Penkta tema
Balandžio 27-gegužės 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 119, 162; Jn 16, 13–15; 2
Pt 1, 20–21; Ef 2, 8–9; Rom 3, 23–24; Rom 6, 15–18.
Įsimintina eilutė: „Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“
(Ps 119, 11).
Protestantai reformatoriai turėjo kažką, ko labai reikia XXI amžiuje
– gyvenimo tikslo. Garsus amerikiečių psichologas Pilypas Kušmanas
(Philip Cushman) knygoje „The Empty Self“ aptaria žmones, gyvenančius
beprasmišką gyvenimą. Jų įsitikinimai lėkšti. Jiems mažai kas
svarbu ir jie neturi nieko, dėl ko būtų verta mirti, todėl jiems nelabai
svarbu, dėl ko gyventi.
Tačiau protestantų reformatoriai, vyrai, moterys ir vaikai labai skyrėsi.
Jie turėjo nuolatinį tikslą, dėl kurio buvo verta gyventi. Tai, kuo
jie tikėjo, buvo svarbu, ir jie nenorėjo eiti į kompromisą su savo sąžine.
Esminiai jų įsitikinimai buvo neatsiejama jų dalis. Paneigti šiuos
įsitikinimus reiškė paneigti jų tapatybę. Pačios mirties akivaizdoje jie
turėjo vidinę ramybę.
Šią savaitę, pateikdami reformacijos pavyzdžius, tyrinėsime, kaip
gyvenimą keičiantys Šventojo Rašto mokymai yra tikro gyvenimo
tikslo ir tikrosios prasmės pagrindas. Šių amžinųjų tiesų supratimas
paruoš mus paskutinei krizei didžiojoje gėrio ir blogio kovoje. Ši kova,
kurią kovojo reformatoriai, dar nesibaigė, ir mes esame pašaukti tęsti
tai, kuo jie baigė. Mes taip pat galime atrasti Dievą, pakankamai didelį
kiekvienam iššūkiui, su kuriuo susiduriame, Dievą, kuris suteikia
mūsų gyvenimui prasmę ir tikslą, kaip negali joks pasaulietis.
I. TIK DIEVO ŽODIS
- Perskaitykite Ps 119, 103–104; Ps 119, 147; ir Ps 119, 162. Koks
buvo Dovydo nusistatymas Dievo Žodžio atžvilgiu? Kaip toks nusistatymas
paveikė reformatorius ir kokią įtaką jis daro mūsų gyvenimui
šiandien?
Biblija buvo reformatorių tikėjimo pagrindas ir jų mokymo esmė.
Jie suprato, kad jiems teko įkvėptas, nenykstantis, gyvas ir pasiliekantis
Dievo Žodis (1 Pt 1, 23). Jie brangino kiekvieną Biblijos žodį. Skaitant
Rašto puslapius ir tikint čia užrašytais pažadais, jų tikėjimas sustiprėjo
ir jų drąsa atsinaujino. „Taip yra su visais Dievo Žodžio pažadais.
Jais Jis kalba mums asmeniškai, kalba tiesiai, tarsi mes klausytumės
Jo balso. Būtent per pažadus Kristus perduoda mums savo malonę ir
jėgą. Tai ir yra tie medžio lapai, kurie ‘tinka tautoms gydyti’ (Apr 22,
2). Kai priimami ir įsisavinami, jie stiprina mūsų charakterį, įkvepia ir
palaiko gyvybę. Niekas daugiau negali turėti tokios gyvybės jėgos.
Niekas kitas negali duoti tokios drąsos ir tikėjimo, kurie teikia gyvybiškai
svarbią energiją visai būtybei“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 77).
Šventasis Raštas nušvinta džiaugsmu mūsų sielvarte, viltimi mūsų
neviltyje, šviesa mūsų tamsoje. Jis suteikia kryptį, kai paklystame, užtikrinimo,
kai suglumstame, stiprybės, kai esame silpni ir išminties,
kai kažko nežinome. Mąstant Dievo Žodį ir tikint Biblijos pažadais,
gyvybę teikianti Dievo galia duoda jėgų visai mūsų esybei fiziškai,
protiškai, emociškai ir dvasiškai.
Reformatoriai prisotino savo protą Šventuoju Raštu. Jie gyveno
laikydamiesi šio Žodžio, ir daugelis iš jų mirė dėl Žodžio. Jie nebuvo
atsainūs, pasitenkinę, nerūpestingi, paviršutiniškai pasišventę krikščionys.
