Sabatos Biblijos mokykla

Gegužės 12–18 d.

Šią savaitę skaitykite: Mok 4, 9–12; Ps 37; Fil 1, 5–18; Ef 4, 15–16; Kol 1, 28–29.

Įsimintina eilutė: „Ir, ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti“ (2 Tim 2, 2).

Pagrindinė mintis: Dievo tiesos skelbimas nėra tik tarnautojų pareiga. Tiesą turi skleisti visi, laikantys save Kristaus mokiniais.

Kaip matėme, svarbu, kad visi tikintieji pripažintų Dievo suteiktas galimybes. Rašte yra daug pavyzdžių, kada tikintieji panaudojo dovanas, bendradarbiaudami su paskirtais vadovais ir evangelizuodami.

Apd 13, 13 Luko paminėtas Paulius ir jo palydovai leidžia numanyti, kad apaštalas Paulius buvo pripažintas misionierių grupės, įskaitant Barnabą, vadovu (1 eil.). Lukas mums sako, kad Pauliaus ir Barnabo misionieriškas darbas parodo, jog jie dirbo kartu (Apd 13, 50; 14, 1).

Kartais sunku įsitraukti į vietinės bendruomenės liudijimo ir evangelizacijos programas, nes vadovai neieško talentingų žmonių, kuriuos būtų galima įtraukti į šį darbą.

Praėjusią savaitę pažvelgėme į atskirų narių įnašą, susijusį su bažnyčios liudijimu ir evangelizacija. Šią savaitę pažvelgsime į bendras bažnyčios strategijas ir kaip atskiri asmenys gali įsitraukti.

I. Kairė težino, ką daro dešinė

Dauguma žmonių bažnyčioje yra užimti. Kiti dėl įvairių priežasčių daro palyginti nedaug. Bet kuriuo atveju žmonės dažnai nežino apie bendrus bažnyčios planus ir siekius bei nesupranta, kaip jų pagalba gali pasitarnauti bendriems bažnyčios tikslams.

1. Perskaitykite Mok 4, 9–12. Ką Saliamono žodžiai pasako apie bendradarbiavimą? Kaip šie žodžiai gali pasitarnauti jums kitoje aplinkoje?

Šiose eilutėse aprašyti savitarpio pagalbos, palaikymo ir  rūpestingumo privalumai, nepriklausomai nuo situacijos. Tai, kas taikytina dviem ar trims žmonėms, taip pat tinka ir vietinei bendruomenei. Kad būtų užtikrintos palaimos, paminėtos Mok 4, 9–12, kiekvienas asmuo turi žinoti apie kitų veiklą. Jei vienas žmogus nežino, ką daro ar planuoja kiti, kaip galima žinoti, kokia reikalinga pagalba ir kada? Jei į tai atsižvelgiame vietinės bendruomenės liudijimo ir evangelizacijos kontekste, vėl matome, kad jei dauguma narių nežino, į ką yra įsitraukusi jų bažnyčia, jie negali suteikti reikiamos pagalbos, kai jos reikia. Deja, dėl paramos stokos esantys liudijimo ir evangelizacijos „priešakinėje linijoje“ kartais jaučia, kad ši gyvybiškai svarbi tarnystė niekam nerūpi, kai iš tikrųjų kiti tiesiog nežino, kas vyksta.

2. Šiose eilutėse aprašyti žmonės, atliekantys konkrečias užduotis. Užrašykite, kaip jūsų manymu ši veikla prisidėjo prie bendros misijos skelbiant Evangeliją. Apd 16, 14–15. 33–34.

Tai, kas gali iš pradžių pasirodyti kaip nieko bendra su bažnyčios liudijimu ir evangelizacija neturintis dalykas, vėliau bus parodyta kaip gyvybiškai svarbi viso proceso dalis. Parūpinantys maisto ir apgyvendinimą evangelistams vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį, kaip ir sveikinantys atvykusius į programą svečius. Daug bažnyčios narių tarnauja savo noru, jei jie žino programą ir ko reikia, kad jų indėlis būtų neatskiriama visos bažnyčios programos dalimi. Šiame kontekste svarbu leisti dešinei rankai žinoti, ką daro kairė.

Skirkite keletą akimirkų, apmąstant bažnyčios evangelizacinę veiklą. Ar žinote bendrus bažnyčios tikslus ir strategijas? Ar žinote, kurį etapą bažnyčia šiuo metu įgyvendina? Kaip galėtumėte labiau įsitraukti į bažnyčios, siekiančios vykdyti didį pavedimą, veiklą?

II. Planavimas drauge

Dažnai, kalbant apie liudijimą, evangelizaciją, tikslų bei strategijų planavimą, dalyvauja labai nedaug žmonių. Tada, t.y. priėmus sprendimus, tie keli žmonės bando įtraukti kitus asmenis, kad pastarieji dalyvautų įgyvendinant planus. Daug geriau, jei didesnė grupė žmonių įsitraukia nuo pat pradžių. Todėl Septintosios dienos adventistų bažnyčios vadove teigiama, kad pagrindinis bažnyčios komiteto rūpestis – darbo planavimas ir evangelizacijos priežiūra visuose jos etapuose.

3. Ką Pauliaus žodžiai 1 Kor 14, 40 pasako apie būtinybę planuoti? Kokie, anot šios eilutės, gali būti blogo planavimo rezultatai?

Yra kelios klaidos, kurias bažnyčios gali daryti liudydamos ir evangelizuodamos. Gali būti nustatinėjami tikslai, bet nepasirūpinama strategija. Galima įgyvendinti kelias strategijas nenusistačius tikslų, arba galima bandyti daryti ir viena, ir kita neatsižvelgiant į vertinimo procesą. Tikslai ir planai eina koja kojon, tačiau tikslai visada eina pirma planų, kurie leidžia pasiekti tikslus. Vertinimo procesas padeda išlaikyti bažnyčią gerame kelyje ir leidžia pamatuoti pažangą.

Kiekviena bendruomenė turi suprasti tikslo nuosavybės sąvoką. Nustatantys tikslus ir dalyvaujantys strateginiame planavime paprastai dalyvauja visame procese. Todėl svarbu, kad kuo daugiau žmonių prisidėtų prie visų planavimo etapų, kad jie jaustų, jog tikslas yra jų. Priešingu atveju, greičiausia, ilgalaikiai planai taps kelių žmonių nuosavybe, kuriems bus sunku juos įgyvendinti. Tokiu atveju sėkmės tikėtis neverta.

Perskaitykite Ps 37. Kaip šis tekstas gali pasitarnauti, kad liudyti ir evangelizuoti (ir užsiimti kita veikla) sektųsi? Kokie principai ir pažadai atskleisti šioje psalmėje?

III. Darbas komandoJe

Logiška galvoti, kad buvo laikai, kai mokiniai dalijosi savo tikėjimu vienas su kitu, bet daugiausia matome juos tarnaujant bendrai su kitais tikinčiais. Įgyvendinti bendrą sumanymą, sulaukti komandos narių palaikymo yra kažkas ypatinga.

Biblijoje yra užrašytas veiksmingo liudijimo ir evangelizacijos planas, ir tai neturėtų mūsų stebinti, kad net šiandien, kai Dievas paveda kam nors didelę atsakomybę, Jis įkvepia komandą susiburti aplink vadovą.

4. Perskaitykite Mt 10, 2–4; Mk 3, 16–19; ir Lk 6, 12–16. Ko moko šie sąrašai?

Neabejotina, pradžioje tikintieji dirbo kartu. Tai savaime suprantama. Vieni turėjo konkrečias dovanas ir talentus, kurių neturėjo kiti. Taip pat pastebimas atskaitomybės jausmas: vieni stebi jus, kiti gali padėti jums susiorientuoti, treti gali padėti apsaugoti jus nuo klajojimo, kad nenukryptumėte iš kelio. Tvirta ištikimų brolių ir seserų komanda, kurioje vieni rūpinasi kitais, kurios bendras tikslas – laimėti sielas, yra idealus būdas evangelizuoti.

5. Perskaitykite Fil 1, 5–18. Kaip tikinčiųjų Filipuose pagyrimas rodo, kad jie buvo įsitraukę į liudijimą ir evangelizaciją?

Laiško filipiečiams pradžioje Paulius kalba apie bendradarbiavimą Evangelijos labui (5 eil.). Jie gynė ir patvirtino Evangeliją (7 eil.) bei skelbė Dievo Žodį be baimės (14 eil.). Apaštalas taip pat dalijosi savo džiaugsmu, nes Kristus yra nuolatos skelbiamas (15–18 eil.). Atminkite, kad Paulius rašo bažnyčiai, o ne atskiriems asmenims. Žinoma, kad Kristų skelbė žmonės, bet tai, kad Paulius giria bažnyčią, rodo, jog šis skelbimas buvo bendra evangelizacijos strategija.

Trokštate liudyti? Ar pastebėjote, kad nuo tam tikrų pagundų grupėje apsisaugoti lengviau? Kodėl svarbu ugdyti nuolankumą ir atskaitomybės požiūrį, jei ketinate dirbti grupėje?

IV. Kiekviena dalis atlieka savo pareigas

Kai vieninga bažnyčia sutelkia dėmesį į evangelizacinę užduotį po ranka, Viešpats palaimins jų bendras pastangas. Kruopščiai tyrinėjant Bibliją paaiškėja, kiek Naujajame Testamente buvo rašoma, parodant krikščionims kaip gyventi ir dirbti kartu darniai. Posakis „vienas kitą“ yra tankiai išsibarstęs jo puslapiuose. Mums yra įsakyta mylėti vieną kitą (Jn 15, 12), atleisti vienas kitam (Ef 4, 32), melstis už vienas kitą (Jok 5, 16), ir tai tik keli atvejai. Be to, posakis „vienas kitą“ Rašte dažnai siejamas su bažnyčios darbu ir augimu.

6. Perskaitykite Ef 4, 15–16. Kaip bendradarbiavimas prisideda prie bažnyčios augimo ir dvasinio ugdymo?

Paulius rašė, kad augimas Jėzuje Kristuje – tai Dievo valia. Reiškia, kad mes visi einame dvasiniu keliu ir, tam tikra prasme, tai yra mūsų pačių dvasinė kelionė. Tačiau tekste paaiškinamas kiekvieno asmens augimo poveikis kūnui, tiek skaičiumi, tiek dvasine prasme.

Tikintiems augant Kristuje, nutinka kažkas nuostabaus, net antgamtiška. Prisijungę per savo asmeninį įnašą į bažnyčią tampa jos visuma. Tačiau bažnyčia pasiekia optimalų našumą, kai kiekviena dalis atlieka savo pareigą. Anot Apd 1, 12–14, ką pirmieji tikintieji darė, laukdami Jeruzalėje pažadėtosios Šventosios Dvasios? Atsakymas turėtų daug pasakyti mums apie tai, ką reiškia bendras garbinimas. Iš tiesų, kol Šventoji Dvasia nebuvo išlieta ant ankstyvųjų tikinčiųjų, jie nebuvo pasirengę vykdyti pavedimą ir skelbti Evangeliją. Ši grupė, apie šimtas dvidešimt žmonių, susivienijo maldoje. Neabejotina, kad Šventosios Dvasios pažadas suvienijo juos ir visą laiką ragino kartu melstis, kol jie laukė galios, leisiančios jiems vykdyti Viešpaties įsakymą. Mes, kaip bažnyčia, turėtume daryti tą patį.

Galvodami apie jūsų vietinę bendruomenę, užduokite sau šį klausimą: kiek laiko ir pastangų bendruomenė bendrai skiria liudijimui bei evangelizacijai, ir kiek laiko ji praleidžia spręsdama vidinius klausimus, susijusius su liturgija, garbinimo būdu, muzika ir t.t.? Aptarkite atsakymus sabatoje.

V. Vienybės būtinybė

Gerai buvo pasakyta, kad krikščionybė prasideda ir baigiasi asmeniu. Šis pareiškimas pabrėžia tai, kad kiekvienas naujas tikintysis taptų Kristaus kūno dalimi. Liudijimas ir evangelizacija taip pat negali būti palikti tam tikriems asmenims. Prisijungimas yra visos bažnyčios yra pareiga.

7. Perskaitykite Kol 1, 28–29. Kokį konkretų tikslą Paulius parodė atsivertusiems?

Krikščionio branda, kol bus pasiekta Kristaus pilnatvė (Ef 3, 19), yra tinkamas vietinės bendruomenės tikslas. Atsivertusiųjų branda yra tokia pat svarbi, kaip raginimas prisijungti prie Kristaus bažnyčios. Iš tiesų, bažnyčios darbas, padedantis tikintiesiems prisijungti, užtikrina, kad evangelizacinės pastangos nevirstų laiko švaistymu. Kai liudijimas ir evangelizacija tik planuojami, paprastai tai yra geras metas parengti bažnyčią. Tai laikas, kai dėmesys sutelkiamas į transportą, vaikų priežiūrą, sveikintojus, maldos grupes ir lankytojų komandas. Apaštalas Paulius norėtų, kad prisijungimas būtų svarbi bažnyčios paruošimo dalis. Apsvarstykite šiuos klausimus:

8. Ko paklausti, ir kodėl, yra svarbiau: kaip naujai įtikėję gali prisijungti prie bažnyčios gyvenimo ir programų? Kaip bažnyčia gali padėti naujai įtikėjusiems bręsti? Galbūt abi šios sąvokos yra susijusios? Jei taip, tuomet kaip jos susijusios?

Dažnai galvojame, kad tolesni veiksmai ir pagalba prisidėti prie bažnyčios tenka tam, kas paragino žmogų priimti Jėzų Kristų. Turime suprasti, kad Paulius nebūtų pajėgęs ugdyti visus įtikėjusius per jo tarnystę. Be to, tai ne biblinis būdas. Tolesni veiksmai yra ne tik vieno ar dviejų paskirtų vadovų, bet visos bažnyčios darbas.

Pernelyg dažnai raudame, kad nauji žmonės atėjo per priekines duris ir išėjo per galines. Tai yra amžinų pasekmių tragedija.

Pagalvokite apie naujus narius vietinėje bendruomenėje. Kaip jūs, o ne pastorius ar vyresnysis, galite padėti jiems įsitvirtinti bažnyčios bendruomenėje ir jos mokyme?

Toliau tyrinėkite: Realių evangelizacinių tikslų nustatymas.

Kaip bažnyčia ir mažesnės tarnystės komanda turime užtikrinti, kad evangelizaciniai tikslai yra realūs. Toliau pateikti keli pasiūlymai, kurių reiktų paisyti.

Tinkama kaina. Finansai yra svarbi daugelio bažnyčios strategijų dalis. Pagalvokite, kiek kainuos reklama, transportavimas, priemonės, pašto išlaidos, patalpų nuoma, užkandžiai, ir tai tik keli dalykai, būtini vykdyti evangelizacinę veiklą.

Pasiekiamumas. Ar pasieksite užsibrėžtus tikslus? Ar tikrai turite pinigų, laiko, reikiamą pagalbą, patalpas ir personalą pasiekti planuojamus rezultatus? Geriau pradėti mažą sumanymą ir pereiti prie didesnio, kitiems prisijungiant prie komandos ir pagelbėjant svarbiose srityse.

Tvarumas. Jei liudyti ir evangelizuoti sekėsi, verta viską pakartoti. Gali būti, kad jūsų tarnystė yra nuolatinės strategijos dalis. Tokiu atveju jums reikės nuolat žvelgti į priekį ir organizuoti, kad tarnystė išliktų.

Įvertinimas. Užtikrinkite, kad tarnystė bus įvertinta visais atžvilgiais: personalo, finansų, mokymo, rezultatų ir pan. Nuolatinės tarnystės turi būti reguliariai vertinamos. Taip pat užtikrinkite, kad būtų išnagrinėta, kaip veikla prisidėjo prie bažnyčios bendros evangelizacijos strategijos.

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite ketvirtosios dalies klausimą. Kodėl bažnyčios nariai, kurie dažnai kovoja tarpusavyje, retai evangelizuoja? Kaip evangelizacija gali suvienyti bažnyčią, kurioje dažnai vyksta vidiniai konfliktai? Kaip galite padėti savo bendruomenei dėmesį sutelkti į evangelizaciją, o ne savus reikalus? Kodėl tai svarbu?

2. Perskaitę pateiktą ištrauką, pagalvokite apie vietinę bendruomenę. Kiek nariai įsitraukia į liudijimą ir evangelizaciją? Kokį vaidmenį galite atlikti, organizuojant mokomuosius renginius? Koks yra jūsų požiūris į komandinį darbą? „Darbuojantis ten, kur jau yra įtikėjusių, tarnautojas pirmiausia turėtų užsiimti ne netikinčiųjų atvertimu, bet mokyti bažnyčios narius tinkamai bendradarbiauti.“ (E. Vait, „Gospel Workers“, 196 p.) Ar daug jūsų bažnyčios narių turi bent menkiausią supratimą, kaip darbuotis, kad sielos atsiverstų? Jei ne, kaip galima šią situaciją pakeisti?

Gegužės 5–11 d.

Šią savaitę skaitykite: Apd 4, 13–14; Jn 1, 37–50; Ps 139; 1 Pt 3, 1–15; Jn 4, 37–38.

Įsimintina eilutė: „Jūs Mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis, – Mano tarnai, kuriuos išsirinkau [...]“ (Iz 43, 10).

Pagrindinė mintis: Turintys išganymo užtikrinimo džiaugsmą norės raginti kitus, kad ir šie patirtų tą patį.

Nors daugelis žmonių išgirs gerąją naujieną apie Jėzų per bažnyčios liudijimą ir evangelizaciją, tam tikra prasme asmeninė įtaka prisideda prie bažnyčios programos sėkmės. Pastarųjų kelių dešimtmečių apklausos parodė, kad draugai, giminės, kaimynai ir pažįstami (Šventosios Dvasios vedami) yra įtakingiausias veiksnys, padedantis žmonėms pavesti savo širdį Kristui. Tyrimai parodė, kad iki 83 % naujų narių teigė, jog bažnyčios narių draugų, giminių ir pažįstamų įtaka yra reikšminga. Iš tų, kurie dalyvavo tam tikros formos evangelizaciniame susitikime, prieš tampant bažnyčios nariu, 64 % lankėsi tokiame renginyje jiems artimų žmonių kvietimu.

Šią savaitę apžvelgsime kai kuriuos biblinius evangelizacijos pavyzdžius, apsvarstysime mūsų ryšį su Jėzumi ir mūsų asmeninę įtaka artimiems žmonėms.

I. Mano Dievas ir aš

Mūsų asmeniniai santykiai su Jėzumi darys tiesioginę įtaką tam, ar mums seksis liudyti. Paprasta išmokti kelias liudijimo bei evangelizacijos formules ir imtis skelbti gerąją naujieną, pasitikint asmenine išmintimi ir jėgomis. Nors Dievas gali palaiminti mūsų pastangas, turime nuolat priminti sau, kad tai yra Jo darbas, o mes atliekame jį Jo galia. Ar norime tik perteikti žinias (nors ir svarbias), ar padėti užmegzti gyvybiškai svarbų dvasinį ryšį? Ir kaip galime perduoti kitiems tai, ko patys neturime?

Žinoma, visada yra tokių žmonių, nors labai silpno tikėjimo,  svirduliuojančių ir atsimetančių, kuriuos Dievas vis dėlto panaudoja atvedant netikinčius pas Jėzų. Prieš keletą metų jauna mergina dideliame mieste prisijungė prie Septintosios dienos adventistų bažnyčios ir nenuilstamai dirbo, kad padėtų savo broliui įtikėti. Po metų brolis buvo pakrikštytas. Po mėnesio sesuo atsimetė nuo tikėjimo ir iki šiol vis dar atsisako tikėti. Nors tokių atvejų pasitaiko, neabejotina, kad kuo stipresnis mūsų ryšys su Jėzumi, tuo galingesnis bus mūsų liudijimas.

