Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 1, 17–31; Kol 1, 20; 1 Pt 2, 24; Apd 13, 16–47; 1 Kor 2, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18).
Pagonis romėnų rašytojas ir oratorius Ciceronas apie kryžių kaip bausmės priemonę liepė romėnams nemąstyti. Nors Ciceronas mirė maždaug pusę šimtmečio prieš Jėzaus gimimą, jo teiginys iliustruoja panieką, su kuria romėnai žvelgė į kryžių. Pastarasis buvo tokia blogybė, kad jie neturėjo apie jį net pagalvoti.
Tačiau Paulius rašė: „Žodis apie kryžių […] yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Pauliui kryžius – tai priemonė žmogui susitaikyti su Dievu (Ef 2, 16; Kol 1, 20), aukščiausias Jėzaus nuolankumo simbolis (Fil 2, 8) ir vieta, kur buvo sumokėta mūsų didžiulė skola (Kol 2, 14).
Kryžius yra Pauliaus atsakymas bėdoms Korinte. Nereikia labai gilintis į 1 Korintiečiams, kad paaiškėtų, jog apaštalui labai rūpėjo vienas svarbus klausimas – susiskaldymai Bažnyčioje. Paulių tai taip glumino, kad iškart po sveikinimų (1 Kor 1, 1–3) ir padėkos (1 Kor 1, 4–9) apaštalas pirmiausia nagrinėjo šį klausimą (1 Kor 1, 10–17). Šią savaitę tyrinėsime galingą kryžiaus žinią kaip atsakymą į jau paminėtą ir kitus Korinte iškilusius klausimus.
I. KRYŽIAUS EVANGELIJA
Paulius sakė, kad Kryžiaus žinia yra Dievo galybė mums. Nestebina, kad Jėzus Kristus, ir Tas nukryžiuotas, yra apaštalo skelbimo esmė (1 Kor 2, 2).
1. Perskaitykite 1 Kor 1, 17–31. Ką svarbaus Paulius čia pabrėžė?
1 Kor 1, 18–31 Paulius priešpriešino žmogaus paikybę Dievo išminčiai. Kryžius turi galią parodyti blogiausias žmogaus savybes ir geriausias Dievo savybes. 1 Kor 1, 17 prasideda teiginiu. Kadangi Kristaus kryžius neturėtų likti „be galios“ (1 Kor 1, 17), kryžiaus žinia turi užimti esminę mūsų pamokslų dalį (taip pat 1 Kor 2, 2).
Paulius sakė, kad jis buvo siųstas ne krikštyti, o skelbti Evangeliją. Šiam teiginiui svarbūs du pastebėjimai. Pirma, graikų kalbos žodis „apostellō“, verčiamas – „siųsti“, yra tos pačios šaknies kaip ir žodis „apaštalas“. Pagrindinė Pauliaus apaštališkoji užduotis buvo Evangelijos skelbimas. Antra, su krikštu susiję Pauliaus žodžiai nereiškė, kad krikštas nėra svarbus ar ne toks svarbus kaip Evangelijos skelbimas. Tiesiog apaštalas barė tuos, kurie sureikšmino krikštytojus, o ne patį Jėzų, kurio vardu jie buvo pakrikštyti.
Kalbėdamas apie žodžių išmintį (1 Kor 1, 17), Paulius neturėjo omenyje, kad pati iškalba savaime yra blogis. Esmė ta, kad žmogiškoji išmintis neturėtų užgožti Kryžiaus žinios. Šis posakis nurodo į graikų-romėnų retoriką. Atėnuose Paulius naudojosi logika, mokslu ir filosofija, tačiau tai davė mažai vaisių. Todėl „jis nusprendė darbuotis Korinte pagal kitą planą – pasistengti atkreipti nerūpestingųjų ir abejingųjų dėmesį. Paulius nusprendė vengti įmantrių argumentų bei ginčų ir tarp korintiečių ‘nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą’“ (E. Vait, 182 p. Apaštalų darbai,).
Kaip sudėtingos kalbos gali užgožti Kryžiaus žinią? Kodėl nukryžiuoto Jėzaus Kristaus skelbimas Korinte davė daugiau vaisių nei logika, mokslas ir filosofija Atėnuose? Galbūt pasitaiko atvejų, kai logika, filosofija ir mokslas galėtų pasitarnauti skelbiant Evangeliją?
II. EINANTIEMS Į PRAŽŪTĮ – KVAILYSTĖ
Priešpriešindamas žmogiškąją paikybę Dievo išminčiai, Paulius teigė, kad „žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė“ (1 Kor 1, 18). Tai pirmoji iš šešių nuorodų į paikybę arba kvailumą 1 Kor 1, 18–31.
