rugpjūčio 23–29
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 21, 1–32; Iš 22, 1–32; Iš 23,
1–33; 2 Kar 19, 35; Mt 5, 38–48; Rom 12, 19; Mt 16, 27.
Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS sakė Mozei: Taip sakysi izraelitams: Jūs
patys matėte, kad Aš kalbėjausi su jumis iš dangaus. Todėl nedirbsite
kitų dievų iš sidabro, nei dievų iš aukso nedirbsite“ (Iš 20,
22–23).
Dievas troško, kad Jo tauta skirtųsi nuo aplinkinių tautų. Jis norėjo,
kad jie būtų atsidavusi tikėjimo bendruomenė, kuri gyventų Jo
vadovaujama ir valdoma. Visi būtų pavaldūs Jo Įstatymui. Įstatymo
administratoriais turėjo būti skiriami teisėjai, o kunigai turėjo mokyti
Įstatymo. Tėvai taip pat atliko lemiamą vaidmenį.
Bet kurioje kultūroje įstatymai atskleidžia įstatymų leidėjo idealus,
tikslus, ketinimus ir charakterį. Pavyzdžiui, kai faraonas įsakė užmušti
visus gimusius žydų berniukus, šis įsakymas atskleidė, koks jis
yra – blogas. Priešingai, jei karalius priimtų įstatymą, kad kiekvienam
aštuoniolikmečiui karalystėje būtų suteiktas nemokamas aukštasis išsilavinimas,
daugelis laikytų tai karaliaus dosnumo ir troškimo, kad jo
šalis klestėtų, įrodymu.
Dievo Įstatymas apreiškia Jį, tai yra Jo gerumą, meilę, Jo vertybes,
teisumą ir blogio suvaržymus. Kaip Įstatymas šventas ir teisingas,
toks yra ir Dievas. Užtikrindamas gerą gyvenimą, Įstatymas taip pat
padeda apsaugoti mus nuo pavojų ir nelaimių. Pagarba Dievui, vienas
kitam ir gyvenimo vertybėms buvo Jo Įstatymo pagrindas.
I. SANDOROS KODEKSAS
Sinajuje, duodamas savo Įstatymą, Dievas padėjo pamatus savo
tautos mokymui, kaip jie gali gyventi šventai, per ryšį su Juo. Tačiau
Įstatymo principus reikėjo taikyti kasdieniam gyvenimui, todėl Dievas
davė jiems papildomus įsakus, vadinamąjį „Sandoros kodeksą“.
Teisėjų pareiga buvo užtikrinti tinkamą šių įsakų taikymą.
„Žmonės, kadangi vergija ir pagonybė buvo užtemdę ir sumenkinę
protus, nebuvo iki galo pasirengę įgyvendinti Dešimties Dievo
įsakymų principus, turinčius galią ir plačią prasmę. Kad Dekalogo įpareigojimai
galėtų būti geriau suprantami ir įgyvendinami, buvo duoti
papildomi priesakai, paliudijantys ir pritaikantys dešimties įsakymų
principus. Šie įstatymai buvo pavadinti nuostatais, kadangi juose
buvo išreikšta begalinė išmintis ir teisėjai turėjo pagal juos daryti
nuosprendžius. Skirtingai nuo dešimties įsakymų, jie buvo įteikti asmeniškai
Mozei, kuris turėjo perduoti juos žmonėms“ (E. Vait, Patriarchai
ir pranašai, p. 243).
- Perskaitykite Iš 21, 1–32. Kokios konkrečios taisyklės buvo taikomos
dėl žydų vergų, žmogžudysčių ir sužalojimų?
Sandoros kodeksas aprašytas keliuose skyriuose (Iš 21, 1–23, 19).
Visos šios taisyklės ir įsakai buvo išleisti siekiant sustabdyti blogio laviną
ir sukurti tvarkingą visuomenę.
Su vergija susiję įsakai buvo ypatingi ir neturėtų būti painiojami su
žiauria ir pikta šiuolaikine vergija ar elgesiu su vergais viduramžiais.
Žydų vergai iš tikrųjų buvo saugomi ir branginami. Šiuolaikinėse ir
viduramžių visuomenėse tarnai ir vergai buvo savininko nuosavybė,
ir pastarasis galėjo su jais daryti ką panorėjęs. Biblinis reguliavimas,
priešingai, skyrėsi. Vergystė buvo apribota iki šešerių metų (Iš 21, 1–2;
Jer 34, 8–22), o septintaisiais metais visi vergai turėjo būti išlaisvinti,
nebent jie norėjo toliau vergauti savo šeimininkui. Šeimininkai taip
pat turėjo jiems užtikrinti sabatą (Iš 20, 9–10) ir pasirūpinti pagrindiniais
jų poreikiais.
