Devinta tema
Gegužės 25-31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 14, 6–12; Mok 12, 13–14;
Pat 28, 9; Dan 7, 25.
Įsimintina eilutė: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais
jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus
liudijimą“ (Apr 12, 17).
Uoliai tyrinėję Bibliją adventistai suprato Įstatymo reikšmę dangiškos
šventyklos Šventų Švenčiausiojoje vietoje. Žvelgdami į Dievo
Įstatymo esmę, jie taip pat atrado sabatos, ketvirtojo įsakymo, reikšmę.
Tiesą sakant, šis įsakymas labiau nei bet kuris kitas aiškiai įvardija
Dievą kaip mūsų Kūrėją, viso tikrojo garbinimo pamatą – ši tema bus
ypač aktuali paskutinėmis žemės istorijos dienomis (žr. Apr 14, 6–12).
Šėtono tikslas nuo pat pradžių buvo sužlugdyti Dievo garbinimą,
sulaužant Dievo Įstatymą. Jis žino, kad nusižengti „vienu dalyku“ reiškia
likti kaltu „dėl visų“ (Jok 2, 10); taigi piktasis skatina žmones nusižengti
Dievo Įstatymui. Šėtonas nekenčia sabatos, nes ji žmonėms
primena Kūrėją ir tai, kaip Jį reikia garbinti. Tačiau sabata taip pat yra
įrašyta Dievo Įstatyme dangaus šventyklos Šventų Švenčiausioje vietoje.
Kadangi Įstatymas apibrėžia nuodėmę, tol, kol žmonės siekia būti
ištikimi Dievui, Jo Įstatymas turi galioti, įskaitant sabatos įsakymą.
Šios temos tikslas – parodyti ryšį tarp šventyklos, Dievo Įstatymo,
sabatos ir artėjančios krizės, susijusios su žvėries ženklu. Taip pat tyrinėsime
sabatos svarbą paskutiniųjų laikų kartai.
I. ŠVENTYKLA IR ĮSTATYMAS
- Perskaitykite Apr 11, 19; Iš 25, 16; Iš 31, 18 ir Apr 12, 17. Ko šios
eilutės moko, kas buvo Sandoros Skrynioje, Šventų Švenčiausioje
vietoje šventykloje?
Permaldavimo diena buvo teismo diena. Visam Izraeliui buvo įsakyta
ją dalyvauti atgaila, sielos ištyrimu ir susilaikymu nuo visų darbų
(žr. Kun 23, 29–31). Tik šią dieną vyriausiasis kunigas įžengdavo į
Šventų Švenčiausiąją permaldavimui už nuodėmę. Ten, uždariausioje
šventyklos dalyje, buvo Sandoros Skrynia. Skrynioje buvo dešimties
Dievo įsakymų Įstatymas, įrašytas akmens plokštėse. Auksinis Skrynios
dangtis buvo vadinamas malonės sostu, ant kurio buvo šlakstomas
kraujas, apvalant šventyklą nuo nuodėmės. Dievo buvimas
pasireiškė Dievo šlove virš malonės sosto. Kiekviena atnašauta auka
atskleidė Dievo gailestingumą nuodėmingiems žmonėms, tačiau
Permaldavimo diena rodo, kad nuodėmė atmenama iki teismo dienos
(Hbr 10, 3). Tiesą sakant, nuodėmė bus visiškai pašalinta po šimtmečių
tik per Kristaus kraują, kai Jis mirė ant kryžiaus. Tik tikėdami Jo
krauju galime būti apvalyti nuo nuodėmės. (1 Pt 1, 18–19). Ten, Dievo
akivaizdoje, gražiai susijungia gailestingumas ir teisingumas.
Žvelgdamas į dangiškąją šventyklą, apaštalas Jonas pamatė „Dievo
šventyklą“ ir pasirodžiusią Jo Sandoros Skrynią (Apr 11, 19). Knygoje
„Didžioji kova“ pridėtas šis komentaras: „Dangiškos šventyklos
šventų švenčiausioje saugomas Dievo Įstatymas, kurį griaudžiant
griaustiniui ant Sinajaus kalno paskelbė Dievas. Dievo Įstatymas Jo
pirštu įrašytas akmeninėse plokštėse. Dangiškoje šventykloje saugomas
Dievo Įstatymas yra didysis originalas, kurio tiksli kopija įrašyta
akmens plokštėse ir kurį Mozė perteikė Penkiaknygėje. Tie, kurie suprato
šį teiginį, įsitikino Dievo Įstatymo šventumu ir nekintamumu“
(E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 375).
