12 tema · Rugsėjo 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 10, 1–17; Jer 9, 24; 2 Kor 11, 1–15. 22–28; 2 Kor 12, 20–21; 2 Kor 13, 5.
Įsimintina eilutė: „Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus“ (2 Kor 10, 4).
Lyg Pauliui trūktų problemų, iškilo dar viena, kurią jam teko spręsti – Bažnyčioje atsirado netikrų mokytojų. Pastarieji priešinosi apaštalui, jo darbui ir tarnystei. Dar blogiau, šie netikri mokytojai suviliojo ir Korinto narius. Paulius šią problemą vadino dvasine kova.
Ar tai perdėta? Visai ne. Paulius žinojo, kad galiausiai tie žmonės priešinosi ne jam, o pačiam Kristui. Apaštalas nebuvo savimyla, kuriam rūpėjo išlaikyti savo reputaciją kaip priemonę primetant savo galią ir autoritetą pavaldiniams. Jis žinojo, kad jam pavesta skelbti žinia buvo gyvybės ar mirties klausimas, kurio padariniai amžini. Apaštalas žinojo, kad jį siuntė pats Dievas. „Paulius, Dievo valia pašauktas Jėzaus Kristaus apaštalas“ (1 Kor 1, 1).
Kalbant apie klaidamokslius, Bažnyčia šį klausimą turėtų spręsti su meile, bet tvirtai, remdamasi Šventojo Rašto autoritetu. Evangelijos žinia turi būti išsaugota, nesugadinta ir tyra, kad sieloms būtų suteikta amžinybės viltis.
I. DVASINĖ KOVA
1. Perskaitykite 2 Kor 10, 1–11. Pauliaus romumas bendraujant su korintiečiais kartais buvo painiojamas su silpnumu. Kokie žodžiai ar posakiai šiose eilutėse atskleidžia Pauliaus drąsą spręsti netikrų mokytojų problemą Korinte?
2 Korintiečiams 10 Paulius pradėjo labai asmeniškai: „Aš pats, Paulius, jus maldauju“ (2 Kor 10, 1). Tai rodo, kaip Pauliui rūpėjo į Bažnyčią besiskverbiantys klaidamoksliai. Apaštalo žodžiai 2 Kor 10, 1 ironiškai susiję su jam besipriešinusiųjų kaltinimais, neva jis buvo bauginantis rašydamas laiškus, bet apgailėtinas bailys bendraudamas su žmonėmis tiesiogiai (2 Kor 10, 10–11). Jis atsakė, kad tai, kas pasirodė kaip silpnumas, turėtų būti laikoma galingu romumu ir Kristaus švelnumu. Su netikrais mokytojais reikia elgtis drąsiai ir užtikrintai (2 Kor 10, 2), tačiau rodyti Kristaus švelnumą (2 Kor 10, 1). Jėzus sakė: „Aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Tačiau Jėzus taip pat drąsiai pasipriešino pinigų keitėjams Šventykloje, apversdamas jų stalus ir pavadindamas juos plėšikais (Mt 21, 12–13). Jis taip pat tiesiogiai vadino fariziejus veidmainiais ir pabalintais antkapiais (Mt 23, 23–27). Kaip ir Jėzus, Paulius taip pat žinojo, kad dalyvaujame dvasinėje kovoje, reikalaujančioje visų Dievo ginklų panaudojimo (Ef 6, 12–17).
2 Korintiečiams 10 Paulius rašė apie kovą, nes pastaroji susijusi su gyvybėmis (2 Kor 10, 3–6). Tai ne tik žmonių, bet ir dvasinė kova, susijusi su žmonių laimėjimu Kristui. Šiuo atžvilgiu kiekvienas klaidingas argumentas ir išpuikusi nuomonė turi būti atmesta ir paneigta, remiantis Dievo Žodžiu, jog kiekviena mintis būtų paimta nelaisvėn, „kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10, 5).
Šioje dvasinėje kovoje Paulius veikė Kristaus autoritetu. Tačiau pastarasis siekia ugdymo, o ne griovimo (2 Kor 10, 8). Dvasiniams vadovams lengva teigti, kad jie veikia Dievo autoritetu. Nepaisant to, jie turi prisiminti, kad šį autoritetą davė Kristus, todėl, kaip ir Jis, jie turi būti romūs ir nuolankios širdies. Kristaus duotą galią Paulius paminėjo iš susirūpinimo, kad korintiečiai klausėsi netinkamų žmonių, taip rizikuodami savo ištikimybe Kristui.
Kaip galime vienu metu būti ir švelnūs, ir drąsūs, bendraudami su netikrais mokytojais? Kodėl turime tokie būti?
