Rugsėjo 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 35, 1–36, 7; Pr 1, 1; Iš 36,
8–39, 31; Hbr 7, 25; Iš 40, 1–38; Jn 1, 14.
Įsimintina eilutė: „Tada debesis uždengė Susitikimo Palapinę, ir
VIEŠPATIES šlovė pripildė Padangtę. Dieną virš Padangtės buvo
matyti VIEŠPATIES debesis, o naktį viso Izraelio namų akivaizdoje
kiekvienoje jų kelionės sustojimo vietoje ten būdavo ugnis“ (Iš 40,38).
Pagrindinė Dievo tautos užduotis Senajame Testamente (taip
pat ir mums šiandien) buvo artimi santykiai su Viešpačiu; Jį garbinti
ir Jam tarnauti; ir taip pat pateikti teisingą Dievo paveikslą kitiems
(Įst 4, 5–8).
Edene Adomas ir Ieva pasislėpė nuo Dievo, nes nuodėmė privertė
juos bijoti Jo. Dėl nuodėmingumo žmonės natūraliai bijo Dievo, ir ši
baimė iškreipia mūsų požiūrį į Jo charakterį. Gera žinia ta, kad Dievas
žengia pirmąjį žingsnį panaikindamas šį tarpeklį, ir savo iniciatyva atitaiso
nutrūkusius santykius. Jis kviečia nusidėjėlį pas save: „Kur tu?“
(Pr 3, 9)
Taigi mūsų pagrindinė misija yra teisingai pristatyti aplinkiniams
Dievo charakterį ir Jo mylinčius bei teisius darbus. Kai Dievas patraukia
žmones ir jie suvokia Jo nesavanaudišką meilę jiems, jie pašvęs
Jam savo gyvenimą ir paklus Jo paliepimams, nes žinos, kad tai yra jų
pačių labui.
Šventykla parodė Dievo Artumą žmonijai ir atskleidė jiems didžiausias
tiesas, kaip Jis gelbsti tuos, kurie ateina pas Jį tikėjimu.
I. VIEŠPATIES SABATA
Kad ir kaip prieštaraujantieji septintajai dienai – sabatai, klaidingai
ginčija, kad sabata buvo skirta tik žydams (septintoji diena buvo
išskirtinė ir pašventinta Edene (Pr 2, 1–3)); arba jie nepagrįstai teigia,
kad žydai pirmą kartą apie sabatą išgirdo prie Sinajaus (žydai sabatos
laikėsi prieš Sinajų (Iš 16, 22–29)) – neabejotina, kad sabata nuo pat
pradžių hebrajams buvo labai svarbi gyvenimo dalis.
Perskaitykite Iš 35, 1–3. Kokia tiesa buvo pakartota tautai čia
šventyklos statymo kontekste?
Sabata ir jos žinia buvo, yra ir visada bus susijusi su Dievu – kas
Jis ir kokie galingi Jo darbai. Sabata primena mums Jo kūrybą, išganančius
darbus ir sutelkia mūsų dėmesį į Dievą, kuris nori gyventi su
savo tauta. Tokiu būdu sabata ir šventykla nukreipia ten pat – Dievo
Artumą mūsų gyvenime.
Senojo Testamento Dievo tautai sabata perteikė įvairiapusę žinią.
Pastarąją galima apibendrinti penkiais esminiais punktais:
Dievas yra Kūrėjas, o Raštas prasideda šiuo stulbinančiu ir kertiniu
paskelbimu (Pr 1, 1). Sabata yra ryškus Dievo Kūrėjo atminimas
(Pr 2, 2–3; Iš 20, 8–11). Iš šios tiesos – Dievo kaip mūsų
Kūrėjo – kyla visos kitos biblinės tiesos.
Mesijas ateis, ir ši viltis susijusi su Dievo pažadu dėl ainijos (palikuonio),
kuri nugalės žaltį (šėtoną) ir lems pergalę prieš blogį.
Dievas įkurs savo karalystę, o sabata yra jos ženklas.
Išganymas ateina iš Viešpaties, o Dievo tauta liudija, kad Dievas
yra jų Gelbėtojas ir Atpirkėjas, ir kad išgelbėjimas ateina tik
dėka Jo malonės.
Dievas yra galutinis visų žmonių Teisėjas. Tie, kurie atkakliai
Jam priešinasi ir Jį neigia, neturės ateities, bet Jis laisvai dovanoja
amžinąjį gyvenimą tiems, kurie Juo seka.
Hebrajai turi tokį posakį – labiau nei Izraelis laikėsi sabatos, sabata
išlaikė Izraelį. Nors mes, adventistai, tikriausiai taip nesakytume, kokį
svarbų vaidmenį sabata atlieka mūsų bažnyčios gyvenimui?
