10 tema · Rugpjūčio 29–rugsėjo 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 3, 1–9; 2 Kor 4, 7–18; 2 Kor 5, 11–15; Kol 1, 19–23; Ef 2, 13–16; 2 Kor 6, 11–7, 1; 2 Korintiečiams 7.
Įsimintina eilutė: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 8–10).
Praėjusią savaitę tyrinėjome, kaip Paulius, rašydamas apie savo šventumą ir nuoširdumą, gynėsi nuo kaltinimų dėl nenuoseklumo ir meilės stokos korintiečiams. Apaštalas visada darbavosi savo dvasinių vaikų labui. Jis pradėjo mintį 2 Kor 2, 12–17, kuri tęsiasi iki 2 Korintiečiams 7. Taip darydamas jis apmąstė, koks yra tikras tarnavimas Kristui. Pauliaus mintys šiuo klausimu gali daug ko išmokyti.
Šią savaitę tyrinėsime 2 Korintiečiams 3–7, kur Paulius rašė apie savo tarnystę, ugdant sielas Kristui. E. Vait rašė: „Nusidėjėlių atsivertimas bei jų apvalymas per tiesą yra svarbiausias įrodymas, kokį gali turėti tarnautojas, kad Dievas pašaukė jį į šį tarnavimą. Tas faktas, kad Paulius yra apaštalas, buvo įrašytas atsivertusiųjų širdyse, ir jį liudijo jų atsinaujinęs gyvenimas. Jų viduje apsigyveno Kristus, šlovės viltis. Paulių labai sustiprino toks tarnystės užantspaudavimas“ (Apaštalų darbai, 243 p.).
I. TIKROS TARNYSTĖS VAISIAI
1. Perskaitykite 2 Kor 3, 1–9. Kokia prasme galime būti Kristaus laiškas?
Graikų-romėnų pasaulyje rekomendaciniai laiškai buvo įprasti. Tačiau Paulius tokių laiškų nenešiojo. Dvasios keičianti galia korintiečių gyvenime buvo tikros apaštalo tarnystės įrodymas. Vis dėlto Paulius žinojo, kad Korinto bendruomenė atsirado ne jo sumanumo ar pastangų dėka (2 Kor 3, 4–6). Jis neužsiėmė reklamavimusi (2 Kor 3, 5; 1 Kor 2, 2).
Paulius savo tarnystę trumpai aptarė dviejų Sandorų kontekste – Senosios, kurią simbolizavo Mozė, ir Naujosios, kurią simbolizavo jis ir jo bendražygiai. Skaitant paskubomis galima pamanyti, kad Senoji Sandora nesuteikė jokios išganymo vilties, bet tai netiesa. Senojoje Sandoroje išganymas buvo toks pat pasiekiamas, kaip ir Naujojoje. Senoji Sandora buvo išankstinė Evangelija. „Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos“ (Gal 3, 8).
2 Kor 3, 1–4, 6 matome, kad Senoji Sandora simbolizuoja Įstatymo raidės patyrimą besikliovusiųjų paklusnumo darbais kaip priemone įtikti Dievui. Tačiau Naujoji Sandora simbolizuoja patyrimą tų, kurie visiškai pasikliauja Dievo malone, kad įvykdytų visa, ką Dievas pažadėjo padaryti dėl jų ir juose.
Paulius rašė apie dvi skirtingas tikinčiųjų ir netikinčiųjų reakcijas į Evangeliją. Apaštalas nerašė apie skirtingas Evangelijas – vieną Senajame Testamente ir kitą Naujajame – nes yra tik viena Evangelija, kurią siūlo Dievas, „Kuris mus išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9).
Neneigiame, kad 2 Kor 2, 14–4, 6 yra istorinių elementų. Tačiau Paulius pasinaudojo istorija norėdamas pabrėžti, kad kai kurie iš jų eina „į išganymą“, o kai kurie – „į pražūtį“ (2 Kor 2, 15). Dėl reakcijos – netikėjimo Mozės tarnyste ar tikėjimo stokos – patriarcho tarnystę galima laikyti pasmerkimo ir mirties tarnyste. Kadangi Korinto bendruomenė tikėjo, Pauliaus tarnystė tarp jų pasirodė esanti teisumo tarnystė, gyvybę teikiančios Dvasios tarnystė.
Šis Korinto bendruomenės išganymo patyrimas yra tikros Pauliaus tarnystės įrodymas.
II. KENTĖJIMAI IR ŠLOVĖ
2. Perskaitykite 2 Kor 4, 7–18. Sudarykite Pauliaus kentėjimų sąrašą. Kaip jis ištvėrė kentėjimus?
Jonas Husas, didysis senosios Bohemijos reformatorius, kartą apie Jėzų pasakė: „Jis yra pasaulio Valdovas, o mes niekingi mirtingieji, tačiau Jis kentėjo dėl mūsų! Kodėl mes negalime kentėti, juk kančios apvalo mus?“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 87 p.).
