Gegužės 30 – birželio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 61, 10; Oz 6; Apd 3, 18–19; Iš 34, 1–10; Rom 6, 23; Mt 22, 1–14.
Įsimintina eilutė: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9).
Pažadėtasis kraštas izraelitams, gyvenusiems dykumos stovykloje prie debesies stulpo, atrodė itin tolimas. Mozė buvo įkopęs į tirštą tamsą, kuri prieš daugelį dienų apgaubė kalno viršūnę. Jie svarstė, kad jų vadovas jau miręs, jei ne iš bado, tai galbūt dėl ryjančios ugnies kalno viršūnėje. Minia nerimavo ir neteko kantrybės, buvo pasiruošusi keliauti į kraštą, tekantį pienu ir medumi. Nors ta pati tauta vos prieš kelias dienas sudarė Sandorą su Dievu, turėdami Jam paklusti, jie užsigeidė stabo, kurį galėtų matyti. Taigi jie susibūrė aplink Aarono palapinę ir reikalavo, kad jis padarytų jiems stabą. Bijodamas dėl savo gyvybės, Aaronas sutiko. Išėjimo 32–34 parašyta, kaip šis liūdnas pasakojimas rutuliojosi.
Šis pasakojimas yra tik vienas iš daugelio Šventajame Rašte, mokantis mus apie atgailą ir atleidimą – šios savaitės tema. Kiekvienos dienos dalyje nepamirškite šios savaitės įsimintinos eilutės. Taip, mes nusidedame, bet Kryžiaus ir išganymo plano dėka atleidimas visada pasiekiamas išpažįstančiam ir atgailaujančiam nusidėjėliui.
I. SKUBĖJIMAS
Savaitė buvo labai įtempta. Nors ji žinojo, kad iki sabatos dar reikia daug nuveikti, reikalai, regis, nustelbė tai, kas svarbu, ir, jai nespėjus net mirktelėti, saulė jau buvo nusileidusi. Šeima kartu susėdo ypatingos penktadienio vakarienės ir pamaldoms.
Tačiau atėjus sabatos rytui ir jai anksti atsikėlus, ji negalėjo nepastebėti nešvaraus vonios kambario, kurį paskubomis sutvarkė. Tada ji pamatė, kad jos mažylis prišlapino lovą, todėl įmetė jo paklodes į skalbimo mašiną su kitais drabužiais. Ruošdama šeimai pusryčius ji suprato, kad pietums nėra deserto, todėl greitai iškepė bananų duonos. Ji pamatė, kad reikia išlyginti vyro marškinius. Tai padariusi sulankstė drabužius ir išnešė šiukšles.
Tada jai šovė mintis. Šiandien sabata – diena, kurią myliu labiau nei bet kurią kitą! Vis dėlto štai aš čia, atlieku visus šiuos darbus ir pastariesiems leidžiu atitraukti mane nuo to, kas iš tikrųjų yra sabata – artinimasis prie Dievo.
Akimirką jos protas pradėjo pateisinti jos darbus – viską, kas buvo paminėta, reikėjo atlikti. Bet ar tikrai? Ji suprato, kad elgiasi kaip Morta – „buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu“ (Lk 10, 40), tačiau mintyse ji vis girdėjo Jėzaus žodžius: „Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42). Tai geroji dalis. Sėdėti prie Jėzaus kojų iš gilios meilės Jam – ne tik sabatą, bet kiekvieną dieną. Tąryt ji to nepadarė.
Ji mylėjo Dievą, tačiau lengvai pamiršo, kad Jis padovanojo jai sabatą, kad jų santykiai stiprėtų. Tylioje virtuvėje jai iš akių riedėjo ašaros.
Šio pavyzdžio tikslas – ne sutelkti dėmesį į tai, ką turėtume ar neturėtume daryti sabatą; veikiau tai priminimas, kodėl mums svarbu pastebėti tai, kas silpnina ar ardo mūsų santykius su Dievu. Kai mūsų širdis jaučia nuodėmės ir išsiskyrimo skausmą ir mes šaukiamės Jo, Jėzus yra labai arti (Ps 53, 3). Savo kruvinose rankose Jis laiko baltą apsiaustą. Jis mato mūsų atgailos ašaras ir pašalina mūsų nešvarius drabužius. Tada Jis apgaubia mus savo tyru teisumo apsiaustu. Jo tyrumas visiškai ir tobulai uždengia mūsų nuodėmę. Mes galime išbalinti savo apsiaustą Jo krauju (Apr 7, 14).