Jie žinojo, kad be Dievo Žodžio galios jie neatsilaikys prieš
juos susitelkusias blogio jėgas.
Džonas Viklifas jautė pasišventimą išversti Bibliją į anglų kalbą,
kad paprastas žmogus galėtų ją skaityti ir suprasti. Kadangi tai buvo
neteisėta, jis buvo teisiamas už savo tikėjimą, pasmerktas kaip eretikas
ir nuteistas mirties bausme. Teismo metu Viklifas kreipėsi ragindamas:
„Pagalvokite, su kuo jūs kovojate? Su senu žmogumi, kuris
stovi ant mirties slenksčio? Ne! Jūs kovojate su Tiesa, o ši Tiesa yra
už jus stipresnė, ir ji nugalės jus“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 75).
Šie prieš mirtį ištarti Viklifo žodžiai išsipildė, nes Dievo tiesos šviesa
išsklaidė viduramžių tamsą.
Kaip Šventasis Raštas jus paguodė išmėginimų metu?
II. DALIJIMASIS DIEVO ŽODŽIU
- Perskaitykite 2 Kor 4, 1–6 ir 2 Kor 2, 14. Ką šios eilutės sako apie
Pauliaus pasitikėjimą, nepaisant iššūkių, su kuriais jis susidūrė
skelbdamas Dievo Žodžio tiesą?
Skelbdamas Evangeliją apaštalas Paulius susidūrė su didžiuliais
sunkumais; vis dėlto jis tikėjo, kad Dievo Žodis galiausiai nugalės,
nes, kaip jis sakė, „mes juk nieko negalime prieš tiesą, bet tiktai už
tiesą“ (2 Kor 13, 8).
Reformatoriai susidūrė su panašiais išmėginimais; tačiau tikėjimu
jie liko ištikimi Dievo Žodžiui. Drąsos pavyzdys iš pažiūros menkų šansų
aplinkybėmis yra Viljamas Tindeilas (William Tyndale). Didžiausias
Tindeilo troškimas buvo parūpinti Anglijai tikslų ir išskaitomą Biblijos
vertimą. Jis nusprendė išversti Bibliją iš originalo kalbų ir ištaisyti
kai kurias Viklifo vertimo klaidas, padarytas maždaug prieš 140 metų.
Galiausiai Tindeilas taip pat buvo suimtas ir teisiamas. Daugelis jo
Biblijos
vertimų, išspausdintų Vormso mieste, Vokietijoje, buvo viešai
sudeginti. Jo teismas įvyko Belgijoje 1536 m. po Kristaus. Jis buvo
apkaltintas erezija ir pasmerktas, nuteistas sudeginimui. Budeliai jį
pasmaugė rišdami prie stulpo, o paskui sudegino jo kūną. Prieš mirtį
jis uoliai ir garsiai ištarė: „Viešpatie, leisk Anglijos karaliui praregėti“.
Dievas stebuklingai atsakė į Tindeilo maldą.
Per ketverius metus po jo mirties buvo išleisti keturi Biblijos vertimai
į anglų kalbą. 1611 m. buvo išspausdintas Karaliaus Jokūbo Biblijos
vertimas, daugiausia pagrįstas Tindeilo darbu. Šį darbą atlikę 54
mokslininkai daugiausia rėmėsi ankstesniu Tindeilo Rašto vertimu į
anglų kalbą. Vienu iš apskaičiavimų, 1611 m. Karaliaus Jokūbo Biblijos
Senojo Testamento vertimas pagrįstas 76 procentais Tindeilo
vertimu, o Naujasis Testamentas – 83 procentais. 2011 m. Karaliaus
Jokūbo Biblijos vertimas atšventė 400 metų jubiliejų, peržengiant
vieno milijardo spausdintų Biblijų ribą. Ji paveikė dešimtis milijonų
žmonių visame pasaulyje. Viljamo Tindeilo auka buvo to verta.
Kad ir kaip tai atrodė sunku, kad ir kokios sudėtingos buvo aplinkybės,
Tindeilas ir Biblija tikintys jo kolegos kliovėsi, kad Dievas viską
išsprendžia pagal savo valią. Tindeilo gyvenimas nulėmė skirtumą visai
amžinybei.
