Aštunta tema
Gegužės 18-24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 25, 8–9. 40; Hbr 8, 1–6; Kun
16, 21. 29–34; Kun 23, 26–32; Hbr 9, 23–28; Dan 7, 9, 10; Mt 25,
1–13; Apr 11, 19.
Įsimintina eilutė: „Svarbiausia mūsų svarstymuose tai, kad mes turime
tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto
dešinėje kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje
padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (Hbr 8, 1–2).
Netrukus po nusivylimo 1844 m. spalio 22 d., kai kurie mileriečiai
po maldos ir tyrinėjimo suprato savo klaidą. 2300 dienų pranašystė
buvo susijusi ne su Jėzaus antruoju atėjimu, kaip buvo įprasta manyti,
bet su Kristaus darbu dangiškoje šventykloje, itin stipriai aprašytu
Laiške hebrajams.
Dangiškos Šventyklos apvalymas buvo žemiškos šventyklos apvalymo
išsipildymas, kaip moko Kunigų knyga. Norint geriau suprasti
šią svarbią tiesą, palyginkite Danieliaus 7 ir Danieliaus 8:
Danielius 7 Danielius 8
Babilonas ———
Medų-Persija Medų-Persija
Graikija Graikija
Roma Roma
Teismas danguje Šventyklos apvalymas
Toks palyginimas padeda parodyti tikrąją šventyklos apvalymo,
simbolizuojančio didįjį teismą prieš Kristaus antrąjį atėjimą, prigimtį.
Šią savaitę tyrinėsime gyvybiškai svarbią biblinę tiesą apie Kristaus
tarnystę dangiškoje šventovėje.
I. DANGIŠKOJI ŠVENTYKLA
- Perskaitykite Iš 25, 8–9. 40 ir Hbr 8, 1–6. Kokios dvi šventyklos aprašytos
šiuose tekstuose?
Ankstyvieji adventistai, tyrinėdami Šventąjį Raštą po 1844 m.,
suprato, kad Biblijoje minimos dvi šventyklos – Mozės pastatyta ir
dangiškoji šventykla. Biblijoje terminas „šventykla“ pirmiausia reiškia
Mozės pastatytą padangtę, pagal dangišką pavyzdį; antroji, tai tikroji
padangtė danguje, į kurią nurodė žemiškoji šventykla. Kristui mirus,
tarnystė žemiškoje šventykloje prarado savo svarbą. Tikroji padangtė
danguje yra naujosios Sandoros šventykla. Kadangi Dan 8, 14 pranašystė
išsipildo šioje epochoje, šventykla, apie kurią čia kalbama, turi
būti naujosios Sandoros šventykla.
„1844 m., kai pasibaigė pranašiškas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis,
žemėje nebuvo šventyklos. Taigi pranašystė: ‘Du tūkstančiai
trys šimtai vakarų ir rytmečių, o po to Šventykla bus apvalyta’ neabejotinai
nurodo dangiškąją šventyklą“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 362).
Šventykla dykumoje buvo dangiškosios Šventyklos pavyzdys. Apeigos
žemiškoje šventykloje simbolizavo dangiškąjį išganymo planą.
Kiekviena atnašauta auka simbolizavo Jėzaus auką ant Golgotos kryžiaus
(žr. Jn 1, 29). Dėka Kristaus aukos esame išlaisvinti iš nuodėmės
pasmerkimo. Mums tenka atleidimas. Mūsų kaltės nebelieka, kai priimame
Jėzaus auką ir išpažįstame savo nuodėmes (1 Jn 1, 9). Jėzus
yra ne tik Avinėlis, kuris mirė už mus, bet ir kunigas, kuris gyvena dėl
mūsų.
Hbr 7, 25 paaiškinama: „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos,
kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“. Jis
pašalina nuodėmės kaltę ir išgelbsti mus iš nuodėmės galios (Rom 8,
1–4; 2 Kor 5, 21). Jėzaus tarnystė Šventykloje danguje skirta mums.
