rugpjūčio 9–15
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 15, 22–16, 36; Pr 3, 1–6; Iš 17,
1–7; 1 Kor 10, 4; Iš 18, 1–27; 1 Kor 10, 11.
Įsimintina eilutė: „Tada VIEŠPATS sakė Mozei: Kiek ilgai jūs atsisakinėsite
laikytis Mano įsakymų ir pamokymų? Įsidėmėkite! VIEŠPATS
davė jums šabą, todėl šeštą dieną Jis duoda jums maisto dviem
dienoms. Septintą dieną visi turite būti namie ir niekur neiti. Taigi
septintą dieną žmonės ilsėjosi“ (Iš 16, 28–30).
Išėjęs iš Egipto, Izraelis leidosi į nežinomą kelionę į Pažadėtąjį
kraštą. Šios tautos laukė daug pastangų reikalaujantis ir ilgas žygis,
jiems reikėjo daug išmokti. Viešpats juos ves ir rūpinsis; taigi Jis norėjo
padėti jiems augti, bet jie turėjo išmokti drausmės, susivaldymo,
pasiaukojimo, nesavanaudiškumo, pasitikėjimo Viešpačiu ir ypač paklusnumo.
Mozė buvo matomas vadovas, o žmonės turėjo sekti paskui jį, jei
norėjo triumfuoti. Jiems buvo labai svarbu likti kartu, bendradarbiauti
ir padėti vieni kitiems. Laukė daug kliūčių ir iššūkių. Didelė dalis jų
dvasinio augimo priklausys nuo to, kaip jie įveiks šiuos iššūkius ir nuo
jų nusistatymo Mozės atžvilgiu, ypač kai iššūkiai taps dideli.
Kinų posakis, kad „tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno
žingsnio“, buvo teisingas jų aplinkybėms, ir kiekviename žingsnyje jie
turėjo pasitikėti Viešpaties nurodymais. Tragiška, bet tyrinėsime, kad
tos pamokos jiems buvo nelengvos.
Bet vėlgi, o kam jos būna lengvos?
I. KARTUS VANDUO
Bibliniuose pasakojimuose skirtingoms asmenybėms, geroms ar
blogoms, tenka skirtingi vaidmenys, todėl būtina atkreipti ypatingą
dėmesį į temas, vietas, laiką ir piktadarius. Tačiau svarbiausia tema
dažniausiai yra sprendimas ir pamokos. Šiuose pasakojimuose galioja
tas pat.
Kaip rodo šie epizodai, Dievas išsprendžia problemas ir užtikrina ramybę;
tačiau Jo darbą apsunkina žmonių netikėjimas. Dėl nuolatinio
murmėjimo ir nepaklusnumo hebrajai patyrė rimtų sunkumų, net tragedijų.
Dėl netikėjimo ir neatgailavimo jie užsitraukė sau daug bėdų.
- Perskaitykite Iš 15, 22–27. Kokiomis aplinkybėmis buvo atliktas
pirmas stebuklas, perėjus Raudonąją jūrą?
Pirmasis Izraelio tikėjimo išmėginimas yra susijęs su vandens poreikiu,
ir tai nestebina, atsižvelgiant į atšiaurią, karštą ir sausą dykumos
aplinką. Po trijų dienų kelionės tauta pagaliau rado vandens, bet
jis buvo negeriamas. Mara reiškia „kartus“, o kadangi vanduo buvo
kartus, Izraelio tikėjimas rūpestingu Viešpačiu greitai žlugo. Tačiau
Dievas reagavo su užuojauta, ir pirmasis stebuklas buvo atliktas su
medžio gabalu. Žinoma, ne medžio gabalas, o Viešpats padarė vandenį
saldų ir geriamą. Tauta turėjo išmokti: 1) kantrybės laukiant Viešpaties
nustatyto laiko ir 2) kad Dievas viską daro bendradarbiaudamas
su žmonėmis.
Tačiau Izraelio vaikai daug ką laikė savaime suprantama ir greitai
pamiršo didelius stebuklus, kuriuos Dievas jiems padarė – stebuklus,
už kuriuos jie ką tik itin uoliai giedojo Jam: „Kas tarp dievų Tau lygus,
VIEŠPATIE? Kas, kaip Tu, nuostabus šventumu? Baisus darbų šlove,
darantis stebuklus“ (Iš 15,11).
Vis dėlto, net ir po jų murmėjimo, Dievas pažadėjo nevarginti izraelitų
„jokia liga“ (Iš 15, 26), kuriomis vargino egiptiečius. Jis juos
apsaugos. Šis pažadas jiems galiojo tik su sąlyga, kad jie išliks Jam
ištikimi.
