Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 1, 1; Gal 1, 1; Apd 17, 16–34; 1 Kor 5, 9–11; Apd 18, 4–10; 2 Kor 2, 4.
Įsimintina eilutė: „Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: ‘Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – Manieji’“ (Apd 18, 9–10).
Didis anglų misionierius Viljamas Keri (William Carey) sakydavo, jog siuva batus išlaidoms padengti, bet jo tikrasis užsiėmimas buvo sielų laimėjimas.
Panašiai ir Paulius pragyvendavo ausdamas palapines (Apd 18, 1–3), bet jo tikrasis užsiėmimas, žinoma, buvo žmonių laimėjimas Kristui.
Šią savaitę apžvelgsime Pauliaus tarnystę Korinto bendruomenėje. Tyrinėsime, kad šioje bendruomenėje buvo daug bėdų, daugelis jų panašios į tas, su kuriomis mūsų bendruomenės susiduria šiandien, beveik po dviejų tūkstančių metų. Iš tiesų kiekvienas, kuris jau tam tikrą laiką išpažįsta krikščionybę arba dalyvavo Bažnyčios darbe, galėtų paklausti: ar kada nors susidūrėte su tokia krikščionių grupe, kuri neturėtų jokių problemų? Atsakymas, žinoma, akivaizdus.
Paulius susidūrė su iššūkiais Korinte, bet skelbė kryžiaus žinią (1 Kor 2, 2). Ištikimybė šiai žiniai taip pat yra būdas įveikti šiandieninius iššūkius. Šią savaitę ir visą šį ketvirtį tyrinėsime, kad 1 ir 2 laiške korintiečiams skirta žinia taikytina ir mūsų gyvenimui.
I. PAULIUS – DIEVO PAŠAUKTAS JĖZAUS APAŠTALAS
Paulius Laišką korintiečiams pradėjo prisistatydamas Jėzaus apaštalu, pašauktu „Dievo valia“ (1 Kor 1, 1; plg. 2 Kor 1, 1). Jo įsitikinimas, kas jis yra Jėzaus atžvilgiu, toks tvirtas, kad, išskyrus kelias išimtis, jis taip pradėjo visus savo laiškus.
1. Perskaitykite 1 Kor 1, 1 ir Rom 1, 1. Kokie du Pauliaus tarnystės elementai pabrėžti šiose eilutėse? (Gal 1, 1)
Paulius kalbėjo apie savo pašaukimą ir apaštalystę kaip apie Dievo valios vykdymą. Jis įsitikinęs, kad jo pašaukimas ne iš žmonių, bet iš Dievo (Gal 1, 1). Kaip ir Jeremijas, Paulius buvo Dievo malone pasirinktas dar motinos įsčiose (Jer 1, 5; Gal 1, 15) tam, kad skelbtų Kristaus Evangeliją pagonims.
1 Kor 15, 8 Paulius save priskyrė tiems, kam Kristus pasirodė po prisikėlimo (1 Kor 15, 5–7). Vėliau jis užsiminė, kad jo pašaukimas būti apaštalu kilo iš susitikimo su Jėzumi (1 Kor 15, 9–11).
Titulas „Jėzaus apaštalas“ apima keletą sąvokų. Visų pirma, jis perteikia mintį, kad Jėzus siunčia. Nepaisant to, Paulius šį pasakymą vartojo ir norėdamas save įvardinti Kristaus tarnu (Rom 1, 1; Tit 1, 1; Gal 1, 10), taip pat šaukliu ir mokytoju (1 Tim 2, 7; 2 Tim 1, 11). Nesvarbu, ar jis skelbė, ar mokė, Kristus visada akivaizdus. Trumpai tariant, Paulius yra Jėzaus apaštalas.
Jėzus yra ne tik Pauliaus apaštalystės centras. Jėzus yra Pauliaus gyvenimo centras. Pauliaus mintys ir jausmai buvo kupini Jėzaus. Tai įrodo ne kartą paminėtas Jėzus 1 Korintiečiams pradžioje ir padėkoje (devynis kartus devyniose eilutėse). Paulius taip mylėjo Jėzų, kad negalėjo liautis apie Jį galvojęs ir kalbėjęs. Apaštalas norėjo dalintis Jėzumi su tais, kurie jam rūpėjo, kad ir jų gyvenimo centru būtų Kristus. Nors Paulius buvo pašauktas būti apaštalu, kiti buvo pašaukti būti ištikimais Jėzaus sekėjais, kad ir kokioms pareigoms juos pašaukė Viešpats.
Paulius buvo pašauktas būti apaštalu. Kam jūs pašaukti ir kaip žinote, kad toks jūsų pašaukimas? Jei manote, kad pašaukimo neturite, kas gali būti negerai jūsų ėjimui su Dievu?
