9 tema · Rugpjūčio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 1, 3–14; 2 Kor 2, 17; 2 Kor 4, 2; 1 Kor 16, 5–7; 2 Kor 7, 5–13; 2 Kor 2, 5–17.
Įsimintina eilutė: „Aš gi jums esu rašęs iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis“ (2 Kor 2, 4).
Apaštalui Pauliui ne visada buvo lengva. Be kalėjimo ir gyvybei pavojingų aplinkybių, su kuriomis jis susidūrė, jis taip pat rašė: „Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis bendruomenėmis“ (2 Kor 11, 24–28).
Tai, ką matome jo laiškuose korintiečiams, yra dalis to nuoširdaus rūpesčio, kurį jis jautė šiai bendruomenei. Nepaisant visko, jo meilė jiems niekada neišblėso, lygiai kaip ir Kristaus meilė mums niekada mūsų neapleidžia. Iš tiesų, būtent iš Jėzaus Paulius išmoko mylėti bendruomenes taip, kad tai atspindėtų Jėzaus meilę mums (2 Kor 5, 14; 1 Kor 11, 1).
I. DĖKOJIMAS
1. Perskaitykite 2 Kor 1, 3–7. Kokia priežastis, kodėl Paulius taip dėkojo?
Pauliaus dėkingumas sutelktas į Dievo paguodą, teikiamą kenčiantiems. Šiose eilutėse veiksmažodis guosti (parakaleō) ir daiktavardis paguoda (paraklēsis) pakartoti dešimt kartų. Tai trečdalis šio žodžio pavartojimų 2 Korintiečiams (29 kartus). Dievas nusakytas kaip „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Kor 1, 3–4).
Dievo paguodos nereikia laikyti sau (2 Kor 1, 4–5). Tik sielvarto ištikta širdis, sulaukusi Dievo paguodos, gali veiksmingai paguosti kenčiančiuosius.
Paulius galėjo paguosti kitus, nes pats kentėjimuose sulaukė paguodos iš Dievo. „Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai“ (2 Kor 1, 6). Tai yra meilė!
2. Už ką Paulius dėkojo 2 Kor 1, 8–11?
Paulius kalbėjo apie baisiai prislėgusią „negandą“, privertusią jį ir jo bendražygius bijoti, kad jiems jau galas (2 Kor 1, 8). Akimirką jie manė, kad jiems liko paskutinė viltis – prisikėlimas. Tačiau Dievas juos išgelbėjo ir aplinkybės pasikeitė (2 Kor 1, 10). Iš mirties baimės (2 Kor 1, 8) jie pakilo su viltimi, kad Dievas juos vėl išgelbės (2 Kor 1, 10). Dievo pergalės praeityje suteikia mums pasitikėjimo, kad Jis padarys tą patį ateityje. Dievas naudoja negandas, kad išmokytų mus pasitikėti Juo. Sunkumai gali mus vesti į dvasinę brandą, bent jau tiek, kiek leidžiame sunkumams mus priartinti prie Dievo. Pauliaus padėka taip pat parodo užtariančios maldos galią ir dėkingumą, kurį patiriame dėka Dievo (2 Kor 1, 11).
Kas jums padėjo kovoje su kentėjimais, su kuriais vienaip ar kitaip susiduriame visi?
II. ŠVENTUMAS IR NUOŠIRDUMAS
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad Pauliaus meilė korintiečiams pasireiškė tuo, jog apaštalas guodė juos sunkumuose, kaip ir jis sulaukdavo Dievo paguodos (2 Kor 1, 1–11). Šiandien tyrinėsime, kad apaštalo meilė korintiečiams taip pat pasireiškė sąžiningumu, kurį Paulius ir jo bendražygiai rodė Korinto bendruomenės nariams.
3. Perskaitykite 2 Kor 1, 12–14, atsižvelgdami į 2 Kor 2, 17 ir 2 Kor 4, 2. Kaip Pauliaus nuoširdumas atskleidė jo meilę korintiečiams?
2 Kor 1, 12–14 pateikta tezė, kurią Paulius plėtos likusioje šio laiško dalyje. Kai kurie Korinte abejojo jo sąžiningumu ir apaštalyste. Jie manė, kad Paulius buvo svyruojančio ir neryžtingo charakterio, netinkamo apaštališkai tarnystei. Atsakydamas Paulius pabrėžė, kad jis ir jo kolegos elgėsi su jais itin sąžiningai.
