Rugsėjo 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 33, 7–23; Iš 34, 1– 35; Įst 18, 18; Jn 17, 3; Rom 2, 4; Jn 3, 16; 2 Kor 3, 18.
Įsimintina eilutė: „Ir VIEŠPATS praėjo pro jį, tardamas: ‘VIEŠPATS,
VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus
gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos,
atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis
kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir
vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos’“ (Iš 34, 6–7).
Mes visi turime augti eidami su Dievu. Be augimo esame mirę.
Apaštalas Petras skelbia: „Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir
Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės
dienos! Amen“ (2 Pt 3, 18). Turime būti pasirengę augti. Mes kasdien
esame Dievo universitete, kur nėra baigimo, o tik nuolatinis mokymosi
procesas. Kiekviename augimo etape galima būti tobuliems, jei
leisime Dievui padaryti mus tokiais, kokių Jis mūsų nori Kristuje.
Pagalvokite apie mokyklą. Jei pirmokai išmoksta skaityti ir skaičiuoti
iki 100, jie gauna teigiamą pažymį, nes jų žinių pakanka tam augimo
etapui. Tačiau, jei vidurinės mokyklos mokinio žinių lygis būtų
toks pat, ne aukštesnis, tai reikštų didžiulę nesėkmę. Panašiai ir mūsų
augimo Dievo malone ir pažinimu atveju. Kiekviename augimo etape
galime būti tokie pat tobuli mūsų srityje, kaip Kristus buvo savo.
Šią savaitę tyrinėsime, kaip Mozė, žinodamas ir vykdydamas Dievo
nurodymus, augo eidamas su Viešpačiu.
I. SUSITIKIMO PALAPINĖ
Perskaitykite Iš 33, 7–11. Kodėl Dievas liepė Mozei pastatyti Susitikimo
Palapinę?
Negalime painioti Susitikimo Palapinės (stovėjusios už Izraelio
stovyklos ribų) su Padangte, kuri buvo pastatyta vėliau stovyklos centre.
Mes nežinome, kaip dažnai Mozė tardavosi su Dievu Susitikimo
Palapinėje. Tačiau viena mes tikrai žinome – dėl Mozės susitikimų su
Dievu užsimezgė artima draugystė. „VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze
veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu“ (Iš 33,11). Bičiulis
– tai asmuo, su kuriuo galime atvirai aptarti daugumą rūpimų klausimų
pasitikint, kad pastarųjų jis neatskleis kitiems. Bičiulis yra vienas
iš maloniausių žmonių.
Kaip parašyta Išėjimo 19–34 sk., pasakojimas apie Mozę moko,
kaip Dievas keičia mūsų gyvenimą. Kaip Dievas užmezgė santykius
su šiuo puikiu vadovu? Mozės gyvenimo tyrinėjimas parodo, kaip jis
augo ne tik Dievo galia, bet ir pažino Jo meilę bei charakterį. Tai yra
esminė santykių su Dievu dalis.
Prieš atvykstant prie Sinajaus kalno Mozė buvo galingai Dievo
panaudotas, net ruošiamas ypatingam vadovo vaidmeniui. Midjano
krašte, Mozei ganant avis, Dievas įkvėpė jį parašyti dvi knygas – Jobo
knygą ir Pradžios knygą. Tada, dramatiško degančio krūmo įvykio
metu, Dievas jį pašaukė išvesti Izraelį iš Egipto. Jis matė Egipto dievų
ir galingos Egipto kariuomenės pralaimėjimą prie Raudonosios jūros.
Jis daug savaičių stebėjo, kaip Dievas vedė Izraelį iš Egipto į Sinajų.
Po to, kai jo veidas švytėjo, jis vedė Izraelį dar 39 metus iki Pažadėtojo
krašto prieigų. Raštas moko, kad Mozė buvo ištikimas Dievo tarnas
(Įst 34, 5; Joz 1, 1), negęstanti šviesa tamsoje, pavyzdinis pranašas,
matas kitiems (Įst 18, 15. 18). Jis buvo įrankis pokyčiams, nors tauta
ne visada laikėsi jo nurodymų ir žodžių. Kai jie tai darė, jie klestėjo.
Galime pasimokyti iš Mozės, nes pasakojimas apie jo išskirtinį gyvenimą
moko, ką Dievas gali padaryti, kai leidžiame Jam mus keisti.
Kokie buvo jūsų ėjimo su Dievu lūžiai, kai atpažinote Jo galingus darbus
jūsų gyvenime?
