13 tema · Rugsėjo 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 8, 9; Rom 16, 20; 1 Jn 4, 8–11; 2 Kor 13, 11; Fil 2, 1–2; Gal 4, 4–6.
Įsimintina eilutė: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13, 13).
Paulius užbaigė 2 Korintiečiams dar kartą pabrėždamas esminius elementus, aptartus jo laiškuose. Jis tai darė penkiais palinkėjimais (2 Kor 13, 11).
Pirmasis, „džiaukitės“ – priminė ankstesnius laiškus. Antrasis, „tobulinkitės“ – išverstas iš graikų kalbos žodžio katartizō, kuris pavartotas čia ir 1 Kor 1, 10.
Trečiasis, „vienas kitą guoskite“ – tęsia 2 Kor 1, 3–7. Paulius pradėjo ir užbaigė antrąjį laišką padrąsinimu. Mes sulaukiame Dievo paguodos, kad galėtume paguosti kitus (2 Kor 1, 4. 6).
Ketvirtasis ir penktasis, „būkite vieningi, taikiai gyvenkite“ (2 Kor 13, 11) – tai raginimas vienybei. Ši džiaugsmo, atkūrimo, paguodos, vienybės ir ramybės atmosfera yra sąlyga, kad „meilės bei ramybės“ Dievas būtų arti (2 Kor 13, 11). Tokia atmosfera yra Trejybės darbavimosi žmogaus širdyje rezultatas (2 Kor 13, 13).
Malonė, meilė ir bendrystė yra Trejybės darbo vardan mūsų rezultatas. Šios trys krikščioniškos savybės kuria aplinką, kuriai būdingas Dievo artumas.
I. JĖZAUS MALONĖ
Įkvepia tai, kad 2 Korintiečiams pabaigoje, kaip ir pradžioje (2 Kor 1, 2. 12–14), paminėta Jėzaus malonė. Paulius šį laišką pradėjo ir užbaigė linkėdamas Jo malonės. Šio ketvirčio pradžioje tyrinėjome, jog apaštalas negalėjo liautis galvojęs ir kalbėjęs apie Jėzų.
„Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą“ (2 Kor 8, 9).
Kokia nuostabi ir nenugalima yra Jėzaus malonė. Jis paliko savo amžinus turtus danguje, kad taptų vargdieniu. Jis ėjo dulkėtais senosios Galilėjos keliais. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Jis tai padarė, jog mes taptume „turtingi“, kad turėtume galimybę būti su Juo danguje. Mums, žinantiems tik nuodėmės, mirties ir kančios pasaulį, sunku net pradėti suvokti, ką Jėzui reiškė palikti dangų, ateiti čia ir paaukoti savo gyvybę už mus.
1. Perskaitykite Rom 16, 20; Gal 6, 18; Fil 4, 23 ir 1 Tes 5, 28. Koks svarbus mokymas užrašytas šiose eilutėse?
Paulius savo laiškuose labai dažnai minėjo Jėzaus malonę. Pavyzdžiui: „Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei“ (Rom 5, 15). Gavusieji šią malonės gausą, „viešpataus gyvenime per […] Jėzų“ (Rom 5, 17). Kaip 2 Korintiečiams, taip ir kituose laiškuose Paulius pradėjo bei baigė Jėzaus malonės paminėjimu (Rom 1, 7; Rom 16, 20; 1 Kor 1, 3; 1 Kor 16, 23; Gal 1, 3; Gal 6, 18; Fil 1, 2; Fil 4, 23). Ši tema Pauliui rūpėjo, ir jis norėjo, kad ji vyrautų ir korintiečių mintyse.
To jis linkėjo visoms bendruomenėms. Atkreipkite dėmesį, ką jis rašė efeziečiams: „Malonė visiems, kurie myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile!“ (Ef 6, 24). Ar apaštalas norėtų, kad mes mylėtume Jėzų mažiau, neamžina meile? Žinoma, ne. Juk Paulius norėjo, jog Jėzaus malonė pasiektų „daugelį“ (2 Kor 4, 15), kad jos pakaktų daugeliui, kaip pakako apaštalui (2 Kor 12, 9).
Pagalvokite apie tokią Dievo malonę jums. Ko nusipelnėte už tai, ką esate pasakę ir padarę? Tačiau ką Dievo malonė jums siūlo vietoj to, ko nusipelnėte?
II. DIEVO MEILĖ
„Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13, 13). Šia eilute Paulius baigė savo antrąjį laišką. Atkreipkite dėmesį, kad apaštalas minėjo Trejybės Asmenis tokia tvarka – Sūnų, Tėvą ir Šventąją Dvasią. Būtent per visų trijų darbą galime geriau suprasti, koks yra Dievas ir ką Jis padarė dėl mūsų.