1. Perskaitykite Apd 4, 13–14. Ką šios eilutės pasako apie santykius, kuriuos su Jėzumi palaikė Petras ir Jonas, ir ką šis ryšys padėjo atlikti? Pagalvokite, ką buvo norima pasakyti šiais žodžiais: „jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“. Ką tai reiškia? Koks turėtų būti asmuo, kuris tik ką buvo su Jėzumi?

Pamoka Dievo Žodyje yra gana aiški. Atsižvelgiant į mūsų asmeninį misijos lauką, į boluojančius laukus ir darbininkų poreikį, būtina, kad Viešpats patrauktų mus glaudiems ir galingiems santykiams su Juo, santykiams, kurie suteiks mums tokią galią, kurios kitu atveju negautume.

O kokie yra jūsų santykiai su Viešpačiu? Kaip jūsų kalba ir elgsena atskleidžia santykius su Dievu? Nemeluokite sau, net jei tai skaudina.

II. Asmeninis misijos laukas

Matydamas minias, Jėzus gailėjo žmonių (žr. Mt 9, 36). Gali atrodyti, kad Jėzus tiesiog matė minią, tačiau iš tikrųjų Jis matė atskirus asmenis minioje. Taip pat ir mes minioje turime matyti asmenis. Bažnyčia gali matyti asmenis minioje tik tuo atveju, jei bažnyčios nariai bendrauja su asmenimis, esančiais narių įtakos sferoje.

Tie, su kurias mes asmeniškai bendraujame, ir yra mūsų asmeninis misijos laukas. Pradedant artimiausiais santykiais šeimoje, galime užmegzti ryšį ir su aplinkiniais, t.y. giminaičiais, draugais ir pažįstamais. Kartais aplinkiniai trumpam gali patekti į mūsų įtakos sferą ir tapti mūsų asmeninio misijos lauko dalimi.

2. Perskaitykite Jn 1, 37–42. Jūsų manymu, kodėl Andriejus apie Mesiją pirmiausia papasakojo savo broliui, o ne kam nors kitam?

Andriejus buvo Jono Krikštytojo mokinys, o Jono tarnystė – paruošti kelią Jėzui, todėl suprantama, kad kai kurie mokiniai ėmė sekti Jėzų. Andriejus taip susijaudino dėl pokalbio su Jėzumi, kad iš karto ėmė ieškoti artimiausio asmens, brolio, su kuriuo jis praleido daug ilgų naktų žvejodamas Galilėjoje.

3. Perskaitykite Jn 1, 43–50. Kas ten vyko? Kokie tarpasmeniniai santykiai čia atsiskleidžia? Kaip Pilypas reagavo į Natanaelio skepticizmą? Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo, galinčio padėti mums suprasti, kaip asmeninis liudijimas veikia?

Pradžioje sekimas Jėzumi, atrodo, įgavo pagreitį dėka socialinių tinklų Kafarnaumo ir Betsaidos srityse. Atkreipkite dėmesį, kad Pilypas nesiginčijo, kai Natanaelis suabejojo, jog Mesijas ateis iš mažo, nereikšmingo kaimo. Jis tiesiog pakvietė: „Eik ir pasižiūrėk“.

Kam jūsų kaimynystėje galėtumėte liudyti geriau? Kiek prireiks jums pasiaukojimo, kad galėtumėte geriau liudyti jiems?

III. AsmeninĖs GALIMYBĖS

Kai tarnysčių vadovai kviečia savanorius liudyti ir evangelizuoti, dažnai galvojame, kad kiti yra labiau kvalifikuoti ir gabesni, nei mes. Kiti atrodo labiau savimi pasitikintys ir pajėgūs. Tačiau Biblija atskleidžia, kad Dievas nebūtinai ieško labiausiai kvalifikuotų, bet norinčių būti panaudotais, nepaisant talentų.

Pavyzdžiui, Dievas pašaukė Mozę išgelbėti savo tautą iš Egipto vergovės. Mozė galėjo įžvelgti daug priežasčių, kodėl kažkas būtų labiau kvalifikuotas daryti tai, ko Dievas norėjo (žr. Iš 3, 11; 4, 10). Mozė atsižvelgė tik į tas priežastis, dėl kurių jis laikė save netinkamu daryti tai, kam Viešpats jį kvietė.

Į kvietimą evangelizuoti daug šiuolaikinių tikinčiųjų kartoja Mozės žodžius: „Kas aš toks, kad man būtų pavesta tokia užduotis? O ką, jei jie manęs klaus sudėtingų klausimų? Aš nesu pakankamai geras kalbėtojas. Mozės mąstymas, kad Dievui reikėjo persvarstyti tarno pasirinkimo strategiją, šiandien gali kelti šypseną. Dievas žinojo Mozės galimybes ir, nepaisant jo baimės bei nerimo, jis buvo tinkamas asmuo atlikti šią užduotį.

Mozės pašaukimas išvesti Dievo tautą įtikina, kad Viešpats pažįsta mus geriau, nei mes pažįstame save. Dievas telkia dėmesį ne į ankstesnę veiklą, bet į asmenines galimybes. Kiekvienas tikintysis turi didžiules galimybes prisidėti prie Viešpaties darbo.

Kita vertus, turime saugotis, kad pernelyg pasitikėdami savimi neitume Viešpaties priešakyje. Nors tiesa, kad turime dažnai tirti savo širdį ir įvertinti dvasinę būklę, taip pat turime suprasti, kad žmogiškoji širdis gali neobjektyviai save vertinti. Todėl taip pat naudinga prašyti Dievo ištirti mus ir parodyti mums mūsų tikrąją būklę, nes mūsų būklė daro įtaką mūsų galimybėms.

4. Perskaitykite Ps 139. Kodėl Dovydas prašė Dievą ištirti jo širdį? Ko tai moko ne tik apie liudijimą, bet mūsų ėjimą su Viešpačiu apskritai? Ką galime gauti iš šios psalmės dabar? Kokią paguodą, viltį ir padrąsinimą joje randate? Tuo pačiu metu, ar ji ragina keisti tai, kaip gyvenate?

IV. Teisaus gyvenimo liudijimas

Ar tikrai elgesiu pasakome daugiau negu žodžiais? Taip. Nors tiesa, kad liudyti galima elgesiu, tą patį galima daryti ir žodžiais. Skelbimas būna itin galingas tuo atveju, kai elgesys neprieštarauja žodžiams. Išpažinti, kad mylime Dievą, o tada elgtis veidmainiškai, itin kenkia liudijimui.

Nuoseklumas kalba garsiai. Nors gali pasirodyti, kad jūsų šeima ir draugai neklauso, ką sakote, jie stebi, ar tai, ką jūs sakote ir darote, dera.

5. Perskaitykite 1 Pt 3, 1–15. Ką šios eilutės sako mums apie krikščionišką gyvenimą, galią ir galimybes laimėti netikinčiuosius Kristui? Įsivaizduokite galią, kuri lydėtų mūsų liudijimą, jei gyventume taip, kaip pasakyta šioje ištraukoje. Kokią žinią ypač atskleidžia 15 eilutė asmeninio liudijimo kontekste? Taip pat žr. Mt 5, 16.

Galima įsivaizduoti nesantaiką, kilusią dėl to, kad anksčiau netikinti moteris priėmė Jėzų kaip savo Gelbėtoją, o jos vyras liko netikintis. Našta dėl jo išganymo, jei ji savo vyrą laikė asmeniniu misijos lauku, galėjo paskatinti ją parodyti priekabią dvasią, mėgstančią įrodinėti. Kita vertus, kaip Petras siūlo, ji galėjo ištikimai tarnauti savo Dievui, tikėti ir melstis, kad savo gyvenimu ji laimėtų netikintį vyrą Mokytojui. Kitaip tariant, jos kasdienis elgesys galėtų būti galingas liudininkas.

Apie šviesą turime liudyti visomis galimybėmis, kad netikintys vyrai ir moterys būtų paveikti ir laimėti Karalystei. Aplinkiniai turi ne tik išgirsti gerus žodžius, bet pamatyti gerus darbus, kurie padės pastebėti mumyse veikiančią Dievo galią, ir Dvasia paragins juos pripažinti galimybę, kad šiuos žmones laimina Dievas. Žmonės turi įsitikinti, kad krikščionybė nėra tik pavadinimas. Ji padeda išlaikyti mėgiamus santykius. Pavyzdžių naudojimas yra svarbi mokymo priemonė. Krikščionys yra pavyzdžiai. Savo elgesiu liudijame daugiau nei kalba, daugiau nei garsiai išpažindami tikėjimą. Jei ši mintis gąsdina, taip ir turėtų būti.

V. Mano indėlis

Šią savaitę apmąstėme mūsų asmeninį misijos lauką, liudijimą ir galimybes evangelizuoti. Taip pat svarbu suvokti tiesą, kad dėl to, jog bažnyčią sudaro daug narių, kiekvieno individualios pastangos prisideda prie bažnyčios bendros evangelizacijos. Ar žinote, kokias strategijas yra paruošusi jūsų bažnyčia, kaip atvesti žmones pas Jėzų? Galite pakviesti žmones iš jūsų asmeninio misijos lauko, kad jie dalyvautų bažnyčios programose. Kita vertus, ar bažnyčios evangelizacijos vadovai žino, ką jūs darote asmeniniame misijos lauke? Jie gali padėti jums malda ir konkrečiais ištekliais.

6. Perskaitykite Jn 4, 37–38. Kaip Jėzaus žodžiai gali padrąsinti: „Vienas pasėja, kitas nupjauna.“ Ką Jis čia sakė ir kaip šią tiesa patyrėte asmeniškai?

Be abejo, Jėzus čia nurodė į Evangelijos sėklą, kurią sėjo pats Jonas Krikštytojas ir samarietė. Mokiniai pjovė tai, ką kiti pasėjo, ir iš tiesų atėjo laikas sėjėjams ir pjovėjams džiaugtis kartu.

Pasakęs, kad vienas pasėja, o kitas nupjauna, Jis neturėjo galvoje, kad mes arba sėjame, arba pjauname. Nors mūsų bažnyčios tikriausia daugiau dėmesio skiria pjovėjams, jei nebūtų sėjėjų, pjovėjai lauktų veltui. Visi esame pašaukti sėti ir pjauti, ir vietinėse bendruomenėse yra daugybė galimybių tai daryti. Gali būti, kad pasėliai jūsų asmeniniame misijos lauke bus nupjauti bendromis bažnyčios pastangomis. Taip pat gali būti, kad kitų pasėta sėkla bus nupjauta, kai žmonės ateis į jūsų asmeninį misijos lauką.

Apsvarstydami, kaip kiekvienas asmuo prisideda prie bendrų pastangų (žr. 1 Kor 12, 12–27), prisiminkime, kad prieš sėją kažkas paruošė dirvą.

Aišku, kad sėja ir pjūtis yra proceso, kuris tęsiasi po to, kai asmuo prisijungė prie kūno, dalis. Nuimtas derlius neturi būti paliktas laukuose, bet susirinktas.

Kaip jūs galite labiau įsitraukti į sėjimo ir pjovimo procesą bažnyčioje? Ar pastebėjote, kad darbuojantis dėl kitų išganymo, jūsų pačių tikėjimas stiprėja? Jūsų manymu, kodėl taip yra?

Toliau tyrinėkite: Dvasinis pasirengimas asmeninei tarnystei.

Nors neneigtume, kad liudijimui ir evangelizacijai yra svarbios biblinės žinios, nedera nepaistyti asmeninio dvasinio pasirengimo svarbos. Žinoma, svarbiausia asmeniniam dvasiniam augimui yra Šventoji Dvasia. Norint patirti Šventosios Dvasios galią evangelizuojant, turime suteikti Jai galimybę susipažinti su mūsų gyvenimu.

Krikščionims pradėjus tarnauti Dievui, jie aiškiau supras asmeninius dvasinius poreikius. Tada, prašydami ir gaudami Šventosios Dvasios, jie bus įgalinti tęsti tarnystę.

Svarbiausia yra tai, kad kasdien pavestume savo valią Dievui, numarintume savąjį „aš“, kasdien laikytume priešakyje Kristaus malonę, atmintume, ką turime Kristuje ir ko Jis prašo mūsų kaip padėkos už dovanas.

Klausimai aptarimui:

1. Dėl sielų laimėjimo Kristui E. Vait rašė: „Sėkmė priklausys ne tiek nuo žinių ir pasiekimų, bet gebėjimo rasti kelią į širdį.“ („Gospel Workers“, 193 p.) Ką svarbaus ji paminėjo? Galų gale, juk dažnai matome žmones nusigręžiant nuo galingų ir įtikinamų įrodymų? Taigi dažnai pati doktrina, nepaistant to, kad ji pagrįsta Biblija, logiška, pakili ir išmintinga, nepaveiks uždaros širdies. Kaip tuomet ją pasiekti? Atsižvelgiant į tai, svarbiau, kad gyventume taip, kaip tikime, o ne tik išpažintume tikėjimą?

2. Pamąstykite apie šią ištrauką ir tai, kokie, jūsų nuomone, yra būdai, kuriais galite pasidalyti savo asmeniniu patyrimu su kitais: „Paskutiniai malonės šviesos spinduliai, paskutinė malonės žinia, kuri turi būti paskelbta pasauliui, yra Jo mylinčio charakterio atskleidimas. Dievo vaikai turo parodyti Jo šlovę. Savo gyvenimu ir charakteriu jie turi atskleisti, ką Dievo malonė jiems padarė.“ (E. Vait, „Paslėpti lobiai“, 378 p.) Kaip mes kasdien praktiškai parodome Jo šlovę? Kaip dažnai per pastarąsias 24 valandas jumyse apsireiškė Dievo šlovė jūsų gyvenime? Ką apie jūsų tikėjimą liudija jūsų gyvensena? Kaip gali vietinė bendruomenė parodyti Jo šlovę?

Balandžio 28 – gegužės 4 d.

Šią savaitę skaitykite: Mt 25, 35–40; 1 Kor 3, 1–3; 1 Pt 2, 2; Jn 6, 54–66; Lk 8, 4–15.

Įsimintina eilutė: „Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalite priimti“ (1 Kor 3, 2).

Pagrindinė mintis: Evangelizuojant ir liudijant svarbu, kad pirmiausia pateiktume paprastą Evangelijos tiesą.

Nuosekli evangelizacija yra tokia, kai žmonės pereina nuo vienos bažnyčios programos prie kitos. Programa yra išdėstyta tinkama seka pagrįsta strategija. Tačiau tai turi būti daroma tinkamai. Kitu atveju galima padaryti daugiau žalos nei naudos.

Įsimintina eilutė parodo, kad Paulius suprato, jog galima persistengti. Galima pristatyti tiek daug sudėtingos medžiagos ir netinkama tvarka, kad ją gaunantis „pasprings“, nesugebės suvokti prasmės arba nenorės pritaikyti tai, ką sužinojęs. Kaip kūdikis pradedamas maitinti pienu ir pamažu pradeda valgyti kietą maistą, taip kūdikiams Kristuje turi būti pateikiamas įsisavintinas maistas.

Šią savaitę tyrinėsime, kaip evangelizacijos ir liudijimo strategijos bei programos dera, kuo jos grindžiamos ir kaip papildo viena kitą per visus nuoseklios evangelizacijos metus.

I. Nuosekli evangelizacija ir jaučiami poreikiai

Jau buvo minėta, kad asmeniniai ir bendruomenės poreikiai darys įtaką tam, kaip kreipsimės į žmones ir kokias programas jiems taikysime. Supratus poreikius, geriau planuosime programų seką, kuri atitinka pagrindinius poreikius, tiek asmeniškus, tiek bendruomeniškus.

1. Perskaitykite Lk 9, 11. Ką šios eilutės pasako apie Jėzaus norą išgydyti tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kaip galime mūsų aplinkoje mėginti daryti tą patį tiems, su kuriais bandome užmegzti ryšį?

Neabejotina, daug ateinančiųjų pas Jėzų pirmiausia dėmesį skirdavo Jo sugebėjimui išgydyti. Žinoma, Jėzus padėdavo jiems, bet Jis taip pat atkreipdavo dėmesį į tai, ką galbūt žmonės nelabai jausdavo, t.y. išgijimą nuo dvasinių ligų.

Nors Dievo žmonės šiandien stengiasi patenkinti žmonių asmeninius ar bendruomenės poreikius, jie privalo vadovautis Jėzaus pavyzdžiu ir kažkaip mėginti patraukti protą amžinybės klausimais.

2. Ištyrinėkite Mt 25, 35–40. Kas čia pasakyta? Ar rimtai atsižvelgiame į šiuos žodžius? Gal juos tiesiog laikome metafora? Tai yra, jei tikrai tikėtume jais, ar mūsų elgesys pasikeistų?

Kad ir kokia būtų tarnystė, tarnaujantys tiems, kuriuos Jėzus myli ir už kuriuos Jis atidavė Savo gyvybę, tarnauja pačiam Jėzui. Tai rodo, kaip Jėzus ir Jo kūriniai glaudžiai susiję. Kai kam nors skauda, Jis užjaučia juos, todėl ir mes turime daryti tą patį. Mt 25, 35–40 rodo, kad jaučiamų poreikių patenkinimas ne visada turi būti planuotos bažnyčios strategijos dalimi. Atsiradus poreikiams, jie turi būti patenkinti, kokiame savo strategijos etape bažnyčia bebūtų. Dvasiniams interesams augant, daugelis žmonių rinksis tai vieną, tai kitą programą, kitiems prireiks dvasinio peno iškart. Bažnyčia neturėtų atsisakyti suplanuotos programos ir renginių, tačiau ji turi būti pajėgi reaguoti į bet kokį atveją, turėti apmokytą personalą ir pakankamus išteklius.

II. Pienas ir kietas maistas

3. Palyginkite 1 Kor 3, 1–3 ir 1 Pt 2, 2. Jūsų manymu, ką būtent Paulius ir Petras turėjo galvoje, kalbėdami apie pieną, kietą maistą ir poreikį augti? Teologine prasme, kas yra pienas ir kietas maistas?

Matyt, kad Pauliui įkūrus ją, Korinto bažnyčios nariai ne itin pažengė dvasine prasme. Todėl pamokslaudamas jiems apaštalas ragino atsiduoti Dievui ir augti Dvasioje tiek, kad jie galėtų suvokti gilias Evangelijos tiesas. Jo pamokslavimas šiuo metu būtų buvęs evangelizacinio pobūdžio, o ne pamokomojo. Paulius negalėjo pamokslauti gilesnėmis temomis kol žmonės nebuvo pakankamai dvasiškai subrendę suprasti ir reaguoti į tai.

Siekdami užmegzti su žmonėmis ryšį, turime prisiminti Pauliaus strategiją. Turime paskatinti žmones atsiduoti Kristui ir tik paskui tikėtis, kad jie priims gilias, gyvenimą keičiančias tiesas, užrašytas Dievo Žodyje.

Kalbant apie evangelizacinę seką, galima atsižvelgti į ilgalaikę strategiją arba trumpą procesą. Programai ar programoms pasibaigus, priimantys Dievo kvietimą žmonės gali išklausyti visą evangelizacijos programą arba pradėti asmenines Biblijos studijas. Nepriklausomai nuo programos, principas yra vis dar tas pats: pirmiausia pienas (paprastos Evangelijos temos santykiams užmegzti), ir tada kietas maistas (gilesnės ir išmėginančios tiesos, skatinančios pasišvęsti).

