Pirma tema
Kovo 30 – balandžio 5
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 12, 7–9; Ez 28, 12–15; Iz 14, 12–14; Pr 3, 15; Jn 17, 24–26.
Įsimintina eilutė: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir Jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje“ (Apr 12, 7–8).
Jei Dievas toks geras, kodėl pasaulis toks blogas? Kaip mylintis Dievas gali leisti vyrauti blogiui? Kodėl bloga nutinka geriems žmonėms? Šią savaitę tyrinėsime amžiną kovą tarp gėrio ir blogio. Pradėdami Liuciferio maištu danguje, tyrinėsime blogio kilmę ir Dievo kantrybę sprendžiant nuodėmės klausimą.
Dievas yra neįtikėtinos meilės Dievas. Pati Jo prigimtis yra meilė (1 Jn 4, 7–8). Visi Jo darbai atliekami iš meilės (Jer 31, 3). Meilė niekada negali būti priverstinė ar įteisinta įstatymais. E. Vait tai puikiai aprašė: „Meilė pažadinama tik meile“ (Su meile iš Dangaus, 2011, p.16). Gebėjimo rinktis atėmimas reiškia gebėjimo mylėti sunaikinimą, o gebėjimo mylėti sunaikinimas – tai galimybės būti tikrai laimingam sunaikinimas. Dievas laimi mūsų ištikimybę savo meile. Jis sprendžia didžiosios kovos tarp gėrio ir blogio klausimą taip, kad nuodėmė daugiau niekada neatsiras visatoje. Dievo tikslas yra parodyti visai visatai, kad Jis visada veikė savo kūrinių labui. Žvelgiant į pasaulį Dievo meilės akimis, didžiosios kovos tarp gėrio ir blogio šviesoje, kiekvienas iš mūsų patikinamas, kad teisingumas nugalės neteisingumą ir nugalės jį amžiams.
I. KOVA DANGUJE
1. Perskaitykite Apr 12, 7–9. Ką šios eilutės atskleidžia apie laisvę danguje ir pikto kilmę? Kai Liuciferis sukėlė maištą, kaip Dievas galėjo reaguoti?
Šiose eilutėse aprašomas kosminis gėrio ir blogio konfliktas. Šėtonas ir jo angelai kovojo prieš Kristų ir galiausiai buvo išmesti iš dangaus. Atrodo nepaprastai keista, kad kova prasidėtų tokioje tobuloje vietoje kaip dangus. Kodėl taip atsitiko? Ar mylintis Dievas sukūrė demonišką angelą, pradėjusį šią kovą? Ar šiame angele buvo koks nors lemtingas trūkumas, dėl kurio jis maištavo? Raštas paaiškina blogio kilmę. Atitraukia uždangą šiame gėrio ir blogio konflikte.
2. Palyginkite Ez 28, 12–15 ir Iz 14, 12–14. Kas vyko šios angeliškos būtybės, kurią vadiname Liuciferiu, galvoje, kas paskatino jį maištauti?
Dievas nesukūrė velnio. Jis sukūrė akinančio spindesio būtybę, vardu Aušrinis (lotyniškai Liuciferis). Ši angeliška būtybė buvo sukurta tobula. Į jo tobulumą buvo įtraukta ir laisvė rinktis – esminis Dievo valdymo principas, vedamas meilės, ne priverstinai. Nuodėmė kilo iš Liuciferio pačiame danguje. Nėra logiško paaiškinimo, kodėl šis tobulas angelas leido puikybei ir pavydui įsišaknyti savo širdyje ir peraugti į maištą prieš Kūrėją.
Liuciferis, sukurta būtybė, troško garbinimo, kuris tenka tik Kūrėjui. Jis bandė užimti Dievo sostą abejodamas Dievo valdžia. Jo maištas privedė prie atviros kovos danguje.
Nors Dievas kantriai elgėsi su Liuciferiu, Jis negalėjo leisti jam sugadinti dangaus savo maištu. „Dangaus pasitarime buvo kreiptasi į Liuciferį. Dievo Sūnus parodė jam Kūrėjo didybę, gerumą, teisingumą ir šventą, nekintančią Jo Įstatymo prigimtį. Juk pats Dievas nustatė dangaus tvarką, ir, pažeisdamas ją, Liuciferis įžeistų savo Kūrėją ir pražudytų save. Tačiau begalinės meilės ir gailestingumo paskatintas įspėjimas sukėlė tik pasipriešinimo jausmą“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 428).
Ko apie Dievo charakterį moko tai, kaip Jis kovoja su blogiu?