Dėl Jo užtarimo nuodėmės pančiai mūsų gyvenime nukrenta. Mes
nebevergaujame mūsų nuodėmingai prigimčiai. Kristuje esame laisvi
nuo nuodėmės pasmerkimo ir esame nepavaldūs nuodėmei. Laikydamiesi
Kristaus tikėjimu, turime išgelbėjimo užtikrinimą.
Ką jums reiškia žinoti, kad Jėzus yra danguje, tarnauja jums, o tai
reiškia, kad Jis ten užtaria jus? Kodėl jums reikia Užtarėjo? Kodėl ši
tiesa yra gera žinia?
II. ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIOJI
- Perskaitykite Kun 16, 21, 29–34; Kun 23, 26–32; Hbr 9, 23–28. Kodėl
Permaldavimo diena senovės Izraelyje buvo itin svarbi?
Kunigai tarnavo kiekvieną metų dieną, tačiau Permaldavimo dieną,
hebrajiškai vadinamą Jom Kipur, viso Izraelio akys nukrypdavo į
šventyklą. Kunigų 16 ir 23 skyriuose pateikiami aiškūs nurodymai dėl
Permaldavimo dienos. Visa įprastinė veikla sustodavo. Visi pasninkavo.
Kol vyriausiasis kunigas žengė į Dievo Artumą Šventų Švenčiausioje
vietoje, žmonės tyrė savo širdį. Jie ieškojo Dievo nuolankiai ir
nuoširdžiai išpažindami nuodėmes.
Kiekvienas, kuris nepasninkaudavo Permaldavimo dieną, buvo
šalinamas ir nebebūdavo išrinktosios tautos dalis (Kun 23, 27–29).
Atpirkimo dieną vyriausiasis kunigas nešė Viešpaties ožio kraujo į
šventyklą ir, pašlakstęs juo malonės sostą, patepdavo krauju auksinio
aukuro ir žalvarinio aukuro ragus, visiškai apvalydamas visą šventyklą.
Baigęs sutaikymą, vyriausiasis kunigas uždėdavo rankas ant gyvojo
ožio ir išpažindavo Izraelio nuodėmes. Tada ožys buvo nuvesdinamas
į dykumą, kad būtų amžiams atskirtas nuo stovyklos (Kun 16, 20–22).
Kraujas buvo įnešamas į šventyklą per kasdienes apeigas, parodant
nuodėmės įrašą (Jer 17, 1) ir Dievo prisiėmimą atsakomybės už
galutinį sunaikinimą nuodėmės. Dabar, Permaldavimo dieną, ji (nuodėmė)
buvo perkelta iš šventyklos ir uždėta ant atpirkimo ožio – Azazelio
galvos, simbolizuojant šėtoną ir atskleidžiant jo galutinę atsakomybę
už nuodėmės klausimą.
Šis ožys buvo nuvestas toli į dykumą, kad, pasibaigus Permaldavimo
dienai, Dievas turėtų švarią šventyklą ir švarią tautą. Dangiškoje
šventykloje Kristus mums tarnavo pirmiausia Šventojoje vietoje, o dabar,
Šventų Švenčiausioje vietoje nuo 1844 m., pasibaigus 2300 dienų.
Mes išliksime po šio didelio teismo dėka Jėzaus, mūsų Pavaduotojo.
Kaip rašė E. Vait: „kad mes galėtume būti išteisinti per Jo teisumą,
kurio neturime“ (Su meile iš Dangaus, p. 19). Dėl šio mums įskaityto
(priskirto) teisumo mes ištiriame savo sielą, o tai yra nusigręžimas
nuo nuodėmės. Tai reiškia, kad mes nepriėmėme blogio, nesiteisiname
nei laikomės puoselėtų nuodėmių, bet augame malone ir gyvename
šventai.