Pauliaus ir jo bendražygių elgesį nusako du žodžiai – šventumas ir nuoširdumas (2 Kor 1, 12). Žodis nuoširdumas išverstas iš graikų kalbos žodžio haplotēs. Čia jis vartojamas norint išreikšti asmeninį sąžiningumą kalba ar elgesiu; trumpai tariant, šis žodis atskleidžia motyvų tyrumą (Ef 6, 5; Kol 3, 22). Savo ruožtu žodis nuoširdumas (iš graikų kalbos žodžio eilikrineia) taip pat nusako motyvų šventumą ir tyrumą.
Korintiečiai neturėjo abejoti Pauliaus ketinimais. Apaštalas aiškiai parodė, kad jo paprastumas ir nuoširdumas kyla iš Dievo. Šią mintį gerai perteikia tie Rašto vertimai, kuriuose parašyta – tyri motyvai ir nuoširdumas, kurie yra iš Dievo (2 Kor 1, 12). Toje pačioje eilutėje Paulius toliau teigė, kad šios tarnavimo savybės mums duotos „Dievo malone“.
Atrodo, kad besipriešinantieji Pauliui neteisingai aiškino apaštalo žodžius ankstesniuose rašytiniuose pranešimuose (2 Kor 1, 13–14). Paulius garantavo, kad jo ketinimai buvo aiškūs ir suprantami. Jis buvo tikras, kad jo žodžių, ketinimų ir elgesio aiškumas bus akivaizdus „Viešpaties Jėzaus dieną“ (2 Kor 1, 14).
Koks buvo jūsų pačių patyrimas, kai jūsų motyvais ar ketinimais, kad ir kokiais geranoriškais bei nuoširdžiais, buvo abejojama ar jie buvo ginčijami? Ką tai turėtų pasakyti, kiek atsargūs privalote būti, abejodami kito žmogaus motyvais?
III. PLANŲ KEITIMAS IŠ MEILĖS
Tyrinėjome, kad kai kurie Korinte abejojo Pauliaus ketinimais ir meile. Šiandien tyrinėsime vieną konkrečią priežastį – jo pasikeitusius kelionės planus (2 Kor 1, 15–2, 4).
4. Perskaitykite 1 Kor 16, 5–7. Koks buvo pirminis Pauliaus kelionės planas?
Paulius Korinte lankėsi anksčiau. Remiantis 1 Kor 16, 5–6, apaštalas planavo grįžti į Korintą per Makedoniją ir galbūt Korinte peržiemoti. Iš Korinto jis ketino keliauti į Judėją ir nugabenti Makedonijoje surinktas aukas Jeruzalės vargšams. Tačiau jis pakeitė savo planus dėl blogo Timotiejaus pranešimo iš Korinto (1 Kor 4, 17; 1 Kor 16, 10; 2 Kor 1, 1).
Paulius į Korintą ketino vykti tiesiai iš Efezo ir spręsti Timotiejaus išdėstytas bėdas. Naujasis maršrutas turėjo būti Efezas–Korintas–Makedonija–Korintas–Judėja (2 Kor 1, 15–16). Apaštalas keliavo iš Efezo į Korintą, bet paskui grįžo į Efezą. Jo planai pasikeitė. Jis negrįžo į Korintą, kaip planavo, bent jau ne iš karto, nes paskutinis jo apsilankymas nebuvo sėkmingas. Apaštalas grįžo į Efezą ir parašė jiems laišką. Jis verčiau išsiųs laišką, nei rizikuos pabloginti aplinkybes dar vienu apsilankymu (2 Kor 2, 1. 3).
Pauliaus ketinimai paskutinio apsilankymo metu buvo neteisingai aiškinami. Kai kurie Korinte sakė, kad jis nepatikimas ir kad jis juos nepakankamai myli (2 Kor 1, 17). Atsakydamas į kaltinimus, apaštalas korintiečių žvilgsnį kreipė į Kristaus Evangeliją. Paulius buvo ištikimas savo ketinimams aplankyti korintiečius pasitaikius geriausiai progai, kaip ir Dievas buvo ištikimas įvykdydamas savo pažadus jiems Kristuje (2 Kor 1, 18–22). „Kiek tik yra Dievo pažadų, jie Jame yra ‘taip’. Todėl per Jį skamba ir mūsų ‘Amen’ Dievo garbei“ (2 Kor 1, 20).
