eiti savo krikščioniškojo tikėjimo taku. Asmeninis, pasišventęs Biblijos tyrinėjimas yra viso tikro dvasinio augimo pagrindas.

3. Padarykite liudijimą savo kasdienio gyvenimo dalimi. Ieškokite galimybių pasidalyti savo tikėjimu kasdien. Liudijantys krikščionys yra augantys krikščionys. Įsitraukite į kurią nors tarnavimo sritį savo vietinėje bendruomenėje. Nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35), kai mes dalijamės su kitais Jėzaus meile, mes esame tie, kurie yra labiausiai palaiminti. Liudijimas numarina savanaudiškumą. Jis veda mus į gilesnę priklausomybę nuo Dievo. Jis priverčia mus pulti ant kelių ir siekti Jo galios, ir jis veda mus atgal prie Biblijos, kad surastume atsakymus į klausimus, kurių kiti klausia. Per Sekmines Jėzaus pažadas Jo mokiniams buvo suteikti mokiniams galios skleisti Evangeliją pirmojo amžiaus pasaulyje. Dvasios išliejimo tikslas paskutinei kartai yra įgalinti Jo žmones užbaigti užduotį. Tai reiškia – baigti Jo darbą. Tai reiškia – įgalinti Jo bažnyčią liudyti.

Ar norėtumėte būti didingo Dievo darbo dalis? Ar norėtumėte prisijungti prie vis augančių bažnyčios narių gretų, kurie ieško Jo maldoje, suteikiant prioritetą Jo žodžio studijavimui ir Jo karalystės liudijimui?

Jei tai yra jūsų noras, ar jūs dabar nulenksite galvą ir prisiimsite šį įsipareigojimą? Kai tai padarysite, mūsų Viešpats atsakys iš dangaus ir galingai veiks jūsų gyvenimą. Meldžiuosi, kad Šventoji Dvasia pripildytų jūsų gyvenimą ir kad jūs taptumėte Dievo atstovu savo šeimoje, savo vietinėje bendruomenėje ir savo visuomenėje.

Šventoji Dvasia pripildė mokinių širdis džiaugsmingo garbinimo. Jų pasitikėjimas sutvirtėjo ir jie nebejautė jokios baimės galvodami apie ateitį. Gelbėtojas atleido jų nuodėmes. Jų kaltė dingo. Jų gyvenimai buvo pakeisti Šventosios Dvasios galia. Jų geriausias Draugas sėdėjo Dievo sosto dešinėje, kad patenkintų visus jų poreikius. Taigi dabar jie turėjo tai, dėl ko galėjo būti laimingi. Jų gyvenimai prisipildė padėkos Kristui, kuris juos atpirko. Lukas pažymi šią džiaugsmingą padėkos ir šlovės būseną šiais žodžiais: “Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.” (Apd 2, 46–47)

Mokiniai buvo apimti nuostabos. Džiaugsmas sklido iš jų širdžių, pilnų dėkingumo. Istorija apie tai, kaip Petras prie šventyklos vartų Kristaus galia išgydė luošąjį žmogų, atskleidžia tikrą garbinimą, sklindantį iš dėkingos širdies. Kai nauja jėga įtekėjo į luošojo žmogaus pėdas ir kojas, Šventasis Raštas sako: “Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą.” (Apd 3, 8–9). Kristus taip kardinaliai pakeitė šio žmogaus gyvenimą, jog vienintelis logiškas atsakymas buvo šlovinimas ir padėka. Jo liudijimas tryško iš pilnos padėkos širdies. Jis negalėjo nuslėpti dėkingumo Tam, kuris dėl jo padare tiek daug.

Pakeistas aukštutiniame kambaryje

Aukštutiniame kambaryje mokiniai patyrė pasikeitimą ir jų širdys prisipildė dėkingumo. Kaip ir luošasis, jie patyrė gyvojo Kristaus galią jų gyvenimuose. Jie suvokė didingumą to, ką Gelbėtojas dėl jų padarė ant kryžiaus. Jie giliau suprato Jo didžiulės aukos didumą. Aprašydama šią aukštutinio kambario patirtį, E. Vait patvirtina:

„Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!“ Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai“ („Apaštalų darbai“, 30 p.)

Mokiniai niekada nepavargdavo pasakodami apie Jėzaus meilę. Jie buvo be galo dėkingi už Jo auką. Netgi sunkiausiais savo gyvenimo momentais jie permąstydavo išgelbėjimo dovanos didingumą. Todėl jie sugebėdavo giedoti kančiose, džiaugtis net ir persekiojami ir šlovinti, būdami įkalinti. Įsivaizduokite Filipų kalėjimo prižiūrėtojo nuostabą, kai jis išgirdo Paulių ir Silą vidurnaktį meldžiantis ir giedant giesmes Dievui. Surakinti grandinėmis, įkalinti tamsoje, nykiame kalėjime, jie džiaugėsi Dievo gerumu. Tai, žinoma, padarė įspūdį kitiems kaliniams, kaip kad įrašas byloja „Kiti kaliniai klausėsi“ (Apd 16, 25). Kalėjimo prižiūrėtojas taip pat buvo sužavėtas jų tikėjimo. Kai žemės drebėjimas visiškai sunaikino kalėjimą, prižiūrėtojas tikėjosi, kad kaliniai bus pabėgę, kas reikštų, kad jam teks už tai sumokėti savo gyvybe. Jis buvo šokiruotas, kai pamatė, kad Paulius ir Silas vis dar tebebuvo ten, su visais likusiais kaliniais. Sužavėtas šių dviejų Jėzaus pasekėjų maldingumo, kalėjimo prižiūrėtojas atidavė savo gyvenimą Kristui. Yra kažkas labai galingo gyvenime, pilname džiaugsmo, padėkos ir šlovinimo. Džiaugsmas yra vienas iš Šventosios Dvasios vaisių. Padėka ir šlovinimas ateina iš širdies, pilnos džiaugsmo.

Jėzaus džiaugsmas

Beveik neįmanoma atsispirti žmogui, gyvenančiam džiaugsmo pripildytą gyvenimą. Skeptikai labiau nori pamatyti Evangelijos atsiskleidimą gyvenime, pripildytame džiaugsmo, nei klausytis pamokslo. Svarbiausias klausimas, kurio kiekvienas save laikantis krikščioniu turi paklausti, yra: „Ar mano charakteris atskleidžia Jėzaus džiaugsmą žmonėms, esantiems aplink mane? Ar jie mato garbinimą ir dėkingumą, atsispindinčius mano gyvenime?“ Naujojo Testamento tikintieji skleidė Jėzaus džiaugsmą.

Rašydamas bažnyčiai Filipuose, apaštalas Paulius nurodė: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Jis ragino efeziečius rodyti savo džiaugsmą: „Kalbėkite psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ (Ef 5, 19–20). Apaštalas įspėjo kolosiečius: „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2). Atsivertę krikščionys pakeitė pasaulį ne tik tuo, ko jie mokė, bet tuo, kaip jie gyveno. Jų pamaldūs žodžiai atitiko jų Dievui pašvęstus gyvenimus.
Jų dėkingumas nebuvo pagrįstas tuo, kad visada viskas vyko sklandžiai jų gyvenimuose. Jie šlovino Dievą ne tik kai viskas gerai sekėsi ir buvo sveiki. Jie šlovino Jį visada, nes net ir pačiais sunkiausiais laikais jie turėjo už ką Jį šlovinti. Aš prisiminiau Matthew Henry, XIX a. anglų  pamokslininką, kuris vieną dieną buvo apiplėštas. Tą vakarą jis rašė savo dienoraštyje: „Aš  buvau apiplėštas šiandien ir dėkoju Tau, nes aš niekada nebuvau apiplėštas prieš tai; antra, nors jie ir paėmė mano piniginę, jie nepavogė mano gyvybės; trečia, nors jie ir paėmė viską, tai buvo nedaug, ir ketvirta, aš esu, kuris buvo apiplėštas, bet nesu tas, kuris apiplėšė.“
Koks liudijimas. Kai mes skundžiamės dėl gyvenimo aplinkybių, mes iš tikrųjų kaltiname Dievą, jog Jis yra neteisingas. Pasitikėjimas Dievu per sunkius gyvenimo laikus atskleidžia pasitikėjimą Dievu, kuris kontroliuoja visatą ir aktyviai veikia mūsų gyvenime. Daug dalykų, kurie mums atsitinka, yra nesąžiningi ir tiesiog neteisingi. Tačiau net ir šiuose, labai skausminguose ir skaudžiuose patyrimuose, galime džiaugtis Gelbėtoju, kurio meilė niekada mūsų nenuvils ir kuris vieną dieną atlygins visas skriaudas. Dievas išlies Šventąją Dvasią vėlyvuoju lietumi tiems, kurie atrado pasitikėjimu Juo paslaptis net sunkiausiais gyvenimo momentais. Jei mes išmoksime, kaip šlovinti Jį tamsoje, tuomet gausime rytinės vėlyvojo lietaus atgaivos. Jei galime giedoti net tamsoje, mes mėgausimės nauja diena gaivios Dvasios pilnatvėje.
Kai mes būsime sužavėti Jo malone, nustebinti Jo meile ir priblokšti Jo gerumo, mūsų gyvenimuose nebus nieko, kas galėtų sunaikinti mūsų vidinį džiaugsmą ir ramybę, kurią Jis suteikia. Mes galime jausti skausmą, bet giliai viduje turi būti džiaugsmas, kuris mus veda. Mes galime eiti per sielvartą, tačiau džiaugsmo upės užtvindo mūsų sielas. Ką Jis yra padaręs dėl mūsų, ką Jis daro mums ir ką Jis padarys, padeda išlikti mums džiaugsmingais per gyvenimo audras.
Aukštutiniame kambaryje mokiniai atvėrė savo širdis Jo didžiajam džiaugsmui. Jų širdys buvo pripildytos padėkos ir šlovinimo.

Su malda apsvarstykite žemiau pateiktus klausimus.

1. Ar kas nors jūsų gyvenime atitraukė jus nuo džiaugsmo, kurį jums siūlo Jėzus? Kodėl?

2. Praleiskite keletą minučių apmąstant visa, ką jūs turite Kristuje. Kokios yra Jo didžiausios dovanos jums?

3. Ar aplinkiniai mato Jo džiaugsmą, atsispindintį jūsų gyvenime?

4. Ar džiaugsmas, padėka ir šlovinimas yra jausmai, ar pasirinkimai?

5. Kaip jūs galite pasirinkti būti dėkingi, net jei nesijaučiate dėkingi?

2 dalis: Dievo patarimo apmąstymas

Atidžiai perskaitykite šią ištrauką iš knygos „Testimonies to Ministers“ (509 – 512 p.)

„Aplinkybės gali atrodyti palankios gausiam malonės versmių išsiliejimui, tačiau pats Dievas turi įsakyti lietui lyti. Žinodami tai, mes neturėtume atsipalaiduoti neprašydami. Mes neturėtume pasitikėti paprasta įžvalga. Mes privalome melstis, kad Dievas atvertų gyvojo vandens versmes. Ir mes privalome patys gauti gyvojo vandens. Tad su atgailaujančiomis širdimis melskimės kuo rimčiausiai, kad dabar, vėlyvojo lietaus laiku, malonės lietus būtų išlietas ant mūsų. Kiekviename susitikime mūsų maldos turėtų kilti, kad šiuo ypatingu metu Dievas paveiktų mūsų sielas šiluma ir drėgme. Kai mes prašysime Dievo Šventosios Dvasios, romumas, nuolankumas, sąmoningas priklausomumas nuo Dievo veiks mumyse, kad gautume vėlyvąjį lietų. Jei mes melsimės palaimos su tikėjimu, Dievas atsiųs mums, ką yra pažadėjęs.

Nenutrūkstamas bendravimas tarp Šventosios Dvasios ir bažnyčios yra pateiktas pranašo Zacharijo kitu būdu, kuris turi nuostabią padrąsinimo pamoką mums. Pranašas sako: „Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego. „Ką matai?“ – paklausė jis. Aš atsakiau: „Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams.  Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas – dubens dešinėje, kitas – kairėje.“ Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: „Kas tai, mano viešpatie?“ …Jis tarė man: „Štai Viešpaties žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia, – skelbia Galybių Viešpats…“ Ir dar pridūriau: „Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?“ Tuomet jis man paaiškino: „Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui.“ (Zch 4, 1–14)

Iš tų dviejų alyvmedžių auksinis aliejus auksiniais vamzdeliais tekėjo į žvakidės dubenį ir iš ten į auksinius žibintus, kurie teikė šviesą šventyklai. Taigi iš šventųjų, kurie yra Dievo Artume, Jo Dvasia perteikiama žmonėms, kurie paskirti Jo tarnavimui. Tų dviejų pateptųjų misija yra skleisti šviesą ir galią Dievo žmonėms, kad jų buvimu mes gautume palaimą Dievo Artume. Kaip alyvmedžiai lieja save į auksinius vamzdelius, taip ir dangiški pasiuntiniai nori perteikti visa, ką jie gauna iš Dievo. Visas dangiškas lobis laukia mūsų poreikio ir priėmimo; kai mes gauname palaiminimą, savo ruoštu mes turime jį perduoti. Tokiu būdu šventieji žibintai yra maitinami, ir bažnyčia tampa šviesos nešėja pasaulyje. Tai yra darbas, kuriam Dievas šiuo laiku paruošė kiekvieną sielą, kai keturi angelai laiko keturis vėjus, kad jie nepūstų, kol Dievo tarnai nebus užantspauduoti jų kaktose. Nėra laiko savęs tenkinimui. Sielų žibintai turi būti paruošti. Jie turi būti aprūpinti malonės aliejumi. Turi būti imtasi visų atsargos priemonių, siekiant išvengti dvasinio nuopuolio, kad didžioji Dievo diena neužkluptų mūsų kaip vagis naktį. Kiekvienas Dievo liudytojas turi dirbti apgalvotai, kaip Dievas yra nurodęs. Mes kasdien turime išlaikyti gilų ir gyvą patyrimą tobulinant krikščionio charakterį. Mes kasdien turime gauti šventąjį aliejų, kad galėtume perduoti jį kitiems. Kiekvienas, jei tik panorės, gali būti šviesos skleidėju. Mes esame linkę išslysti Jėzui iš akių. Mes turime priimti Dievo Žodį kaip patarimą ir instrukciją, ir džiaugsmingai jį perduoti kitiems. Šiuo metu yra reikalinga daugybė maldų. Kristus sako „Be paliovos melskitės“, kitaip tariant, laikykite protą nukreiptą į Dievą, visos galios ir veiksmingumo Šaltinį.

