Rugsėjo 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 32, 1–6; Ps 115, 4–8; Iz 44,
9–10; Rom 1, 22–27; Iš 32, 7–32; Iz 53, 4.
Įsimintina eilutė: „Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: ‘Deja! Ši
tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso! O
dabar, jei Tu tik atleistum jų nuodėmę… Bet jei ne, ištrink mane iš
knygos, kurią parašei!’“ (Iš 32, 31–32)
Mozės nebuvo Izraelio stovykloje vos 40 dienų ir kas nutiko? Dievo
tauta nusigręžė nuo Jo ir garbino žmonių padarytą stabą – auksinį
veršį. Net po daugybės galingų ženklų, patyrimų ir stebuklų, kaip jie
galėjo taip pasielgti?
Atsakymų gali būti daug, ir galbūt visuose juose yra dalis tiesos. Ar
tauta nesuprato, kas iš tikrųjų yra Dievas? O gal jų galingus išgyvenimus
su Juo užgožė kūniški ir nuodėmingi troškimai? Gal jie nebrangino
to, ką Dievas dėl jų padarė, bet visa tai laikė savaime suprantama?
Gal jų supratimą aptemdė kasdieniai rūpesčiai ir senas nuodėmingas
mąstymas? Gal jie buvo tiesiog nedėkingi už gailestingus Dievo darbus
jų labui? Galbūt jie itin greitai pamiršo galingus Dievo darbus
(Ps 106, 13. 21–23)? O gal dėl visko galima kaltinti Aarono vadovavimą?
„Be to, VIEŠPATS buvo taip supykęs ant Aarono, kad buvo pasirengęs
jį sunaikinti, bet aš užtariau ir jį tuo metu“ (Įst 9, 20).
Kad ir kokios būtų šio siaubingo atsimetimo priežastys, ko iš jo galime
pasimokyti ne tik apie žmonių nuodėmingumą, bet ir apie maloningą
Dievo meilę žmonėms, nepaisant jų nuodėmingumo?
I. NEVYKĘS VADOVAS
Dievas pašaukė Mozę laiko praleidimui su Juo. Keturiasdešimt
dienų ir keturiasdešimt naktų Mozei galėjo pasirodyti trumpas laikotarpis,
bet izraelitams jis atrodė ilgas, per ilgas. Jų vadovo nebuvo.
Jie pasimetė, neteko kantrybės, išsigando ir nepasitikėjo savimi. Jie
norėjo turėti regimą dievą, kuris juos vestų, „dievus“, kuriuos jie visą
gyvenimą matė stabmeldiškame Egipte.
- Perskaitykite Iš 32, 1–6. Kaip Aarono vadovavimas galėjo taip nuvilti?
Aaronui nepavyko pasielgti tinkamai. Jam nepavyko pasinaudoti
akimirka ir padaryti tai, kas buvo teisinga. Užuot pasitikėjęs Viešpačiu,
jis pasidavė daugumai. Tauta reikalavo neįsivaizduojamo: „Eikš,
padirbk mums dievą, kuris mus vestų“ (Iš 32, 1), ir jis sutiko.
Tauta noriai dovanojo auksą stabui padirbti, o Aaronas jų ne tik
nesustabdė, bet netgi ragino aukoti. Tada jis dalyvavo darant šį netikrą
dievą. Po to žmonės skelbė: „Izraeli, štai tavo dievas, kuris išvedė
tave iš Egipto žemės!“ (Iš 32, 4) Toks nuodėmingas, nedoras ir trumparegis.
Jie ką tik padarė šį stabą ir pareiškė, kad jis juos išgelbėjo.
Argi nestebina tai, kaip nuodėmingi polinkiai gali iškreipti mūsų mąstymą
ir elgesį? Žmonės aukština savo pačių kūrinius, o jų žmogiškumas
ir moralė menksta.
„Tokiai krizei įveikti buvo reikalingas tvirtas, ryžtingas ir drąsus
žmogus, kuris Dievo garbę vertintų labiau nei žmonių palankumą,
asmeninį saugumą ar net gyvybę. Tačiau dabartinis Izraelio vadas
neturėjo tokių charakterio savybių. Aaronas neryžtingai pamėgino
žmones atkalbėti, bet jo svyravimas ir bailumas kritiniu momentu
tik sustiprino jų nusistatymą. Minia vis labiau nerimo. Atrodė, kad
juos apėmė aklas, neapgalvotas įtūžis. Nors dalis žmonių liko ištikimi
Sandorai su Dievu, dauguma Jo ėmė išsižadėti. Tuos nedaugelį,
kurie išdrįso pasmerkti siūlomą stabų dirbimą kaip stabmeldystę,
minia užpuolė ir mėgino prievarta nutildyti; tame sąmyšyje ir
jaudulyje jie galiausiai prarado gyvybes“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai,
p. 249).