4. Perskaitykite Jn 16, 12. Kokią svarbią mintį čia įžvelgiame? Kaip galime išmokti taikyti šį principą santykiuose su aplinkiniais?

Neseniai pasikrikštijusį septintosios dienos adventistą taip jaudino tiesa, kad jis norėjo apie ją papasakoti visiems. Dažnai pirmiausia norime pasidalyti su kitais visa informacija apie „žvėries ženklą“. Nors jo ketinimai buvo geri, šis pasikrikštijęs asmuo yra puikus pavyzdys, kad tiesa turi būti pateikta eilės tvarka.

Pagalvokite apie kokią nors Biblijos tiesą, kurią jums priimti buvo sunku. Laikui bėgant, kaip galiausiai įtikėjote, kad tai tiesa? Ko šis patyrimas pamokė, kas galėtų padėti jums būti jautresniems evangelizuojant?

III. Išmėginančios tiesos

Supratus biblinį mokymą apie išmėginančias tiesas, jis tampa žmogui iššūkiu, nes tenka iš esmės keisti įsitikinimus ar gyvenseną. Kai kurios išmėginančios tiesos, pavyzdžiui, septintosios dienos sabatos šventimas, vengimas maisto produktų, pagamintų iš nešvarių gyvūnų mėsos ir pan., paveikia ir tikėjimą, ir gyvenseną. Tai pabrėžia dar kartą, kad žmonės pirmiausia turi priimti Kristų, prieš raginant juos tarnauti Jam.

5. Jn 6, 54–66 rodo, kad kai kurie žmonės nusigręžė nuo Jėzaus, susidūrę su išmėginančiomis tiesomis. Kodėl sekę Jėzų ilgainiui nusigręžė nuo Jo? Ko tai moko? Galbūt kai kurios „išmėginančios tiesos“ vis dar yra iššūkis jums, kad galėtumėte pasišvęsti Jėzui?

Galbūt daug tų, kurie matė ir patyrė naudą ant kalno praėjusią dieną, sekė Jėzų, nes tikėjosi ir vėl būsią pamaitinti. Jėzui mėginant patraukti žmonių protą į dvasinius dalykus palyginimais apie Savo kūną ir kraują, daugelis nusigręžė. Ne tik dėl nesugebėjimo suvokti išganymo tik Kristuje tiesą jie atsisakė Jį priimti. Tai buvo išmėginimo metas, ir kai jų asmeniniai troškimai nebuvo patenkinti, jie atsisakė sekti Juo.

6. Perskaitykite Jn 14, 15. Kaip čia apibūdinama „išmėginanti tiesa“?

Tai iššūkis tiems, kurie teigia mylį Jėzų, kad jie rimtai apsvarstytų savo pasišventimą Jam. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai išpažįstamas tikėjimas bus išbandytas raginimo imtis veiksmų. Tikrovė yra tokia, kad kartais, bet kuriame evangelizacijos proceso etape, susidūrę su išmėginančiomis tiesomis žmonės  pasuka priešinga linkme. Patirtis parodė, kad vis dėlto žmonės reaguoja lengvai ir pozityviai į išmėginančią tiesą, jei meilės santykiai su Gelbėtoju jau buvo užmegzti. Kitaip tariant, vis dar tiesa, kad teisinga seka duoda geriausius rezultatus.

Jėzus norėjo papasakoti mokiniams daug dalykų, bet Jis žinojo, kad jie nesupras (žr. Jono 16, 12). Jo pažadas, kad Šventoji Dvasia padės pažinti visą tiesą (Jn 16, 13), galioja ir mūsų laikais mums ir tiems, kuriuos mes mėginame atvesti pas Kristų.

Nors malonės dovana teikiama nemokamai, pasišventimas, sąlygojantis šios dovanos priėmimą, kartais gali labai brangiai kainuoti. Kaip galima padėti tiems, kuriems atrodo, kad pasišventimas pernelyg brangiai kainuoja, nepriklausomai nuo konkrečių aplinkybių? Ką jūs žinojote apie pasišventimo kainą, kuo galėtumėte pasidalyti su tuo, kas susiduria su šiuo iššūkiu?

IV. Dvasinio augimo matavimas

Tik todėl, kad per viešas paskaitas, seminarą arba Biblijos studijų metu pateikėme Šventajame Rašte užrašytą informaciją, negarantuoja, jog dvasiškai paveikėme žmones. Daug žmonių išklausė evangelizacines paskaitas, Apreiškimo knygos seminarą, dalyvavo Biblijos studijose. Nors jie galėjo gauti akademinių žinių ir suprasti Biblijos tiesas, tai nereiškia, kad jie pritaikys jas savo gyvenime.

Kaip tuomet galime geriau užtikrinti, kad žmones, išklausiusius, ką turime pasakyti, tiesa paveiktų gyvenimą keičiančiu būdu?

Vienas svarbus būdas, kaip galima išmatuoti žmonių dvasinį augimą – užduodant klausimus. Klausinėjimas yra geras būdas įvertinti asmens dvasinį suvokimą ir augimą. Geriausia užduoti atvirus klausimus. Tai yra tokius, kurie skatina pamąstyti ir į kuriuos negalima atsakyti tiesiog „taip“ arba „ne“.

Štai keli tokių klausimų pavyzdžiai:

– Jūsų manymu, ką šios eilutės sako mums šiandien? Kaip pasidalytumėte su draugu šia Biblijos tiesa? Ką manote apie Dievo pažadus jums? Patyrinėjus Šventąjį Raštą, ką, jūsų manymu, reiktų pakeisti gyvenime, požiūryje į kitus ir gyvensenoje apskritai? Kaip šios tiesos padeda jums mylėti Jėzų labiau? Iš visų dalykų, kurių mokėtės, kas žavi labiausiai? Kas suteikia viltį, kas baugina?

Biblijos tyrinėjimas bei kitos evangelizacinio pobūdžio programos turėtų būti išdėstytos logiška ir tvarkinga seka. Tai yra paprastos ir lengvai suprantamos temos turi būti pristatomos pirmos, o vėliau sudėtingesnės, Biblijos studento supratimui paaugus.

Svarbu, kad kiekvieno tyrinėjimo metu būtų klausiami klausimai, jog būtų įvertinamas dvasinis suvokimas ir augimas.

7. Perskaitykite pateiktas eilutes ir apsvarstykite, kodėl visa žinantis Dievas klaustų tokių klausimų. Pr 3, 9. 13; Mt 16, 13–15; 22, 41–46; Mk 9, 33, Lk 2, 46. Ką tai pasako apie klausinėjimą, kad tai gali būti galinga priemonė, skirta padėti žmonėms augti Dievo malone?

V. Rengiant derlių

Padėti žmogui eiti dvasiniu keliu yra panašu į derliaus parengimą. Kiekvienas, darbavęsis darže, žino, kad reikia laikytis grafiko ir veiksmų sekos, norint sulaukti derliaus. Reikia įdirbti dirvožemį, pašalinti piktžoles, pasėti sėklas ir laistyti daržą. Taip pat būtina sukurti tinkamą aplinką augalams, kai kuriems reikia daug saulės, kitiems gali prireikti šiek tiek paunksmės. Be to, būtina apsaugoti augalus nuo paukščių ir kitų sodo kenkėjų. Kitaip tariant, augalai sode turi būti puoselėjami nuo sėjos iki brandaus ir vaisingo augalo. Žmonių dvasinė kelionė yra panašus procesas, prasidedantis dar iki krikšto, ir jis neturi liautis. Idealiai žmogus turi būti puoselėjamas kaip augalas, kol jis pradeda puoselėti kitus. Ši tiesa dar kartą pabrėžia suplanuotos programos svarbą, užtikrinančią tinkamus terminus, priemones, sukuriančią tinkamą aplinką.

8. Perskaitykite palyginimą apie sėjėją ir Jėzaus paaiškinimą Lk 8, 4–15. Kokius iššūkius šis palyginimas meta mums, susijusius su į žemę kritusios sėklos ugdymu ir branda? Taip pat žr. Jn 16, 7; 8, 13.

Palyginimo paaiškinimas atskleidžia keletą įdomių faktų. 12 eilutė  rodo, kad kai kurie žmonės pradėjo tikėti, bet prieš tikėjimui sustiprėjus jie buvo velnio atitraukti. 13 eilutėje apibūdinti džiaugsmingai priėmę žodį. Kurį laiką jie tikėjo, bet atėjus pagundai, pasirinko kitą kryptį. 14 eilutėje minima kita grupė, kurie išgirdo, bet nesubrendo kaip krikščionys. Daugelis žmonių pradėjo kelionę link Kristaus ir Jo karalystės, tačiau tam tikruose etapuose kažkas atsitiko ir jie liovėsi augę.

Retai taip būna, kad pakaktų tik pasėti sėklą ir derlius subręstų. Iššūkis mums, kaip bažnyčiai ir asmeniškai, sėti Evangelijos sėklą ir nuosekliai prižiūrėti, kad visi pradėję kelionę pasiektų brandą.

Kokia palyginimo dalis geriausiai apibūdina jūsų dvasinį patyrimą? Kokius galite priimti sprendimus, kad padėtis pagerėtų?

Toliau tyrinėkite: Auditorijos paisymas.

Turbūt supratote, kad evangelizacijos strategijai, kurios laikomės savaitė po savaitės, įgyvendinti reiks daugiau nei vieno ketvirčio. Juk nesitikėtume, kad evangelizaciniam mokymui, aprašytam trečioje pamokoje, išeiti užtektų vienos savaitės. Kol apmąstote mokymą ir tai, kaip jūsų tarnystė derėtų su bažnyčios planais, svarbu, kad pagalvotumėte apie auditoriją.

Verta apsvarstyti šias mintis: pasitarus su pastoriumi, vyresniuoju ir evangelizacijos vadovu, nuspręskite dėl savo liudijimo ir evangelizacijos programos bei auditorijos. Tai padės jums atkreipti dėmesį į visas proceso puses. Pavyzdžiui, vaikų programą būtų geriau reklamuoti mokyklose ir seniūnijose, kur yra jaunų šeimų.

Kitos auditorijos gali būti pensininkai, bedarbiai, studentai ir pan.

Atsižvelgdami į auditoriją galėsite pasirinkti tinkamiausius tarnautojus, vietą, laiką ir tolesnę strategiją. Tai taip pat padės veiksmingai įvertinti jūsų programą, suplanuoti, kam bus skirtos maldos.

Gali būti, kad auditorijos neprireiks ieškoti už bažnyčios ribų. Atsižvelkite į žmones, kurie lanko bažnyčią, bet nėra pakrikštyti, nekrikštytus jaunus žmones arba tuos, kurie nuolat lankosi konkrečiose bažnyčios programose.

Klausimai aptarimui:

1. „Viena priimta į širdį tiesa padarys vietos kitai tiesai.“ (E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, t. 6, 449 p.) Mūsų manymu, kokia tvarka turėtų būti pateikta tiesa, kad tai būtų efektyvu? Kodėl Kristaus mirtis turėtų visada būti pristatyta pirmiausia?

2. „Kristus patraukdavo Jo klausiusių širdis parodydamas meilę, ir tada po truputį, kai jie buvo pasiruošę tai priimti, Jis atskleisdavo jiems karalystės tiesas. Mes taip pat turime išmokti pritaikyti mūsų pastangas prie žmonėms aiškaus konteksto, priimdami juos tokius, kokie jie yra.“ (E. Vait, „Evangelism“, 57 p.) Kaip meilė tiems, kam mes kalbame apie Dievo Žodį, sąlygoja tai, kaip pateikiame Biblijos tiesas, ypač doktrinas, kurios gali mesti iššūkį asmeniniams įsitikinimams? Ar apskirtai to reikia?

Balandžio 21–27 d.

Šią savaitę skaitykite: 2 Kor 3, 2–3; Mt 9, 36–38; 1 Kor 9, 20–22; Mk 5, 1–19; Jn 17, 11–19.

Įsimintina eilutė: „Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis“ (Apd 9, 36).

Pagrindinė mintis: Pripažįstame tai ar ne, visi tikintieji skelbia Evangeliją savo gyvenimo pavyzdžiu.

Dažnai sakoma, kad krikščionybė yra ne tik tam tikrų tikėjimo tiesų laikymasis, bet ir gyvenimo būdas, gyvensena. Galiausiai mūsų tikėjimas darys įtaką priimamiems sprendimams ir gyvenimui.

Tai taip pat tiesa, kad krikščionys yra labai stebimi aplinkinių, norinčių pamatyti, ar jų gyvenimas atitinka išpažįstamus įsitikinimus. Net jei to nesiekiame, tie, kurie mus stebi, mokosi iš mūsų.

Taigi svarbiausias klausimas yra ne tai, ar mes darome įtaką kitiems žmonėms ir perduodame jiems tam tikrus dalykus, bet tai, kokią įtaką darome kitiems žmonėms ir ką jiems perduodame?

Visada turime prisiminti mūsų įtaką aplinkiniams, taip pat turime padėti žmonėms susieti tikėjimą ir gyvenseną. Šią savaitę mokysimės, kaip krikščioniškas gyvenimas gali parodyti tikėjimo svarbą kasdienėje būtyje.

I. Tylūs pamokslai

Kaip būtume galėję atpažinti Jėzaus mokinius pirmajame šimtmetyje? Kunigus ir fariziejus buvo galima atpažinti iš aprangos. Taip pat būtų galima atpažinti žvejį, valstietį ar romėnų kareivį dėl jų drabužių. Bet kaip atpažinti krikščionis?

1. Perskaitykite Jn 13, 35. Anot Jėzaus, iš ko buvo galima pažinti Jo mokinius? Ką tai reiškia praktiškai?

Jėzus sakė, kad jei mes mylėsime vieni kitus, kiti žinos, kad esame Jo mokiniai. Mat meilė įtikins juos. Meilė, kurią jaučiame Jėzui ir tikintiesiems, lems, kaip reaguosime į Dievo valią ir, savo ruožtu, kaip elgsimės su aplinkiniais. Be to, meilė ir rūpestis, kurį jaučiame nepriklausantiems Dievo kaimenei, lems tai, kaip elgiamės su jais. Tai yra pamokslas, kurį jie pamatys ir stebės, kuris jiems kalbės garsiau nei tai, ką galėtumėte pasakyti. Daugelis tėvų pastebėjo, kad vaikai labai anksti išugdo vidinį „veidmainystės ieškiklį“, kuris stiprėja ir tampa geriau suderintu jiems augant. Todėl turime žinoti, kad žmonės, su kuriais bendraujame ir kuriems liudijame, taip pat turi labai išvystytą gebėjimą atpažinti tikrą dvasinį patyrimą nuo netikro dvasingumo.

2. Skaitykite 2 Kor 3, 2–3. Ką Paulius rašė apie tai, kaip Dievas nori naudoti Savo žmones darant įtaką aplinkinių gyvenimui?

Neturėtume nuvertinti tiek tyčinės, tiek netyčinės įtakos aplinkiniams. Krikščionio gyvenimas turėtų būti Jėzaus laiškas pasauliui. Širdis, atnaujinta dieviškosios malonės, parodys Evangelijos galią keisti gyvenimą, ir tokiu būdu bus paliudytas Viešpats.

Kaip jus paveikė tie, kurių elgesys atitiko išpažįstamą tikėjimą? Kaip jus veikė tie, kurių elgesys neatitiko išpažįstamo tikėjimo? Kaip galima visada prisiminti, kad elgesys visada vienaip ar kitaip veiks aplinkinius?

II. Užuojauta žmonėms

Kiekvieną dieną prabėgame pro nepažįstamus žmones. Prasilenkiame su jais gatvėje, šalia jų sėdime kavinėje ir stovime greta jų eilėje. Kartais net parodome, kad pastebime juos, pavyzdžiui, pakeldami antakius. Nors niekada negalėtume asmeniškai susisiekti su jais visais, Dievas trokšta, kad visi šie žmonės priimtų Jį į savo gyvenimą. Kažkam ir kažkur mes galime būti Dievo planu išgelbėti jį arba ją.

3. Perskaitykite Mt 9, 36–38. Nors čia kontekstas ir aplinkybės – išskirtiniai, Jėzaus jausmai nėra apriboti tiesiog šiam kontekstui. Ką Jėzus sakė ir kaip Jo žodžiai dera jūsų aplinkoje?

Minia, kurią Jėzus matė šį kartą, buvo nerami. Žmonės jautėsi tokie prislėgti, kad nusisuko nuo religinio patyrimo, t.y. to, kas iš jo buvo likę. Tie, kuriuos Dievas laikė atsakingais už Jo tautos dvasinę gerovę, neatliko savo pareigų. Todėl žmonės buvo išsiblaškę ir nuliūdę. Jėzus juos atjautė, nes žinojo, jog jiems reikia dvasinio ganytojo.

Žmonių minioje yra daug pasišventusių Jėzui Kristui. Bet daugeliui reikia Gerojo Ganytojo. Kažkaip jie turi būti laimėti Kristui.

Jėzus, mokiniai ir keletas kitų pasekėjų buvo pasišventę Evangelijos skelbimui, tačiau derliui gausėjant reikėjo daugiau darbininkų. Jėzaus kvietimas melstis, kad būtų atsiųsta daugiau darbininkų, tikriausia buvo išsakytas tikintis, kad patys mokiniai pagalvos apie kvietimą nuimti derlių, be kita ko tai yra ir pažadas, kad Dievas supranta, jog reikia daugiau darbininkų ir parūpins jų.

Daugelį bendruomenių supa tokie dideli derliaus laukai, kad nėra praktiška pjūtį pavesti keliems nariams. Atjausdami žmones, gyvenančius šalia mūsų bažnyčių ir namų, kai kuriais atvejais jų būna tūkstančiai, jausime reikmę melstis, kad pjūties Viešpats atsiųstų darbininkų, ir galbūt, savo ruožtu, suprasime savo galimybę dirbti Viešpačiui.

Sutelkiant dėmesį į evangelizaciją, svarbu, kad nuolat apsvarstytume galimą pjūtį. Šie vietiniai žmonės, kurių daugelis jau ieško Dievo, bus deramai paveikti dėl jiems parodytos užuojautos.

Aptarkite, ką, jūsų manymu, reiškia žodis užuojauta. Kaip patiriama kančia ir poreikis būti atjaustiems gali išmokyti atjausti kitus? Kaip galite išmokti labiau atjausti aplinkinius?

III. Kito vietoje

Svarbu, kad suprastume, ką žmonės laiko prioritetu, o nesistengtume parūpinti tai, ko, mūsų manymu, jiems reikia. Kas jiems rūpi? Kokios yra jų bėdos? Ko jiems reikia?

4. Skaitykite 1 Kor 9, 20–22. Ką šios eilutės pasako apie Pauliaus požiūrį į skirtingus žmones ir jo norą susitapatinti su jų poreikiais bei rūpesčiais? Ko galime iš to pasimokyti, stengiantis pasiekti aplinkinius? Taip pat žr. Hbr 4, 15.

Nespręsdamas klausimo kompromisu, kad nebūtų pakenkta principams, apaštalas Paulius buvo pasiruošęs eiti visur ir daryti viską, kad galėtų geriau įtikinti žmones dėl Evangelijos tiesos. Kitaip tariant, jis buvo pasiruošęs pabūti jų vietoje, mėgindamas suprasti juos ir nustatydamas geriausią būdą laimint juos Jėzui Kristui.