II. KAD GALĖČIAU PAŽINTI TAVE
- Perskaitykite Iš 33, 12–17. Ko Mozė prašė Viešpatį? Kodėl jis primygtinai
prašė Dievą juos vesti?
Mozės augimas Viešpatyje buvo nuolatinis. Jis darėsi vis artimesnis
Viešpačiui ir stengėsi atspindėti Dievo paveikslą. Vieną dieną, kai
kalbėjosi su Dievu Susitikimo Palapinėje, Mozė staiga suprato, kad Jo
nepažįsta, ir meldėsi konkrečiai: „Prašyčiau parodyti man savo kelią,
kad galėčiau pažinti Tave“ (Iš 33, 13). Mozė suvokė poreikį pažinti Dievą
nauju lygiu. Jis suprato, kad kuo darėsi artimesnis Viešpačiui, tuo
mažiau Jį pažinojo. Jis pripažino šį poreikį ir iš visos širdies troško Jį
geriau pažinti. Dievas noriai išpildė Mozės prašymą.
Žvelgdami į ligšiolinius Mozės patyrimus, galime pamatyti, kaip
Mozė buvo įtrauktas į gilesnį, artimesnį ryšį su Viešpačiu ir kaip jis
augo dvasiškai.
Pirmiausia Mozė „užkopė pas Dievą“ (Iš 19, 3). Tada jis užkopė „ant
kalno viršūnės“ (Iš 19, 20) ir „prisartino prie tiršto debesies, kuriame
buvo Dievas“ (Iš 20, 21).
Kitą kartą „Mozė įėjo į debesį“, kur buvo Dievas, ir išbuvo su Viešpačiu
40 dienų ir 40 naktų (Iš 24, 18). Per šias 40 dienų Dievas padovanojo
Mozei dvi brangias dovanas: (1) Dešimt įsakymų, paties Dievo
užrašytus dviejose plokštėse (Iš 24, 12), ir (2) nurodymus, kaip pastatyti
ir įrengti Padangtę (žr. Išėjimo 25–31 sk.).
Tada jis praleido dar 40 dienų ir naktų su Viešpačiu, užtardamas
nusidėjėlius (Iš 32, 30–32; Įst 9, 18).
Tačiau net ir po viso šito Mozė troško dar geriau pažinti Dievo charakterį,
ir netrukus Dievas suteikė jam ypatingų įžvalgų, kad suprastų,
kas Jis yra. Šios žinios, kurių Mozė troško, buvo ne tik Dievo suvokimas
protu, bet ir Jo pažinimas patyrimu.
Nestebina, kad po šimtmečių Jėzus pasakė: „O amžinasis gyvenimas
– tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų –
Mesiją“ (Jn 17, 3). Kokiu geresniu būdu Dievas galėjo apreikšti save
žmonėms, nei Pats tapdamas žmogumi?
Ar pažinote Dievą, ar tik žinote apie Jį? Koks čia yra esminis skirtumas?
III. „PRAŠAU PARODYTI MAN SAVO ŠLOVĘ“
Po įvykio su auksiniu veršiu ir Dievo tautos atsimetimo Mozė juos
užtarė ir norėjo būti užtikrintas, kad Viešpats ir toliau ves juos į Pažadėtąjį
kraštą. Giliai viduje jis taip pat norėjo geriau pažinti Viešpatį.
- Perskaitykite Iš 33, 18–23. Kaip Dievas atsakė į Mozės prašymą parodyti
Jo šlovę?
„Prašau, parodyti man savo šlovę“, – prašė Mozė Viešpaties. Iš savo
gailestingumo Viešpats apreiškė jam savo šlovę. Tačiau, patenkindamas
Mozės prašymą, Dievas pažadėjo parodyti jam savo gerumą. Galima
drąsiai daryti išvadą, kad Dievo šlovė yra Jo gerumas, tai yra Jo
charakteris (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 427–428; Paslėpti lobiai, p. 376;
Pranašai ir karaliai, p. 218–219).
„Dievui šlovė, kai Jis suteikia savo dorybes savo vaikams. Jis trokšta
matyti, kaip vyrai ir moterys siekia tobulumo“ (E. Vait, Apaštalų darbai,
p. 394). Jo šlovė – tai atgailaujančių nusidėjėlių apkabinimas (Pranašai
ir karaliai, p. 460–461) ir aprūpinimas viskuo, ko reikia jiems pakeisti.
Mūsų „šlovė“ – atskleisti Jo charakterį savo gyvenime ir skelbti
Jį kitiems.