Kokių išmėginimų ir sunkumų užsitraukėte sau? Kaip guodžia žinojimas,
kad Dievas vis tiek darbuosis jūsų labui, jei bendradarbiausite
su Juo?
II. PUTPELĖS IR MANA
Deja, šiuose piligrimystės pasakojimuose kartojasi maištas. Ši tauta
buvo žinoma dėl užmaršumo, kad galinga Dievo ranka jiems padėjo
praeityje ir kad Jis parūpino sprendimus jų bėdoms. Jie leido esamoms
bėdoms apakinti juos, kad jie nebematė galutinio tikslo ir pažadėtos
nuostabios ateities. Tai net šiandien dažna Dievo tautos problema.
- Perskaitykite Iš 16, 1–36. Kokia buvo izraelitų murmėjimo priežastis
ir kas vyko po to?
Svarbu pastebėti, kad pagundos Biblijoje dažnai yra susijusios su
maistu. Edeno sode nuopuolis buvo susijęs su uždrausto gėrio ir blogio
pažinimo medžio vaisiaus valgymu (Pr 2, 16, 17; Pr 3, 1–6). Gundydamas
Jėzų dykumoje šėtonas pirmiausia Jį mėgino maistu (Mt 4,
3). Ezavas prarado pirmagimio teises dėl nesuvaldyto apetito (Pr 25,
29–34). Kaip dažnai Izraelio nepaklusnumas buvo susijęs su maistu ir
gėrimu! Nestebina, kad Mozė vėlesnėms kartoms priminė:
„Žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu
iš VIEŠPATIES lūpų“ (Įst 8, 3).
Mana, žinoma, buvo dangiška duona, kuria Dievas aprūpindavo
izraelitus 40 gyvenimo dykumoje metų. Per šią dovaną Jis išmokė
juos, kad Jis yra visko Kūrėjas ir Parūpintojas. Be to, antgamtiškai parūpindamas
maną Dievas parodė jiems, kaip laikytis septintosios dienos
– sabatos.
Kiekvieną savaitę įvykdavo keturi stebuklai: (1) penkioms dienoms
Dievas kasdien parūpindavo manos; (2) šeštąją dieną (penktadieniais)
manos būdavo parūpinama dvigubai; (3) mana nesugesdavo
nuo šeštosios dienos iki sabatos; ir (4) sabatą manos nebūdavo. Dievas
nuolat darė šiuos stebuklus, kad tauta atmintų sabatos dieną ir
ją švęstų Dievo gerumą. Dievas pasakė: „Įsidėmėkite! VIEŠPATS davė
jums šabą“ (Iš 16, 29).
Žmonės mėgsta valgyti. Mes buvome sukurti taip, kad mėgtume valgyti.
Žemės teikiama maisto gausa (mūsų pirminė mityba) atskleidžia
ne tik tai, kad Dievas nori, jog valgytume, bet ir tai, kad mums
patiktų tai, ką valgome. Tačiau kaip galima piktnaudžiauti šia nuostabia
dovana – maistu (ir mūsų pomėgiu valgyti)?
III. VANDUO IŠ UOLOS
Dykumoje reikia daug vandens. Dievas tuo pasirūpino, nors tauta
ginčijosi, Juo nepasitikėjo ir net išmėgino Jo gebėjimą bei norą parūpinti
jiems vandens. Netikėdami jie atsigręžė į Egiptą.
- Perskaitykite Iš 17, 1–7. Ko tauta turėjo pasimokyti iš šio įvykio?
Mozė tą vietą pavadino Masa, reiškiant mėginimą, o Meriba – barnį.
Viešpats davė izraelitams vandens, nepaisant jų netikėjimo. Šie du
pavadinimai turėjo priminti izraelitams, kad jie nemėgintų Dievo ir
nesiginčytų su Juo (Hbr 3, 7–8. 15). Jie rimtai suabejojo Dievo buvimu
tarp jų, nors jau matė daug apčiuopiamų ne tik Jo buvimo, bet ir Jo
galios bei viešpatavimo įrodymų.
„Mozė kirto į uolą, tačiau būtent Dievo Sūnus, buvęs debesies stulpe,
stovėjo šalia Mozės ir privertė gyvybę teikiantį vandenį srūti. Ne
vien Mozė ir vyresnieji, bet ir visa bendruomenė, stovėjusi atokiau,
regėjo Viešpaties šlovę. Tačiau, jei debesies būtų nelikę, juos būtų užmušęs
debesyje Esančiojo skaistumas“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai,
p. 233).
Vanduo yra gyvybės simbolis, nes be vandens nėra gyvybės. Kiekvienai
mūsų kūno ląstelei reikia vandens. Mes patys 60 procentų esame
sudaryti iš vandens. Net mūsų kaulai iš dalies susideda iš vandens.