II. LIUCIFERIS SUVEDŽIOJA, KRISTUS IŠLIEKA
Kaip jau minėta ankščiau, bet varta pakartoti, nėra logiško paaiškinimo, kodėl Liuciferis, tobulas angelas, turėjo leisti puikybei ir pavydui įsišaknyti savo širdyje ir leido pastarajam peraugti į maištą prieš savo Kūrėją. Šėtono puikybė peraugo į atvirą maištą. Jis apkaltino Dievą neteisingumu ir nesąžiningumu. Jis savo abejonėmis ir kaltinimais užkrėtė angelus.
3. Perskaitykite Apr 12, 4. Ką ši eilutė atskleidžia apie šėtono sugebėjimą suvedžioti? Kiek angelų nupuolė dėl jo melo, susijusio su Dievu?
Kai danguje prasidėjo kova, angelai turėjo apsispręsti – ar jie seks Jėzų, ar Liuciferį? Koks buvo šios kovos danguje pobūdis? Ar tai buvo fizinė, ar idėjų kova, ar ir tokia, ir tokia? Detalių nežinome, bet kova buvo pakankamai fizinė, todėl šėtonas ir jo angelai galiausiai buvo „išmesti“, „ir nebeliko jiems vietos danguje“ (Apr 12, 8–9). Ši kova akivaizdžiai apima tam tikrą fizinį elementą.
Viena yra aišku dėl kovos danguje. Kiekvienas angelas turėjo apsispręsti – už ar prieš Kristų. Kuo jie seks? Kieno balso jie klausys? Ištikimi angelai nusprendė paklusti Kristaus meilės įsakymams, o trečdalis angelų klausėsi Liuciferio balso, nepakluso Dievui ir buvo išmesti iš dangaus. Mes taip pat šiuo kritiniu žemės istorijos laikotarpiu esame pašaukti apsispręsti – už ar prieš Kristų. Mes taip pat turime skelbti, kieno pusėje esame – Kristaus ar šėtono.
4. Perskaitykite Pr 2, 15–17; Iš 32, 26; Joz 24, 15; 1 Kar 18, 20–21 ir Apr 22, 17. Kokio esminio didžiosios kovos principo moko šios eilutės?
Dievui sukūrus žmoniją, Jis giliai mūsų smegenyse įdiegė gebėjimą mąstyti ir rinktis. Mūsų žmogiškumo esmė yra mūsų gebėjimas priimti moralinius sprendimus. Mes nesame tik robotai. Mes buvome sukurti pagal Dievo paveikslą, skirtingai gyvūnams, mūsų gebėjimu priimti moralinius sprendimus ir gyventi laikantis amžinų dvasinių principų. Nuo pat Liuciferio maišto danguje pradžios ir po nuopolio Dievas pakvietė savo tautą atsiliepti į Jo meilę ir būti paklusniems Jo įsakymams, pasirenkant tarnauti Jam.
Ko galime pasimokyti iš kovos danguje, susijusios su mūsų asmenine kova su blogiu? Jei šėtonas sugebėjo apgauti šias teisias, šventas dangaus būtybes, ką tai sako apie jo piktus bandymus apgauti mus?
III. PLANETA ŽEMĖ ĮSITRAUKIA
Kai Dievas sukūrė žemę, Jis sukūrė ją tobulą. Raštas sako, kad Jis „apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Nebuvo nei nuodėmės, nei pikto dėmės. Tačiau Adomui ir Ievai Jis suteikė tokią pat laisvę pasirinkti, kaip ir Liuciferiui. Jis nenorėjo robotų nei žemėje, nei danguje.
Tiesą sakant, Jis padarė viską, kad ši laisvė būtų akivaizdi. Jis pasodino medį sode, pavadindamas jį gero ir pikto pažinimo medžiu. Dievas nusprendė apie tai papasakoti Adomui ir Ievai, nes norėjo įsitikinti, kad jie žino, jog turi pasirinkimą.
Šėtonas prisiartino prie minėto medžio ir ten užsibuvusiai Ievai pasakė: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 4–5). Kitaip sakant, jei valgysite nuo šio medžio, pasieksite naują būties sferą. Patirsite jaudulį, kurio dar nepažinote. Ieva, Dievas kažką nuo tavęs slepia. Štai, imk uždrausto vaisiaus ir valgyk.
Kai Ieva, o vėliau ir Adomas, apsisprendė, jie atvėrė duris, kurias Dievas norėjo amžinai laikyti uždarytas. Tai buvo durys į nuodėmę, durys į kančią, širdies skausmą, ligas ir mirtį.
5. Perskaitykite Pr 3, 1–3 ir Rom 3, 23; Rom 5, 12. Kas bendra šioms eilutėms? Apibūdinkite didžiausius nuodėmės padarinius, kurie kankina visą žmoniją.