Perskaitykite Dan 12, 3 ir Apr 14, 13. Kaip šios eilutės galingai pritaikomos
Tindeilo gyvenimui? Dabar pagalvokite apie savo gyvenimą
ir poveikį kitiems. Kaip šios eilutės padrąsina galimybei padaryti kitiems
tokią įtaką, kurios padariniai būtų susiję su amžinybe?
III. DVASIOS APŠVIESTI
Vieną dieną, studijuodamas universiteto bibliotekoje, Martynas
Liuteris pasiekė lūžio tašką savo gyvenime. Jis atrado lotynišką Biblijos
kopiją. Jis niekada anksčiau nežinojo, kad tokia knyga netgi egzistuoja.
Su didžiuliu džiaugsmu jis skaitė skyrių po skyriaus, eilutę
po eilutės. Jį stebino Dievo Žodžio aiškumas ir galia. Jam vartant Rašto
puslapius, Šventoji Dvasia apšvietė jo protą. Jis jautė Šventosios
Dvasios vedimą, kai papročių užgožtos tiesos tarsi išryškėjo Šventojo
Rašto puslapiuose. Apibūdindamas savo pirmąjį patyrimą su Biblija,
jis rašė: „O kad Dievas man duotų tokią knygą!“
- Kokių principų galime įžvelgti pateiktose eilutėse, kaip turėtume
aiškinti Bibliją?
Jn 14, 25, 26
Jn 16, 13–15
2 Pt 1, 20, 21
Šios eilutės galingai patikina tuo, kad ta pati Šventoji Dvasia, kuri
įkvėpė rašiusiuosius Bibliją, veda ir mus, kai mes skaitome Šventąjį
Raštą. Šventoji Dvasia yra dangiškasis dieviškosios tiesos aiškintojas.
Deja, daugelis išpažįstančių krikščionybę šiandien sumenkina antgamtinį
Biblijos elementą ir pervertina žmogiškąjį elementą. Kadangi
šėtonas nebegali nuo mūsų nuslėpti Biblijos, jis daro kai ką kita – atima
iš jos antgamtines savybes, paverčia ją tik gera literatūra arba, dar
blogiau, engiančios religijos įrankiu valdyti masėms.
Reformatoriai aiškiai suvokė, kad Šventoji Dvasia – ne kunigai, prelatai
ir popiežiai – yra neklystantis Šventojo Rašto aiškintojas. Įdomus
pokalbis užfiksuotas tarp škotų reformatoriaus Džono Nokso (John
Knox) ir Marijos, Škotijos karalienės. „Marija paprieštaravo: ‘Jūs aiškinate
Šventąjį Raštą vienaip, o jie [Romos katalikų bažnyčios mokytojai]
– kitaip. Kuo man tikėti ir kas turėtų būti teisėjai?’ ‘Jūs turite tikėti
Dievu, kuris aiškiai kalba per savo Žodį’, – atsakė reformatorius – ‘ir
tikėti tuo, ko šis Žodis moko, o ne tuo, ką jums kalba žmonės. Dievo
Žodis aiškina pats save; ir jeigu sutinkama kokia nors neaiški vieta,
Šventoji Dvasia, kuri niekada sau neprieštarauja, padeda išaiškinti tai
kitais tekstais. Taigi nelieka jokių abejonių, nebent žmogus užsispirs ir
liks dvasiškai aklas’“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 217).
IV. TIK KRISTUS… TIK MALONĖ
- Perskaitykite Ef 2, 8–9; Rom 3, 23–24; Rom 6, 23; Rom 5, 8–10. Ko
šios eilutės moko apie išgelbėjimo planą?
Dievas parūpino išganymą dovanai. Jo Šventoji Dvasia veda mus
tikėjimu priimti tai, ką Kristus laisvai suteikė savo mirtimi ant Golgotos
kryžiaus. Jėzus, dangaus Dievo Sūnus, paaukojo savo gyvybę, kad
išpirktų mūsų nuodėmes.
Dangaus teisingumas reikalauja nepriekaištingo paklusnumo. Nepriekaištingas
Kristaus gyvenimas užima mūsų netobulo gyvenimo
vietą. Dieviškasis Įstatymas, kurį sulaužėme, pasmerkia mus amžinai
mirčiai. Raštas tai aiškiai sako. Dėl savo nuodėmingų sprendimų
„stokojame“ Dievo idealo savo gyvenime. Mes nusidėjome. Palikti
sau, negalime įvykdyti teisių, dorų šventojo Dievo reikalavimų. Dėl
to nusipelnėme amžinos mirties. Bet yra gera žinia. Apaštalas Paulius
mus patikina: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės
dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“
(Rom 6, 23). Tai dovana, nepelnyta; jei ji būtų pelnoma darbais, mes
ją užsitarnautume, tačiau Evangelijos tiesa yra ta, kad mes negalime
pelnyti išganymo.
