Ketvirta tema
Balandžio 20-26
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 7, 23–25; Apr 12, 6. 14; Jud
3–4; Apr 2, 10; Apd 5, 28–32; Ps 19, 9–13; 1 Jn 5, 11–13.
Įsimintina eilutė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas
ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį
gyvenimą“ (Jn 3, 14–15).
Šiuolaikinis Turkijos pajūrio miestas Izmiras kadaise buvo biblinis
miestas Smirna, minimas Apreiškimo knygoje. Šis senovinis maždaug
100 000 gyventojų turintis miestas klestėjo pirmojo ir antrojo šimtmečio
pabaigoje. Tai buvo klestintis miestas ir karštai ištikimas Romai.
Kartą metuose visiems Smirnos piliečiams buvo liepiama smilkyti
romėnų dievams. Akivaizdu, kad antrajame šimtmetyje Smirnoje
taip pat klestėjo krikščionių bendruomenė, ir daugelis jų nesiruošė
tam paklusti. Polikarpas, ankstyvasis Bažnyčios vadovas, buvo nukankintas
Smirnos viešojoje aikštėje, sudegintas ant laužo, nes atsisakė
išduoti savo Viešpatį smilkydamas romėnų dievams. Paskutinį kartą
paprašytas išsižadėti Kristaus, jis atsakė: „Aš Jam tarnavau aštuoniasdešimt
šešerius metus, ir Jis man nepadarė nieko blogo. Kaip aš galiu
pikta kalbėti apie savo Karalių, kuris mane išgelbėjo?“
Ištisus šimtmečius vyrai ir moterys buvo pasirengę patirti kankinystę,
tačiau neatsisakyti tikėjimo Kristumi. Jų auka atgaivina mūsų
drąsą. Pasakojimas apie jų pasišventimą Kristui atnaujina mūsų pačių
pasišventimą. Šią savaitę apžvelgsime kai kuriuos biblinius principus,
paskatinusius valdiečius ir vėlesnius reformatorius, tokius kaip Husas
ir Jeronimas, išlikti ištikimiems Viešpačiui, kad ir kas nutiktų – net gresiant
mirčiai nuo tos pačios jėgos, kuri nužudė Polikarpą, Romos, bet
dabar popiežiaus laikotarpiu.
I. PERSEKIOTI, BET PERGALINGI
- Perskaitykite Dan 7, 23–25 ir Apr 12, 6. 14. Kokie pranašystės laikotarpiai
minimi šiose eilutėse?
Dievo tautai išliekant ištikimai, šėtonas įtūžta. Dažnai prasideda
persekiojimas. Pranašas Danielius nusakė metą, jam tai buvo ateitis,
kai viduramžių Bažnyčia kariaus ir „neduos ramybės“ Dievo tautai
(Dan 7, 21. 25). Pranašas Jonas tą patį laikotarpį apibūdino kaip metą,
kai Dievo Bažnyčia buvo priversta bėgti į dykumą, kur ji bus „saugoma
per laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio“ (Apr 12, 14). Apr
12, 6 priduriama: „Moteris [Bažnyčia] pabėgo į dykumą, kur buvo jai
Dievo paruošta būstinė“. Dievo tauta buvo maitinama dykumoje. Jo
Žodis juos sustiprino ir palaikė, kai per šį ilgą ir tamsų popiežiaus viešpatavimo
laikotarpį vyko didžioji kova.
Dievo tauta rado jiems Dievo paruoštą būstinę. Didžiausiais gyvenimo
iššūkiais Dievas visada paruošia vietą savo ištikimiems sekėjams.
Didžiausio išmėginimo metu Jo tauta rado prieglobstį Jo meilėje
ir globoje (žr. Psalmę 46).
1260 dienų ir laikotarpis, du laikotarpiai bei pusė laikotarpio Apr
12, 6. 14 nusako tą patį laiko tarpą (3½ laikotarpio arba metų padauginus
iš 360 dienų/metų = 1260 dienų). Rašto pranašystės dažnai išdėstomos
simboliais. Pranašiškose Danieliaus knygos ir Apreiškimo
knygos dalyse viena pranašiška diena prilygsta vieneriems metams.
Šis dienos ir metų principas užrašytas Sk 14, 34 ir Ez 4, 6.
