Šešta tema
Gegužės 4-10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 11, 3–6; Zch 4, 14; Apr 12,
5–6. 14–15; Iz 7, 25; Iz 54, 17; Ps 119, 89; Apr 11, 15–18.
Įsimintina eilutė: „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo Žodis tveria
amžinai“ (Iz 40, 8).
Bėgant amžiams Dievo Žodis buvo kritiškai nagrinėjamas, juo
buvo abejojama ir jis buvo atmetamas. Jis buvo prirakintas grandinėmis
vienuolynuose, degintas viešose aikštėse ir suplėšomas. Juo
tikintieji buvo pašiepiami, išjuokiami, įkalinami ir netgi nukankinami.
Visgi Dievo Žodis išliko.
Viduramžių Bažnyčia persekiojo Biblija tikinčius krikščionis. Tačiau
Dievo Žodis apšvietė tamsą. Priespauda ir persekiojimas nesustabdė
Dievo Žodžio skelbimo. Kai Viljamas Tindeilas (William Tyndale),
išvertęs Bibliją į anglų kalbą, buvo teisiamas dėl tikėjimo, jo buvo
klausiama, kas jam labiausiai padėjo skelbti Dievo Žodį. Jis apmąstė
klausimą ir atsakė: „Durhamo vyskupas“. Magistratai buvo šokiruoti.
Tindeilas paaiškino, kad vieną kartą vyskupas įsigijo Biblijos vertimą
į anglų kalbą ir viešai jį sudegino. Tuo metu vyskupas to nesuprato,
tačiau jis labai padėjo tiesos reikalui. Jis įsigijo Biblijas už daug
didesnę kainą nei įprastai. Už gautus pinigus Tindeilas sugebėjo išspausdinti
daug daugiau Biblijų, nei buvo sudeginta. Dulkėse sutrypta
tiesa vėl ir vėl pakilo, kad spindėtų.
Šią savaitę tyrinėsime vieną žiauriausių išpuolių prieš Šventąjį Raštą
ir krikščionių tikėjimą. Prancūzų revoliucijos metu Prancūzijos gatvėse
liejosi kraujas. Giljotina buvo pastatyta Paryžiaus viešojoje aikštėje,
tūkstančiai žmonių buvo nužudyti. Ateizmas tapo valstybine religija.
Nepaisant to, Dievo Žodžio liudijimas negalėjo būti nutildytas.
I. DU LIUDYTOJAI
- Perskaitykite Apr 11, 3–6. Įvardykite penkias dviejų liudytojų savybes,
randamas šiose eilutėse.
Zacharijo 4 pranašas išvydo du alyvmedžius abiejose aukso žvakidės
pusėse – tą patį vaizdą, kurį randame Apreiškimo 11. Zacharijui
buvo pasakyta, kad tai reiškia du pateptuosius, „kurie tarnauja visos
žemės Viešpačiui“ (Zch 4, 14). Alyvmedžiai tiekė aliejų žvakidės stovui,
kad ji ir toliau šviestų. Prisiminkite, ką rašė psalmininkas: „Tavo
Žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).
Aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią (Zch 4, 2. 6). Jono regėjimas Apreiškimo
11 apibūdina Dievo Žodį, skelbiamą Šventosios Dvasios galia,
apšviesti pasauliui.
Šie du liudininkai gali neleisti lietui lyti tol, kol jie pranašauja. Jie
gali paversti vandenį krauju ir ištikti žemę negandomis. Dievo žodžiu
Elijas pasakė, kad Izraelyje nelis, o atsakymas į jo maldą buvo toks,
kad nelijo tris su puse metų (žr. Jok 5, 17). Tada jis meldėsi Dievui ir
vėl pradėjo lyti, po to, kai Baalo pranašai nesugebėjo prišaukti lietaus
(1 Kar 17, 18). Mozė Dievo Žodžiu ištiko egiptiečius visokiomis negandomis,
įskaitant vandens pavertimą krauju, nes faraonas atsisakė
leisti Dievo tautai išeiti (Išėjimo 7).
Tie, kurie siekia pakenkti Šventajam Raštui, bus sunaikinti ugnimi.
Dievas sako: „Kadangi jie tai pareiškė, štai paversiu savo žodžius tavo
lūpose ugnimi. Ši tauta – malkų krūva, kurią suris ugnis!“ (Jer 5, 14)
Dievo Žodis skelbia nuosprendį visiems, kurie jį atmeta. Jo Žodis tarsi
ugnis lūpose.