Nuodėmės esmė – maištavimas prieš Dievą. Nuodėmė atskiria mus nuo Dievo. Kadangi Dievas yra gyvybės šaltinis, atsiskyrimas nuo Dievo veda į mirtį. Atsiskyrimas taip pat sukelia nerimą ir ligas. Mūsų pasaulio kančios galiausiai yra gyvenimo nuodėmės nuniokotoje planetoje rezultatas. Tai tikrai nereiškia, kad kiekvieną kartą, kai kenčiame ar sergame, nusidėjome. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų yra paveiktas gyvenimo nuodėmės nuniokotoje planetoje.
6. Perskaitykite Pr 3, 15; Kun 5, 5–6; ir Jn 1, 29. Kokį pažadą Dievas davė Adomui ir Ievai sode po to, kai jie nusidėjo, suteikdamas jiems vilties dėl jaučiamos kaltės ir nusivylimo? Kokią tarnystę Jis pradėjo Edene, kad per amžius nurodytų į nuodėmės problemos sprendimą?
IV. MEILĖ GALI
Adomas ir Ieva nusidėjo, ir Dievas jiems pasakė, kad jie privalo palikti savo namus sode. Nuo šiol jų dalis bus triūsas ir kentėjimai. Ar jiems teks kentėti ir galiausiai mirti be vilties? Ar mirtis yra visko pabaiga?
Būtent tuo metu Dievas davė jiems pažadą, užrašytą Pr 3, 15. Žvelgdamas tiesiai į šėtoną, žaltį, Jis pasakė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“. Galbūt tą akimirką jie iki galo nesuprato, ką tai reiškia, bet žinojo, kad gali vėl turėti viltį. Tam tikru būdu per moters ainiją ateis jų atpirkimas.
Žinoma, moters ainija yra Jėzus Kristus (Gal 3, 16). Ant kryžiaus šėtonas kirto Jam į kulną. Tačiau Jėzaus pergalė yra mums garantija, kad vieną dieną žalčio galva bus sutrupinta, o kentėjimų ir mirties durys, kurias atvėrė Adomas ir Ieva, vieną dieną bus uždarytos.
7. Perskaitykite Hbr 2, 9; Gal 3, 13 ir 2 Kor 5, 21. Ką šios eilutės mums sako apie Kristaus auką ant kryžiaus?
Ar kada susimąstėte, ar Dievas tikrai jus myli? Pažvelkite į kryžių; į erškėčių vainiką, į vinis Jo rankose ir kojose. Su kiekvienu kraujo lašu, kurį Jėzus praliejo Golgotoje, Dievas sako: Aš tave myliu. Aš nenoriu būti danguje be tavęs. Taip, tu nusidėjai; parsidavei į priešo rankas; taip, tu nenusipelnai amžinojo gyvenimo. Bet Aš sumokėjau išpirką, kad tave susigrąžinčiau. Nebereikės dvejoti, ar esate mylimas, kai žvelgsite į kryžių.
Raštas moko apie Jėzų, kuris atėjo į šį pasaulį, patyrė širdgėlą, nusivylimą ir skausmą kaip visa žmonija. Tai atskleidžia Kristų, susidūrusį su tomis pačiomis pagundomis, su kuriomis susiduriame ir mes – Kristų, kuris nugalėjo pragaro kunigaikštystes ir galias tiek savo gyvenime, tiek mirtimi ant kryžiaus – visa tai kiekvienam iš mūsų asmeniškai.
Pagalvokite apie tai: Jėzus, sukūręs visatą (žr. Jn 1, 3), nužengė iš dangaus ir ne tik atėjo į šį puolusį pasaulį, bet ir kentėjo jame taip, kaip niekas iš mūsų niekada nekentės (žr. Iz 53, 1–5). Jis tai padarė, nes mylėjo mus, kiekvieną iš mūsų. Kokia galinga priežastis vilčiai!
Kaip Kristus atsakė į šėtono kaltinimus ant kryžiaus? Ką Jis pasiekė savo mirtimi, atsižvelgiant į didžią kovą tarp gėrio ir blogio?
V. MŪSŲ VYRIAUSIASIS KUNIGAS
Tai, ką Jėzus dėl mūsų padarė ant kryžiaus, leidžia Jam užtarti mus danguje. Mūsų prisikėlęs Viešpats yra mūsų didis vyriausiasis kunigas, parūpinantis viską, ko mums reikia, kad būtume išgelbėti ir amžinai gyventume Dievo karalystėje.
8. Perskaitykite Hbr 4, 15–16 ir Hbr 7, 25. Kaip šios eilutės suteikia pasitikėjimo mums pagundų, kentėjimų, ligų ir mirties pasaulyje?