Mintis ta, kad dažnai stengiamės pateikti žmonėms tai, kas mūsų manymu jiems yra reikalinga. Tačiau turėtume stengtis suprasti, kokie poreikiai yra svarbūs jiems. Pabūti kito asmens vietoje reiškia, kad mes stengiamės suprasti kito asmens požiūrį į gyvenimą, jų skausmą ir džiaugsmą.

Būtent tai darė Jėzus. Gyvendamas žemėje Jis susitapatino su tais, kuriuos atėjo išgelbėti. Jis gali suprasti mūsų kovą ir skausmą, nes Jis patyrė tą patį. Jam teko nusivilti, ištverti melagingus kaltinimus, atmetimą ir iškęsti nepelnytą bausmę. Jis išties buvo „Dievas su mumis“.

Kadangi Jis patyrė tai, ką patiriame mes, Jis gali priimti žmones tokius, kokie jie yra. Skaitant evangelijas atrandame, kad evangelizuodamas ir liudydamas Jėzus nenaudojo vieno metodo. Jis ištiesdavo Savo ranką žmonių gyvenimo kontekste. Sutikęs moterį prie Jokūbo šulinio, Jis kalbėjo apie gyvąjį vandenį. Ūkininkaujančiai liaudžiai Jis pasakojo palyginimus apie sėjimą, derliaus nuėmimą ir orą. Žvejams Jis kalbėjo apie žuvis, tinklus ir audras. Jėzus mokėjo nuostabiai pateikti didžias dvasines tiesas, susitapatindamas su kasdienio gyvenimo klausimais, o klausantieji sužinodavo apie gyvąjį vandenį ir būtinybę sėti Evangelijos sėklą. Daug jų tapo žmonių žvejais.

IV. Svetinga gyvensena

Yra toks posakis, dažnai minimas, kai kalbame apie Kristaus liudijimą: „Žmonėms nerūpi, kiek mes žinome, kol jie nesužino, kad jie mums rūpi“. Esmė yra tai, kad galime mokyti ir pamokslauti kiek panorėję, tačiau, jei žmonės jaučiasi nesuprasti, nemylimi ir nepriimti, tai pakenks liudijimui, kad ir kaip iškalbingai pamokslautume, kad ir kaip pagrįstai bei teisingai mokytume.

Iš čia ir kyla mintis apie svetingumą, apimantį priėmimą, širdingą sutikimą, džiaugimąsi, atvirumą, rūpestingumą, dosnumą, gerumą ir draugystę. Šios savybės yra susijusios su santykiais, kuriuos Dievas nori matyti krikščionių gretose. Taip pat turime elgtis ir su tais, kuriuos stengiamės laimėti Viešpačiui.

5. Perskaitykite pasakojimą apie apsėstąjį Mk 5, 1–19. Ką Jėzus sakė šiam žmogui, kas parodo, kad draugai labiau priima Evangeliją? Kaip galime išmokti taikyti šį principą asmeniškai liudijant ir tarnaujant?

Jėzus galėjo liepti šiam žmogui grįžti į miestą ir papasakoti visiems, ką patyręs. Tai, kad Viešpats liepė susirasti savo draugus, pabrėžia tiesą, jog tie, su kuriais mes jau esame užmezgę santykius, yra imliausi gerajai naujienai apie Jo meilę, malonę ir išgelbėjimą. Šie draugai savo ruožtu dalintųsi jaudinančia naujiena su kitais savo draugais, ir taip Evangelijos žinia plistų.

Šiam procesui svarbu tai, kad turėtume draugų ne tik tikinčiųjų gretose. Daug tikinčiųjų dirba pasaulyje, todėl ten jie turi daug pažįstamų, bet pažįstami nėra artimi draugai. Tačiau pažįstami gali tapti draugais dėka svetingumo ir paslaugios gyvensenos. Kitaip tariant, svetingumas nėra kažkas, kuo užsiimama kartais. Svetingumas yra gyvensena (taip pat žr. Lk 14, 12–14).

Ar jūs galite būti svetingesni aplinkiniams? Kaip galite išmokti labiau atiduoti save kitiems, siekiant patenkinti poreikius tų žmonių, kuriuos norite laimėti Kristui?

V. Draugų rato plėtimas

Kartais ieškanti siela gali prieiti ir paklausti krikščionių: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“, nors paprastai tikintieji turi eiti ir ieškoti prarastų avių. Kai kurie teigia, kad bažnyčia pernelyg panaši į tvirtovę, t.y. nedaugelis ryžtasi išeiti ir vykdyti misiją, siekiant surinkti atsivertėlius, kuriems paskui patariama nesiartinti prie pasaulio, iš kurio jie buvo išgelbėti. Ar tai tiesa, ar ne – nesvarbu. Tiesa tokia, kad nedaug septintosios dienos adventistų palaiko reikšmingus santykius su ne bažnyčios nariais. Nors svarbu vengti nešventos įtakos, atsiskyrimas menkina sugebėjimą skelbti žmonėms Evangeliją.

6. Atidžiai ištyrinėkite Jn 17, 11–19. Ką šios eilutės atskleidžia apie krikščionių vietą pasaulyje? Taip pat žr. Kol 4, 2–6.

Iš šių eilučių galima užrašyti šias tiesas apie Jėzaus mokinius ir  pasaulį:

Jie yra pasaulyje (11 eil.).

Jie nėra iš pasaulio (14 ir 16 eil.).

Jie dar turi būti paimti iš pasaulio (15 eil.).

Jėzus siuntė juos į pasaulį (18 eil.).

Visi gimstame  šiame pasaulyje. Kol esame čia, turime dirbti Viešpaties darbą. Kaip ir Savo pirmuosius mokinius, Jėzus siunčia mus į pasaulį, kad pristatytume Kristų tiems, kam galime, ir paskelbtume išganymo pažadą, kurį Jis siūlo visai žmonijai.

Kiekvienam iš mūsų tekęs iššūkis, tai sąmoningai plėsti asmeninę tarnystę. Todėl gali tekti keisti gyvenimo būdą, siekiant bendrauti daugiau su tais, kurie nesilanko bažnyčioje. Tai nereiškia, kad eisime į kompromisą ir nepaisysime principų, įsitikinimų ir vertybių, bet ieškosime galimybių, kur galime ramia sąžine bendrauti su kitais taip, kad galėtume su jais susidraugauti ir tapti Dievo tiesos kanalu.

Dažnai išsiunčiame kvietimus, kad žmonės ateitų pas mus, tačiau Jėzus liepė mums eiti pas juos. Taigi turime savęs paklausti, ar ne per daug pasitraukėme iš pasaulio ir dėl to suprastėjo sugebėjimas evangelizuoti?

Pažvelkite į save, ar esate linkęs į nuošalumą, atsiskyręs nuo pasaulio? Galbūt pasaulyje jaučiatės pernelyg jaukiai? Kaip galite išmokti būti pasaulyje (ir liudyti kitiems), bet nebūti iš pasaulio?

Toliau tyrinėkite: Išsiaiškinkite, kaip jūsų tarnystė dera su jūsų bažnyčios bendrais planais.

Nors daugelis vietinių bendruomenių skyrių gali turėti gerai organizuotą programą ir būti ganėtinai užimti, yra tikimybė, kad tas skyrius nežino, kas vyksta kitose bažnyčios srityse.

Be to, įmanoma, kad ne kiekvienas skyrius žino bendrą bažnyčios evangelizacinį planą, todėl negali prisidėti prie jo įgyvendinimo. Skatinimo, paramos ir tinkamo vertinimo tikslais, geriausia, kad jūsų tarnystė, evangelizacija ir liudijimas būtų bendros bažnyčios strategijos dalis. Norint tai pasiekti, svarbu atsižvelgti į šiuos pasiūlymus:

– Susitikite su savo pastoriumi, vyresniuoju arba evangelizacijos vadovu, kad sužinotumėte, kokie yra, jei yra, iškelti Evangelijos skelbimo ir liudijimo tikslai ir kokios strategijos laikomasi šiems tikslams pasiekti. Atminkite, kad jūs bandote sužinoti, kaip jūsų pasirinkta evangelizavimo ir liudijimo veikla derės su bažnyčios planais.

– Gali būti, jog evangelizacinės veiklos bažnyčioje yra daug, tačiau nėra dokumentuose užsibrėžtų tikslų ar strategijos. Tokiu atveju prašykite susitikimo su pastoriumi, vyresniuoju arba evangelizacijos vadovu ir pasiteiraukite, kokie yra jų asmeniniai tikslai, susiję su evangelizacija. Diskusijų metu užsirašinėkite. Jūs mėginate susidaryti bendrą paveikslą, kuris padės išsikelti tikslus ir išsiaiškinti evangelizacijos būdus.

– Šiame etape galite nuspręsti prisijungti prie jau veikiančios evangelizacinės tarnystės. Tačiau, jei jūsų pasirinkta tarnystė yra susijusi su nauja evangelizacijos arba liudijimo sritimi, reikės surinkti nedidelę grupę žmonių, kurie pasidalins savo vizija. Užsirašykite savo tikslus ir strategiją, kuri padės pasiekti šiuos tikslus.

Klausimai aptarimui:

1. „Pernelyg dažnai pamokslo, girdėto iš sakyklos, įtaka prieštarauja tam, ką liudija tikinčiųjų gyvenimas.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, t. 9, 21 p.) Ką liudija jūsų gyvenimas, o ne žodžiai ar išpažįstama tiesa?

2. Pagalvokite apie savo bažnyčią bendrai. Ar ji integruota į bendruomenę? Jeigu jūsų bažnyčia dingtų rytoj, kas pasikeistų visuomenėje? Ar apskritai kas nors pasikeistų?

Balandžio 14–20 d.

Šią savaitę skaitykite: 1 Pt 4, 10; Jn 16, 8. 13; 1 Kor 12, 28–31; Apd 2, 40–47; 13, 4–5.

Įsimintina eilutė: „Tai Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui“ (Ef 4, 11–12).

Pagrindinė mintis: Dvasinės dovanos yra ypatingos savybės, suteiktos kiekvienam nariui. Jos turi būti naudojamos Dievo šlovei ir sielų gelbėjimui.

Kaip bažnyčia, mes teisingai pabrėžiame dvasinę pranašystės dovaną, bet ne visada pabrėžiame kitų dvasinių dovanų svarbą. Vis dėlto jos svarbios. Tai aiški biblinė doktrina. Taigi kaip bažnyčia turime rimtai žiūrėti į šias dovanas, kad nariai jaustųsi patogiai jas gaudami ir panaudodami.

Gaila, kad daug bažnyčios narių nenaudoja jiems suteiktų dovanų. Tai lemia daug priežasčių. Kartais taip yra dėl pačių narių kaltės. Kartais, galbūt, galima nuveikti daugiau, skatinant narius atrasti dovanas ir naudoti jas tarnaujant bei evangelizuojant su Šventosios Dvasios pagalba. Nenaudoti suteiktų dovanų yra tiesiog švaistymas.

I. Apdovanotieji tikintieji

Paprašius, daug bažnyčios narių turėtų ilgai ir sunkiai pagalvoti, kol padarytų išvadą, kad jie neturi jokios Biblijoje nurodytos dvasinės dovanos, nors daugelis šių žmonių tikriausia jau naudojosi ja. Jie tiesiog sąmoningai to nepripažino. Kai kurie formaliai nėra atradę savo talentų, tačiau tarnauja tose srityse, kurioms jaučiasi pašaukti, ir bažnyčia patvirtina jų tarnystę. Labai dažnai dvasinės dovanos, atsiskleidžiančios seminare, tik patvirtina jau pasireiškusias dovanas tarnystėje. Todėl įmanoma, kad žmonės naudojasi dvasine dovana vadovaujami Šventosios Dvasios, nors oficialiai ji nebuvo įvardyta.

Kita vertus, yra tokių, kurie sunkiau įsitraukia į bažnyčios veiklą, nes jie nelaiko savęs apdovanotais. Svarbu skatinti juos atrasti jų talentus ir sąmoningai juos naudoti.

1. Perskaitykite 1 Pt 4, 10. Ką ši eilutė pasako apie tų pasišventimą Viešpačiui, kurie turi kažkokią dovaną?

Jau matėme, kad kiekvienas tikintysis turi tarnauti, todėl neturėtų stebinti tai, jog Dievas apdovanos mus atlikti tam tikras pareigas. Taigi visi, kurie priima didįjį pavedimą kaip asmeninį paliepimą iš Dievo ir įsitraukia į šią veiklą, bus Dvasios apdovanoti. Kalbant apie sielų gelbėjimą, Dievas žino, ko ir kada reikia.

Perskaitykite 1 Kor 12, 11. Tekstas rodo, kad dvasines dovanas tikintiesiems duoda Šventoji Dvasia ir parengia šventuosius kiekvienam geram darbui (žr. Ef 2, 10). Šventoji Dvasia ne tik suteikia tikintiesiems dvasines dovanas, bet taip pat, kaip pasakyta Apd 1, 8, įgalina mus naudoti jas.

Nė vienas iš Biblijos tekstų, susijusių su dvasinėmis dovanomis, nėra tapatūs. Tai rodo, kad dovanų sąrašai nėra išsamūs, t.y. į sąrašą gali būti įtrauktos ir kitos dovanos.

Pagalvokite apie žodžio dovana reikšmę. Ką jis pasako jums apie atsakomybę naudoti tai, kas buvo suteikta jums dovanai, kad dirbtumėte Viešpaties darbą (o ne kažkokiam kitam tikslui)?

II. Dvasia ir Jos dovanos

Tam tikra prasme asmens dvasinės dovanos apibrėžia jo vietą vietinėje bendruomenėje. Kitaip tariant, atrasti dvasines dovanas reiškia atrasti tai, kur Viešpats nori, kad tarnautume Kūne. Ar kada buvote paprašyti dalyvauti tokioje srityje, kuri jūsų tiesiog nedomina? Ar pažįstate žmonių, kurie ėmėsi tam tikrų pareigų bažnyčioje, tačiau vėliau atsistatydino, nes jautė, kad šis darbas ne jiems? Greičiausia jie buvo paprašyti imtis tam tikrų pareigų, kurioms jie nei pašaukti, nei apdovanoti. Nors taip nutinka, tai neturi būti pavyzdžiu.

2. Perskaitykite Apd 13, 1–3. Kas čia nutiko ir ką tai sako apie pašaukimo tarnystei svarbą?

Svarbu, kad Šventoji Dvasia pašauktų mus tarnauti Dievui. Barnabą ir Saulių pašaukė ir apdovanojo ta pati Dvasia. 2 eilutėje yra svarbi informacija. Barnabas ir Saulius jau buvo įsitraukę į Viešpaties darbą, ir tik vėliau jie buvo pašaukti konkrečiai tarnystei. Žinome, kad tai buvo konkreti tarnystė, nes Simeonas ir Manaenas tuo metu nebuvo pašaukti.

Prieš Jėzui užžengiant į dangų, Jis pažadėjo, kad Šventoji Dvasia bus mūsų Pagalbininkė. Dvasios darbo dalis yra aprūpinti mus priemonėmis skelbti Evangeliją. Jei Ji teikia mums dovanas atlikti užduočiai, tada jos tikrai svarbios, ir mes turime jomis naudotis.

3. Ką šie tekstai kalba apie Dvasios veikimą mumyse? Jn 16, 8. 13; Apd 13, 4; Rom 8, 11; Apd 1, 8.

Supratus, kodėl Dvasia teikia dvasines dovanas, paaiškėja, kokios jos svarbios tiems, kuriuos mes siekiame atvesti pas Kristų. Dėl to, kad Šventoji Dvasia pašaukia ir apdovanoja, kiekvienas tikintysis yra įvairiais būdais įsitraukęs į Evangelijos skelbimą.

Nors kartais galime tam tikras dovanas palaikyti svarbiomis arba ypatingomis, iš tikrųjų visos dovanos yra labai svarbios bažnyčios gyvenime ir misijoje. Nors kartais apdovanotus evangelistus, pamokslininkus ar mokytojus „aukštiname“, dovanos, kurios ugdo ir moko, yra tokios pat svarbios.

III. Dvasinių dovanų atradimas

Atrasti dvasines dovanas – nesunku. Galima greitai pastebėti pastoriaus ir kitų vadovų bažnyčioje talentus. Viskas, ką reikia padaryti, tai stebėti, ką jie daro ir kaip žmonės reaguoja į jų tarnystę. Tačiau atrasti asmeniškai mums suteiktas dvasines dovanas – tai jau visai kitas reikalas.

Dvasinių dovanų atradimo procesas kartais buvo pateikiamas ganėtinai paprastai. Tereikia užpildyti aprašą, pritaikyti formulę ir atrandate savo dovaną. Daug bažnyčios narių bandė atrasti savo dvasines dovanas tokiu būdu, tačiau nusivylė, kai vietinėje bendruomenėje jiems nebuvo skirta tinkama vieta, kur jie galėtų panaudoti savo dovanas.

Tinkamas dvasinių dovanų seminaras galbūt yra paprasčiausias būdas atrasti dvasines dovanas. Tačiau tai tik paieškos pradžia, anot pačių seminarų.

4. 1 Kor 12, 28–31. Ką Paulius sako apie dvasines dovanas šiose eilutėse?

Šios eilutės neleidžia mums visiems trokšti vienos ar dviejų dovanų, kurios dažnai laikomos geriausiomis. Čia Paulius moko, kad dvasinės dovanos yra skirstomos atsižvelgiant į poreikius ir konkrečias aplinkybes, su kuriomis susiduria vietinė bendruomenė. Todėl geriausios dovanos būtų tos, kurios įgalintų vietinės bendruomenės narius tarnauti.

Apmąstydami dovanas, kurias galėtumėte turėti, paisykite, ką sako kiti bažnyčios nariai. Komiteto nariai, renkantys įvairius vadovus ir grupes ateinantiems metams, ieško žmonių, kurie jau rodo susidomėjimą ir sugebėjimą atlikti tam tikrą tarnystę.

Kai kas nors sako, kad yra įsitikinęs, jog jūs efektyviai atliktumėte tam tikrą tarnystę, tai gali būti jūsų dovanos patvirtinimas. Būtų išmintinga įsiklausyti ir melstis dėl to.

Dvasinių dovanų seminaro rezultatai, kartu su tikinčiųjų patvirtinimu ir bandomuoju laikotarpiu tam tikroje tarnystės srityje, aiškiai parodytų, kokias dovanas Viešpats jums davė.

Jūsų manymu, kokias dovanas turite ir kodėl taip manote?

IV. Kitos dovanos

Galvojant apie dvasines dovanas, liudijimą ir Evangelijos skelbimą, esame linkę daugiausia dėmesio skirti evangelizacijai, pamokslavimui ir mokymui. Tačiau ne visos dovanos yra tiesiogiai susijusios su evangelizacija. Jas naudojant, dovanų poveikis bažnyčios misijai bus įvairus.

5. Dar kartą perskaitykite Apd 6, 1–4. Žmonėms buvo pavesta panaši atsakomybė kaip ir šiandieniams diakonams. Kokias priežastis mokiniai pateikė nenorėdami atlikti šio darbo? Kaip turime suprasti čia parodytą principą?

Naujai išrinkti diakonai prisidėjo prie ankstyvosios Bažnyčios bendros evangelizacinės programos, atlaisvindami mokinius, kad jie galėtų atsidėti evangelizacijai ir pamokslavimui. Mes diakonų elgesį galėtume neprilyginti dvasinėms dovanoms, kurios pasitarnautų evangelizacijai, vis dėlto toks elgesys darė įtaką evangelizacijai. Įmanoma, jog dėl diakonų tarnystės teikti pagalbą skurstančioms našlėms, žmonės buvo labiau pasirengę klausytis skelbiamos Evangelijos. Vienas Dievas žino, kiek pasitarnavo šie žmonės atlikdami savo vaidmenį.

