Dešimta tema
Birželio 1-7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 10, 28; Mok 9, 5; Iz 8, 19–20;
Jn 11, 11–14. 21–25; Apr 16, 13–14; Mt 24, 23–27; 2 Tes 2, 9–12.
Įsimintina eilutė: „O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo
balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia
prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji,
kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir
taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 16–17).
Prieš kelis dešimtmečius pasirodė pasakojimų apie pomirtinius
išgyvenimus, neva žmonės mirė, o atgaivinti pateikė neįtikėtinus pasakojimus
apie tai, ką matė ir girdėjo būdami „mirę“. Tūkstančiai šių
pasakojimų buvo užfiksuoti ir ištirti. Visame pasaulyje, įskaitant krikščioniškąjį
pasaulį, milijonai mano, jog šie pasakojimai yra įrodymas,
kad mirusieji tikrai nėra mirę. Šis pamatinis spiritizmo tikėjimas yra
viena iš labiausiai paplitusių ir veiksmingiausių šėtono apgaulių.
Tiesą sakant, spiritizmas prasidėjo dar Edene, kai žaltys melavo
Adomui ir Ievai: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4) Per visą istoriją spiritizmas
įgavo įvairių formų, bet visada su pagrindine prielaida, kad gyvenimas
tęsiasi net ir po mirties. Ši idėja taip pat buvo vieno didžiausių
klastingų XIX amžiaus religinių judėjimų pagrindas – Foks (Fox)
seserų tvirtinimas, vėliau pripažintas sukčiavimu, kad jos gali gauti
atsakymus į klausimus iš mirusiųjų dvasių.
Paskutinėje žemės kovoje šėtonas apgaus milijonus spiritistiniais
reiškiniais. Apreiškimo knygoje nurodoma, kad tai yra vienas iš būdų,
kaip jis bandys užvaldyti pasaulį.
Šios temos tikslas – parodyti, kad mūsų vienintelė apsauga nuo
šėtono klastų paskutinėmis dienomis yra asmeninis ryšys su Kristumi
ir tvirtas Rašto mokymo pagrindas. Įskaitant mokymą apie mirtį, nepaisant
to, ką mūsų akys, ausys ir širdis bandytų mums pasakyti.
I. PRAŽŪTINGI SPIRITIZMO PADARINIAI
Pasaka, kad mirtis iš tikrųjų yra tik įėjimas į naują gyvenimo etapą,
paremta prigimtinio sielos nemirtingumo samprata. Ši pagoniška
idėja anksti įsiskverbė į Bažnyčią, pastarajai tolstant nuo savo biblinių
pamatų, bandant padaryti tikėjimą suprantamą platesniam Romos
pasauliui: „Mokymas apie sielos nemirtingumą yra viena iš klaidingų
dogmų, kurias Roma, pasiėmusi iš pagonybės, įdiegė krikščionių religijoje“
(E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 475).
„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau
bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28).
Ką vien ši eilutė turėtų mums pasakyti apie tariamą sielos nemirtingumą?
Viešpats uždraudė savo tautai įsitraukti į bet kokį okultizmą. Jie
neturėjo pakęsti tarp jų kerėtojo arba to, kuris „tariasi su vaiduokliais
bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų“ (Įst 18, 11). Tokie žmonės turėjo
„būti užmušti akmenimis“ (Kun 20, 27). Bausmė atrodo neįtikėtinai
griežta, tačiau ji buvo skirta apsaugoti Izraelį nuo netikrų dievų
garbinimo.
Raganavimas yra demoniška veikla. Ji suvilioja žmones melagingam
garbinimui, iškreipia tikrą ryšį su Dievu ir niekada negali patenkinti
giliausių širdies poreikių. Spiritizmas yra šėtono plano pasauliui
užvaldyti ir paimti į nelaisvę esmė. Tačiau Jėzus savo malone ir galia
išlaisvina belaisvius iš juos pančiojančių blogio grandinių.