Dienos metų principas pagrįstas ne tik šiomis dviem eilutėmis, bet
ir plačiu Šventojo Rašto pamatu. Dr. Viljamas Šei (William Shea), chronologas
ir Senojo Testamento tyrinėtojas, pateikia 23 Rašto įrodymus
visame Senajame Testamente šiam principui. Aiškinantieji Bibliją jį
naudojo šimtmečiais.
Vestgotai, vandalai ir ostgotai buvo gentys, tikėjusios kitomis doktrinomis,
o ne oficialiu Romos mokymu. 1260 dienų prasidėjo, kai paskutinė
iš šių barbarų genčių, ostgotai, buvo išvyti iš Romos 538 m. po
Kristaus. Šis dvasinės tamsos laikotarpis tęsėsi iki 1798 m. po Kristaus,
kai Napoleono generolas Bertje ištrėmė popiežių iš Romos. Daugybė
krikščionių buvo kankinami per šį ilgą laikotarpį, nes pakluso Dievo
Žodžiui. Net mirdami jie triumfavo. Kristuje jie buvo laisvi nuo kaltės
ir nuodėmės viešpatavimo, nugalėdami „Avinėlio krauju“. Kristaus
pergalė prieš šėtoną ant kryžiaus buvo jų pergalė. Nors jie mirė, jų
mirtis yra tik poilsis iki Kristaus sugrįžimo.
Kaip išsipildžiusi Rašto pranašystė sustiprino jūsų tikėjimą?
II. ŠVIESA NUGALI TAMSĄ
- Perskaitykite Jud 3–4. Koks čia perspėjimas ir kaip jis buvo pritaikytas
vėlesnei krikščionių Bažnyčiai?
Judo laiškas buvo parašytas 65 m. po Kristaus ištikimiems krikščionims,
„Dieve Tėve numylėtiems ir Jėzui Kristui išsaugotiems pašauktiesiems“
(Jud 1). Šie ištikimi tikintieji buvo raginami kovoti „už
tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems. Mat vogčiomis
įsiskverbė tarp jūsų žmonių […] jie […] mūsų Dievo malonę
iškreipia į palaidumą“ (Judo 3–4). Šis įspėjimas tikintiesiems buvo
dar aktualesnis viduramžiais, kai į Bažnyčią įsiskverbė pagoniški papročiai
ir žmonių tradicijos iškraipė Dievo Žodį. Daugelį amžių tokie
žmonės kaip valdiečiai buvo Šventojo Rašto tiesų gynėjai. Jie tikėjo,
kad Kristus yra vienintelis jų tarpininkas, o Biblija – vienintelis autoritetas.
„Kiekviename amžiuje buvo Dievo liudytojų, saugojančių
tikėjimą Kristumi kaip Dievo ir žmogaus tarpininku. Jie laikė Bibliją
vienintele gyvenimo taisykle ir šventė tikrąją sabatą“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 51).
- Perskaitykite Apr 2, 10. Kokį pažadą Dievas duoda tiems, kurie
Jam ištikimi net mirties akivaizdoje?
Šie žodžiai buvo parašyti Smirnos Bažnyčiai. Vienas iš šio miesto
globėjų buvo Dionisas, iškilmių ir vaisingumo dievas. Mirus Dioniso
kunigams, laidotuvių procesijoje jiems ant galvų buvo uždedama karūna.
Jonas priešpastato šią žemiškąją karūną, uždėtą ant galvos mirties
metu, su gyvenimo vainiku, uždėtu ant galvų tiems, kurie nugali
blogio jėgas. Gyvenimo vainikas duodamas tiems, kurie dėl Kristaus
ištvėrė išmėginimus, sunkumus, kentėjimus ir pačią mirtį.
Gyvenimo vainikas įkvepia šiuos ištikimus tikinčiuosius iškęsti
pačią mirtį dėl Kristaus. Gyvenimo vainikas visada motyvuoja tikinčiuosius
sudėtingomis aplinkybėmis. Jis įkvėpė valdiečius sielvarte ir
persekiojimuose. Jie žinojo, kad vieną dieną pamatys Jėzų ir gyvens
su Juo amžinai. Gyvenimo vainikas taip pat kalba apie mus: dabar galime
patirti išbandymus, bet mūsų laukia gyvenimo vainikas, jei nenuleisime
akių nuo Jėzaus.