Nors didžiojoje pasaulio dalyje institucinė vergija didžiąja dalimi yra
panaikinta, kaip kai kurie vergijos principai vis dar išlieka ir ką galime
padaryti mūsų ribotoje srityje kovodami su šiais principais?
II. DAUGIAU ĮSAKYMŲ
Iš gailestingumo Dievas mokė teisėjus kaip elgtis su žmonėmis
įvairiomis aplinkybėmis, susijusiomis su nuosavybės teisėmis. Išvardinti
keli atvejai, nurodantys, ką daryti, jei jautis užpultų kaimyno
jautį, jei žmonės pavogtų naminį gyvulį ir jį parduotų, jei gyvuliai ganytųsi
kito asmens lauke ar vynuogyne, jei iš asmens būtų pavogtas
skolintas daiktas, jei skolintas gyvulys būtų sužalotas ar nugaištų (Iš
21, 33–22, 15).
- Perskaitykite Iš 22, 16–23, 9. Kokie klausimai buvo sprendžiami
šiais įsakais ir kaip?
Dievo įsakymai apėmė įvairias problemas. Buvo specialios taisyklės,
draudžiančios žmonių menkinimą ar žeminimą. Jis nenorėjo jokio
išnaudojimo. Savo gailestingumu Dievas ištaiso nuodėmingus
žmogaus širdies polinkius ir suvaržo prigimtinius žmonių polinkius.
Visuomenė turėjo būti apsaugota, blogis pašalintas, turėjo būti puoselėjami
geri tarpasmeniniai santykiai. Visas elgesys turėjo būti pavaldus
teisingumui ir meilei.
- Perskaitykite Iš 23, 10–19. Kokie svarbūs klausimai čia buvo sprendžiami?
Sabata ir šventės buvo susiję su garbinimu ir primindavo esminius
išganymo istorijos įvykius. Apeigos buvo kruopščiai reguliuojamos,
nes jos buvo visos kitos veiklos teologinis pagrindas. Sabata buvo
įvesta pasaulio sukūrimo metu (Pr 2, 2–3; Iš 20, 8–11), ji yra susijusi su
Izraelio išgelbėjimu ir atpirkimu (Įst 5, 12–15), galingai moko garbinti
Dievą kaip mūsų Kūrėją, Atpirkėją ir Viešpatį (Mk 2, 27–28).
Tuo tarpu Izraeliui kiekvienais metais buvo nustatytos trys svarbios
šventės: (1) Pascha arba Neraugintosios duonos šventė pavasarį
(paprastai nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio); (2) Sekminės arba
Pirmienų pėdo šventė (arba Savaičių šventė) praėjus septynioms savaitėms
po ankstesnės šventės, t. y. 50 dienų vėliau; ir (3) Palapinių
šventė arba Iškilmingo susirinkimo šventė rudenį (dažniausiai nuo
rugsėjo vidurio iki spalio vidurio (Iš 34, 18–26; Kun 23, 4–44; Sk 28,
16–29, 40; Įst 16, 1–16).
III. PIRMINIS DIEVO PLANAS
- Perskaitykite Iš 23, 20–33. Kaip Dievas norėjo užimti Pažadėtąjį
kraštą?
Dievas nebuvo sumanęs, kad izraelitai kovotų už naują teritoriją;
pastaroji turėjo būti jiems duota. Ji buvo pažadėta Abraomui,
Izaokui ir Jokūbui ir turėjo būti gauta kaip ypatinga Dievo dovana
Izraeliui.
Pažadėtojo krašto užėmimo pavyzdys buvo parodytas pereinant
Raudonąją jūrą. Dievas kovojo už savo tautą ir suteikė jiems visišką
pergalę prieš tuos, kurie ketino juos nužudyti (Iš 14, 13–14). Egiptiečiai
buvo nugalėti, nes Viešpats stebuklingai įsikišo. Panašiai Asirijos
karaliaus Sanheribo laikais Dievas taip pat nugalėjo didžiulę, puikiai
aprūpintą ir gerai parengtą asirų kariuomenę, bet izraelitams nereikėjo
kautis. Dievas suteikė pergalę, nes karalius Ezekijas patikėjo
Dievo žodžiu, duotu jam per pranašą Izaiją (2 Kar 19, 35; Iz 37, 36).
Dievas pasakė Abraomui, kad Pažadėtasis kraštas atiteks jo
palikuonims ne iš karto, o tik po 400 metų (Pr 15, 13–16). Kodėl?