Jn 5, 39 Jėzus mokė, kad Senasis Testamentas liudija apie Jį. Jis taip
pat sakė, kad Evangelija bus paskelbta „paliudyti“ visam pasauliui (Mt
24, 14), o Naujasis Testamentas kartu su Senuoju Testamentu yra šio
liudijimo pagrindas. Šiose dviejose eilutėse pavartoti tos pačios šaknies
žodžiai liudijimui (martys), pavartoti ir Apr 11, 3.
Kas šie du liudytojai? Atsižvelgiant į pateiktas biblines užuominas
ir Apreiškimo 11 pateiktas ypatybes, galime daryti išvadą (tačiau ne
dogmatiškai), kad du liudytojai yra Senojo ir Naujojo Testamento Raštai,
perteikiantys pasauliui Dievo šviesą ir tiesą.
Daugelis krikščionių šiandien linkę sumenkinti Senąjį Testamentą,
vadinti jį nereikšmingu ir nereikalingu, nes turime Naująjį Testamentą.
Kuo baisus toks nusistatymas?
II. PRANAŠIŠKI LAIKOTARPIAI
- Palyginkite Apr 11, 3; Apr 12, 5–6. 14–15 ir Dan 7, 25. Kokių panašumų
matote šiais pranašiškais laikotarpiais?
Abu liudytojai pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų,
apsivilkę maišais (Apr 11, 3). Tai toks pat laikotarpis kaip ir keturiasdešimt
du mėnesiai, per kuriuos pagonys (tie, kurie priešinasi Dievo tiesai)
kojomis tryps šventąjį miestą (Apr 11, 2). Dievo priešai Dievo tiesą
tryps kojomis 1260 dienų (42 x 30 = 1260, apokaliptinėse pranašystėse
viena diena simbolizuoja metus), o du Dievo liudytojai – Senasis
ir Naujasis Testamentai – pranašauja prieš juos tuo pačiu laikotarpiu.
Jau tyrinėjome (žr. ketvirtą temą), Dan 7, 25 parašyta, kad po Romos
imperijos žlugimo išdygęs mažasis ragas persekios Dievo tautą
vieną laikotarpį ir du laikotarpius [pažodžiui – du laikotarpius] ir pusę
laikotarpio. Laikotarpis yra vieneri metai (360 dienų). Taigi, trys su
puse laikotarpio yra lygu 1260 dienų.
Apr 12, 6 kalbama apie 1260 dienų Dievo tautos persekiojimą. Apr
12, 14 kalbama apie laikotarpį, du laikotarpius ir pusę laikotarpio. Apr
13, 5 kalbama apie 42 mėnesius. Apr 11, 2– minimi 42 mėnesiai ir
1260 dienų. Visos šios pranašystės apibūdina skirtingas to paties istorinio
laikotarpio puses.
Kai nepaisoma Šventojo Rašto autoriteto, vietoj jo atsiranda
kiti (žmogiškieji) autoritetai. Tai dažnai veda prie besilaikančiųjų
Dievo Žodžio persekiojimo, kuris įvyko popiežiaus viešpatavimo
metu nuo 538 m. po Kristaus iki 1798 m., kai viduramžių bažnyčia
nugrimzdo į gilią dvasinę tamsą. Žmonių potvarkiai pakeitė Dievo
įsakus. Žmonių papročiai užgožė Evangelijos paprastumą. Romos
bažnyčia susijungė su pasaulietine valdžia, kad išplėstų savo galią
visoje Europoje.
Per tuos 1260 metų Dievo Žodis – du Jo liudytojai – buvo apsirengę
ašutine. Jų tiesos buvo paslėptos po didžiule papročių ir apeigų
krūva. Šie du liudytojai vis tiek pranašavo; Biblija vis dar kalbėjo. Net
ir šioje dvasinėje tamsoje Dievo Žodis buvo išsaugotas. Buvo tokių,
kurie jį brangino ir gyveno laikydamiesi jo įsakų. Tačiau, palyginti su
masėmis Europoje, jų buvo nedaug. Valdiečiai, Jonas Husas, Jeronimas,
Martynas Liuteris, Ulrichas Cvinglis, Jonas Kalvinas, Džonas
ir Čarlzas Vesliai bei daugybė kitų reformatorių buvo ištikimi Dievo
Žodžiui, kaip jie jį suprato.
