liepos 19–25
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 7, 8–10, 29; Sk 33, 4; Rom 1,
24–32; Ps 104, 27–28; Iz 28, 2. 12–17; Iz 44, 9–10. 12–17.
Įsimintina eilutė: „Taigi faraono širdis sukietėjo, ir izraelitams eiti jis
neleido, kaip VIEŠPATS ir buvo sakęs per Mozę“ (Iš 9, 35).
Ūkininkas bandė priversti savo asilą pajudėti; gyvulys nenusileido.
Taigi ūkininkas paėmė storą šaką ir ja sudavė. Jis vėl pakalbino asilą,
kuris tada pajudėjo.
Kažkam pasiteiravus ūkininko, kodėl pasisekė, jis atsakė: „Na, pirmiausia
reikia atkreipti jo dėmesį“.
Atmetus bet kokią prielaidą dėl žiauraus elgesio su gyvuliu, čia
slypi mintis, ypač atsižvelgiant į žydų išėjimo iš Egipto kontekstą. Mozei
buvo įsakyta eiti pas faraoną ir perduoti gerai žinomus Dievo žodžius
– „šalach et ami“, kurie reiškia: „Leisk Mano tautai eiti!“
Tačiau faraonas nenorėjo leisti Dievo tautai eiti. Šventasis Raštas
aiškiai nepasako, kodėl faraonas buvo toks užsispyręs, nepaisant karinės
grėsmės, kurios egiptiečiai bijojo (Iš 1, 10). Greičiausiai, kaip dažnai
būna vergovės atveju, svarbiausia buvo tik ekonomika. Hebrajai
buvo pigi darbo jėga, todėl jis nenorėjo prarasti ekonominio pranašumo,
kurį jam užtikrino šie vergai. Taigi teko jį įtikinėti ne tik tam,
kad jis atkreiptų dėmesį, bet ir pakeistų savo nuomonę.
I. DIEVAS PRIEŠ DIEVUS
- Perskaitykite Iš 7, 8–15. Ko moko šios pirmosios žydų Dievo ir Egipto
dievų akistatos?
Būsima kova vyks tarp gyvojo Dievo ir Egipto „dievų“. Dar blogiau
buvo tai, kad faraonas laikė save vienu iš šių dievų. Viešpats kovojo
ne su egiptiečiais ar net pačiu Egiptu, o su jų dievybėmis (egiptiečiai
garbino daugiau nei 1500 dievų ir deivių). Raštas aiškiai sako: „Juk tą
pačią naktį Aš pereisiu Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto
ne tik žmonių, bet ir gyvulių pirmagimius, padarysiu teismą visiems
Egipto dievams – Aš, VIEŠPATS!“ (Iš 12, 12) Vėliau dar kartą pabrėžta,
šį kartą, pasakojant apie Izraelio kelionę iš Egipto: „VIEŠPATS net jų
dievus nuteisė!“ (Sk 33, 4)
Tokio nuosprendžio jų dievams pavyzdį gerai parodė stebuklas,
kai lazda pavirto šliužu (Iš 7, 9–12). Egipte urėjus įasmenino deivę
Uadžet, simbolizuojant visišką Žemutinio Egipto pavaldumą. Kobros
simbolis yra faraono karūnos dalis, jo galios, dievybės, karališkosios
ir dieviškosios valdžios ženklas, nes ši deivė spjaudydavo nuodus į jo
priešus. Egiptiečiai taip pat tikėjo, kad šventoji gyvatė nuves faraoną
į pomirtinį gyvenimą.
Aarono lazdai virtus šliužu ir karaliaus akivaizdoje prarijus visas kitas
gyvates, paaiškėjo gyvojo Dievo viršenybė egiptiečių stebuklų ir
burtų atžvilgiu. Faraono galybės ženklas buvo ne tik nugalėtas, bet
Aaronas ir Mozė laikė jį savo rankose (Iš 7, 12. 15). Pradinė priešprieša
parodė Dievo galią ir viešpatavimą Egiptui. Mozė, kaip Dievo pasiuntinys,
turėjo didesnę valdžią ir galią nei pats „dievas“ faraonas.