Priežastis buvo susijusi su Kanaano gyventojų nedorumu. Dievas
gailestingai darbavosi dėl kanaaniečių ir suteikė jiems dar vieną
malonės laikotarpį atgailauti. Tačiau jie ir toliau maištavo prieš Dievą
ir Jo vertybes, todėl kai šių tautų nedorumas pasiekė nustatytą
ribą, Dievas buvo pasirengęs atiduoti jų teritoriją hebrajams kaip
naują tėvynę.
Be to, Dievas pažadėjo, kad Jis išvarys tautas prieš Izraeliui ateinant
dviem neįprastais, bet labai veiksmingais būdais: (1) siųsdamas
suglumimą ir baimę piktoms tautoms, ir (2) širšėmis, kurios išvarys
gyventojus. Prieš izraelitams ateinant į naują teritoriją, jų priešai pastarąją
apleis ir bėgs (Iš 23, 27–28).
Pažadėtojo krašto užėmimui lemiamą vaidmenį atliko Dievo angelas.
Šis Pasiuntinys buvo Kristus, vadovavęs Izraeliui, užimdavęs teritorijas
ir jas saugojęs. Jis buvo debesies stulpas, vedantis juos dieną,
ir ugnies stulpas – naktį. Izraelis turėjo atidžiai stebėti ir Jo klausyti,
nes Jis turėjo dievišką valdžią (Iš 23, 21). Dievo valios nepaisymas ir
netikėjimas Jo vedimu apsunkintų pažangą.
Ką mintis, kad Dievas suteikia pagonims daug metų pasikeisti,
moko mus apie Dievo malonę ir pastarosios ribas atsisakantiems
ją priimti?
IV. AKIS UŽ AKĮ
- Perskaitykite Mt 5, 38–48. Kaip Jėzus aiškino atpildo įsakymą?
Kaip šį aiškinimą turėtume taikyti šiandien?
Kalno pamoksle Jėzus Kristus citavo Senąjį Testamentą, kurį žmonės
tikrai žinojo. Tačiau Jis pasisakė prieš ano meto rabinų aiškinimą,
per šimtmečius nutolusį nuo pirminės šių įsakymų paskirties. Tai reiškia,
kad žmonių papročiai ne tik užgožė Dievo Žodžio tikslą, bet kai
kuriais atvejais (pagalvokite apie sabatos nuostatus ir tai, ką pastarieji
padarė sabatos įsakymui) iškreipė ir tikslą, ir reikšmę. Savo žodžiais
Jėzus atkūrė pirminę šių įsakymų reikšmę.
Kalno pamoksle, nurodydamas klausytojams pirminį teksto tikslą
ir prasmę, Jėzus siekė ištaisyti kai kuriuos iš klaidingų aiškinimų.
Iš 21, 24, kur parašyta – „akis už akį, dantis už dantį“, buvo cituojama
Mt 5, 38 („esate girdėję… O Aš jums sakau“) ir užsiminta apie
lex talionis, vadinamąjį keršto įstatymą. Pastarasis užrašytas ir kitose
Rašto vietose (Kun 24, 20; Įst 19, 21).
Pirmiausia, šis įsakymas buvo skirtas uždrausti bet kokį asmeninį
kerštą. Taip buvo siekiama užkirsti kelią kraujo kerštui arba kerštui
be tyrimo. Sužalojimą turėjo įvertinti teisėjai, nustatydami ir tinkamą
piniginį atlygį. Šia tvarka buvo siekiama neleisti žmonėms „naudotis
Įstatymu savavališkai“. Teisingumas turėjo būti vykdomas laikantis
Dievo Įstatymo.
Jėzus Kristus, davęs Mozei šį Įstatymą, žinojo pastarojo tikslą; todėl
Jis galėjo jį taikyti objektyviai, pagal pirminį jo tikslą. Siekis buvo
teisingumas, susitaikymas ir atkurta ramybė.
Galima teigti, kad tam tikra prasme teisingumas reiškia savotišką
kerštą. Atrodė, kad tinkamas šių įsakymų taikymas buvo siekis rasti
tinkamą pusiausvyrą tarp teisingumo ir keršto idėjų.
Kaip tikėjimas, kad vieną dieną teisingumas ateis, turėtų padėti jums
suprasti visą neteisybę, kurią dabar matome pasaulyje?
V. KERŠTAS
„Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk
parašyta: Mano kerštas, Aš atmokėsiu, – sako Viešpats“ (Rom 12, 19;
taip pat žr. Įst 32, 35).
- Koks pažadas ir įsakymas yra šiose eilutėse, ir kaip jie glaudžiai
susiję?