2. Perskaitykite 1 Kor 1, 20–21. 23. 25. 27. Kaip šiose eilutėse minimas kvailumas padeda mums suprasti, ką Paulius turėjo omenyje sakydamas, kad „žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė“?
Graikiškas žodis, nusakantis kvailumą 1 Kor 1, 18, yra mōria. Pastarasis Naujajame Testamente pavartotas tik penkis kartus ir visus kartus 1 Kor 1 (1 Kor 1, 18. 21. 23; 1 Kor 2, 14; 1 Kor 3, 19). Šis ir kiti panašūs žodžiai Naujajame Testamente pavartoti daug kartų, o pusė jų – Pauliaus laiškuose. Daugelis šių ir panašių žodžių Naujajame Testamente užrašyti 1 Korintiečiams.
Kvailumas, apie kurį Paulius rašė 1 Kor 1, 18. 23, yra susijęs ne tiek su intelekto stoka, kiek su nedoru elgesiu ir mąstymu, su įžvalgos stoka ir net maištavimu prieš Dievą. Tai paaiškina, kodėl apaštalas tiek daug kalbėjo šia tema 1 Korintiečiams.
Pagalvokite apie Pauliaus aplinkybes šiame mieste. Jis atvyko į tokią vietą, kur buvo didžiuojamasi vadinamosiomis žiniomis, išmintimi ir kultūriniu rafinuotumu. Ir šiame kontekste apaštalas kalba apie Galilėjos žydą, Jėzų iš Nazareto, kurį romėnai nukryžiavo, kuris paskui prisikėlė iš numirusių – visa tai tam, kad būtų sumokėta kaina ne tik už jų, bet ir už pasaulio nuodėmes. Ar jis rimtai kalba? Ką jis apgaudinėja? Tai nebuvo gili nauja filosofinė samprata, kurią būtų galima tyrinėti filosofinėmis priemonėmis; tai priminė beprotybę, nesąmonę, nieko tokio, ką būtų galėjęs rimtai priimti protingas ir išsilavinęs korintietis.
Kad ir kokia kvaila Pauliaus žinia pasirodė pagonims, daugeliui žydų Kryžiaus žinia pasirodė dar blogesnė. Kuris žydas tikėjo, kad Mesijas bus nubaustas mirties bausme? Mesijas turėjo nuversti romėnus, o ne būti jų nukryžiuotas.
Taigi nuo pat pradžių Paulius Korinte susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Vis dėlto, nepaisant viso to, sielos – žydų ir pagonių – buvo laimėtos Evangelijai.
Kokia čia žinia?
Kad ir su kokiu pasipriešinimu susidurtume, Dievas turi žmonių, kurie yra atviri tiesai. Turime būti pasiruošę, kad Jis mus panaudotų, kad laimėtų žmones, kad ir kur jie būtų, net ir šiandien tokiose pat blogose vietose kaip Korintas, ar net blogesnėse.
III. GALYBĖ EINANTIEMS Į IŠGANYMĄ
1 Kor 1, 18 žinia yra pernelyg aiški, kad kas nors jos nesuprastų. Tai, ką kryžius reiškia asmeniui, priklauso nuo asmens nusistatymo. Tai kvailystė tiems, kurie maištauja prieš Dievą, bet galybė tiems, kurie trokšta Jo išganymo.
3. Perskaitykite Kol 1, 20 ir 1 Pt 2, 24. Ką Jėzus dėl mūsų atliko ant kryžiaus?
Jau tyrinėjome, jog skelbiant Evangeliją reikia vengti žodžių išminties, „kad Kristaus kryžius neliktų be galios“ (1 Kor 1, 17). Atsižvelgiant į 1 Kor 1, 17, lengviau suprasti, kodėl priešingybė kvailystei yra Dievo galybė, o ne žmogaus išmintis (1 Kor 1, 18). Kryžius, priešingas žmogaus išminčiai, atskleidžia, kokia iš tikrųjų kvaila žmogaus išmintis. Graikų kalboje 1 Kor 1, 18 leidžia numanyti, kad einantieji „į pražūtį“ sulaukia atlygio už savo darbus. Tekstas taip gali reikšti – „Nes kryžiaus žinia yra kvailystė tiems, kurie save naikina“. Graikiškas žodis apollymi („pražūti“) taip pat gali reikšti „sunaikinti“ (Jn 10, 10). Iš tiesų, apollymi 1 Kor 1, 19 verčiamas – „sunaikinsiu“.
Kas čia vyksta? Paulius pateikė biblinį šio teiginio 18 eilutėje, susijusio su einančiais į pražūtį, pagrindą, 19 eilutėje pacituodamas Dievo žodžius Iz 29, 14. 19 eilutėje naikina Dievas, o tai, atrodo, nesuderinama su anksčiau minėta savaime naikinančia puikybe. Tačiau nesuderinamumo nėra. Mintis ta, kad Dievas sunaikins tai, kas savaime naikina.