Taigi vandens parūpinimas dykumoje izraelitams buvo ženklas, kad
Dievas rūpinasi jais ir kad jie gali Juo pasitikėti. Vėlgi, jie turėjo paklusti.
Po daug amžių Paulius 1 Kor 10, 4 priminė tikintiesiems, kad izraelitų
patyrimas dykumoje buvo išskirtinis. Pats Kristus ne tik vadovavo
jiems, bet parūpino jiems vandens (Ps 78, 15–16) ir tenkino kitus
dvasinius bei fizinius poreikius. Paulius skelbė: „Ta uola buvo Kristus“.
Jiems Kristus buvo gyvybės Šaltinis ir amžinojo gyvenimo teikėjas.
Kaip tvirta uola Dievas užtikrintai vedė savo tautą. Galima pasikliauti
Juo, nes Jis įvykdys savo pažadus.
Kokius reikalus šiuo metu turite patikėti Dievui? Kaip išmokti paklusti
Jo valiai ir laukti, kol Jis veiks Jo nustatytu laiku? Kodėl tai ne visada
lengva padaryti?
IV. JETRAS
Mozę aplankė jo uošvis Jetras, dar vadinamas Reueliu (Iš 2, 18).
Jetras atsivedė su savimi Mozės žmoną Ciporą ir du sūnus – Geršomą
ir Eliezerą. Išgirdęs, kad jie ateina, Mozė išėjo jų pasitikti.
- Perskaitykite Iš 18, 1–27. Kokie esminiai izraelitų tautos istorijos
žingsniai čia užrašyti?
Jetras atėjo, nes girdėjo apie nuostabų išgelbėjimą, kurį Dievas
suteikė Izraeliui. Mozė Jetrui išsamiai papasakojo „visa, ką VIEŠPATS
buvo padaręs faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, apie visus sunkumus,
kuriuos jie buvo patyrę kelionėje, ir kaip VIEŠPATS juos išgelbėdavo“
(Iš 18, 8).
Jetras aukštino Dievo gerumą ir nepaprastą įsikišimą savo tautos
labui, sakydamas: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, kuris išvadavo jus iš
egiptiečių ir faraono rankos, išgelbėjo savo tautą nuo Egipto jungo.
Dabar aš žinau, kad VIEŠPATS galingesnis už visus dievus, nes Jis išvadavo
tautą iš egiptiečių, kai tie įžūliai su ja elgėsi“ (Iš 18, 10–11).
Čia matome pavyzdį, kaip Dievo darbas dėl savo tautos buvo liudijimas
pasauliui, kas yra gyvasis Dievas ir ką Jis gali padaryti dėl savo
tautos.
Tuo pat metu, kai Jetras sužinojo apie gyvąjį Dievą, jis pats turėjo
ką pasiūlyti Dievo tautai – išmintingų ir naudingų patarimų. Mozei
reikėjo sutvarkyti teisinę sistemą, pastarąją pagrįsti dorais ir sąžiningais
principais. Jam taip pat reikėjo uolių ir ištikimų teisėjų, dorų vyrų.
Jetras išmintingai įvardijo būtinas savybes: (1) vyrai, kurie bijo Dievo;
(2) kurie yra patikimi; ir (3) sąžiningi. Doro charakterio gabūs žmonės
turėjo būti paskiriami tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir
dešimtims. Tokiu būdu būtų sumažintas administracinis krūvis Mozei
ir jis galėtų sutelkti dėmesį į reikšmingus klausimus. Taigi žmonės
būtų gerai aptarnaujami.
Mozė priėmė išmintingą Jetro patarimą (Iš 18, 24) ir paskyrė pareigūnus
įvairioms administracinėms sritims (taip pat žr. Įst 1, 9–18).
Mozė galėjo tiesiog atsakyti uošviui ir liepti jam rūpintis savo reikalais.
Jis to nepadarė. Ko svarbaus galime pasimokyti iš jo noro klausytis
šio žmogaus, kuris net nebuvo hebrajas?
V. GYVYBĖS DUONA IR GYVASIS VANDUO
- Perskaitykite 1 Kor 10–11. Pasak Pauliaus, kodėl šie įvykiai buvo
užrašyti?
Paulius paaiškino, kad visa tai, kas nutiko izraelitams, yra pavyzdžiai
ir įspėjimai Kristaus sekėjams, padėsiantys jiems išvengti tų pačių
bėdų; tai yra, jie pasimokys iš šių pavyzdžių. Tai tinkamas pamokymas
mums, gyvenantiems „amžių pabaigoje“. Dievas duoda savo
tautai Šventąją Dvasią, kad sustiprintų tikinčiuosius galybe, meile ir
savitvarda (2 Tim 1, 6–7), kad jie galėtų priimti teisingus sprendimus
ir sekti Jo mokymu. Jėzus Kristus yra naujo gyvenimo Šaltinis (Jn 14,
6), ir tik Jis gali paversti mus gyva, šventa, Dievui patinkančia auka,
dvasiniu garbinimu, kad nemėgdžiotume šio pasaulio, bet pasikeistume,
„atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo
valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 1–2).
