Liepos 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 1, 12–17; Rom 1, 29; 1 Kor 1, 10; 1 Kor 3, 1–4; Fil 2, 5–8; 2 Kor 11, 23–28; Kol 1, 24.
Įsimintina eilutė: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).
Stebintieji laukinę gamtą žino, kad kai kurie gyvūnai gyvena įvairaus dydžio gaujomis, bandomis, grupėmis. Nuo vilkų (žinoma) iki delfinų ir net skruzdėlių kareivių – šie padarai laikosi kartu. Šimpanzės ypač žinomos dėl savo glaudžių bendruomeninių ryšių, kartais susiburdamos į 15–150 šimpanzių grupes. Tačiau šie santykiai ne visada būna darnūs, o kartais šimpanzės kovoja tarpusavyje.
Žmonės panašiai; tai yra, jie ne tik linkę gyventi grupėmis, bet kartais ir kovoja tarpusavyje tokiose grupėse. Tokia tikrovė net mūsų bendruomenėse! Susidaro uždara grupelė, dažnai aplink kokį nors charizmatišką lyderį. Dar blogiau, kartais viena tokia grupė nesutaria su kitomis.
Ar pastebėjote tai savo bendruomenėje?
Jei taip, tuomet nutuokiate, su kuo Paulius susidūrė Korinte. Šią savaitę tyrinėsime 1 Korintiečiams 1–4, kur apaštalas Paulius gvildeno ginčų Bažnyčioje klausimą ir kaip šiuos ginčus įveikti, būtent per vienybę Kristuje.
I. UŽDARŲ GRUPELIŲ PROBLEMA BAŽNYČIOJE
Pauliaus raginimas, kad „pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10), dominuoja pirmuosiuose keturiuose 1 Korintiečiams skyriuose. Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad vienybė yra visa apimanti tema, jungianti visas šio laiško dalis.
1. Perskaitykite 1 Kor 1, 12–17. Kaip šios eilutės padeda suprasti, kaip absurdiška yra burti uždaras grupeles aplink vietinius lyderius? Koks yra Pauliaus sprendimas?
Paulius vartojo stiprius žodžius, norėdamas nusakyti vienybės stoką tarp Bažnyčios narių Korinte. Apaštalas vartojo graikų kalbos terminus schisma (susiskaldymai – 1 Kor 1, 10) ir eris (kivirčai – 1 Kor 1, 11). Žodis schisma (taip pat ir veiksmažodis schizō – skilti) kitur Naujajame Testamente vartojamas nusakant nuomonių skirtumus, dėl kurių kyla susiskaldymai. Savo ruožtu daiktavardis eris (kivirčai) dažnai pasirodo krikščionims draustinų ydų sąrašuose.
2. Perskaitykite Rom 1, 29; Rom 13, 13; 1 Kor 3, 3; 2 Kor 12, 20 ir Gal 5, 20. Kokios kitos nuodėmės išvardytos kartu su eris (kivirčais, nesantaika)? Ką tai mums sako apie padėties prastumą?
Korinto bendruomenėje atsirado susiskaldymų – netgi bylinėjimosi teisme vienas prieš kitą forma (1 Kor 6, 1–3). „Aš tai sakau, norėdamas jus sugėdinti“, – rašė Paulius (1 Kor 6, 5), dėl šių Bažnyčios narių bylinėjimosi teisme. Iš tiesų, jie neišsižadėdavo šių nesutarimų net valgant Viešpaties Vakarienę (1 Kor 11, 17–22).
Vienybės stokos tarp Bažnyčios narių problema buvo itin bauginanti, o Paulius dėl to taip nerimavo, kad tai pirmasis klausimas, kurį jis nagrinėjo šiame laiške korintiečiams.
Dar kartą perskaitykite 1 Kor 1, 12–27. Tada apmąstykite, kaip šios eilutės padeda mums suprasti, kodėl uždaros grupelės yra itin pavojingos Bažnyčios vienybei. Ką gali padaryti jūsų vietinė bendruomenė, kad išvengtų šios problemos?
II. DĖMESYS JĖZUI
3. Perskaitykite 1 Kor 1, 10. Jūsų manymu, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas būti „vienos dvasios ir vienos minties“?