- Perskaitykite Mok 9, 5; Job 7, 7–9; Iz 8, 19–20. Ko šios Rašto eilutės
moko apie mirtį ir bendravimą su mirusiaisiais?
Tikėjimas, kad mirusieji iškart patenka į dangų, nors ir prieštarauja
Biblijai, kaip ir sekmadienio šventimas, gyvuoja itin ilgai ir yra itin įsitvirtinęs,
todėl žmonėms labai sunku jo atsisakyti. Žmonės naudoja
kelias eilutes, ištrauktas iš konteksto, bandydami pagrįsti savo įsitikinimą.
Tačiau šis klaidamokslis nepalieka jiems jokios apsaugos nuo
apgaulių, kuriomis šėtonas gali juos užpulti, ypač paskutinės krizės
metu.
Koks jūsų patyrimas, bandant paaiškinti mirusiųjų būklę kitiems
krikščionims? Kas jums pasirodė veiksminga, jei apskirtai atradote
kažką veiksminga?
II. MIRTIS SENAJAME TESTAMENTE
- Perskaitykite Ps 6, 6; Ps 115, 17; 1 Kar 2, 10; 1 Kar 11, 43 ir 1 Kar 14,
Ko šios eilutės moko apie mirusiųjų būklę?
Senasis Testamentas nemoko sielos nemirtingumo. Taip pat nemoko,
kad po mirties tikintieji pakyla į dangų amžinybei arba kad po
mirties neištikimieji patenka į pragarą, kur dega amžinai. Senasis Testamentas
moko, kad mirtis yra miegas. Karalių knygoje vartojamas
posakis jie „užmigo su savo protėviais“, nusakant patriarchų mirtį.
Psalmės mirtį vadina „mirties miegu“ (Ps 13, 4; plg. Ps 90, 5). Kalbėdamas
apie mirtį, Jobas dėstė apie nepabudimą iš miego (Job 14, 12).
Psalmininkas priduria: „O aš, būdamas doras, matysiu Tavo veidą ir
pabudęs būsiu laimingas dėl Tavo Artumo“ (Ps 17, 15).
Kai Asirijos kariuomenė buvo nugalėta ir sunaikinta, karių mirtis
vadinama „mirties miegu“ (Ps 76, 6). Mirusiųjų, tarsi bekūnių dvasių,
sklandančių ore, kad galėtų bendrauti su gyvaisiais, idėja yra visai ne
biblinė, o pagoniška sąvoka.
Nesuvokdami tiesos apie mirtį esame atviri šėtono apgaulei. „Daugelis
susidurs su demonų dvasiomis, apsimetusiomis jų mylimais artimaisiais
ar draugais. Tos dvasios skelbs pačias pavojingiausias erezijas.
Šios viešnios stengsis sukelti pačius švelniausius mūsų jausmus
ir darys stebuklus, kad patvirtintų savo žodžius. Mes turime būti pasi-
ruošę atremti jas Biblijos tiesa, kad mirusieji nebežino nieko, o pasirodžiusieji
– demonų dvasios“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 485).
- Perskaitykite Dan 12, 2 ir Job 19, 25–26. Kuo šios eilutės papildo
mokymą apie mirusiųjų būklę?
Mirtis yra miego poilsis iki prisikėlimo. Nėra bekūnių dvasių, kurios
galėtų bendrauti su gyvaisiais. Nors pagonys tikėjo dvasiniu pasauliu,
izraelitai mirtį laikė miegu iki prisikėlimo ryto.
Nors gedime mirusiųjų, pagalvokime apie tuos, kurie miršta Kristuje:
jie užmerkia akis mirdami ir tada, nepaisant to, kiek prabėgs laiko,
kol Jėzus grįš, jie vėl bus sąmoningi Antrojo atėjimo metu. Pirma
jų mintis prisikėlus – Oho, Jėzus tikrai greitai sugrįžo!
