Septinta tema
Gegužės 11-17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Tes 4, 13–18; Mt 24, 27. 30–
31; 2 Pt 1, 19–21; Dan 8, 14; Dan 9, 20–27; Ezr 7, 7–13.
Įsimintina eilutė: „Tą dieną bus sakoma: Štai mūsų Dievas! Juo mes
pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo! Štai VIEŠPATS! Juo mes pasitikėjome!
Džiūgaukime ir linksminkimės, kad Jis mus išganė!“ (Iz 25, 9)
Jėzaus antrasis atėjimas yra viena iš pagrindinių Šventojo Rašto
temų. Tai aukso gija šventuose Biblijos puslapiuose. Vienas mokslininkas
paskaičiavo, kad Senajame Testamente yra 1845 užuominos
apie Kristaus antrąjį atėjimą. 260 Naujojo Testamento skyrių yra daugiau
nei 300 nuorodų Kristaus sugrįžimui. Pastarasis minimas vienoje
iš 25 eilučių. Dvidešimt trys iš 27 Naujojo Testamento knygų nurodo
į šį nuostabų įvykį.
Reformacijai Europoje žlugus dėl susiskaldymų ir nesutarimų, protestantizmas
įsitvirtino Naujajame pasaulyje, kuris tapo Jungtinėmis
Valstijomis, kur daugelis siekė perimti tiesos skraistę, įskaitant tiesą
apie Antrąjį atėjimą.
Tarp jų buvo ūkininkas baptistas, vardu Viljamas Mileris (William
Miller). Tyrinėdamas Bibliją, jis manė, kad Jėzus netrukus ateis, net jo
gyvenimo metu, ir tada pradėjo skelbti šią žinią, pradėdamas judėjimą,
kuris, nors ir patyrė didelį nusivylimą, daugeliui žmonių atvėrė
Biblijos tiesas, kurios tebėra svarbios ir šiandien.
Šią savaitę tyrinėsime, kodėl Kristaus antrasis atėjimas per šimtmečius
pripildė tikinčiųjų širdis džiaugsmo ir kaip galime būti pasiruošę
šiam didžiam įvykiui.
I. JO SUGRĮŽIMO PAŽADAS
Protestantai reformatoriai ir iš Olandijos į naująjį pasaulį išvykę
piligrimai ilgėjosi Jėzaus atėjimo. Kristaus antrasis atėjimas jiems
buvo džiaugsmingas įvykis, kurio jie itin laukė. Džonas Viklifas (John
Wycliff) nekantriai laukė Kristaus atėjimo kaip Bažnyčios vilties. Kalvinas
kalbėjo už visus reformatorius, prabildamas apie šlovingą Kristaus
sugrįžimą kaip „visų laimingiausią įvykį“. Ištikimiems Dievo vyrams
ir moterims Kristaus antrasis atėjimas yra toks įvykis, kurį reikia
priimti, o ne bijoti.
- Perskaitykite Jn 14, 1–3; 1 Tes 4, 13–18 ir Tit 2, 11–14. Kodėl šios
Rašto eilutės šimtmečiais teikė krikščionims didžią viltį?
Nesunku suprasti, kodėl tikėjimas Kristaus antruoju atėjimu teikė
didžią viltį ir džiaugsmą Biblija tikintiems krikščionims. Tai bus ligų,
kentėjimų ir mirties pabaiga. Šis atėjimas pabaigs skurdą, neteisybę
ir priespaudą. Jis numato nesutarimų, konfliktų ir karų pabaigą. Jis
pranašauja būsimą taikos, laimės ir ilgalaikės bendrystės su Kristumi
ir visų amžių atpirktaisiais pasaulį amžiams.