II. IŠ ATĖNŲ Į KORINTĄ
2. Perskaitykite Apd 17, 16–34. Kur Paulius buvo ir ką jis ten veikė prieš išvykdamas į Korintą?
Apd 17, 16–34 parašyta, kaip Paulius mokė atėniečius prieš išvykdamas į Korintą. Matyt tuo metu jis neplanavo lankytis Atėnuose, bet nuvyko ten padedamas draugų dėl pasipriešinimo, su kuriuo susidūrė Berėjoje (Apd 17, 13–15).
Vykusieji su Pauliumi į Atėnus grįžo į Berėją su įsakymu Timotiejui ir Silui kuo greičiau prisijungti prie apaštalo (Apd 17, 15). Apd 17, 16–34 parašyta, ką Paulius darė laukdamas jų. Jis kalbėjo apie Jėzų sinagogoje, aikštėje ir Areopage. Jis tikrai negalėjo liautis kalbėjęs apie Jėzų ir naudodavosi kiekviena proga.
3. Perskaitykite Apd 18, 1–11. Ką Paulius darė atvykęs į Korintą ir visą savo viešnagę šiame mieste?
Paulius nuvyko į Korintą savo antrosios misionieriškos kelionės metu. Lukas mums praneša, kad Paulius ten išbuvo pusantrų metų.
Kaip įprasta, Paulius pradėjo savo misionierišką veiklą sinagogoje (Apd 18, 4–6). Apd 17, 1–2 minima, kad toks buvo jo įprotis. Jis laikėsi strategijos „pirma žydui“ (Rom 1, 16; Apd 13, 46), kaip Jėzus buvo įsakęs apaštalams (Apd 1, 8).
Kai pagaliau Silas ir Timotiejus prisijungė prie Pauliaus Korinte, jis buvo atsidėjęs „vien Žodžio tarnystei, liudydamas žydams, kad Jėzus yra Mesijas“ (Apd 18, 5). Viešnagės Korinte metu jis skelbė „jiems Dievo Žodį“ (Apd 18, 11). Būtent šiame kontekste jis ištarė tuos garsiuosius žodžius, kad buvo pasiryžęs „tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).
Ko galime pasimokyti iš Pauliaus misionieriškos veiklos Atėnuose ir Korinte, kaip išnaudoti kiekvieną progą Evangelijos skelbimui? Pagalvokite apie savo galimybes dalytis Jėzumi su kitais ir kaip jomis pasinaudoti.
III. KORINTAS
4. Perskaitykite Apd 18, 1–3; 1 Kor 5, 9–11 ir 1 Kor 8, 4. Ką galime spręsti apie Korinto ekonominį, moralinį ir religinį gyvenimą?
Korintas buvo svarbus senovės pasaulio centras, garsėjęs klestinčia prekyba. Miestą 146 m. prieš Kristų sugriovė Roma, o 44 m. prieš Kristų Julijus Cezaris jį atstatė kaip Romos koloniją. Būtent šis Romos Korintas minimas Naujajame Testamente. Pauliaus laikais Korintas buvo vienas iš varžovų Atėnams ir netgi įvairiais atžvilgiais juos pranoko. Korintas turėjo du svarbius uostus, kurie palengvino prekių mainus ir prekybos plėtrą.
Paulius pasirinko Korintą dėl jo svarbos ir palankios geografinės padėties. „Taip atsivėrė proga skelbti Evangeliją. Pastarąją paskelbus Korinte, ji būtų lengvai paskelbta visam pasauliui“ (E. Vait, „Sketches From the Life of Paul“, 99 p.).
Korinte klestinti prekyba palengvino Pauliui pragyvenimą audžiant ir parduodant palapines bei skelbiant Evangeliją šiame mieste (Apd 18, 2–3). Akivaizdu, kad misionierišką darbą dideliame ir turtingame mieste lydėjo iššūkiai. Korinte akivaizdžiai vyravo religinis pliuralizmas (1 Kor 8, 5), kurį liudija daugybė šventyklų, pastatytų tokių dievų kaip Apolonas, Atėnė ir Afroditė, ir net tokių Egipto dievų kaip Sarapis ir Izidė garbinimui.
Be šios religinės painiavos, Korintas taip pat buvo žinomas dėl savo seksualinio palaidumo. Graikų geografas ir istorikas Strabonas minėjo, kad Korinto šventykloje buvo 1000 prostitučių, pasišventusių Afroditės garbinimui. Nors daugelis mokslininkų į tai žiūri įtariai ir sieja šį teiginį su Atėnų propaganda Korinto nenaudai, apeiginė prostitucija senovės pasaulyje buvo įprasta. Seksualinis amoralumas buvo problema Korinte, kaip ir kitur. Stabmeldystė ir amoralumas buvo kasdienio gyvenimo dalis, ir ši liūdna tikrovė paaiškina didelę 1 ir 2 Laiško korintiečiams dalį.