Kokie daugelio krikščionių šiandieniai mokymai pagrįsti papročiais,
o ne Dievo Žodžiu?
III. DU LIUDYTOJAI NUŽUDYTI
- Perskaitykite Apr 11, 7–9. Prisimenant, kad kalba yra simbolinė,
ką šios eilutės pranašauja dviem Dievo liudytojams – Senajam ir
Naujajam Testamentui?
538 m. po Kristaus pagoniška Romos imperija žlugo. Rytų Romos
imperatorius Justinianas civilinę, politinę ir religinę valdžią perdavė
popiežiui Vigilijui. Prasidėjo ilgas viduramžių bažnyčios viešpatavimo
laikotarpis. Jis tęsėsi iki 1798 m. po Kristaus. Prancūzų generolas Bertje,
Napoleono įsakymu, 1798 m. vasario 10 d. be pasipriešinimo įžygiavo
į Romą. Popiežius Pijus VI buvo paimtas į nelaisvę ir ištremtas
į Prancūziją, kur ir mirė. Ši data žymi išpranašautą Romos bažnyčios
pasaulietinės valdžios pabaigą – 1260 dienų arba metų, kaip parašyta
Danieliaus knygoje ir Apreiškimo knygoje (žr. II dalį).
Koks galingas biblinės pranašystės išsipildymas! Danielius, rašęs
daugiau nei 500 metų prieš Kristų, itin tiksliai numatė įvykius daugiau
nei po 2300 metų. Iš tiesų galime pasitikėti Rašto pranašystėmis.
Tuo tarpu, rutuliojantis visiems šiems įvykiams, Evangelijos tiesa
buvo gyva Žodžio liudijimu. Tačiau biblinei tiesai grėsė dar didesni
iššūkiai. Žvėris iš bedugnės (šėtonas) kariavo prieš Šventąjį Raštą. Per
Prancūzijos revoliuciją, prasidėjusią 1789 m., jis ėmėsi naujų išpuolių
prieš Biblijos autoritetą.
Prancūzijos revoliucijos metu vyriausybė oficialiai įsteigė Proto
kultą, valstybės remiamą ateistinę religiją, skirtą pakeisti krikščionybę.
1793 m. lapkričio 10 d. visoje šalyje buvo surengtos Proto iškilmės.
Bažnyčios visoje Prancūzijoje buvo paverstos Proto šventyklomis,
o gyva moteris buvo paskirta proto deive. Biblijos buvo deginamos
gatvėse. Dievas buvo paskelbtas neegzistuojančiu, o mirtis buvo paskelbta
nesibaigiančiu miegu. Šėtonas pasitelkė bedievius žmones,
kad nužudytų du Dievo liudytojus. „Jų lavonai gulės aikštėje didžiojo
miesto, kuris dvasine prasme vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur ir jų
Viešpats buvo nukryžiuotas“ (Apr 11, 8).
Egiptas buvo daugelio dievų kultūra, neigusi gyvąjį Dievą (žr. Iš 5,
2). Sodoma simbolizuoja didžiulį amoralumą. Prancūzų revoliucijos
metu du Dievo liudytojai – Senasis ir Naujasis Testamentai – mirė dėl
siautėjančio ateizmo ir amoralumo, kai vykstant revoliucijai ir besiliejant
kraujui buvo panaikinti įprasti suvaržymai.
Apr 11, 9 sako, kad dviejų Dievo liudytojų lavonai gulės nepalaidoti
„pusketvirtos dienos“, tai pranašiškos dienos, reiškiančios trejus
su puse metų. Ateizmas buvo pasiekęs aukščiausią tašką Prancūzijos
revoliucijos metu, mažiausiai trejus su puse metų. Šis laikotarpis tęsėsi
nuo 1793 m. lapkričio 26 d., kai Paryžiuje paskelbtas dekretas panaikino
religiją, iki 1797 m. birželio 17 d., kai Prancūzijos vyriausybė
panaikino religiją ribojančius įstatymus.
IV. DU LIUDYTOJAI PRISIKĖLĖ
- Perskaitykite Apr 11, 11. Ką ši eilutė pranašauja apie Dievo Žodį?
Prancūzijos revoliucijos pabaigoje Dievo Žodis, vaizdine prasme,
vėl atgis. Įvyks galingas atgimimas. Didelė baimė apims tuos, kurie
pamatys, kad Dievo Žodis vėl tapo gyvąja Dievo jėga išgelbėjimui.