Mes ėjome ilgą laiką siauruoju keliu, bet nėra saugu tai priimti kaip įrodymą, kad mes eisime juo iki pabaigos. Jei mes ėjome su Dievu ir Šventosios Dvasios draugija, tai tik todėl, kad mes kasdien Jo siekiame tikėjime. Iš dviejų alyvmedžių auksinis aliejus, tekantis auksiniais vamzdeliais, yra perteikiamas mums. Bet tie, kurie negyvena Šventąja Dvasia ir malda, negali tikėtis gauti gerumo, kantrybės, ištvermės, švelnumo, meilės auksinio aliejaus.

Kiekvienas turi laikyti save atskirai nuo pasaulio, kuris yra pilnas neteisybės. Jei mes neiname su Dievu, nors trumpą laiką, tada pasišaliname iš Jo draugijos ir einame savo pačių keliais. Mūsų gyvenimuose turi būti tikėjimo darbų tęstinumas ir ištvermingumas. Mes turime šlovinti Dievą, parodyti Jo šlovę savo doru charakteriu. Nei vienas iš mūsų neįgis pergalės be atkaklių, nepailstamų pastangų, proporcingų tam, ko siekiame, netgi amžino gyvenimo.

Malonė, kurioje mes dabar gyvename, tiems, kurie prašo, yra Šventosios Dvasios malonė. Prašykite Jos palaimos. Dabar yra tas laikas, kai mes turime būti labiau pasišventę mūsų tarnavime. Mums yra paskirtas sunkus, reikalaujantis pastangų, bet džiaugsmingas, garbingas darbas atskleisti Kristų tiems, kurie yra tamsoje. Mes šiuo metu esame pašaukti paskelbti ypatingas tiesas. Šiam darbui yra būtinas Dvasios išliejimas. Mes turime jo melsti. Viešpats tikisi, kad mes to prašysime. Mes nedirbome šio darbo iš visos širdies.

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Dvasios vaisiaus atskleidimas

Mums besiekiant Šventosios Dvasios išliejimo ir atveriant savo širdis, kad sulauktume dangiško Svečio, Jis iš esmės pakeis mūsų gyvenimus. Šventosios Dvasios gavimas išaugina Dvasios vaisių. Jeigu šis Dvasios vaisius nepasireiškia mūsų kasdieniame bendravime vienas su kitu, tuomet nėra akivaizdaus įrodymo, kad mes esame pripildyti Dvasios. Kai Šventoji Dvasia yra išlieta, Ji pakeičia mūsų mąstymą, gyvenimą ir santykius su kitais. Šioje pamokoje mes studijuosime, kaip Šventoji Dvasia veikia, kad pakeistų mūsų charakterius ir Dvasios vaisius būtų akivaizdžiai matomas mūsų gyvenimuose.

1. Šventosios Dvasios vaisiai yra išvardyti laiške Galatams 5, 22–23. Perskaitykite kiekvieną žemiau išvardytą vaisių ir vienu sakiniu apibūdinkite tą vaisių. Ką šie vaisiai reiškia jums?

A. Meilė ________________________________________________

B. Džiaugsmas __________________________________________

C. Ramybė _____________________________________________

D. Kantrybė ___________________________________________

E. Gerumas ____________________________________________

F. Malonumas _______________________________________

G. Ištikimybė ____________________________________________

H. Romumas ____________________________________________

I. Susivaldymas ___________________________________________

2. Kurie trys iš šių dvasinių vaisių yra reguliariai pasireiškiantys jūsų gyvenime?

A.

B.

C.

3. Kurie trys iš šių dvasinių vaisių norėtumėte, kad pasireikštų labiau?

A.

B.

C.

4. Kokius tris tam tikrus bruožus Šventoji Dvasia ugdys mumyse, kai mes melsimės lietaus? (Testimonies to Ministers, 509 p.)

Kai mes sieksime Dievo, Šventoji Dvasia veiks mumyse šiais būdais:

A.

B.

C.

5. Kristus nurodė „be paliovos melstis“, tai yra išlaikyti mintis pakylėtas link Dievo, kuris yra galios ir efektyvumo šaltinis” (Testimonies to Ministers, 511 p.). Ką mes gausime, jei melsimės nerūpestingai ir neapgalvotai? (Testimonies to Ministers, 511 p.)

„Tie, kurie negyvena Šventąja Dvasia ir malda______________________________________.“

Šventoji Dvasia, dievybės trečiasis asmuo yra gyvenimą keičiantis dangaus Atstovas. Tik Ji gali suteikti mums dvasinės galios, kad padarytų skirtumą mūsų gyvenime. Labai giliai įsišakniję įpročiai gali būti pakeisti tik Šventosios Dvasios. Stipriai įsišaknijusias mūsų nuodėmes galima įveikti tik Šventosios Dvasios galia. Egocentriški (perdėtai jausmingas dėmesys sau) bruožai ir nuostatos gali būti keičiamos tik Šventosios Dvasios.

Leidimas ŠventajaisDvasiai galingai atskleisti Jėzaus meilę ir malonę per savo gyvenimą yra visų krikščionių prioritetas. Jėzus apibendrina tai tokiu būdu: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“(Mt 6, 33). Kai mes siekiame Dievo malda, Šventoji Dvasia įeina į mūsų širdis ir pakeičia mūsų gyvenimus.

„šiuo metu reikia daug maldų“ (Testimonies to Ministers, 511 p.).

„atgimimo reikia tikėtis kaip atsakymo į maldą“ (Selected Messages, bk. 1, 121 p.).

Ar jūs atversite savo širdį Dievui ir prašysite Šventosios Dvasios išliejimo šiandien? Ar prašysite atskleisti Dvasios vaisius jūsų gyvenime?
Ar esate pasiruošęs atiduoti viską harmoningai Jo valiai? Kodėl gi nesimelsti šiandien šia malda:

Brangus Viešpatie,
Aš nuolankiai pripažįstu, kad ne visada atskleidžiu Dvasios vaisius savo gyvenime. Kartais aš nesu kantrus, malonus ir švelnus. Kartais aš neparodau susivaldymo malonės. Šiandien aš nuoširdžiai atgailauju dėl savo trūkumų. Aš išpažįstu savo nuodėmes ir atveriu savo širdį Tau. Aš manau, Tu gali padaryti daugiau už mane per Savo Šventąją Dvasią, nei aš galėsiu kada nors padaryti pats. Aš prašau Tavęs dabar pakeisti mano gyvenimą, atskleisti Dvasios vaisius ir akivaizdžiai parodyti Tavo mylintį charakterį.
Jėzaus vardu, amen.

Susidūrus su didžiuliu Savo gyvenimo iššūkiu, Jėzus tyliai pasišalino į Getsemanę. Jis jau anksčiau daugelį kartų buvo aplankęs šią nuošalią su Jeruzalės vaizdu alyvmedžių giraitę. Čia Jis pabūdavo vienumoje. Čia Jis galėjo išlieti širdį Savo dangiškajam Tėvui. Pabūdavo atokiau nuo minios suspaudimo. Taip Jis, bendraudamas su Dievu, galėjo išlieti Savo širdies troškimus. Šią naktį, kupiną amžinų pasekmių, Jis su Savimi atsivedė Petrą, Jokūbą ir Joną. Jis šiuo svarbiu žemės istorijos momentu troško draugystės ir palaikymo maldos. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu“ (Mt 26, 39). Suvokęs baisumus, kurie Jo laukė, Jėzus maldavo Tėvo paimti šią taurę, liūdesio taurę, kurią Jam reikėjo gerti. Jei įmanoma, Jis būtų išvengęs Judo išdavystės, Piloto teismo salės, romėnų botagų kirčių, erškėčių vainiko ir kryžiaus. Jėzus ne taip lengvai priėmė Savo ateinančias kančias. Getsemanėje Jis pilnai suprato, kad nuodėmė visiškai sugniuždys Jo gyvenimą ant Golgotos. Susidūręs su baisia fizine kančia, protiniu suspaudimu ir emocine trauma, Jėzus apsisprendė vykdyti Tėvo valią. Jėzaus malda Getsemanėje apibendrina pagrindinį Jo gyvenimo principą: „Tebūna ne Mano, bet Tavo valia“ – tai buvo Jėzaus gyvenimo  įstatymas. Jis buvo atsidavęs Tėvo valios vykdymui. Tai buvo pamoka Jo mokiniams, kurią jie vėliau turėjo išmokti per 10 dienų aukštutiniame kambaryje. Būdami mieguisti, jie negalėjo gerai suprasti to momento svarbumo.

Trys žemiau išdėstytos Rašto ištraukos apibūdina Jėzaus ištikimą atsidavimą.

Pranašiškai kalbėdamas, psalmistas įdėjo šiuos žodžius į Gelbėtojo burną: „Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje“ (Ps 40, 9).

„Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka“ (Jn 8, 29).

„Tuomet Aš tariau: štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie Mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios“ ( Hbr 10, 7 ).

Jėzaus  atsidavimo tikslas

Jėzaus vienintelis siekis buvo vykdyti Tėvo valią. Visas Jo gyvenimas teikė Dievui šlovę. Jėzaus paklusnus atsidavimas Tėvui buvo kanalas, per kurį dangiškos palaimos liejosi į žemę. Šiandien taip pat Šventosios Dvasios galia yra liejama per atsidavusias širdis.

Ar jūs manote, kad Petras, Jokūbas ir Jonas girdėjo Jėzaus maldą Getsemanėje?

Ar manote, kad Jo nuoširdus maldavimas palietė jų širdis?

Jie galbūt buvo nustebinti Jo visišku atsidavimu vykdyti Tėvo valią. Šis visiškas atsidavimas galbūt padarė poveikį ir jų gyvenimams. Nors jie pilnai nesuprato Jo nenukrypstamos ištikimybės prieš Sekmines, Jo gyvenimo pavyzdys paliko jiems gilų įspūdį. Tai buvo aukštutiniame kambaryje per Sekmines, kur jie iš tikrųjų pradėjo suprasti, ko Jis bandė juos išmokyti. „Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą“ (Apaštalų darbai, 29 p.). Tai vyko aukštutiniame kambaryje, kai apaštalai buvo kartu su Dievu, kur jie tapo visiškai atsidavę Tėvo valios vykdymui. „Kristus užpildė jų mintis; Jo karalystės atėjimas buvo jų tikslas. Savo mąstymu bei charakteriu jie tapo panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13) (Apaštalų darbai, 35 p.).

Paklusnumas atlieka pasikeitimą

Petras po Sekminių tapo visai kitu žmogum. Jis daugiau prieš šventyklos vyresniųjų kaltinimus nedrebėjo iš baimės. Kai jis susidurdavo su šiais religiniais vadovais ir jie įsakydavo jam nustoti skelbti Jėzaus vardu, apaštalas atsakydavo:  „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Šventosios Dvasios įtakoje Jėzaus pavyzdys atliko pakeitimą. Kaip ir jo Mokytojo, Petro vienintelis tikslas buvo vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Ir tai pajuto visi Šventąja Dvasia pripildyti mokiniai. Jie nebijojo būti persekiojami, įkalinami ir netgi dėl Jėzaus nubausti mirtimi. Kodėl ?

Apaštalai troško vykdyti Jėzaus valią. Jie padėjo į šalį savo asmenines ambicijas. Pažinti ir paklusti Kristui tapo svarbiausiu dalyku jų gyvenimuose. Panašiai ir tikėjimas, kuris veda į atsidavimą Kristaus valiai, yra svarbiausias dalykas kiekvieno krikščionio gyvenime. Elena Vait aprašo tokį atsidavimą:

„Paklusnumas, kurio reikalauja Kristus, tai atidavimas valios, kuri pripažįsta tiesą su jos pašventinančia galia ir drebančia prieš Viešpaties Žodį, ir tai yra Šventosios Dvasios darbas. Tai turi būti visos esybės pasikeitimas: širdies, sielos, ir charakterio… Tiktai prie aukuro ir tik iš Dievo rankos savanaudis gobšus žmogus gali gauti dangaus žibintą, kuris atskleidžia jo netinkamumą ir veda jį link Kristaus jungo priėmimo, Jo romumo ir nuolankumo išmokimo.

Kaip ir mokiniai, mes turime susitikti su Dievu paskirtoje vietoje. Tada Kristus atiduos mus Šventosios Dvasios vedimui, kuri veda mus į tiesos pilnatvę, pakeisdama mūsų savisvarbą į paklusnumą Kristui. Ji paima iš Kristaus lūpų išeinančias tiesas ir perteikia jas su gyvybinga galia paklusniai sielai. Taip mes galime priimti tobulą tiesos Autoriaus antspaudą“ (In Heavenly Places 236 p.).

Gilesnis atsidavimas

Kažkas nepaprasto atsitiko aukštutiniame kambaryje. Šventoji Dvasia suteikė gilų įtikinimą kiekvienam besimeldžiančiam mokiniui. Kristaus amžinos aukos ant kryžiaus šviesoje dabar jie pastebėjo, kad jų asmeninis atsidavimas buvo paviršutinis. Jie suprato, kad Dievas kvietė juos į žymiai gilesnį pasišventimą. Jie pastebėjo savo paviršutinišką atsidavimą Kristui. Jie atvėrė savo širdis pilnam Šventosios Dvasios darbui ir visiškai pašventė savo gyvenimus Jo valios vykdymui. Dievas tada turėjo skaidrius kanalus, per kuriuos galėjo išlieti Savo Šventąją Dvasią. Toks absoliutus atsidavimas Dievo valiai paruošia mūsų širdis gausiam Šventosios Dvasios išliejimui. Vėlyvasis lietus bus išlietas ant pasišventusių širdžių.

Kai jūs su malda apmąstysite šiuos žemiau pateiktus klausimus, paprašykite Dievo pagilinti jūsų pasišventimą.

1. Ar Šventoji Dvasia įtikina mane pašvęsti ką nors mano gyvenime dabar, šiuo momentu?

2. Ar yra kas nors, ką aš puoselėju, o Dievas galbūt kviečia mane atiduoti?

3. Paskaitykite visą 51 psalmę ir paklauskite Dievo, ko Jis nori jus išmokyti, kai ją skaitysite. Ypatingai apmąstykite skaitydami šias 51 psalmės eilutes:

„Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, ir kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga. Nugręžk Savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes. Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Nevaryk manęs nuo Savo Artumo, nenuimk nuo manęs Savo Dvasios Šventos… Mokysiu nedorėlius Tavo kelių, ir nusidėjėliai sugrįš pas Tave“. (Ps 51, 10–13.15).