II. GYRIMASIS VIEŠPAČIU
Anksčiau tyrinėjome, kad Pauliaus ir jo bendražygių tarnystė buvo dvasinė kova, kurios metu teko naudotis Dievo ginklais. Šiandien tyrinėsime, kad netikri mokytojai vadovavosi žmonių matu. Jie nepagrįstai gyrėsi. Savo ruožtu Paulius gyrėsi tik Viešpačiu. Apaštalas rašė: „Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiu!“ (2 Kor 10, 17).
2. Perskaitykite 2 Kor 10, 13–17. Kaip gyrimosi atmosfera gali pakenkti Evangelijos skelbimui?
Pauliaus vartota gyrimosi tema intrigavo vertėjus visais amžiais. Senovės pasaulyje gyrimasis buvo paplitęs paprotys, pavaldus bendruomeninėms nuostatoms, siekiant neįžeisti klausytojo. Paulius žinojo šiuos papročius ir jų laikėsi. Be to, Paulius aiškiai parodė, kad jo gyrimasis skiriasi nuo netikrų mokytojų gyrimosi. Apaštalas gyrėsi Viešpačiu (2 Kor 10, 17). Čia pacituotas Senasis Testamentas: „Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, pripažinti, kad Aš esu Viešpats, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje“ (Jer 9, 23). Cituodamas Jeremijo knygą Paulius parodė, kad dėmesio centre yra Kristus – Jo meilė, teisingumas ir teisumas.
Kitaip tariant, Pauliaus gyrimasis buvo pagrįstas Dievo pasiekimais Kristuje. Apaštalo gyrimasis buvo pagrįstas Raštu ir neįžeidžiantis. Besipriešinantys Pauliui lyginosi vienas su kitu ir pasiduodavo varžymuisi. Tai kvailystė! (2 Kor 10, 12).
2 Kor 10, 14–16 Paulius užsiminė, kad Evangelijos skelbimas yra pagrindinis jo tarnystės tikslas tiek Korinte, tiek už Korinto ribų. Pauliaus meilė Jėzui skatino apaštalą nuolat kalbėti apie gerąją išgelbėjimo naujieną, slypinčią Kristaus mirtyje ir prisikėlime.
Priešingai netikriems mokytojams Korinte, kurie patys save aukštino, Paulių pristatė Dievas (2 Kor 10, 12. 18). Jis buvo „Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas“ (1 Kor 1, 1). Jis buvo ištikimas šiam pašaukimui iki gyvenimo pabaigos (2 Tim 4, 7).
Dar kartą perskaitykite 2 Kor 10, 12–18. Kaip Bažnyčios vadovai ir nariai gali išvengti varžymosi? Kodėl itin lengva pasiduoti tam, kas iš tikrųjų nesvarbu?
III. NETIKRŲ MOKYTOJŲ ATPAŽINIMAS
Naujajame Testamente yra keletas įspėjimų, susijusių su netikrais mokytojais krikščionių bendruomenėse. Pats Jėzus įspėjo mokinius dėl to paties (Mt 7, 15–20). Apaštalai taip pat atkreipė į tai dėmesį (Gal 1, 6–9; 1 Tim 6, 3–5; 2 Pt 2, 1–3).
3. Perskaitykite 2 Kor 11, 1–15. Kaip Paulius nusakė jam tekusius iššūkius, susijusius su šiais netikrais mokytojais?
Paulius demaskavo netikrų mokytojų darbą. Tuo pačiu metu apaštalas nurodė, kad jo tarnystė buvo sutelkta į Kristų. Jis lygino Korinto bendruomenę su nuotaka, o save laikė jos tėvu, turinčiu pareigą pristatyti ją Kristui (2 Kor 11, 2). Jis tai darė, nes mylėjo Bažnyčią (2 Kor 11, 11). Paulius netgi nenorėjo būti jai finansine našta, nors turėjo teisę būti išlaikomas (2 Kor 11, 7–12).
Kita vertus, „antapaštaliai“ prilyginti gyvatei, suvedžiojusiai Ievą (2 Kor 11, 3). Kaip šėtonas Edene, netikri mokytojai Korinte pasižymėjo apgaule ir sugedimu (2 Kor 11, 3–4). Paulius labiausiai nerimavo dėl to, kad jie galėjo suklaidinti korintiečius, nuvilioti juos nuo nuoširdaus pasišventimo ir ištikimybės Kristui.
Užklydėliai skelbė kitą žinią nei Paulius – kitą Jėzų ir kitą evangeliją (2 Kor 11, 4). Tai moko, kad ne kiekvienas, kuris skelbia Jėzų, yra Dievo pasirinktas įrankis. Pats Jėzus pasakė: „Ne kiekvienas, kuris Man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Gal 1, 6–9 Paulius rašė, kad kiekvienas, kuris skelbia kitą evangeliją, užsitraukia sau prakeikimą, tačiau kai kurie Korinte tai toleravo.