Kas jus skatina sudėtingais laikais? Kas jus gąsdina? Kokių pažadų
įvykdymo galite melsti tokiais laikais?
III. DRĄSA IŠSTOVĖTI
- Palyginkite Apd 5, 28–32; Ef 6, 10–12 ir Apr 3, 11. Koks pagrindinis
principas randamas šiuose tekstuose?
Vienas iš skiriamųjų valdiečių ir kiekvieno reformatoriaus bruožų
buvo jų absoliuti ištikimybė Dievui, paklusnumas Šventojo Rašto autoritetui
ir pasišventimas Kristaus, o ne popiežiaus, viršenybei. Jų protas
buvo prisotintas Naujojo Testamento pasakojimų apie tikėjimą ir
drąsą.
Kartu su Petru ir apaštalais jie galėjo pasakyti: „Dievo reikia klausyti
labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29). Jie suprato Pauliaus raginimą: „Būkite
tvirti Viešpatyje ir Jo galybės jėga“ (Ef 6, 10). Jie rimtai žiūrėjo į Jėzaus
patarimą: „Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko“ (Apr 3,
11). Užuot paklusę Romos bažnyčios papročiams, šie tvirtai tikintys
vyrai ir moterys turėjo drąsos ginti Dievo Žodžio tiesas.
Valdiečiai buvo vieni pirmųjų, gavusių Bibliją gimtąja kalba. Jaudinančiame
pasakojime apie jų ranka perrašytą Bibliją, nukopijuotą
valdiečio Žano Legerio (Jean Leger), pateikiama pirminė informacija
apie jų darbą, įskaitant piešinius. Valdiečiai slapta perrašė Šventąjį
Raštą savo kalnų bendruomenėse Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje.
Jaunuoliams ankstyvame amžiuje tėvai liepė atmintinai išmokti
didelę Šventojo Rašto dalį. Biblijos perrašinėtojų komandos dirbo
kartu, kopijuodamos Bibliją. Daugelis šių jaunų valdiečių keliavo po
Europą kaip pirkliai, tyliai dalydamiesi Šventojo Rašto tiesomis. Kai
kurie įstojo į universitetus ir, pasitaikius progai, dalijosi Šventojo Rašto
dalimis su savo kolegomis studentais. Šventosios Dvasios vedami,
tinkamu metu, kai pajusdavo kokio nors nuoširdaus ieškotojo imlumą,
atrinktos jiems brangių Rašto ištraukų dalys buvo perduodamos.
Daugelis už ištikimybę ir pasišventimą sumokėjo savo gyvybe. Nors
valdiečiai aiškiai nesuprato kiekvieno biblinio mokymo, jie išsaugojo
Dievo Žodžio tiesą šimtmečius, dalydamiesi ja su kitais.
„O teisiųjų takas – tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios
dienos“ (Pat 4, 18). Saliamonas palygina kelią, kuriuo Dievas veda
savo vaikus į vis aukščiau kylančios saulės šviesą. Jei Dievas tiesiog
pasuktų kosminį jungiklį ir saulė akimirksniu nušvistų visu savo skaistumu,
tai mus apakintų. Tamsai užgožus pasaulį šimtmečiais, Dievas
pašaukė vyrus ir moteris, pasišventusius Jo Žodžiui, kurie ir toliau tyrinėjo.
Kaip mes, atspindėdami Kristaus šviesą, galime spindėti savo bendruomenėje?
Ar mes tai darome?
IV. RYTINĖ REFORMACIJOS ŽVAIGŽDĖ
- Perskaitykite Ps 19, 9–13; Ps 119, 140; Ps 119, 162 ir Jer 15, 16. Koks
panašus nusistatymas Dievo Žodžio atžvilgiu buvo būdingas Dovydui
ir Jeremijui, iš tikrųjų toks nusistatymas buvo reformacijos
kertiniu akmeniu.