Ankstyvieji adventistai, tyrinėdami Bibliją ir mokydamiesi apie
šventyklą, suprato Dievo Įstatymo ir sabatos reikšmę Dievo Įstatymo
centre. Jie samprotavo, kad jei Dievo Įstatymas buvo parodytas Sandoros
Skrynioje dangiškoje šventykloje, jis tikrai negalėjo būti panaikintas
ant kryžiaus.
Pagalvokite apie sabatą, kuri tūkstančio kilometrų per valandą greičiu
pasiekia mus kiekvieną savaitę be išimties. Ką tai turėtų mums
pasakyti apie pasaulio sukūrimo doktrinos svarbą? Kokia dar doktrina
turi tokį galingą ir pasikartojantį priminimą?
II. DIEVO ĮSTATYMO NEKINTAMUMAS
- Perskaitykite Mt 5, 17–18; Ps 111, 7–8; Mok 12, 13–14; 1 Jn 5, 3;
ir Pat 28, 9. Ko šie Rašto tekstai moko apie krikščionių santykį su
Įstatymu?
Septintosios dienos adventistai seka protestantų reformatorių,
kurie palaikė Dievo Įstatymo šventumą, pėdomis. Atkreipkite dėmesį
į šį galingą Džono Veslio teiginį: „Mozės Izraelio vaikams duotą apeiginį
įstatymą, apimantį visus įsakus ir potvarkius, susijusius su senosiomis
aukomis ir tarnavimu šventykloje, mūsų Viešpats iš tikrųjų
atėjo nutraukti ir visiškai panaikinti… Bet moralės Įstatymo, Dešimt
įsakymų, patvirtinto pranašų, Jis nepanaikino. Atėjęs Jis neplanavo
atšaukti jokios šio Įstatymo dalies. Tai Įstatymas, kurio niekada nevalia
sulaužyti, kuris tvirtai stovi kaip ištikimas liudytojas danguje…
Kiekviena šio Įstatymo dalis turi išlikti galioti visai žmonijai ir visais
amžiais; nepriklausomai nei nuo laiko, nei nuo vietos ar kitų aplinkybių,
kurios gali pasikeisti, bet tik nuo Dievo prigimties ir žmogaus
prigimties bei jų nekintamo santykio vienas kito atžvilgiu“ (Upon Our
Lord’s Sermon on the Mount, Discourse V, John Wesley’s Sermons: An
Anthology (Nashville, TN: Abington Press, 1991), p. 208).
- Palyginkite Iš 34, 5–7 ir Rom 7, 11–12; Ps 19, 8–12; Ps 89, 15; ir Ps
119, 142. 172. Ką šie tekstai mums sako apie Dievo Įstatymo ir Dievo
charakterio ryšį?
Kadangi Dievo Įstatymas yra Jo charakterio išraiška, Jo sosto pamatas
ir moralinis žmonijos pagrindas, šėtonas jo nekenčia. „Kiekvienam
tapo aišku, jeigu žemiškoji šventykla yra dangiškosios atvaizdas,
tai Įstatymas, saugomas Skrynioje žemėje, yra tiksli Įstatymo, esančio
dangaus Skrynioje, kopija. Norintieji suprato, kad priimtoji dangiškosios
šventyklos tiesa taip pat apėmė Dievo Įstatymo reikalavimus
bei ketvirtojo įsakymo – sabatos – šventumą. Čia slypi to aštraus ir
ryžtingo pasipriešinimo harmoningam Šventojo Rašto aiškinimui,
kuris atskleidžia tiesą apie Kristaus tarnystę dangiškoje šventykloje,
paslaptis“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 377).
Dėl kokių priežasčių žmonės dažnai ginčijasi, kad mes nebeprivalome
laikytis Dešimties įsakymų? Kaip manote, kas iš tikrųjų už to slypi?
