Antra tema
Balandžio 6-12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 19, 41–44; Mt 23, 37–38; Hbr
11, 35–38; Apr 2, 10; Apd 2, 44–47; Jn 13, 35.
Įsimintina eilutė: „Nebijok, nes Aš su tavimi, nebūgštauk, nes Aš
tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo
dešine“ (Iz 41, 10).
Tarkime, kad esate piemuo, ganantis savo ožkas Alyvų kalno šlaituose
su vaizdu į Jeruzalę. Girdite balsus. Iš karto atpažįstate Jėzaus
balsą. Jus stebina tai, ką Jis sako. Jo mokiniai sunkiai suprato šiuos Jo
žodžius. Besileidžiančiai saulei atsispindint nuo auksinių šventyklos
kupolų ir nuostabių sniego baltumo marmurinių sienų, Jėzus ryžtingai
pareiškia:
„Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“
(Mt 24, 2). Mokiniai sutrikę, jūs taip pat. Ką Jėzus norėjo pasakyti
šiais žodžiais? Kaip jie susiję su pasaulio pabaiga, apie kurią
mokiniai klausė Jėzaus?
Jūs su užsidegimu klausotės, kaip Jėzus meistriškai sujungia įvykius,
privesiančius prie Jeruzalės sunaikinimo, su įvykiais prieš pat Jo
sugrįžimą. Jeruzalės sunaikinimas parodo šėtono strategiją, kuria siekiama
suvedžioti ir sunaikinti Dievo tautą. Jėzaus žodžiai Mato 24 aiškiai
nusako paskutinių dienų įvykius Jeruzalės sunaikinimo kontekste.
Tyrinėsime dvigubą šėtono strategiją, siekiant suvedžioti ir sunaikinti
Dievo tautą. Tai, ko piktajam nepavyksta pasiekti persekiojimais,
jis tikisi pasiekti kompromisu. Dievo neįmanoma užklupti nepasiruošusio
ir net sunkiausiais laikais Jis išsaugo savo tautą.
I. GELBĖTOJAS SUGNIUŽDYTA ŠIRDIMI
Jėzui sėdint Alyvų kalne ir žiūrint į Jeruzalę, Jo širdis buvo sugniuždyta.
Evangelijoje pagal Joną parašyta: „Pas savuosius atėjo, o savieji
Jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Jėzus padarė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų
savo tautą nuo artėjančio jų mylimo miesto sunaikinimo.
Jėzaus meilė savo tautai kilo iš be galo mylinčios širdies. Jis ne kartą
su meile ragino juos atgailauti ir priimti Jo maloningą gailestingumą.
- Perskaitykite Lk 19, 41–44; Mt 23, 37–38; Jn 5, 40. Ką šios eilutės
pasako apie Jėzaus nusistatymą savo tautos atžvilgiu ir jų reakciją
į Jo meilingą malonės ir gailestingumo kvietimą? Kokį Dievo
charakterio apreiškimą matote?
Sunku suprasti tokį įvykį kaip Jeruzalės sunaikinimas mylinčio Dievo
charakterio šviesoje. Istorija atskleidžia, kad žuvo dešimtys tūkstančių,
kai romėnų generolas Titas vedė savo kariuomenę miestui
užimti. Jeruzalė buvo nuniokota. Buvo išžudyti vyrai, moterys ir vaikai.
Kur buvo Dievas, kai Jo tauta taip kentėjo? Atsakymas aiškus, bet
jį nelengva iki galo suvokti. Jo širdis buvo sugniuždyta. Jo akys buvo
pilnos ašarų. Šimtmečius Jis rūpinosi savo tauta. Maištaudami prieš
Jo mylintį gerumą, jie prarado Jo dievišką apsaugą. Dievas ne visada
kišasi, apribodamas savo tautos sprendimų rezultatus. Jis leidžia
rutuliotis natūraliems maišto padariniams. Dievas nesukėlė nekaltų
vaikų žudymo, kai Jeruzalė buvo naikinama; tragiška nekaltųjų mirtis
buvo šėtono, o ne Dievo darbas.
