Trečia tema
Balandžio 13-19
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 8, 44; Pat 23, 23; Apd 20,
27–32; 2 Tes 2, 7–12; Ps 119, 105. 116. 130. 133. 160; Pat 16, 25; 2
Kor 4, 3–6.
Įsimintina eilutė: „Jėzus atsakė: Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų.
Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas
vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina“ (Jn 12, 35).
Paskutinėje Rašto knygoje – Apreiškimo knygoje – velnias nusakytas
kaip slibinas ir gyvatė (Apr 12, 9). Jis yra slibinas, nes nori sunaikinti
Dievo tautą, ir gyvatė, nes naudojasi visu savo gudriu melu, kad
juos apgautų. Keletą metų po Kristaus mirties imperatoriškoji Roma
tūkstančius nukankino, įmetė liūtams ir sudegino ant laužo, nes jie
atsisakė garbinti romėnų „stabus“. Tačiau tokių žiaurių bausmių akivaizdoje
daugelis liko ištikimi, Evangelija toliau plito, o Bažnyčia augo.
Dėl to šėtonas pakeitė savo strategiją. Daugybė pagonių buvo
pakrikštyti, bet be išsamaus Rašto tiesos mokymo. Klaidingi mokymai
užplūdo Bažnyčią, kai vadovai sujungė Šventojo Rašto tiesas su
paplitusiais papročiais. Ketvirtasis ir penktasis šimtmečiai buvo kompromisų
eros, kai Bažnyčios prelatai sumaišė pagoniškus papročius
su krikščionišku mokymu.
Tačiau net ir sunkiausiais laikais Dievas nuolat buvo su savo tauta.
Jie rado Jėzų – kelią, tiesą ir gyvenimą, ir Šventosios Dvasios galia
išliko tvirti, net ir susidūrę su didžiuliu spaudimu išsižadėti savo įsitikinimų.
Jie liko ištikimi Dievo apreikštai valiai Šventajame Rašte ir nepajudinamai
stovėjo už Jo Žodžio tiesą, nepaisydami jiems daromo
spaudimo, atviro ar subtilaus.
I. KOMPROMISAS – SUBTILI ŠĖTONO STRATEGIJA
- Palyginkite Jn 14, 6 su Jn 8, 44. Koks kontrastas tarp Jėzaus charakterio
ir šėtono matomas šiuose dviejuose tekstuose?
Tai, ką Jėzus sako, yra tiesa, nes Jis yra tiesos autorius. Tiesa kyla
iš išmintingo, mylinčio, viską žinančio Dievo širdies. Jis yra tikrovės ir
visos tiesos pamatas.
Priešingai, šėtonas yra „melagis ir melo tėvas“. Jis yra pasirengęs
panaudoti melą, klastą, klaidinančią informaciją ir tiesos iškraipymą,
kad suvedžiotų Dievo tautą. Jis apgavo Ievą Edene, iškraipydamas
tiesą, sėdamas abejones ir akivaizdžiai neigdamas tai, ką pasakė Dievas.
Šėtono pareiškimas „Jūs tikrai nemirsite“, vaisiaus valgymo kontekste
aiškiai prieštaravo tam, ką pasakė Dievas. Ištisus šimtmečius
šėtonas naudojo tą pačią strategiją. Jis menkina pasitikėjimą Dievo
Žodžiu, prieštarauja Dievo apreikštai valiai, iškraipo Šventąjį Raštą ir
kartais klaidingai cituoja Raštą, jei tai jam naudinga.
- Perskaitykite Pat 23, 23; Jn 17, 17 ir Jn 8, 32. Kokį panašumą, susijusį
su Dievo Žodžio tiesa, įžvelgiate šiuose Rašto tekstuose? Kokia
jų esminė žinia?