Pauliaus atsakymas nebuvo painus „taip“ ir „ne“, priklausomai nuo aplinkybių, kaip kai kurie sakė, bet visada buvo „taip“, lygiai kaip Dievo darbas Kristuje visada yra „taip“ (2 Kor 1, 19).
Priežastis, kodėl Paulius parašė laišką korintiečiams, užuot juos aplankęs, buvo jo nuoširdi meilė jiems (2 Kor 2, 4). Dar vienas atvykimas iškart po nuviliančio apsilankymo sukeltų jiems dar daugiau skausmo, o ne džiaugsmo, kurį apaštalas ketino suteikti savo atvykimu (2 Kor 1, 24; 2 Kor 2, 3). Kaip lengvai jo geri ketinimai buvo neteisingai aiškinami.
IV. ATLEIDIMAS IR MEILĖS PATVIRTINIMAS
Užuot antrą kartą aplankęs korintiečius, Paulius, grįžęs į Efezą, išsiuntė laišką, kuris tapo žinomas kaip „griežtas laiškas“ (2 Kor 2, 3–4; 2 Kor 7, 8. 12).
5. Perskaitykite 2 Kor 7, 5–13. Koks buvo jo užrašytos žinios rezultatas ir kokia buvo Pauliaus reakcija į šį rezultatą?
Paulius ir Titas vėliau susitiko Makedonijoje, kur Paulius iš Tito išgirdo puikią žinią, kad jo griežti žodžiai davė teigiamą rezultatą, kuris labai nudžiugino apaštalo širdį. Jei anksčiau kai kurie Korinte buvo nusistatę prieš Paulių, dabar bendruomenė stojo į jo pusę. Svarbu palaikyti vadovus. Bažnyčios nariai gali gerokai palengvinti jų darbą.
6. Perskaitykite 2 Kor 2, 5–11. Kokia čia pagrindinė mintis?
Šios eilutės susijusios su bažnytinės drausmės atveju. Tyrinėjantieji diskutuoja, ar čia nusižengėlis yra 1 Kor 5, 1–5 aprašytas asmuo, ar kažkas kitas, paveikęs kitus Bažnyčios narius, apkaltindamas Paulių nenuoseklumu ir neapdairumu priimant sprendimus dėl kelionės. Kontekstas, regis, palaiko antrąjį variantą. Bet kuriuo atveju, mokymas čia, kaip Bažnyčia turėtų elgtis su nusidėjusiu asmeniu.
Šiose eilutėse mokoma, kad bažnytinės drausmės tikslas – tai atkūrimas atleidžiant ir meilės nusidėjėliui patvirtinimas (2 Kor 2, 6–8. 10). Čia taip pat užsimenama, kad bažnytinė drausmė gali būti skausminga, bet būtina. Tai yra, kad ir kokių gerų ketinimų būtų vedamos ir norėtų būti orientuotos į „malonę“, kai kurios bendruomenės niekada nepasipriešins akivaizdžiai ar net viešai nuodėmei ir nesiims jos spręsti. Kita vertus, kitos bendruomenės gali būti labai griežtos, neatlaidžios ir šiurkščios. Nuodėmė reikalauja sprendimų, bet su meile. Taigi Paulius galėjo raginti Bažnyčią dar kartą patvirtinti meilę nusižengėliui (2 Kor 2, 8), nes apaštalas pats mylėjo Bažnyčią (2 Kor 2, 4)!
Korinto bendruomenė galėjo mylėti prasižengėlį (2 Kor 2, 8), nes pati patyrė Dievo meilę per Pauliaus meilę. Ko tai moko mus apie meilę?