Kad bažnyčia funkcionuotų, būtini vadovai ir administratoriai finansų bei kitose srityse. Tarnaujantiems savo Viešpačiui būtina suprasti, kad jie yra komandos dalis ir kad jų indėlis yra labai svarbus bažnyčios evangelizacinei veiklai.

6. Perskaitykite Apd 2, 40–47. Kokios dvasinės dovanos pasireiškė čia, ir kokie padariniai buvo ne tik liudijimui, bet mokinystei? Kokias svarbias pamokas galime čia įžvelgti?

Žodis didino Apd 2, 47 pavartotas ta prasme, kad žmonės jungėsi prie bendruomenės. Naujai atsivertę net tik įsitraukė į bažnyčią, jie taip pat bendravo, jais buvo rūpinamasi. Todėl galime daryti išvadą, kad tame didėjančiame būryje pasitaikė ir administravimo, vadovavimo, svetingumo ir pastorystės dvasinių dovanų. Tai yra geras pavyzdys, kaip asmeninės dvasinės dovanos pasitarnauja visai bažnyčiai.

Pagalvokite apie jūsų vaidmenį, jūsų tarnystę bažnyčioje. Kur ji dera visos bažnyčios tarnystės kontekste?

V. Dovanos ir krikščioniška atsakomybė

Dvasines dovanas atrandame ne tam, kad patenkintume smalsumą, bet žinotume, ką Viešpats mums pavedė atlikti ir kad rastume savo vietą bažnyčios Kūne. Tai, žinoma, yra didelė atsakomybė, siekiant įvykdyti tai, kam Dievas mus apdovanojo.

7. Palyginkite Rom 12, 4; 1 Kor 12, 12; ir Ef 4, 16. Ką šios eilutės pasako apie dvasines dovanas ir Kūną?

Reikšminga, kad trijų pagrindinių skyrių, kuriuose išvardintos dvasinės dovanos, kontekste kalbama apie Bažnyčios Kūną. Tai rodo, kad nors asmuo gali liudyti arba evangelizuoti asmeniškai, kaip Pilypas Etiopijos iždininkui (Apd 8), kiekvienam iš mūsų tenka atsakomybė naudoti mums suteiktas dovanas per bažnyčią.

Kaip jau matėme, kad ir ką bažnyčia darytų, jai turi vadovauti Šventoji Dvasia. Mūsų pareiga ieškoti Dievo valios ir neprieštarauti tam, ką Dvasia apreiškia. Nedera planuoti, o tada prašyti, kad Dievas palaimintų. Dažnai klausiame: „Ką mūsų bažnyčia gali padaryti dėl Dievo?“ Būtų geriau, jei atrastume, ką Dievas jau daro Savo tautoje, ir įsitrauktume į tai.

8. Ką Mt 10, 19–20; Apd 13, 4–5; 16, 6–7 sako apie tai, kaip mokiniai buvo vedami Šventosios Dvasios?

Mokiniai leido Šventajai Dvasiai vadovauti jų tarnystei. Kartais jie bandė imtis darbo, bet Šventoji Dvasia juos sulaikė. Greičiausia Paulius gavo regėjimą, kuriame nurodymus davė Šventoji Dvasia, kur mokiniai turėtų dirbti (žr. Apd 16, 9–10).

Dvasinės dovanos turi būti naudojamos atsakingai. Geriausias būdas tai užtikrinti – bendrauti su Dvasia. Privalome išlaikyti bažnyčios vienybę. Jei mus ves Dvasia, būsime vieningi. Dvasia vadovauja asmenims ir bažnyčiai. Vesdama vieną narį, Ji veda visą bažnyčią. Dvasia neatskiria asmenų nuo Kūno.

Pasišventę Kristaus tarnystei galime tikėtis, kad įvyks daug dalykų, nes ant mūsų bus išlieta Šventoji Dvasia. Svarbiausia mums ir bažnyčiai bendrai, būti pasirengusiems gauti tai, ką Dvasia suteikia.

Toliau tyrinėkite: Suraskite (arba organizuokite) apmokymus tarnystei.

Jei nusprendėte liudyti ir evangelizuoti bei aptarėte tai su savo pastoriumi arba evangelizacijos vadovais, atėjo laikas apsvarstyti pasirengimą. Jei norite daryti įtaką žmonėms dėl Jėzaus, apmokymas yra svarbu. Atminkite, veikdami kaip komanda, o ne atskirai, užtikrinsite paramą ir sėkmę. Toliau aprašytos sritys, kurioms šią savaitę buvo skirtas ypatingas dėmesys.

Pasitarime  su savo pastoriumi ir evangelizacijos vadovu aptarkite, kokių (jei reikia) mokymų galima būtų imtis. Apmokymai nebūtinai turi vykti vietinėje bendruomenėje. Paieškokite galimybių dalyvauti regioniniuose mokymuose arba rėmėjų, kurie apmokėtų tam tikrus seminarus, jei įmanoma.

Kita galimybė būti apmokytiems, paprašyti pastoriaus arba kitų vadovų, kad būtų surengtas evangelizacijos ir liudijimo seminaras vietinėje bendruomenėje. Jeigu išlaidos yra pernelyg didelės arba žmonių, norinčių būti apmokytais, yra pernelyg mažai, kodėl nepareklamavus regioninių mokymų, kurie vyktų jūsų bendruomenėje?

Mokydamiesi liudyti ir evangelizuoti, apsvarstykite, kokie ištekliai yra po ranka. Susipažinimas su ištekliais ir kaip juos naudoti yra svarbi pasiruošimo tarnystei dalis.

Dvasinis pasirengimas yra itin svarbus liudijant ir evangelizuojant. Aiškiau suprasite asmeninius dvasinius poreikius pradėję tarnauti Dievui. Prašydami, kad ant jūsų būtų išlieta Šventoji Dvasia ir kai tai nutiks, galėsite atlikti svarbesnę tarnystę. Melskite, kad Šventoji Dvasia vadovautų jums ir jus naudotų.

Klausimai aptarimui:

1. „Dievas bažnyčiai suteikė skirtingas dovanas. Jos yra brangios. Jei tinkamai naudojamos, jos gali pasitarnauti parengiant žmones Kristaus atėjimui.“ (E. Vait, „Gospel workers“, 481 p.) Apsvarstykite, kiek dvasinės dovanos pabrėžiamos jūsų vietinėje bendruomenėje. Ką galite padaryti, siekiant padidinti jų panaudojimą?

2. „Ne visi žmonės gauna vienodas dovanas, bet kiekvienam Viešpaties tarnui yra pažadėta kokia nors Dvasios dovana.“ (E. Vait, „Paslėpti lobiai“, 291 p.) Kaip galime padėti skatinti visus bažnyčios narius atrasti, ugdyti ir naudoti dvasines dovanas? Kodėl tai daryti svarbu?

Balandžio 7–13 d.

Šią savaitę skaitykite: Ef 4, 12; 2 Kor 5, 15–20; Jn 4, 35–41; 1 Tes 1, 5–8; Apd 14, 27.

Įsimintina eilutė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).

Pagrindinė mintis: Pernelyg dažnai evangelizacija ir liudijimas laikomi tik pastoriaus pareiga. Šis požiūris yra klaidingas.

Anot Petro, Dievo tauta yra laikoma karališkąja kunigyste. Kadangi kunigams buvo pavesta tarnauti, iš to kyla, kad mes esame pašaukti „kunigystei“, t.y. tarnystei. Tačiau turime suprasti, kad nesame pašaukti tik atlikti tarnystę. Pirmiausia ir svarbiausia, Dievas kviečia mus užmegzti santykius su Juo. Tai padarę, būsime priversti dalytis su kitais tuo, ką Dievas padarė ir daro dėl mūsų. Tai yra asmeninio liudijimo širdis ir siela.

Todėl kiekvienas iš mūsų turi tarnauti ir skelbti bei šlovinti Jį už tai, kad Jis pašaukė mus iš tamsos į Savo nuostabią šviesą.

Šią savaitę tyrinėsime kiekvieno nario tarnystės sąvoką ir pamatysime, kaip kiekvieno patyrimas prisideda prie bendros bažnyčios tarnystės. Kiekvienas iš mūsų turime atlikti vaidmenį evangelizacijos darbe.

I. Kiekvieno nario tarnystė

Pernelyg dažnai krikščionys verkšlena, ​​neva jie nepakankamai talentingi, kad galėtų daryti tai, kas reikšminga. Velnias tikrai nori, kad mes taip galvotume, tačiau Biblijoje parašyta, kad visiems krikščionims Dievas pavedė tarnystę. Reikia sužinoti, ką Dievas mums pavedė ir Jam padedant nuspręsti, kaip tai panaudoti Jo šlovei.

1. Ištyrinėkite Ef 4, 12 ir 2 Kor 5, 15–20. Kas šiose eilutėse pasakyta apie kiekvieno tikinčiojo tarnystę?

Paulius rašė, kad šventieji yra aprūpinti tarnystei. Kiekvienam, kuris Jėzaus auka buvo sutaikintas su Dievu, buvo pavesta sutaikinimo tarnystė ir jis yra Kristaus atstovas. Atstovas – tai asmuo, atstovaujantis valstybės vadovui. Ši sąvoka pabrėžia asmeninius santykius tarp Kristaus ir visų, kurie buvo sutaikinti, nes jie neša Jo meilės ir malonės žinią į pasaulį.

Žodis tarnystė dažnai yra painiojamas. Šiandien tarnyste laikoma kažkas, ką daro pastorius. Žinoma, atliekantys pastoriaus tarnystę atlieka tam tikras konkrečias pareigas ir turi tam tikrą patirtį, tačiau Šventajame Rašte aiškiai sakoma, kad pastoriaus darbo dalis yra parengti narius asmeninei tarnystei.

Naujasis Testamentas pateikia įrodymų, kad pradžioje tikintieji suprato kiekvieno nario tarnystės sąvoką. Kad ir kur jie eidavo, kad ir kokiose aplinkybėse atsidurdavo, visi skelbė Viešpatį Jėzų (žr. Apd 8, 1–4).

Yra ir kitas būdas, kuriuo Jėzus parodo, kad mes visi turime atlikti konkrečią tarnystę. Jis aiškiai pareiškė, kad atėjo tarnauti (žr. Mt 20, 28; Lk 22, 27). Jis taip pat aiškiai pasakė, kad Jo mokiniai turi tarnauti (žr. Mt 23, 11; 20, 26–27). Jei tai ne tarnystė, tikra tarnystė, tada kas?

Jėzus ne tik liepė tarnauti, Jis leidžia suprasti, kad tarnavimas yra ryšys su Juo. Šiose eilutėse aprašytas tokio asmens gyvenimas, kuris turi bendrauti su kenčiančiu Tarnu Jėzumi Kristumi. Jos taip pat patvirtina, kad esantys Kristuje tęsia Jo tarnystę.

Ar esate pasiruošęs tarnauti kitiems? Ar tai jums natūralu, ar esate linkęs gauti iš kitų, o ne duoti? Kaip galite ugdyti tarnystės požiūrį?

II. Reikia darbininkų

Kartais mes siunčiami ten, kur kiti paruošė dirvą, sėjo ir laistė. Nors gali pasitaikyti reta proga, kai vienas asmuo aria, sėja, laisto ir pjauna, tačiau tai paprastai yra išimtis. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vieną dieną pasiduoda mūsų įtakai, kitą – jau ne, todėl turime būti pasirengę tęsti kitų pradėtą evangelizacinį darbą.

2. Perskaitykite Jn 4, 35–41. Laikas, kai jau reikia pjauti derlių, dažnai džiugina, bet ką šios eilutės pasako apie tai, jog turime džiaugtis su tais, kurie prisidėjo?

Paprastai, kai kalbame apie pjūtį, nurodome tam tikrą metų laiką, kai reikia pjauti derlių. Dauguma pasėlių pjaunami tam tikrą sezoną. Tačiau dvasinėje srityje nustatyto laiko nėra. Jėzus tai pabrėžė Jn 4, 35. Žemės ūkio srityje derlius gali pribręsti per keturis mėnesius, bet tie, kurie ruošiasi priimti Jėzų, tai padaryti gali bet kada.

Prie Jokūbo šulinio Jėzus sėjo Evangelijos sėklą samarietės širdyje. Ji, savo ruožtu, sėjo sėklą Sicharo žmonių širdyse. Jie ėjo su Jėzumi greta boluojančių laukų. Kaip mokinius, taip ir mus Viešpats ragina būti pasirengusius pjūčiai.

3. Pavyzdžiui, 2 Pt 3, 9. Kodėl Dievas taip nori, kad darbininkai eitų pjauti derliaus?

Dėl didžios Dievo meilės ir užuojautos žmonijai Jis trokšta, kad darbininkai eitų nuimti derliaus (žr. Mt 9, 36–38). Atsižvelgiant į šiandienes aplinkybes, derlius vis dar atrodo didelis, o darbininkų maža. Mokiniams buvo liepta melstis, kad būtų atsiųsti darbininkai pjūčiai. Kaip šiandieniai mokiniai, turime melsti darbininkų, ir Šventoji Dvasia atvers duris daryti tai, kam esame pašaukti.

Apgalvokite kelias praėjusias dienas. Kiek galimybių turėjote paliudyti savo tikėjimą, t.y. pasėti keletą sėklų, kurios galėtų vieną dieną subrandinti derlių? Keliomis galimybėmis pasinaudojote? Kelias praleidote?

III. Savarankiški, bet kartu

Vietinė bendruomenė nėra tiesiog atskirų žmonių bendruomenė, kartą per savaitę porą valandų susiburianti tame pačiame pastate. Anot Šventojo Rašto, bažnyčia yra grupė žmonių, glaudžiai susijusių kaip žmogaus kūno dalys. Tačiau yra tikimybė, kad žmonės gali susitikti, bet nebūti vienas kūnas bibline prasme. Deja, taip gali būti daugelyje bažnyčios gyvenimo sričių, tačiau dėmesį sutelksime į evangelizaciją ir liudijimą.

4. Pavyzdžiui, Ef 4, 16. Kaip augtų kūnas, ar jis būtų veiksnus, jei netektų alkūnės, riešo, kelio sąnarių? Ir ką Pauliaus apibūdintas panašumas pasako apie tikinčiųjų kūną, kuriems buvo pavesta evangelizuoti?

Apaštalas Paulius sako, kad bažnyčios kūnas auga, kai visi nariai atlieka savo funkciją. Ką tai sako apie bendruomenes, kurios neauga? Reaguojant, pirmiausia galėtume kaltinti tuos, kas, mūsų nuomone, neatlieka savo funkcijos. Tai gali būti tiesa, bet pagalvokite, kaip dažnai bendruomenės atima galimybę prisidėti prie kūno? Jei bažnyčios vadovai nesupranta „visų tikinčiųjų tarnystės“ principo, jie nesieks, kad visi bažnyčios nariai būtų įsitraukę ir tarnautų.

5. Perskaitykite 1 Tes 1, 5–8. Ką tesalonikiečiai darė su Evangelija, kurią jie gavo iš Pauliaus?

Tesalonikos bendruomenė yra pavyzdys, kaip gavus Evangeliją ji buvo perduodama. Tai vis dar yra Dievo valia, kad Jo Bažnyčia veiktų tokiu būdu.

Palaimų, kai kiekvienas narys atlieka savo darbą ir įgyvendina suplanuotą bažnyčios evangelizacinę strategiją, yra daug. Daugiausia dėmesio skirsime skatinimui ir atskaitomybei. Dirbant išvien galima rimtai apsvarstyti šias sritis. Dėl bendruomeniško skatinimo stokos daug tarnysčių žlugo. Nors nariai gali turėti ypatingų talentų ir dovanų, siekti bendrų tikslų yra geriausia. Taip pat, bendruomeniška veikla skatina atskaitomybę, ne blogąja prasme, bet peržiūros ir įvertinimo prasme.

Kokiais būdais galėtumėte glaudžiai bendradarbiauti su bažnyčios nariais, stengiantis užmegzti ryšį su aplinkiniais? Kodėl taip lengva tapti pernelyg patenkintais, apsnūsti ir dėmesį nukreipti į save?

IV. Bendradarbiavimas su Dievu

Praeitoje pamokos dalyje pažymėjome, kad evangelizuojant svarbu bendradarbiauti su bažnyčios nariais. Taip pat turime suprasti, kad siekiame įgyvendinti dieviškąjį tikslą. Taigi, apmąstydami, kaip liudyti ir evangelizuoti, bažnyčios nariai turi jausti, kad jie bendradarbiauja su Dievu, kuris skatina, nukreipia, įgalina ir augina.

6. Perskaitykite Apd 2, 47 ir 1 Kor 3, 5–9. Koks yra Dievo įtakos padarinys, bažnyčiai skelbiant Evangeliją?

7. Perskaitykite 2 Pt 3, 9 ir Tit 2, 11. Kas skatina ir įgalina tikinčiuosius bendradarbiauti su Dievu?

Šventajame Rašte gausu Dievo meilės įrodymų Jo kūrinijos vainikui – žmonėms. Tai nestebina, kad Jis ėmėsi iniciatyvos išganyti žmoniją. Tiesą sakant, kryžiaus pakaktų įrodyti Dievo meilę, kiek Jis nori, kad mes būtume Jo amžinoje karalystėje. Viešpats iš tikrųjų ištiesė ranką ir palaimino mus Savo malone, ir ši nuostabi malonė, kaip paaiškėjo per kryžių, sukelia mumyse norą dalytis tuo, ką gavome dovanai (žr. Mt 10, 8).

Nors kartais mokiniai stengėsi dirbti atskirai (žr. Mt 17, 14–21), dažniausia dangus ir žmonės bendradarbiavo.

Jėzus pašaukė pirmuosius mokinius ir pažadėjo padaryti juos žmonių žvejais. Jis mokė ir paruošė juos, ir per jų tarnystę daugelis įtikėjo. Tačiau buvo ir kitas dalykas, kurio prireikė Jėzui užžengus į dangų – tai Šventosios Dvasios, įgalinusios ankstyvąją Bažnyčią liudyti ir evangelizuoti.

Tie, kurie šiandien įsitraukia į evangelizaciją, vis dar bendradarbiauja su Dievu, nešdami išganymo žinią kitiems. Turime melstis, kad Šventoji Dvasia mokytų mus, kaip pristatyti Dievo meilę, ir parodytų būdus, kaip pasiekti širdis tų, kuriems reikia Išgelbėtojo. Turime suprasti, kad be Viešpaties nieko negalime padaryti ir kad tik tikėjimu, paklusnumu, nuolankumu, noru mirti sau ir troškimu tarnauti kitiems galime būti efektyviausiais liudytojais Dievo rankose. Savasis „aš“ turi būti padėtas į šalį, kad Viešpats panaudotų mus kiek įmanoma efektyviau.

V. Ataskaitos bažnyčiai

Šią savaitę pabrėžėme kai kurias svarbias tikinčiojo atliekamo darbo detales. Dabar galima pakalbėti apie „ataskaitas“ (išsamiau tai apžvelgsime 12 savaitę). Liudijimo ir evangelizacijos ataskaitos bažnyčiai padeda skatinti ir laimina. Pateikiantys ataskaitas gali susilaukti bažnyčios narių paskatinimo, o klausantys ataskaitų ir sužinoję, ką Dievas įvykdo per Savo tautą, jaučia palaiminimą.

8. Perskaitykite Apd 14, 27 ir 15, 4. Jūsų nuomone, kodėl Bažnyčiai buvo pateikiami pranešimai?

Eilučių kontekstas parodo, kad pranešimai buvo pateikiami po ilgalaikės evangelizacijos. Tai reiškia, kad Bažnyčią domino Evangelijos skelbimas.