„Šėtonas gerai žinojo, kad Šventasis Raštas leis žmonėms atpažinti
jo apgavystes ir atsilaikyti prieš jo galią. Net pasaulio Gelbėtojas atsispyrė
savo Žodžiu piktojo puolimui. Prieš kiekvieną puolimą Kristus
atstatydavo amžinosios tiesos skydą, sakydamas: ‘Parašyta’. Kiekvieną
priešo pasiūlymą Jis nurungdavo Žodžio išmintimi ir galia. Kad
šėtonas išlaikytų savo įtaką žmonėms ir įvestų popiežiaus valdžią, jis
turi padaryti taip, kad jie nepažintų Šventojo Rašto. Biblija išaukština
Dievą ir atskleidžia mirtingiems žmonėms tikrąją jų padėtį; todėl jos
šventosios tiesos turi būti paslėptos ir užgniaužtos. Šią logiką pritaikė
Romos bažnyčia. Šimtmečiais buvo uždrausta platinti Bibliją. Žmonėms
buvo uždrausta skaityti ją ar turėti savo namuose, o neprincipingi kunigai ir prelatai aiškino jos mokslą taip, kad sustiprintų savo
autoritetą. Taip popiežius tapo beveik visuotinai pripažintas kaip Dievo
vietininkas žemėje, gavęs valdžią Bažnyčiai ir valstybei“ (E. Vait,
Didžioji kova, 2017, p. 43).
Aptarkite, kaip šėtonas šiandien bando iškreipti arba neteisingai aiškinti
Dievo Žodį.
II. ŽIAURŪS VILKAI
- Perskaitykite Apd 20, 27–32. Dėl ko konkrečiai apaštalas Paulius
įspėjo Bažnyčios vadovus iš Efezo, kas susiję su artėjančiu atsimetimu?
Pauliaus patarimo tikslas buvo paruošti Bažnyčią tam, kas ateis.
Šiose eilutėse jis įvardijo savo pagrindinį rūpestį..
Jam rūpėjo tai, kad „įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės
kaimenės“ (Apd 20, 29). Kitaip tariant, tikintieji susidurs su nuožmiu
persekiojimu Bažnyčios viduje. Ši pranašystė išsipildė pirmajame ir
antrajame šimtmetyje. Krikščionys, kurie atsisakė garbinti imperatorių
nusilenkiant Romos stabams, buvo kankinami, įkalinami ir deginami
ant laužo.
Apaštalas išreiškė susirūpinimą sakydamas: „Net iš jūsų atsiras tokių,
kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“
(Apd 20, 30). Į Bažnyčią ateis klaidamoksliai. Dieviškos tiesos bus
pakeistos klaidingomis doktrinomis. Vyraus pagoniški papročiai. Ketvirtajame
ir penktajame šimtmetyje į krikščionių Bažnyčią subtiliai įsiskverbė
kompromisas, kurio galimas pateisinimas buvo misijos pažanga.
Tačiau baisus rezultatas buvo nukrypimas nuo Dievo Žodžio tiesų.
- Perskaitykite 2 Tes 2, 7–12. Kaip apaštalas Paulius apibūdina artėjantį
atsimetimą? Kokių savybių derėtų ieškoti?
Pauliaus komentaras: „Nedorybės slėpinys jau veikia“, yra svarbus.
Net Pauliaus laikais buvo palaipsniui nukrypstama nuo Dievo Žodžio
tiesos, susijusios su paklusnumu Dievo Įstatymui. Šis nukrypimas suklestės
vėlesniais amžiais.
Priešingai antram įsakymui, stabai buvo įtraukti į garbinimą.
Tūkstantmečius stabai buvo visų pagoniškų religijų priešakyje. Kad
krikščionybė būtų priimtinesnė pagonims, ateinantiems į krikščionių
Bažnyčią, pagoniškos dievybės buvo pervadintos šventaisiais. Sekmadienis,
saulės dievo garbinimo diena, palaipsniui buvo priimtas
kaip garbinimo diena prisikėlimo garbei. Ši diena, nepatvirtinta Šventajame
Rašte, vyrauja ir dabar.
Kokius kompromisus matome šiandien ateidami į bažnyčią? Svarbiau,
kokiems kompromisams pasiduodate jūs? Galbūt kartais sumaišant
tiesą su klaidamoksliais?