Kiekvienas iš reformatorių džiaugėsi Dievo Žodžiu. Jie mėgavosi
vykdydami Dievo valią. Jie mylėjo Jo Įstatymą. Viena iš svarbiausių
pamatinių Reformacijos tiesų buvo Šventojo Rašto tyrinėjimo atneštas
džiaugsmas. Biblijos tyrinėjimas nebuvo sunki užduotis. Tai nebuvo
Įstatymo raidės prisilaikymui būdingas įpratimas. Tai nebuvo
griežtas reikalavimas, bet malonumas.
Tyrinėdami Šventąjį Raštą jie buvo perkeisti Šventosios Dvasios
jėgos. „Džono Viklifo charakteris liudija auklėjančią ir keičiančią Šventojo
Rašto galią. Tokiu jį padarė Biblija. Siekis suvokti didžiąsias apreiškimo
tiesas suteikia mums žvalumo ir energijos. Taip lavėja mūsų
protai, didėja įžvalgumas, tampame pajėgūs priimti reikiamus sprendimus.
Biblijos tyrinėjimas kilnina kiekvieną mintį, jausmą ir troškimą,
suteikia tvirtumo ketinimams, drąsos, kantrybės, pakelia dvasią,
tobulina charakterį ir apvalo sielą nuo nuodėmių. Rimtas ir pagarbus
Šventojo Rašto tyrinėjimas susieja tyrinėtojo protą su beribe Išmintimi,
pasaulis įgyja kilnesnių žmonių, pasižyminčių guvesniais proto
sugebėjimais“ (Didžioji kova, 2017, p. 78).
- Perskaitykite 2 Tim 2, 1–3. Kokį patarimą, susijusį su dalijimusi
Dievo Žodžiu, apaštalas Paulius davė Timotiejui?
Dievo Žodžio tiesa ir išganymo Kristuje džiaugsmas taip pripildė
reformatorių širdis, kad jie turėjo tuo pasidalyti. Džonas Viklifas (John
Wycliffe) visą gyvenimą vertė Dievo Žodį į anglų kalbą vien dėl dviejų
priežasčių: gyvasis Kristus pakeitė jį per Žodį, o Kristaus meilė paskatino
jį dalytis tuo, ko išmoko, su kitais.
Iki Viklifo labai maža Biblijos dalis buvo išversta į anglų kalbą. Nors
jis mirė prieš Romai su juo susidorojant, popiežius iškasė jo palaikus,
sudegino ir išbėrė pelenus į upę. Bet kaip pelenus išsklaidė vanduo,
taip ir Dievo Žodis, gyvybės vanduo, jo darbo dėka pasklido toli ir
plačiai. Taip Dievas jį panaudojo – „Rytinę reformacijos žvaigždę“.
V. DŽIAUGSMINGI VILTIMI
- Perskaitykite Hbr 2, 14–15. Kaip tikintieji viduramžiais patyrė didžiosios
kovos tikrovę?
Kas džiugino ištikimuosius valdiečius siaubingų persekiojimų
metu? Kas suteikė Husui ir Jeronimui, Tindeilui, Latimerui ir viduramžių
kankiniams drąsos stoti prieš liepsną ir kalaviją? Tikėjimas Dievo
pažadais. Jie tikėjo Kristaus pažadu: „Nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite“
(Jn 14, 19). Jie pastebėjo, kad Jo jėgų pakako didžiausiems gyvenimo
išmėginimams. Jie netgi džiaugėsi būdami Kristaus dalininkais Jo
kentėjimuose. Ir jų ištikimybė buvo galingas liudijimas pasauliui.
Jie žvelgė ne tik į tai, kas bus. Jie žinojo, kad dėl Kristaus prisikėlimo
mirtis buvo nugalėtas priešas. Šiems drąsiems vyrams ir moterims
mirties gniaužtai buvo nebaisūs. Jie laikėsi Dievo Žodžio pažadų
ir nugalėjo.
- Perskaitykite Jn 5, 24; Jn 11, 25–26 ir 1 Jn 5, 11–13. Kokių garantijų
šie pažadai suteikia jums asmeniškai? Kaip jie mums padeda gyvenimo
išmėginimuose?