Visa Apaštalų darbų knyga yra ankstyvosios Bažnyčios pastangų ataskaita, kurioje gausu pamokų šiuolaikinei bažnyčiai. Tai pabrėžia ataskaitų svarbą. Tik pagalvokite, kokia būtų Apaštalų darbų knygą, jei evangelizacinė veikla joje nebūtų užrašyta.

9. Perskaitykite Mk 6, 30. Jūsų nuomone, kodėl mokiniai papasakojo Jėzui tai, ką jie nuveikė?

Tiesa, kad asmeninis liudijimas ir evangelizacija vyksta spontaniškai. Taip pat tiesa, kad bažnyčia bendrai turi būti suplanavusi tikslingą evangelizaciją. Bendra bažnyčios strategija padeda išlaikyti dėmesį ir pažangą. Ji taip pat suteikia nuolatines galimybes įvertinti ir pranešti. Ataskaitos tai ne tik pasiekimų įvardijimas. Jos padeda bažnyčiai ir tiems, kurie liudija, suprasti, kad jie bendradarbiauja su Viešpačiu.

Kai kurie žmonės delsia ruošti ataskaitas, nes nerimauja, kad tai savotiškas gyrimasis pasiekimais. Tačiau mūsų ataskaitos pašlovina Dievą ir sustiprina Jo bažnyčios tikėjimą. Ankstyvieji krikščionys šlovino Dievą, išgirdę apaštalo Pauliaus misijų ataskaitas (žr. Apd 21, 19–20).

Jei bažnyčiai praneštumėte apie paskutiniąsias savo evangelizacines pastangas, ką norėtumėte pasakyti? Ką jūsų atsakymas pasako apie jus ir apie tai, ką, galbūt, reiktų pakeisti?

Toliau tyrinėkite: Tarnystės pasirinkimas.

Praėjusią savaitę buvome raginami apsvarstyti galimybes liudyti ir evangelizuoti bei užsiimti tam tikra veikla, kuri patinka arba kurioje galėtumėte dalyvauti, jei mūsų paprašytų. Iššūkis jums šią savaitę – nuspręsti dėl evangelizacinės veiklos ir įsitraukti į ją. Štai į kokias pagrindines sritis bus atkreipiamas dėmesys šią savaitę.

Peržiūrėkite evangelizacinės veiklos, į kurią galėtumėte įsitraukti, sąrašą. Sutrumpinkite sąrašą iki dviejų ar trijų evangelizacinių tarnysčių, atsižvelgiant į savo talentus ir į tai, kokioje srityje, jūsų manymu, Dievas pašaukė jus tarnauti.

Dar kartą sutrumpinkite sąrašą, atsižvelgdami į tai, kiek laiko kiekvieną savaitę galėsite nuolat skirti tarnystei. Taip pat atsižvelkite į tai, kad jums teks įsipareigoti dvylikai mėnesių, t.y. viską suplanuoti, įgyvendinti ir įvertinti.

Pasirinkite tarnystę ir papasakokite savo pastoriui arba asmeninės tarnystės vadovui apie norą užsiimti pageidaujama veikla. Paprašykite susitikti su jais, kad galėtumėte pristatyti savo mintis ir troškimus. Paklausinėkite apie evangelizacinius planus ir pagalvokite, ar galėtumėte prisijungti įgyvendinant jau parengtus sumanymus (jei tokių yra).

Nuolankiai paprašykite pastoriaus ir asmeninės tarnystės vadovo pasidalyti savo mintimis apie jūsų tinkamumą. Jie nori, kad jums sektųsi tarnauti, todėl jų patarimai bus neįkainojami.

Klausimai aptarimui:

1. Kaip ši ištrauka yra susijusi su Biblijos tiesa – visų tikinčiųjų kunigyste? Kaip ji pabrėžia tai, kad visi nariai turi bendradarbiauti? „Dievo darbas šioje žemėje nebus baigtas, jei mūsų bažnyčios nariai, vyrai ir moterys, nesusivienys bendroms pastangoms su tarnautojais ir bažnyčios vadovais.“ (E. Vait, „Gospel Workers“, 352 p.)

2. Klasėje aptarkite, kokią strategiją jūsų bendruomenė gali priimti, kad padėtų nariams suprasti, jog jie yra svarbūs liudijimui ir evangelizacijai. Ką galite padaryti, kad kuo daugiau narių dalyvautų?

Kovo 31– balandžio 6 d.

Šią savaitę skaitykite: Apd 4, 33; 13, 48; 1 Jn 1, 3; Apd 13, 1–49; 22, 2–21; 1 Pt 3, 15.

Įsimintina eilutė: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

Pagrindinė mintis: Jei turime vykdyti didįjį pavedimą, t.y. skelbti Evangeliją, reikia suprasti, kas turima galvoje, kalbant apie evangelizaciją ir liudijimą.

Darbuotojui dažnai duodamas darbo aprašymas. Tai išsamus pareigų apibūdinimas. Biblijoje taip pat yra „darbo aprašymas“ Dievo žmonėms. 1 Kor 15, 58 apaštalas Paulius ragino tikinčiuosius Korinte būti tvirtiems ir nepajudinamiems, vis uoliau dirbti Viešpaties darbą. Nors Paulius konkrečiai neapibrėžė pačio darbo, panašia tema apaštalas rašė 1 Kor 16, 10, minėdamas evangelizaciją ir liudijimą apie Jėzų Kristų bei išgelbėjimo planą. Taigi Pauliaus pastaba 1 Kor 15, 58 tikrai yra susijusi su Evangelijos skelbimu.

Šią savaitę tyrinėsime, ką reiškia evangelizacija ir liudijimas; kitaip tariant mėginsime suprasti biblinį darbo aprašymą.

I. Evangelizacija – tai…

Aiškų evangelizacijos paveikslą susidarome apžvelgę pirmųjų evangelistų veiklą. Nepaisant jų ir mūsų laikotarpio skirtumų, pasaulis buvo ir tebėra nuodėmingas, puolęs, todėl jam reikia vilties ir išgelbėjimo. Prieš daugiau kaip šimtmetį vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris šiek tiek perdėtai (jis buvo žinomas kaip „filosofas pesimistas“) apibūdino žmogiškąją būklę: „Nėra žmogaus, kuris nebūtų pagalvojęs daugiau nei kartą apie tai, kad jam nereiktų gyventi kitą dieną.“ (The World as Will and Idea, 204 p.) Mažai kas pasikeitė nuo apaštalų ar Šopenhauerio laikų. Taigi svarbiausios pirmojo šimtmečio evangelistų ir pamokslininkų mintys turi būti svarbiausios mums šiandien.

1. Perskaitykite Apd 4, 33; 5, 42; 2, 36–39; 7, 56; 13, 48. Kokios konkrečios temos, apie kurias mokiniai pamokslavo, turi būti įtrauktos į šiandienę evangelizaciją?

Evangelistas privalo turėti asmeninį amžinosios evangelijos pažinimą ir patyrimą. Būtent Evangelija sąlygoja tikėjimą, išpažintį, atsivertimą, krikštą, mokinystę ir amžinojo gyvenimo pažadą.

Žydų vadovai įžvelgė apaštalų drąsą, įtikinusią juos, kad pastarieji buvo su Jėzumi (žr. Apd 4, 13). Labiausiai tikėtina, kad vadovai padarė tokią išvadą todėl, kad atrodė, jog ši grupė vyrų negalėjo kalbėti apie nieką kitą, bet Jėzų, Jo gyvenimą ir mokymą. Evangelizacija ir liudijimas yra susiję su kalbėjimu apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kaip pastarieji veikė tikinčiojo gyvenimą ir kaip Jėzus gali paveikti aplinkinių gyvenimą, jei Jis yra priimtas kaip Viešpats ir Išgelbėtojas.

Svarbu evangelizaciją ir liudijimą laikyti nuolatiniu vyksmu, o ne trumpalaike programa. Ne tik pradinė šio vyksmo dalis yra gyvybiškai svarbi, bet ir vėlesnis rūpinimasis tikinčiaisiais. Žodis ištvermingai Apd 2, 42 rodo naujai įtikėjusių stiprų įsipareigojimą besitęsiančiai strategijai, susijusiai su jų dvasiniu augimu. Aišku, ankstyvajai Bažnyčiai evangelizacija buvo daug daugiau negu tik pamokslavimas. Evangelizacijos procesas nebuvo užbaigtas, kol žmonės netapo mokiniais ir neįsitraukė į vietinės tikinčiųjų bendruomenės veiklą.

Iš visų Evangelijos pažadų, kuris teikia jums didžiausią viltį? Kaip galite išmokti laikytis to pažado, kad ir kokios būtų aplinkybės?

II. Liudijimas – tai. . .

Liudytojas yra tas, kuris liudija, tas, kuris patvirtina tai, ką jis žino, tai, ką asmeniškai patyrė. Asmeninis krikščionio liudijimas apie Dievo darbą gali būti labai galingas. Kartą Jėzus išgydė apsėstąjį (žr. Mk 5, 1–19). Kai išgydytasis žmogus norėjo sekti Jėzumi, Jis pasakė jam: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“ (Mk 5,  19).

Be abejo, trumpo laiko, kurį Jėzus praleido su šiuo vyru, nepakako paruošti jį mokyti ar pamokslauti. Tikriausia jis buvo supažindintas tik su pagrindinėmis Evangelijos tiesomis.

2. Skaitykite Mk 5, 18–20; Apd 22, 15–16 ir 1 Jn 1, 3. Kokia bendra ir svarbi mintis kartojasi šiuose tekstuose?

Dievas skyrė mums atsakomybę dalytis tuo, kaip Jis pakeitė mūsų gyvenimą, kaip Jis pakeitė gadariečio gyvenimą ir kitų Savo mokinių.

Liudijimas, t.y. dalijimasis asmeniniu Dievo patyrimu raginant kitus priimti Kristų, nebūtinai turi būti toks organizuotas, kaip radijas, televizija ar evangelizacinis seminaras. Liudytojas gali būti labai spontaniškas (natūraliai, savaime vykstantis veiksmas), nes galimybė pasidalyti apie Jėzų gali pasitaikyti bet kur, bet kada ir su bet kuo. Todėl turime nuolat būti pasiruošę galimybei pasidalyti savo žiniomis ir patyrimu.

Kalbant apie liudijimo ir evangelizacijos santykį galima pasakyti, kad jie iš esmės yra skirtingos strategijos siekiant laimėti sielas Kristui. Liudijimas yra labiau spontaniškas ir trumpalaikis, o evangelizacija – ilgalaikė ir tikslinga. Kartais planuotą evangelizaciją sustiprina asmeninis liudijimas, kartais spontaniškas liudijimas paskatina žmones apsilankyti iš anksto suplanuotame renginyje. Kas benutiktų, tai gyvybiškai svarbi viso vyksmo dalis. Dalijantis tuo, ką Jėzus padarė dėl mūsų, su tais, kurie yra atviri Šventosios Dvasios vedimui, pastarieji norės sužinoti daugiau. Taip pat daug lengviau žmonėms pasisakyti prieš „tavo“ doktrinas, teologiją, įsitikinimus, tačiau nėra lengva ginčytis su asmeniniu liudijimu.

Kada paskutinį kartą turėjote galimybę liudyti apie tai, ką Kristus padarė dėl jūsų? Ką sakėte? Kokia buvo reakcija? Kaip Kristus pakeitė jūsų gyvenimą? Kas tokio yra jūsų gyvenime, kas paskatintų trokšti daugiau sužinoti apie Jėzų?

III. Bibliniai įrodymai

Ankstyvieji krikščionys, pasišventę skelbti gerąją naujieną apie Jėzų, be abejo turėjo įveikti kliūtis. Viena iš didžiųjų kliūčių buvo tai, kad dauguma mokinių buvo neišsilavinę religinėse to meto mokyklose, todėl Bažnyčios akimis jie buvo laikomi mažai patikimi arba visiškai nepatikimi.

Vis dėlto, nepaisant visų kliūčių, apaštalai ir kiti tikintieji jautėsi pašaukti Dievo toliau evangelizuoti ir liudyti. Malonės ir patikinimo palaimos, kurias jie asmeniškai patyrė, skatino juos dalytis. Liudyti buvo tiesiog natūralu.

3. Perskaitykite Apd 13, 1–49. Kokį darbą atlikti Šventoji Dvasia pašaukė Barnabą ir Saulių?

Skelbiant „Dievo Žodį“ buvo cituojamos Senojo Testamento ištraukos apie Mesiją. Šventojo Rašto eilutės, kuriose buvo užrašytos pranašystės apie Gelbėtojo mirtį ir prisikėlimą, nuodėmių atleidimą ir nusidėjėlių nuteisinimą, buvo pateikiamos kaip įvykdytos Jėzaus iš Nazareto.

Naujasis Testamentas aiškiai parodo, kad pirmieji krikščionys pasišventė skelbti ir dalytis. Tarp nuolat pabrėžiamų pagrindinių minčių buvo akcentuojama tai, kad Jėzus yra Viešpats ir Mesijas, išgelbėjimas –per Jo teisumą, Dievo karalystės atėjimas ir amžinojo gyvenimo pažadas.

4. Patyrinėkite Apd 6, 1–7. Atkreipkite ypatingą dėmesį į 4 ir 7 eilutes. Kodėl ankstyvajai Bažnyčiai taip sekėsi evangelizuoti dvasininkų gretose Jeruzalėje?

Daugelis žmonių įtikėjo Jėzų ir priėmė Jį kaip savo asmeninį Gelbėtoją, nes tikintieji dalijosi gyvenimą keičiančiais patyrimais, o ne tik dėl to, kad žmonės matė stebuklus.

Kad ir kokie galingi bei įtikinami buvo šių evangelistų liudijimai, jie nuolat nurodydavo į Šventąjį Raštą, t.y. savo patyrimui pagrįsti jie naudojo Bibliją. Ar esate gerai susipažinęs su Biblija? Ar galėtumėte naudoti ją liudijant?

IV. Mūsų pasakojimai

Jau kalbėjome, kad galingiausias tikinčiojo liudijimas – tai asmeninis pasakojimas, ką Dievas padarė man ir kaip Jis paveikė mano gyvenimą. Paprastai asmeninis liudijimas yra papasakojamas trimis dalimis. Pirmoji – tai trumpa apžvalga, koks buvo tikinčiojo gyvenimas prieš priimant Jėzų kaip asmeninį Gelbėtoją. Antroji – paaiškinimas, kaip asmuo sutiko Viešpatį. Trečioji – koks buvo patyrimas pažinus Jėzų.

5. Perskaitykite Apd 22, 2–21. Pauliaus kalba yra asmeninis liudijimas. Ką jis pabrėžė kiekvienoje liudijimo dalyje?

a) Pauliaus gyvenimas, kol jis nepažino Viešpaties Jėzaus (3–5eil.);

b) Kaip jis sutiko Viešpatį (6–16 eil.);

c) Pauliaus gyvenimas po atsivertimo (17–21eil.).

Net jei užaugote krikščioniškuose namuose ir nepatyrėte atsivertimo, tikrai atsimenate tą ypatingą laiką, kai asmeniškai pasišventėte Jėzui Kristui. Prisiminkite tai ir pabandykite užrašyti keletą minčių, padėsiančių suformuoti asmeninį liudijimą:

– Mano gyvenimas, kol nepažinojau Viešpaties Jėzaus (arba prieš pasišvenčiant Jam):

– Kaip sutikau Jėzų (arba kas paskatino mane pasišvęsti Jam):

– Mano gyvenimas priėmus Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją:

Asmeninis liudijimas neturėtų būti ilga ir išsami autobiografija. Jau minėjome, kad liudijimas yra labiau spontaniškas dalijimasis apie Jėzų, o ne planuotas evangelizacinis renginys. Krikščionys turėtų sugebėti paliudyti per trumpą laiką, nes nežinome, kada gali pasitaikyti galimybė kalbėti apie Jėzų. Tai gali nutikti neplanuotoje vietoje ir nenumatytu laiku. Tai gali nutikti perone arba autobusų stotelėje. Galimybė paliudyti gali pasitaikyti trumpo telefoninio pokalbio metu. Kad ir kokia būtų situacija, turime būti pasiruošę ir norėti kalbėti apie tai, ką Viešpats padarė dėl mūsų, kuo grindžiame savo tikėjimą ir viltį, kurią Dievas siūlo ne tik mums, bet visiems.

Apsvarstykite skirtumą tarp pražuvusiųjų ir išgelbėtųjų, tarp amžinos mirties ir amžinojo gyvenimo. Galiausiai, kas galėtų būti svarbiau?

V. Mūsų darbo aprašymas

6. Perskaitykite 1 Pt 3, 15. Ko šis tekstas moko apie liudijimą? Kaip jis dera su tuo, ką aptarėme iki šiol?

Iki šiol evangelizaciją ir liudijimą prilyginome darbo aprašymui Biblijoje. Nebūtina turėti evangelizacijos ir liudijimo apibrėžimą, kurio detalėms visi pritartų, bet privalome užtikrinti, kad apibrėžimo esmė būtų apie Jėzų ir ką Jis siūlo pasauliui.

7. Apsvarstykite šį evangelizacijos apibrėžimą. Jūsų nuomone, ar jis tinkamas? Ką norėtumėte pridėti arba pakeisti? Evangelizacija – tai aiškus ir įtikinamas Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimas, kad žmonės priimtų Jį kaip asmeninį Gelbėtoją ir sektų Juo kaip Viešpačiu, taptų mokiniais ir mokinių mokytojais.

Nors užduoties apibrėžimas nebūtinai yra išsamus darbo aprašymas, bendros gairės yra aiškios. Žinoma, kai pasitaikys proga liudyti, individualios aplinkybės ir Dievo patyrimas lems metodą. Tačiau Dievo troškimo išgelbėti puolusį pasaulį per Savo Bažnyčią supratimas skatins planuoti liudijimą ir evangelizaciją.

Ankstyvosios Bažnyčios spartų augimą nemaža dalimi lėmė jos narių įsitikinimas ir pasišventimas. Tai, savo ruožtu, buvo pagrįsta asmeniniu Jėzaus patyrimu ir Šventosios Dvasios išliejimu. Jėzaus Kristaus mokymas ir Šventosios Dvasios įtaka lieka pagrindiniu ir lemiamu liudijimo bei evangelizacijos veiksniu.

„Tūkstančius galima pasiekti paprastu ir nuolankiu būdu. Intelektualiausius, tuos, kurie yra laikomi gabiausiais pasaulio vyrais ir moterimis, dažnai atgaivina paprasti žodžiai, kuriuos taria mylintys Dievą ir parodo meilę natūraliai, kaip pasauliečiai, kalbantys apie tai, kas juos domina labiausiai. Dažnai gerai parengti ir ištyrinėti žodžiai silpnai veikia. Bet tikra ir sąžininga Dievo sūnaus ar dukros išraiška, apibūdinta paprastai, turi galią atverti širdies duris, kurios ilgą laiką buvo uždarytos Kristui ir Jo meilei. (E. Vait, „The Colporteur Evangelist“, 38 p.)

Toliau tyrinėkite: Apmąstykite asmeninį liudijimą ir įsitikinkite, kad sugebėtumėte paliudyti progai pasitaikius. Skirkite šiek tiek laiko ir atsisėdę ramiai apsvarstykite, kokia bažnyčios veikla jums patinka, arba tai, kuo norėtumėte užsiimti, jei jūsų paprašytų. Užrašykite apmąstymus. Galbūt jus domina tos sritys, kurios šiuo metu nėra įtrauktos į jūsų bažnyčios evangelizacinę programą. Užrašykite ir jas.