Kokia Permaldavimo dienos reikšmė mūsų gyvenimui šiandien? Kodėl
tai turėtų pakeisti mūsų gyvenseną?
III. ATĖJO JO TEISMO VALANDA
- Palyginkite Dan 7, 9–10 su Apr 14, 6–7. Kuo šios dvi eilutės panašios?
Teismas yra svarbi Biblijos tema. „Juk Dievas kiekvieną pašauks
atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“ (Mok 12, 14). Jėzus
atkreipė klausytojų dėmesį į būsimą teismo dieną, kai „žmonės turės
duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“ (Mt 12, 36). Apaštalas
Paulius priduria: Dievas „nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis
širdžių sumanymus“ (1 Kor 4, 5). Angelas pasakė Jonui: „Atėjo Jo [Dievo]
teismo valanda“ (Apr 14, 7).
- Perskaitykite Apr 22, 10–12. Koks visos žmonijos likimas, kai grįš
Jėzus? Kas Jonui aiškiai pasakyta?
Kadangi Kristus ateina duoti savo galutinio atlygio, prieš tai turi
būti teismas, kuris parodytų, kas gaus kokį atlygį, kai Jis ateis. Kai Kristus
grįš, antros galimybės nebėra. Kiekvienas žmogus turėjo pakankamai
informacijos, kad galėtų priimti galutinį, neatšaukiamą sprendimą
už arba prieš Kristų.
- Perskaitykite Mt 25, 1–13. Kodėl Jėzaus santykis itin skiriasi šių
dviejų tikinčiųjų grupių atžvilgiu?
„Kai tiriamasis darbas bus baigtas, kai visų amžių Kristaus sekėjų
bylos bus ištirtos, tuomet, o ne anksčiau, baigsis malonės laikas ir
jos durys bus uždarytos. Taigi vienas trumpas sakinys: ‘Kurios buvo
pasiruošusios, įėjo karu su jaunikiu į vestuves, ir durys buvo uždarytos’,
nukelia mus į tą laiką, kai Išgelbėtojo tarnyste šventykloje baigsis
žmonijos išgelbėjimo darbas“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 371).
Mums nereikia bijoti teismo. Kristuje mes turime atleidimą, laisvę
nuo kaltės, galią gyventi pamaldžiai, o galutinė pergalė yra mūsų.
IV. GEROJI ŽINIA APIE ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIĄJĄ VIETĄ
- Perskaitykite Hbr 4, 14–16 ir Hbr 10, 19–22. Kokį patikinimą ir dievišką
pakvietimą šios eilutės suteikia kiekvienam iš mūsų?
Pauliaus mintis Laiške hebrajams – laikytis, artintis visiškai pasitikint,
sutelkus tikėjimą į Jėzų, mūsų didį vyriausiąjį kunigą. Jėzuje
mes turime viską, ko mums reikia. Tikėdami galime patekti į dangiškąją
šventyklą „nauju ir gyvu keliu“, kurį mums atvėrė Jėzus.
Žvelgdami į šventyklos kiemą, matome kraują ant žalvario aukuro
ragų. Šventojoje vietoje kraują matome ant smilkalų aukuro
auksinių ragų. Matome krauju apšlakstytą uždangą priešais malonės
sostą.
Jėzaus kraujas paruošia kelią kiekviename žingsnyje. Tai suteikia
mums vilties, nes mes galime susivienyti su Dievu tik tada, kai Jėzus
mums atleidžia ir ištrina mūsų nuodėmes. Dievo gailestingumas
begalinis, bet begalinis ir Jo teisingumas. Ir teisingumas negali priimti
Kristaus aukos kaip apmokėjimo už mūsų nusikaltimus, nebent
Jėzus garantuoja, kad pirma atleis mūsų nuodėmes ir, antra, jas ištrins.