Paulius demaskavo netikrus apaštalus sakydamas, kad jie yra „klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais“ (2 Kor 11, 13). Jie apsimetė Kristaus apaštalais, kaip šėtonas geba apsimesti „šviesos angelu“, o „jo tarnai apsimeta teisumo tarnais“ (2 Kor 11, 14–15). Kokios tragiškos aplinkybės – išpažįstantieji Kristų veikia kaip šėtono įrankiai. Paulius savo mintį užbaigė rašydamas: „jų galas bus toks, kokie jų darbai“ (2 Kor 11, 15).
Pažiūrėkite, kaip stipriai apaštalas reagavo į klaidamokslius Bažnyčioje! Ką tai turėtų pasakyti mums?
IV. KENTĖJIMAI DĖL EVANGELIJOS
Demaskavęs netikrus mokytojus kaip šėtono parankinius (2 Kor 11, 1–15), Paulius dabar „žaidė“ jų žaidimą, šiek tiek girdamasis esąs kvailys (2 Kor 11, 16–21), jog korintiečiai suprastų, kad klausytis netikrų mokytojų buvo beprasmiška. Jei korintiečiai juos labai gerbė, Paulius nusipelnė didesnės pagarbos. Jo kentėjimai dėl Evangelijos rodo, kad jis buvo ištikimas Kristaus tarnas (2 Kor 11, 22–23).
4. Perskaitykite 2 Kor 11, 22–28. Ką jis čia norėjo pasakyti?
Nors Pauliaus žydiška kilmė yra tokia pati kaip netikrų mokytojų (2 Kor 11, 22), jo tarnystė Kristui pranoko juos (2 Kor 11, 23). „Jie Kristaus tarnai?“ – klausė jis. Atsakymas – „Aš juo labiau!“ Jo darbai buvo didesni; jis daugiau kalėjo; gavo daugiau rykščių.
Tačiau tai dar ne viskas. Jo kentėjimų sąraše taip pat yra plakimas penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio (2 Kor 11, 24), mušimas lazdomis, apsvaidymas akmenimis, laivo sudužimas, pavojus jūroje (2 Kor 11, 25), pavojus kelionėse, pavojus upėse, pavojus nuo plėšikų, pavojus nuo tautiečių, pavojus nuo pagonių, pavojus perpildytuose miestuose, dykumos pavojus, pavojus jūroje, pavojus nuo netikrų brolių (2 Kor 11, 26), alinantis triūsas ir vargas, bemiegės naktys, alkis, troškulys, maisto trūkumas, šaltis, nuogumas (2 Kor 11, 27). Lyg to būtų maža, jam teko iškęsti ir psichologinį kentėjimą dėl didelio nerimo dėl bendruomenių (2 Kor 11, 28).
Tik tikras Kristaus tarnas būtų pasirengęs taip kentėti dėl Evangelijos. Jei Paulius tikrai būtų norėjęs girtis savo kentėjimais, jis turėtų daug ką pasakyti. Tačiau kitoje laiško dalyje parodoma, kad jo gyrimosi priežastis buvo ne tai, ką jis padarė dėl Kristaus, o tai, ką Kristus padarė dėl jo. Paulius žinojo, kad Dievo galia labiau apsireiškia žmogaus silpnume (2 Kor 12, 9–10). Duodamas jam dyglį kūne (2 Kor 12, 7), Dievas apsaugojo Paulių nuo gyrimosi savo pasiekimais. Tai padėjo jam išlikti nuolankiam, suvokti savo silpnumą, priklausyti nuo dieviškosios galios ir sulaukti didesnės Dievo malonės bei gailestingumo.
Ar ir jūs kentėjote dėl Evangelijos? Ko išmokote iš šio patyrimo? Kaip Pauliaus susidorojimas su jam tekusiais kentėjimais gali padėti jums jūsų kentėjimuose?
V. RAGINIMAS NEATGAILAUJANTIEMS
2 Kor 12, 14–13, 10 Paulius informavo Bažnyčią apie savo trečiąjį apsilankymą (2 Kor 12, 14; 2 Kor 13, 1). Apaštalas parodė, kad nėra prastesnis už netikrus apaštalus, ir dabar buvo užtikrintas, kad dar kartą atvyks į Korintą ir bandys padėti neatgailaujantiems nariams. Tiesą sakant, tai buvo vienas iš pagrindinių šio apsilankymo tikslų. Viskas, ką Paulius darė ir kalbėjo, buvo skirta Bažnyčios ugdymui (2 Kor 12, 19).