Šis Dievo charakterio atspindys, Jo gerumas ir švelni meilė turi
būti matomi mūsų darbuose. Tokiu būdu mes turime galimybę būti
ne tik palaiminimu pasauliui, bet ir šviesa stebinčiai visatai. Kaip rašė
Paulius: „Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią
vietą, tarsi pasmerktiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys
pasauliui, angelams ir žmonėms“ (1 Kor 4, 9). Šis kosminis matmuo
suteikia mūsų gyvenimui ir tarnystei prasmę bei tikslą, kurį mums
sunku suvokti.
Rom 2, 4 Paulius rašė: „Dievo gerumas skatina tave atsiversti“. Tai
yra, Dievo gerumas ir Jo charakteris, parodyti per Šventąją Dvasią,
įtikina žmones jų nuodėmingumu ir tuo, kad jiems reikalingas išgelbėjimas.
Iš tiesų, kai žiūrime į kryžių ir žinome, kas ten buvo prikaltas
(pats Viešpats), ir kodėl Jis ten buvo – nes Jis mus myli ir tai buvo vienintelis
būdas mums išgelbėti – mums tai didžiausias Jo gerumo ir Jo
charakterio apreiškimas.
Kiek laiko skiriate kryžiui apmąstyti ir ką kryžius pasako apie Dievo
charakterį?
IV. DIEVO APSIREIŠKIMAS
- Perskaitykite Iš 34, 1–28. Kaip Dievas apreiškė savo šlovę Mozei?
Mozė turėjo pasiimti su savimi dvi akmens plokštes, panašias į pirmąsias,
kurias jis sudaužė (Iš 32, 19). Jis ruošėsi septintą kartą susitikti
su Viešpačiu ant Sinajaus kalno. Ankstesni kartai minimi šiose eilutėse:
(1) Iš 19, 3. 7; (2) Iš 19, 8. 14; (3) Iš 19, 20. 25; (4) Iš 20, 21; Iš 24, 3;
(5) Iš 24, 9, 12–18; Iš 32, 15; (6) Iš 32, 30–31. Mozė pradėjo kopti anksti
ryte.
Mozė dabar buvo pasiruošęs šlovingam Dievo charakterio atskleidimui.
Dievo charakterio grožis geriausiai paaiškinamas šiuo nuostabiu
Jo apsireiškimu. Tai svarbiausias apibūdinimas, kas yra Dievas; tai
aukso gija visoje Biblijoje (Sk 14, 18, Neh 9, 17; Ps 103, 8; Jl 2, 13; Jon 4,
2). Viešpaties apreiškimas Senajame Testamente čia prilygsta Jn 3, 16.
Svarbiose Rašto vietose šis gyvojo Dievo apreiškimas yra pritaikomas,
kartojamas arba išplečiamas, nes Dievo charakterį būtina suprasti teisingai.
Kai Mozei buvo išskirtinai ir neprilygstamai paaiškintas Dievo vardas,
jis nusilenkė ir garbino Viešpatį. Kai matome Dievo meilę, malo
nę, gailestingumą, užuojautą, gerumą, ištikimybę, atleidimą, šventumą
ir teisingumą, mes taip pat esame traukiami prie Jo. Kai matome ir
žavimės išskirtinėmis Jo savybėmis, pradedame Jį mylėti tokia meile,
kuri veda link troškimo Jam tarnauti ir Jam paklusti. Kadangi Jis mus
myli, ir mes Jį mylime (1 Jn 4, 19).
Šiuo apsireiškimu Dievas patikino Mozę, kad Jis padarys nuostabių
darbų savo tautai ir nuves juos į Pažadėtąjį kraštą. Jis atnaujino
su jais Sandorą, pažadėdamas, kad kitos tautos matys Jo didybę ir
nuostabius darbus. „Štai Aš sudarau Sandorą. Visai tavo tautai regint,
padarysiu tokius nuostabius darbus, kokių nėra buvę padaryta visoje
žemėje ir jokioje tautoje. Visi žmonės, tarp kurių gyveni, pamatys
VIEŠPATIES darbus, nes tai, ką tau darysiu, yra baimę keliantis dalykas“
(Iš 34, 10).
Tačiau izraelitams reikėjo paklusti Dievui ir laikytis Dešimties aiškių
sąlygų, kad užtikrintų sau gerovę. Tada Mozei buvo Dievo liepta
užrašyti šios Sandoros, kuri jau buvo sulaužyta, turinį (Iš 34, 27–28).
V. ŠVYTINTIS MOZĖS VEIDAS
- Perskaitykite Iš 34, 29–35. Kokia buvo Mozės švytinčio veido priežastis?