Svarbu ir tai, kad senovės egiptiečiai dievą gyvatę Nehebkau („tas,
kuris pajungia dvasias“) laikė šventu ir garbintinu. Pasak jų mitologijos,
šis dievas gyvatė turėjo didelę galią, nes prarijo septynias kobras.
Taigi Dievas egiptiečiams parodė, kad Jam, o ne dievui gyvatei priklauso
aukščiausia galia ir valdžia. Po tokios galingos priešpriešos jie
suprato šią žinią iš karto ir aiškiai.
Kaip galime leisti Viešpačiui turėti viršenybę bet kurio „dievo“, siekiančio
viršenybės mūsų gyvenime, atžvilgiu?
II. KAS UŽKIETINO FARAONO ŠIRDĮ?
- Perskaitykite Iš 7, 3. 13–14. 22. Kaip mes suprantame šias eilutes?
Devynis kartus Išėjimo knygoje faraono širdies užkietinimas priskiriamas
Dievui (Iš 4, 21; Iš 7, 3; Iš 9, 12; Iš 10, 1. 20. 27; Iš 11, 10; Iš 11, 10;
Iš 14, 4. 8; taip pat Rom 9, 17–18). Kitais kartais faraonas pats užkietino
savo širdį (Iš 7, 13–14. 22; Iš 8, 15. 19. 32; Iš 9, 7. 34–35).
Kas užkietino karaliaus širdį – Dievas ar pats faraonas?
Svarbu tai, kad Išėjimo knygos pasakojime apie dešimt rykščių,
kiekvieną iš pirmųjų penkių rykščių lėmė tik faraono širdies užkietėjimas.
Taip jis pradėjo savo paties širdies užkietinimą. Tačiau nuo
šeštos rykštės, Raštas sako, kad būtent Dievas užkietino faraono širdį
(Iš 9, 12). Visa tai reiškia, kad Dievas sustiprino arba pagilino paties
faraono sprendimą, jo tyčinį elgesį, kaip Dievas ir sakė Mozei (Iš 4, 21).
Kitaip tariant, Dievas ištiko rykštėmis, kad padėtų faraonui atgailauti
ir išvaduotų jį iš jo aptemusio proto bei klaidų. Dievas nesukūrė
naujo blogio faraono širdyje; vietoj to Jis tiesiog atidavė faraoną jo
paties piktiems polinkiams. Jis paliko jį be saugančios Dievo malonės,
atidavė jo paties nedorumui (Rom 1, 24–32).
Faraonas galėjo naudotis laisva valia – galėjo rinktis, ar paklusti, ar
priešintis Dievui, bet nusprendė priešintis.
Pamokos yra akivaizdžios. Mums buvo suteikta galimybė rinktis
tai, kas teisu, arba tai, kas neteisu, gera arba pikta, paklusti ar nepaklusti.
Pradedant Liuciferiu danguje, iki Adomo ir Ievos Edene, iki faraono
Egipte, ir iki mūsų šiandien – kad ir kur gyventume, renkamės
arba mirtį, arba gyvenimą (Įst 30, 19).
Palyginimui įsivaizduokite saulę, veikiančią sviestą ir molį. Sviestas
minkštėja, o molis kietėja. Saulės šiluma abiem atvejais yra vienoda,
tačiau yra dvi skirtingos reakcijos į šilumą ir du skirtingi rezultatai.
Poveikis priklauso nuo medžiagos. Faraono atveju galima sakyti, kad
aplinkybės priklausė nuo jo širdies nusistatymo Dievo ir Jo tautos atžvilgiu.
Kokį laisvos valios sprendimą ar kokius sprendimus ketinate priimti
artimiausiu metu? Jei žinote, koks yra teisingas sprendimas, kaip galite
pasiruošti jį priimti?