Kaip Aaronas, vadovas, galėjo būti toks silpnas? Kaip jis galėjo stengtis
širdimi pateisinti savo baisų elgesį?
II. STABMELDYSTĖ IR BLOGIS
- Perskaitykite Iš 32, 6. Kur juos greitai nuvedė stabmeldystė?
(t. p. Ps 115, 4–8; Ps 135, 15–18; Iz 44, 9–10).
Aukso veršis priminė Egipto dievą – jautį, vadinamą Apis, arba dievą
– karvę, vadinamą Hator. Tai buvo akivaizdus nusižengimas pirmajam
ir antrajam įsakymams (Iš 20, 3–6). Šis nusižengimas negalėjo likti
nenubaustas, nes jis akivaizdžiai nutraukė jų santykius su gyvuoju
Viešpačiu. Užuot garbinę savo Kūrėją, izraelitai garbino savo kūrinius,
kurie nemato, negirdi, neužuodžia, nekalba, nesirūpina, nemyli ir neveda.
Šis nusižengimas prieštaravo Pasaulio sukūrimo tvarkai – užuot
supratę, kad yra sukurti pagal Dievo paveikslą, dabar jie pasidirbo
dievą net ne pagal savo paveikslą – nors ir tai būtų buvę ganėtinai
blogai – bet pagal gyvulio paveikslą. Ar tai buvo tas dievas, kuriam jie
norėjo tarnauti? Taigi jie labai nusidėjo Viešpačiui (Iz 31, 7; Iz 42, 17).
- Kaip šis atsimetimas su aukso veršiu atspindi tai, kas parašyta
Rom 1, 22–27?
Stabmeldystė paneigia teologinę sampratą, kad Dievas yra Dievas,
o žmogus yra žmogus. Stabmeldystė ištrina atotrūkį tarp Dievo
ir žmogaus (Mok 5, 1), nutraukia ryšį su Juo. Nesvarbu, ar stabmeldystė
yra akivaizdi ir atvira, ar paslėpta širdyje, ji greitai suardo mūsų
santykius su Viešpačiu ir priveda prie žemyn besiritančios moralės.
Nestebina, kad tekstas kalba apie tai, ką jie veikė kitą dieną, atnašavę
aukas stabui, jie pradėjo linksmintis, ką E. Vait nusakė kaip egiptiečių
stabmeldiškų puotų pamėgdžiojimą (Patriarchai ir pranašai, p. 252).
Žmonės puikiai sugeba kurti sau stabus. Jie kuria sau dievus, ir tai
yra gana blogai, bet tada jie tarnauja šiems dievams. Kūrėjas pakeičiamas
tuo, kas anksčiau ar vėliau veda į moralinį išsigimimą.
Kaip šiandien žmonės garbina kūriniją, o ne Kūrėją?
III. NEDORAS POELGIS
- Perskaitykite Iš 32, 7–8. Kodėl Dievas siuntė Mozę atgal į Izraelio
stovyklą?
Atsigręždami į stabą, izraelitai atsiskyrė nuo gyvojo Dievo, kuris
juos išgelbėjo iš Egipto. Viešpats aiškiai apkaltino juos, sakydamas,
kad jie „nedorai pasielgė“ (Iš 32, 7) – jie netgi teigė, kad šis stabas išvedė
juos iš Egipto. Koks tiesioginis prieštaravimas tam, ką jiems pasakė
Dievas (Iš 20, 2)! Tai Dievo buvimo ir galingų Jo darbų neigimas. Jų
mąstymas ir jausmai buvo iškreipti ir visiškai sugedę.
Pranašui Ezechieliui stabmeldystė buvo visų Dievo tautos vargų
esmė, iš kurios kyla visos kitos nuodėmės (pvz., Ez 8, 1–18; Ez 20,
1–44; Ez 22, 1–12). Dažnai stebimės, kodėl tikintieji senovėje buvo tokie
naivūs ir nepataisomi, garbindami įvairius žmonių padirbtus stabus.
Esame visiškai tikri, kad niekada nieko panašaus nedarytume. Ar
tikrai? Šiuolaikiniai stabai gali būti skirtingų formų ir apraiškų, tačiau
jie panašiai patrauklūs.
Stabas – tai pakaitalas Dievui, ir nors žinome, kad to daryti nedera,
vis tiek garbiname stabus, dažnai pakartotinai. Stabas labiau nei Dievas
užvaldo mūsų vaizduotę, jausmus, laiką ir protą. Stabas netgi gali
pavergti mūsų mąstymą. Tiesą sakant, mes tampame tuo, į ką žvelgiame,
ir nepakilsime aukščiau to „dievo“, kuriam tarnausime.