III. MIRTIS NAUJAJAME TESTAMENTE
- Perskaitykite Jn 11, 11–14. 21–25; 2 Tim 1, 10; 1 Kor 15, 51–54; 1
Tes 4, 15–17. Kuo mirties aprašymas Naujajame Testamente palyginamas
su mirties aprašymu Senajame Testamente?
Ir Senajame, ir Naujajame Testamente naudojama mirties kaip
miego simbolika. Mažiausiai penkiasdešimt tris kartus Biblijoje žodis
„miegas“ tapatinamas su mirtimi. Rašę Bibliją sutaria, kad po mirties
nėra sąmoningo egzistavimo nemirtingai sielai paliekant kūną.
Naujasis Testamentas papildo tai, apie ką užsimenama Senajame
– šlovingą prisikėlimą Kristaus sugrįžimo metu.
Evangelijose pabrėžiama, kad amžinasis gyvenimas yra tik Kristuje.
Visi pragaro demonai negali atimti iš tikinčiųjų amžinojo gyvenimo
garantijos. Kristus nugalėjo mirtį ant kryžiaus. Kapas nebegali
laikyti savo aukų. Kristaus prisikėlimas yra garantija, kad visi tikintieji
vieną dieną bus prikelti iš kapo Jam sugrįžus.
Pažvelkite į šiuos Pauliaus žodžius: „Juk jei mirusieji negali būti prikelti,
tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai
jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat
ir užmigusieji Kristuje yra žuvę“ (1 Kor 15, 16–18). Kaip suprasti šias
eilutes, jei mirusieji jau yra danguje? Ką Paulius turi omenyje, kad jie
„žuvę“, jei jie jau, neva, yra danguje?
Pauliaus minties esmė čia, kad Kristaus prisikėlimas yra mūsų prisikėlimo
pagrindas ir kad be prisikėlimo „jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs
dar tebesate savo nuodėmėse“, o mirusieji lieka žemėje, žuvę.
Šios eilutės puikiai dera su kitomis Rašto eilutėmis, susijusiomis su
viltimi, kurią turime prisikėlime Jėzui sugrįžus, kai gausime nenykstantį,
nesuteptą ir nevystantį palikimą, kuris laikomas danguje (1 Pt
1, 4). Tačiau, jei mirusieji jau yra danguje, kodėl Petras kalba apie palikimą,
laikomą mums danguje? Akivaizdu, kad Naujojo Testamento
tikintieji nekantriai laukė Kristaus atėjimo ir mirusiųjų prisikėlimo, ir ši
viltis įkvėpė juos būti ištikimiems gyvenimo išmėginimuose.
Kodėl prisikėlimas yra itin galinga krikščionių tikėjimo viltis? Jei, turint
kryžių, nebūtų prisikėlimo? Kokią viltį turėtume? Kodėl tada prisikėlimas
yra itin svarbi mūsų tikėjimo dalis?
IV. SPIRITIZMAS PASKUTINĖMIS DIENOMIS. 1 dalis
- Perskaitykite Mt 24, 5. 11. 24; 2 Tes 2, 7–9; Apr 13, 13–14; Apr 16,
13–14. Su kokiomis apgavystėmis žmonės susidurs paskutinėmis
dienomis?
Velnias „darys didelių ženklų bei stebuklų“, kad suklaidintų minias
prieš pat Jėzaus atėjimą. Komentuodamas demoniškų dvasių apgaulingą
galią, Ángelis Rodrígezas (Ángel Rodríguez) teigia taip: „Jų įtikinimo
galia slypi ne žinios turinyje, o antgamtinėse apraiškose, vadinamose
‘ženklais’ arba ‘stebuklais’. Jie ‘darys’ (poieō) ženklus, taip
paveikdami žmonių jausmus, o ne jų gebėjimą mąstyti. Tai, jog šiuos
ženklus daro demonai, rodo, kad trijų demonų [slibino, žvėries ir melagingo
pranašo] žinią vienijanti jėga yra spiritistinio pobūdžio – Dievas
nėra jų šaltinis, nei jie dangiškos kilmės. Kosminei kovai artėjant
prie pabaigos, demoniška galia žmonijos istorijoje pasireikš prece-
dento neturinčiu būdu. Spiritizmas, kurio pamatas yra nebiblinis sielos
nemirtingumo klaidamokslis, beveik pavergs pasaulį“ (The Closing
of the Cosmic Conflict: Role of the Three Angels’ Messages, unpublished
manuscript, 6 p.).