Šėtonas džiaugiasi karu, nes jis kursto baisiausias žmogaus širdies
aistras. Per šimtmečius jo tikslas buvo suvedžioti ir sunaikinti, o paskui
kaltinti Dievą dėl šių piktų darbų.
- Perskaitykite Mt 24, 15–20. Kokį nurodymą Jėzus davė savo tautai,
kad išgelbėtų juos nuo būsimo Jeruzalės sunaikinimo?
Verta prisiminti, kad didžioji dauguma krikščionių, gyvenusių Jeruzalėje
70 m. po Kristaus, buvo hebrajų kilmės. Mylintis Dievas troško
išsaugoti kuo daugiau jų. Štai kodėl Jis davė nurodymą, kad prisiartinus
romėnų kariuomenėms jie turi bėgti iš miesto.
Apmąstykite tokį teiginį: mes nevertiname Dievo charakterio atsižvelgdami
į aplinkinius įvykius; veikiau visus matomus įvykius filtruojame
per Jo mylinčio charakterio prizmę, atskleistą Rašte. Kodėl
tai itin geras patarimas?
II. APVAIZDOS APSAUGOTI KRIKŠČIONYS
Dievo gailestingumas, malonė, apvaizda ir išankstinis numatymas
aiškiai atsiskleidžia įvykiuose, kurie priveda prie Jeruzalės sunaikinimo.
Cestijus Galas ir romėnų kariuomenės apsupo miestą. Netikėtai,
kai atrodė, kad puolimas neišvengiamas, jie pasitraukė. Žydų kariuomenės
juos vijosi ir iškovojo didelę pergalę.
Romėnams bėgant, o žydams vejantis, Jeruzalės krikščionys pabėgo
į Pelą Perėjoje, už Jordano upės. „Laukiantiems krikščionims buvo
duotas žadėtasis ženklas, pasitaikė palanki galimybė paklusti Išgelbėtojo
įspėjimui. Įvykiai buvo valdomi taip, kad nei žydai, nei romėnai
negalėtų sukliudyti krikščionims pabėgti“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017,
p. 26).
- Perskaitykite Ps 46, 2 ir Iz 41, 10. Ką šios eilutės mums sako apie
Dievo apvaizdos globą?
Dievui priklauso aukščiausia valdžia ir Jis nulemia įvykius žemėje,
kad pasiektų savo dieviškuosius tikslus. Nors kartais Dievas pakeičia
savo pirminius planus, atsižvelgdamas į mūsų žmogiškus sprendimus,
Jo galutinis planas šiai planetai bus įvykdytas. Bus metas, kai
Dievo tauta patirs sunkumų, persekiojimą, įkalinimą ir susidurs su pačia
mirtimi dėl Kristaus. Tačiau net ir sunkiausiais laikais, kai šėtono
išpuoliai bus žiauriausi, Dievas palaikys ir saugos savo Bažnyčią.
- Perskaitykite Hbr 11, 35–38 ir Apr 2, 10. Kokią tikrovę, susijusią su
mūsų kova su blogio jėgomis, atskleidžia šios eilutės? Kaip pastarosios
dera su Dievo apsaugos mintimi ankstesniame klausime?
Ar šios su Dievo apsauga susijusios mintys ir tuo, kad Dievas leidžia
kai kuriems patirti kentėjimus ir net kankinio mirtį dėl Kristaus
yra nesuderinamos?
„Veltui šėtonas stengėsi sunaikinti Kristaus Bažnyčią smurtu. Didžioji
kova, kurios metu Jėzaus mokiniai atidavė gyvybę, nenutrūko ir
tuomet, kai ištikimieji vėliavnešiai krito savo postuose. Pralaimėdami
jie nugalėjo. Dievo darbininkai buvo nužudyti, tačiau Jo darbas tvirtai
ėjo į priekį“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 35).
Ką mums turėtų reikšti tai, kad rašiusieji Bibliją, tikrai pažinę skausmą
ir kentėjimus, vis dėlto galėjo ne kartą parašyti apie Dievo meilės
tikrovę? Kaip mes galime patirti tą pačią meilę sau?