„Viešpaties atėjimas visais laikais buvo Jo tikrųjų sekėjų viltis. Ant
Alyvų kalno duotas Išgelbėtojo pažadas sugrįžti nušvietė mokinių
ateitį, pripildė jų širdis džiaugsmo ir vilties, kurios negalėjo nuslopinti
ir užtemdyti nei sielvartas, nei išmėginimai. Kenčiantiems ir persekiojamiems
‘didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimas
buvo palaimintoji viltis’. Kai Tesalonikos krikščionys liūdėdami
laidojo savo mylimuosius, kurie tikėjosi likti gyvi iki Viešpaties atėjimo
dienos, jų mokytojas Paulius atkreipė dėmesį į prisikėlimą, kuris
įvyks atėjus Išgelbėtojui. Tuomet mirusieji Kristuje prisikels ir kartu
su gyvaisiais bus pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore. ‘Todėl, –
sakė jis, – guoskite vieni kitus šiais žodžiais’“ (1 Tes 4, 16–18) (E. Vait,
Didžioji kova, 2017, p. 262).
Kodėl Antrasis atėjimas itin svarbus mūsų tikėjimui? Ypač todėl, jog
žinome, kad mirusieji miega (žr. 10 temą), kodėl šis mokymas įgyja
didelę svarbą? Kodėl be jo būtume, kaip sakė Paulius, visiškai beviltiškose
aplinkybėse (žr. 1 Kor 15, 15–18)?
II. LAUKIMAS
Nors protestantai reformatoriai tikėjo tikru, matomu, girdimu ir
šlovingu Kristaus sugrįžimu, pamažu šios biblinės tiesos supratimas
keitėsi. Populiarūs XIX amžiaus pamokslininkai skelbė, kad Kristus ateis
įkurti savo karalystę žemėje ir įsivyraus 1000 metų ramybės. Tai
lėmė dvasinę letargiją ir apatišką pasišventimą dvasinėms vertybėms.
Panašiai ir Kristaus mokiniai neteisingai suprato Mesijo atėjimo
pobūdį. Jie manė, kad Jis ateis kaip užkariaujantis generolas, kuris sunaikins
romėnų vergijos jungą, o ne Tas, kuris išgelbės juos iš nuodėmės
pasmerkimo ir pančių. Taigi jie nesuprato Jo atėjimo tikslo.
- Perskaitykite Apd 1, 9–11; Apr 1, 7; Mt 24, 27. 30–31. Ko šios eilutės
moko apie mūsų Viešpaties sugrįžimą?
Kai Kristus pirmą kartą atėjo kaip kūdikis ėdžiose Betliejuje, labai
mažai žmonių žinojo apie Jo atėjimą. Bet kai Jis ateis antrą kartą,
„kiekviena
akis“ matys Jį ateinantį. Kiekviena ausis išgirs Jo sugrįžimo
trimitą. Kiekvienas žmogus žemėje regės Jo šlovę. Nereikia pasiduoti
apgaulei. Šventasis Raštas aiškiai išdėsto įvykius, susijusius su Jo sugrįžimu.
„Viena didingiausių ir šlovingiausių Šventojo Rašto tiesų yra tiesa
apie Kristaus antrąjį atėjimą, kuris užbaigs didįjį išgelbėjimo darbą.
Dievo vaikams, šios žemės svečiams, kurie taip ilgai klaidžioja ūksmingoje
mirties šalyje, suteikiama džiaugsminga Jėzaus atėjimo viltis.
Jis yra prisikėlimas ir gyvenimas, Jis sugrąžins namo savo ištremtus
sūnus. Mokymas apie Kristaus antrąjį atėjimą yra svarbiausias Šventojo
Rašto mokymas. Nuo tos dienos, kai pirmoji pora liūdėdama atsisveikino
su Edeno sodu, tikėjimo vaikai laukė Pažadėtojo atėjimo, kuris
sunaikintų piktojo galią ir vėl grąžintų jiems prarastąjį rojų“ (E. Vait,
Didžioji kova, 2017, p. 259).