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Apmąstydami perskaitykite šią ištrauką iš „Testimonies to Ministers“ 506 ir 507 p.

„Prašykite Viešpatį lietaus, ankstyvųjų lietų, Viešpatį, kuris sukuria perkūnijos debesis, gausiai duoda lietaus“ (Zch 10, 1). „Išliejo žemyn jums gausų lietų –ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus“ (Jl 2, 23). Rytuose ankstyvasis lietus iškrinta sėjos metu. Jis yra būtinas sėklos sudygimui. Gaivinančio lietaus įtakoje sudygsta gležnas daigelis. Vėlyvasis lietus iškrinta sezono pabaigoje, subrandina javus ir paruošia juos nuėmimui. Viešpats naudoja šiuos gamtos reiškinius, kad pavaizduotų Šventosios Dvasios darbą. Kaip drėgmė ir lietus yra duodami tam, kad paruoštų sėklą dygimui, o po to pribrandintų derlių, taip ir Šventoji Dvasia yra suteikiama, kad pakeltų dvasinį augimą nuo vieno laiptelio į kitą. Javų brandinimas vaizduoja Dievo malonės darbo užbaigimą sieloje. Dėka Šventosios Dvasios galios moralinis Dievo veidas yra ištobulinamas charakteryje. Mes turime būti visiškai pakeisti pagal Kristaus panašumą.

Vėlyvasis lietus, brandinantis žemės derlių, vaizduoja Dvasios malonę, kuri ruošia bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Bet jeigu ankstyvasis lietus neiškris, nebus gyvybės, daigelis neišdygs. Jeigu ankstyvasis lietus nepadarys savo darbo, vėlyvasis lietus nesubrandins sėklos. Turi būti „pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“. Turi būti pastovus, veiksmingas krikščioniškas augimas, pastovi krikščioniško patyrimo pažanga. To mes turime intensyviai siekti su dideliu troškimu, su kuriuo mes gerbsime Kristaus, mūsų Gelbėtojo mokymą.

Daugelis praleis progą gauti ankstyvąjį lietų. Jie neturės visų privalumų, kuriuos Dievas paruošė jiems. Jie tikisi, kad tai, ko trūksta, jie gaus su vėlyvuoju lietumi. Kai malonė gausiai išsilies, jie ketina tada atverti savo širdis, kad ją gautų. Jie daro didžiulę klaidą. Darbas, kurį Dievas pradėjo žmonių širdyse, duodamas jiems šviesą ir žinias, turi būti pastoviai tobulinamas. Kiekvienas individualiai turi pastebėti savo būtinybes. Širdis turi būti ištuštinta nuo visų teršalų ir apvalyta, kad būtų galima pripildyti Šventąja Dvasia. Tai įvyksta išpažįstant ir apleidžiant nuodėmes su uolia malda ir pasišventimu Dievui, taip apaštalai pasiruošė Šventosios Dvasios išliejimui Sekminių dieną. Tas pats darbas, tik didesniu mastu, turi būti atliktas dabar.

Po to žmogui lieka tik prašyti palaimos ir laukti, kada Viešpats užbaigs dėl jo darbą. Dievas pradėjo darbą, Jis jį ir užbaigs, padarydamas žmogų tobulą per Jėzų Kristų. Bet neturi būti nepaisoma malonės, išlietos ankstyvuoju lietumi. Tik tie, kurie gyvena pagal gaunamą šviesą, gaus didesnę šviesą. Jeigu kasdien netobulinsime krikščioniškas dorybes, mes neatpažinsime Šventosios Dvasios apsireiškimo vėlyvajame lietuje. Jis gali kristi ant aplink mus esančių širdžių, bet mes jo neatpažinsime ir jo negausime.“

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Jeigu Dievas daug labiau trokšta mums duoti Savo Šventąją Dvasią, nei tėvas nori duoti savo vaikams gerų dalykų, kodėl tada būtina melstis dėl Šventosios Dvasios nužengimo ant mūsų (Lk 11, 13)? Ar Dievas neskuba mus apdovanoti gausiomis palaimomis?

Šios dienos pamokoje mes atrasime atsakymus į šiuos gyvybiškai svarbius klausimus.

1. Koks yra pirmučiausias vėlyvojo lietaus tikslas? (žr. „Testimonies to Ministers“  506 p.)

A. „Šventosios Dvasios jėga __________________________________________________.“

B. „Vėlyvasis lietus, padedantis subręsti grūdui pjūčiai, vaizduoja ____________________.“

2. Kodėl daugelis bažnyčios narių negalės gauti vėlyvojo lietaus? (žr. „Testimonies to Ministers“ 506 p.)

3. Kaip mokiniai pasiruošė tam, kad Sekminių dieną priimtų Šventosios Dvasios jėgą? (žr. „Testimonies to Ministers“ 507 p.)

„Tai įvyksta _______________________ ir _____________________ nuodėmes su uolia ________________________  ir _______________________ Dievui, taip apaštalai pasiruošė Šventosios Dvasios išliejimui Sekminių dieną.“

4. Kas patirs Šventosios Dvasios išliejimą vėlyvuoju lietumi? (žr. „Testimonies to Ministers“ 507 p.)

A. „ Tik tie, kurie gyvena pagal suteiktą šviesą _______________________________________.“

B. „Jeigu mes kasdien netobulinsime ______________________________________________.“

Ankstyvasis lietus ir vėlyvasis lietus žemės ūkio darbų cikle veikia kartu nuo pradžios iki pabaigos. Galutiniam derliui gauti reikia jų abiejų. Šventosios Dvasios darbas yra panašus. „Dievo malonė yra reikalinga pradžioje, ji reikalinga kiekviename žingsnyje vėliau, ir tik Dievo malonė gali užbaigti šį darbą“ („Testimonies to Ministers“ 508 p.).

5. Ko turime visomis išgalėmis vengti krikščioniškame gyvenime ir ko mes turime kasdien siekti? (žr. Testimonies to Ministers“ 508 p.)

A. „Neturime laiko ilsėtis ______________________  ______________________.“

B. „ Mes galime gauti Šventosios Dvasios, bet ____________________________.“

C. „Jei mes neaugsime, jei ___________________________________________.“

Problema nėra Dieve. Jis labai trokšta išlieti Savo Šventąją Dvasią į mūsų alkstančias sielas. Problema yra ta, kad mes nesame pasiruošę gauti Dievo palaimų pilnatvę. Dangus atkakliai kviečia paskutinių laikų Dievo žmones pasiruošti vėlyvojo lietaus priėmimui. Jis kviečia mus į maldą, atgailą, išpažinimą, nusižeminimą ir atsidavimą. Ar jūs dabar nulenksite galvas ir išsakysite Dievui savo troškimą padaryti siekimą Jo Dvasios jėgos prioritetu jūsų gyvenime?

Apaštalų požiūriai prieš Sekmines iš esmės skyrėsi nuo jų pozicijos po Sekminių. Praleidus 10 dienų aukštutiniame kambaryje, įvyko didžiulis pasikeitimas. Luko Evangelijoje pažymima, kad prieš pat Jėzaus mirtį, „tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“ (Lk 22, 24). Tai, žinoma, neatrodo kaip grupė žmonių, kurie buvo pasišventę atskleisti Kristaus meilę miestams ir miesteliams, kuriuos jie buvo pakviesti pasiekti su Kryžiaus žinia. Tai neatrodo kaip tikinčiųjų grupelė, kuriai patikėta su Šventosios Dvasios galia savo pamokslais apversti pasaulį. Jų mąstyme vyravo asmeninės ambicijos. Skatinami asmeninių interesų, jie daugiau domėjosi, ką gaus sekdami Kristų, o ne save atiduodami nesavanaudiškam tarnavimui. Jie buvo užtikrinti, kad buvo pasiruošę valdyti su Kristumi Jo ateisiančioje Karalystėje, ir kiekvienas norėjo būti pranašesnis.

Petro pasitikėjimas išlindo, kai tvirtai pareiškė, jog jis pasirengęs dėl Kristaus eiti “ir į kalėjimą, ir į mirtį‘‘ (Lk 22, 33). Faktiškai, pagal Mato Evangeliją visi apaštalai išreiškė tą patį arogantišką, savimi pasitikintį požiūrį. Petras tvirtino Jėzui: „Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, vis tiek Tavęs neišsiginsiu. Taip kalbėjo ir visi mokiniai“ (Mt 26, 35). Verždamiesi į pirmą vietą, mokiniai nesuprato Evangelijos esmės. Jie atrodė kurti Jėzaus žodžiams: „Ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 27–28).

Sekminės padaro skirtumą

Sekminės viską pakeitė. Per tas 10 dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai atidžiai ištyrė savo širdis. Jie suprato savo silpnumą ir maldavo Jo pastiprinimo. Jie suvokė savo silpnybes ir siekė neišsenkančios Jo galybės. Jie pripažino savo savanaudiškumą ir maldavo nusižeminusios nesavanaudiškos Jėzaus dvasios. Aprašydama jų patyrimą Elena Vait teigia:

„Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. Tiesos, kurios buvo išblėsusios jų atminty, vėl atgijo, ir jie kartojo jas vienas kitam. Jie priekaištavo sau, kad neteisingai suprato tai, ką kalbėjo Gelbėtojas. Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą. O, kad būtų galima dar kartą išgyventi tuos trejus praėjusius metus, jie elgtųsi visai kitaip!“ (Apaštalų darbai, 28–29 p.).

Kai apaštalai meldėsi kartu, nužemindami savo širdis prieš Dievą, Šventoji Dvasia atvėrė jų protams nusižeminimo, pasitikėjimo, paklusnumo ir tarnavimo pamoką, kurios Kristus iš jų taip laukė, kad jie suprastų. Mokiniai pasijuto atmestini, kai juos įtikino Šventoji Dvasia. Jie troško, kad galėtų tuos paskutinius tris su puse metų pragyventi iš naujo. Ar jūs kada nors taip jautėtės? Ar jūs kada norėjote sugrįžti ir ištaisyti savo praeities klaidas? Šventoji Dvasia ne tiktai įtikina mus dėl nuodėmės, Ji gydo mūsų sudaužytas širdis. Ji duoda mums viltį. Ji įtikina mus, kad Dievas turi geresnį planą mūsų gyvenimams. Ji įkvepia mus pasitikėti pažadais dėl geresnės ateities.

Pavyzdžiui, paimkime Petrą. Po Sekminių jis buvo visiškai kitas asmuo. Pripildytas Šventosios Dvasios, Sekminių dieną jis pamokslavo galingą pamokslą ir per vieną dieną buvo įtikinti bei pakrikštyti trys tūkstančiai žmonių. Kai žydų vyresnieji mėgino nutildyti jo liudijimą, jis drąsiai pareiškė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Pagyrūnas Petras tapo pasitikinčiu ne savimi, bet Viešpaties stiprybe. Arogantiškasis Petras išmoko nusižeminančio, nesavanaudiško tarnavimo pamoką. Paklausykite jo asmeninio liudijimo: “Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Pt 5, 5–6). Nusižeminusios širdys yra širdys, kurias Dievas gali pripildyti Šventąja Dvasia. Tai yra širdys, kurios yra atviros gauti gausius Dievo palaiminimus.

Jėzus: mūsų pavyzdys

Įsivaizduokite Jėzų. Gelbėtojas paliko dangaus šlovę, kad ateitų į nuodėmingą pasaulį. Jis paliko bendravimą su Tėvu, angelų šlovinimą ir dangiškų būtybių garbinimą. Apaštalas Paulius aprašo Jėzaus patyrimą šiais žodžiais: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9). Jėzus ne tik tapo žmogumi, Jis tapo ir tarnu. Jis ne tik tapo tarnu, bet tapo paklusniu tarnu. Jis tapo ne tik paklusniu tarnu, bet Jis buvo paklusnus iki mirties. Jis ne tik mirė paprasta mirtim, bet Jis mirė baisia mirtimi už visus, kryžiaus mirtimi. Kristaus mirtis ant kryžiaus davė teisę tapti Vyriausiuoju Kunigu dangaus šventykloje, sėdinčiu Dievo dešinėje. Nuolankus paklusnumas visada duoda teisę didingumui. Dievas išaukština tuos, kurie pasiduoda nuolankumui.

Nusižeminimo apibrėžimas

Nusižeminimas yra meilės tarnavimo požiūris, kuris neiškelia savo svarbumo. Jis visada rūpinasi kitų reikmėmis. Nusižeminančioje širdyje savasis aš nėra visatos centras. Nusižeminimas iškelia į centrą kitus. Jis nusiteikęs davimui ne gavimui. Jis trokšta tik gero kitiems ir neišnaudoja kitų savo labui. Nusižeminimas yra viena iš charakteristikų, kurias Dievas vertina labiausiai. Perskaitykite su malda žemiau pateiktas tris ištraukas ir atsakykite į klausimus:

„Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save. Ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos , bet kitų“ (Fil 2, 3–4).

„Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).

„Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jok 4, 6).

1. Ką tai reiškia žmogui „laikyk kitus aukštesnius už save“?

2. Ką reiškia „sielos nužeminimas“? Kaip mes galime „užsidėti“ sielos nužeminimą?

3. Paaiškink, kodėl Dievas „priešinasi išpuikėliams, bet suteikia malonę nuolankiesiems“.

4. Kodėl nuolankumas yra toks svarbus vėlyvajam lietui gauti?

Per ateinančias dienas prašykite Dievo, kad duotų nusižeminusią dvasią. Maldaukite Jo iš širdies išimti išdidumą. Siekite proto, pripildyto troškimo tarnauti kitiems. Leiskite Dievui išimti savanaudiškumą ir šykštumą iš jūsų širdies. Šventoji Dvasia gali atskleisti išdidumą, savanaudiškumą, konkuruojančią dvasią arba troškimą būti pranašesniu. Jei Ji tai padarys, atverkite savo širdį Jėzaus apvalančiai galiai ir prisiminkite, kad Dievas dažnai nužemina mus, prieš mus pripildant – Jis dažnai nužemina mus prieš išaukštinant.

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Apgalvodami perskaitykite šią ištrauką iš „Apaštalų darbų“ knygos, 41–44 p.