Martynas Liuteris ir protestantai reformatoriai suprato, kad tik
Kristus yra jų išganymo šaltinis. Tada Liuteris pradėjo skelbti žinią
apie Kristaus išganingąją malonę. Minios plūdo išgirsti jo nuoširdžios,
gyvenimą keičiančios žinios. Jo žodžiai buvo tarsi gaivinantis
vanduo nevaisingoje jų gyvenimo dykumoje. Žmonės buvo sukaustyti
viduramžių bažnyčios papročių, laikomi šimtmečių senumo apeigų,
kurios neužtikrino dvasinio gyvenimo, vergais. Biblinės Liuterio
žinios palietė širdis ir gyvenimas pasikeitė.
Liuteris, skaitydamas Naująjį Testamentą, buvo priblokštas Dievo
gerumo. Jį nustebino Dievo troškimas išgelbėti visą žmoniją. Paplitęs
nusistatymas, kurį anuomet pateikė bažnyčios vadovai, buvo išganymas
kaip iš dalies žmogaus, o iš dalies Dievo darbas. Liuteris
suprato, kad Kristaus mirties ant kryžiaus pakako visai žmonijai.
„Su Kristumi buvo pasielgta taip, kaip mes verti, kad su mumis galėtų
būtų elgiamasi taip, kaip Jis vertas. Jis buvo pasmerktas už mūsų
nuodėmes, kurių Jis nepadarė, kad mes galėtume būti išteisinti per
Jo teisumą, kurio neturime. Jis iškentė mūsų mirtį, kad mes galėtume
gauti Jo gyvenimą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 19).
Kokia galinga ir nuostabi Evangelijos santrauka, kad galėjome
būti nuteisinti teisumu, kuriame neturėjome jokios dalies. Koks pažadas!
Jei išganymas yra Dievo darbas Kristuje, kokį vaidmenį mūsų geri
darbai atlieka krikščioniškame gyvenime? Kaip galime užtvirtinti
gerų darbų svarbą savo patyrimui, nepadarant jų vilties pagrindu?
V. PAKLUSNUMAS – TIKĖJIMO VAISIUS
- Perskaitykite Rom 3, 27–31; Rom 6, 15–18; Rom 8, 1–2. Ko šios eilutės
mus moko apie išgelbėjimą tik Kristaus teisumu?
Liuterio laikais krikščionių Bažnyčioje pūtė nauji vėjai. Dešimtys
tūkstančių žmonių buvo mokomi nusigręžti nuo savo nuodėmingo
„aš“ ir žiūrėti į Jėzų. Be jokios abejonės, šie žmonės, žiūrėdami į save ir
į tai, kokie jie buvo, matė tik tai, kas juos atgrasė. Kuris tikintysis šiandien
nepatiria to paties? Štai kodėl mes turime žiūrėti į Jėzų.
Dievo malonė mus keičia. Vieną dieną Džonas Veslis (John Wesley)
dalyvavo Moravijos susitikime Londone. Veslis sėdėjo apstulbęs, kai
išgirdo skaitomą Liuterio įžangą Laiškui romiečiams. Pirmą kartą gyvenime
jis pradėjo suprasti Evangeliją. Kažkas viduje sujudėjo, ir jis
pajuto trauką Kristui, paaukojusiam už jį savo gyvybę. Jis sušuko:
„Jaučiau, kad išgelbėjimui pasitikiu tik Kristumi, ir man buvo suteiktas
patikinimas, kad Jis pašalino mano nuodėmes, netgi manąsias, ir
išgelbėjo mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (John Whitehead,
„The Life of the Rev. John Wesley“, M.A. (London: Stephen Couchman,
1793), p. 331).
- Perskaitykite 1 Pt 2, 2; 2 Pt 3, 18; Kol 1, 10 ir Ef 4, 18–24. Kokias
gyvybiškai svarbias tiesas, susijusias su krikščionišku gyvenimu,
atskleidžia šios eilutės?
Reformatoriai sistemingai tyrinėjo Žodį, kad atrastų daugiau tiesos.