5. Perskaitykite 2 Kor 12, 20–21. Kokios nuodėmės kėlė grėsmę Korinto bendruomenės dvasinei būklei?
2 Kor 12, 20–21 pateiktas nuodėmių sąrašas panašus į pateiktus kituose Pauliaus laiškuose (Rom 1, 29–31; Gal 5, 19–21). Pirmieji du punktai randami 1 Kor 3, 3, kur Paulius rašė apie pavydą ir nesantaiką tarp Korinto bendruomenės narių. Paulius baiminosi, kad iki trečiojo apsilankymo aplinkybės nebūtų per daug pakitusios. Jis rašė: „Mat aš bijau, kad atvykęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir kad pats nebūčiau toks, kokio jūs nenorite“ (2 Kor 12, 20). Tai reiškia, kad, užuot rodęs jiems Kristaus romumą ir švelnumą (2 Kor 10, 1), apaštalas dabar buvo pasiruošęs bausti „kiekvieną neklusnumą“ (2 Kor 10, 6).
Jo didžiausias rūpestis tas, kad tie nariai, kurie pasidavė netyrumui, ištvirkavimui ir gašlumo darbams, galbūt neatgailavo (2 Kor 12, 21). Ir būtent tokios nuodėmės lemia Bažnyčioje susiskaldymą.
Toliau Paulius sutelkė dėmesį į drausmės vaidmenį Bažnyčioje atkuriant esančius nuodėmėje (2 Kor 13, 1–4). Silpnumas nėra pateisinimas nuodėmingai gyvensenai. Trokštantiems gyvenime pergalės suteikiama galia (2 Kor 13, 4). Tai, kad kai kurie Korinte pasidavė gašlumui, įrodo, jog Dievo galia jų gyvenime nevirto tikrove. Paulius norėjo, kad jie atgailautų ir patirtų galią, kuri veda į paklusnumą. Jų drausminimas apaštalui buvo paskutinė priemonė. Jis rašė: „Mes meldžiame Dievą, kad jūs darytumėte gera […] meldžiame: kad jūs taptumėte tobuli“ (2 Kor 13, 7–9). Kokia graži malda! Jis prašė jų ištirti save, ar jie laikėsi tikėjimo.
Perskaitykite 2 Kor 13, 5. Ką reiškia laikytis tikėjimo? Kaip galite žinoti, ar laikotės tikėjimo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1873 m. rugsėjo 30 d., 125 p.
„Viešpats saugo savo tautą nuo praeities klaidų ir pastarųjų kartojimo. Visada buvo daug netikrų mokytojų, kurie, gindami klaidamokslius, nešventus papročius ir, remdamiesi klaidingais principais pačiu slapčiausiu ir apgaulingu būdu, stengėsi suvedžioti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1904 m. sausio 7 d.).
„Viešpats sumanė, jog mūsų nuomonė būtų patikrinta, kad pamatytume būtinybę atidžiai ištirti pranašavimus, kad išsiaiškintume, ar laikomės tikėjimo. Daugelis teigiančiųjų tikį tiesa patogiai įsitaisė ir sako: ‘Esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju’“ (E. Vait, „Counsels to Writers and Editors“, 36 p.).
„Žmonės laikosi klaidų, kai tiesa aiškiai išdėstyta; ir jei jie išmėgintų savo doktrinas Dievo Žodžiu, užuot skaitę Dievo Žodį savo doktrinų šviesoje, kad įrodytų savo idėjų teisingumą, jie nevaikščiotų tamsoje akli, nepuoselėtų klaidamokslių. Daugelis Šventojo Rašto žodžiams suteikia reikšmę, atitinkančią jų pačių nuomonę, ir klaidina save bei apgaudinėja kitus, neteisingai aiškindami Dievo Žodį. Dievo Žodį turėtume tyrinėti nuolankia širdimi. Reikėtų išsižadėti viso savanaudiškumo, visos meilės savitumui. Ilgai puoselėtos nuomonės neturėtų būti laikomos neklaidingomis“ (E. Vait, „Counsels to Writers and Editors“, 36 p.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Dar kartą perskaitykite 2 Kor 10, 1–6. Kokia buvo Pauliaus strategija, kaip kovoti dvasinę „kovą“ už Dievo tiesą, ir kaip mes galime šią strategiją pritaikyti mūsų dvasinėse kovose?
- Raštas sako, kad prieš baigmės metą daugelis netikrų mokytojų bandys atitraukti žmones nuo tiesos. Ką jūsų vietinė bendruomenė gali padaryti, kad apsaugotų narius nuo netikrų mokytojų, kurie net gali būti pačioje Bažnyčioje? Kodėl tai itin svarbu Bažnyčios misijos įvykdymui?
- Kodėl Paulius manė, kad būtina girtis ilgu kentėjimų sąrašu (2 Kor 11, 16–33)? Be to, ką reiškia girtis Viešpačiu?
- Kodėl Bažnyčios nariams svarbu ištirti save ir pamatyti, ar jie laikosi tikėjimo (2 Kor 13, 5)? Kokį skirtumą tai lemia?