Ankstyvasis adventistų vadovas Liuteris Vorenas (Luther Warren)
jaunimui sakydavo: „Vienintelis būdas būti pasiruošus Kristaus atėjimui
– pasiruošti ir išlikti pasiruošusiems“. Žinia apie greitą Kristaus
sugrįžimą yra neatidėliotinas raginimas kiekvienam iš mūsų ištirti
savo širdį ir įvertinti savo dvasinį gyvenimą. Tai raginimas gyventi
dievobaimingai. Kristaus sugrįžimo šlovės šviesoje negali būti
neutralumo.
- Perskaitykite 1 Tes 5, 2–5 ir Hbr 9, 28. Kaip šios eilutės ragina mus
laukti Kristaus atėjimo?
III. VILJAMAS MILERIS IR BIBLIJA
Kaip Dievas pasitelkė protestantų reformatorius, kad būtų iš naujo
atrasta nuteisinimo tik tikėjimu Kristų tiesa, taip Jis panaudojo Viljamą
Milerį, kad būtų iš naujo atrasta tiesa apie Kristaus antrąjį atėjimą.
Tyrinėdamas Šventąjį Raštą Mileris suprato, kad Kristus jį myli labiau,
nei jis galėjo įsivaizduoti. Jis pradėjo skaityti Bibliją nuo Pradžios knygos
su rašikliu rankoje ir sąsiuviniu, ir skaitė lėtai, kad suprastų kiekvieną
eilutę. Lygindamas vieną Rašto eilutę su kita, jis leido Biblijai
pačiai paaiškinti save.
- Perskaitykite Iz 28, 9–10; Pat 8, 8–9; Jn 16, 13; 2 Pt 1, 19–21. Kokius
Rašto aiškinimo principus atrandate šiose eilutėse?
Viljamui Mileriui (William Miller) lyginant vieną Šventojo Rašto
eilutę su kita, jam atsivėrė Biblijos paslaptys. Jis tyrinėjo tarsi ieškodamas
paslėpto lobio ir buvo gausiai apdovanotas. Šventoji Dvasia
atvėrė jam Dievo Žodį. Pranašystes jis tyrinėjo taip pat uoliai, kaip ir
kitas Biblijos eilutes.
- Perskaitykite Dan 1, 17; Dan 2, 45; 1 Pt 1, 10–11; Apr 1, 1–3. Ko šios
eilutės moko apie Biblijos pranašysčių supratimą?
Pranašiškų knygų simboliai nėra užrakinti ar paslėpti. Mylintis Dievas
davė mums savo pranašišką Žodį, kad paruoštų mus kulminaciniams
įvykiams, kurie netrukus rutuliosis šiame pasaulyje. Viljamas
Mileris (William Miller) aiškiai suprato, kad pranašystė geriausiai paaiškina
pati save. Pranašystės simbolius paaiškina pati Biblija. Žvėrys
simbolizuoja karalius arba karalystes (Dan 7, 17. 23). Vėjas reiškia sunaikinimą
(Jer 49, 36). Vandenys simbolizuoja žmones ir tautas (Apr
17, 15). Moteris – Bažnyčią (Jer 6, 2; Ef 5, 22–32). Danieliaus knygos
ir Apreiškimo knygos laiko pranašystės taip pat išdėstytos simboline
kalba, o viena pranašiška diena reiškia vienerius metus (Sk 14, 34; Ez
4, 6). Kai Viljamas Mileris taikė šiuos Biblijos aiškinimo principus, jį nustebino
tai, ką jis suprato apie Kristaus sugrįžimo laiką.
Kodėl mūsų tikėjimui itin svarbus teisingas pranašysčių simbolių supratimas?
IV. 2300 DIENŲ DAN 8, 14
Viljamas Mileris (William Miller) pastebėjo, kad išpranašauti įvykiai
tiksliai išsipildė: 400 Abraomo palikuonių gyvenimo metų svetimame
krašte, 40 Izraelio klajojimo dykumoje metų, 70 Izraelio nelaisvės
metų ir Danieliaus 70 Izraeliui skirtų savaičių (Pr 15, 13; Sk 14, 34; Jer
25, 11 ir Dan 9, 24).