II. ATNAŠOS IR DVASIA
Perskaitykite Iš 35, 4–36, 7. Kokios šiandien čia mums svarbios pamokos?
Padangtės statybai reikėjo daugybės įvairių brangių medžiagų,
kurių buvo parūpinta Dievo tautai dosniai aukojant iš visos širdies,
noriai ir su džiaugsmu. Žmonės atnešė aukso, sidabro, bronzos, plonos
drobės, brangakmenių, išskirtinių audinių, akacijos medžio, alyvuogių
aliejaus, prieskonių ir daug kitų būtinų priemonių. Žmonės
aukodavo ir savo jėgas darbui, nes Padangtei reikėjo meniškai ir
kruopščiai pagaminti baldų ir daugybę konkrečių daiktų. Taip pat siuvėjai
turėjo paruošti drabužius kunigams, kurie tarnaus palapinėje,
ir vyriausiajam kunigui, kurio išskirtinių drabužių dalis buvo krūtinės
dėklas ir turbanas.
Dievas gausiai laimino izraelitus dovanomis, kurias jie gavo iš
egiptiečių, kai išėjo iš Egipto. Dabar jiems teko galimybė aukoti padėkos
atnašas už gailestingą ir galingą Dievo vadovavimą, ir jų širdys
džiūgavo atliekant šį darbą Jo šlovei.
Žmonės aukojo su tokiu džiaugsmu ir taip gausiai, kad Mozei
buvo pasakyta: „Žmonės atneša kur kas daugiau negu reikia darbui“
(Iš 36, 5). Taigi Mozė turėjo juos „sulaikyti nuo nešimo, nes jau buvo
daugiau, negu gana darbui padaryti“ (Iš 36, 7).
Per Šventąją Dvasią Dievas aprūpino ir įgalino žmones tiksliai pastatyti
palapinę. Becalelį, Oholiabą ir kitus Dievas „pripildė… dvasios“
(Iš 35, 31), o tai reiškia, kad jie buvo apdovanoti įgūdžiais, išmintimi ir
meninėmis žiniomis, kad galėtų tobulai atlikti visus darbus. Tai buvo
didžiulis projektas, tiksliai įvykdytas pagal pavyzdį, kurį Dievas parodė
Mozei.
Svarbu, kad Šventosios Dvasios dovana buvo susijusi su skirtingais
žmonių gebėjimais ir įgūdžiais, kurių reikėjo statant Padangtę.
Būti pripildytam dvasios nėra stebuklingas procesas ir tai nereiškia,
kad žmoguje yra ypatingų dvasinių galių. Dievo darbo pažangai, kad
būtų įvykdyta misija, Dievas įgalina savo sekėjus įgyvendinti Jo tikslus
ir tai daryti gerai.
Kokios dvasinės dovanos jums buvo suteiktos, kai buvote pripildyti
Šventosios Dvasios? Atminkite, kad dvasinės dovanos gali vešėti tik
tada, kai savo gyvenime ugdote Dvasios vaisių (Gal 5, 22–23).
III. PADANGTĖ PASTATYTA
- Perskaitykite Iš 36 sk. 8eil. iki 39 sk., 31eil. Jūsų manymu, kodėl
buvo duoti tokie aiškūs nurodymai? Ko tai moko apie Dievui rūpimą
kiekvieną smulkmeną?
Mozė kruopščiai statė Padangtę, o nurodymai, kuriuos jis gavo ant
Sinajaus kalno, buvo stropiai įgyvendinami. Biblijoje išvardinta: (1) Palapinė
su įvairiomis drobėmis, dangomis ir priedanga (Iš 36, 8–38);
(2) Skrynia (Iš 37, 1–9); (3) stalas, skirtas padėtinei duonai (Iš 37, 10–16);
(4) žvakidė (Iš 37, 17–24); (5) smilkalų aukuras (Iš 37, 25–29); (6) deginamųjų
aukų aukuras (Iš 38, 1–7); (7) praustuvas (Iš 38, 8); (8) kiemas
(Iš 38, 9–20); ir (9) metalai, panaudoti Padangtei (Iš 38, 21–31). Išėjimo
39 aprašytas efodas, krūtinės dėklas ir kiti drabužiai kunigui.
Padangtės apeigos buvo vaizdinės Evangelijos pamokos, parodančios
visą Dievo atpirkimo planą. Įvairios apeigos vaizdavo (1) kaip
Dievas bjaurisi nuodėme ir su ja elgiasi, (2) kaip Jis gelbsti atgailaujančiuosius,
(3) koks yra nedorėlių likimas ir (4) kaip Jis užtikrins šlovingą
ateitį, kurioje nebus blogio.