Paulius šimtmečiais anksčiau parodė tokį patį norą kentėti dėl Kristaus. Apaštalas žinojo, kad jis yra ne kas kita, kaip trapus molinis indas (2 Kor 4, 7). Jis nuolat jautėsi slegiamas, suglumęs, persekiojamas ir parblokštas, tačiau nebuvo sugniuždytas, neviltyje, nusiminęs ar palaužtas (2 Kor 4, 8–9). Jis buvo pasirengęs nešioti „savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų“ (2 Kor 4, 10–11).
Kalbant apie „Jėzaus mirtį“, Paulius tikriausiai turėjo omenyje kentėjimus, minėtus anksčiau. Savo ruožtu, tiesiogine prasme žodžiai „Jėzaus gyvybė“ greičiausiai reiškia išlaisvinimą iš mirties arba dvasinę galią dabartiniam gyvenimui. Tačiau galiausiai tai yra nuoroda į prisikėlimą (2 Kor 4, 12).
Įdomu tai, kad žodžiai „mirtis“ ir „gyvybė“ 2 Kor 4, 10–12 užrašyti ne kartą. Tai primena, kad dabartiniame pasaulyje gyvenimas susimaišęs su mirtimi. Tačiau būsimojoje šlovėje patirsime gyvenimą be mirties (Apr 20, 14; Apr 21, 4).
Svarbiausia, kad 2 Kor 4, 7–18 moko, jog Evangeliją skelbia trapūs žmonės, kad šlovė atitektų tik Dievui (2 Kor 4, 15). Neretai misionieriai kenčia atlikdami misionierišką darbą. Tačiau mūsų kentėjimai čia yra lengvi ir trumpalaikiai, palyginti su amžina šlove, kuri mūsų laukia (2 Kor 4, 17). Tikintieji gyvena tikėjimu, o ne regėjimu (2 Kor 4, 18; 2 Kor 5, 7).
Ši būsimo gyvenimo viltis buvo taip užvaldžiusi Paulių, kad jis nuolat apie ją rašė (2 Kor 5, 1–10). Savo mirtingąjį kūną jis vadino žemiškos padangtės būstu. Ir atvirkščiai, „Dievo pastatas“ – tai prisikėlęs kūnas (2 Kor 5, 1), didžioji visais šimtmečiais gyvenusių tikinčiųjų viltis.
Ką dabar beišgyventume, kodėl itin svarbu visada atminti prisikėlimo viltį, mūsų prisikėlimo (1 Kor 15, 52)?
III. SUTAIKYMO TARNYSTĖ SU KRISTUMI CENTRE
3. Perskaitykite 2 Kor 5, 11–15. Kaip šios eilutės parodo, kad Pauliaus tarnystės dėmesys buvo Kristus?
Paulius žinojo, kad turės Kristui duoti savo tarnystės apyskaitą (2 Kor 5, 10). Pažinęs Viešpaties baimę, apaštalas stengėsi įtikinti žmones dėl Kristaus Evangelijos (2 Kor 5, 11). Ši baimė – tai pagarba Kristui, todėl ji dera su Pauliaus meile Jam ir pasitikėjimu Kristaus meile apaštalui. Senajame Testamente bijoti Viešpaties reiškia eiti Jo keliais, mylėti Jį, tarnauti Viešpačiui, visa širdimi ir visa siela (Įst 10, 12).
Pauliaus tarnystė buvo orientuota ne į save, bet į Kristų. Apaštalas nesigyrė savimi. Jis gyrėsi Kristumi (2 Kor 12, 9). Jis rašė: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (Gal 6, 14). Taigi korintiečiams proga girtis juo (2 Kor 5, 12) reiškė didžiavimąsi apaštalo į Kristų orientuota tarnyste, priešingai tiems, kurie gyrėsi išore.
4. Perskaitykite 2 Kor 5, 16–21; Kol 1, 19–23 ir Ef 2, 13–16. Ką Paulius turėjo omenyje rašydamas – sutaikymo tarnystė?
Kristus yra išskirtinis sutaikymo tarnystei. Todėl Jis „davė mums sutaikymo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). Sutaikymo idėja nuolat kartojasi 2 Kor 5, 16–21. Tai esminė sąvoka Pauliui, ir tokia ji turi būti mums. Dievas sutaikė žmoniją su savimi per savo Sūnaus atperkančią mirtį. Tie, kurie buvo sutaikyti su Dievu, yra naujas kūrinys (2 Kor 5, 17). Dabar jie turėtų perduoti šią sutaikymo žinią toliau skelbdami Kristaus Evangeliją (2 Kor 5, 19). Šia prasme „einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus“ (2 Kor 5, 20).