- Perskaitykite Apr 11, 19. Kodėl šis regėjimas reikšmingas didžiosios
kovos kontekste? Kaip jis parodo neatskiriamą Įstatymo ir
Evangelijos ryšį?
Čia, akinančioje šviesoje ir liepsnojančioje Dievo Artumo šlovėje
visatos sosto salėje, pačiame Dievo sosto pakojyje, Sandoros Skrynioje
yra Dievo Įstatymas. Čia, Šventų Švenčiausioje vietoje, atsiskleidžia
Dievo teisingumas ir gailestingumas. Jokia žemiška jėga negali pakeisti
Dievo Įstatymo, nes, be kitų priežasčių, jis yra įrašytas Sandoros
Skrynioje danguje. Hbr 8, 10 parašyta: „Ir štai kokia bus Sandora, kurią
sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats:
– Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse,
Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta“. Tikėjimu įžengę į dangaus
šventyklą, randame mūsų praeities nuodėmių atleidimą ir galią Kristuje,
kuris mirė už mus ir įrašo Įstatymą mūsų širdyje, gyventi klusniai.
Jėzus mus išgelbsti „per amžius“ (Hbr 7, 25). Jėzus mus visiškai
išgelbsti – nuo bausmės už nuodėmę ir jos galios.
Kodėl Jėzaus užtarimas yra itin gera žinia? Mums esant Įstatymo
kaip teisumo mato akivaizdoje, kokią viltį turėtume be Evangelijos?
V. JĖZUS – MŪSŲ UŽTARĖJAS TEISME
- Perskaitykite Hbr 10, 9–14. Kokį skirtumą šios eilutės atskleidžia
tarp kunigo tarnystės žemiškoje šventykloje ir Jėzaus tarnystės
dangiškoje šventykloje?
Kartą visiems laikams Kristus mirė ant kryžiaus kaip tobula auka už
nuodėmę. Jo kunigiška tarnystė dangiškoje šventykloje mus pašventina.
Dabar, įžengęs į Šventų Švenčiausiąją, Jis yra mūsų Užtarėjas
teisme (žr. 1 Jn 2, 1). „Taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų
visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo
laukiančiųjų išganymui“ (Hbr 9, 28). Jo aukos ir tarpininkavimo dėka
su nuodėme buvo susidorota. Dabar Jis vėl ateina dėl tų, „kurie su
meile laukia Jo pasirodant“ (2 Tim 4, 8).
- Perskaitykite Hbr 6, 19–20. Kodėl Jis kviečia mus sekti Juo ir ką
mes atrandame sekdami?
„Kaip ir Kristaus mirtis ant kryžiaus, Jo tarpininkavimas žmogaus
labui dangiškoje šventykloje yra labai svarbi Išgelbėjimo plano dalis.
Savo mirtimi Jis pradėjo darbą, kurį užbaigti prisikėlęs įžengė į dangų.
Tikėjimu mes turime įeiti už uždangos, ‘kur už mus kaip pirmtakas
įžengė Jėzus’ (Hbr 6, 20). Ten spindi šviesa nuo Golgotos kryžiaus. Ten
mes galime geriau suprasti atpirkimo paslaptis. Negalima įkainoti to,
ką Dangus sumokėjo už žmogaus išgelbėjimą. Paaukota Auka patenkino
visus sulaužyto Dievo Įstatymo reikalavimus. Jėzus atvėrė kelią
į Tėvo sostą, todėl Jam tarpininkaujant visi pas Jį ateinantys tikintieji
gali savo nuoširdžius troškimus nukreipti į Viešpatį“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 423).
Išganymo planas yra išsamus planas, skirtas užbaigti didžiąją kovą
ir išgelbėti šią planetą iš šėtono gniaužtų. Jėzaus gyvenimas atskleidė
Dievo meilę vargstančiam pasauliui ir stebinčiai visatai. Jo mirtis
atskleidė nuodėmės baisumą ir suteikė išgelbėjimą visai žmonijai. Jo
užtarimas dangiškoje šventykloje suteikia permaldavimo naudą kiekvienam,
kuris ištiesia ranką tikėdamas, kad priimtų kiekvieną.