„Nuo pat pra­džių Die­vas dir­bo Šven­to­sios Dva­sios pa­gal­ba per Sa­vo įran­kius – žmo­nes, kad pa­siek­tų Sa­vo tiks­lą nu­puo­lu­sios žmo­ni­jos at­žvil­giu. Tai at­si­sklei­dė pa­triar­chų gy­ve­ni­me. Ir dy­ku­mos Baž­ny­čiai, Mo­zės lai­kais, Die­vas su­tei­kė Sa­vo Dva­sią: „Sa­vo ge­rą­ja Dva­sia juos ap­do­va­no­jai, kad jie su­pras­tų“ (Ne­h 9, 20). Apaš­ta­lų lai­kais Jis ga­lin­gai ko­vo­jo per Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mą dėl Savo Baž­ny­čios. Ta pa­ti jė­ga, ku­ri pa­lai­kė pa­triar­chus, ku­ri su­tei­kė ti­kė­ji­mo bei drąsos Ka­le­bui ir Jo­zu­ei ir pa­da­rė apaš­ta­liš­ko­sios Baž­ny­čios dar­bą veiksmingą, įkvė­pė iš­ti­ki­muo­sius Die­vo vai­kus ir to­li­mes­niais am­žiais. Bū­tent per Šven­to­sios Dvasios jė­gą tam­siai­siais vi­du­ram­žiais krikš­čio­nys val­diečiai pa­dė­jo pa­ruoš­ti kelią re­for­ma­ci­jai. Ta pa­ti jė­ga do­va­no­jo sėk­mę kil­min­giems vy­rams bei moterims, kurie pir­mie­ji žen­gė šiuo­lai­ki­nių mi­si­jų įtvir­ti­ni­mo ke­liu bei ver­tė Bibli­ją į vi­sų tau­tų bei žmo­nių kal­bas ir dia­lek­tus.

Šiandien Dievas vis dar panaudoja Savo Bažnyčią tam, kad Jo tikslas taptų žinomas žemėje. Mūsų laikais kryžiaus pasiuntiniai keliauja iš miesto į miestą, iš ša­lies į ša­lį, reng­da­mi ke­lią Kris­taus ant­ra­jam at­ėji­mui. Die­vo Įsta­ty­mo ma­tas yra iš­aukš­tin­tas. Vi­sa­ga­lio Dva­sia jau­di­na žmo­nių šir­dis, ir tie, kurie su­re­a­guo­ja į jos po­vei­kį, tam­pa Die­vo ir Jo tie­sos liu­dy­to­jais. Dau­ge­ly­je vie­to­vių ga­li­ma pamatyti, kaip pa­si­šven­tę vy­rai ir mo­te­rys per­tei­kia ki­tiems tą švie­są, ku­rios dė­ka išgel­bė­ji­mo per Kris­tų ke­lias ta­po aiš­kus jiems pa­tiems. Leis­da­mi sa­va­jai švie­sai spin­du­liuo­ti, kaip ir tie, ku­rie bu­vo pa­krikš­ty­ti Dva­sia Sek­mi­nių die­ną, jie gau­na vis dau­giau ir dau­giau Dva­sios jė­gos. Tai­gi že­mė bus nu­tvieks­ta Vieš­pa­ties šlovės.

An­tra ver­tus, yra ir to­kių, ku­rie, užuot iš­min­tin­gai pato­bu­li­nę esa­mas galimybes, bergž­džiai lau­kia kaž­ko­kio ypa­tin­go dva­si­nės at­gai­vos lai­ko­tar­pio, ka­da jų ge­bė­ji­mas ap­švies­ti ki­tus la­bai su­stip­rė­tų. Jie ap­lei­džia da­bar­ti­nes pareigas ir pri­vi­le­gi­jas ir lei­džia pri­blės­ti sa­va­jai švie­sai, laukda­mi to me­to, kai be jo­kių savo pa­stan­gų jie gaus ypa­tin­gą pa­­lai­mi­ni­mą, ku­ris juos pa­keis ir pa­da­rys tin­ka­mus tarnystei.

Lai­kų pa­bai­go­je, kai Die­vo dar­bas že­mė­je eis į pa­bai­gą, nuo­šir­džias atsidavusių, Šven­to­sios Dva­sios va­do­vau­ja­mų ti­kin­čių­jų pa­stan­gas iš tie­sų ly­dės ypa­tin­gi die­viš­kos ma­lo­nės žen­klai. Pa­nau­do­da­mi anks­ty­vo­jo ir vė­ly­vo­jo lietaus, krin­tan­čio Ry­tų ša­ly­se sė­jos bei der­liaus bren­di­mo me­tu, sim­bo­li­ką, žy­dų pranašai kal­bė­jo apie ne­įti­kė­ti­no mas­to dva­si­nės ma­lo­nės at­nau­ji­ni­mą Die­vo Bažny­čio­je. Dva­sios iš­si­lie­ji­mas apaš­ta­lų lai­kais bu­vo anks­ty­vo­jo, ar­ba pir­mo­jo, lie­taus pra­džia, at­ne­šu­si šlo­vin­gų vaisių. Dva­sia iš­liks tik­ro­jo­je Baž­ny­čio­je iki lai­kų pa­bai­gos.

Ta­čiau ar­tė­jant že­mės pjū­čiai, yra pa­ža­dė­ta ypa­tin­ga ma­lo­nė, ku­ri pa­rengs Bažny­čią Žmo­gaus Sū­naus at­ėji­mui. Šis Dva­sios iš­si­lie­ji­mas pa­ly­gin­tas su vėlyvuo­ju lie­tu­mi; ir bū­tent dėl šios pa­pil­do­mos jė­gos krikš­čio­nys tu­ri mels­ti Pjūties Vieš­pa­tį „vė­ly­vojo lie­taus“. At­sa­ky­da­mas „Vieš­pats su­kurs per­kū­ni­jos de­be­sis, gau­siai duos lie­taus“. „Jis […] išlie­jo že­myn jums gau­sų lie­tų – ankstyvuo­sius ir vė­ly­vuo­sius lie­tus“ (žr. Zch 10, 1; Jl 2, 23).

Bet jei­gu Die­vo Baž­ny­čios na­riai šian­dien ne­tu­rės gy­vo ry­šio su vi­so­ke­rio­pu dva­si­nio au­gi­mo Šal­ti­niu, jie ne­bus pa­si­ren­gę der­liaus nu­ė­mi­mo me­tui. Jei­gu jie ne­lai­kys sa­vo ži­bin­tų pa­ruoš­tų ir de­gan­čių, iš­ki­lus ypa­tin­gam po­rei­kiui, ne­gaus pa­pil­do­mos ma­lo­nės.

Tik tie, ku­rie nuo­la­tos gau­na nau­jos ma­lo­nės, tu­rės jė­gą, ati­tin­kan­čią jų kasdieni­nes reik­mes, bei ge­bės ta jė­ga pa­si­nau­do­ti. Užuot lau­kę kaž­ko­kio me­to at­ei­ty, kai vei­kiant ypa­tin­gai dva­si­nei jė­gai jie per ste­buk­lą taps tin­ka­mi sie­loms lai­mė­ti, jie tu­ri kas­dien at­si­duo­ti Die­vui, kad Jis ga­lė­tų pa­da­ry­ti juos Jam tinkamais in­dais. Jie tu­ri kiek­vie­ną die­ną iš­nau­do­ti tar­na­vi­mo ga­li­my­bes, ku­rios jiems pri­ei­na­mos. Jie tu­ri kas­dien liu­dy­ti apie Mo­ky­to­ją, kad ir kur bū­tų – ko­kio nors kuk­laus dar­be­lio sfe­ro­je na­muo­se ar vi­suo­me­ni­nia­me dar­be.

Pa­si­šven­tu­siam dar­bi­nin­kui ži­no­ji­mas, kad pats Kris­tus per Sa­vo gy­ve­ni­mą žemė­je kas­dien ieš­ko­jo Tė­vo, kad gau­tų nau­jos taip rei­ka­lin­gos ma­lo­nės, yra nuosta­bus pa­guo­dos šal­ti­nis. Šis ben­dra­vi­mas su Die­vu įkvėp­da­vo Kris­tų ženg­ti į prie­kį, stip­rin­ti bei lai­min­ti ki­tus. Štai pa­žvel­ki­te, kaip Die­vo Sū­nus pri­klau­pė mels­da­ma­sis Sa­vo Tė­vui! Nors Jis – Die­vo Sū­nus, Jis stip­ri­na Sa­vo ti­kė­ji­mą malda ir, ben­drau­da­mas su Dan­gu­mi, įgy­ja jė­gų at­si­spir­ti blo­giui bei tar­nau­ti žmo­nėms. Kaip mū­sų Vy­res­ny­sis Bro­lis, Jis ži­no po­rei­kius tų, ku­rie, nors yra silpni ir gy­ve­na nuo­dė­mės bei pa­gun­dų pa­sau­ly­je, vis dėlto trokš­ta Jam tar­nau­ti. Jis ži­no, kad pa­siun­ti­niai, ku­rie Jo aky­se tin­ka­mi dar­bui, yra sil­pni, klys­tan­tys žmo­nės; ta­čiau vi­siems, ku­rie vi­siš­kai at­si­duoda Jo tar­nys­tei, Jis pa­ža­dė­jo dievišką pa­gal­bą. Jo pa­ties pa­vyz­dys liu­di­ja, kad nuo­šir­dus, at­kak­lus at­si­da­vi­mas Die­vui per ti­kė­ji­mą – ti­kė­ji­mą, ku­ris ve­da į vi­siš­ką pri­klau­so­my­bę nuo Die­vo ir be­są­ly­giš­ką atsidavimą Jo dar­bui, – už­tik­ri­na žmonėms Šven­to­sios Dva­sios pagal­bą ko­vo­je su nuo­dė­me.

Kiek­vie­nas dar­bi­nin­kas, se­kan­tis Kris­taus pa­vyz­džiu, bus pa­si­ren­gęs pri­im­ti bei pa­nau­do­ti jė­gą, ku­rią Die­vas pa­ža­dė­jo Sa­vo Baž­ny­čiai, nui­mant že­mės der­lių. Kiek­vie­ną ry­tą Evan­ge­li­jos pa­siun­ti­niams pri­klau­piant prieš Vieš­pa­tį bei atnaujinant pa­si­šven­ti­mo Jam įža­dus, Jis už­tik­rins Sa­vo­sios Dva­sios bu­vi­mą kartu su Jos at­gai­vi­nan­čia, ap­va­lan­čia jė­ga. Ženg­da­mi į prie­kį, kad at­lik­tų sa­vo kas­die­nines pa­rei­gas, jie bus tik­ri, jog ne­re­gi­ma Šven­to­ji Dva­sia įga­lins juos bū­ti „Dievo ben­dra­dar­biais““.

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Patiriant vėlyvąjį lietų

Per visą istoriją Dievas naudojo žmones, kurie prieš Jį nužemino savo širdis. Kai Dievas suranda žmones, kurie yra susidomėję daugiau Jo šlove nei savo, Jis naudoja juos galingai Jo karalystės išaukštinimui. Kai apaštalai nužemino savo širdis prieš Jo sostą, išpažindami savo nuodėmes, ir atiduodami save Jo valios vykdymui, jie patyrė gausų Šventosios Dvasios išliejimą.

1. Ar yra Šventosios Dvasios gavimas apribotas tam tikru laiko periodu? (žr. Ef 5, 18; Jn16, 7 ir „Apaštalų darbų“, 41–42 p.)

A. „Nuo pat ____________________ Dievas dirbo __________________  ____________________ pagalba per Savo įrankius – žmones, kad pasiektų Savo tikslą nupuolusios žmonijos atžvilgiu.“

B. „Tai atsiskleidė __________________ gyvenime.“

C. „_________________ laikais Jis galingai kovojo per Šventosios Dvasios veikimą dėl Savo Bažnyčios.

D. „Visagalio Dvasia jaudina žmonių širdis, ir tie, kurie sureaguoja į jos poveikį, tampa __________________________________________________________________.

2. Kokį pažadą mūsų Viešpats duoda tiems, kurie „leidžia savajai šviesai spinduliuoti, kaip ir tie, kurie buvo pakrikštyti Dvasia Sekminių dieną“? (Apaštalų darbai, 42 p.).

3. Kodėl kai kuriems bažnyčios nariams nepasiseks gauti Šventosios Dvasios vėlyvojo lietaus? (žr. Mt 25,1–10 ir „Apaštalų darbai“, 42 p.).

4. Kaip Dievas apibūdina ypatingą Šventosios Dvasios išliejimą prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą? (žr. Zch 10,1; Jl 2, 23 ir „Apaštalų darbų“, 42 p.)

Izraelio žemės ūkio cikle ankstyvasis lietus iškrisdavo rudenį, kad sudrėkintų sėklą augimui, tai buvo pirmoji sėja. Vėlyvasis lietus iškrisdavo pavasarį, baigiantis žemės ūkio darbų ciklui, subrandinti sėklą ir paruošti derliaus nuėmimui (Įst 11, 14). Gausus lietus buvo visiems izraelitams matomas kaip Dievo malonės ir palaimų ženklas. Dievo pranašai naudoja vėlyvojo lietaus ženklą, kad pristatytų galingą Šventosios Dvasios išliejimą prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą, jog įgalintų Jo bažnyčią skelbti Jo paskutinių dienų tiesos žinią pasauliui.

5. Kas gaus vėlyvąjį lietų? Kokios yra būtinos sąlygos gauti šį galingą Šventosios Dvasios išliejimą? (žr. „Apaštalų darbų“, 42 – 44 p.)

A. „Tik tie, kurie nuolatos _______________________.“

B. „Jie turi kasdien atsiduoti _____________________.“

C. „Kai krinta vėlyvasis lietus, „Jie turi kiekvieną dieną _________________________.“

D. „Kiekvieną rytą Evangelijos pasiuntiniams _________________________________.“

Kokia privilegija! Kokia galimybė! Dievas trokšta išlieti Savo Šventąją Dvasią su vėlyvojo lietaus galia Savo bažnyčiai jau šiandieną. Ar jūs atversite savo širdis dabar ir paklausite Dievo, ar yra kas nors jūsų gyvenime, kas sulaikytų jus nuo pilno Šventosios Dvasios gavimo šiandieną?