III. SABATA IR ĮSTATYMAS
- Perskaitykite Apr 14, 6–7; Apr 4, 11; Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11. Koks yra
ryšys tarp pasaulio sukūrimo, sabatos ir Dievo Įstatymo?
Sukūrimas kalba apie mūsų vertę Dievo akyse. Mes nesame vieni
Visatoje – kažkoks kosminių dulkių taškelis – taip pat nesame genetinis
atsitiktinumas. Kitaip tariant, bendras mokslinis gyvybės atsiradimo
scenarijus, kurį perėmė žiniasklaida ir populiarioji kultūra, pateikia
požiūrį į mūsų kilmę, niekaip nesuderinamą su bibliniu pasakojimu.
Esame čia, nes Jėzus mus sukūrė. Ir Jis vertas mūsų garbinimo ne
tik todėl, kad mus sukūrė, bet ir todėl, kad atpirko. Sukūrimas ir atpirkimas
yra viso tikrojo garbinimo pagrindas. Todėl sabata yra gyvybiškai
svarbi norint suprasti išganymo planą. Sabata kalba apie Kūrėjo
rūpestingumą ir Atpirkėjo meilę.
Pasaulio sukūrimo savaitės pabaigoje Dievas ilsėjosi savo sukurtame
gražiame ir didingame pasaulyje. Jis taip pat ilsėjosi parodydamas
pavyzdį mums. Sabata yra savaitinė pauzė, skirta šlovinti Tą,
kuris mus sukūrė. Garbindami Dievą sabatos dieną atveriame savo
širdį, kad gautume ypatingą palaiminimą, kurį Jis suteikė tą dieną, o
ne kažkurią kitą dieną.
Sabata nurodo Kūrėją, kuris mus per daug mylėjo, kad apleistų
mus, kai nukrypome nuo Jo tikslo mums. Sabata yra amžinas mūsų
poilsio Jame simbolis. Tai ypatingas ištikimybės Kūrėjui ženklas
(Ez 20, 12. 20). Tai poilsio, o ne darbų simbolis; malonės, o ne Įstatymo
raidės prisilaikymo; užtikrinimo, o ne pasmerkimo; kad išgelbėjimas
priklauso nuo Dievo, o ne nuo savęs. Tikrasis sabatos poilsis yra malonės
poilsis mylinčiose rankose To, kuris mus sukūrė, To, kuris mus
atpirko, ir To, kuris vėl ateina mūsų.
Apreiškimo 14 žinia, Dievo žinia pasauliui paskutiniaisiais laikais,
ragina žmones ilsėtis Jo meilėje ir rūpestingume kiekvieną sabatą. Ši
diena ragina prisiminti Tą, kuris mus sukūrė, ir atiduoti Jam garbę.
Sabatos laikymasis taip pat yra jungiamoji grandis tarp Edeno tobulumo
ir naujo dangaus šlovės bei būsimos naujos žemės. Tai mums
primena, kad vieną dieną Edeno šlovė bus atkurta.
Dauguma septintosios dienos adventistų yra susidūrę su kaltinimu,
neva jie prisilaiko Įstatymo raidės, ir šis kaltinimas paprastai yra susijęs
su sabatos šventimu. Aptarkite sabatą kaip atpirkimo ir teisumo
tikėjimu simbolį. Kodėl klusnumas Dievo įsakymui ilsėtis paskatintų
žmones manyti, kad stengiamės pelnyti dangų?
IV. ŽVĖRIES ŽENKLAS
- Perskaitykite Apr 12, 12. 17 ir Apr 13, 7. Kaip šios eilutės atskleidžia
šėtono įtūžį? Kodėl velnias itin pyksta ant Dievo tautos paskutiniaisiais
laikais?
Apreiškimo 12 aprašoma amžius trunkanti kosminė kova tarp Kristaus
ir šėtono. Ji pasiekia kulminaciją su paskutiniu šėtono puolimu
prieš Dievo tautą. Apreiškimo 13 pristatomi du slibino sąjungininkai
– žvėris iš jūros ir žvėris nuo sausumos. Šios dvi jėgos prisijungia
prie piktojo kovojant su Dievo tauta.