III. PIRMOS TRYS RYKŠTĖS
Dešimt rykščių buvo nukreiptos ne prieš egiptiečius, o jų dievus.
Kiekviena rykštė ištiko bent vieną iš jų.
- Perskaitykite Iš 7, 14–8, 19. Kas įvyko šių rykščių metu?
Dievas pasakė Mozei, kad pokalbis su faraonu bus sunkus ir beveik
neįmanomas (Iš 7, 14). Tačiau Dievas norėjo apsireikšti faraonui
ir egiptiečiams. Taigi Jis nusprendė su jais bendrauti taip, kad jie suprastų.
Be to, žydams būtų naudinga ši priešprieša, nes jie daugiau
sužinotų apie savo Dievą.
Pirmoji rykštė buvo nukreipta prieš Hapį, Nilo dievą (Iš 7, 17–25).
Gyvenimas Egipte buvo visiškai priklausomas nuo Nilo vandens. Kur
buvo vandens, ten buvo gyvybė. Vanduo buvo gyvybės šaltinis, todėl
jie sugalvojo dievą Hapi ir garbino jį kaip gyvybės teikėją.
Žinoma, tik gyvasis Dievas yra gyvybės Šaltinis, visko Kūrėjas,
įskaitant vandenį ir maistą (Pr 1, 1–2. 20–22; Ps 104, 27–28; Ps 136, 25;
Jn 11, 25; Jn 14, 6). Vandens virsmas krauju simbolizuoja mirtį. Hapi
nesugebėjo suteikti ir apsaugoti gyvybės. Tai įmanoma tik Viešpaties
galia.
Tada Dievas suteikė faraonui dar vieną galimybę. Šį kartą buvo tiesiogiai
susiimta su dievu varle Heket (Iš 8, 1–15). Vietoj gyvybės Nilas
parūpino varles, kurių egiptiečiai bijojo, jų nekentė ir bjaurėjosi. Jie
norėjo jomis atsikratyti. Laikas, kada ši rykštė buvo pašalinta, parodė,
kad už šios rykštės taip pat slypėjo Dievo galia.
Trečia rykštė aprašyta trumpiausiai (Iš 8, 16–19). Musių tipas čia
(hebr. – kinim) neaiškus (uodai, erkės, utėlės?). Ši rykštė buvo nukreipta
prieš dievą Gebą, egiptiečių žemės dievą. Dievas užleido muses,
kurios pasklido po visą kraštą. Neįstengdami pakartoti šio stebuklo
(tik Dievas gali sukurti gyvybę), kerėtojai pareiškė: „Tai – Dievo pirštas!“
(Iš 8, 15) Tačiau faraonas vis tiek nenusileido.
Pagalvokite, kokia užkietėjusi buvo faraono širdis. Pakartotinis priešinimasis
Dievo raginimui tik pablogino aplinkybes. Ko tai moko
kiekvieną
iš mūsų apie nuolatinį Viešpaties raginimo atmetimą?
IV. MUSĖS, GALVIJAI IR VOTYS
- Perskaitykite Iš 8, 20–9, 12. Ko šis pasakojimas moko apie žmonijos
laisvę Jį atmesti, kad ir kaip Dievas apreikštų savo galią bei šlovę?
Egipte Uačit buvo musių ir pelkių deivė. Dievas Kepri (tekančios
saulės, kūrinijos ir atgimimo) buvo vaizduojamas su skarabėjaus galva.
Šiuos „dievus“ nugalėjo Viešpats. Šiame pasakojime (Iš 8, 20–24),
kol egiptiečiai kentėjo, žydai buvo apsaugoti. Tiesą sakant, jokios kitos
rykštės jų nepalietė.
Vėlgi, visa tai buvo Dievo bandymas parodyti faraonui, kad „Aš esu
VIEŠPATS šiame krašte“ (Iš 8, 18).