Korinte Paulius susidūrė su stabmeldiškos ir palaidos visuomenės iššūkiu. Kokie šiandienės kultūros iššūkiai gali apsunkinti Evangelijos skelbimą? Kaip galima šiuos iššūkius įveikti? Kuo skiriasi, jei skiriasi, Korintas ir mūsų miestai šiandien?
IV. „ŠIAME MIESTE DAUGEL ŽMONIŲ MANIEJI“
5. Perskaitykite Apd 18, 4–8. Kokie buvo Pauliaus skelbimo rezultatai?
Pauliaus darbas tarp Korinto žydų nebuvo toks vaisingas, kokio norėjosi. Apaštalui teko susidurti su priešiškumu ir neapykanta. Parašyta, kad jie jam prieštaravo ir piktžodžiavo (Apd 18, 6). Kai graikiškas žodis blasphēmeō (piktžodžiauti) nusako žmogų, tuomet šis žodis reiškia „keikimą“ arba „šmeižimą“. Kitaip tariant, žydai ketino sutepti Pauliaus reputaciją ir taip trukdyti jo misionieriškoms pastangoms.
Laimei, Pauliaus darbas Korinto sinagogoje nebuvo bergždžias. Juk šiai misijai vadovavo Dievas. Jis pažadėjo: „Žodis, išeinantis iš Mano burnos, nesugrįš pas Mane bergždžias“ (Iz 55, 11). Kai kurie žydai nesitikėjo, kad sinagogos vyresnysis Krispas ir jo šeima priims Jėzų kaip Mesiją ir pasikrikštys (Apd 18, 8). Ne tik jie, bet „daugelis korintiečių klausydamiesi [Pauliaus] priėmė tikėjimą ir pasikrikštijo“ (Apd 18, 8), labai tikėtina, kad ir dėl Krispo įtakos.
6. Perskaitykite Apd 18, 9–10. Ką galime spręsti apie Pauliaus jausmus susidūrus su iššūkiais Korinte? Kaip Dievas padrąsino savo tarną?
Iškart po to, kai Paulius išėjo iš sinagogos, jis patyrė kai ką, kas jį padrąsino. Pats Kristus pasirodė jam naktį regėjime, o Jo žodžiai primena Iz 41, 10: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi“. Iš tiesų, Paulius pripažino, kad Korinte jis buvo „silpnas, virpantis iš baimės“ (1 Kor 2, 3). Jam teko išvykti iš Berėjos į Atėnus dėl stipraus pasipriešinimo. Atrodo, jis manė, kad turės išvykti iš Korinto dėl tos pačios priežasties – didelio pasipriešinimo. Tačiau šį kartą taip nenutiks. Jėzus jam pasakė: „Šiame mieste daugel žmonių Manieji“ (Apd 18, 10). Paulius buvo Jo įrankis, turintis paskelbti jiems išgelbėjimo žinią.
Perskaitykite Iz 41, 10. Kokie nuostabūs pažadai mums duoti šioje eilutėje? Kaip jie turėtų paveikti jūsų kasdienį gyvenimą?
V. PAULIAUS LAIŠKAI KORINTIEČIAMS
7. Perskaitykite 1 Kor 1, 11–13; 1 Kor 4, 14; 1 Kor 5, 11; 1 Kor 7, 1; ir 1 Kor 14, 37. 40. Taip pat perskaitykite 2 Kor 1, 12; 2 Kor 2, 9; 2 Kor 11, 3 ir 2 Kor 13, 10. Kaip šie tekstai padeda mums suprasti, kodėl Paulius rašė laiškus korintiečiams?
1 laišką korintiečiams (1 Kor 16, 5–9) Paulius parašė būdamas Efeze. Chlojės namiškiai nuėjo pas apaštalą pranešti, kad Korinte reikalai klostėsi ne itin gerai (1 Kor 1, 11). 1 Korintiečiams 1–6 Paulius nagrinėjo Chlojės iškeltas problemas. Pastarosios apėmė susiskaldymą, ištvirkavimą, teisminius ieškinius ir prostituciją. Paulius taip pat gavo laišką su konkrečiais klausimais (1 Kor 7, 1). Apaštalo atsakymas tęsiasi nuo 7 skyriaus. Klausimai buvo susiję su santuoka, skyrybomis, celibatu, stabams paaukotu maistu, elgesiu garbinant, dvasinių dovanų naudojimu ir klaidingu prisikėlimo supratimu. Korinto bendruomenė buvo labai problemiška ir nebrandi. Galbūt jūsų vietinė bendruomenė turi daug problemų. Vis dėlto Korinto bendruomenė tikriausiai buvo dar blogesnė.