Janas Husas neišsigando įkalinimo, neteisybės ir pačios mirties. Jis
ištisus mėnesius nyko kalėjime. Šaltos, drėgnos sąlygos privedė prie
karščiavimo, dėl kurio jis vos nenumirė. Nepaisant to, „Dievo malonė
palaikė jį. Kančių savaitėmis prieš galutinį nuosprendį dieviškoji
ramybė pripildė jo sielą. ‘Aš rašau šį laišką, – rašė jis draugui, – kalėjimo
supančiota ranka, rytoj tikiuosi mirties nuosprendžio […]. Kai Jėzus
Kristus padės mums vėl susitikti nuostabioje būsimojo gyvenimo
ramybėje, tu sužinosi, koks gailestingas pasirodė man Dievas, kaip
veiksmingai Jis palaikė mane per išmėginimus ir teismus. Požemio
kalėjimo tamsoje jis matė tikrojo tikėjimo triumfą“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 90).
Apaštalo Pauliaus įspėjimas šiandien mums kalba vis aktualiau.
„Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris
yra davęs pažadus“ (Hbr 10, 23). Kaip Dievo pažadai palaikė Jo tautą
praeityje, taip jie palaiko mus šiandien.
Ką gali reikšti visko netekti dėl Kristaus? Galų gale, ko jūs iš tiesų netenkate?
(žr. Mk 8, 36.) Ko galime pasimokyti iš valdiečių ir reformatorių,
kas gali mus palaikyti paskutinėje žemės kovoje?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Dievas ryškia šviesa apšvietė išrinktųjų žmonių protus ir atskleidė
jiems daugelį Romos paklydimų. Tačiau jie negavo visos šviesos,
kuri turėjo būti duota pasauliui. Dievo tarnai vedė žmones iš katalikybės
tamsos, bet jiems teko susidurti su daugybe didelių kliūčių. Jis
vedė juos pamažu, atskleisdavo jiems tiek, kiek jie galėjo suprasti. Jie
nebūtų pajėgę priimti visos šviesos iš karto. Kaip ryškūs vidurdienio
saulės spinduliai apakina tuos, kurie ilgai gyvena tamsoje, taip visa
šviesa būtų privertusi juos nusisukti. Todėl Viešpats atskleidė šiems
vyrams šviesą pamažu. Kiekvieną amžių atsirasdavo vis nauji ištikimi
darbuotojai, kurie vedė žmones toliau reformacijos keliu“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 86).
„Kitame laiške kunigui, tapusiam Evangelijos mokiniu, Janas Husas
nuolankiai pripažino savo klaidas ir kaltino save, kad ‘jautė malonumą
dėvėdamas prabangius apdarus ir tuščiai leisdamas laiką menkaverčiams
užsiėmimams’. Po to jis pridėjo šiuos jaudinančius perspėjimus:
‘Tegu tavo mintis užvaldo Dievo šlovinimas ir sielų išgelbėjimas, o ne
parapijų ir turto troškimas. Saugokis, kad neišpuoštum savo namų labiau
už savo sielą, labiausiai rūpinkis dvasiniu pastatu. Būk pamaldus
ir kuklus, nesumenkink savo vertės puotaudamas. Jei nepakeisi gyvenimo
būdo ir nesusilaikysi nuo nesaikingumo, aš bijau, kad būsi griežtai
nubaustas, kaip ir aš’“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 88).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kas yra „progresyvi šviesa“? Kodėl Dievas palaipsniui atskleidžia
tiesą? Kaip šie principai galioja Dievo Bažnyčiai šiandien? - Kaip naujai atrastos tiesos yra susijusios su ankstesnėmis tiesomis,
kurias suprato Dievo tauta? Kodėl nauja šviesa niekada neturi
prieštarauti senajai? - Nesvarbu, kur gyventumėte, jūsų kultūra propaguos vertybes,
idėjas ir moralės nuostatas, kurios tam tikru būdu prieštarauja
Rašto mokymui. Įvardijus šias prieštaraujančias viena kitai sritis,
kaip matote save ir mus, kaip bažnyčią, sprendžiančius šiuos iššūkius?
Kaip išlikti gerais piliečiais ir tuo pat metu nepasiduoti bet
kokioms iškreiptoms vertybėms, kurias skelbia mūsų kultūra? - Kaip Jano Huso laiškas veikia jūsų mąstymą šiandien? Kokį įspūdį
šis laiškas daro jums?