III. IŠTIKIMI NORS PERSEKIOJAMI
Pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais krikščionių Bažnyčia sparčiai
augo, nepaisant įkalinimų, kankinimų ir persekiojimų. Ištikimi tikintieji,
visiškai pasišventę Kristui, kupini Šventosios Dvasios, galingai
skelbė Jo Žodį; gyvenimai keitėsi, dešimtys tūkstančių atsivertė.
- Perskaitykite Apd 2, 41; Apd 4, 4. 31; Apd 5, 42; Apd 8, 1–8. Ko šios
eilutės moko apie iššūkius, su kuriais susidūrė Naujojo Testamento
Bažnyčia, ir kodėl ji taip sparčiai augo?
Mokiniams buvo grasinama (Apd 4, 17), jie buvo įkalinami (Apd 5,
17–18), persekiojami (Apd 8, 1) ir net žudomi (Apd 7, 59; Apd 12, 2),
tačiau jie, Šventosios Dvasios galia, vis dėlto drąsiai skelbė prisikėlusį
Kristų, o bažnyčių pagausėjo visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje
(Apd 9, 31).
Pragaro tvirtovės buvo sudrebintos. Šėtono grandinės buvo nutrauktos.
Pagoniški prietarai žlugo prisikėlusio Kristaus šviesoje. Evangelija
triumfavo nepaprastų sunkumų akivaizdoje. Mokiniai daugiau
nebesislapstė aukštutiniame kambaryje. Baimė blėso kaip šešėlis.
Mokinių širdys prisipildė tikėjimu. Vienas žvilgsnis į prisikėlusį
Viešpatį pakeitė jų gyvenimą. Jėzus davė jiems naują tikslą gyvenime.
Mūsų Viešpats ne tik pavedė jiems didžią užduotį (Mk 16, 15), bet ir
davė jiems didžiulį pažadą: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia,
jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje
Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Evangelija pasiekė atokiausius žemės kampelius (Kol 1, 23). Nors
paskutinis iš mokinių – Jonas – mirė pirmojo šimtmečio pabaigoje,
kiti perėmė tiesos deglą ir skelbė gyvąjį Kristų. Plinijus Jaunesnysis,
Romos provincijos – Bitinijos, esančios šiaurinėje šiuolaikinės Turkijos
pakrantėje, valdytojas, maždaug 110 m. po Kristaus parašė imperatoriui
Trajanui. Plinijaus teiginiai reikšmingi, nes praėjo beveik
aštuoniasdešimt metų po nukryžiavimo. Plinijus aprašė oficialius teismo
procesus, kuriuos jis vykdė siekdamas surasti ir nubausti mirtimi
krikščionis. Jis pareiškė: „Daugeliui įvairaus amžiaus, klasių ir abiejų
lyčių asmenims dėl kaltinimų kyla pavojus, ir tai tęsis. Šio prietaro
[krikščionybės] užkratas išplito ne tik miestuose, bet ir kaimuose bei
gyvenvietėse“ (Henry Bettenson, Documents of the Christian Church
(New York: Oxford University Press, 2011), 4 p.).
Nepaisant žiauriausių velnio išpuolių, krikščionių Bažnyčia sparčiai
augo.
Ko galime pasimokyti iš ankstyvosios Bažnyčios, kas galėtų padėti
mums, paskutiniųjų laikų Bažnyčiai?
IV. RŪPINIMASIS BENDRUOMENE
Ankstyvoji krikščionių Bažnyčia augo ne tik todėl, kad jos nariai
skelbė Evangeliją, bet ir todėl, kad jie gyveno Evangelija. Tikintieji
atkartojo Kristaus tarnystę: „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas
sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas
žmonėse visokias ligas bei negalias“ (Mt 4, 23). Jėzui itin rūpėjo žmo-
nės, taip pat ir Naujojo Testamento Bažnyčiai. Būtent ši nesavanaudiška
meilė ir pasišventimas pasirūpinti žmonių poreikiais kartu su
dalijimusi gerąja Evangelijos žinia Šventosios Dvasios galia padarė
stiprų poveikį pasauliui ankstyvaisiais krikščionių Bažnyčios šimtmečiais.