2. Perskaitykite Jn 3, 16–17; Rom 8, 37–39; 1 Jn 4, 8–11. Ką šios eilutės mums sako apie Dievo meilę?
1 Jn 4, 8 parašyta: „Dievas yra meilė“. Meilė yra esminė Dievo savybė. Jonas pabrėžė, kad meilę galime pažinti iš to, jog Dievas atidavė savo viengimį Sūnų mirti už mus (Jn 3, 16). Dievas siuntė Jėzų gelbėjimo misijai (Jn 3, 17), ir tai buvo išganymo dalis (Apd 3, 20–21; 1 Jn 4, 10. 14). Jėzus Evangelijose kelis kartus pavadino Tėvą Jį siuntusiu (Mt 10, 40; Mk 9, 37).
Paulius nuostabiai teigė: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Dievo meilę galime įžvelgti meilės santykiuose tarp vyro ir žmonos, taip pat tarp tėvų ir jų vaikų, nuoširdžioje draugystėje ir panašiai. Dievo meilę galime matyti ir gamtoje. Apie tai E. Vait rašė: „Kiekvienas besiskleidžiantis pumpurėlis, kiekvienas dygstančios žolės daigelis byloja, kad ‘Dievas yra meilė’. Paukščiai, suokiantys savo linksmas giesmes, įvairiaspalvės kvapnios gėlės, didingi medžiai, plačiai išskleidę žaliuojančias šakas – visa rodo švelnų tėvišką Dievo rūpinimąsi, kad Jo vaikai būtų laimingi“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 10 p.).
Tačiau niekas neįtikina labiau, nei Jėzaus auka už mūsų nuodėmes. Kai suprantame, kad Dievas mus mylėjo taip, jog siuntė Jėzų paaukoti savo gyvybę už mus, mūsų atsakas – tai troškimas „guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).
Paulius norėjo, kad korintiečiai gyventų vienybėje. Tačiau be meilės nėra vienybės. Štai kodėl apaštalas mokė juos, kad „meilė ugdo“ (1 Kor 8, 1) ir kad be meilės viskas yra bergždžia ir tuščia (1 Kor 13, 1–3). Taigi visa, ką darome, turime daryti su meile (1 Kor 16, 14), kuri yra Dievo meilės tąsa.
Ko netektų Evangelija, jei pats Jėzus nebūtų visiškai amžinas Dievas?
III. MEILĖS DIEVAS
Senovės pagonių pasaulyje žmonės netikėjo, kad dievai myli žmones. Vietoj to, dievai buvo piktavaliai, įsiutę ir juos reikėjo raminti. Meilės Dievo idėja, kokią matome Biblijoje, buvo naujovė. Nors šis teiginys Pauliaus laikais stebino, apaštalas Viešpatį apibūdino taip – „meilės bei ramybės Dievas“ (2 Kor 13, 11).
3. Perskaitykite 2 Kor 13, 11. Kokią viltį galite įžvelgti šiuose žodžiuose? Kaip galite geriau patirti tai, ko moko ši eilutė?
Pasakymas „meilės bei ramybės Dievas“ gali būti aiškinamas dviem skirtingais būdais. Viena vertus, Dievas laikomas meilės ir ramybės šaltiniu. Kita vertus, Dievui būdinga meilė ir ramybė. Tačiau nebūtina rinktis tarp šių dviejų. Kadangi Dievui būdingos meilė ir ramybė, Jis mums suteikia meilę ir ramybę.
Kitur Paulius Dievą nusakė taip: „ištvermės ir paguodos Dievas“ (Rom 15, 5); „vilties Dievas“ (Rom 15, 13); „ramybės Dievas“ (Rom 15, 33; Fil 4, 9; 1 Tes 5, 23); „santarvės Dievas“ (Rom 16, 20; 1 Kor 14, 33), „gailestingumo Tėvas“ (2 Kor 1, 3); „visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3). Dievas yra visų šių palaiminimų šaltinis. Jis visa tai mums duoda iš savo neišsenkančios meilės.
Nors posakis „ramybės Dievas“ Biblijoje gana dažnas, žodžiai „meilės Dievas“ pavartoti tik čia (2 Kor 13, 11), todėl jie nusipelno mūsų giliausių apmąstymų.