Per metus Šventykloje buvo atliekamos dvi skirtingos, bet glaudžiai
susijusios apeigos – kasdienės ir kasmetinės. Šios tarnystės parodė,
ką Dievas daro nuodėmei ir kaip išgelbėja nusidėjėlius. Kasdienėmis
apeigomis Šventykloje Dievas patikino atgailaujančiuosius,
kad atleido jų nuodėmes ir maloningai siūlė jiems išgelbėjimą. Norint
gauti šią išganymo dovaną, reikėjo atnašauti auką, ir šios aukos rodė
Mesijo, kurio kraujas „apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1, 7), mirtį.
Šios dovanos centre buvo nuodėmės išpažinimas ir Kristaus teisumo
priėmimas (Ps 32, 1–2). Tokiu būdu atgailaujantis nusidėjėlis
buvo užtikrintas atleidimu ir galėjo džiaugtis išganymu.
Kasmetinė tarnystė Permaldavimo dieną parodė, kaip Dievas sunaikina
nuodėmę, išsprendžia nuodėmės klausimą ir užtikrina ateitį
be nuodėmės (Kun 16; Jn 1, 29). Šiuo metu dvipusė Kristaus tarnystė
dangiškoje Šventykloje yra dar viena Dievo darbo dėl mūsų išraiška
(Hbr 7, 25), darbo, kuris atneš galutinį sprendimą blogio klausimui
(Dan 7, 13–14. 22. 27; Dan 8, 14; Apr 21, 4).
Šventykla tai vieta, kur buvo galima garbinti Dievą, šlovinti Jį ir
dėkoti. Garbinimas yra santykių su Dievu palaikymas, kviečiant tikinčiuosius
šiai bendrystei.
IV. DIEVO ARTUMAS PADANGTĖJE
- Perskaitykite Iš 40, 1–38. Kaip izraelitai patyrė Dievo Artumą?
Paskutiniame Išėjimo knygos skyriuje (Išėjimo 40) aprašyti Padangtės
pašventinimas ir Dešimties įsakymų dovana. Izraeliui Padangtės
pašventinimas buvo kulminacinis įvykis prie Sinajaus.
Dievo šlovė yra Jo šventumas, Jo charakteris ir mylintis Artumas,
kuris yra pats gerumas (Iš 3, 5; Iš 33, 18–19). Jo Artumas pripildė Padangtę
ir Dievo šlovė buvo tarsi debesis. Išėjimo knyga baigiasi tuo,
kad pabrėžiamas vedantis Dievo Artumas, dieną debesyje, o naktį –
ugnyje. Labai galingu būdu hebrajai turėjo patirti ne tik Dievo tikrovę,
bet ir Jo nuolatinį Artumą, kai Jis juos vedė.
Mozė pastatė Padangtę antrųjų metų pirmojo mėnesio pirmą dieną
(Iš 40, 2. 17). Jis viską – įskaitant Aaroną ir jo sūnus – pašventino kunigystei
(Iš 40, 9. 13–15) patepimo aliejumi. Jis ėjo per Šventų Švenčiausiąją,
Šventąją vietą ir kiemą, visa pašvęsdamas Viešpačiui. Šiuo
procesu jis pradėjo visas Šventyklos apeigas (Sk 7, 1). Tik Padangtės
atidarymo metu Mozė galėjo patekti į Šventų Švenčiausiąją; vėliau tik
vyriausiasis kunigas galėjo ten tarnauti kartą metuose Permaldavimo
dieną (Kun 16, 2. 17).
Tris kartus Rašte pasakyta, kad darbas buvo užbaigtas: (1) Pasaulio
sukūrimo savaitės pabaigoje Dievas pabrėžė savo darbų užbaigimą
(Pr 2, 1–3); (2) baigus statyti Padangtę: „Taip Mozė užbaigė darbą“
(Iš 40, 33); (3) tas pat pasakyta, kai Saliamonas baigė Šventyklos darbus
(1 Kar 7, 51).
Šis ryšys tarp Pasaulio sukūrimo ir Izraelio Šventyklos parodo kosminį
matmenį, laiką, kai Viešpats gyvens su atpirktaisiais naujoje žemėje
Naujojoje Jeruzalėje, kuri yra „Dievo Padangtė“ (Apr 21, 3; palyginimui
Apr 22, 1–4).
Padangtės pripildymas Dievo Artumu (Iš 40, 34) buvo didžioji kulminacija
įvykiams, prasidėjusiems Mozei gimus ir pasibaigus Egipto
dievų pralaimėjimu 10 rykščių laikotarpiu, pabėgimu iš Egipto, egiptiečių
kariuomenės nugalėjimu ir, galiausiai, Dievo apsireiškimu ant
Sinajaus.