Kol Viešpats neįvykdys teisingumo, kurio dabar itin stinga, senovės
Izraelio teisėjų pareiga buvo įgyvendinti Įstatymą ir nustatyti
deramą bausmę žalos ar sužalojimo atveju. Tačiau jiems pirmiausia
reikėjo faktų. Problema ta, kad Įstatymo mokytojai Kristaus laikais šį
įsakymą taikė atverdami duris asmeniniam kerštui. Taip šis principas
buvo ištrauktas iš konteksto, o pirminis tikslas buvo pamirštas. Vadinasi,
jie gynė tai, ką Įstatymas iš tikrųjų draudė.
- Perskaitykite Mt 6, 4. 6; Mt 16, 27; Lk 6, 23; ir 2 Tim 4, 8. Ką šios eilutės
mums sako apie Jėzaus mokymą, susijusį su atlygio ir bausmės
principu?
Jėzus neprieštaravo atlygio ir bausmės principui. Teisingumas yra
principo reikalas; tai yra esminė gyvenimo dalis. Tačiau jokiam asmeniui
nedera prisiimti teisėjo, prisiekusiųjų ir „budelio“ vaidmens.
Mums būtų lengva iškreipti teisingumą! Ne nuo mūsų priklauso žalos
atlyginimas. Jei reikia spręsti kokią nors blogybę, tai turi atlikti objektyvus
teismas; tai teisėjų darbas.
Šiame kontekste Jėzus mus mokė būti tobuliems, kaip mūsų „dangiškasis
Tėvas yra tobulas“. Kaip galime būti tokie tobuli kaip pats
Dievas? Nesavanaudiška meilė yra visa apimanti Dievo savybė. Jis
moko savo sekėjus mylėti priešus ir melstis už persekiotojus. Tikrasis
tobulumas – tai mylėti, būti atlaidžiam ir gailestingam (Lk 6, 36) net ir
tiems, kurie nenusipelnė atleidimo. Šis principas ir darbai, prie kurių
šis principas veda, atspindi Dievo charakterį.
Kaip kasdien galime išmokti mylėti taip, kaip mums įsakyta?
Kodėl tai visada reiškia savojo „aš“ mirtį?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 237–247.
Kadangi gyvename priešo teritorijoje, nestebina, kad galime nukentėti
dėl jo sumanių ir apgaulingų pinklių. Kas iš mūsų nepatyrė
skausmo ir kentėjimų, kuriuos lėmė nuodėmė ir nuodėmingas puolęs
pasaulis, kuriame gyvename? Deja, dabar tai tik gyvenimo dalis.
Tačiau Dievas suteikia mums galios tai įveikti.
„Brangusis Išgelbėtojas atsiųs pagalbą, kai mums reikės jos. Kelias
į dangų yra pašventintas Jo pėdsakais. Kiekvienas dyglys, sužalojantis
mūsų pėdas, yra sužeidęs ir Jį. Kiekvieną kryžių, kurį nešti esame
pašaukti, prieš mus nešė Jis. Viešpats leidžia įvykti susidūrimams, kad
paruoštų sielą ramybei. Nelaimės metas yra baisiai sunkus išmėgini
mas Dievo tautai. Bet kiekvienam tikrajam tikinčiajam tai laikas pakelti
akis, kad tikėdamas galėtų pamatyti jį supančią pažadų vaivorykštę“
(E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 548).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Žmonėms šimtmečiais buvo sunku suprasti tai, kad Viešpats tas
pagonių tautas išvarė iš jų žemės, kartais net jas išnaikino. Tai
tikrai kelia nerimą. Tačiau kaip supratimas, jog Dievo meilė turi
pasireikšti ir teisingumu, padeda mums pasitikėti, kad net ir šiais
įvykiais buvo apreikšta Jo meilė, o ne tik Jo teisingumas? - Įsigilinkite į tai, kad iškart po visų Jėzaus žodžių apie meilę kitiems,
net mūsų priešams ir tiems, kurie mūsų nekenčia, Jis sakė: „Taigi
būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,
48). Kodėl Jėzus davė šį įsakymą iškart po kitų įsakymų? Ką Jis čia
sakė apie tai, ką reiškia ne tik būti tobuliems, bet ir būti tokiems
tobuliems, kaip „dangiškasis Tėvas“? - Apaštalo Pauliaus nusistatymas Dievo Įstatymo ir pastarojo funkcijų
atžvilgiu buvo teigiamas ir pakylėjantis, tačiau apaštalas buvo
prieš piktnaudžiavimą Įstatymu. Ką reiškia jo teiginys: „jūs ne
Įstatymo, bet malonės galioje“ (Rom 6, 14)? Kaip galime piktnaudžiauti
Įstatymu? - Kuo skiriasi teisingumas nuo keršto? Ar tai visiškai skirtingos sąvokos
ar tik skirtingos tos pačios idėjos apraiškos? Kaip žinoti, ar
mūsų teisingumo troškimas iš tikrųjų nėra keršto troškimas?