Uždarų grupelių formavimasis čia reiškė ištikimybės Kristui neigimą (1 Kor 1, 10). Dievas mus pašaukė „į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bendrystę“ (1 Kor 1, 9). Mūsų Viešpats yra Kristus, ir mūsų dėmesys turi būti sutelktas į Jį. Taigi atsakymas į retorinius klausimus: „Argi Kristus padalytas? Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?“ (1 Kor 1, 13), griežtas – „Ne!“ Kristus nėra padalytas. Kristus buvo nukryžiuotas dėl mūsų. Mes buvome pakrikštyti „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).
Paulius minėjo, kad esame „Kristaus kūnas, o pavieniui – Jo nariai“ (1 Kor 12, 27). Nors kūnas turi daug narių – kiekvienas jų atlieka savo funkciją – tačiau kūnas vis tiek vienas. Tam, kad kūnas tinkamai funkcionuotų, kiekvienas narys turi atlikti savo darbą pagal galimybes. Šis palyginimas rodo, kad Paulius siekė vienybės, o ne vienodumo. Jis siekė vienybės įvairovėje. Dar daugiau, jis ieškojo vienybės nepaisant įvairovės.
Tačiau visos mintys ir nuomonės turi būti pavestos Kristui, mūsų Viešpačiui. Tai, kad Kristus yra mūsų Viešpats, Pauliui yra tokia svarbi sąvoka, kad jis nuolat ja rėmėsi 1 Korintiečiams pradžioje (1 Kor 1, 2. 7–10). Prieš nagrinėdamas uždarų grupelių ir lyderių klausimą, Paulius pirmiausia pabrėžė, kad Jėzus mums visiems yra Viešpats. Bažnyčioje dėmesys tenka ne žmonių vadovams. Krikščionys dėmesį sutelkia į Jėzų. Pirmose 1 Korintiečiams eilutėse pabrėžta Jėzaus viešpatystė padeda suprasti, ką Paulius turėjo omenyje, sakydamas būti „vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10). Graikų kalbos terminas – „vienos“, išverstas iš žodžio katartizō, reiškiančio, kad kažkas turi būti atkurta tinkamos būklės. Kai aplink žmonių vadovus formuojasi uždaros grupelės, Bažnyčioje turi būti atkurti tinkami santykiai, o tai galima pasiekti per vienybę Kristuje ir savojo „aš“ mirtį.
Pastaruosius kelis dešimtmečius kai kurios Septintosios dienos adventistų bendruomenės pabrėžė Biblijos tyrinėjimą mažose grupėse. Kuo skiriasi uždaros grupelės ir mažos grupės? Kaip galime užtikrinti, kad mažos grupės netaptų uždaromis grupelėmis?
III. IŠMINTIS IR BRANDA
Apskritai uždaros grupelės susidaro dėl pernelyg išaukštinto požiūrio į lyderius. Tai kelia didelę grėsmę Bažnyčios vienybei ir narių dvasinei sveikatai, nes iškreiptas požiūris į krikščionišką tarnystę gali paskatinti Bažnyčią teikti pernelyg didelę reikšmę tam tikriems vadovams, o visa tai kenkia kitiems. Tokio elgesio padarinys – varžymosi atmosfera, kuri gali suskaldyti Bažnyčią. Be to, jei lyderius laikysime savo krikščioniškos tapatybės pagrindu, rizikuojame išstumti Kristų iš Jam deramai tenkančios pozicijos mūsų gyvenime.
4. Perskaitykite 1 Kor 3, 1–4. Kaip Paulius čia apibūdino korintiečių dvasinį nebrandumą?
Paulius aiškiai nurodė, kad dvasinė branda padeda tikinčiajam branginti Dievo išmintį (1 Kor 2, 6–7), kuri mums perteikiama Dvasia (1 Kor 2, 13) ir skiriasi nuo šio pasaulio išminties (1 Kor 2, 6), žmonių išminties (1 Kor 2, 13). Dievo išmintis atsiskleidžia Kristaus kryžiuje (1 Kor 2, 1–4). Tiksliau sakant, Dievo išmintis atsiskleidžia Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime. Prieš dar kartą ragindamas būti viena (1 Kor 3, 1–17), Paulius norėjo, kad jo skaitytojai pripažintų tikros išminties ir brandos Kristuje būtinybę.