Priešingai einantiems „į pražūtį“, posakis – „mums, einantiems į išganymą“ (1 Kor 1, 18), moko, kad išgelbėjimas ateina tik iš Dievo. Paulius mokė, kad esame išgelbėjami; tai yra, mes nesigelbėjame patys. Žinoma, mes to negalime. Mūsų išgelbėjimas turi išorinį šaltinį. Naikinimasis yra savaiminis, o išgelbėjimas gali būti suteiktas tik kaip malonės dovana nusidėjėliams. 1 Kor 1, 21 aiškiai moko, kad Dievas išgelbėja „tuos, kurie tiki“. Šia prasme kvailystė – tai atmesti, ką Dievas pasiūlė žmonijai per Kristaus kryžių (1 Kor 1, 30), taip užsitraukiant pražūtį.
„Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23). Kaip ši eilutė pakartoja tai, ką Paulius rašė 1 Kor 1, 18–19?
IV. NUKRYŽIUOTAS MESIJAS
Paulius rašė: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties“ (1 Kor 1, 22). Kryžius – Dievo, Mesijo, nukryžiavimo idėja – nebuvo ženklas, kurio žydai tikėjosi. Tai nebuvo ir išmintis, kurios norėjo graikai. Ši idėja prieštaravo visų lūkesčiams.
Tiesą sakant, tereikia perskaityti, kaip mokiniai reagavo į Jėzaus nukryžiavimo idėją (Mk 8, 31–32; Mk 9, 30–32; Mk 10, 32–34), ir pradedame suprasti, kokia svetima ir atstumianti buvo ši mintis, ypač žydams. Kaip minėta anksčiau, žydai tikėjosi, kad Mesijas nugalės romėnus; tai neįvyko, bent jau ne pasaulietine karine „užkariavimo“ prasme.
Šimtmečius krikščionims kryžius buvo tikėjimo simbolis. Dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionims sunku suprasti, kokia neįtikima pirmojo amžiaus mąstysenai buvo nukryžiuoto Dievo idėja.
Tačiau būtent dėl to, kad ši žinia buvo tokia šokiruojanti, ji verta giliausių apmąstymų. Nukryžiuoto Mesijo paveikslas visai visatai aiškiai parodo, kiek toli Dievas buvo pasirengęs eiti, kad įvykdytų atpirkimo sumanymą. Pati kryžiaus ir Viešpaties mirties ant kryžiaus idėja mums, nusidėjėliams čia, žemėje, yra stulbinanti. (Tačiau įsivaizduokite, ką tai turėjo reikšti nenuodėmingoms būtybėms, kurios žinojo ir garbino Viešpatį Jėzų danguje!)
4. Perskaitykite Apd 13, 16–47 (ypač 26, 38 ir 47 eilutes). Ko šios eilutės moko mus apie kryžių?
Paulius rašė, kad Kristus jį siuntė skelbti Evangeliją. Taigi Paulius skelbė nukryžiuoto Mesijo žinią (1 Kor 1, 23). Apaštalas pakartojo šias idėjas 1 Kor 2, 1–5. Jis buvo ištikimas Kristaus pavedimui. Skelbdamas Evangeliją Paulius nesinaudojo „iškilnia kalba ar išmintimi“ (1 Kor 2, 1); vietoj to jis sutelkė dėmesį tik į „Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Apaštalo kalba ir žinia „buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas“ (1 Kor 2, 4), nes iš tikrųjų žmonių išmintis akivaizdžiai priešinga Dievo galybei (1 Kor 2, 5).
Nukryžiuotas Mesijas buvo kažkas, ko nei žydai, nei graikai nesitikėjo. Ką tai mums sako, kad Dievas ne visada elgiasi taip, kaip tikimės? Kodėl tai svarbu suvokti, ypač kai viskas klostosi ne taip, kaip tikėjomės?
V. KRISTUS – DIEVO GALYBĖ IR IŠMINTIS
1 Kor 1, 19–20. 30–31 Paulius rašė apie tai, kad Dievo išmintis ir pasaulio išmintis neįtikėtinai skiriasi, todėl yra nesuderinamos. Atkreipkite dėmesį, kad Paulius neatmeta išminties kaip tokios, bet atmeta tokią pasaulio išmintį, kuri bando varžytis su Dievu. Pasaulio išmintis negali išlaisvinti žmonių iš nuodėmės. Tik Kristus, Dievo išmintis, gali atlikti šį darbą. Žr. pateiktą lentelę.
| O mums, einantiems į išganymą | Žodis apie Kryžių yra Dievo galybė | 1 Kor 1, 18 |
| Bet pašauktiesiems | Kristus yra Dievo galybė | 1 Kor 1, 24 |
1 Kor 1, 18, ir 1 Kor 1, 24 moko, jog Kristus yra Dievo galybė ta prasme, kad Jis turi galią išgelbėti žmones iš jų nuodėmių. „Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1, 21). Žodžiai – „o mums, einantiems į išganymą“ (1 Kor 1, 18), „kurie tiki“ (1 Kor 1, 21) ir „pašauktiesiems“ (1 Kor 1, 24) – reiškia tą pačią grupę, būtent tuos, kurie gyvena išganymo tikėjimu patyrimu. Evangelija „juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16).