- Kodėl pavojinga pasitikėti jausmais? Kokį vaidmenį, gerą ir blogą,
jausmai atlieka mūsų tikėjimo patyrimui? Kaip šėtonas gali apeiti
mūsų mąstymą ir paveikti mūsų jausmus?
„Šėtonas ilgai ruošėsi paskutiniam mėginimui apgauti pasaulį. […]
Pamažėle jis ruošė kelią savo apgavysčių viršūnei – spiritizmui – atsirasti.
Dar ne visus savo planus jis įgyvendino iki galo, bet padarys tai
pačiu paskutiniu metu. […] Visas pasaulis, išskyrus tuos, kuriuos per tikėjimą
Dievo Žodžiu saugos Visagalio jėga, paklius į apgautųjų gretas.
Žmonės nuolat grimzta į pražūtingą nerūpestingumą, iš kurio juos pažadina
tik išsiliejusi Dievo rūstybė“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 486).
Nesunku suprasti, kaip milijonus ar net milijardus nesuprantančių
mirusiųjų būklės gali pavergti klaidamoksliai, susiję su mintimi, kad
mirusieji toliau gyvena.
Nuo kokių net ir dabar dažniausiai pasitaikančių klaidamokslių yra
apsaugoti tie, kurie supranta, kad mirusieji miega?
V. SPIRITIZMAS PASKUTINĖMIS DIENOMIS. 2 dalis
Mūsų išganymo viltis yra įsišaknijusi Kristuje. Jo krauju paženklintos
rankos ragina mus laisvai priimti Jo už begalinę kainą parūpintą
auką. Netrukus Kristus grįš savųjų. Tit 2, 13 Kristaus antrasis atėjimas
vadinamas palaimintąja viltimi.
Šėtono tikslas – sugriauti šią viltį. Jis darys didelių ženklų ir stebuklų,
viską, kas gali atitraukti žmones nuo Biblijos tiesos ir išgelbėjimo
Kristuje.
„Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus
tikėjimo!“ (Apr 14, 12) Paskutinėje kovoje šėtonas padarys viską,
ką gali, kad neleistų žmonėms laikytis „Dievo įsakymų“ arba „Jėzaus
tikėjimo“, arba abiejų. Vadinasi reikia saugotis bet kokio mokymo, kuris,
net ir lydimas didelių ženklų bei stebuklų, atitolintų mus nuo bet
kurios iš šių dviejų likučio savybių.
- Perskaitykite Mt 24, 23–27; 2 Kor 11, 13–14; 2 Tes 2, 9–12. Ką šios
eilutės mums sako apie apgaulingą šėtono galią ir veikimo būdą?
Baigiamosiomis laiko akimirkomis šėtonas įvykdys savo paskutinę
apgaulę: „Kad atsiskleistų stebukladarių demonų jėga, greitai danguje
pasirodys siaubingi antgamtinio pobūdžio vaizdai. Demonų dvasios
nusileis ant žemės karalių ir viso pasaulio, kad tvirtai supančiotų
juos apgavystėmis ir skatintų susijungti su šėtonu jo galutiniame mūšyje
su dangiškąja valdžia. Šios jėgos vienodai apgaus ir valdovus, ir
pavaldinius. Atsiras žmonių, kurie skelbsis pačiu Kristumi ir reikš teisę
į titulą ir pagarbą, kuri priklauso pasaulio Atpirkėjui. Jie darys nuostabius
išgydymo stebuklus ir apsimes gavę dangiškuosius apreiškimus,
kurie iš tikrųjų prieštaraus Šventojo Rašto liudijimui.