Faraonas pradėjo derėtis. Neabejotina, spaudimas didėjo. Jis sutiko,
kad Izraelis garbintų savo Dievą ir aukotų Jam, bet Egipto krašte
(Iš 8, 21). Jo sąlygos negalėjo būti įvykdytos, nes Egipte kai kurie
gyvūnai buvo laikomi šventais, o juos paaukojus būtų kilęs smurtas
prieš hebrajus. Be to, Dievo planas Izraeliui buvo kitoks.
Tuo tarpu kita rykštė (Iš 9, 1–7) ištiko galvijus. Hator, Egipto meilės
ir apsaugos deivė, buvo vaizduojama su karvės galva. Dievas jautis
Apis senovės Egipte taip pat buvo labai populiarus ir labai gerbiamas.
Taigi penktos rykštės metu buvo nugalėtos kitos svarbios dievybės,
kai nugaišo egiptiečių galvijai.
Šeštos rykštės metu (Iš 9, 8–12) pasireiškė visiškas medicinos, kerų
ir išminties deivės Izidės pralaimėjimas. Taip pat matome tokių dievybių
kaip Sekmet (karo ir epidemijų deivė) ir Imhotep (medicinos
ir gydymo dievas) pralaimėjimą. Pastarosios nesugebėjo apsaugoti
savo garbintojų. Ironiška, bet dabar net kerėtojai ir burtininkai buvo
ištikti bei negalėjo pasirodyti rūmuose, o tai rodo, kad jie buvo bejėgiai
prieš dangaus ir žemės Kūrėją.
Pirmą kartą pasakojime apie dešimt rykščių pasakyta, jog „VIEŠPATS
sukietino faraono širdį“ (Iš 9, 12). Kad ir kokie painūs bebūtų šie
žodžiai, visas kontekstas dar kartą atskleidžia, kad Viešpats leis mums
patirti nuolatinio Jo atmetimo padarinius.
Faraono bėda nebuvo intelektualinė; jis matė pakankamai racionalių
įrodymų teisingam sprendimui priimti. Vietoj to problema buvo jo
širdis. Ką tai turėtų mums pasakyti, kodėl turime saugoti širdį?
V. KRUŠA, SKĖRIAI IR TAMSA
- Perskaitykite Iš 9, 13–10, 29. Ar šios rykštės privertė faraoną persigalvoti?
Nut buvo Egipto dangaus ir padangių deivė, dažnai vaizduojama
kaip valdanti tai, kas vyksta po dangumi ir žemėje. Ozyris buvo pasėlių
ir vaisingumo dievas. Biblijoje kruša dažnai siejama su Dievo teismu
(Iz 28, 2. 17; Ez 13, 11–13). Šios rykštės metu saugojusiųjų savo
turtą pastogėje buvo pasigailėta (Iš 9, 20–21). Dabar visi buvo išmėginti
– ar jie patikės Dievo žodžiu ir elgsis atitinkamai, ar ne?
Dievas paskelbė, jog Jis leido faraonui gyventi dėl to, kad Jis būtų
žinomas visoje žemėje (Iš 9, 16). Egipto karalius dabar prisipažino nusidėjęs,
bet vėliau persigalvojo.
Egiptiečių audros, karo ir netvarkos dievas buvo vadinamas Setu.
Kartu su Izidė jie buvo laikomi žemės ūkio dievybėmis. Šu buvo
atmosferos dievas. Serapis įkūnijo dieviškąją didybę, vaisingumą,
gydymą ir pomirtinį gyvenimą. Nė vienas iš Egipto dievų negalėjo
sustabdyti Dievo rykščių (Iš 10, 4–20), nes stabai yra niekingi (Iz 44,
9–10. 12–17).
Faraono tarnai ragino jį leisti Izraeliui eiti, bet jis vėl atsisakė. Jis pasiūlė
kompromisą, kurį Mozė pagrįstai atmetė, nes moterys ir vaikai
yra gyvybiškai svarbi bei neatsiejama garbinimo ir tikėjimo bendruomenės
dalis.