III. APSAUGOTI ŽODŽIO
- Palyginkite Jn 17, 15–17 ir Apd 20, 32. Kokių įžvalgų, susijusių su
apsauga nuo šėtono klastų, mums pateikė Jėzus ir apaštalas Paulius?
Raštas yra patikimas Dievo valios apreiškimas. Jame pristatomas
dangaus planas žmonijos išgelbėjimui. Kadangi „visas Raštas yra Dievo
įkvėptas“, jis „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“
(2 Tim 3, 16). Tai yra, „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“; ne kai kurios
jo dalys, kai kurios dalys nėra įkvėptos daugiau už kitas. Visa Biblija
turi būti priimta kaip Dievo Žodis. Priešingu atveju durys yra plačiai
atvertos apgaulei.
Didžiosios kovos šviesoje Raštas aiškiai atskleidžia begalinę Dievo
meilę. Jis taip pat atskleidžia šėtoniškus kliedesius ir atskleidžia piktojo
klastą. Velnias nekenčia Dievo Žodžio ir šimtmečiais darė viską, kas
įmanoma, kad sunaikintų Rašto įtaką.
Galų gale, ką mes žinotume apie išganymo planą be Biblijos? Kiek
suprastume, jei apskritai kažką suprastume, apie Jėzaus gimimą, gyvenimą, mokymą ir tarnystę? Ar be Šventojo Rašto galėtume pradėti
suvokti Kristaus aukos gylį, Jo prisikėlimo šlovę, Jo užtarimo galią ir Jo
sugrįžimo didybę?
Visos šios esminės tiesos atskleidžiamos, mokomos ir pabrėžiamos
Dievo Žodyje. Tik jis turi būti galutinis matas visos šventos tiesos
supratimui.
Vadinasi turime kovoti su bet kokiais ir visais bandymais sumenkinti
Rašto autoritetą ar įkvėpimą, net iš tų tikinčiųjų pusės, kurie išpažindami
didelę meilę Biblijai, mėgina ja abejoti, net subtiliai. Tragiška,
ypač dėl šiuolaikinio mąstymo proveržio, daugelis teologų ir
krikščionių tiek daug dėmesio skiria žmogiškajai Šventojo Rašto pusei,
kad Biblija tampa žmogaus žodžiu, o ne Dievo Žodžiu. Jie teigia,
kad Šventasis Raštas yra karalių, piemenų, žvejų, kunigų, poetų ir kitų,
besidalijusių samprotavimais apie Dievą, gamtą ir tikrovę, pamąstymai,
kaip jie visa tai suvokė savo laikmečiu ir savo aplinkoje.
Ar tikrai taip? Jei tai būtų tiesa, kodėl mums, gyvenantiems šiandien,
XXI amžiuje, iš tikrųjų turėtų rūpėti, ką tie žmonės galvojo, juo
labiau laikyti jų samprotavimus pagrindu mūsų su amžinybe susijusiai
vilčiai? Neturėtume to daryti.
- Perskaitykite Ps 119, 105. 116. 130. 133. 160. Kokias įžvalgas, susijusias
su Dievo Žodžio reikšme išgelbėjimo planui, psalmininkas
mums pateikia?
IV. ŽMOGIŠKI SAMPROTAVIMAI
NEPAISANT ŠVENTOJO RAŠTO
Šventoji Dvasia veikia mūsų protą. Ji kviečia mus tyrinėti visatos
paslaptis. Kažkas tiksliai pasakė: „Kaip krikščionys, mes neįjungiame
savo smegenis prie bažnyčios durų“. Nepaisant to, vien tik žmogiškojo
mąstymo nepakanka dieviškosioms Šventojo Rašto tiesoms atrasti.
Tiesa nėra žmogaus nuomonės reikalas. Tai dieviškojo apreiškimo
reikalas.
- Perskaitykite Pat 16, 25; Ts 21, 25 ir Iz 53, 6. Ką šios eilutės atskleidžia
apie šėtono klastos strategiją?
Viena iš veiksmingiausių velnio apgaulių – priversti mus patikėti,
kad Dievo valią įmanoma suprasti vien žmonių samprotavimais, nepadedant
Šventai Dvasiai, netyrinėjant Dievo Žodžio. Mums ar net
ištisoms kultūroms tam tikras kelias gali atrodyti teisingas, bet Dievo
akyse jis gali būti visiškai nederamas.