XVIII amžiaus pabaigoje Dievas pašaukė vyrus ir moteris, pasiryžusius
nešti Evangeliją iki žemės pakraščių. Žmonės greitai skelbė Biblijos
žinią, pavyzdžiui, Viljamas Kery (William Carey), nukeliavęs į Indiją ir
išvertęs Bibliją į daugybę indų tarmių. Vedami Biblijos galios, misionieriai
buvo siunčiami po pasaulį.
Neatsitiktinai šios pasaulinės misijos prasidėjo po Prancūzijos revoliucijos.
Dievo Žodis yra gyvas, ir nors daugeliui jis atrodė miręs,
jis vis dar gyvavo tikinčiųjų širdyse ir vėl prisikels visaverčiam gyvenimui,
kaip pranašauja Apreiškimo knyga. „Skeptikas Volteras vieną
kartą pagyrūniškai pareiškė: ‘Nusibodo klausytis, kaip žmonės kalba,
kad dvylika žmonių paklojo pamatus krikščionių religijai. Aš įrodysiu,
jog gali pakakti ir vieno žmogaus ją sunaikinti’“. Po jo mirties praėjo
daug metų. Milijonai žmonių įsijungė į kovą su Biblija. Tačiau nė
nepanašu, kad ji būtų sunaikinta. Jei Voltero laikais buvo šimtai jos
egzempliorių, tai dabar atsirado dešimtys, šimtai tūkstančių. Vienas
iš ankstyvųjų reformatorių taip pasakė apie krikščioniškąją Bažnyčią:
„Biblija yra priekalas, į kurį atšipo daug kūjų“ (E. Vait, Didžioji kova,
2017, p. 249).
- Perskaitykite Ps 119, 89 ir Ps 111, 7–8. Ką šios eilutės mums sako
apie Bibliją ir kodėl galime ja pasikliauti?
Dievo Žodis gali būti užpultas arba slopinamas, bet jis niekada
nebus sunaikintas. Net daugelis išpažįstančiųjų krikščionybę įvairiais
būdais menkina jos autoritetą, abejodami tam tikromis Biblijos dalimis
arba pabrėždami žmogiškąsias dalis taip, kad ji praranda savo
dieviškąjį antspaudą ir Dievo tiesos nebepaisoma.
Mes jokiu būdu negalime leistis suviliojami šių išpuolių prieš Dievo
Žodį. Jis gyvas ir šiandien, kalbantis širdims, įkvepiantis naujos gyvybės
tiems, kurie nori klausytis Dievo Žodžio ir laikytis jo mokymo.
Kokios pranašystės ypač kalba jums asmeniškai ir kodėl?
V. TIESA NUGALI
Nepaisant priešo išpuolių, Dievo darbą žemėje vainikuos šlovinga
kulminacija. Evangelija bus skelbiama „visoms tautoms, gentims, kalboms
ir žmonėms“ (Apr 14, 6). Didžioji Kristaus ir šėtono kova baigsis
tuo, kad Kristus visiškai nugalės pragaro galias. Dievo karalystė
triumfuos
prieš blogį, o nuodėmė visam laikui bus išnaikinta visatoje.
Apreiškimo 11 prasideda šėtono bandymu per Prancūzijos revoliuciją
sugriauti krikščionių tikėjimą ir išnaikinti tikėjimą Dievu, tačiau
skyrius baigiasi Dievo karalystės triumfu prieš blogio kunigaikštystes
ir galias. Tai padrąsina visus, kurie išgyvena baisius išmėginimus dėl
Kristaus ir Jo tiesos.
- Perskaitykite Apr 11, 15–18. Pasak šių eilučių, kokie įvykiai rutuliojasi
pasibaigus laikui, kai nuaidės septintas trimitas?
Šio pasaulio karalystės tapo mūsų Viešpaties karalystėmis. Kristus
yra pergalingas. Blogis nugalėtas. Jėzus laimi, o šėtonas pralaimi. Teisingumas
triumfuoja. Tiesa viešpatauja. Mums būtų naudinga paisyti
tokio mokymo: „Viskas, kas statoma ant žmogaus autoriteto, bus sunaikinta,
o tai, kas statoma ant nekintančio Dievo Žodžio uolos, tvers
amžinai“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 249).