Pagalvokite, kaip galėtumėte įsitraukti į evangelizacinę tarnystę bažnyčioje. Jei tai darote ir norite, kad tarnystė nesiliautų, melskitės, kad Dievas ir toliau laimintų ją. Jei šiuo metu nesate įsitraukęs į tarnystę, melskitės, kad Dievas parodytų jums, kur Jis norėtų, kad jūs tarnautumėte.

Klausimai aptarimui:

1. Mt 28, 19–20 yra užrašyti keli veiksmažodžiai: eikite, padarykite Mano mokiniais, krikštykite ir mokykite. Atsižvelgiant į tai, aptarkite, ką reiškia būti mokiniu ir kaip žmonės padaromi mokiniais.

2. Perskaitykite šią ištrauką ir aptarkite šį klausimą: kaip mes, asmeniškai ir kaip bažnyčia, galime tapti įrankiu, per kurį skelbiama žinia pražuvusiam pasauliui? „Savo atstovais tarp žmonių Kristus pasirinko ne angelus, kurie niekada nenusidėjo, o žmones, kupinus tokių pat aistrų, kaip ir tie, kuriuos jie siekė išgelbėti. Pats Kristus prisiėmė žmogiškumą, kad galėtų pasiekti žmoniją. Dieviškumui reikėjo žmogiškumo; pasaulio išgelbėjimui reikėjo ir dieviško, ir žmogiško elemento.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 296 p.).

3. Pagalvokite apie savo gyvenimą. Koks esate pavyzdys pasauliui? Kaip jūsų žodžiai, elgesys, apranga ir požiūris veikia aplinkinius? Trumpai tariant, ką liudijate pasauliui, net ir tada, kai to nedarote kalbėdami? Kuriose srityse galite patobulėti?

Nors ekspertai nesutinka dėl tikslaus skaičiaus, aišku, kad šiandien yra daug protestantiškų bendruomenių. Šimtai, net tūkstančiai.

Dėl to kyla tokie klausimai, kaip antai: kodėl Septintosios dienos adventistų bažnyčia? Koks yra mūsų tikslas? Ar mes reikalingi? Atsakymas yra paprastas: Dievas pavedė šiai bažnyčiai skelbti „dabartinę tiesą“, t.y. trijų angelų žinią, užrašytą Apr 14, 6–12.

Taip, yra daug bažnyčių ir daugelis jų „intensyviai“ evangelizuoja. Bet, anot paskutinės informacijos, yra tiktai viena bažnyčia, skelbianti trijų angelų žinią, užrašytą Apr 14. Tai – Septintosios dienos adventistų bažnyčia, todėl esame čia.

Kad ir ką darytų mūsų bažnyčia, pirmiausia turime pamėginti atvesti kiek galima daugiau žmonių į dangaus karalystę. Kaip bevadintume šią veiklą, pagrindinė užduotis – papasakoti pasakojimą apie Jėzų ir tikėtis, kad žmonės priims Jį kaip Viešpatį ir Išgelbėtoją bei taps Jo mokiniais, o gal ir mokytojais.

Nors daug vietinių bendruomenių užsiima įvairia veikla, ir (paprastai) visa tai yra gera ir naudinga, mums tekęs iššūkis yra tai, kad visa bažnyčios veikla būtų susijusi su amžinosios Evangelijos skelbimu (Apr 14, 6).

Žinoma, net pasitelkus į pagalbą šiuolaikines technologijas, ši užduotis yra milžiniška. Ji tenka milijonams savanorių, skatinamų meilės Dievui ir žmonėms, kurių nuodėmes prisiėmė Jėzus.

Nors evangelizacija ir liudijimas yra kiekvieno nario asmeninė atsakomybė, visam Septintosios dienos adventistų kūnui (bažnyčiai), tenka bendra atsakomybė. Kiekvienam nariui prisidedant ir evangelizuojant, užmezgamas ryšys su brangiais žmonėmis. Ir štai kas yra svarbiausia: to negalima padaryti vietinės bendruomenės lygmenyje.

Evangelizacijos kontekste svarbios yra ir dvasinės dovanos. Tačiau gyvybiškai svarbu ne tiktai raginti narius atrasti dvasines dovanas, bet taip pat sudaryti jiems galimybę lavinti jas. 16-ame tikėjimo tiesų punkte parašyta: „Dievas dovanoja dvasines dovanas visiems Savo bažnyčios nariams, kurias jie turi naudoti meilės tarnavime vardan bendros, bažnyčios ir žmonijos, gerovės. Dovanos, kurias Savo nuožiūra Jis padalija visiems nariams, yra sugebėjimai ir tarnavimai, kurių bažnyčiai reikia, kad atliktų jai Dievo pavestas funkcijas“.

Evangelijos supratimas ir asmeninis ryšys su Jėzumi Kristumi įgalins žmones dirbti ir būti paskatintiems gelbėjant sielas. Evangelizaciją ir liudijimą turi skatinti meilė, ne baimė ar kaltė.

Kaip visos pamokos, taip ir šis ketvirtis, padės pagilinti biblines žinias. Tačiau svarbiausia nėra žinios, bet jų panaudojimas geram tikslui, ir šiame kontekste didžiausia nauda yra gauti galimybę gyventi amžinai.

Štai dėl kokios priežasties yra Septintosios dienos adventistų bažnyčia. Ar galėtų būti geresnė priežastis?

Joe A. Webb dirba pastoriumi Nambour ir Yandina bažnyčiose Pietų Kvinslando Konferencijoje Australijoje.

Trylikta tema

Kovo 24–30

Šią savaitę skaitykite: 2 Pt 3, 1–10. 13; Jn 14, 2–3; Dan 2, 44; Hbr 9, 28; 11; Apr 6, 9–11; Lk 12, 42–48.

Įsimintina eilutė: „Štai Aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus“ (Apr 22, 12).

Pagrindinė mintis: Kada Jėzus grįš? Kas žino? Kita vertus, tai neturi reikšmės. Svarbu tai, kad Jis grįš.

1990-ųjų pabaigoje daugelis norėjo žinoti, ar baigiantis tūkstantmečiui bus pasaulio pabaiga. Atėjo 2000 m. Tada buvo teigiama, kad laikas apskaičiuotas neteisingai, kad 2001 iš tikrųjų buvo pirmieji naujo tūkstantmečio metai. Deja, mes vis dar čia.

Bet kuriuo atveju septintosios dienos adventistai, skirtingai nuo daugelio kitų krikščioniškų tradicijų, tiki, kad Kristaus antrasis atėjimas artėja. Net pasaulio žurnalistai kartais aptaria tai, kad, atrodo, artėja didelė krizė, gal politinė, ekologinė, ekonominė, karinė ar kažkas panašaus. Nebūtina tikėti Biblijoje apibūdinta apokalipse, kad pastebėtume, jog pasaulis atrodo sverdėja nuo vienos prie kitos katastrofos.

Tai neturėtų stebinti. Beveik visose Biblijos pranašystėse, susijusiose su pasaulio pabaiga, prognozė pasauliui prieš Kristaus antrąjį atėjimą yra gana baisi.

Kada Jėzus sugrįš? – Nežinome. Tačiau tikrai žinome, kad Jis sugrįš, o tai ir yra svarbu.

I. Pradžia ir pabaiga

Apgailėtina žmonijos padėtis apibūdinta Šventajame Rašte nuoširdžiai ir teisingai. Tačiau rašę Bibliją ne visada būdavo nusivylę, nes jie žinojo, kas laukia pabaigoje. Paskutiniai Izaijo ir Apreiškimo knygos skyriai užtikrina mus, kad nuodėmė bus sunaikinta ir kad Dievo karalystė bus atkurta. Dievas apreiškė Savo pranašams pabaigą, kai tamsi pasaulio istorija baigsis. Šitie pranašai tinkamai įvertino situacijos rimtumą, bet jie gyveno su viltimi, nes jiems buvo apreikštas sprendimas.

Jei tikime, kad pasaulis prasidėjo atsitiktinai, labiausiai tikėtina, jog manysime, kad jis taip ir užbaigs. Tokia samprata iš tikrųjų neteikia vilties, ar ne?

Tačiau Biblijoje nuolat nurodoma į Pr 1 ir 2 skyrius, ir šie įvykiai apibūdinami kaip istoriniai. Kuriant pasaulį atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Todėl nestebina tai, kad Dievo Žodyje aprašoma šio pasaulio pabaiga. Pastarojoje atsitiktinumų taip pat nebus.

1. Perskaitykite 2 Pt 3, 1–10. Kaip apaštalas sieja ankstyvuosius žmonijos istorijos įvykius su paskutiniaisiais? Kokią viltį galime įžvelgti šiame tekste?

Pirminis sukūrimas ir paskutinis atkūrimas yra iš esmės susiję, nes vienas padidina kito reikšmę. Tyrinėdami paskutinių laikų doktriną (eschatologiją), aiškinamės galutinius Dievo aktus, susijusius su kūrinija ir vedančius tiesiai prie Jo karalystės atkūrimo.

Jėzus aiškiai siejo pradžią ir pabaigą su Savimi. Tris kartus Apreiškimo knygoje (Apr 1, 8; 21, 6; 22, 13) Jėzus vadino Save Alfa ir Omega (alfa – pirmoji graikų abėcėlės raidė, omega – paskutinioji). Kad ir ką Jis turėjo galvoje, tai parodo, kad Jėzus yra visagalis, kad Jis yra visur, kad Jėzus buvo, kai visa buvo kuriama pradžioje, ir Jis bus pabaigoje. Galime pasitikėti Juo, kad ir kokiu laikotarpiu gyventume. Tai yra būdas pasakyti mums, kad ir kokie chaotiški atrodytų įvykiai, Jis visada rūpinasi mumis.

Kai kurie krikščionys nebetiki, kad Jėzus sugrįš, kad Dievas atkurs Savo karalystę žemėje. Vietoj to jie tiki, kad mes patys turime sukurti karalystę. Aptarkite pastangas padaryti kažką panašaus praeityje. Kodėl turime tikėti, kad tokios pastangos ateityje susilauks daugiau sėkmės?

II. Pažadas ir laukimas

Kadangi paskutiniųjų laikų centras yra Dievo karalystės įkūrimas, septintosios dienos adventistams paskutiniųjų laikų įvykiai visada buvo labai svarbūs. Net mūsų pavadinimas tai atskleidžia ir rodo, kad tikime, jog Jėzus sugrįš.

2. Kaip Petras išreiškė šią viltį? 2 Pt 3, 13. Kodėl ši viltis yra itin svarbi mūsų tikėjimui? Ar be jos apskritai turime kokią nors viltį?

Asmeniniai lūkesčiai dažnai nuvilia, nes nevaldome ateities įvykių. Net didžiausios viltys dažnai nueina perniek. Nevaldome ateities, kad ir kaip stengtumės tai daryti. Žmonėms tenka tik galimybės ir tikimybės. Visi mūsų sumanymai yra negalutiniai. Istorija yra sudėtinga, neapskaičiuojama ir priklausoma nuo pernelyg didelio skaičiaus įvairių veiksnių, kad galėtume tikėti tuo, ką apie ją nuspręstume. Tai sukelia nerimą.

Bet Bibliją rašę asmenys užtikrino mus, kad turėtume viltį; Viešpats valdo viską, ir mes turime Jo pažadą sugrįžti ir tai, ką Jis padarys sugrįžęs.

3. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokią viltį ir patikinimą įžvelgiate jose? Kas pabrėžiama kiekvienoje jų?

Jn 14, 2–3   Dan 2, 44   Apd 3, 20–21

Visose šiose eilutėse, ir daugybėje kitų, užrašytas ne tiktai Kristaus sugrįžimo, bet iš esmės skirtingo naujo pasaulio ir būties pažadas. Pabandykite tai įsivaizduoti. Esame tiek pripratę prie nuodėmės, ligų, mirties, baimės, smurto, neapykantos, skurdo, nusikalstamumo, karo ir kentėjimų, kad nėra paprasta įsivaizduoti pasaulį kitokį. Vis dėlto būtent tokio pasaulio tikimės, būtent toks jis mums pažadėtas.

III. Didis patikinimas

Kaip krikščionys septintosios dienos adventistai gyvename tikėdami, kad Kristus sugrįš į šią žemę. Kai kurios krikščioniškos grupės nebetiki šiuo mokymu arba taip jį „atskiedė“ ir sudvasino, kad Kristaus antrasis atėjimas iš esmės tampa tik asmeniniu dalyku. Jie teigia: Kristaus antrąjį atėjimą priimame širdimi, kai išmokstame vykdyti pareigas mūsų bendruomenėje arba išmokę tinkamai mylėti kitus, tada Kristus ateina į mūsų gyvenimą. Žinoma, turime mylėti kitus ir būti vaisingi savo bendruomenės nariai, tačiau tai ne antrasis Jėzaus atėjimas.

Suvokiant mirusiųjų būklę, sunku įsivaizduoti tai, ką mūsų tikėjimas reikštų be Kristaus sugrįžimo, kai Jis prikels mirusius Jame. Tai yra esminė mūsų tikėjimo dalis (mūsų pavadinimas tai atspindi). Be jos visa sistema subyrėtų, nes viskas, kuo mes tikime ir viliamės, pasieks kulminaciją, kai Kristus pasirodys dangaus debesyse (Mt 24, 30); kitu atveju mūsų mokymas nuvestų mus į aklagatvį.

4. Iš visų Kristaus antrojo atėjimo patikinimų, kuris yra svarbiausias? Koks įvykis daugiau negu kiti garantuoja Jo sugrįžimą ir kodėl? Hbr 9, 28; 1 Kor 15, 12–27.

Žinoma, Kristaus antrojo atėjimo viltį nulemia tai, kas buvo atlikta pirmojo atėjimo metu. Ko būtų vertas antrasis atėjimas be pirmojo? Tam tikra prasme būtų galima teigti, kad pirmasis Kristaus atėjimas ir visa, ką Jėzus atliko dėl mūsų, yra neužbaigta, jei Jis neateis antrą kartą. Kartais Biblijoje naudojama išpirkos metafora, siejant pastarąją su Kryžiumi. Pats Jėzus sakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Mirdamas ant kryžiaus Jėzus sumokėjo išpirką už visus žmones. Išpirka nėra istorijos pabaiga. Kaip tėvas atvyktų ir pasiimtų išpirktą vaiką, taip pat ir Jėzus grįš, kad pasiimtų tai, už ką Jis sumokėjo didelę kainą. Taigi pirmasis Kristaus atėjimas yra didžiausias patikinimas, kad Jis ateis antrą kartą.

IV. „Kur Jo pažadėtas atėjimas?“

Nuo ankstyviausių Septintosios dienos adventistų bažnyčios dienų adventistai tikėjo, kad Kristus ateis greitai, „greičiau negu tikėjomės“. Tačiau esame vis dar čia, daug ilgiau negu daugelis mūsų manė. Kaip turime suprasti šį „delsimą“?

Pirmiausia, nesame vieninteliai, kurių viltys, susijusios su tuo, kada Viešpats veiks, nebuvo įvykdytos taip, kaip buvo tikėtasi.

Pavyzdžiui, Ieva manė, kad Atpirkėjo pažadą (Pr 3, 15) įvykdys jos vyriausias sūnus. Perskaitykite Pr 4, 1. Ji klydo; gimęs vaikas buvo Kainas, ne Atpirkėjas. Viešpats atėjo po tūkstančių metų.

„Gelbėtojo atėjimas buvo išpranašautas dar Edeno sode. Kai Adomas ir Ieva pirmą kartą išgirdo šį pažadą, jie tikėjosi jo greito išsipildymo. Jie su džiaugsmu pasveikino savo pirmaginį sūnų, manydami, jog jis ir esąs Išvaduotojas. Tačiau pažadas vis nesipildė. Jį gavusieji taip ir numirė neišvydę to įvykstant. Nuo Henocho laikų per patriarchus ir pranašus pažadas buvo kartojamas ir Jo atėjimo viltis puoselėjama, bet Jis vis nesirodė.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 31 p.)

5. Perskaitykite Hbr 11. Kas šiame skyriuje svarbiausia, ir kaip tai susiję su „delsimo“ klausimu? Ypatingą dėmesį atkreipkite į 13. 39. 40 eilutes.

Visoje Biblijoje apstu pavyzdžių, kai žmonės laukė. Pažiūrėkite, kaip ilgai Abraomas laukė pažadėto sūnaus; kaip ilgai Izraelis laukė išvadavimo iš Egipto. Ne sykį Psalmėse kartojasi klausimas – kaip ilgai, Viešpatie? Atsižvelgdami į prieš beveik du tūkstančius metų užrašytus Petro žodžius, neturėtume stebėtis, kad Kristus „delsia“: „Kur Jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios“ (2 Pt 3, 3–4).

Ar jūs tikėjotės, kad Viešpats jau turėjo sugrįžti? Ar kartais jaučiate, kad dėl „delsimo“ netenkate drąsos, net abejojate Kristaus antruoju atėjimu? Įsigilinkite į visas priežastis, padedančias tikėti, kad Kristus sugrįš, atsižvelgdami į tai, kad žmogiškas supratimas gali iš esmės skirtis nuo dieviškojo.

V. „Štai aš veikiai ateinu“

6. Tai, kad Viešpats dar neatėjo, yra neabejotinas pagrindas daliai Pauliaus patarimo tesalonikiečiams. Ką Paulius patarė bažnyčiai Tesalonikoje, laukiančiai pažadėto Kristaus atėjimo? 2 Tes 2 sk.

Prieš Jėzui sugrįžtant turėjo išaiškėti tam tikri įvykiai žmonijos istorijoje, nors ateities viltis buvo šlovinga.

7. Apreiškimo knyga, „kulminacinių akimirkų“ knyga, taip pat liudija apie „delsimą“. Nuplėšus penktą antspaudą, ko klausė sielos po aukuru? Apr 6, 9–11. Kaip tai padeda suprasti „delsimo“ klausimą?

8. Perskaitykite Lk 12, 42–48. Kaip šis tekstas padeda mums suprasti „delsimą“? Kokį įspėjimą turime įžvelgti čia asmeniškai sau, kad nepradėtume jaustis panašiai?

O kaip suprasti eilutes, kuriose parašyta, kad Jėzus grįžta veikiai ar netrukus? Pavyzdžiui: „Štai Aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!“ (Apr 22, 7).

Viena vertus, Jėzaus antrasis atėjimas yra „greitas“ ta prasme, kad žmogaus gyvenimas yra trumpas. Mirus, nepaisant, kiek laiko miegosime kape, ar du šimtus, ar du tūkstančius metų, atmerkę akis pamatysime Jėzų. Todėl galima teigti, atsižvelgiant į asmeninį patyrimą, kad Kristaus antrasis atėjimas neužtrunka ilgiau negu asmens gyvenimas. Nors pats Antrasis atėjimas yra suprantamas paraidžiui, t.y. visuotinis įvykis, paveiksiantis visą žemę, mes patiriame jį tiktai asmeniškai.

Ar pastebite, kad bėgant metams atsipalaiduojate ir jaučiatės patogiai pasaulyje bei vis mažiau paisote Jėzaus antrojo atėjimo tikrovės? Jei taip, turbūt nesate vienas. Kaip galime kovoti su tuo natūraliu ir potencialiai pavojingu polinkiu? Paruoškite atsakymą pristatyti klasėje sabatoje.