Nepatenkinti nei esama padėtimi, nei griežtu religiniu patyrimu,
menku augimu arba visišku neaugimu, jie nuolat troško geriau pažinti
Kristų. Daugelis Biblija tikinčių krikščionių viduramžiais už savo
pasišventimą mokėjo nepaprastai didelę kainą. Jie buvo kankinami,
įkalinti, ištremti ir nubausti mirties bausme. Jų turtas buvo konfiskuotas,
namai sudeginti, žemės pagrobtos, o šeimos persekiojamos. Kai
jie buvo išvaryti iš savo namų, jie ieškojo miesto, „kurio statytojas ir
kūrėjas būtų Dievas“ (Hbr 11, 10). Kai jie buvo kankinami, jie laimino
savo kankintojus, o merdėdami tamsiuose, drėgnuose požemiuose
meldė Dievo pažadų įvykdymo dėl šviesesnio rytojaus. Nors jų kūnai
buvo įkalinti, jie buvo laisvi – laisvi Kristuje, laisvi Jo Žodžio tiesose,
laisvi Jo greito sugrįžimo viltimi.
Kai žvelgiate į save, kokią išganymo viltį turite?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Ištikimi Dievo tarnai nedirbo pavieniui. Kai kunigaikštystės, valdžios,
tamsybių pasaulio valdovai ir dvasinės blogio jėgos dangaus
aukštumose susijungė bendrai kovai su jais, Viešpats nepaliko savo
vaikų nelaimėje. Jeigu jų akys būtų galėjusios matyti, jie kaip ir senovės
pranašas būtų išvydę aiškų dieviškojo Artumo ir pagalbos įrodymus.
Kai pranašo Eliziejaus tarnas išsigandęs parodė savo šeimininkui
priešų kariuomenę, supusią juos ir atkirtusią bet kokią galimybę pasprukti,
pranašas meldėsi: ‘O VIEŠPATIE, atmerk jam akis, kad pamatytų!’
(2 Kar 6, 17) Ir tarnas pamatė: štai kalvos buvo pilnos ugninių žirgų
ir vežimų – dangaus kariuomenė, išsirikiavusi apginti Dievo žmogų.
Panašiai angelai saugojo ir reformatorius“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017,
p. 179).
„Kai galingi priešai susivienijo kovai su reformatorių tikėjimu ir atrodė,
kad tūkstančiai kardų apnuoginami prieš jį, Liuteris rašė: ‘Šėtonas
rodo savo įniršį, o nedori popiežiai ruošią sąmokslus ir grasina
mums kardu. Raginkite žmones tikėjimu ir maldomis narsiai kovoti
Dievo sosto akivaizdoje, kad mūsų priešai, įveikti Dievo Dvasios, būtų
priversti sudaryti taiką. Mūsų pagrindinė reikmė, mūsų pagrindinis
darbas yra malda; tegu žmonės žino, kad dabar prieš juos nukreiptas
kardo smaigalys ir šėtono pyktis, todėl tesimeldžia“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 179).
Nuteisinimas tikėjimu, didžioji tiesa, kurią Liuteris atrado naujai,
yra Evangelijos pamatas, tiesa, kuria remiasi mūsų išganymo viltis. Jo
giesmė „Galinga tvirtovė“ stipriai pabrėžia Evangeliją: ‘Jei būtų pasitikėję
savo jėgomis, būtų pralaimėję. Jei ne tinkamas Žmogus mūsų
pusėje, paties Dievo pasirinktas Žmogus. Neklausite, kas Jis? Jis –
Kristus Jėzus, Jo vardas – Galybių Viešpats. Nesikeičiantis per amžius,
ir Jis turi laimėti kovą“ (Seventh-day Adventist Hymnal (Hagerstown,
MD: Review and Herald Publishing Association, 1985), Nr. 506).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip galime paaiškinti pusiausvyrą tarp malonės ir Įstatymo, tarp
tikėjimo ir gerų darbų? - Kaip manote, kodėl itin lengva leisti mūsų protui nuslysti į Įstatymo
raidės prisilaikymą? Kaip pastarąjį apibrėžtumėte? Kodėl tai
itin kenkia mūsų krikščioniškam tikėjimui? - Ar kyla pavojų, jei „išganymo malone“ sąvoka nėra teisingai suprantama?
Kur toks nesupratimas gali nuvesti? - Ką kai kurie žmonės turi omenyje vartodami terminą „pigi malonė“?
Ar malonė apskirtai gali būti pigi?