Kaip Iz 64, 6; Zch 3, 4 ir Iz 61, 10 mums atskleidžia šią svarbią tiesą apie Kristaus teisumą? Kodėl mes visada turime uoliai laikytis to, kas čia pažadėta?
II. ŠVENTOSIOS DVASIOS RAGINIMAI
Galvodamas apie atstumą tarp savęs ir žmonos, jis suprato, kad elgėsi netinkamai. Jis buvo nemalonus ir šiurkštus, pasakė tai, dėl ko gailėjosi. Tačiau kita jo mintis buvo: „Argi ji to nenusipelnė, bent truputį?“
Ar jums pažįstamas toks mąstymas? Sąžinės graužimą lengvai pakeičia minčių ir elgesio pateisinimas. Ne visada lengva atsiprašyti, kai pasielgiame netinkamai, tačiau tai labai svarbu norint atkurti ar sustiprinti santykius apskritai.
Tas pat pasakytina ir apie mus bei Dievą. Šventoji Dvasia dažnai primena mums nuodėmes, kurias darome. Mūsų širdį jaudina šie raginimai, tačiau gali būti lengva atstumti tą ramų, švelnų balsą, kai teisinamės, kodėl vienaip ar kitaip elgėmės. Vienas iš Šventosios Dvasios vaidmenų – parodyti „pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 7–8). Kokia neįtikėtina Dievo dovana (Lk 11, 13), nes mums reikia tokių patikinimų, kad panaikintume atstumą, kuris gali atsirasti mūsų ėjime su Juo!
1. Perskaitykite Ozėjo 6. Ką konkrečiai čia pastebite, kaip Dievas apibūdina save, ragindamas atgailauti?
Apsvarstykite Šventosios Dvasios vaidmenį įskiepijant mus į Vynmedį (Jn 15, 4). „Mes dažnai susikremtame dėl to, kad mūsų blogi darbai užtraukia nemalonias pasekmes mums patiems; tačiau tai nėra atgaila. Tikras gailėjimasis dėl nuodėmių yra Šventosios Dvasios veikimo vaisius. Dvasia atskleidžia Išgelbėtojo negerbusios ir skaudinusios širdies nedėkingumą bei atveda mus sugniuždytus į kryžiaus papėdę. Kiekviena nuodėmė Jėzų žeidžia iš naujo; […] mes liūdime dėl Jį skaudinančių nuodėmių. Toks liūdesys veda į nuodėmės atsižadėjimą“ (E. Vait, 2011, 270 p. Su meile iš Dangaus,).
Tiesa, kad mūsų santykiai su Dievu negali augti, kai tarp mūsų ir Jo stovi pasirinkta ir branginama nuodėmė. Negalime būti tobuli, bet galime – ir privalome – atgailauti už savo nuodėmes, kai Šventoji Dvasia jas mums primena (Ef 4, 30).
Kada paskutinį kartą girdėjote papeikimą ar paraginimą atgailai? Kaip reagavote? Šią savaitę skirkite laiko maldai, prašydami Dievą suminkštinti jūsų širdį ir padėti jums išgirsti Jo balsą Jo Žodyje.
III. ATSIVERTIMAS
Pasaulis mus bombarduoja nepriklausomybe, pataikavimu ir savireklama – priešingybė Dievo raginimui tarnauti ir būti nuolankiais (Mt 5, 5). Įdomu tai, kad pirmieji Biblijoje užrašyti Jono Krikštytojo ir Jėzaus žodžiai buvo panašūs. Jonas skelbė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 1–2). Jėzus mokė: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–15; taip pat Lk 24, 46–47) Jėzus ir Jonas klausytojus ragino atsiversti, nes prisiartino dangaus karalystė. Ar gali būti, kad ta pati žinia yra tokia pat aktuali ir mums šiandien?
2. Perskaitykite Apd 3, 18–20. Kodėl atsivertimas yra toks svarbus dvasiniam augimui? Kas yra „paguodos“ metas?
Dievo gerumas skatina mus atsiversti (Rom 2, 4). Atsivertimas apima du žingsnius: (1) nuoširdžią atgailą dėl mūsų nuodėmių; ir (2) sprendimą išsižadėti nuodėmės. Biblijoje atsivertimas beveik visada siejamas su atleidimu. Mums nuoširdžiai atgailaujant; Dievas atleidžia. Tai taip paprasta (1 Jn 1, 9; Apr 3, 19). „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Kai asmeniškai ruošiamės Antrajam atėjimui, Dievas duoda mums laiko susitaikyti su Juo.
Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė, kad mums atsivertus Jo malonė galėtų padaryti stebuklą mūsų gyvenime. Priešingai nei pasaulis, kuris sako, jog esame geri tokie, kokie esame, Dievas sako, kad atsigręžtume į Jį atgailaudami ir tikėdami (Apd 20, 21), visiškai pavesdami save Jam, kad Jis galėtų apgenėti ir gražiai suformuoti mūsų charakterį, kad būtume panašūs į Jį ir Jį liudytume (Jn 15, 2. 8). Tada mes augame ir duodame „atsivertimą liudijančių vaisių“ (Mt 3, 8).
„Atgaila nėra tikra, jei ji nekeičia gyvenimo. Kristaus teisumas nėra apsiaustas, kuriuo būtų galima pridengti neišpažintas ir nepaliktas nuodėmes; atgaila – tai gyvenimo principas, keičiantis charakterį ir apsprendžiantis elgesį“ (E. Vait, 2011, 509 p. Su meile iš Dangaus,).
Atsivertimas veda į gyvenimą (Apd 11, 18) ir yra gyvybiškai svarbi santykių su Dievu dalis. Kuris žingsnis jums yra sunkiausias pasišventimo, atsivertimo ir leidimo Dievui jus genėti procese?
IV. PAKANKAMA MALONĖ
Jausdami mūsų nuodėmių svorį ir leisdami Šventajai Dvasiai vesti mus prie kryžiaus, turėtume prašyti Dievą atleidimo, žinodami, kad „VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės“ (Ps 103, 8). Tuos pačius žodžius Dievas ištarė (Iš 34, 6) po to, kai Jo išrinktoji tauta Jį nuliūdino.
3. Perskaitykite Iš 34, 1–10. Kokia esminė tiesa čia randama?
Būtent dėl to, kad Viešpats yra gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, Jėzus mirė ant kryžiaus – kad būtų atkurti mūsų santykiai su Dievu.
Būtent kai esame pasirengę pripažinti ir išpažinti savo nuodėmes, kai sakome: „Būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13), Jėzus, kuris jau veikia mumyse ir dėl mūsų per Šventąją Dvasią, dar prieš mums pradėjus Jo šauktis, Jis mato naštą ir ją panaikina. Mūsų našta panaikinama Golgotoje, ir Jėzus tikrai yra labai arti, kai ateiname pas Jį, net prieš mums ateinant pas Jį Jis ieško mūsų kaip Gerasis Ganytojas, stovi prie durų ir beldžiasi (Apr 3, 20). Nesišalinkime kryžiaus, bet žvelkime į Dievą iš tolo. Bėkime pas Jėzų ir iškeiskime savo nuodėmes bei naštą į Jo teisumą (Zch 3, 4).
4. Perskaitykite pateiktas eilutes. Savais žodžiais parašykite, ką jos sako apie Dievo malonę jums: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23).
„Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 20–21).
„O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).
V. BRANGIAUSIAS DRABUŽIS
Pasaulyje turtinguosius per dažnai parodo gražūs drabužiai. Kai kurie sako: „Aš taip rengiuosi, kad parodyčiau, kas esu“. Tačiau danguje visa tai išnyks, išskyrus mūsų santykius (Mt 6, 19–21). Mūsų asmeninė tapatybė turėtų būti apgaubta Jėzaus ir Jo tobulo teisumo drabužio.
5. Perskaitykite Jėzaus palyginimą Mt 22, 1–14. Kokia žinia yra šiame palyginime?
Žmogų be vestuvių drabužio Jėzus pavadino bičiuliu, ir nepaisant nepateikto atsakymo, jie turėjo būti užmezgę santykius. Žmogus turėjo žinoti apie vestuvių drabužį, bet nusprendė jo neapsirengti. Jėzaus charakteris yra tobulas ir nepriekaištingas, ir Jis mums siūlo jį, „apsivilkti spindinčia, tyra drobe“ (Apr 19, 8), „neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio“ (Ef 5, 27).