Raštas sako, kad Jis buvo visaip gundytas, tačiau nenusidėjo (Hbr 4, 15). Ir priduriama: „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4, 16).
Paprastai sakant, Jėzus pristato mus visatai apsirengusius Jo teisumu, išgelbėtus Jo mirtimi ir atpirktus Jo krauju. Jis buvo viskuo, kuo mes turėjome būti. Kristuje nėra pasmerkimo už mūsų praeities nuodėmes. Kristuje nebėra mūsų kaltės, ir dėka Jo galingo užtarimo nebėra mūsų gyvenime nuodėmės gniaužtų. Mus pančiojančios grandinės yra nuimamos, ir mes esame laisvi.
9. Perskaitykite Jn 17, 24–26. Ko trokšta Kristus didžiojoje gėrio ir blogio kovoje?
„Po to, kai didžioji auka buvo paaukota ir Kristus įžengė į dangų, Jis atsisakė angelų garbinimo tol, kol nepateikė savo Tėvui prašymo: ‘Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš.’ (Jn 17, 24) Tuomet su neišreiškiama meile ir jėga pasigirdo atsakymas iš Tėvo sosto: ‘Tepagarbina Jį visi Dievo angelai.’ (Hbr 1, 6) Jėzus neturėjo nė vienos dėmelės. Jo pažeminimas baigėsi, auka buvo paaukota, todėl Jis paveldėjo vardą, kilniausią iš visų vardų“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 434). Jėzus labiau už viską nori, kad būtume su Juo danguje. Jo širdies troškimas, Jo mirties ir užtarimo tikslas – mūsų išgelbėjimas. Ar turite ypatingų poreikių? Išvardykite juos Jėzui. Ten, kur yra liūdesys, Jis atneša paguodą. Ten, kur yra baimė, Jis atneša ramybę. Ten, kur yra kaltė, Jis atneša atleidimą. Kur yra silpnumas, Jis atneša stiprybę.
Jūsų manymu, kodėl Kristus pasiaukojo už mus? Kuo mes Jam tokie vertingi?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Išvarydamas šėtoną iš dangaus, Dievas parodė savo teisingumą
ir išlaikė savo sosto garbę. Kai žmogus nusidėjo, pasidavęs šios puolusios
dvasios apgavystėms, Dievas įrodė savo meilę, atiduodamas
Viengimį Sūnų, kad Jis mirtų už nusidėjusią žmoniją. Dievo charakterį
visiškai atskleidė išpirkimas. Galingas kryžiaus liudijimas parodo
Visatai, kad Liuciferio pasirinktas nuodėmės kelias nemenkina Dievo
valdymo“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 433).
„Golgotos kryžius, parodantis Dievo Įstatymo nekintamumą, liudija
Visatai, kad atpildas už nuodėmę – mirtis. Priešmirtiniame Išgelbėtojo
šūksnyje ‘Atlikta!’ nuskambėjo mirties nuosprendis šėtonui. Taip
ilgai užsitęsusios didžiosios kovos baigtis buvo nulemta, tapo įmanoma
galutinai išrauti blogį su šaknimis. Dievo Sūnus praėjo pro kapo
vartus, ‘idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra
velnią.’ (Hbr 2, 14)“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 436)
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jei Dievas žinojo, kad Liuciferis ketina maištauti, kodėl Jis suteikė
jam teisę rinktis? Arba, kai Liuciferis sukilo, kodėl Dievas tiesiog jo
nesunaikino iš karto? Kaip būtų sureagavusi nepuolusi visata, jei
Dievas būtų tuoj pat sunaikinęs Liuciferį? Kodėl visatos susidomėjimo
išganymo planu samprata (1 Pt 1, 12; Apr 5, 13; Apr 16, 7) itin
svarbi norint suprasti didžiąją kovą? - Kokią priežastį ar priežastis galite pateikti mėgindami pagrįsti
Kristaus mirtį ant kryžiaus? Ar tai buvo tik siekis apreikšti Dievo
charakterį? Ar tai buvo siekis sumokėti kainą už nuodėmę? Jei
taip, kam buvo sumokėta ši kaina? Pasidalykite savo mintimis ir
pateikite biblines priežastis. - Ką turime omenyje vartodami terminą „didžioji kova“? Aptarkite
įvairias didžiosios kovos puses ir tai, kaip šios savaitės tema taikytina
jūsų gyvenimui. - Kokios Rašto eilutės kalba apie didžiosios kovos tikrovę? (žr., pavyzdžiui,
Job 1, 2; Ef 6, 12) - Kuo septintosios dienos adventistų supratimas yra unikalus tarp
kitų krikščionių konfesijų? Kuo adventistai išsiskiria šioje didžiosios
kovos temoje?