Kaip net ir dabar galite patirti Dievo Artumą? Kodėl tai svarbu?
V. JĖZUS GYVENO SU ŽMONIJA
- Perskaitykite Jn 1, 14. Kuo Kristaus įsikūnijimas lygintinas su Padangte?
Jėzaus įsikūnijimas yra slėpinys ir išskirtinis mokslas, kurį atpirktieji
tyrinės visą amžinybę. Apaštalas Jonas skelbė, kad Kristus, apsivilkdamas
mūsų kūną, apčiuopiamu būdu apreiškė, kad gyvena su mumis.
Jėzus čia kūne panašus į Senojo Testamento Dievą, gyvenusį su izraelitais
Padangtėje prie Sinajaus ir dykumoje, kai jie keliavo į Pažadėtąjį
kraštą.
Įsikūnydamas Jėzus apsigyveno su žmonija. Koks nesuvokiamas
nusižeminimas! Amžinasis Dievas nužengia pas mus, kaip vienas
mūsų, norėdamas užtikrinti, kad Jis tikrai yra „Emanuelis, Dievas su
mumis“.
Mt 18, 20 užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: „kur du ar trys susirinkę
Mano vardu, Ten ir Aš esu tarp jų“. Kristus yra su savo tauta per Šventąją
Dvasią. Kristus kviečia sekėjus palaikyti artimus santykius su Juo:
„Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers
duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi“
(Apr 3, 20).
- Perskaitykite Apr 21, 1–3. Kas čia mums pateikiama?
Naujoji Jeruzalė nužengs iš dangaus žemėn, o Jonas skelbė: „Štai
Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta,
o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21, 3). Naujojoje Jeruzalėje nėra
Šventyklos (Apr 21, 22), nes visas miestas yra Dievo Šventykla. Miesto
„ilgis, plotis ir aukštis lygūs“ (Apr 21, 16), kaip Šventų Švenčiausioji,
kuri buvo kubo formos, lygiomis kraštinėmis. Pasaulyje be nuodėmės,
mirties ar kančių amžinai gyvensime mūsų Dievo akivaizdoje.
Žvelgiant į tai, kas mums pažadėta Jėzuje, kaip galime išmokti ištverti
iki galo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 278–281.
„Prieš statant Šventyklą buvo atliktas dieviškasis atpirkimo darbas,
būtent Izraelio išlaisvinimas iš Egipto vergijos. Po to, savo ruožtu, sekė
Dievo troškimas sudaryti nuolatinius Sandoros santykius su savo tauta.
Jis bus jų Dievas, o jie taps Jo tauta (Iš 6, 7). Jų santykiai su Juo ir
vienas su kitu bus apibrėžti Sandoros Įstatymu. Padangtė iš tiesų buvo
Dievo ir tautos susitikimo vieta. Tik po atpirkimo ir dėka Sandoros sukurtos
nuolatinės sąjungos su Dievu tauta galėjo ateiti pas Dievą Jo
buveinėje“ (Andrews Bible Commentary: Old Testament, „Exodus“
(Berrien Springs, MI: Andrews University Press, 2020), p. 226).
E. Vait taip nusakė Šventyklos apeigų tikslą: „Vadinasi, apeigomis,
vykstančiomis Padangtėje, po to – ir šventykloje, žmonės kasdien
būdavo mokomi didžiųjų tiesų, susijusių su Kristaus mirtimi ir tarnyste,
o kartą per metus jų mintys buvo perkeliamos į ateitį, į didžiosios
Kristaus kovos prieš šėtoną pabaigą, į galutinį Visatos apvalymą nuo
nuodėmės ir nusidėjėlių“ (Patriarchai ir pranašai, p. 281).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Šventyklos apeigoms esminis buvo kraujo praliejimas. Aukojamų
įvairiausių gyvulių kraujas buvo naudojamas beveik visose Šventyklos
apeigose. Ką simbolizavo kraujas ir ką galiausiai nurodė visos
šios aukos? - Kad ir kaip nuostabu tai, kad Dievas, visatos Kūrėjas, Šventykloje
buvo su savo tauta, labiau stebina, kad Jis atėjo gyventi su mumis
kaip vienas iš mūsų, žmogus. Jau vien tai nuostabi meilės išraiška.
Tačiau Jis dar ir pasiaukojo kaip atnaša už nuodėmę, tai yra, mirė
už mus? Ko tai mus moko apie Dievo charakterį? Ko tai mus moko
apie Dievo norą matyti mus išgelbėtus Jo amžinoje karalystėje? - Perskaitykite Hbr 8, 1–6. Ką šios eilutės mums sako apie tai, kaip
žemiškoji Šventykla atspindėjo, ką Jėzus dabar daro dėl mūsų
dangiškoje Šventykloje?