Balta drobė yra „Kristaus teisumas, Jo nepriekaištingas charakteris, kuris tikėjimu yra duodamas visiems, priimantiems Jį kaip asmeninį Išgelbėtoją“ (E. Vait, 280 p., Paslėpti lobiai,).
Prieš nusidėdami Adomas ir Ieva vilkėjo baltą, švelnios šviesos apsiaustą; nusidėję „jiedu suprato esą nuogi“ (Pr 3, 7). Tada Dievas Adomo ir Ievos pasisiūtą figmedžių lapų aprišalą pakeitė kailiais. Dėka aukos porai buvo pasiūtas drabužis. Panašiai mes priimame Jėzaus auką, priimdami Jo teisumo apsiaustą. „Nuogi ir susigėdę, jie stengėsi pakeisti dangiškus drabužius figos lapų prijuoste. […] Žmogus negali sukurti nieko, kas galėtų pakeisti jo prarastą nekaltumo drabužį. Nei figos lapų apdaro, nei pasaulietiškų drabužių negali dėvėti tie, kurie sėdės su Kristumi ir angelais Avinėlio vestuvių puotoje.
Tik drabužis, kurį paruošė pats Kristus, gali mus tinkamai paruošti pasirodyti Dievo akivaizdoje. Šiuo apdaru, savo teisumo drabužiu, Kristus aprengs kiekvieną atgailavusią, tikinčią sielą“ (E. Vait, 280 p., Paslėpti lobiai,).
Apmąstykite: turėtume kasdien apsirengti Jėzaus teisumo drabužiu. Ką tai iš tikrųjų reiškia ir kaip mes tai darome?
Tolesniam tyrinėjimui: Biblijoje dažnai vartojamos žemdirbystės metaforos mūsų dvasinei būklei apibūdinti. Oz 10, 12 yra vienas pavyzdys, apibūdinantis tai, ką aptarėme šią savaitę:
„Sėkite teisumą, pjaukite ištikimos meilės derlių, plėškite dirvoną, nes jau metas ieškoti VIEŠPATIES, kad Jis ateitų ir apšviestų mus teisumu“.
Mes sėjame, pjauname, ariame kietą dirvą ir ieškome Dievo, kad priartėtume prie Jo. Mūsų širdies dirva turi būti paruošta lietui (Šventajai Dvasiai). Dievas gali suteikti mums troškimą paruošti dirvą, bet galiausiai santykiai su Dievu yra partnerystė (Fil 2, 12–13). Turime kreipti žvilgsnį į Jį, tiesti ranką Jam ir laikytis Jo. Tada Jis veikia mumyse, kad atliktų visa kita.
Vienas puikus pavyzdys, ką reiškia glaustis prie Dievo, tai šios eilutės: „Jūs matėte savo akimis, ką VIEŠPATS padarė prie Peoro. VIEŠPATS, tavo Dievas, sunaikino iš tavo tarpo kiekvieną, sekusį Peoro Baalą, tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, šiandien esate visi gyvi“ (Įst 4, 3–4).
Klausimai aptarimui:
1. „Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Jėzus konkrečiai mokė melstis būtent taip, bet ar mes laikomės šios minties savo kasdienėse maldose? Ar meldžiatės nuolat, prašydami apsaugos nuo pagundos ir nuodėmės?
2. Kaip paaiškintumėte brangią Kristaus teisumo drabužio dovaną nekrikščioniui ar naujai įtikėjusiam?
3. Kaip Kristaus teisumo drabužis susijęs su Šventyklos žinia, kuri yra susijusi su Dievo atleidimu ir atgailaujančio nusidėjėlio apvalymu? Kiek gerai suprantate šios žinios grožį ir turtingumą?
Santrauka: Asmeninių nuodėmių atpažinimas, reaguojant į Šventosios Dvasios raginimus, ir savęs pavedimas atgailai yra gyvybiškai svarbūs klestintiems santykiams su Dievu. Žinojimas, kad mums visiškai atleista ir kad esame apgaubti Jėzaus teisumo apsiaustu yra labiausiai žmogų keičiantis patyrimas. Mes ne tik jaučiame, kaip nuodėmės našta pašalinama, bet ir jaučiame, kaip Dievo meilė mus supa, kai artinamės prie Jo. Tai mus susaisto su Dievu, stiprina dvasiškai ir ragina mylėti Jį visa savo esybe.