Toliau tyrinėkite: „Beveik baigėsi dar vieneri metai. Vos kelios dienos ir – Naujieji. Broliai ir seserys, naudokite išmintingai likusias senųjų metų valandas. Jei nepaisėte savo pareigos, atgailaukite ir sugrįžkite į teisingą kelią. Atsiminkite, koks trumpas yra jums duotas gyvenimas. Nežinote, kada baigsis malonės metas. Nesakykite pernelyg pasitikėdami savimi: ‘Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, – jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia!‘ Dievas gali būti numatęs kažką kita. ‚Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.’ Nežinote, kada rankose ir kojose pristigs jėgų. Delsimas gali būti pavojingas. ‘Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima Jį rasti, šaukitės Jo, kai Jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis ­savo kėslus!‘“ (E. Vait, „Review and Herald“, 1902 m. gruodžio 23.)

Klausimai aptarimui:

1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į paskutinį penktos dalies klausimą. Taip pat aptarkite ironiją, kad kuo ilgiau esame čia, tuo lengviau užmiršti, jog Kristus sugrįš, nors kuo ilgiau esame čia, tuo arčiau yra Kristaus sugrįžimas.

2. Dėl kokių priežasčių Jėzus iki šiol negrįžo? Ar esame atsakingi už „delsimą“? Ar galvotumėte „taip“, ar „ne“, kuo grindžiate savo atsakymą?

3. Jūsų manymu, kokia priežastis tikėti Kristaus antrojo atėjimo pažadu yra svarbiausia?

4. Nors mokslininkai nesutaria dėl žmogaus kilmės, nemažai jų teigia, kad ilgalaikė žmonijos, žemės ir net visatos perspektyva nėra gera. Numatoma, kad visata sudegs ar sprogs, nepalikdama jokios gyvybės. Kaip septintosios dienos adventistai tikime priešingai, kad ilgalaikė visatos perspektyva yra gera, t.y. viskas bus puiku. Jei mokslas taip neteisingai suvokia visatos pabaigą, kodėl turėtume tikėti tuo, kaip mokslas aiškina visatos atsiradimą? Tai ypač aktualu dėl to, kad moksliniu visatos pradžios supratimo centru yra įvairios jėgos, įskaitant evoliuciją, neigiančią Kūrėją ar kokį nors kūrinijos tikslą. Ar gali būti klaidingesnė nuomonė?

Santrauka: Priežasčių tikėti, jog Kristus sugrįš, yra itin daug, ir jos svarios, kad ir kas įvyktų.

Dvylikta tema

Kovo 17–23d.

Šią savaitę skaitykite: Pr 2, 21–25; Iš 20, 5; Iz 43, 4; 62, 5; Gg; Jn 2, 1–11.

Įsimintina eilutė: „Kai Izraelis ieškojo ramybės, iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: ‚Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile‘“ (Jer 31, 2–3).

Pagrindinė mintis: Kaip turėtume suprasti Dievo meilę?

Meilė, galbūt, yra dažniausiai primenama Dievo savybė. Iš tikrųjų negalime pervertinti Dievo meilės nei išsemti jos. Bet galbūt yra viena Jo gilios meilės pusė, kuri nėra tinkamai įvertinta – tai Dievo romantiškumas.

Kad tinkamai suprastume Dievo romantišką prigimtį, pirmiausia turime priminti sau Biblijoje apreikštą laikotarpį. Šventajame Rašte aprašyti tūkstančiai žmonijos istorijos metų, nuo pirmos šio pasaulio dienos iki paskutiniosios, kol Jis viską padarys nauja. Kaip visose istorijos knygose, Biblijoje paminėti karaliai ir karalienės, karai ir mūšiai bei politinė intriga.

Tačiau jokioje istorijos knygoje nerašoma viskas, kas įvyko. Tas pat būdinga ir Šventajam Raštui. Pastarajame nėra aprašyto išsamaus, plataus laikotarpio istorinio įrašo. Daug dalykų, žinoma, yra praleista. Tačiau įdomiausia yra tai, kad Dievas įtraukė romantiškus pasakojimus į biblinį įrašą, Jis įkvėpė pranašus juos užrašyti. Kodėl Viešpats įtraukė šiuos romantiškus pasakojimus į istorinę knygą? Ar tai liudija apie Jo prigimtį ir kad Jam romantika yra svarbi? Šią savaitę pažiūrėsime, kodėl šitie pasakojimai yra įtraukti ir ko galime iš jų pasimokyti.

I. Romantika pradžioje

„O žmogus ištarė: ‚Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš žmogaus buvo paimta‘“ (Pr 2, 23).

Kalbant apie romantiką pradėti reikia pirmosios Šventojo Rašto – Pradžios knygos skyriais, kuriuose apibūdinami Adomas ir Ieva. Vyras ir moteris yra ypatingi Dievo kūriniai. Abu atspindi Jo atvaizdą (Pr 1, 26–27). Ir Adomas, ir Ieva tapo gyvi dėl neįtikėtinos Dievo galios kurti. Fizinis žmogaus kūnas išlieka vienu iš galingiausių liudijimų apie mūsų Kūrėjo išmintį ir galią.

1. Perskaitykite biblinį pasakojimą apie Ievos sukūrimą (Pr 2, 21–25). Kaip apibūdintumėte šiame pasakojime aprašytus santykius tarp jų?

Galbūt akivaizdžiausia yra tai, kad jie buvo labai artimi ir prisirišę. Dievas sukūrė moterį iš vyro kūno; jie yra, tikrąja šio žodžio prasme, tas pats kūnas ir kraujas.

Vėliau Adomas pradeda taip vadinamą pirmąją meilės giesmę ar poemą, atvirai pripažindamas, kad jie vienas kitam labai artimi. 23 eilutėje pavartotas žodis vyras arba žmogus (hebrajiškai – ish) yra artimas žodžiui žmona (hebrajiškai – ishah). Tai dar vienas liudijimas, kad žmogus ir žmona yra artimai susiję.

24 eilutėje pasakyta, kad vyras paliks savo tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Tai dar vienas galingas intymumo indikatorius. (Kai kuriems žmonėms smalsu, apie kokius tėvus čia kalbama, juk tuomet tėvų dar nebuvo? Mozė šį pasakojimą užrašė praėjus daugeliui šimtmečių po šių įvykių. Jis panaudojo pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, kad paaiškintų smulkiau, ką santuoka reiškė.)

Galiausiai jų nuogumas taip pat atskleidė ypatingą artumą ir intymumą.

Kad ir ką jų santykiai pradžioje reiškė, romantiška meilė tikrai buvo esminė dalis. Dievas neprieštarauja romantikai. Atvirkščiai, Jis sukūrė mus gebančius ją patirti. Iš tikrųjų atrodo, kad tai yra vienas iš pagrindinių elementų, kuriuos Jis sukūrė mumyse.

Romantiška meilė yra nuostabi Dievo dovana žmonijai. Jei palaikote deramus romantiškus santykius, ką galite daryti, kad apsaugotumėte juos nuo pikto?

II. Romantika Biblijoje

Biblijoje aprašyta ne tik daug istorinių įvykių, bet ir romantiškų nutikimų. Abraomą ir Sarą siejo stiprus meilės ryšys. Patriarchas nepaliko jos per tuos ilgus nevaisingumo metus. Iš tikrųjų tai Sara primygtinai siūlė Abraomui imti sau žmona Hagarą. Meilės ryšys tarp Abraomo ir Saros buvo stiprus. (Žr. Pr 16.)

Pradžios knygos skyrius, kuriame aprašyta tolima Abraomo tarno kelionė surasti Izaokui žmoną, yra ilgas. Tai dar vienas įkvėptas meilės pasakojimas. (Žr. Pr 24.)

Kitas meilės pasakojimas, kuriam skirta nemažai vietos Biblijoje, tai pasakojimas apie Jokūbą ir Rachelę. Trumpai, Jokūbas impulsyviai ir šiltai reagavo į Rachelę. Kito pavyzdžio, kad vyras bučiuotų moterį prieš santuoką, Šventajame Rašte nėra, išskyrus Giesmių giesmės knygą. Ir atsižvelkime į tai, kad Dievas yra Šventojo Rašto autorius, ir Pradžios knyga buvo parašyta Jo įkvėpimu, tuomet Dievas yra romantikas, nes Jis įtraukė šį meilės pasakojimą ir šį bučinį į Bibliją. (Žr. Pr 29.) (Jei rašytumėte istorinę knygą, apimančią tūkstančius metų, įskaitant žmonijos kilmę ir jos nuopuolį, kodėl įtrauktumėte šią romantišką detalę?) Per istorinį periodą, aprašytą Pradžios knygoje, turi būti daug laiko tarpų. Vis dėlto, Dievas įkvėpė rašiusius Bibliją, kad šie šilti meilės pasakojimai būtų įtraukti.

2. Perskaitykite šiuos romantiškus pasakojimus. Kad ir kokia buvo ta meilė, šie liudijimai daugeliu atvejų panašūs į meilės pasakojimus visame pasaulyje; t. y. šitie žmonės susidūrė su daugeliu iššūkių ir nukentėjo nuo vienos ar kitos šalies padarytų klaidų. Kokios jų atnešė daug skausmo ir kančių, pakenkdamos šiems santykiams? Svarbiausia, kaip galime pasimokyti iš jų klaidų?

Deja, daugelis padarė panašias klaidas, ar net blogesnes. Gera žinia yra tai, kad Dievas ne tiktai atleidžia, Jis išgydo. Kad ir kokias klaidas esate padarę, kaip Kryžiaus dėka galite gauti atleidimą ir kaip galite būti išgydyti?

III. Dievo Meilė

Pradžios knygoje matome, kad romantika turėjo būti esminė žmogiško patyrimo dalis. Vienas vyras ir viena moteris. Biblinis romantiškos meilės pavyzdys buvo Dievo idealas.

Taip pat žavi tai, kad meilė, santuoka Biblijoje dažnai simbolizuoja tokius santykius, kokius Dievas nori palaikyti su Savo žmonėmis. Nieko nėra artimesnio nei vyras ir žmona – išskyrus, galbūt, asmeninius santykius su Dievu.

3. Perskaitykite Iš 20, 5. Koks žodis atskleidžia Dievo jausmus žmonėms? Kaip turime suprasti šį žodį Dievo kontekste?

Dievas dažnai rodė pavyduliavimą dėl Savo žmonių (taip pat žr. Iš 34, 14; Įst 4, 24; Jl 2, 18.). Pavyduliavimą jaučia įsimylėjėliai, manantys, kad jų mylimasis nėra ištikimas. Dievas nėra nutolusi, nieko nejaučianti, beasmenė švelni „galia“. Jis yra asmeniška Esybė, jaučianti gilią meilę žmonijai. Kad ir kaip sunku būtų tai suprasti, Dievas tikrai myli mus ir, kaip visi įsimylėjėliai, neištikimybė Jam sukelia skausmą.

4. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kas juose pasakyta? Kaip jie padeda suprasti Dievo jausmus mums? Iz 43, 4; 62, 5; Ez 16, 1–15; Jer 31, 3; Apr 21, 9.

Biblija moko, kad Dievas ypatingai myli visus žmones. Tai nėra lengva sąvoka, nes paties Dievo, visatos Kūrėjo, sąvoką nėra lengva suprasti. Juk vos galime suprasti visatą apskritai; juolab ją Sukūrusį. Tuo pačiu metu, nors Dievas ne tiktai apreiškė, kad myli mus, Jis parodė tai mums daugeliu galingų būdų. Didžiausias Dievo meilės pavyzdys, žinoma, yra Kryžius ir kas ant jo įvyko. Argi reikia didesnių Dievo meilės įrodymų negu Golgota?

Pagalvokite, ką reikštų, jei Dievas būtų mums abejingas arba paprasčiausiai mėgtų mus. Bet Biblijoje pasakyta, kad Dievas myli mus. Ką tai reiškia jums asmeniškai, ir kaip ši nuostabi mintis (kad Dievas myli mus), veikia jūsų gyvenimą?

IV. Romantikos knyga

Bibliotekas būtų galima pripildyti knygų, kuriose tyrinėjamas kančios klausimas. Pastarasis itin sudėtingas tikintiems mylintį ir visagalį Dievą (ateistui, t.y. tikinčiam, kad Dievo nėra, kad visata – beprasmė, kančia yra tiesiog gyvenimo dalis, todėl toks filosofinis klausimas, aktualus krikščionims, ateisto nejaudina). Tačiau nesuprantant didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono, tokios knygos nepasitarnautų (net suvokiant kosminę dramą, kančios klausimas yra išties sudėtingas).

Nors kančios klausimas paliečia visas žmogaus gyvenimo puses, nederėtų pamiršti to, kas teikia malonumą. Kodėl maistas yra toks skanus? Kodėl skonio svogūnėliai tobulai atitinka nuostabų maisto skonį? Kodėl tiek daug ryškių spalvų? Kodėl akis gali jas pamatyti? Kam reikia seksualumo santuokoje? Juk dauginimuisi užtikrinti seksualus elgesys nebūtinas. Kai kurios gyvybės formos dauginasi tiesiog pasidalindamos pusiau. Įsivaizduokite, jei dauginantis mums reiktų tai patirti. Šiandien naudojamasi apsėklinimu, kuris neteikia malonumo. Kodėl nervų galūnės yra būtent tokios, kad jų pagalba būtų galima patirti malonumą, net seksualinį malonumą?

Atsakymas į visus šiuos klausimus yra paprastas – Dievas padarė mus tokius. Dievas sukūrė žmones fizinius, tokius, kad jie galėtų mėgautis fiziniais malonumais.

Jokioje kitoje Biblijos knygoje apie tai nekalbama aiškiau, nei Giesmių giesmėje. Kodėl pastaroji yra Biblijoje? Tai romantiško malonumo knyga. Joje neužsiminta apie gimdymą. Ši knyga išskirtinai primena mums konkrečius malonumus, Dievo sukurtus vyrams ir žmonoms. Šios romantiškos meilės kilmę galime rasti Dieve.

5. Apžvelkite Saliamono giesmę. Ką knyga sako jums apie Dievo požiūrį į kūno malonumus atitinkamame kontekste?

Žinoma, palyginus su visomis kultūroje paplitusiomis bjaurastimis ir pasileidimu, krikščioniškos mintys, susijusios su seksu, santuoka ir fiziniais malonumais, gali pasirodyti pasenusios, pernelyg drovios ir ribojančios. Tačiau šiuos principus davė Tas, kuris sukūrė fizinį malonumą, Tas, kuris geriausiai išmano, kaip tuo mėgautis. Kas kitas, jei ne Dievas galėtų geriau įvertinti piktnaudžiavimą šiomis dovanomis? Ko nepaveikė vienu ar kitu būdu piktnaudžiavimas šiomis dovanomis?

V. Jėzus ir romantika

6. Perskaitykite Jn 2, 1–11. Ką tekstas pasako apie Jėzaus požiūrį į santuoką ir romantišką meilę? Ką reiškia tai, kad Jis palaimino tokią triukšmingą ir užsitęsusią šventę, kaip žydų vestuvės? Pastarosios būdavo būtent tokios tomis dienos.

Jėzus neseniai buvo sugrįžęs iš dykumos, kurioje buvo gundomas ir asmeniškai gėrė sielvarto taurę. Po šių įvykių žmonėms Jis dalijo palaimas, pašventindamas žmogiškuosius santykius. Jėzus, vadovavęs pirmose vestuvėse Edene, pirmą stebuklą žemėje padarė vestuvėse.

Žydų vestuvės bibliniais laikais buvo įspūdingos. Santuoka mažame kaime Galilėjos Kanoje galbūt buvo metų įvykis. Linksmybės tęsdavosi daug dienų. Rabinai ir mokiniai liaudavosi mokęsi. Visi atnešdavo dovanas ir mainais buvo tikimasi, kad šeima tinkamai priims svečius, parūpins jiems maisto, gėrimų ir linksmybių.

Pasibaigęs gėrimas per vestuves ne tik nuviltų, bet būtų katastrofa. Jėzaus motina paaiškino nenumatytas aplinkybes. Ji nieko nepasiūlė, bet tuo pačiu metu ji nebuvo pasyvi. Tarnams ji pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“.

Jėzus liepė tarnams pripilti šešis indus vandens. Archeologai teigia, kad tais laikais toks indas galėjo talpinti 56–95 litrus. Tuomet kalbame apie bent jau 340 litrų. Kai kurie mokslininkai kalba apie 454 litrus.

Kitas dalykas, prievaizdo žodžiai jaunikiui: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“ (Jn 2, 10).

Jei keturios kvortos sudaro 3,785 litro, o kiekviena kvorta – tai šešios stiklinės, vestuvėms buvo parūpinta 2160 stiklinių. Tai reiškia 2160 porcijų puikaus gėrimo vestuvėms Galilėjos kaime. Jėzus vestuvėse išpilstė geriausią, kas buvo matyta.

Šiame stebukle galima pamatyti Dievo kūrybinę galią, tą pačią galią, kuri sukūrė mūsų pasaulį. Jėzaus žemiškos tarnystės metu ji paminėta vestuvių kontekste.

Romantiška meilė ir santuoka iš tikrųjų yra nuostabios Dievo dovanos. Taip pat turime atsiminti, kad Jėzus nebuvo vedęs. Taip Jis paliko pavyzdį, rodantį, kad ne visi turi susituokti. Nesusituokę žmonės gali gyventi visavertį, produktyvų ir džiaugsmingą gyvenimą, kaip ir vedę.

Toliau tyrinėkite: Senajame ir Naujajame Testamente santuoka simbolizuoja šventą Kristaus ir Jo žmonių meilės sąjungą. Jėzui vestuvių džiaugsmas nurodė į tą džiugią dieną, kai Jis parves Savo nuotaką į Tėvo namus, o atpirktieji su Atpirkėju atsisės prie stalo Avinėlio vestuvių pokylyje. Jis sako: „Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavo Statytojas susituoks su tavimi. Kaip nuotaka džiaugiasi jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavo Dievas“ (Iz 62, 5). Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“ (4 eilutė). [...] būsi vadinama „Ji mano žavesys“, o tavo šalis – „Ištekėjusia“ (4 eilutė). [...] Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3, 17).

Šventasis Raštas baigiasi ta pačia šlovinga tema. Apaštalas Jonas rašė: „Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe [...] „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.“ „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!“ (Apr 19, 6–9).

Klausimai aptarimui:

1. Kokie papročiai jūsų visuomenėje ir kultūroje gali lengvai paskatinti piktnaudžiauti fiziniais malonumais, kuriuos Dievas davė mums? Kaip galime mokyti kitus, ypač jaunimą, apie pavojus išnaudojant šias dovanas ne pagal paskirtį? Kaip galite parodyti jiems, kad laikydamiesi Dievo duotų principų ir įstatymų, žmonės bus daug geresnėje situacijoje ir mėgausis gyvenimu, užuot laikęsi visuomenės papročių, kurie prieštarauja Dievo Žodyje užrašytiems principams?

2. Izraeliui Dievo duotuose įstatymuose yra dar vienas romantiškos Dievo prigimties priminimas. Kokį „medaus mėnesį“ Dievas siūlo jaunavedžiams? Įst 24, 5. Ką mes darome su šiuo laikotarpiu?

Santrauka: Daugeliui šiuolaikinių žmonių Dievas virto tiesiog kilniu pavyzdžiu. Dievas taip pat buvo padarytas sąvoka, naudinga siekiant pasaulinės taikos. Jis nėra laikomas Asmenybe, kuriai galime jausti meilę. Tačiau Šventasis Raštas primygtinai teigia, kad Dievas yra įsimylėjėlis. Pagalvokite, kaip tai padeda suprasti kai kurias Septintosios dienos adventistų bažnyčios doktrinas.