V. PERGALĖ KRISTUJE
7. Perskaitykite 2 Kor 2, 12–13. Kur Paulius nukeliavo, parašęs jiems griežtą laišką? Ką jis ten veikė?
Pauliaus širdis nerimavo, kol jis laukė Tito (2 Kor 7, 5–6). Nepaisant nerimo, apaštalas negalėjo liautis kalbėjęs apie Jėzų (2 Kor 2, 12). Jis labai mylėjo Jėzų. Tuo metu Paulius dar nežinojo savo laiško padarinių. Jis nekantravo pamatyti Titą ir išgirsti apie korintiečių reakciją. Pauliaus darbas Troadėje davė vaisių, bet „ilgam jis ten pasilikti negalėjo. ‘Rūpestis dėl visų bendruomenių’, ir ypač dėl Korinto bendruomenės, sunkia našta slėgė jo širdį. Paulius tikėjosi Troadėje sutikti Titą ir sužinoti iš jo, kaip Korinto broliai priėmė jo nusiųstus patarimus ir priekaištus, tačiau teko nusivilti. ‘Aš neturėjau dvasios ramybės’, – apie šį išgyvenimą rašė jis, – ‘kadangi nesutikau ten savo brolio Tito’. Taigi Paulius paliko Troadę ir, perkeliavęs Makedoniją, Filipuose sutiko Timotiejų“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 240 p.).
8. Perskaitykite 2 Kor 2, 14–17. Kokia buvo Pauliaus reakcija, susitikus su Titu Makedonijoje ir išgirdus apie teigiamą korintiečių reakciją?
Apimtas džiaugsmo Paulius patvirtino, kad Dievas „visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje“ (2 Kor 2, 14). Koks nuostabus teiginys! Širdis, kupina Kristaus artumo, visur skleidžia Jo „pažinimo kvapą“ (2 Kor 2, 14).
Paulius džiaugėsi Kristumi, nes pabarimas laišku davė vaisių (2 Kor 7, 5–9). Tai didelė pergalė. Tuo tarpu 2 Kor 2, 17 Paulius dar kartą patvirtino savo kaip Kristaus apaštalo nuoširdumą (2 Kor 2, 17; 2 Kor 1, 12). Pasak šių eilučių, ištikimą Kristaus tarną nuo netikro tarno skiria tai, kad netikras skelbia Evangeliją savanaudiškai, o ištikimas skelbia Dievo Žodį visa širdimi ir meile Kristui.
Kas jus skatina visuose jūsų darbuose, ypač kai darbuojatės vardan Jėzaus?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Apaštalų darbai, 240–248 p.
„Patyrusieji didį sielvartą dažnai yra tie, kurie geriausiai paguodžia kitus, atnešdami saulės šviesą visur, kur tik eitų. Kentėjimai juos privertė susimąstyti ir pripildė aromato; jie neprarado pasitikėjimo Dievu, kai juos užklupo bėdos, bet dar labiau glaudėsi prie Jo saugančios meilės. Tokie yra gyvas Dievo švelnaus rūpesčio įrodymas. […] Pašvęstas krikščioniškas gyvenimas visada skleidžia šviesą, paguodą ir ramybę. Jam būdingas tyrumas, taktas, paprastumas ir naudingumas. Jį valdo ta nesavanaudiška meilė, kuri pašventina įtaką. Jis kupinas Kristaus ir visur palieka šviesos pėdsaką“ (E. Vait, „God’s Amazing Grace“, 122 p.).
„Apaštalas Paulius manė, kad Bažnyčią būtina barti už blogį, bet neprarandant savitvardos. Jis susirūpinusiai aiškino savo sprendimų priežastį. Jis uoliai dirbo, kad sudarytų įspūdį, jog yra klystančiųjų draugas! Jis leido jiems suprasti, kad jam skaudėjo, kai jis juos vargino. Jis paliko jiems įspūdį, kad jo rūpestis sutapo su tuo, kas rūpėjo jiems“ (E. G. White Comments, in The SDA Bible Commentary, 6 vol., 1094 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- 2 Kor 2, 1–14 Paulius patvirtino savo sąžiningumą tarnystėje. Kodėl ši savybė tarnystei yra itin svarbi?
- Ką tai, kad Paulius pakeitė savo kelionės planą, sako apie lankstumo būtinybę krikščioniškai tarnystei? Kodėl svarbu būti atviram pokyčiams, kai to reikia?
- Paulius savo tarnystėje susidūrė su kentėjimais ir nerimu. Tai aiškiai rodo, kad Bažnyčios vadovai yra žmonės, kurie yra tokie pat pažeidžiami nelaimių, kaip ir bet kurie kiti. Ką Bažnyčios nariai gali padaryti, kad palengvintų jų darbą?
- Paulius kalbėjo apie savo nerimą (2 Kor 2, 13) prieš paminėdamas pergalę Kristuje (2 Kor 2, 14). Kaip apaštalas galėjo kalbėti apie savo silpnumą ir stiprybę tuo pačiu metu? Kaip mes galime tai daryti?