Pagalvokite, ką Kristus padarė dėl jūsų. Pagalvokite apie kaltę, nuodėmę, pasmerkimą, kuris jums tektų, jei ne Kristus ir tai, ką Jis padarė dėl jūsų ant kryžiaus. Kaip ši tikrovė turėtų paveikti jūsų santykius su kitais, ypač su tais, kurie nepažįsta Viešpaties?
IV. PAŠAUKIMAS ŠVENTUMUI
2 Kor 6, 3–10 Paulius nuolat ragino korintiečius susitaikyti su Dievu. Apaštalas pateikė ilgą sunkumų ir pergalių sąrašą parodydamas, ką reiškia būti Kristaus sekėju ir Dievo tarnu. Trumpai tariant, jis išvardijo sunkias aplinkybes (2 Kor 6, 4–5), charakterio dorybes (2 Kor 6, 6), priemones tarnystei (2 Kor 6, 7) ir tarnystės netikėtumus (2 Kor 6, 8–10). Nurodęs Korinto nariams susitaikyti su Dievu, Paulius ragino juos gyventi šventai ir tai daryti atsiribojant nuo žalingos netikinčiųjų įtakos ir nuo netyrumo (2 Kor 6, 14–17).
5. Perskaitykite 2 Kor 6, 11 iki 7, 1. Remiantis šiomis eilutėmis, koks yra šventas gyvenimas?
Šiose eilutėse Paulius pabrėžė meilės ir prieraišumo Bažnyčioje svarbą (1 Kor 6, 11–13). Žmonių susitaikymo su Dievu įrodymas – tai jų siekis susitaikyti vienas su kitu. Iš tiesų, jie tampa tarsi horizontalaus susitaikymo atstovais.
Toliau raginimas šventumui išdėstytas šešiais punktais: (1) „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais“ (2 Kor 6, 14); (2) „Išeikite iš jų“ (2 Kor 6, 17); (3) „Atsiskirkite“ (2 Kor 6, 17); (4) „Nelieskite netyrų daiktų“ (2 Kor 6, 17); (5) „Apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių“ (2 Kor 7, 1); (6) „Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą“ (2 Kor 7, 1). Šie raginimai moko, kad šventas Dievas reikalauja švento gyvenimo ir atsiskyrimo nuo stabmeldystės.
Kita vertus, šiose eilutėse taip pat pateikti septyni pažadai, pabrėžiantys krikščionių Bažnyčios kaip šventyklos vaidmenį: (1) „Aš apsigyvensiu tarp jų“; (2) „Ten vaikštinėsiu“; (3) „Aš būsiu jų Dievas“; (4) „Jie bus Manoji tauta“; (5) „Aš jus priimsiu“; (6) „Būsiu jums Tėvas“; (7) „Jūs būsite Man sūnūs ir dukterys“ (2 Kor 6, 16–18).
Atkreipkite dėmesį, kad keturi pažadai 2 Kor 6, 16 yra trijų 2 Kor 6, 17 imperatyvų pagrindas (žodis – „todėl“ 2 Kor 6, 17). Tai rodo, kad šventumas nėra žmogaus pastangų rezultatas, o Šventosios Dvasios darbas širdyje. Nors šventumas yra Dievo padarinys, tikintieji turi atlikti jiems tenkančią dalį darbo ir atmesti stabmeldystę bei kiekvieną netyrą paprotį.
Ką Dievo pažadai 2 Kor 6, 16–18 mums sako apie tai, kas yra šventumas?
V. PAGUODA IR DŽIAUGSMAS
6. Perskaitykite 2 Korintiečiams 7. Ką Paulius jautė išgirdęs, kad korintiečiai atgailavo?
Kiek daug meilės žodžiuose – „esate mūsų širdyje“ (2 Kor 7, 3; taip pat 2 Kor 6, 11). Trokšdamas, kad į jo meilę būtų atsakyta, Paulius taip pat rašė: „Atverkite mums savo širdis!“ (2 Kor 7, 2). Nors pasakymo „savo širdis“ nėra graikiškame tekste, daugumoje vertimų jis pateikiamas, ir tai teisinga, nes kontekstas tai patvirtina.
Iš tiesų korintiečiai atvėrė savo širdis Pauliui ir jo bendražygiams. Štai kodėl 4 eilutėje yra džiaugsmo pliūpsnis. Pauliaus žodžiai išreiškia, kokie teigiami jo jausmai buvo tuo metu: „Aš labai pasitikiu jumis, labai jumis giriuosi. Aš kupinas paguodos ir pertekęs džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose“ (2 Kor 7, 4). Paulių pripildė paguoda ir džiaugsmas. Kiek daug paguodos ir džiaugsmo mūsų bendruomenės gali suteikti tarnautojų širdžiai, pasišvęsdamos Kristui?