Galiausiai Ra buvo pagrindinis Egipto dievas, saulės dievas. Totas
buvo mėnulio dievas. Nė vienas negalėjo parūpinti šviesos. Faraonas
vėl derėjosi, bet veltui. Tris dienas trukęs tamsos laikotarpis apėmė
Egiptą, bet ten, kur gyveno izraelitai, buvo šviesu. Atskyrimas negalėjo
būti įspūdingesnis.
Vis dėlto, kad ir kokios rykštės ištiko jo tautą, faraonas buvo pasiryžęs
kovoti ir nenusileisti. Nors mes nežinome jo gilesnių motyvų,
tam tikrą akimirką maištas galėjo virsti tiesiog puikybe. Kad ir kokie
stiprūs būtų įrodymai, kad ir kaip akivaizdu būtų tai, kas vyksta (netgi
jo paties tarnai sakė: „Kiek ilgai jis regs mums pinkles? Leisk tiems
žmonėms eiti pagarbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą! Nejau dar nematai,
kad Egiptas žūsta?“ (Iš 10, 8)), ir nesvarbu, kad teisingas sprendimas
buvo čia pat – po mažų dvejonių faraonas vis tiek atsisakė paklusti
Dievo valiai ir leisti izraelitams eiti.
Koks dramatiškas šių žodžių pavyzdys: „Puikybė apima prieš žūtį,
įžūlumas – prieš nesėkmę“ (Pat 16, 18).
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 207–213.
„Jo [Dievo] žmonėms buvo leista patirti alinantį egiptiečių žiaurumą,
kad jų neklaidintų žeminanti stabmeldystės įtaka. Taip elgdamasis
su faraonu Viešpats aiškiai išreiškė savo nepakantumą stabmeldystei
ir nusistatymą bausti už žiaurumą ir priespaudą. […] Valdovo
širdžiai užkietinti nenaudojamos antgamtinės jėgos. Dievas davė faraonui
stulbinantį savosios galios įrodymą, tačiau monarchas atkakliai
ignoravo šviesą. Kiekvienas jo atsisakymas paklusti tai begalinei
galiai stiprino jo maištingą nusistatymą. Tos maišto sėklos, kurias jis
pasėjo, nepripažindamas pirmojo stebuklo, davė derlių.
Kadangi egiptiečiai buvo Saulės ir Mėnulio garbintojai, šia paslaptinga
tamsa smūgį tiek žmonėms, tie jų dievams sudavė ta galia, kuri
ėmėsi spręsti vergų bylą. Nors ir baisi buvo ši bausmė, ji liudijo Dievo
užuojautą ir Jo nenorą naikinti. Jis duoda žmonėms laiko apmąstymui
ir atgailai, prieš ištikdamas juos paskutine ir baisiausia nelaime“
(E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 210, 213).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Giliau apmąstykite klausimą, kodėl faraonas leido sau taip užkietinti
širdį, kad net esant akivaizdžiam ir teisingam sprendimui –
leisti tautai eiti! – jis vis tiek atsisakė tai padaryti. Kaip asmuo
apskritai galėjo taip apsigauti? Kokius perspėjimus čia turėtume
įžvelgti, kaip iš tikrųjų galime taip užkietinti savo širdį, pasiduoti
nuodėmei ir priimti visiškai pražūtingus sprendimus, kai teisingas
sprendimas ir teisingas kelias mums visiškai aiškūs? Kokios kitos
Rašto asmenybės darė tokią pat klaidą? Pagalvokite, pavyzdžiui,
apie Judą. - Vienu metu, ištikus rykštėms, kurias faraonas pats užtraukė savo
žemei ir žmonėms, jis pareiškė: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS teisus,
aš ir mano tauta esame nedori“ (Iš 9, 27). Nors tuo metu tai buvo
nuostabi išpažintis, kaip žinome, ji nebuvo nuoširdi?