Vėliau, savo tarnystės metu, Jėzus dėstė pamokas iš šių pasakojimų,
ypač apie maną ir vandenį, naudodamas šiuos simbolius, mokydamas
tiesų apie save patį, Tą, kuris juos vedė per dykumą.
- Perskaitykite Jn 4, 7–15 ir Jn 6, 31–51. Kokios tiesos čia atskleidžiamos
mums, krikščionims?
Samarietė sužinojo, kad Kristus siūlo tai, ko ji niekur kitur negaus.
Vidinis ramybės, džiaugsmo ir laimės troškulys kyla iš Dievo, todėl tik
Dievas gali jį patenkinti (Ps 42, 2–3).
Vėliau, kalbėdamas apie maną, Jėzus paaiškino, kad ją žmonėms
parūpino Dievas, o ne Mozė. Tada Jėzus paskelbė: „Aš esu gyvybės
duona! Kas ateina pas Mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki Mane,
niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Jėzus du kartus pakartojo, kad Jis yra
gyvybės duona (Jn 6, 35. 41. 48).
Kaip mana dykumoje buvo duona „iš dangaus“ (Jn 6, 31–32), taip
vanduo iš uolos buvo Kristaus dovana jų troškuliui numalšinti. Be
šių fizinių pusių, duona ir vanduo turėjo ir dvasinę reikšmę, nes Jėzus
Kristus yra „gyvybės duona“ (Jn 6, 35. 48) ir gyvasis vanduo (Jn 4,
10–11. 14; Jn 7, 37–38). Tik Jame mūsų dvasinis troškulys ir alkis tikrai
gali būti patenkinti.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 236–227.
Netrukus po įvykių su vandeniu, izraelitai susidūrė su nauju pavojumi
(Iš 17, 8–16) – juos užpuolė nuožmus ir karingas Amalekas.
„Negalima sakyti, kad Amalekas ir jo tauta nežinojo apie Dievo prigimtį
ar Jo visagalybę, bet užuot pagarbiai Jo bijoję, jie buvo nusistatę
nepaisyti Jo galios. Amaleko žmonės šaipėsi iš stebuklų, kuriuos
Mozė buvo atlikęs egiptiečių akivaizdoje, ir išjuokė aplinkinių tautų
baiminimąsi. Jie buvo prisiekę savo dievais sunaikinsią hebrajus,
kad nė vienas jų neišsigelbėtų, ir pagyrūniškai kalbėjo, kad Izraelio
Dievas negalės prieš juos atsilaikyti. Izraelitai jiems nei kenkė, nei
grasino. Užpuolimas anaiptol nebuvo išprovokuotas. Tiesiog norėdami
išreikšti savo neapykantą ir iššūkį Dievui, jie siekė sunaikinti Jo
tautą. Amaleko tauta jau seniai savivaliavo, ir jų nusikaltimai šaukėsi
Dievo keršto, tačiau Jo gailestingumas vis dar kvietė juos atgailauti.
Tačiau, kai Amalekas užpuolė nuvargusias ir nepajėgiančias gintis
izraelitų gretas, tuo jie patys nulėmė savo tautos likimą“ (E. Vait, Patriarchai
ir pranašai, p. 234.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Įsigilinkite, kaip Jetras sužinojo apie gyvąjį Dievą iš to, ką Dievas
padarė dėl savo tautos (Iš 18, 8–10). Kodėl šis principas galioja ir
šiandien? Paklauskite savęs ir klasės – kokį liudijimą mūsų bažnyčia
neša pasauliui? Ką mes sakome pasauliui apie Dievo prigimtį ir
charakterį? - Dar kartą perskaitykite 1 Kor 10, 4. Ko šios eilutės turėtų pamokyti
apie seną klaidamokslį, kuriuo kai kurie šiandien tiki, neva Senojo
Testamento Dievas buvo kerštingas, neapkenčiantis ir neatleidžiantis,
priešingai Jėzui? Kaip ši eilutė parodo, kodėl toks įsitikinimas
yra klaidingas? - Dar kartą perskaitykite, ką E. Vait parašė apie galimybę Amalekui
sužinoti apie gyvąjį Dievą. Palyginkite Amaleko nusistatymą su
Jetro. Ko moko tai, kad Dievas pasmerkė ne tik Amaleką, bet ir
daugelį senovės pasaulio tautų, su kuriomis susidūrė Izraelis?