- Perskaitykite Mk 1, 15; Gal 4, 4 ir Rom 5, 6. Ką šios eilutės mums
sako apie Dievo numatytą Kristaus pirmojo atėjimo tvarkaraštį?
Tyrinėdamas pranašystes, lygindamas vieną Šventojo Rašto eilutę
su kita, Mileris priėjo išvados, kad jei Dievas Biblijoje turėjo tvarkaraštį,
Dievas greičiausiai turi tvarkaraštį ir antram mūsų Viešpaties atėjimui.
- Perskaitykite Dan 8, 14. Kas turėjo įvykti pasibaigus 2300 dienų?
Viljamas Mileris (William Miller) pripažino populiarią nuomonę,
kad šventyklos apvalymas yra žemės apvalymas ugnimi. Jis uoliai
tyrinėjo Šventąjį Raštą, kad suprastų šį nepaprastai svarbų įvykį. Jis
atrado ryšį tarp Danieliaus 8 ir Danieliaus 9. Danieliaus 8 angelui buvo
liepta paaiškinti „šiam žmogui regėjimą“ (Dan 8, 16). Skyriaus pabaigoje
vienintelė nepaaiškinta viso Danieliaus 8 regėjimo dalis (žr. Dan
8, 27) – 2300 dienų. Vėliau angelas grįžo pas Danielių ir pareiškė: „Danieliau,
atėjau duoti tau išminties ir supratimo“ (Dan 9, 22; taip pat žr.
Dan 9, 23. 25–27). Tai turėjo padėti jam suprasti 2300 dienų.
Mes tai žinome, nes po to, kai Danieliui buvo liepta įsidėmėti žodį
ir suprasti regėjimą (Dan 9, 23), pirmieji angelo žodžiai buvo: „Septyniasdešimt
septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui“
(Dan 9, 24). Žodis „skirta“ pažodžiui reiškia nukirsta. Septyniasdešimt
savaičių, 490 metų, turi būti nukirsti. Bet nuo ko? Akivaizdu, kad 2300
dienų regėjimas – vienintelė Danieliaus 8 dalis, kurios Danielius nesuprato
ir kurią angelas atėjo paaiškinti.
Kadangi 70 savaičių prasideda „nuo to laiko, kai bus paskelbtas įsakymas
atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“ (Dan 9, 25), Milleris suprato,
kad jei žinotų šią datą, jis žinotų, kada prasideda 70 savaičių ir 2300
dienų pranašystė.
V. ILGIAUSIA PRANAŠYSTĖ
- Perskaitykite Ez 7, 7–13. Kada buvo paskelbtas įsakymas, leidžiantis
Izraelio belaisviams Persijoje atstatyti jų šventyklą?
Įsakymą paskelbė Persijos karalius Artakserksas 457 m. prieš Kristų.
Šis įsakymas buvo paskutinis iš trijų, leidžiančių žydams grįžti atstatyti
Jeruzalę ir atkurti šventyklos apeigas. Šis trečiasis įsakymas
buvo pats išsamiausias ir žymi 2300 dienų/metų pranašystės pradžią.
- Perskaitykite Dan 9, 25–26. Kada prasidės visas šis pranašiškas
laikotarpis? Kokius svarbiausius įvykius pranašauja šios eilutės?
Danielius nuostabiai išpranašavo, kad „nuo to laiko, kai paskelbtas
žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“ iki Mesijo praeis 69 pranašiškos
savaitės arba 483 pranašiškos dienos, arba 483 metai. Nuo tada, kai
įsakymas buvo paskelbtas 457 m. prieš Kristų rudenį iki 27 m. po Kristaus,
praėjo 483 metai. Žodis Mesijas reiškia Pateptąjį. 27 m. po Kristaus
rudenį Jėzus buvo pakrikštytas ir Dvasios pateptas (Apd 10, 38).