- Perskaitykite Apd 2, 44–47; Apd 3, 6–9 ir Apd 6, 1–7. Nors aplinkybės
skiriasi, kokių principų, susijusių su autentiška krikščionybe,
moko šios eilutės?
Šie Naujojo Testamento tikintieji sekė Kristaus pavyzdžiu, kuris,
kaip sakė Petras, buvo pateptas „Šventąja Dvasia ir galybe, kaip Jis
vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius,
nes Dievas buvo su Juo“ (Apd 10, 38). Kristaus Bažnyčia buvo Jo kūnas
žemėje, ir tais ankstyvaisiais šimtmečiais ji taip pat išreiškė Kristaus
pasiaukojančią meilę ir rūpestį vargstančia, palaužta žmonija.
Šie tikintieji buvo gyvi Kristaus gailestingumo pavyzdžiai.
Visatoje vykstančioje didžiojoje kovoje velnias geidžia sugadinti
Dievo paveikslą žmonijoje. Evangelijos tikslas – atkurti Dievo paveikslą
žmonijoje. Šis atkūrimas apima fizinį, protinį, emocinį ir dvasinį
išgydymą.
Jn 10, 10 Jėzus atskleidė savo planą kiekvienam iš mūsų. „Vagis
ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą,
kad apsčiai jo turėtų“. Jis trokšta, kad būtume fiziškai sveiki, protiškai
budrūs, emociškai stabilūs ir dvasiškai sveiki.
Tai visiškai akivaizdu Jo pažadėto sugrįžimo šviesoje. Šis pasaulis
susiduria su didžiule krize. Paties Jėzaus pranašystės Mato 24 ir
Luko 21 numato katastrofiškas sąlygas žemėje prieš Jo sugrįžimą. Kai
Kristus paliečia mus savo išgydančia malone, mes trokštame Kristaus
pavyzdžiu paliesti kitus, kad jie būtų sveiki. Jėzus siunčia mus į palūžusį
pasaulį, kad paliestume kitus savo meile. Naujojo Testamento
krikščionybė pasižymėjo krikščionių meile vienas kitam ir bendruomenėms.
Aptarkite: kokį vaidmenį atlieka Bažnyčia, bendradarbiaudama su
Kristumi, įrodydama, kad šėtono kaltinimai yra neteisingi?
V. MEILĖS PALIKIMAS
- Perskaitykite Jn 13, 35 ir 1 Jn 4, 21. Ką šios eilutės atskleidžia apie
šėtono iššūkį Dievo valdymui didžiojoje kovoje? Ką jos mums sako
apie tikrosios krikščionybės esmę?
Pirmaisiais šimtmečiais meilė buvo matas krikščionių bendruomenėms.
Tertulianas tvirtino: „Didžia dalimi – tai kilnios meilės darbai,
dėl kurių daugeliui įstringame atmintyje. Matai, sako žmonės, kaip
jie myli vienas kitą“ (žr. Terullian’s Apology 39, išversta S. Thelwall
https://www.logoslibrary.org/tertullian/apology/39.html).
Vienas didžiausių Dievo meilės apreiškimų buvo 160 m. ir 265 m.
po Kristaus, ištikus dviem baisioms pandemijoms. Krikščionys patarnavo
ligoniams ir mirštantiems. Šios pandemijos nužudė dešimtis
tūkstančių, palikdamos ištisus kaimus ir miestelius beveik be gyventojų.
Nesavanaudiška, pasiaukojanti, rūpestinga, mylinti krikščionių
tarnystė padarė didžiulę įtaką gyventojams. Laikui bėgant
tūkstančiai, galiausiai ir šimtai tūkstančių, o vėliau milijonai Romos
imperijoje per šias dvi epidemijas įtikėjo Jėzų. Meilė, rūpestingumas,
organizuota, nesavanaudiška ligonių ir mirštančiųjų priežiūra lėmė
susižavėjimą šiais tikinčiaisiais ir jų atstovaujamu Kristumi.