Kaip Kristaus mirtis ant kryžiaus susijusi su Jo užtarimu dangiškoje
šventykloje ir kodėl teismas itin reikalingas išgelbėjimo planui?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
Atkreipkite dėmesį, kaip apibūdinamas Jėzaus darbas dėl mūsų
teisme ir mūsų vaidmuo: „Jėzus nepateisina nuodėmių, bet nurodo
atgailą ir tikėjimą, prašydamas jiems atleisti, ištiesia savo sužalotas
rankas į Tėvą bei šventuosius angelus ir sako: ‘Įrėžiau jų vardą savo
rankos delne. Tikra auka Dievui – susigraudinusi dvasia; Tu, Dieve,
nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios.’ (Iz 49, 16; Ps
51, 19) Kreipdamasis į savo tautos kaltintoją Jis pareiškia: ‘Tesudraudžia
tave VIEŠPATS, šėtone! VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia
tave!“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 420)
„Tai, kad išsirinktoji Dievo tauta yra vaizduojama kaip stovinti Viešpaties
akivaizdoje apsirengusi nešvariais skudurais, turėtų paskatinti
visus, kurie išpažįsta Jo vardą, nuolankiai ir giliai ištirti savo širdį. Tie,
kurie iš tikrųjų apvalo savo sielas paklusdami tiesai, bus nuolankiausios
nuomonės apie save. Kuo atidžiau jie žiūrės į nepriekaištingą
Kristaus charakterį, tuo stipresnis bus jų noras būti panašiems į Jį ir
tuo mažiau jie matys savyje tyrumo ar šventumo. Nors turėtume suvokti
savo nuodėmingą būklę, privalome pasikliauti Kristumi ir Jo teisumu,
pašventinimu ir atpirkimu. Negalime atremti šėtono kaltinimų
mums. Tik Kristus gali veiksmingai permaldauti vardan mūsų. Jis gali
nutildyti kaltintoją argumentais, paremtais ne mūsų, o savo paties
nuopelnais“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, 5 t., p. 471).
„Laikai, kuriais mes gyvename, yra didžiojo Permaldavimo diena.
Kai apeiginių pamaldų metu vyriausiasis kunigas atlikdavo permaldavimą
už Izraelio nuodėmes, kiekvienas sugelta širdimi turėjo prieš
Dievą atgailauti už nuodėmes ir nusižeminti Jo akivaizdoje, kad nebūtų
atskirtas nuo bendrijos. Taip ir dabar, kiekvienas, kuris nori, kad
jo vardas nebūtų ištrintas iš gyvenimo knygos, per likusias malonės
dienas sugelta širdimi Dievo akivaizdoje turėtų sielvartauti dėl savo
nuodėmių ir nuoširdžiai atgailauti“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 424).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kokius jausmus kelia mintis, kad Jėzus Tėvo akivaizdoje vardan
mūsų rodo savo sužalotas rankas? Kodėl tai yra vienintelė mūsų
viltis teisme? - Mes gyvename Permaldavimo dienos laikotarpiu. Permaldavimas
yra Dievo darbas gelbėjant paklydusius nusidėjėlius. Apskritai,
kodėl bet kuri tokia diena, skirta Dievo darbui gelbėjant nusidėjėlius,
turėtų būti gera žinia? - Atkreipkite dėmesį, ką rašė E. Vait: „Tik Kristus gali veiksmingai
permaldauti vardan mūsų. Jis gali nutildyti kaltintoją argumentais,
paremtais ne mūsų, o savo paties nuopelnais“ („Advent Review
and Sabbath Herald“, 1908 m. sausio 2 d.). Kaip galite padaryti
šią viltį sava?