- Perskaitykite Apr 13, 4. 8. 12. 15 ir Apr 14, 7. 9–11. (Taip pat žr. Apr
15, 4; Apr 16, 2; Apr 19, 20; Apr 20, 4; Apr 22, 9.) Kokia pagrindinė
tema visuose šiuose tekstuose?
Atkreipkite dėmesį į kontrastą. Arba žmonės garbina Kūrėją, arba
garbina ką nors kita. Kūrėjas vertas garbinimo (Apr 5, 9). Kova tarp
Kristaus ir šėtono prasidėjo danguje dėl garbinimo: „Užlipsiu ant
aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“ (Iz 14, 14) Šėtonas
norėjo, kad garbinimas priklausytų ne tik Kūrėjui. Pasak Apreiškimo
13, jam pasiseka per žvėries nuo jūros veiklą (Apr 13, 4).
Lyginant su Danieliaus 7, šis žvėris yra toks pat kaip „mažasis ragas“,
„užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“, turintis galią
1260 pranašiškų dienų, tai yra 1260 metų (Dan 7, 25; plg. Apr 13, 5;
žr. 6 temą). Vienintelė Dievo Dešimties įsakymų Įstatymo dalis, susijusi
su laiku, yra ketvirtasis įsakymas. Ši bažnyčia bandė pakeisti garbinimo
dieną iš sabatos (šeštadienio) – septintoji diena, į sekmadienį
–
pirmoji savaitės diena.
Žemiškos galios siekis pakeisti garbinimo dieną, septintą dieną –
sabatą, kurią davė pats Dievas kaip savo valdžios ženklą (Iš 31, 13; Ez
20, 12. 20), yra bandymas pasiglemžti dievišką valdžią pačiu paprasčiausiu
įmanomu lygmeniu. Taigi šiuo klausimu vyksta galutinė kova
dėl tikro ir klaidingo garbinimo.
Dėl šios priežasties Apreiškimo knyga įvardija tuos, kurie yra ištikimi
Dievui, „kurie laikosi Dievo įsakymų“ (Apr 12, 17; Apr 14, 12). Tai
apima septintą dieną sabatą, o ne sekmadienį. Tie, kurie nepaiso paskutinio
trijų angelų raginimo garbinti Dievą Jo šventą dieną (Iz 58,
13) ir kurie garbina žvėrį bei jo netikrą sabatą – sekmadienį, priima
žvėries ženklą (žr. 11 temą).
V. TRIJŲ ANGELŲ ŽINIA
Apr 14, 7 pirmasis angelas galingai skelbia: „Bijokite Dievo ir atiduokite
Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite
dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ Dangus
ragina, kad artėjančio teismo šviesoje savo didžiausią ištikimybę ir
nuoširdžią pagarbą atiduotume Kūrėjui.
Antrasis angelas skelbia: „Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo
įniršio vynu apgirdė visas tautas!“ (Apr 14, 8) Babilonas
simbolizuoja puolusią religinę sistemą, kuri atmetė pirmojo angelo
žinią ir palaiko klaidingą garbinimo sistemą. Štai kodėl Apr 14, 9–11
perspėja negarbinti žvėries ir jo atvaizdo. Čia pateikiami du priešingi
pasirinkimai – Kūrėjo garbinimas arba žvėries garbinimas. Kiekvienas
žemės planetos žmogus priims galutinį ir neatšaukiamą sprendimą,
kam priklauso visiška ištikimybė – Jėzui ar šėtonui.
- Perskaitykite Apr 14, 12. Kokios yra dvi skiriamosios savybės tų,
kurie atsisako garbinti žvėrį? Kodėl abejos yra gyvybiškai svarbios?
Paskutiniaisiais laikais Dievas turės žmonių, kurie bus Jam ištikimi
didžiausio pasipriešinimo ir nuožmiausio persekiojimo pasaulio istorijoje
akivaizdoje. Dėl Kristaus teisumo dovanos jie gyvens malonės
kupiną, klusnų gyvenimą. Kūrėjo garbinimas tiesiogiai prieštarauja
žvėries garbinimui ir išreiškiamas Dievo įsakymų laikymusi. Ši galutinė
kova dėl ištikimybės Kristui arba ištikimybės žvėriui pasireiškia
garbinimu, o šios didžiosios gėrio ir blogio kovos esmė yra sabata.