Daug vertėjų pastebėjo, jog Pauliaus įvardintas „meilės Dievas“ keliomis eilutėmis anksčiau už Trejybės palaiminimą 2 Kor 13, 13 rodo, kad apaštalas mąstė apie Dievą kaip apie tris Asmenis. „Nors čia Paulius vartojo žodį ‘Dievas’ kaip vieną iš trijų, su Jėzumi ir Dvasia susijęs apaštalo supratimas, atsispindintis kitur… verčia mus visą šį posakį laikyti apibūdinančiu vieną Dievą, Kurį ankstyvoji Bažnyčia suvokė trijuose Asmenyse. Praėjo daugiau nei šimtmetis prieš teologams… pradedant vartoti tokius žodžius kaip ‘Trejybė’ ir išreiškiant tai, ką Paulius jau suformulavo“ (Tom Wright, Paul for Everyone: 2 Corinthians (Londonas: Society for Promoting Christian Knowledge, 2004), 148 p.).
Mes tikime vieną Dievą trijuose Asmenyse, kurių meilės santykiai ir vienybė yra amžini. Šis Trejybės Dievas mus myli ir ragina mylėti vienas kitą taip, kad atsispindėtų šių trijų Asmenų meilė.
IV. ŠVENTOSIOS DVASIOS BENDRYSTĖ
Jėzaus malonė ne tik apreiškia mums Dievo meilę, bet ir atneša Dvasios bendrystę kaip tolesnį šios meilės poveikį. Tuo pačiu metu bendrystės šaltinis yra Dievo meilė. Taip yra todėl, kad be meilės nėra bendrystės. Kaip rašė Paulius: „Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą“ (Fil 2, 1–2).
Kai kurie sako, kad Šventoji Dvasia yra tik jėga arba įtaka, bet tai negali būti tiesa. Kodėl tada Paulius, minėdamas Trejybę, įvardijo du Asmenis – Tėvą ir Sūnų – kartu su paprasta „jėga“? Tai būtų beprasmiška. Lygiai kaip Tėvas ir Sūnus pristatyti asmeniniuose santykiuose (2 Kor 1, 3; 2 Kor 11, 31), Dvasios santykiai su asmenimis veda prie išvados, kad Ji taip pat yra Asmuo (Rom 8, 15–16; taip pat Jn 14, 16–17. 26; Jn 15, 26).
Posakį „bendrystės Dvasioje“ (Fil 2, 1) galima suprasti dviem būdais. Tai gali reikšti Dvasios suteiktą bendrystę vienas su kitu arba bendrystę su pačia Dvasia. Kai kurie Biblijos aiškintojai teigia, kad šios reikšmės nėra viena kitą paneigiančios. Juk bendrystė vienas su kitu yra bendrystės Dvasioje padarinys.
4. Perskaitykite 1 Kor 2, 10–11; 1 Kor 3, 16; 1 Kor 12, 11; ir 2 Kor 3, 6. 17. Ko Paulius mokė korintiečius apie Dvasią?
Paulius daug rašė apie Dvasios darbą. 1 ir 2 korintiečiams Šventoji Dvasia paminėta daugiau nei keturiasdešimt kartų. Šventoji Dvasia skatina Bažnyčios ugdymą (1 Kor 14, 12), įgalina žmones misijai (1 Kor 2, 4–5), apreiškia mums Dievo gelmes (1 Kor 2, 10–11) ir moko mus (1 Kor 2, 13), gyvena mumyse (1 Kor 3, 16; 1 Kor 6, 19), kartu su Kristumi darbuojasi mūsų nuteisinimui (1 Kor 6, 11), suteikia Bažnyčiai dvasines dovanas (1 Kor 12–14 sk.), pažymi mus antspaudu išgelbėjimui (2 Kor 1, 22), įrašo Įstatymą širdyse (2 Kor 3, 3), suteikia naują gyvenimą Kristuje (2 Kor 3, 6) ir laisvę nuo nuodėmės (2 Kor 3, 17). Mes negalime gyventi be Šventosios Dvasios.
Kodėl Šventosios Dvasios dieviškumo supratimas yra svarbus norint iki galo suvokti Dievo meilę mums?
V. MŪSŲ DIEVAS – TREJYBĖ
Skaitant 2 Kor 13, 13 galima pamanyti, kad Kristus yra vienintelis malonės šaltinis, Dievas yra vienintelis meilės šaltinis, o Šventoji Dvasia yra vienintelis bendrystės šaltinis, tačiau tai toli gražu ne tiesa.
5. Perskaitykite 1 Kor 1, 3–4. 9; 1 Kor 10, 16; 2 Kor 1, 2. 12; Rom 8, 35; Rom 15, 30; Gal 2, 20; Ef 3, 19. Ką šios eilutės sako apie malonę, meilę ir bendrystę, kurios susijusios su Trejybės Asmenimis?