Baigiamasis didžiosios apgavystės dramos veiksmas bus tuomet,
kai pats šėtonas vaidins Kristų. Bažnyčia ilgai tvirtino, kad į Išgelbėtojo
atėjimą žiūri kaip į vilčių išsipildymą. Dabar didysis apgavikas sudarys
vaizdą, kad Kristus atėjo. Skirtingose žemės vietose šėtonas pasirodys
žmonėms didinga akinančiai spindinčia būtybe, pagal apaštalo Jono
aprašymą panašia į Dievo Sūnų (žr. Apr 1, 13–15)“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 541).
Kodėl itin svarbu suprasti tiesą apie tai, kaip Kristus sugrįš, taip pat
apie mirusiųjų būseną, kad nebūtume apgauti?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
Neseniai išleistoje Li Strobelio (Lee Strobel) knygoje „The Case for
Heaven“ remiamasi mintimi, kad po mirties mirusieji išlieka gyvi ir yra
tam tikro sąmoningo būvio, o „pomirtiniai išgyvenimai“ naudojami
kaip „įrodymas“. Štai vienas iš pavyzdžių: „Kita mergina, patyrusi mir-
tį širdies operacijos metu, pasakė, jog pomirtiniame gyvenime sutiko
savo brolį – tai ją nustebino, nes ji neturėjo brolio. Kai po operacijos ji
papasakojo apie tai savo tėvui, jis pirmą kartą jai atskleidė, kad ji tikrai
turi brolį, bet jis mirė prieš jai gimstant“ (Lee Strobel, The Case for Heaven
(Grand Rapids, MI) : Zondervan Books, 2021), 69 p.). Tačiau Strobeliui
nepavyksta suderinti pomirtinio gyvenimo idėjos su aiškiu Rašto
mokymu, kad tik Kristui sugrįžus krikščionys sulaukia galutinio atlygio.
Mes buvome įspėti: „Daugelis susidurs su demonų dvasiomis, apsimetusiomis
jų mylimais artimaisiais ar draugais. Tos dvasios skelbs
pačias pavojingiausias erezijas. Šios viešnios stengsis sukelti pačius
švelniausius mūsų jausmus ir darys stebuklus, kad patvirtintų savo
žodžius. Mes turime būti pasiruošę atremti jas Biblijos tiesa, kad mirusieji
nebežino nieko, o pasirodžiusieji – demonų dvasios.
Mūsų laukia išbandymo valanda, ‘kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų
išmėginti žemės gyventojai’ (Apr 3, 10). Visi, kurie tvirtai tikėdami nesiremia
Dievo Žodžiu, bus apgauti ir nugalėti. Šėtonas kiek įmanydamas
klaidina žmones visokiomis nedoromis apgaulėmis, kad pavergtų
juos, o jo apgavysčių nuolat daugėja. Pasiekti tikslą jis gali tik tada,
kai žmonės laisva valia atsiduoda jo gundymams. Tie, kurie nuoširdžiai
siekia sužinoti tiesą ir ‘klusnumu tiesai nuskaidrinti savo sielas’, tai yra,
daro viską, ką gali, kad pasiruoštų kovai, įsitikins, kad Dievas, kurio vardas
‘Amen’, yra patikima apsauga. ‘Kadangi tu laikeisi Mano paliepimo
ištverti, tai ir Aš tave apsaugosiu’ (Apr 3, 10) Tai – Išgelbėtojo pažadas.
Jis greičiau siųs visus angelus iš dangaus apsaugoti savo tautą negu
leis šėtonui nugalėti nors vieną širdį, kuri Juo pasitiki“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 485).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip šėtonas gali subtiliai panaudoti spiritizmo įtaką, kad paveiktų
protą? Kokį vaidmenį čia atlieka žiniasklaida? - Kaip pasidalytumėte savo tikėjimu su draugu, kuris ką tik neteko
mylimo žmogaus ir yra įsitikinęs, kad šis asmuo yra danguje? Ką
dera sakyti ir ko nedera sakyti?