Sekminės buvo tinkamas laikas, ir apaštalai buvo pasiruošę. Jėzus buvo jau pas Savo Tėvą. Jo auka buvo priimta prie Dievo sosto. Po to Jis gavo pažadėtą Šventąją Dvasią iš Savo Tėvo Jo žemiškiems apaštalams užbaigti Dievo duotą misiją. Jie kreipė dėmesį į savo Viešpaties patarimą. Jie ieškojo Jo maldoje. Jie patyrė gilią atgailą širdyje ir išpažino konkrečias nuodėmes, kurias Šventoji Dvasia priminė jų protams. Dešimties dienų laike aukštutiniame kambaryje jie suartėjo krikščioniškoj vienybėj. Lukas teigia, kad „visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32 ). Smulkmeniškas pavydas buvo pašalintas. Nesantaika ir susvetimėjimas išnyko. Asmeniniai konfliktai buvo išspręsti. Barjerai buvo sulaužyti.

Nors Biblija neduoda mums detalaus paaiškinimo, kas iš tikrųjų atsitiko aukštutiniame kambaryje, bet suteikia mums pakankamai informacijos nubrėžti kontūrus, kas iš tikrųjų vyko. Šių dienų pranašystės padeda mums detalėmis užpildyti tuos kontūrus ir nušviečia biblinius užrašus. Vienas iš pačių svarbiausių dalykų, ką Elena Vait pabrėžia, yra tai, kad „šios pasirengimo dienos buvo gilinimosi į savo širdį metas. Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpatį šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui“ (Apaštalų darbai, 29 psl.). Dešimt dienų aukštutiniame kambaryje buvo gilaus širdies ištyrimo dienos. Tai buvo apmąstymo ir savęs ištyrimo dienos. „Po Kristaus užžengimo, apaštalai susirinko kartu vienoje vietoje pareikšdami nuolankų prašymą Dievui. Ir po dešimties širdies ir savęs ištyrimo dienų buvo paruoštas kelias Šventajai Dvasiai įeiti į apvalytą, pašventintą sielos šventyklą“ (Evangelism 698 psl.). Apaštalai norėjo būti įsitikinę, kad nebuvo nusistatymų ar įpročių jų gyvenimuose, kurie užkirstų kelią Šventosios Dvasios išliejimui. Jie praleido laiką tyrinėdami savo širdis. Jie norėjo įsitikinti, kad jų motyvai buvo tyri.

Mūsų širdžių tyrimas

Per visą Bibliją Dievas įspėja mus skirti laiko savo širdžių ištyrimui. Apaštalas Paulius ragina mus: „Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų“ (Hbr 12, 15.). Šaknys išaugina stiebus, o stiebai atneša vaisius. Jeigu tavo širdyje šaknis yra karti, ji atneš pykčio, kritikos ar liežuvavimo daigus ir subrandins tragišką išardytų santykių vaisių. Visos nuodėmingos šaknys galiausiai atneš bjaurius vaisius.

Prieš daug metų mano žmona ir aš aplankėme Fort Ticonderoga naujajame Hampshire. Šis Revoliucinio karo fortas buvo strateginis karinis stebėjimo postas nuo 1775 iki 1779 metų. Žinodami, kad kai kurie turistai dažnai rasdavo strėlės smaigalius prie forto sienų, aš paklausiau mūsų gido, kur ieškoti. Jis nusišypsojo ir tyliai pasakė: „Tiesiog prie pagrindinių vartų“. Aš šiek tiek nustebau. Kaip ten galėjo būti strėlių smaigaliai, kai kiekvienais metais pro pagrindinius vartus praeidavo tūkstančiai žmonių? Kodėl jų nesurado anksčiau? Gidas paaiškino, kad geriausias laikas surasti strėlių smaigalius buvo, kai po ilgos Anglijos žiemos pavasario atlydys iškėlė juos į paviršių. Aš keletą kartų apmąsčiau mūsų gido paaiškinimą. Strėlių smaigaliai buvo tik keletą centimetrų nuo paviršiaus, bet reikėjo pavasario šilumos, kad jie iškiltų. Ar nuodėmės smaigaliai slypi tik širdies paviršiuje, kad švelnus Šventosios Dvasios lietus iškeltų juos į paviršių? Karalius Dovydas meldėsi: „Tirk mane, Viešpatie, ir bandyk, išbandyk mano norus ir mintis. Juk Tavo ištikimoji meilė man akyse, Tavo ištikimybė veda mane“ (Ps 26, 2–3).

Kai matome Dievo mylintį gerumą ir stebime Jo charakterio teisumą, mes pripažįstame savo silpnumą, ydas ir nuodėmes. Jo besąlygiškos meilės liepsnojančioje šviesoje ir tobulume mūsų širdys tampa nusižeminusios. Mes esame vedami į gilią išpažintį ir atgailą. Mes šaukiamės Jo išgelbėjimo ir teisumo, kurio tik Jis mums gali parūpinti. Kai mes esame priblokšti Jo šventumo, su pranašu Izaiju mes šaukiame: „Vargas man, nes esu žuvęs“ (Iz 6, 5;). Savęs  ištyrimas ne visada bus pats maloniausias patyrimas, bet jis yra būtinas. Savęs ištyrime mes klausiame Dievo: „Ar yra kas nors mano gyvenime, kas nesutinka su Tavo valia?“ Mes meldžiame: „Viešpatie, iškelk tuos nusistatymus iš širdies gilumos, kurie nėra panašūs į Jėzaus“.

Praktinis savęs ištyrimo pavyzdys

Elena Vait duoda mums praktinį  savęs ištyrimo reikalingumo pavyzdį: „Taip ir šeimoje, jei nors vienas narys yra prarastas Dievui, reikia pasitelkti visas priemones, kad jis būtų sugrąžintas. Tegul visi stropiai ir rūpestingai ištiria save. Patyrinėkite gyvenimo būdą. Pažiūrėkite, ar nėra kokios nors elgesio klaidos, dėl kurios ši siela puolė į nuodėmę“ (Paslėpti lobiai, 166 psl.).

Savęs ištyrimas kartais gali būti skausmingas. Šventoji Dvasia gali atskleisti  tokius dalykus apie mus, ko mes anksčiau nežinojome. Bruožai, kurių mes nepripažinome, gali būti iškelti į paviršių. Viešpats neatskleidžia šių savybių nepanašių į Kristaus, kad nenuviltų mūsų. Dabar Jis atskleidžia jas, kad galėtume išpažinti ir atiduoti jas Jam, kad gautume Jo atleidimą ir apvalymą. Jis nori išgydyti praeityje sugriautus mūsų santykius. Jis trokšta performuoti mūsų gyvenimus ir suteikti mums vilties pilną ateitį. Jis, vietoj susirūpinimo dėl praeities klaidų, trokšta duoti užtikrinimą dėl Jo vedimo ateityje. Jeigu mes padarėme klaidas, augindami savo vaikus, išpažinkime tai Dievui ir paprašykime Jo įgalinti mus padaryti būtinus pasikeitimus. Jeigu būtina, aptarkime klaidas, kurias mes padarėme, su savo paaugliais ir paprašykime jų atleidimo.

Savęs ištyrimo tikslas yra atskleisti tas mūsų gyvenimų sritis, kurios buvo paslėptos nuo mūsų akių. Mes visi turime aklumo problemą ir nepastebime savo charakterių trūkumų. Kartais Šventoji Dvasia veda mus atlikti dvasinę inventorizaciją, kad išsiaiškintume, kur yra tos užslėptos sritys. Psalmistas meldėsi: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“. (Ps 139, 23–24). Dievo tikslas šiame procese yra priartinti mus prie Savęs. Jis nenori, kad mes pasinertume į kaltę arba būtume pripildyti sąžinės graužaties dėl mūsų praeito gyvenimo. Jo tikslas yra vesti mus „amžinuoju keliu“. Nors yra sveika užmesti atvirą žvilgsnį į mūsų dvasinius gyvenimus, bet yra nesveika pasilikti mūsų praeities gyvenimų kaltėse. Pasilikimas savo kaltėse ir per ilgas buvimas savo klaidose mums suteikia nusivylimą.

Mūsų Viešpats yra didesnis nei mūsų klaidos ir galingesnis nei mūsų nuopuoliai. Žinoma, mums reikia žinoti savo būklę, bet žymiai svarbiau pažinti Jo malonę. Savo silpnumo supratimas paruošia mus gauti Jo stiprybę. Savo nuodėmingumo supratimas paruošia mus Jo teisumo gavimui. Savo abejingumo supratimas paruošia mus Jo išminties gavimui. Šventoji Dvasia gali vesti mus į sielojimąsi dėl puolusios prigimties, bet ten Ji mūsų nepalieka. Šventosios Dvasios įtikinimo tikslas yra vesti mus prie Jėzaus. Kai mes pripažįstame savo nuodėmes ir klaidas, per savęs ištyrimo procesą, mes galime dėkoti Dievui, kad Šventoji Dvasia veda mus arčiau prie Jėzaus. Šventosios Dvasios įtikinimo galia ruošia mus galingam Dvasios gavimui vėlyvuoju lietumi. Prieš tai, kai mus Dievas paruoš, Jis turi mus sudaužyti. Prieš mus pripildant, Jis turi mus ištuštinti. Prieš tai, kai Jis bus karūnuotas mūsų širdyse, savasis aš turi būti nuverstas nuo sosto. Koks nuostabus yra Jėzus, mūsų Gelbėtojas ir Viešpats. Jo didžiausias troškimas, kad mes atspindėtume Jo mylintį charakterį prieš laukiantį pasaulį ir stebinčią visatą. Jis nori paruošti mus dabar pačiam didžiausiam Šventosios Dvasios išliejimui per visą istoriją.

Su malda atsakykite į žemiau pateiktus klausimus.

1. Ar yra kas nors giliai besislepiantis manyje, kas užkirstų man kelią gauti  Šventąją Dvasią?

2. Ar aš sugebėsiu leisti Dievui išimti kažką iš mano gyvenimo, kas nėra harmonijoje su Jo valia?

3. Ar yra kas nors mano gyvenime, ko aš negalėčiau atiduoti?

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Su malda paskaitykite žemiau pateiktą ištrauką iš knygos „Apaštalų darbai“, 39–41 p.

„Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip turėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtų, Dvasia būtų pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį. Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui bei klestėjimui ir kuri atneš į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos mums siūloma semtis be saiko.

Kodėl mes nealkstam ir netrokštam Dvasios dovanos – juk aiškiai nusakytas būdas, kaip gauti jėgą? Kodėl mes nekalbame apie tai, nemeldžiam to ir nepamokslaujam apie tai? Viešpats labiau trokšta suteikti Šventąją Dvasią tiems, kurie Jam tarnauja, negu tėvai nori dovanoti gerus daiktus savo vaikams. Kiekvienas Dievo darbininkas turi kreiptis į Jį, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas. Krikščionys turi susiburti ir prašyti ypatingos pagalbos bei dangiškos išminties, kad žinotų, kaip kurti planus bei juos protingai įgyvendinti. Ypač jie turi melsti, kad Dievas gausiai Šventąja Dvasia pakrikštytų Savo išrinktuosius atstovus misijų srityje. Dvasios buvimas tarp Dievo darbininkų suteiks tiesos skelbimui jėgos, kokios negali suteikti visa pasaulio garbė ar šlovė.

Kad ir kur būtų pasišventęs Dievo darbininkas, Šventoji Dvasia jį lydės visur. Mokiniams pasakyti žodžiai yra pasakyti ir mums. Guodėja yra ne tik jų, bet ir mūsų. Dvasia suteikia stiprybės, kuri palaiko kovojančias, besigrumiančias sielas bet kokioje sunkioje situacijoje, neapykantos kupiname pasaulyje, ir padeda suprasti savo nesėkmes ir klaidas. Liūdesy ir negalioj, kai horizontas atrodo tamsus, o ateitis neaiški, kai pasijuntame bejėgiai ir vieniši, – tokiu metu atsiliepdama į tikėjimo maldą Šventoji Dvasia paguodžia širdis.

Tai, kad žmogus keistomis aplinkybėmis patiria dvasinę ekstazę, dar nerodo, jog jis yra krikščionis. Šventumas nėra ekstazė; tai – visiškas atsidavimas Dievo valiai; tai – gyvenimas pagal kiekvieną iš Dievo lūpų išėjusį žodį; tai – mūsų dangiškojo Tėvo valios vykdymas; tai – pasitikėjimas Dievu, iškilus sunkumams, – tamsoje lygiai taip pat, kaip ir šviesoje; tai – gyvenimas ne regėjimu, o tikėjimu; tai – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir pasilikimas Jo meilėje.

Mums nebūtina tiksliai apibrėžti, kas yra Šventoji Dvasia. Kristus pasakė, kad Dvasia yra Guodėja, Globėja, „Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo“. Apie Šventąją Dvasią yra aiškiai pasakyta, kad vesdama žmones į visą tiesos pažinimą „Ji nekalbės iš Savęs“. (Jn 15, 26; 16, 13).

Šventosios Dvasios prigimtis yra paslaptis. Žmonės to negali paaiškinti, nes Viešpats jiems to neapreiškė. Lakią vaizduotę turintis žmogus gali sugretinti įvairias Šventojo Rašto vietas ir pagal savo žmogišką nuovoką jas sudėlioti, tačiau šių pažiūrų priėmimas nesustiprins Bažnyčios. Tokių paslapčių, kurios pernelyg gilios žmogaus supratimui, atžvilgiu geriausia patylėti.

Šventosios Dvasios tarnystė aiškiai nusakyta Kristaus žodžiais: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“ (Jn 16, 8). Būtent Šventoji Dvasia apkaltina dėl nuodėmės. Jei nusidėjėlis reaguoja į Dvasios raginimą, jis bus atvestas į atgailą ir supras, kaip svarbu paklusti dieviškiems reikalavimams.

Atgailaujančiam nusidėjėliui, alkstančiam ir trokštančiam teisumo, Šventoji Dvasia apreiškia Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kristus pasakė: „Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs [...]. Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 16, 14; 14, 26).

Dvasia suteikiama kaip atgaivinanti jėga, kad įsigaliotų per mūsų Atpirkėjo mirtį iškovotas išgelbėjimas. Dvasia nuolat siekia atkreipti žmonių dėmesį į didžiąją Auką ant Golgotos kryžiaus, atskleisti pasauliui Dievo meilę bei atverti apkaltintai sielai Šventojo Rašto lobius.“

 3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Dvasios gavimas

Ar jūs kada nors pagalvojote, kodėl Naujojo Testamento bažnyčia turėjo tokį dvasinį gyvenimą, o mūsų bažnyčios turi tiek mažai? Kodėl taip gausiai buvo išlieta Šventoji Dvasia tada, o Jos galia taip silpnai jaučiama dabar? Kodėl ankstyvieji krikščionys buvo pilni Šventosios Dvasios, o kodėl dabar mes esame Jos stokojantys? Koks yra skirtumas? Gal būt mums yra laikas padaryti rimtus apmąstymus. Galbūt Šventoji Dvasia savęs ištyrimui skatina mus pažvelgti į savo širdį.