Jei Dievas nėra mūsų gyvenimo centras, tada Jo vietą užims kiti
dievai. Jei nesimėgaujame gyvojo Dievo Artumu ir nepuoselėjame
santykių su Juo, skirsime savo gyvenimą kažkam kitam. Pakaitalų
Kristui gali būti įvairių – puikybė, egocentriškumas, pinigai, valdžia,
seksas, maistas, televizija, narkotikai, alkoholis, netyros mintys, pornografija,
malonumai, darbas, sportas, šeima, kompiuteriniai žaidimai,
filmai, apsipirkimas, idėjos, politika, muzika, pareigos, titulai, pažymiai
ir t. t. Šiam sąrašui nėra pabaigos.
Šiuo atžvilgiu esame labai kūrybingi ir išradingi. Viską, kas gera,
gražu ir prasminga, galime padaryti stabu. Stabmeldystė yra labai pavojinga,
nes keičia mūsų asmenybę, mąstymą, jausmus ir visuomeninį
gyvenimą. Stabmeldystė pakeičia mūsų tapatybę ir tikrus asmeninius
santykius tuščia bei galiausiai beprasmiška sąveika, negalinčia
mūsų išgelbėti.
IV. TEISUS DIEVO RŪSTAVIMAS
- Perskaitykite Iš 32, 9–29. Kaip Mozė reagavo į Dievo grasinimą sunaikinti
Izraelį?
Mozė vis dar buvo ant Sinajaus kalno, kai Dievas pasakė sunaikinsiąs
maištininkus ir padarysiąs Mozės palikuonis didele tauta. Tačiau
Mozė to nenorėjo. Vietoj to jis maldavo Viešpatį, sakydamas, kad izraelitai
buvo ne Mozės, bet Dievo tauta. Jis, pats Mozė, neišvedė jų iš
Egipto, bet Dievas tai padarė savo galingais darbais. Taip Mozė maldavo
Dievą, pabrėždamas Jo ankstyvuosius pažadus tėvams. Mozė iš
tikrųjų buvo tautos užtarėjas.
Po to, kai Viešpats pasigailėjo „grasinęs savo tautai“ (Iš 32, 14),
Mozė grįžo pas juos. Iš 34, 29–30 parašyta, kad jo veidas švytėjo, nes
jis buvo kalbėjęs su Viešpačiu. Jo veide tikriausiai atsispindėjo pyktis.
„Prisiartinęs prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokius, Mozė įniršo.
Jis metė plokštes iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje“ (Iš 32, 19). Plokščių
su Dešimt įsakymų sudaužymas reiškė šių įsakymų sulaužymą.
Dievas dėl to priekaištavo Mozei, bet vėliau įsakė padaryti dvi naujas
plokštes, kurios pakeis pirmąsias, kurias Mozė sudaužė (Įst 10, 2). Pats
Dievas perrašė įsakymus.
Mozė priekaištavo Aaronui, kad šis pasidavė žmonių reikalavimams.
„Ką tau ši tauta padarė, kad užtraukei jiems tokią sunkią nuodėmę?“
(Iš 32, 21) Aaronas bandė pateisinti savo nusižengimą (1) kaltindamas
kitus ir (2) burtus: „Aš įmečiau jį [auksą] į ugnį, ir išėjo šis
veršis!“ (Iš 32, 24) Blogiau buvo tai, kad Aaronas buvo labai pagerbtas
Dievo, gavęs daug privilegijų, įskaitant galimybę kopti į kalną su
Moze ir 70 seniūnų (Iš 24, 1).
Kokia tamsi ironija! Teigdamas, kad įvyko stebuklas, Aaronas norėjo
apgauti savo brolį (atkreipkite dėmesį, kaip viena nuodėmė veda
prie kitos; šiuo atveju stabmeldystė privedė prie melo). Tačiau Mozė
neapsigavo, nes matė laukinį tautos elgesį. Neigiami padariniai buvo
akivaizdūs, ir Mozė turėjo nedelsiant sustabdyti maištą.
Ko šis pasakojimas turėtų mus išmokyti apie užtariamosios maldos
galią? Už ką dabar turėtumėte melstis?
V. UŽTARIMAS
- Perskaitykite Iš 32, 30–32. Kiek toli nuėjo Mozė, užtardamas nusidėjėlius?
Dėl maišto izraelitų stovykloje įvyko baisių dalykų, įskaitant daugybės
žmonių mirtį (Iš 32, 28). Kitą dieną Mozė pareiškė žmonėms:
„Nusidėjote sunkia nuodėme. Bet dabar aš užkopsiu pas VIEŠPATĮ.
Galbūt pajėgsiu atlyginti už jūsų nuodėmę“ (Iš 32, 30).
„Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: ‘Deja! Ši tauta nusidėjo
sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso! O dabar, jei Tu tik atleistum
jų nuodėmę… Bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!’“
(Iš 32, 31–32)
Nestebina, kad Mozė laikomas Kristaus simboliu! Dėl užtarimo
maldos už nusidėjėlius ir pasiryžimo paaukoti už juos savo gyvybę, jis
neabejotinai galvojo, ką Kristus padarys dėl mūsų visų. Kokia pavyzdinė
užuojauta prasižengėliams! Jis pademonstravo visišką pasišventimą
Viešpačiui ir pasiaukojančią meilę žmonėms. Išėjimo knygoje
neparašyta, kiek laiko Mozė išbuvo su Viešpačiu ant kalno šiuo konkrečiu
metu, tačiau Pakartoto Įstatymo knyga atskleidžia, kad šį kartą
jis ant Sinajaus buvo 40 dienų (Įst 9, 18).
Iš 32, 32 žodžio, išversto „atleistum“, pagrindinė reikšmė – „nešti“
arba „užsikrauti“, pvz., Iz 53, 4, kur (apie Jėzų) parašyta: „Sau užsikrovė
mūsų skausmus“. Tas pats žodis Iš 32, 32, išverstas „atleistum“, o
Iz 53, 4 – „užsikrovė“. Kokia galinga įžvalga, susijusi su išganymo ir
atleidimo procesu ir kiek Dievui kainavo mūsų išgelbėjimas.
Iš tiesų, Mozė prašė Viešpatį atleisti tautos nuodėmę, ką Jis, žinoma,
padarė ant kryžiaus po tūkstančių metų. Iš 32, 32 parodo ne tik
pavaduojančio atpirkimo idėją, bet ir tai, kas pavaduoja – pats Dievas.
Šios eilutės parodo, kaip ateina atleidimas. Dievas Kristuje prisiėmė
mūsų nuodėmes, tik tokiu būdu mums galėjo būti atleista. Kokia
galinga išganymo plano išraiška ir parodymas mums bei visatai, kiek
Dievui kainavo mūsų išgelbėjimas.
Mozė prašė patį Dievą prisiimti tautos nuodėmes, ir galiausiai Jėzuje
Jis būtent tai ir padarė. Kaip mums suvokti šią nuostabią tiesą? Ką tai
mums sako apie Dievo meilę puolusiai žmonijai?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 248–257.
Šią savaitę ypatingas dėmesys buvo skiriamas Dievo darbui tikinčiuosiuose.
Viešpats mumyse „gali padaryti nepalyginti daugiau
negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20). Neturėtume dėmesį sutelkti
į save ir tenkinti savo asmeninius troškimus, nes tai veda į stabmeldystę.
Vietoj to mūsų dėmesys turėtų tekti Dievui ir Jo galiai. Jis
suteikia jėgų, kurios veda į naują ir pergalingą gyvenimą (Fil 4, 13;
Jud 1, 24–25).
„Meilė ne mažiau nei teisingumas reikalavo, kad bausmė už nuodėmes
būtų įvykdyta. Dievas yra savo žmonių globėjas ir valdytojas.
Jis atskiria tuos, kurie yra nusistatę maištauti, kad jie nenuvestų į
pražūtį kitų. Išsaugodamas Kaino gyvybę Dievas parodė Visatos gyventojams,
kokios bus pasekmės, jei už nuodėmę nebus baudžiama.
Įtaka, kurią jo palikuonims padarė jo gyvenimas ir mokymas, sąlygojo
tokį nedorumą, kad teko visą Pasaulį sunaikinti tvanu. […] Juo ilgiau
žmonės gyveno, juo labiau nusikalsdavo.
Pavyzdys – atsimetimas prie Sinajaus. Jei nebūtų skubiai įvykdyta
bausmė už nusižengimą, vėl būtų ištikę tos pačios pasekmės“ (E. Vait,
Patriarchai ir pranašai, p. 255).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Dar kartą apmąstykite II dalies pabaigos klausimą. Kaip galime
garbinti pačią kūriniją, o ne Kūrėją? Pavyzdžiui, kaip galime siekti
būti gerais žemės prievaizdais, saugodami aplinką, bet jos negarbindami
ir nedarydami jos stabu? - Aplinkybių rimtumą galima įvertinti atsižvelgiant į padarinius ir
rezultatus arba reakciją į įvykius. Kodėl Mozė įsakė įvykdyti mirties
bausmę tiems, kurie užsispyrusiai atsisakė atgailauti ir toliau maištavo
prieš Dievą ir Jo mokymą? - Kodėl pavaduojantis permaldavimas yra vienintelis deramas atpirkimo
pavyzdys? Kodėl bet kokia permaldavimo teorija, neigianti
arba sumenkinanti evangelinį pavadavimo pagrindą, yra
rimtas teologinis klaidamokslis? Perskaitykite 1 Pt 2, 24. Kaip ši
eilutė taikliai atskleidžia Jėzaus kaip mūsų pavaduotojo idėją?