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia kartu darbuojasi mūsų išgelbėjimui. Malonė, meilė ir bendrystė ateina ne iš vieno, o iš trijų. Vis dėlto kiekvienas iš Jų atlieka konkrečias funkcijas išganymo istorijoje. Paulius tai žinojo ir pabrėžė šį mokymą savo laiškuose. Pavyzdžiui, išganymo planas Gal 4, 4–6 išdėstytas itin glaustai, atitinkamai dalyvaujant trims Dievybės Nariams. Dievas Tėvas siuntė Jėzų, o tai rodo, kad Tėvas yra šio plano Šaltinis (Gal 4, 4). Sūnus gimė iš moters (Gal 4, 4), o tai yra nuoroda apsireiškimui kūne ir parodo senovės pažado išsipildymą (Pr 3, 15). Sūnus mus atpirko ir sugrąžino deramiems santykiams su Tėvu, apie kurį melavo šėtonas (Pr 3, 5). Šventoji Dvasia įteisina mūsų kaip Dievo vaikų tapatybę (Gal 4, 6).
Pauliaus laiškuose yra ir keletas kitų nuorodų Trejybei. Trys Asmenys veikia kartu, įgalindami Bažnyčią misijai (1 Kor 12, 4–6), suteikdami mums dvasinės stiprybės (Ef 3, 14–19) ir skatinant gilią Bažnyčios narių vienybę, atspindinčią pačius Dievybės Narių santykius (Ef 4, 4–6). Pauliaus supratimu, Dievas yra ne tik Trejybė, bet trys Dievybės Asmenys kartu darbuojasi vardan mūsų išgelbėjimo (Ef 1, 3. 13–14). Laiške efeziečiams Paulius netgi užsiminė, kad turime būti pripildyti Tėvo (Ef 3, 19), Sūnaus (Ef 4, 13) ir Šventosios Dvasios (Ef 5, 18) pilnybės.
Užbaigdamas šį laišką korintiečiams (2 Kor 13, 13), Paulius to negalėjo padaryti geriau – pažadu, kad Trejybė bus su mumis dabar ir ateinančiais amžiais.
Kaip Bažnyčios narių bendrystė turėtų atspindėti mielus Dievybės santykius?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Su meile iš Dangaus, 616–634 p.
„Tik Jėzaus Kristaus malonė gali pakeisti akmeninę širdį į žmogiškąją ir padaryti ją gyvą Dievui. […] Žmonės neturi galios sielai nuteisinti, širdžiai pašventinti. Moralės ligos negali būti išgydytos kitaip, kaip tik didžiojo Gydytojo galia. Aukščiausia dangaus dovana, Tėvo Viengimis, kupinas malonės ir tiesos, vienintelis gali atpirkti pražuvusius“ (E. Vait, „The Signs of the Times“, 1892 m. gegužės 2 d.).
„Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16). Jo prigimtis, Jo Įstatymas yra meilė. Ji visada buvo, ji visada bus. Aukščiausiasis, Prakilnusis, Amžinasis, kurio vardas Šventasis… ir Žemė… sklidina Jo garbės… Jame … nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų (Iz 57, 15; Hab 3, 6; Jok 1, 17). Kiekvienas kuriamosios galios pasireiškimas yra begalinės meilės išraiška. Aukščiausioji ir nepriklausoma Dievo valdžia reiškia palaimos visoms sukurtoms būtybėms pilnatvę. […] Didžiojo ginčo tarp gėrio ir blogio istorija, kuri tęsiasi nuo tų laikų, kai ji pirmiausia prasidėjo Danguje, iki galutinio maišto sužlugdymo ir visiško nuodėmės išnaikinimo, – taip pat yra nekintančios Dievo meilės įrodymas“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 15 p.).
„Turime suvokti, kad Šventoji Dvasia… yra lygiai toks pat Asmuo, kaip ir Dievas. […] Šventoji Dvasia turi asmenybę, kitaip Ji negalėtų liudyti mūsų dvasiai ir su mūsų dvasia, kad esame Dievo vaikai. Šventoji Dvasia taip pat turi būti Dievo Asmuo, kitaip Ji negalėtų ištirti paslapčių, slypinčių Dievo mintyse“ (E. Vait, „The Faith I Live By“, 52 p.).
„Trejybė – tai trys gyvi Asmenys; šių trijų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardu priimantieji Kristų gyvu tikėjimu yra krikštijami, ir šie Trys bendradarbiaus su paklusniais dangaus pavaldiniais, stengiantis gyventi naujai Kristuje“ (E. Vait, „Evangelism“, 615 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Gerai žinoma krikščioniška giesmė pavadinta – „Nuostabi malonė“ (Amazing grace). Kuo nuostabi Jėzaus malonė?
- Dievo meilė gražiai apibūdinta palyginime apie sūnų palaidūną. Iš kur žinome, kad tėvas šiame palyginime yra mylintis Tėvas?
- Kaip vietinės bendruomenės gali parodyti, kad bendrystė Dvasioje yra tikrovė?