1. Ar pastaruoju metu pasikeitė Kristaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią Jo Bažnyčiai? (Apd 2, 37–39; „Apaštalų darbai“ 39 p. 2 pastraipa).

2. Kokios trys priežastys „Apaštalų darbuose“ 39 p. 2 pastraipoje pateikiamos dėl Šventosios Dvasios galios trūkumo tarp mūsų? Užbaikite sakinius, išdėstytus žemiau, ir paklauskite savęs, ar visos šios savybės pasireiškia tavo asmeniniame gyvenime.

„Nematome šio pažado išsipildant taip galingai… dėl to, kad ______________________.“

„Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime______________.“

„Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda_____________________________.“

Pagalvokite apie tai:

Ar aš asmeniškai tinkamai įvertinu Šventosios Dvasios dovaną, kurią pasiūlė Kristus?

Ar Šventosios Dvasios gavimas yra prioritetas mano gyvenime?

Ar „smulkmenoms“ skiriame visą laiką, vietoj to, kad prioritetu iškeltume amžinus dalykus?

3. Kokius praktinius žingsnius išdėstė mūsų Viešpats, kad paruoštų mus Šventosios Dvasios išliejimui? (Žr. „Apaštalų darbai“, 39 p. 3 pastraipa).

A. Apibrauk penkis veiksmažodžius žemiau pateiktuose sakiniuose.

„Kodėl mes nealkstam ir netrokštam Dvasios dovanos? Kodėl mes nekalbam apie tai, nesimeldžiam to ir nepamokslaujam apie tai?“

Apibendrinkite, ką šie penki veiksmažodžiai reiškia jūsų asmeniniame dvasiniame gyvenime.

B. Užbaikite žemiau pateiktus du sakinius.

„Kiekvienas Dievo darbininkas _______________________________________, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas.“

„Krikščionys turi ____________________________________________________.“

Mūsų Viešpats kviečia mus asmeniškai atverti savo širdis ir maldauti Dangaus Šventosios Dvasios dovanos taip pat, kaip ir susitikti mažomis pasišventusių tikinčiųjų grupelėmis, siekiant Šventosios Dvasios gavimo.

4. Ką Šventoji Dvasia darys tikinčiųjų gyvenimuose, kurie susiduria su išbandymais, iššūkiais, ir sunkumais? (Žr. Rom 8, 14–17; Ef 3, 14 –21; „Apaštalų darbai“, 39 p. 4 pastraipa).

5. Koks yra didžiausias įrodymas, kad Šventoji Dvasia pripildė mūsų gyvenimus? (Žr. „Apaštalų darbai“ 62 p. 6 pastraipa).

Didžiausias Šventosios Dvasios pripildyto gyvenimo įrodymas yra pakeistas gyvenimas. Tai yra, kai protas nukreiptas Dievo valios vykdymui. Tai yra troškimas įtikti Dievui kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje (Jn 8, 29; Hbr 8, 10; 10, 7). Didžiausias Šventąja Dvasia pripildyto gyvenimo įrodymas nėra antgamtinių ženklų pasireiškimas. Šėtonas gali klastoti ženklus ir stebuklus. (Apr 14, 18–20; Mt 24, 24). Ar tu atversi savo širdį Šventosios Dvasios veikimui ir paprašysi Jos atskleisti tuos širdies gilumoje esančius dalykus, kurie dabar trukdo tau gauti pilnai Šventosios Dvasios galią?

Prieš keletą metų, mano tarnystės pradžioje, buvau pakviestas surengti Dvasinio pakylėjimo savaitę krikščioniškoje pradinėje mokykloje. Savaitės bėgyje man tapo akivaizdu, jog du mokytojai rimtai konfliktavo. Jų neigiamas požiūris į vienas kitą reguliariai užvirdavo darbuotojų susitikimuose. Jei vienas pasiūlydavo idėją – kitas jai prieštaraudavo. Jei jie abu dalyvaudavo susirinkime, ore tvyrodavo įtampa. Buvo akivaizdu, kad jie visiškai nemėgo vienas kito.

Savaitės pabaigoje pamokslavau apie Kristaus užtariamąją maldą Evangelijoje pagal Joną 17. Atėjo laikas Jėzui palikti Savo mokinius. Netrukus Jis bus išduotas ir nukryžiuotas. Jis prisikels iš kapo ir pakils pas Tėvą. Jo rimta malda atspindi tai, kas yra Jo širdyje. Tai atskleidžia Jo mintis likus truputėliui laiko prieš Jo mirtį ant kryžiaus. Gelbėtojas buvo susirūpinęs Bažnyčios vienybe. Jis meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Kristus troško, kad nustotų tarp Jo mokinių esantys nesutarimai, pavydas, pirmenybės siekimas ir konfliktai. Jis meldėsi, kad jų vienybė, nepaisant visų jų skirtumų, pasauliui parodytų Jo meilės galią.

Besidalijant žinia su studentais ir mokytojais apie Jėzaus širdies troškimą, įvyko kažkas ypatingo. Paskutinį Dvasinio pakylėjimo savaitės vakarą suplanavome kojų plovimą ir duonos laužimą. Šventoji Dvasia prasiveržė. Dievas veikė galingai. Tie du mokytojai, kurie išgyveno tokį priešiškumą vienas kitam, dabar suklupo prie vienas kito kojų. Dievo Dvasia sulaužė barjerus. Jie apsikabino, išpažino savo neigiamus nusistatymus ir meldėsi kartu.

Išvarytas pirmavimo troškimas

Mokiniai prieš Sekmines turėjo taip pat ir savanaudiškų ambicijų. Pastūmėta sūnų troškimo pirmauti, Jokūbo ir Jono mama prašė Jėzaus kiekvienam iš jų pirmųjų vietų jų įsivaizduojamoje greitai ateisiančioje žemės karalystėje.

„Toji atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje“ (Mt 20, 21). Savaime suprantama, kad šis prašymas kitų mokinių tarpe sukėlė pavydą ir susiskaldymą. Jie paprasčiausiai nebuvo pasiruošę Šventosios Dvasios išsiliejimui Sekminių jėga. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Jėzus ragino juos praleisti aukštutiniame kambaryje dešimt dienų bendroje maldoje. Nes eilės tvarka vienybė turi būti prieš Šventosios Dvasios išliejimą.

Kai jie ieškojo Dievo maldoje, Šventoji Dvasia sujungė jų širdis kartu krikščioniška meile. Apaštalų darbuose yra įrašai: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais“ (Apd 1, 14). Tie užrašai tęsiasi Apaštalų darbuose 2, 1 :“Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.“ Komentuodama mokinių patyrimą aukštutiniame kambaryje, Elena Vait rašo: Atkreipkite dėmesį, jog tai įvyko po to, kai mokiniai susijungė tobuloje vienybėje, kai jie jau nebesiekė pirmųjų vietų, tada Šventoji Dvasia buvo išlieta. Jie visi buvo vieningi. Visi skirtumai buvo palikti. Ir liudijo mokiniai po Dvasios išliejimo apie vieną ir tą patį.  Pažvelkite į žodžius: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos.“ Apd 4, 32. Dvasia To, kuris mirė, kad nusidėjėliai galėtų gyventi, atsispindėjo visoje įtikėjusiųjų bendruomenėje.

Mokiniai neprašė sau palaiminimo. Jie buvo prislėgti rūpesčio dėl žūstančių sielų. Jiems reikėjo nešti gerąją žinią į visus pasaulio kraštus ir jie maldavo Kristaus žadėtosios jėgos. Štai tada ir išsiliejo Šventoji Dvasia, ir tūkstančiai atsivertė per vieną dieną“. (Liudijimai bažnyčiai , 8 tomas,  20–21 psl.).

Per tas dešimt dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai išpažino smulkius skirtumus vienas kitam. Jie atgailavo dėl savo pavydo ir išdidumo. Jų širdys prisipildė meile Kristui, kuris atidavė Savo gyvybę už juos ir kuris dabar užtarinėjo juos būdamas Tėvo dešinėje. Jų savanaudiškos ambicijos buvo nuskendę meilėje Kristui.

Mokiniai patyrė, jog „vienybė su Kristumi sukuria vienybę tarp vienas kito. Ši vienybė yra pats įtikinamiausias Kristaus didingumo ir dorybės bei galios pašalinti nuodėmę įrodymas pasauliui“ (E. Vait, Komentarai, Septintosios dienos adventistų Biblijos komentarai, 5 tomas, 1148 p.).

Biblinės vienybės pagrindas

Keletas praktiškų klausimų dėl vienybės. Ar vienybė reiškia, kad nėra nuomonių skirtumų? Kaip mokiniai, būdami skirtingos asmenybės ir turėdami įvairius nusistatymus, galėjo tapti visiškai vieningais? Ar vienybė sąlygojama visiškai nevienodų asmenybių susiliejimą į kažkokį dangišką minčių vienodumą? Čia yra pateikiami penki pagrindiniai principai, kurie suformuoja vienybę, apie kurią kalbėjo Kristus:

1.  Mes turime vieną Kūrėją. Dievas iš vieno kraujo sukūrė tautas. Mes turime vieną supratimą, kad turime vieną Tėvą. Jis mus sukūrė (Apd 17, 26).
2. Mes turime vieną Gelbėtoją. Mes esame viena tiesoje, jog Jis išgelbėjo mus (Ef 2, 14–22).
3. Mes turime vieną paveldą. Mes esame Kristaus kūno dalys, apdovanotos Dievo tarnystei. Kai kurie turi didesnes dovanas nei kiti, bet kiekvienas tikintysis turi dovanas, kurios yra vertingos statant Kristaus kūną (1 Kor 12, 4–11. 18–21).
4. Mes turime vieną žinią. Mokiniai buvo sujungti vienos turimos tiesos žinios, kuri išskyrė juos iš pasaulio (Ef 4, 12–13; Apr 14, 6–12).
5. Mes turime vieną misiją. Mokiniai buvo suvienyti Kristaus paliepimo su žinia pasiekti pasaulį. Jų nuosavos ambicijos, išdidumas ir pirmumo troškimas buvo sudeginti ant pasižadėjimo nešti žinią pasauliui aukuro (Mt 28, 18–20).

Kai mokiniai leido laiką ieškodami Dievo maldoje, Šventoji Dvasia apšvietė jų protus, kad jie turi vieną Kūrėją, Gelbėtoją, paveldą ir misiją. Dalykai, sujungę juos, buvo daug didesni, nei bet kas juos skyrusio. Ir jie suprato, kad juos skyrusieji dalykai buvo visiškai nereikšmingi. Elena Vait aprašo jų vienybę šiais žodžiais:

„Šie pirmieji mokiniai išsiskyrė savo akivaizdžia įvairove. Jie turėjo tapti pasaulio mokytojais, taigi atstovavo patiems įvairiausiems charakterio tipams. Kad būtų sėkmingai atliekamas darbas, kuriam jei buvo pašaukti, šiuos žmones, besiskiriančius savo prigimtinėmis charakteristikomis bei gyvenimo įpročiais, turėjo apjungti jausmai, mintys bei veiksmai.

Ši vienybė buvo Kristaus tikslas. Jis siekė suvienyti juos su Savimi. To darbo, kurį Jis atliko dėl jų, našta atsispindi Jo maldoje Tėvui: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs… Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip Mane mylėjai“ (Jn 17, 21.23). Jis nuolatos meldėsi, kad jie būtų apvalyti tiesa; ir meldėsi Jis įsitikinęs, žinodamas, kad šis Visagalio įsakymas duotas dar prieš pasaulio sukūrimą. Jis žinojo, kad Karalystės Evangelija bus skelbiama visoms tautoms; Jis žinojo, kad tiesa, ginkluota Šventosios Dvasios visagalybe, laimės kovą su blogiu, ir krauju sutepta vėliava vieną dieną triumfuojančiai suplevėsuos virš Jo sekėjų galvų“ (Apaštalų darbai, 17. 18 p.).

„Jausmų, minčių ir veiksmų vienybė“ yra nuostabus posakis. Kas konkrečiai yra jausmų vienybė, minčių vienybė ir veiksmų vienybė? Jausmų vienybė nurodo į nuoširdžią meilę bei pagarbą vienas kitam. Nepaisant charakterių skirtumų, per Kristų šie ankstyvieji krikščionys mylėjo vienas kitą, kas buvo akivaizdu juos stebintiems.  Apaštalas Jonas patarinėjo tikintiesiems šiais žodžiais: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 7). Minčių vienybė nurodo į vienodos esmės tikėjimo sistemą. Mokiniai buvo suvienyti Kristuje ir Jo mokymuose. Juos suvienijo jų pasitikėjimas Jo mokymu. Jo išmokytos tiesos supratimas suvedė juos kartu. Jo palaikomų doktrinų pripažinimas suteikė jiems vienodą požiūrį. Veiksmų vienybė nurodo į jų misijos supratimą ir priėmimą. Mokiniai buvo susikoncentravę atlikti Mokytojo jiems duotą užduotį. Jie buvo užsidegę pranešti Jo meilės žinią pasauliui. Jie buvo pasinėrę į dalijimąsi žinia kur tik yra įmanoma. Jie nebūtų leidę savo skirtingiems charakterio bruožams, nevienodiems požiūriams į įvairius dalykus ar asmeniniams patikimams stoti kelyje atliekant Kristaus misiją. Tai veda mus prie kritiškai svarbių klausimų mūsų gyvenimams šiandien. Kodėl maldoje suklupus nepermąstyti penkių klausimų, parašytų žemiau? Naudokis jais kaip maldos temomis. Jeigu tu studijuoji šį vadovėlį mažos grupelės aplinkoje, tikriausia norėtum aptarti šiuos klausimus prieš meldžiantis dėl jų.