Dievui apreiškus savo mylintį charakterį, Mozė švytinčiu veidu nusileido
į Izraelio stovyklą. Ar Mozė žinojo, kad jo veidas švytėjo? Ne.
Kuo arčiau Viešpaties, tuo geriau žmogus suvokia savo netobulumus,
lyginant su Dievo šventumu.
Kokia buvo Mozės atsimainymo priežastis, dėl kurios jo veidas švytėjo?
Priežastis buvo ne ta, kad jis buvo Dievo akivaizdoje, nes kelis
kartus anksčiau jis buvo su Viešpačiu ir po šių susitikimų jo veidas
nepasidarydavo švytintis. Tačiau, jei jis niekada nebūtų buvęs Viešpaties
akivaizdoje, jo veidas niekada nebūtų sušvitęs. Tik tada, kai jis
suprato Dievo gerumą ir visiškai atsivėrė Dievui dėl Jo charakterio
grožio, Mozė pasikeitė ir jo veidas švytėjo. Mūsų širdis ir protas gali
pasikeisti, kai pasišvenčiame Dievui ir leidžiame Jam būti mūsų gyvenimo
Viešpačiu ir Karaliumi.
- Perskaitykite 2 Kor 3, 18. Kaip Jėzus gali palaipsniui jus keičiant
padaryti panašius į save?
Paulius lygino švytintį Mozės veidą su Jėzumi Kristumi ir tuo, kad
Jėzaus (kuriame buvo įasmenintas Dievo Įstatymas ir malonė) šlovė
viršija Įstatymo šlovę Mozės atveju. Kristus, kartu su savo Įstatymu,
gali būti įrašytas mūsų charakteryje tik tada, kai žvelgiame į Jėzų
(Hbr 3, 1; Hbr 12, 2) ir tik Dievo Dvasios galia (2 Kor 3, 12–18).
Mozė yra mums pavyzdys, ką Dievas gali padaryti už mus, kai leidžiame
Jam pakeisti mūsų charakterį ir daryti mus panašius į save.
Štai ką Paulius turėjo omenyje, rašydamas apie „atnaujintą gyvenimą“
(Rom 6, 4).
Kokios jūsų charakterio pusės turi geriau atspindėti Dievo charakterį?
Turbūt visos pusės, tiesa? Tačiau, kaip dėmesio sutelkimas į kryžių
ir tai, ką jis reiškia, gali padrąsinti ir patikinti dėl išganymo?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 256–259.
Niūrią dieną tėvas ir sūnus apsilankė katedroje. Jiems žiūrint į vitražus,
kuriuose gražiai pavaizduoti skirtingi bibliniai įvykiai, staiga ryški
saulė apšvietė žmonių atvaizdus vitraže. Berniukas paklausė tėvo:
„Tėti, kas tie žmonės?“ Tėvas mažai žinojo apie krikščionybę, Kristų
ar Jo mokinius, bet nedelsdamas atsakė: „Šie žmonės yra krikščionys“.
Šis ryškus vaizdas išliko sūnaus atmintyje. Vieną dieną berniuko
mokytoja klasėje paklausė: „Vaikai, ar žinote, kas yra krikščionys?“
Mažas berniukas prisiminė saulės apšviestą vitražą katedroje ir atsakė:
„Žinau, krikščionys yra švytintys žmonės“. Jėzus sakė savo sekėjams:
„Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų
gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Tik švytintys
žmonės gali būti įrankiais pokyčiams.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- „Jei nusižemintume Dievo akivaizdoje ir būtume malonūs, paslaugūs,
švelnūs ir gailestingi, vietoje vieno atsivertėlio būtų šimtas“
(E. Vait, „Testimonies for the Church“, 9 t., p. 189). Kokia galinga žinia
mums visiems, kaip mūsų charakteris, elgesys ir nusistatymas
paveikia liudijimą. - Iš 34, 6–7 deramai vadinamos Senojo Testamento Jn 3, 16. Kodėl?
- Kaip galite paaiškinti Dievo charakterio grožį, pagrįstą Dievo apsireiškimu
Iš 34, 6–7, žmonėms, kurie klausia, kas yra jūsų Dievas? - Klasėje aptarkite, kaip Kristų išpažįstančių žmonių charakteris ir
poelgiai paveikia kitų ėjimą su Dievu. Tai yra, kokią įtaką jūsų patyrimui
padarė tie, kurie buvo malonūs, gailestingi, nuolankūs ir
atlaidūs? Tuo pačiu metu, kaip nemalonūs, neatlaidūs ir arogantiški
„krikščionys“ paveikė jūsų ėjimą su Viešpačiu?