Rodney Stark knyga „The Rise of Christianity“ yra šiuolaikiškas
istorinis pasakojimas, vaizduojantis šiuos istorinius įvykius naujoje
šviesoje. Jis aprašo, kaip antros epidemijos metu (260 m. po Kristaus)
visa krikščionių bendruomenė, kurią didžia dalimi vis dar sudarė
judėjai-krikščionys, tapo slaugytojų kariuomene, pasirūpinančia
esminiais kenčiančios bendruomenės poreikiais. „Antros epidemijos
įkarštyje, maždaug 260 m. po Kristaus, Velykiniame laiške Dionisijus
ilgą laiką pagerbė didvyriškas vietinių krikščionių pastangas
slaugant, daugelis jų neteko gyvybės, rūpindamiesi kitais. Dauguma
mūsų brolių krikščionių rodė beribę meilę ir ištikimybę, negailėdami
savęs ir galvodami tik vieni apie kitus. Nepaisydami pavojaus, jie
rūpinosi ligoniais, visais jų poreikiais ir tarnavo jiems Kristuje, o kartu
su jais iškeliaudavo iš šio gyvenimo laimingi; nes jie užsikrėsdavo
šia liga nuo kitų, prisiimdami savo artimo ligą ir skausmus“ (Rodney
Stark, The Rise of Christianity (Princeton, New Jersey: Princeton University
Press, 1996), 82 p.).
Kokia čia mums akivaizdi žinia? Kaip išmokti numarinti savąjį „aš“,
kad ir mes galėtume parodyti tą pačią nesavanaudišką dvasią? Tai
nėra lengva, ar ne?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Veltui šėtonas stengėsi sunaikinti Kristaus Bažnyčią smurtu.
Didžioji kova, kurios metu Jėzaus mokiniai atidavė gyvybę, nenutrūko
ir tuomet, kai ištikimieji vėliavnešiai krito savo postuose. Pralaimėdami
jie nugalėjo. Dievo darbininkai buvo nužudyti, tačiau Jo
darbas tvirtai ėjo į priekį. Evangelija buvo skelbiama ir daugėjo jos
šalininkų. Ji prasiskverbė į vietas, kurios buvo nepasiekiamos net
Romos įtakai. Krikščionis, priešindamasis pagonių valdovams, kurie
skatino persekiojimą, sakė: ‘Jūs galite žudyti mus, kankinti mus,
teisti mus. […] Jūsų neteisingumas įrodo, kad esame nekalti. […] Jūsų
žiaurumas […] nenaudingas jums. Juo daugiau mūsų išguldote, tuo
labiau mes augame; krikščionių kraujas yra sėkla’“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 35).
„Paslaptinga Apvaizda, kuri leidžia teisiesiems kęsti nedorėlių persekiojimus,
apstulbino daugelį tų, kurie silpnai tiki. Kai kurie net pasiruošę
atmesti savo pasitikėjimą Dievu, nes Jis leidžia niekingiems
žmonėms klestėti, o geriausi ir doriausi yra persekiojami, kankinami
jų žiaurios jėgos. Klausiama, kaip Tas, kuris yra teisingas bei gailestingas,
kuris turi neribotą galią, toleruoja tokią neteisybę ir priespaudą?
Tai klausimas, kuris neturėtų mūsų jaudinti. Dievas pakankamai įrodė
mums savo meilę ir nedera abejoti Jo gerumu, nes mes negalime
suprasti Jo Apvaizdos darbo“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 39).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kam pasitarnauja persekiojimas? Jūsų manymu, kodėl Dievas kartais
leidžia savo tautai kentėti? Ir nors kai kuriais atvejais, pavyzdžiui,
ankstyvojoje Bažnyčioje, tai galėjo būti naudinga Bažnyčiai,
kaip jums atrodo tie atvejai, kurie, atrodytų, nieko gero nedavė?
Kodėl tokiose situacijose asmeninis Dievo meilės patyrimas toks
svarbus, norint išlaikyti tikėjimą? - Jei draugas jūsų to paklaustų, ką atsakytumėte: „Kur yra Dievas,
kai aš kenčiu? Jei Jis mane myli, kodėl aš išgyvenu tokį sunkų laikmetį? - Kaip jūsų vietinė bendruomenė gali tapti rūpestinga bendruomene,
paveikiančia pasaulį? Aptarkite praktinius šios savaitės temos
pritaikymo būdus.