1. Ar būna toks metas, kai mano asmeninė nuomonė sukelia konfliktą namuose ar bažnyčioje? Ką aš galiu padaryti, kad sumažinčiau šį konfliktą?
2. Jeigu aš jaučiu priešiškumą kokiam nors bažnyčios nariui, kokius praktiškus žingsnius galėčiau žengti, kad sumažinčiau konfliktą?
3. Jei aš buvau nors kartą be reikalo įžeistas ir dabar jaučiu sunkumą bendrauti su tuo, kuris mane įskaudino, kaip aš galėčiau imtis iniciatyvos nutiesti tiltą per prarają santykiuose?
4. Jei aš esu vietinės bendruomenės vadovas, ką aš galiu padaryti, kad skatinčiau vienybę?
5. Kaip asmeninis įsijungimas į misiją skatina bendruomenės vienybę? Ar aš esu kaip nors įtrauktas į sielų laimėjimo darbą? Jei ne, kodėl nepaprašius Jėzaus nuvesti mane į tai, ką Jis norėtų, kad aš daryčiau?

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Apmąstydami perskaitykite ištrauką iš knygos „Apaštalų darbai“ 35 – 39 p.

„Nuo pat Adomo nuopuolio Kristus patikėjo rinktiniams tarnams Savojo Žodžio sėklą, kad ji būtų išbarstyta į žmonių širdis. Per visą Savo gyvenimą šioje žemėje Jis sėjo tiesos sėklą ir laistė ją Savo krauju. Atsivertimai, įvykę Sekminių dieną, buvo šios sėjos rezultatas, Kristaus darbo derlius, atskleidžiantis Jo mokymo jėgą.

Vien apaštalų argumentai, kad ir kokie aiškūs bei įtikinami jie būtų, neišsklaidė prietarų, kurie atsilaikė prieš tiek daug faktų. Tačiau Šventoji Dvasia su dieviška jėga nusiuntė argumentus tiesiai į širdis. Apaštalų žodžiai skriejo kaip aštrios Visagalio strėlės, apkaltinančios žmones jų siaubinga nuodėme – šlovės Viešpaties atstūmimu bei nukryžiavimu.

Kristaus lavinami mokiniai buvo įpratę jausti Dvasios poreikį. Dvasios mokomi jie įgijo aukščiausią kvalifikaciją ir išėjo atlikti savo viso gyvenimo darbo. Jie jau nebebuvo neišmanėliai ir nekultūringi. Jie jau nebebuvo nepriklausomų, pavieniui dirbančių asmenų grupė arba nesutariantys, konfliktuojantys žmonės. Jų viltys nebebuvo sudėtos į pasaulio didybę. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje [...]. Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 2, 46; 4, 32). Kristus užpildė jų mintis; Jo karalystės atėjimas buvo jų tikslas. Savo mąstymu bei charakteriu jie tapo panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13).

Sekminės atnešė jiems dangišką apšvietimą. Tiesos, kurių jie negalėjo suprasti, kol Kristus dar buvo su jais, dabar atsiskleidė. Su lig tol nepatirtu tikėjimu bei užtikrintumu jie priėmė Šventojo Žodžio mokymą. Jiems nebereikėjo tikėti, kad Kristus – Dievo Sūnus. Jie žinojo, kad, nors apsirengęs žmogiškumu, Jis iš tiesų buvo Mesijas. Taigi jie išdėstė savąją patirtį pasauliui su pasitikėjimu, žadinančiu įsitikinimą, kad Dievas su jais.

Jie galėjo drąsiai tarti Jėzaus vardą – argi Jis nebuvo jų Draugas ir Vyresnysis Brolis? Artimai bendraudami su Kristumi, jie sėdėjo kartu su Juo danguje. Kokia ugninga kalba jie perteikė savo idėjas, liudydami apie Jį! Jų širdys buvo kupinos tokio stipraus, tokio gilaus, tokio toli siekiančio geranoriškumo, kad jie nenustygo keliauti iki žemės pakraščių bei liudyti apie Kristaus jėgą. Jie degė troškimu tęsti Jo pradėtą darbą. Jie suprato, kaip skolingi yra dangui, bei savo atsakomybę už jiems patikėtą darbą. Sustiprinti suteiktos Šventosios Dvasios, jie žengė į priekį, trokšdami tęsti kryžiaus triumfą. Dvasia juos gaivino bei kalbėjo per Juos. Jų veidai spinduliavo Kristaus ramybę. Jie pašventė savo gyvenimą Jo tarnystei, ir jų veiduose atsispindėjo jų visiškas nuolankumas.

Kai Kristus pažadėjo Savo mokiniams atsiųsti Dvasią, Jo žemiškoji tarnystė jau artėjo į pabaigą. Jis jau stovėjo kryžiaus šešėlyje, puikiai suprasdamas, kokia kaltės našta guls ant Jo, kaip nuodėmių Nešėjo. Prieš atiduodamas Save kaip atnašaujamą auką, Jis pranešė mokiniams apie didžiausią ir vertingiausią dovaną, kokią tik Jis buvo suteikęs Savo sekėjams – dovaną, kuri priartins prie jų beribius Jo malonės šaltinius. Kristus pasakė: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 16–17). Gelbėtojas kalbėjo apie metą, kai ateis Šventoji Dvasia, kaip Jo atstovė atlikti galingo darbo. Blogiui, kuris kaupėsi per šimtmečius, turėjo būti pasipriešinta Šventosios Dvasios jėga.

Koks buvo Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną rezultatas? Geroji prisikėlusio Išgelbėtojo naujiena buvo nunešta į tolimiausius gyvenamus pasaulio kampelius. Mokiniams skelbiant atperkančios malonės naujieną, širdys atsiduodavo jos jėgai. Iš visų pusių į Bažnyčią plūdo atsivertusieji. Atsigręžė į Kristų ir nuklydėliai. Siekdami neįkainojamo perlo, nusidėjėliai susivienijo su tikinčiaisiais. Kai kurie iš tų, kurie buvo nuožmiausi Evangelijos priešai, tapo jos skelbėjais. Išsipildė pranašystė: „[...] silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai – [...] lyg Viešpaties angelas“ (Zch 12, 8). Kiekvienas krikščionis savo artimame matė Dievo meilės ir geranoriškumo apraišką. Vyravo vienas interesas; vienintelis sektinas pavyzdys nustelbė visus kitus. Tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo.

„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 33). Mokiniams darbuojantis, į Bažnyčią atėjo rinktiniai žmonės, kurie išgirdę tiesos žodį, pašventė savo gyvenimą darbui dėl kitų, įžiebiant viltį, kuri pripildė jų širdis ramybės bei džiaugsmo. Jų neišgąsdino jokie grasinimai. Viešpats kalbėjo per juos, ir jiems keliaujant iš vienos vietos į kitą, vargšai išgirdo skelbiamą Evangeliją bei vyko dieviškos malonės stebuklai. Štai taip galingai gali veikti Dievas, kai žmonės atsiduoda Jo Dvasios vedimui.

Pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią neapsiriboja jokiu amžiumi ar rase. Kristus skelbė, jog dieviškasis Jo Dvasios veikimas lydės Jo sekėjus ligi pabaigos. Nuo Sekminių dienos iki šių laikų Guodėja atsiunčiama visiems, kurie visiškai atsiduoda Viešpačiui bei Jo tarnystei. Pas visus, kurie priėmė Kristų kaip asmeninį Išgelbėtoją, Šventoji Dvasia ateina kaip Patarėja, Apvalytoja nuo nuodėmių, Vedlė ir Liudytoja. Kuo artimiau tikintieji gyvena su Dievu, tuo aiškiau ir galingiau jie liudija apie Atpirkėjo meilę bei Jo išgelbėjančią malonę. Vyrai ir moterys, kurie per ilgus persekiojimų bei išbandymų šimtmečius džiaugėsi galingu Dvasios veikimu jų gyvenime, pasauliui buvo kaip ženklai ir stebuklai. Angelų ir žmonių akivaizdoje jie atskleidė keičiančią atperkančios meilės jėgą.

Tie, kurie per Sekmines gavo jėgą iš aukštybių, vien dėl šios priežasties dar nebuvo išlaisvinti iš tolimesnių pagundų bei sunkumų. Liudijant tiesą ir teisumą, juos ne kartą puolė visos tiesos priešas, kėsinęsis į jų krikščionišką gyvenimą. Jie buvo priversti visomis Dievo suteiktomis galiomis „tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“. Jie kasdien meldė naujos malonės, kad galėtų vis labiau artintis prie tobulybės. Veikiant Šventajai Dvasiai, net silpniausieji per tikėjimą Dievu išmoko tobulinti jiems patikėtus gebėjimus bei tapti tyrais, apvalytais ir kilniais. Kai nusižeminę jie kasdien atsiduodavo keičiančiai Šventosios Dvasios įtakai, gaudavo dieviškumo pilnatvę ir buvo formuojami pagal dievišką pavyzdį.“

3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Susivienijimas misijoje

Per dešimt dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai susivienijo taip, kaip Jėzus ir meldėsi Savo užtariamojoje maldoje Evangelijoje pagal Joną 17. Kai tik jie tapo vieningi, tada jie buvo pasiruošę priimti pažadėtąją Šventą Dvasią. Jėzaus tarnystės žemėje pasėtos sėklos sudygo atnešti gausų derlių po per Sekmines išlietos Dvasios palaimos lietumi.

1. Kaip Jėzaus žemiškoji tarnystė veikė įvykius Sekminių dieną? (žr. „Apaštalų darbų“ 35 p.)

Gelbėtojas būdamas žemėje negalėjo matyti Savo darbo pilnos apimties. Tiesa pasakius, kai Jėzus mirė, Jo darbas atrodė buvęs nesėkmingas.  „Kaip pasaulio Atpirkėjas, Kristus nuolat susidurdavo su tariama nesėkme. Jis, gailestingumo pasiuntinys į mūsų pasaulį, atrodo, menkai teatliko darbą, kurį troško atlikti pakeliant ir gelbėjant žmones“ („Su meile iš Dangaus“, 632 p.).

Jėzaus darbo pilnas vaizdas pasirodė tik po Jo įžengimo į dangų, per Sekmines.

Aprašant Naujojo Testamento bažnyčios augimą, apaštalas Paulius priminė Korinto tikintiesiems: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai“ (1 Kor 3, 6 – 9).

Sėkmė Dievo darbe ateina, kai suvokiame, kad mūsų darbas yra būti ištikimiems Dievui. Galbūt mes niekada nematysime savo darbo pilno rezultato, bet jeigu mes darome savo darbą, Dievas panaudos kitus, kurie darydami savo dalį, pasieks nuoširdžias sielas gerąja žinia.

1.   Apaštalų darbų 1, 14; 2, 1; ir 2, 46 Lukas rašo, kad mokiniai buvo „vieno nusistatymo“. Ką tai reiškia? Kokia reikšmė būti „vieno nusistatymo“ bažnyčiai šiandiena? (žr. „Apaštalų darbų“ 35 p.).
2. „Vieno nusistatymo“ reikšmė yra….
3. Buvimo viename nusistatyme reikšmė bažnyčiai šiandiena yra..
4. Kaip Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną veikė mokinių liudijimą? (žr. Apd 4, 20. 31. 33; 5, 42; ir Apaštalų darbai,  35–36 p.)
5. Koks Šventosios Dvasios išliejimo Sekminių dieną rezultatas? (žr. Apd 2, 41; 4, 4; 5, 15; 6, 7; 9, 31; ir „Apaštalų darbai“ 37 p.)
6. Ar Jėzaus pažadas dėl Šventosios Dvasios buvo nors kiek ribotas Sekminių dieną? (žr. Lk 11, 13 ir „Apaštalų darbai“, 38 ir 39 p.)

Šventosios Dvasios pažadas yra skirtas kiekvienai kartai. Dievas nori padaryti mumyse ir per mus daug daugiau nei mes galime įsivaizduoti. Pabaigos laike Sekminės bus pakartotos dar didesniu mastu. Dievo jėga bus išlieta pilnutinai, kad pabaigtų Jo darbą žemėje. Kai Dievo žmonės susivienys dėl vienos žinios, judėjimo ir misijos, Dievas išlies Savo Dvasią gausiai tam, kad pabaigtų Savo darbą žemėje.

Sausio 7–13 d.

Šią savaitę skaitykite: Mt 19, 4; Job 38, 4–7; Įst 32, 10–11; Ps 19; Jn 1, 1–13; Rom 5, 12; Iz 66, 22.

Įsimintina eilutė: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 15–16).

Pagrindinė mintis: Mokymas, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, yra viso mūsų tikėjimo pamatas.

Sunku įsivaizduoti du skirtingesnius gyvybės kilmės aiškinimus, t.y. biblinį ir ateistinį arba evoliucinį. Pirmasis moko, kad kūrinija buvo planuota, apgalvota, apskaičiuota, atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Evoliucijoje priešingai, viskas yra atsitiktinumas. Antra, bibliniame pasakojime viskas buvo sukurta tikslingai; Dievas kūrinijai buvo sugalvojęs galutinį tikslą (gr. – telos). Evoliucionistai teigia priešingai ir vadovaujasi prielaida, kad besivystanti gyvybė neturi jokio galutinio tikslo, kad apskirtai nėra jokios kūriniją skatinančios jėgos. Atsitiktinė kaita ir natūralioji atranka dirba išvien aklai, išlaikydamos tai, kas funkcionuoja, ir atmesdamos, kas neveiksnu. Galiausiai biblinis pasakojimas moko, kad žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Evoliucionistai moko, kad jie primato atvaizdas, atsitiktinai išsivystęs į homo sapiens.

Šią savaitę pažiūrėsime į biblinę doktriną apie pasaulio sukūrimą ir pamatysime, kaip ji formuoja pamatą visai biblinei tiesai. Nesupratę šio mokymo, beveik visa kita suprasime klaidingai. Štai koks svarbus yra šis mokymas, kurio laikomės kaip septintosios dienos adventistai.

I. Pasaulio sukūrimo savaitė

1. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Kaip ši eilutė daro Bibliją ir evoliuciją nesuderinamomis?

Pradžios knyga prasideda Dievo kaip Kūrėjo apibūdinimu. Nėra jokio paaiškinimo ar įžangos apie Dievą. Nei vienas iš rašiusiųjų Bibliją nemanė, kad Dievui reikėjo įžangos. Labiausiai primenantis įrodymą, kad Dievas yra, tai psalmisto požiūris: „Kvailys sau sako širdyje: ‚Dievo nėra!‘“ (Ps 14, 1).

Mokslininkai pastebi meistriškumą ne tik pačioje kūrinijoje, bet ir jos bibliniame pristatyme. Pr 1, 2 yra apibūdintos kai kurios detalės, kaip Dievas kūrė materiją: žemė buvo padrika ir dyka. Pirmas tris dienas Jis suteikė „formą“ tam, kas buvo padrika. Kitas tris – pripildė tai, kas buvo dyka.