Kristus yra ne tik Dievo galybė, bet ir išmintis. Tai reiškia, kad per Jį Dievas ėmėsi nuodėmės klausimo ir pastarąjį išsprendė – ko pasaulio išmintis negalėjo padaryti. Šio pasaulio išmintis negali padėti žmonėms pažinti Dievo (1 Kor 1, 21). Ir atvirkščiai, per Kristų mes tampame išmintingi išganymui (2 Tim 3, 15).
5. Perskaitykite 1 Kor 1, 24–29. Atkreipkite dėmesį į čia pavartotus žodžius, tokius kaip „kvailybė“, „silpnybė“, „galybė“, „išmintis“. Ką apaštalas norėjo pasakyti?
Skaitant 1 Kor 1, 24–29 taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į terminus „kvailybė“ ir „silpnybė“. Esmė ta, kad pasaulio išmintis gali laikyti Kryžiaus žinią kvailybe ir silpnybe. Tačiau „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25). Tai nereiškia, kad Dievas yra silpnas ar kvailas, tai tik pasakymas, mokantis, kaip Dievo galia ir išmintis gerokai viršija visa, kas žmogiška.
Apmąstykite šiuos žodžius: „Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1, 26). Kokia čia žinia mums?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, 689–704 p. Su meile iš Dangaus, 2011.
„Daugelio mūsų dienomis gyvenančių žmonių protuose Golgotos kryžius apipintas šventais vaizdiniais. Nukryžiavimo scenos kelia šventas asociacijas. Tačiau Pauliaus laikais į kryžių buvo žiūrima su pasibjaurėjimu ir siaubu. Jei kas nors būtų paskelbęs, jog tas, kuris numirė ant kryžiaus, yra žmonijos Išgelbėtojas, tai būtų savaime sukėlę juoką ir priešiškumą.
Paulius puikiausiai suprato, kaip į jo nešamą žinią sureaguos Korinto žydai ir graikai. ‘Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė’ – pripažino jis (1 Kor 1, 23). Tarp žydų buvo daug tokių, kuriuos jo skelbiama žinia būtų tiesiog įsiutinusi. Graikų namuose, jo žodžiai būtų absurdiška kvailystė. Mėgindamas įrodyti, jog kryžius turi kažką bendra su žmonijos išaukštinimu ar išgelbėjimu, jis būtų buvęs palaikytas silpnapročiu.
Tačiau Pauliui kryžius buvo svarbiausias dalykas. Nuo tada, kai nukryžiuotojo Nazariečio persekiotojai jį buvo suėmę, apaštalas niekada nepaliovė aukštinti kryžiaus. Tuo metu jam buvo apreikšta begalinė Dievo meilė, atskleista Kristaus mirtyje; jo gyvenime įvyko nuostabus pasikeitimas, ir visi jo planai bei tikslai buvo suderinti su Dangaus planais. […] Iš asmeninės patirties jis žinojo, kad, kai nusidėjėlis kartą pažvelgia į Tėvo meilę, regimą Jo Sūnaus aukoje, ir pasiduoda dieviškam veikimui, jo širdyje įvyksta pasikeitimas, ir nuo tol Kristus jam yra viskas ir visame kame“ (E. Vait, 182 p. Apaštalų darbai).
Klausimai aptarimui:
1. Getsemanėje Jėzus meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė“ (Mt 26, 39). Ką ši malda sako apie milžinišką kainą, kurią Jėzus sumokėjo ant kryžiaus?
2. Paulius sako: „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25). Kuo Dievo išmintis skiriasi nuo žmogiškosios išminties?
3. Nukryžiuoto Kristaus žinia buvo suklupimo akmuo žydams, o graikams – kvailystė. Kokios biblinės temos, kurias skelbiame šiandien, gali sukelti tokią pačią reakciją šiuolaikinei auditorijai ir kodėl?
4. Paulius rašė: „Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios“ (1 Kor 2, 14). Kaip galime kalbėti apie Jėzų tokiems žmonėms taip, kad paliestume jų širdį? Galbūt juos laimės tik mūsų elgesys?