Prieš keletą metų su žmona nusprendėme pasivaikščioti po miškus
netoli viešbučio, kuriame apsistojome. Paprastai aš gana gerai
orientuojuosi ir, maždaug po valandos vaikščiojimo įvairiais takais,
buvau visiškai įsitikinęs, kad nesunkiai rasiu kelią atgal, bet netrukus
pastebėjau, kad beviltiškai pasiklydome miške. Saulė leidosi ir aš bijojau
blogiausio. Laimei, sutikome keletą kitų žygeivių, kurie žinojo
kelią. Buvome mažiausiai aštuonis kilometrus nuklydę, tačiau netoli
pagrindinio kelio. Kadangi jų automobilis buvo netoliese, jie pasiūlė
mus parvežti atgal į viešbutį. Asmenų, žinojusių kelią ir galėjusių parvežti
mus į viešbutį sutikimas prilygo išsigelbėjimui.
Dievas nepaliko mūsų vienų mūsų kelionėje iš žemės į dangų.
Šventoji Dvasia rodo mums į Šventąjį Raštą, kuris veda mus namo.
Tiesa ir klaidamokslis, teisinga ir neteisinga, gerai ir blogai – tai galima
suprasti tik Dievo Žodžio šviesoje. Tai, kas prieštarauja Dievui ir
Jo Žodžiui, yra klaidamokslis, o pastarasis visada pavojingas; tai, kas
neprieštarauja Dievui, yra tiesa ir gėris. Itin svarbu, kad Dievo Žodis
būtų mūsų galutinis tiesos ir moralės matas.
Kodėl žmogaus protas be Šventosios Dvasios pagalbos nepajėgus
suprasti dieviškosios tiesos? Aptarkite ryšį tarp žmogiškojo proto ir
dieviškojo apreiškimo. Kaip protas iš tikrųjų padeda mums suprasti
dieviškąjį apreiškimą? Pavyzdžiui, perskaitykite Danieliaus 2, pranašystę,
apimančią pasaulio istoriją nuo Babilono laikų iki ateities. Kaip
tokia pranašystė stipriai paveikia žmogaus protą?
V. KOVA DĖL PROTO
- Perskaitykite 2 Kor 4, 3–6. Ką reiškia – „netikintiesiems, kuriems
šio pasaulio dievaitis apakino protus“ (2 Kor 4, 4)? Kaip jie apakinti?
Kaip praregima?
Šioje eilutėje graikų kalbos žodis „protus“ yra noema. Pažodžiui
jis reiškia mūsų suvokimą arba protinius gebėjimus. SDA Biblijos Komentare
pateikiamas įžvalgus teiginys, susijęs su šia eilute. „Kristaus
ir šėtono kova yra kova dėl protų. (Rom 7, 23. 25; 12, 2; 2 Kor 3, 14; 2
Kor 11, 3; Fil 2, 5; Fil 4, 7–8). Pagrindinis šėtono darbas yra apakinti
arba aptemdyti žmonėms protą. Jis tai daro neleisdamas jiems tyrinėti
Dievo Žodžio, sutrikdant proto galias per kūno ir sielos nesaikingumą,
visiškai užvaldant protą šio gyvenimo reikalais ir apeliuodamas
į puikybę bei savęs išaukštinimą“ (6 tomas, p. 854).
Pažinimo stoką iš žūstančiųjų pusės lemia ne tai, kad jie negali
pažinti, bet tai, kad jie nesiekia pažinimo. Daugelis turėjo visas galimybes
pažinti tiesą, bet nusprendė netikėti, o šėtonas juos apakino.
Šėtono karalystė yra tamsos karalystė. Kaip priduriama SDA Biblijos
Komentare: „Evangelija yra vienintelė priemonė, kuria galima atskleisti
šėtono sumanymus ir klastą, ir šios priemonės dėka žmonės
gali matyti kelią iš tamsos į šviesą“ (6 t., p. 854). Naujojo Testamento
žinios esmė yra Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Jėzus yra
Evangelijos šerdis ir Šventojo Rašto centras. Visas Raštas liudija apie
Jį (Jn 5, 39).