Šie pasišventę Gelbėtojui sekėjai ne tik tikės Jėzumi, bet ir turės
Jėzaus tikėjimą. Pastarais yra toks gilus, toks pasikliaunantis, toks pasišventęs,
kad visi demonai pragare ir visi išmėginimai žemėje negali
jo išjudinti. Tai tikėjimas, kuris pasikliauna, nors nemato, tiki, nors
negali suvokti, ir viliasi, nors negali suprasti. Šis Jėzaus tikėjimas yra
dovana, kurią gauname tikėjimu. Tai padės mums įveikti krizę. Kai
prasidės paskutinė krizė ir susidursime su ekonominiu boikotu, persekiojimais,
įkalinimu ir pačia mirtimi, Jėzaus tikėjimas ves mus paskutinėmis
žemės valandomis, kol Jėzus grįš.
Kaip Dievas šiandien ruošia jūsų tikėjimą tam, kas laukia ateityje?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Daugelis žmonių neturėjo jokių Biblijos liudijimų savo tvirtinimų
naudai, jie užmiršo, kad panašūs nepagrįsti aiškinimai buvo panaudot
prieš Kristų bei Jo apaštalus, tačiau užsispyrę tvirtino: ‘Kodėl
mūsų didieji vyrai nesupranta šios sabatos dienos klausimo? Tik ne-
daugelis tiki kaip jūs. Negali būti, kad jūs teisūs, o visi garsūs pasaulio
teologai klysta’.
Norint paneigti tokius tvirtinimus, pakanka pasiremti Šventojo
Rašto mokymu bei Viešpaties ir žmonių santykių istorija“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 394).
„Ankstesnių kartų krikščionys švęsdami sekmadienį galvojo, kad
taip elgdamiesi jie laikosi biblinės sabatos dienos; ir dabar kiekvienoje
Bažnyčioje, neišskiriant ir Romos katalikų bažnyčios, yra tikrųjų
krikščionių, kurie nuoširdžiai tiki, jog sekmadienis yra Dievo nustatytoji
sabatos diena. Dievas priima jų nuoširdumą bei sąžiningumą.
Kai sekmadienį švęsti vers įstatymas, o pasaulis žinos tiesą apie tikrąją
sabatos dieną, tada kiekvienas, kuris peržengs Dievo nurodymą,
kad paklustų įsakymui, turinčiam ne aukštesnį autoritetą už Romos,
pagerbs popiežiją labiau už Dievą. Taip besielgiantys išreikš pagarbą
Romai ir tai valdžiai, kuri verčia vykdyti Romos nutarimus. Vadinasi,
jie garbins žvėrį ir jo atvaizdą. Atmesdami nuostatą, kurią siūlė Dievas
ir kuri įrodo Jo autoritetą, gerbdami Romos nutarimus kaip jos aukščiausios
valdžios įrodymą, žmonės priims ištikimybės ženklą Romai,
t.y. žvėries ženklą. Tik tada, kai šis klausimas, dėl kurio ginčijamasi,
bus labai aiškiai išdėstytas žmonėms, jiems reikės pasirinkti Dievo
arba žmonių įsakymus. Tie, kurie ir toliau laužys Dievo Įstatymą, gaus
žvėries ženklą“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 388).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Pasaulis keičiasi itin greitai, itin dramatiškai. Kodėl visada turime
būti budrūs, kad paskutiniųjų dienų įvykiai neužkluptų mūsų nepasiruošusių? - Kaip teismo ir Dievo Įstatymo supratimas dera su tuo, kad esame
išgelbėti tik malone? - Kaip galite paliudyti tiems, kurie nesuvokia tikrosios sabatos reikšmės
ir nuoširdžiai laikosi sekmadienio, pirmosios savaitės dienos? - Kokie pavojai slypi Bažnyčios ir valstybės galių sąjungoje? Koks
turi būti mūsų, krikščionių, santykis su valdžia?