Kitaip tariant šviesa, sukurta pirmą dieną, buvo užbaigta ketvirtą dieną, kai buvo padaryti šviesuliai (saulė, mėnulis, žvaigždės ir pan. (Pr 1, 16). Oras ir vanduo, ketvirtos dienos dėmesio centras, buvo pripildyti paukščių ir vandens gyvūnų penktą dieną (Pr 1, 6–8. 20–23). Sausuma, atskyrusi vandenis, buvo apželdinta augmenija trečią dieną (Pr 1, 9–13), o atbaigta sukūrus gyvūnus ir žmones šeštą dieną. Galiausiai viskas buvo apibūdinta žodžiais: labai gera. Po visų darbų Dievas karališkai šventė septintą dieną (Pr 2, 1–3).

Mintis ta, kad, anot teksto, vietos atsitiktinumui palikta nebuvo. Priešingai, viskas buvo iki smulkmenų apskaičiuota.

2. Anot kitų tekstų, kas taip pat tikėjo bibliniu pasakojimu apie pasaulio sukūrimą?

Mt 19, 4    Iš 20, 8–11    1 Tim 2, 13    Iz 40, 26

Viskas Biblijoje nurodo į tai, kad Viešpats sukūrė pasaulį žodžiu, kaip aprašyta Pr 1 ir 2 sk. Šventasis Raštas nepalieka vietos svarstymams šiuo klausimu. Rinktis galima arba sukūrimą, arba evoliuciją, bet sąžiningumas neleidžia jų susieti. Pats tekstas nepalieka pasirinkimo.

II. Kūrėjo širdis

Pasaulio sukūrimo savaitė yra nepaprasta. Diena po dienos Kūrėjas žodžiu padarė gyvybę užtikrinančias sistemas ir gyvybės formas, iki šiol stebinančias mokslininkus. Apie tą džiugų metą kalbėjo net Dievas.

3. Kaip Dievas išreiškė Jobui jaudulį, susijusį su žemės sukūrimu? Job 38, 4–7.

Nežymią užuominą apie džiaugsmą Kūrėjo širdyje taip pat galima įžvelgti Pr 1, 2: „[...] ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“. Biblijos tyrinėtojai vis labiau vertina Penkiaknygėje (pirmos penkios Biblijos knygos) pastebimą Mozės literatūrinį meistriškumą. Apibūdindamas viršum vandenų dvelkiančią dvasią iš Dievo, Mozė sąmoningai pasirinko žodį, kuris Penkiaknygėje pavartotas tik du kartus (Įst 32, žodis – plazdena). Šis skyrius yra dalis atsisveikinimo pamokslo Izraeliui.

4. Kaip Mozė vartojo šį žodį antrą kartą? Įst 32, 10–11 (taip pat žr. Mt 23, 37).

Pagalvokite, kaip kruopščiai ruošiamas lizdas jaunikliams. Tada įsivaizduokite virš jų plazdenančius paukščius, atnešančius maisto ir mokančius skristi. Mozė, 40 metų ganydamas avis, turbūt šį reginį matydavo kiekvieną pavasarį, ir tai priminė jam Dievo rūpestį. Įkvėptas Mozė įsivaizdavo, kad tą patį širdyje jautė ir Šventoji Dvasia, kai buvo ruošiamas „lizdas“ žmogui.

Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą iš esmės skiriasi nuo įvairių evoliucinių modelių, vaizduojančių, kad pasaulis susikūrė įvairioms jėgoms varžantis tarpusavyje. Biblijoje yra apreikštas mylintis Kūrėjas, kuris rūpinasi tuo, ką sąmoningai ir rūpestingai sumanė. Pasaulio sukūrimas nėra beasmenis, bejausmis ir beprasmis reiškinys. Meilė gaubė pasaulį nuo pirmos jo sukūrimo dienos. Kokia priešingybė evoliucijai, mokančiai, kad meilė kažkaip išsivystė po milijardų metų savanaudiškumo ir smurto. Meilė paskatino kurti, ir meilė bus apreikšta, kai ši sugadinta kūrinija bus atnaujinta.

Pagalvokite apie nuostabą keliančią gamtą. Kaip įžvelgiate joje apreikštą nuostabią Dievo meilę?

III. Dangūs skelbia

Psalmės – tai giesmių, šlovinančių Kūrėją, rinkinys. Nuolat ir džiaugsmingai psalmistai nurodo į didžius Dievo darbus. Ps 19 mintis vystoma drąsiai. Pirmiausia Dovydas apibūdina dangus ir dangaus skliauto šlovę, paminėdamas saulę. Pastaroji prilyginta nuotakai, einančiai į jungtuves, ir galiūnei (1–6 eil.). Tada saulė siejama su tobulu Dievo Įstatymu ir Jo įsakų galia. Įstatymas taip pat yra susietas su didinga Dievo galia kurti (7–11eil.).

Ps 92 prasideda pagarbinimu dėkinga širdimi. Tas, kas pastebi Dievo rankų darbą, apibūdintą visose Psalmėse (ir kitose Biblijos knygose), bus patrauktas tokio šlovinimo. Kuo daugiau asmuo sužino apie Dievo darbus, ar tai būtų tik mikroskopu matoma detalė, ar tolimiausia žvaigždė, ar planeta, matoma teleskopu, ar gyvūnas (plaukiojantis, skraidantis ar vaikščiojantis), tuo aiškiau pastebi nuostabią Dievo galią. Mokslininkai vis daugiau sužino ne tiktai apie skirtingus augalus ir gyvūnus, bet ir apie tai, kaip visos gyvybės sistemos sąveikauja. Kuo daugiau jie sužino, tuo didesnę nuostabą visa tai kelia.

„Aišku, kad žandikaulis nėra mąstantį Kūrėją atskleidžiantis pavyzdys. Greičiau tai netobulas prisitaikymo dėl natūralios atrankos pavyzdys. Dėl čia pat esančių medžiagų žinduolio snukis sutrumpėjo iki veido.“ (Owen Gingerich, God’s Universe (Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 2006), 98, 99 p.)

5. Ką svarbaus šis krikščionis, bergždžiai mėginantis susieti evoliuciją ir krikščionišką pasaulėžiūrą, praleido?

Neabejotina, sukurtas pasaulis apreiškia Kūrėjo meilę ir galią. Bet mūsų pasaulį taip pat nuniokojo nuodėmė, sukėlusi didžiąją kovą. Aplink save matome siaubingas jos pasekmes: ligos, mirtis, stichinės nelaimės ir pan. Nei kūrinijai, nei žmogui nepavyko to išvengti. Vis dėlto vis dar galime pamatyti Kūrėjo meilę ir galią. Svarbu nesutelkti dėmesį į blogį, bet – gėrį. Galima pamatyti, pavyzdžiui, amaro nuniokotą vyšnią, tačiau tai negali sunaikinti meilės ir gerumo, apreikšto pačiame medyje, meilės ir gerumo, apibūdinančių Kūrėjo charakterį.

IV. Kryžius ir pasaulio sukūrimas

6. Perskaitykite Jn 1, 1–13. Kaip Jonas sieja pasaulio sukūrimą ir Kristaus kryžių? Kokie du mokymai yra neatskiriami?

Daugelyje Biblijos vietų Viešpats Kūrėjas yra siejamas su Viešpačiu Atpirkėju. Tokios sąsajos įrodo, kad evoliucija ir Biblija yra nesuderinamos, ypač su mokymu apie Kristaus kryžių. Kitu atveju, argi Viešpats nebūtų įsikūnijęs šimpanzėje, išsivysčiusioje natūraliosios atrankos būdu, kad sunaikintų mirtį, paskutinį priešą (1 Kor 15, 26)? Tačiau, argi mirtis galėtų būti priešu, jei tai būtų viena iš Dievo pasirinktų priemonių žmonėms sukurti, anot evoliucinio modelio? Nejaugi Viešpats eikvojo daugybę homo erectus, homo heidelbergensis ir homo neanderthalensis, kad pagaliau sukurtų žmogų pagal Savo atvaizdą (homo sapiens). Tai reikštų, kad Jėzus atėjo išgelbėti žmoniją iš paties proceso, kurį Jis, kaip Kūrėjas, naudojo kuriant žmoniją. Jei tokios mintys atrodo juokingos, tai todėl, kad taip yra.

7. Perskaitykite Rom 5, 12. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti, koks svarbus išganymui yra pasakojimas apie pasaulio sukūrimą Pradžios knygoje?

Kaip biblinę mintį apie puolimą aiškina norintys susieti evoliuciją ir Bibliją? Neva Dievas panaudojo žiaurų procesą, t.y. stipriųjų dominavimą silpnųjų atžvilgiu, kad sukurtų moraliai nepriekaištingą ir nesavanaudišką žmogų, kuris vėliau puolė ir tapo smurtaujantis, savanaudis ir dominavo silpnųjų atžvilgiu, žmogų, kuris galiausiai turėjo būti atpirktas arba prisiimti bausmę.

Dėl situacijos absurdiškumo ji yra atmestina. Vienintelis būdas suprasti Kristaus kryžių – tai pripažinti, kad Išgelbėtojas privalėjo atpirkti puolusią žmoniją. Jei pastaroji puolė, vadinasi ji smuko iš aukštesnio lygmens į žemesnį, tarsi išsigimė. Visiškai logiška tikėti Pradžios knyga, kad joje užrašyti tikri įvykiai, visiškai nesuderinami su evoliucija. Iš tikrųjų evoliucija išjuokia puolimą ir Kristaus kryžių.

V. Pasaulio sukūrimas ir poilsis

8. Kokie nuostabūs pažadai yra užrašyti šiuose tekstuose? Iz 65, 17; 66, 22; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 4. Kaip jie susiję su pasaulio sukūrimu, atskleistu įžanginiuose Pradžios knygos skyriuose?

Visa krikščioniška viltis yra pagrįsta pažadais apie naują dangų ir naują žemę, be nuodėmės sukeltų pasekmių. Be to pažado apskritai nėra jokios vilties. Amžino gyvenimo pažadas yra nuostabus, bet mes norime gyventi amžinai be skausmo ir liūdesio. Kas galėtų būti blogiau už amžiną mirtį, jei ne amžinas gyvenimas pasaulyje, kuriame kančia yra dažniau taisyklė, o ne išimtis?

Visa tai nurodo į labai įdomius klausimus, susijusius su gyvybės kilme ir tuo, kaip Viešpats kūrė pasaulį. Ar naujas dangus ir nauja žemė bus sukurti Dievo paliepimu, kaip tai apibūdinta Pradžios knygoje: Dievas tarė ir žemėje atsirado gyvybė, visiškai suformuota ir išsivysčiusi? Nei kaprizams, nei smurtui, nei atsitiktinumui vietos nebus?

O gal tai reiškia, kad gyvybei vėl teks milijardus metų kęsti natūraliosios atrankos „džiaugsmą“, kol naujas pasaulis, kuriame gyvena teisumas (2 Pt 3, 13), galiausiai bus sukurtas?

Jei Dievas nusprendė panaudoti evoliuciją kurdamas pasaulį pirmą kartą, kodėl Jis to nepadarytų vėl? Jei tai buvo Jo pasirinkta priemonė, galbūt bus antras „raundas“?

Mintis, kad Dievas panaudotų evoliuciją kuriant naują dangų ir žemę yra tiesiog absurdiška. Neabejotina, kad Kristaus kryžius, atpirkimas ir naujo dangaus bei naujos žemės pažadas yra neatskiriamai susieti su Pradžios knygos pasakojimu.

Pabandykite įsivaizduoti, koks buvo mūsų pasaulio pirminis grožis ir koks jis bus atnaujintas. Kodėl niekas šiame pasaulyje negali prilygti tam, kas pažadėta?

Toliau tyrinėkite: E. Vait buvo nepalenkiama atmetant evoliucijos teoriją. Žinianešė rašė, kad „tai baisiausios neištikimybės pavyzdys. Daug žmonių tik apsimeta tikį pasaulio sukūrimo aprašymu.“ („The Signs of the Times“, 1879 m. kovo 20.)

„[...] nejaugi mes dėl privilegijos atsekti savo kilmę iš bakterijų, moliuskų ir skruzdėlių, atmesime Šventojo Rašto teiginį, tokį didingą savo paprastumu: ‘Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį‘ (Pr 1, 27).“ (E. Vait, Ugdymas, 149 p.)

„Skelbdamas, kad Jis sukūrė pasaulį per šešias dienas ir ilsėjosi septintą dieną, Viešpats turi galvoje dvidešimt keturias valandas. Parašyta: atėjo vakaras ir išaušo rytas.“ („Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 136 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Kita problema, stengiantis susieti evoliuciją ir Bibliją, tai mirusiųjų prisikėlimas. Tai truks akimirką (1 Kor 15, 52). Kai kurie žmonės yra negyvi tūkstančius metų. Jei Dievas gali prikelti juos akimirksniu, kam reikia evoliucijos?

2. Priešingai populiariai nuomonei, Čarlzas Darvinas evoliucijos teoriją rašė remdamasis teologine prielaida. Jis išreiškė tai tokiais žodžiais: „Man atrodo, kad pasaulyje per daug kančių. Aš negaliu įtikinti savęs, kad geradariškas ir visagalis Dievas sukurtų [parazitinius plėviasparnius], tyčia dedančius kiaušinėlius ant ar šalia kito vikšro kūno, kuriuo išsiritę parazitai vėliau minta, arba tai, kad katė turi žaisti su pele“. Žinoma, Dievas nesukūrė parazitinių plėviasparnių. Kodėl Darvino prielaida neteisinga, ir, jūsų nuomone, kaip tai paveikė jį, kad jis sugalvojo tokį žmogaus kilmės paaiškinimą?

3. Kartu su klase pabūkite gamtoje ir pasigrožėkite įvairiais sukurto pasaulio stebuklais. Tai darydami nevenkite pastebėti, kaip nuodėmė pakenkė, ir pasistenkite atskirti tai, kas buvo sukurta ir ką nuodėmė padarė kūrinijai. Kodėl visada svarbu atminti šį skirtumą?

Santrauka: Nepaisant didelių pastangų sumaišyti biblinę pasaulėžiūrą su evoliucijos mokymu, pastarieji yra visiškos priešingybės. Krikščionys turi tvirtai tikėti bibliniu pasaulio sukūrimo pasakojimu. Priešingu atveju atmesime ir išganymo planą.