- Perskaitykite Jn 1, 4–5. 9. 14. Kaip šios eilutės apibūdina Jėzų?
Ypač atkreipkite dėmesį į Jn 1, 14.
Pirmaisiais krikščioniškos Bažnyčios šimtmečiais Naujojo Testamento
tikintieji buvo visiškai pasišventę Kristui kaip Tam, kuris buvo
šviesa jų tamsoje. Jie buvo atpirkti Jo malonės, pakeisti Jo galia ir paskatinti Jo meilės. Net mirtis negalėjo nutraukti jų ištikimybės Kristui
ryšio. Jie atpažino velnio klastą šlovingoje Evangelijos šviesoje. Kristus
visada turėjo vyrų ir moterų, kurie Jo malone drąsiai stovėjo už Jo
tiesą. Šiais ankstyvaisiais šimtmečiais tamsoje švietė Kristaus meilės,
malonės ir tiesos šviesa.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Kiekviename šimtmetyje ta pati neapykantos ir priešiškumo tiesai
dvasia įkvėpdavo Dievo priešus, budrumo bei ištikimybės buvo
reikalaujama iš Jo tarnų. Kristaus žodžiai, ištarti pirmiesiems mokiniams,
taikomi Jo sekėjams ir laikų pabaigoje: ‘Ką sakau jums, sakau
ir visiems: budėkite! (Mk 13, 37)’“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 47).
Daugelyje pasaulio šalių, ypač ten, kur žmonės gali laisvai tyrinėti
Raštą, šėtonas pasinaudojo kitomis priemonėmis, kad susilpnintų
Biblijos įtaką. Vienas iš labai veiksmingų būdų – tai įvairios mokslinės
pastangos ir net Raštą tyrinėjantys mokslininkai, kurie kartais
laikosi tokios pozicijos, kuri, jei būtų priimta, pakirstų pasitikėjimą
Dievo Žodžiu. Pavyzdžiui, nors Danieliaus knyga datuojama daugiau
nei 500 metų iki Kristaus, daugelis tyrinėjančiųjų Raštą ją datuoja
antrojo šimtmečio iki Kristaus vidurio. Jie teigia, kad ji turėjo
būti parašyta šiuo laikotarpiu; antraip išeitų, kad pranašas tiksliai
išdėstė ateitį, o taip negali būti. Todėl jie ginčijasi, kad Danieliaus
knyga buvo parašyta ne tuomet, kaip pateikiama Rašte, bet šimtmečiais
vėliau. Deja, šis melas apie Bibliją yra vienas iš daugelio,
kurį šiuolaikiniai mokslininkai siekia mums primesti. Deja, daugelis
žmonių sutinka su šiuo klaidamoksliu, nes to moko Rašto tyrinėtojai.
Nestebina, kad Paulius mus įspėjo: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“
(1 Tes 5, 21)
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Perskaitykite ištrauką trečioje dalyje ir pagalvokite, kaip šėtonas
šiandien naudoja panašius metodus, kad subtiliai sumenkintų
Šventojo Rašto autoritetą? - Kokios yra didžiausios apsaugos priemonės nuo klaidinančio Dievo
Žodžio aiškinimo? - Pagrindinis šėtono bandymas didžiojoje gėrio ir blogio kovoje –
tai sumenkinti Dievo charakterį ir pristatyti Jį kaip autoritarinį,
nemylintį tironą. Kaip piktasis bando tai padaryti ir kaip Dievas
reaguoja į jo melą? - Apaštalas Petras patvirtina, „kad jokia Rašto pranašystė negali
būti savavališkai aiškinama“ (2 Pt 1, 20). Kaip galime būti tikri, jog
neiškraipome Šventojo Rašto, siekdami savo tikslų? Kadangi tai
padaryti gali būti lengviau nei mums atrodo, todėl turime apsisaugoti
nuo tokio įpročio. Kaip galime apsisaugoti nuo to?