Išmintingi ir brandūs krikščionys yra dvasingi, o ne kūniški žmonės, ne kūdikiai (1 Kor 3, 1). Jie aiškina dvasinius dalykus „dvasiniais žodžiais“ (1 Kor 2, 13–14). Išmintingi ir brandūs krikščionys minta kietu maistu, o ne pienu (1 Kor 3, 2; plg. Hbr 5, 12). „Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hbr 5, 13–14). Išmintingi ir brandūs krikščionys nesako: „Aš – Pauliaus“ arba „Aš – Apolo“ (1 Kor 3, 4), kalbėdami apie skirtingus žmones.
Juk šie žmonės, kaip ir jie, yra „Dievo bendradarbiai“ (1 Kor 3, 9). Mes kaip Bažnyčia esame Dievo dirva, statyba ir šventykla (1 Kor 3, 9. 16–17). Mes visi priklausome Dievui Kristuje (1 Kor 3, 11).
Koks buvo jūsų patyrimas, kai jus labai nuvylė žmogus, kuriuo itin žavėjotės? Jei tai patyrėte, ko iš to išmokote?
IV. KRISTAUS TARNAI
5. Perskaitykite 1 Kor 4, 1–2. Ko šios eilutės moko apie deramą nusistatymą vadovų atžvilgiu?
1 Kor 3, 1–4 Paulius užsiminė, kad uždaros grupelės atsiranda dėl dvasinės brandos stokos. Tačiau prieš nagrinėdamas šią temą apaštalas patvirtino: „Mes turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16). Šis pasakymas greičiausiai reiškia Kristaus nusistatymą ir elgesį. Kitaip tariant, tikintysis turi „Kristaus išmonę“, kai mąsto ir elgiasi kaip Kristus. Tačiau pritaikyti šį nusistatymą praktiškai visais gyvenimo atvejais nėra taip paprasta, ar ne? Graikų-romėnų pasaulyje politiniai veikėjai, filosofai, mąstytojai ir religiniai vadovai buvo dideli varžovai. Pritarimo troškimas, matyt, paskatino Korinto bendruomenę laikytis pasaulietinio mato. Tai gali būti pavojinga ir šiandieninei Bažnyčiai.
6. Perskaitykite Fil 2, 5–8. Kaip šis tekstas padeda mums suprasti posakį „Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16)?
Kaip ir Korinte, Filipų bendruomenėje (Fil 2, 1–4) buvo susiskaldymų, galbūt mažesniu mastu. Fil 2, 1–8 moko, kad buvimas Kristaus tarnu reikalauja savojo „aš“ ir savanaudiškų ambicijų mirties, vietoj to siekiant buvimo palaiminimu kitiems, kaip tai darė Jėzus.
Kristaus tarnystė ir yra tai, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas – „Kristaus tarnai“ (1 Kor 4, 1). Šis posakis gali perteikti mintį, kad jie tarnauja Kristui kaip padėjėjai arba pavaldiniai. Akivaizdu, kad deramas nusistatymas vadovų atžvilgiu grindžiamas Kristaus pavyzdžiu. Tarnai toliau nusakomi kaip prievaizdai (1 Kor 4, 1–2). Prievaizdas – tai asmuo, kuriam patikėtas kažkieno kito turtas. Visa, ką turime, priklauso Kristui.
Pamaldžiai apmąstykite Fil 2, 5–8 užrašytą žinią. Kaip suvokiame, kas čia mums pasakyta apie Dievo pasiaukojančią meilę mums? Kaip galime išmokti numarinti savąjį „aš“, kad savo aplinkoje galėtume parodyti šią meilę?
V. KRYŽIŲ ATSPINDINTI GYVENSENA
Tai, kad nedera burti uždarų grupelių, ypač aplink vadovus, nereiškia, kad neturėtume vadovų remti. Būtina branginti ir padėti tiems, kurie vadovauja Bažnyčios darbui. Dievas pavedė žmonėms atlikti Jo tarnystę žemėje. Verta išklausyti ir sekti tokius Bažnyčios vadovus, kurių gyvensena atspindi kryžiaus simbolizuojamą paklusnumą.
Mat tik kryžius turi galią pakeisti manipuliacinę kontrolės formą ir pastarąją pakeisti paklusnumu Dievo Žodžiui. Kristų atspindintys vadovai savo tarnystės sėkmę priskiria tik Dievui. Tarnaudamas žemėje net Jėzus skyrė šlovę Dievui (Jn 17, 4).