Po krikšto „Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad
atėjo metas“ (Mk 1, 14–15).
31 m. po Kristaus pavasarį, šios paskutinės pranašiškos savaitės
viduryje, praėjus trejiems su puse metų po krikšto, Jėzus buvo nukryžiuotas.
Aukojimo sistema, nurodžiusi į Dievo Avinėlį, baigėsi sulig
Kristaus auka Golgotoje. Pavyzdys atitiko tikrovę, ir galiausiai visos
apeiginės sistemos atnašos ir aukos buvo nebereikalingos.
- Perskaitykite Dan 9, 27. Kuo pasibaigs septyniasdešimties savaičių
pranašystė?
Septyniasdešimt savaičių arba 490 metų, skirtų žydams, baigėsi
34 m. po Kristaus, kai Aukščiausia taryba (Sinedrionas) atmetė Evangelijos
žinią (Apd 6, 8–7, 60).
Iš 2300 metų pranašystės atėmus 490 metų, lieka 1810 metų pranašystės
užbaigimui. Tai atveda į 1844 m. po Kristaus. Viljamas Mileris
ir pirmieji adventistai tikėjo, kad Dan 8, 14 eilutėje minima šventykla
yra žemė. Jie manė, kad Kristus ateis apvalyti žemę ugnimi 1844 m.
(žr. lentelę tolesniam tyrinėjimui).
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
Žemiau pateiktas 70 savaičių ir 2300 dienų pranašystės grafikas.
Pastarosios prasideda 457 m. prieš Kristų ir pranašauja įvykius, susijusius
su pateptuoju vadu, grindžiant 70 savaičių pranašystę. Turint
tokį tvirtą pagrindą, 2300 dienų pranašystė baigiasi 1844 m.
„Kaip ir pirmieji mokiniai, Mileris ir jo bendradarbiai patys iki galo
nesuprato jų skelbiamos žinios. Nuo seno vyraujantys Bažnyčios paklydimai
kliudė jiems teisingai išaiškinti vieną svarbų pranašystės
klausimą. Todėl, nors jie ir skelbė pasauliui Dievo jiems pavestą žinią,
tačiau neteisingai supratę jos esmę išgyveno didelį nusivylimą“
(E. Vait, Didžiojo kova, 2017, p. 304).
„Vis dėlto Dievas įvykdė savo gerą užmojį, leisdamas, kad įspėjimas
apie Teismą būtų paskelbtas kaip tik taip. Artinosi didingoji diena, todėl
Apvaizda leido, kad Jo vaikai pereitų tam tikro meto išmėginimą,
kad būtų atskleistos jų širdžių mintys. Ši žinia turėjo išmėginti ir apvalyti
Bažnyčią. Žmonės patys turėjo įsitikinti, kas traukė jų širdį labiau – pasaulis
ar Kristus ir Dangus. Jie tvirtino, kad myli Išgelbėtoją, todėl dabar
turėjo įrodyti savo meilę. Ar jie buvo pasiruošę atsisakyti žemiškųjų vilčių
ir siekių, kad džiaugsmingai sveikintų savo Viešpaties atėjimą? Ta
žinia turėjo padėti jiems suprasti savo tikrąją dvasinę būseną. Ši žinia
buvo siųsta gailestingai tikintis, kad atgailaujantys ir nusižeminę žmonės
ieškos Viešpaties“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 305).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Ko galime pasimokyti iš Viljamo Milerio (William Miller) patyrimo?
Ar Dievas kartais nepaiso mūsų klaidingo supratimo? - Kodėl Dan 9, 24–27 supratimas yra itin svarbus nustatant Biblijos
vientisumą ir Kristaus dieviškumą? - Kokį vaidmenį išgelbėjimo planui atlieka pranašystės supratimas?
Kodėl pranašystė itin svarbi Dievo planui?