Pirmasis Pauliaus laiškas korintiečiams yra labai aktualus ir mūsų laikams. Argi mes tam tikru mastu nesusiduriame su tomis pačiomis problemomis daugelyje mūsų bendruomenių šiandien? Šis laiškas turi mums daug ką pasakyti. Tai vienas „iš gražiausių, informatyviausių ir galingiausių“ jo laiškų (E. Vait, 224 .p Apaštalų darbai,).
Paulius galimai parašė tris ar keturis laiškus korintiečiams (plg. 2 Kor 10, 9). Jis parašė pirmąjį laišką prieš 1 Korintiečiams (1 Kor 5, 9), bet šis laiškas neišliko. Prieš 2 Korintiečiams apaštalas parašė laišką, kurį mokslininkai vadina „griežtu laišku“ (2 Kor 2, 3–4. 9; 2 Kor 7, 8), tačiau pastarasis taip pat neišliko. Kai kurie mano, kad apaštalas čia kalba apie 1 Korintiečiams arba kad šis laiškas iš dalies yra išsaugotas 2 Korintiečiams.
2 Korintiečiams paaiškina, kad Korinto bendruomenės nariams įtakos turėjo juos supanti kultūra. Jie brangino varžymąsi, galią ir turtą – tai, kas gali būti iššūkiu ir mūsų bažnyčiai šiandien. Tačiau Paulius siekė sukurti į Kristų orientuotą kultūrą, būdą matyti pasaulį per Evangelijos prizmę. Svarbu, kad ir mes matytume savo dabartinį pasaulį per Evangelijos prizmę.
Perskaitykite 2 Kor 2, 4 dar kartą. Ką ši eilutė mums sako apie tai, kiek Paulius rūpinosi šiais žmonėmis? Kita vertus, kokia šalta gali būti mūsų širdis aplinkinių atžvilgiu?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, 181–189 p. Apaštalų darbai,
„Korinte apaštalas skelbė Evangeliją kitaip negu Atėnuose. […] Paulius nusprendė vengti įmantrių argumentų bei ginčų ir tarp korintiečių ‘nežinoti nieko kito tik Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą’“ (E. Vait, 181 p. Apaštalų darbai,).
„Pauliui šiek tiek pasisekė“, bet jis abejojo, „ar išmintinga statyti Bažnyčią iš to, ką jis ten rado. Jis abejojo, kad Korinte verta darbuotis ir nusprendė iš jo išvykti. […] Kai jis svarstė iškeliauti iš šio miesto į daugiau žadantį,.. nakties regėjime jam pasirodė Viešpats ir tarė: ‘Nebijok! Kalbėk ir netylėk!’ ‘Nes šiame mieste daugel žmonių – Manieji’. Paulius tai laikė įsakymu pasilikti Korinte ir garantija, kad Viešpats pagausins pasėtą sėklą. […] Didelė bendruomenė buvo suburta po Jėzaus Kristaus vėliava. […] Nustatyta, kad Paulius Korinte darbavosi metus ir šešis mėnesius. Tačiau jo pastangos neapsiribojo vien tuo miestu. […] Jis padarė Korintą savo būstine. […] Taip buvo įkurtos kelios bendruomenės. […] Pauliaus nebuvimą jo globojamose bendruomenėse iš dalies kompensuodavo svarbūs ir galingi laiškai, kurie paprastai buvo laikomi Dievo Žodžiu. […] Šie laiškai buvo skaitomi bendruomenėse“ (E. Vait, „Sketches from the Life of Paul“, 106–107. 109 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Paulius buvo įsitikinęs, jog jis yra Jėzaus apaštalas, kad jis pašauktas Dievo. Kodėl itin svarbu žinoti, kas mes esame ir koks mūsų pašaukimas?
2. Akimirką Paulius pajuto norą atsisakyti misionieriško darbo Korinte ir iškeliauti iš šio miesto. Kas privertė jį persigalvoti? Kaip tai gali padėti mums, kai norime atsisakyti misionieriško projekto? Galbūt bus laikas, kai teks tai padaryti?
3. Korinto bendruomenės nariams didelę įtaką darė juos supanti kultūra. Tai akivaizdi tikrovė ir šiandien. Kaip galime būti pasaulyje (Jn 17, 11. 15), bet neveikiami to, kas pasaulyje – kūno geismo, akių geismo ir gyvenimo puikybės (1 Jn 2, 16)? Kaip dar mūsų bažnyčia patiria neigiamą mus supančios kultūros poveikį?