Pasak Pauliaus, krikščioniška tarnystė turi būti pagrįsta tuo, ką galime pavadinti kryžiaus teologija. Kryžius yra Dievo išminties ir galybės išgelbėti apreiškimas. Tuo pačiu metu kryžius parodo, kad pasaulio išmintis yra kvailystė. 1 Kor 4, 1–13 Paulius aiškiai išdėstė kryžiaus teologiją. Pirma, apaštalas nurodė, kad būtent Dievas nustato krikščioniškos lyderystės matą (1 Kor 4, 1–5). Antra, jis atkreipė dėmesį į tai, kad kentėjimai yra tikrosios krikščioniškos tarnystės požymis (1 Kor 4, 9. 11–13). Šį antrą teiginį verta plėtoti toliau.
7. Perskaitykite 2 Kor 11, 23–28 ir Kol 1, 24. Ko šios eilutės moko apie tai, ką reiškia kentėti dėl Kristaus?
Krikščionys vadovai seka Jėzaus pėdomis, būdami pasirengę kentėti dėl savo brolių ir seserų, o prireikus net mirti dėl tarnystės. Paulius save ir Apolą vadino pasmerktais myriop (1 Kor 4, 9). Jie nusakyti kaip badavę, troškę, nuogi, mušti ir „be pastogės“ (1 Kor 4, 11). Jie taip pat buvo niekinti, persekioti, šmeižti ir laikyti „pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“ (1 Kor 4, 12–13). Be to, ironiškai vadinęs korintiečius turtingais, karaliaujančiais, išmintingais, stipriais, gerbtinais (1 Kor 4, 8–10), Paulius parodė, kad puikybei neturi būti vietos tikroje krikščioniškoje vadovybėje, nes puikybė yra susiskaldymų Bažnyčioje priežastis (1 Kor 4, 6).
Kiek jums teko kentėti dėl Kristaus, kad ir koks būtų jūsų vaidmuo Bažnyčioje? Kokių pamokų galima įžvelgti jūsų atsakyme?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, 15–20 p. Apaštalų darbai.
„Dievo tiesa tikinčio likučio vienybė galingai patikina pasaulį, kad jie turi tiesą ir yra ypatingi, išrinkta Dievo tauta. Ši vienybė glumina priešą, ir jis yra pasiryžęs, kad jos nebūtų. Turima tiesa, kuria tikima širdimi ir kuri yra pavyzdžiu gyvenime, suvienija Dievo tautą ir suteikia jiems galingą įtaką“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 1 t., 327 p.).
„Dievas veda žmones, kad jie būtų tobulai vieningi ant amžinosios tiesos pamato. Kristus pasiaukojo, kad ‘Sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams’. Šis nuskaistinimo procesas skirtas apvalyti Bažnyčią nuo viso neteisumo, nesantaikos ir ginčų, kad jie galėtų statyti, o ne griauti, ir sutelkti savo jėgas didžiam darbui, kuris jų laukia. Dievas nori, kad visa Jo tauta pasiektų tikėjimo vienybę. Prieš nukryžiavimą Kristus meldė, kad Jo mokiniai būtų viena, kaip Jis viena su Tėvu, kad pasaulis tikėtų, jog Tėvas Jį siuntė. Ši jaudinanti ir nuostabi malda aidi per amžius, net iki mūsų dienų; nes Jis sakė: „Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės“ (E. Vait, „Testimonies for the Church,“, 4 t., 17 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Savo žemiškosios tarnystės pabaigoje Jėzus meldė vienybės: „Tegu visi bus viena! […] kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 21–23). Kodėl vienybė Kristuje yra galingas argumentas tiesai, kad Dievas siuntė savo Sūnų išgelbėti pasaulį? Atsižvelgiant į tai, kodėl vienybės stoka yra kliūtis Bažnyčios misijai?
2. Perskaitykite 1 Kor 4, 9–13 ir atkreipkite ypatingą dėmesį į tai, kaip apaštalai nusakyti šiose eilutėse. Kaip šis apaštalų apibūdinimas priešingas pasaulyje vertinamoms vadovavimo savybėms? Ko šios eilutėse moko, kaip skiriasi Dievo ir šio pasaulio matas?
3. 1 Kor 4, 16 Paulius ragino korintiečius jį sekti. Ar jūs sektumėte vadovą? Kuo vadovo sekimas skirtųsi nuo pernelyg didelio ir netgi pavojingo vadovo išaukštinimo?