- Perskaitykite Apr 11, 19. Ką Jonas matė atidarytą danguje? Ir ką jis
matė žiūrėdamas į dangų?
Jonui danguje atsivėrė Dievo šventykla. Žvelgdamas į Šventų
Švenčiausiąją, jis pamatė Sandoros Skrynią. Senojo Testamento šventykloje,
kuri buvo padaryta pagal didingą pirminį pavyzdį danguje,
šlovingas Dievo Artumas buvo apreikštas tarp dviejų angelų ant Sandoros
Skrynios dangčio. Skrynioje buvo Dievo Įstatymas. Nors esame
išgelbėti tik malone tikėjimu, klusnumas Dievo Įstatymui atskleidžia,
ar mūsų tikėjimas yra tikras. Dievo Įstatymas yra pagrindas arba matas
teismui (Jok 2, 12). Tai tampa ypač svarbu ir aktualu paskutiniaisiais
laikais (žr. Apr 12, 17; Apr 14, 12).
Kaip šiandien mums kalba ryškus kontrastas tarp Prancūzijos revoliucijos
bedieviškumo ir šlovingos kulminacijos, aprašytos Apreiškimo
11?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Kai Bibliją uždraudė ir religinė, ir pasaulietinė valdžia, kai jos liudijimai
buvo iškraipomi, kai žmonės ir piktosios dvasios iš visų jėgų
stengėsi atitraukti tautos dėmesį nuo Rašto, kai tie, kurie drįso skelbti
šventąsias tiesas, buvo persekiojami, išduodami, kankinami, palaidojami
požemių kalėjimuose, tapdavo kankiniais dėl savo tikėjimo, arba
būdavo priversti ieškoti prieglobsčio nepasiekiamuose kalnuose ir
žemės urvuose, – tai ir reiškė, kad du ištikimieji liudytojai pranašavo
apsivilkę maišais. Vis dėlto jie tęsė savo liudijimą visą 1260 metų
laikotarpį. Ir tamsiausiais laikais buvo ištikimų žmonių, kurie mylėjo
Dievo Žodį ir buvo uolūs, gindami Dievo garbę. Ištikimiems tarnams
buvo suteikta išmintis, galia ir valdžia skelbti Jo tiesą per visą šį laikotarpį“
(E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 232).
„Kai Prancūzija viešai atsisakė Dievo ir atmetė Bibliją, nedori žmonės
ir tamsybių dvasios džiaugėsi, kad pasiekė taip ilgai trokštamą
tikslą – visa karalystė išsivadavo iš Dievo Įstatymo suvaržymų. […] Sulaikančioji
Dievo Dvasia jau daugiau nebesipriešino žiauriai šėtono
galiai, ir šėtonas, kurio vienintelis malonumas yra žmonių kančios,
gavo laisvę veikti. Tie, kurie pasirinko tarnauti blogiui, turėjo nuimti
jo derlių, kol visa šalis prisipildė nusikaltimų, kurių neįmanoma aprašyti.
Iš nuniokotų provincijų ir sunaikintų miestų sklido baisūs neapsakomo
sielvarto šauksmai. Prancūzija, atrodė, buvo sukrėsta žemės
drebėjimo. Religiją, įstatymus, visuomenės gyvenimo normas, šeimą,
valstybę ir Bažnyčią – visa tai nušlavė nedora ranka, užsimojusi prieš
Dievo Įstatymą“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 247).
„Jei Bažnyčia neseks Apvaizdos rodomu keliu, priimdama kiekvieną
šviesos spindulį ir atlikdama visa, kas pavesta, religija neišvengiamai
išsigims ir taps tik paprastų formų laikymusi, išnyks gyvybinga
pamaldumo dvasia“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 273).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip Prancūzijos revoliucijos metu atsiskleidžia didžiosios kovos
principai? - Įrodinėdamas, kad Dievo nėra, vienas žmogus rašė: „mes esame
laisvi nusistatyti savo tikslus ir peržengti bet kokias intelektines
ribas, neieškant draudžiančių tai daryti ženklų“. Kodėl ši frazė „neieškant
draudžiančių tai daryti ženklų“ yra itin pamokanti dėl daugelio
motyvų atmetant Dievą? Kaip tokios idėjos galėtų padėti
paaiškinti kai kuriuos Prancūzijos revoliucijos įvykius? - Kokią reikšmę turi Jono regėta Šventykla, pastarąją siejant su paskutiniųjų
laikų įvykiais?