2 Kor 7, 5–16 Paulius toliau aiškino šios paguodos ir džiaugsmo priežastis. Šios dvi sąvokos dominuoja pateiktose eilutėse. Veiksmažodis parakaleō (guosti) arba daiktavardis paraklēsis („paguoda“) 2 Korintiečiams 7 užrašytas septynis kartus. Ši laiško dalis baigiasi taip pat, kaip ir prasidėjo, būtent didele paguoda Dieve (2 Kor 1, 3–7). Pauliaus paguoda 2 Korintiečiams 7 kilo iš palengvėjimo, kurį jis patyrė, nes griežtas laiškas sukėlė tokį poveikį, kokio apaštalas norėjo. Nors šis palengvėjimas yra teigiamo Tito pranešimo rezultatas, galiausiai Dievas yra Pauliaus patirtos paguodos teikėjas (2 Kor 7, 6). Dievas iš tiesų yra „visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Kor 1, 3–4).
Įdomu, kad Paulius buvo „kupinas paguodos ir pertekęs džiaugsmo“ (2 Kor 7, 4. 7. 13). Nors jo laiškas sukėlė didelį liūdesį, tai buvo liūdesys pagal Dievo valią su atgaila (2 Kor 7, 9–11). Korintiečiai liūdėjo „pagal Dievo valią“ (2 Kor 7, 11), o „liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą“ (2 Kor 7, 10). Kas galėtų suteikti didesnį džiaugsmą Dievo tikro tarno širdžiai?
Ar kada nors gyvenime patyrėte nuliūdimą pagal Dievo valią? Kaip žinojote, kad liūdesys pagal Dievo valią veda jus į atgailą?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Apaštalų darbai, 240–248 p.
Praėjusią savaitę skaitėme anksčiau pateiktą ištrauką iš Apaštalų darbų. Verta ją perskaityti dar kartą. Šį kartą daugiau aptarsime tas dalis, kurios susijusios su griežtu Pauliaus laišku, jo jausmais rašant šį laišką ir džiaugsmu sulaukus geros žinios dėl nuoširdžios korintiečių atgailos. Tada apmąstykite, ką tai mums sako apie Pauliaus tarnystės autentiškumą ir kokias pamokas galime pritaikyti savo darbe dėl Kristaus.
„Turime apreikšti visatai, puolusiam pasauliui ir nepuolusiems pasauliams, kad Dievas suteikia atleidimą, kad Dievo meile galime būti sutaikyti su Dievu. Žmogus atgailauja širdyje, tiki Kristumi kaip atperkančia Auka ir supranta, kad yra sutaikytas su Dievu“ (E. Vait, „Special Testimonies On Education“, 223 p.).
„Kaip Bažnyčia gavome didžią šviesą. Pastarąją Viešpats patikėjo mums pasaulio labui ir palaiminimui. Mums buvo pavesta sutaikymo tarnystė. Padedami galios iš aukštybių turime maldauti žmones susitaikyti su Dievu“ (E. Vait, „Letter 32“, 1903 m.).
Sutaikyti su Dievu žmonės turi siekti šventumo. Komentuodama 2 Kor 7, 1, E. Vait užsiminė, ką Paulius turėjo omenyje rašydamas: „Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą“ (2 Kor 7, 1). Ji rašė: „Jis nuolatos stengėsi padėti jiems tapti savimi pasitikinčiais, augančiais krikščionimis, tvirtais tikėjimu, uoliais bei karštais ir visa širdimi atsidavusiais Dievui bei Jo karalystės plėtimo darbui“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 150 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Paulius mus prilygino moliniams indams, kuriuose slypi Evangelijos lobis (2 Kor 4, 7). Kaip tai, kad žmogus yra silpnas, trapus ir ribotas, gali padėti, o ne pakenkti Evangelijos skelbimui?
- Ką reiškia būti nauju kūriniu (2 Kor 5, 17)? Kaip tai paveikia mūsų kasdienį gyvenimą? Kaip Kristus padarė jus nauju kūriniu?
- 2 Kor 6, 4–5 Paulius pateikė ilgą sunkumų sąrašą skelbiant Evangeliją. Kaip apaštalas priėmė jam tekusius kentėjimus (2 Kor 6, 6–7)? Kaip tai padeda jums reaguoti į jums tenkančius kentėjimus?
- Paulius priešino liūdesį pagal Dievo valią pasaulio liūdesiui (2 Kor 7, 10). Kaip liūdesys gali būti susijęs su atgaila? Kaip apibūdintumėte liūdesį pagal Dievo valią, lygindami jį su pasaulio liūdesiu?