Gegužės 9–15d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kar 19, 1–18; Mt 6, 5–8; Lk 11, 2–4; Mt 6, 5–15; Dan 9, 4–19; Rom 8, 26–27.
Įsimintina eilutė: „Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja!“ (Ps 62, 9).
Ar meldžiatės? Ar dažnai? Ar karštai? Ar tikėdami? Ar meldžiatės kasdien, ar tik kritiniais atvejais? Ar melsdamiesi visada ko nors prašote, ar ir šlovinate Dievą malda?
Be to, ar meldžiatės ryte prieš valgį, galbūt ir įtemptos dienos eigoje? Galbūt buvote nuolatinės maldos grupės narys arba net patyrėte, ką reiškia melstis visą parą. Ar patyrėte Dievo galią ir Artumą maldoje, kuri viską pakeičia jūsų gyvenime?
Malda yra nuolatinis ryšys tarp mūsų (šakelių) ir Jėzaus (Vynmedžio). „Jei norime augti ir klestėti, turime nuolat gauti sulčių ir maisto iš Gyvojo Vynmedžio; nes atskirti nuo Vynmedžio neturėsime jėgų“ (E. Vait, „Early Writings“, 73 p.). Toks yra nuolatinės maldos palaiminimas. Dievas mus girdi ir visada atsako savo laiku ir tobulu būdu – nors ne visada taip, kaip tikimės.
Šią savaitę tyrinėsime kitas asmenybes, kurios meldėsi, Biblijoje ir apsvarstysime kaip praktiškai sustiprinti maldą kasdieniame gyvenime.
I. ELIJAS – MALDA SUNKMEČIU
Ištikimasis Elijas gyveno nedoro karaliaus Ahabo, supykdžiusio Viešpatį, Izraelio Dievą, daugiau „negu bet kuris iš prieš jį buvusių Izraelio karalių“ (1 Kar 16, 33), laikais. Dramatiškiausi pranašo gyvenimo įvykiai rutuliojosi ant Karmelio kalno (1 Kar 18). Šio neįtikėtino pasakojimo kulminacijoje Ahabas ir jo karalystė savo akimis pamatė tiesą, kad Dievas atsako į maldas. Tai buvo nepamirštama akimirka Izraelio istorijoje, todėl staigus įvykių posūkis šiame pasakojime mus užklumpa netikėtai.
1. Perskaitykite 1 Kar 19, 1–18, atkreipdami dėmesį į Elijo maldas ir Dievo bendravimą su juo. Kokia čia Elijo nusiminimo esmė? Kuo Dievo atsakymas skiriasi nuo to, kas įvyko ant Karmelio kalno?
Per vieną dieną, nors Dievas atsakė į kiekvieną Elijo maldą, pranašo emocinė, psichologinė ir fizinė būsena netikėtai pasikeitė. Nors tą dieną Elijas patyrė didžiulę pergalę su Dievu, pavargęs jis leido mirties baimei nugalėti jo tikėjimą Viešpačiu. Šiame pasakojime ryškiausia tai, kad nors Elijas pasidavė nevilčiai ir nusivylimui, Dievas atėjo pas jį su švelnumu ir rūpesčiu, vėl parūpindamas maisto ir vandens (1 Kar 19, 5–6) – pasistiprinęs pranašas ėjo 40 dienų ir 40 naktų (1 Kar 19, 8). Dievui pagaliau apsireiškus, viskas buvo kitaip nei anksčiau.
Kartais mūsų gyvenime Dievas atsako tiesiogiai, galingai ir nepaneigiamai. Tai sustiprina mūsų tikėjimą ir mes jaučiame Dievo Artumą savo gyvenime.
Kitais atvejais mes dvejojame ir pasiduodame pagundai, manydami, kad per sunku sekti Dievu su nepajudinamu tikėjimu. Mes viliamės, kad Dievo atsakymai bus tokie, kokių pageidaujame mes, nesuvokdami, kad Jo mintys ir keliai viršija mūsiškius, jie išmintingesni (Iz 55, 8–9). Lygiai taip pat daug nesuvokiame, kas susiję su Dievo kūrinija, todėl nedera stebėtis, kad dažnai nesuprantame Dievo kelių.
Dievas, mūsų geras ir švelnus Tėvas, tiksliai žino, ko mums reikia. Kaip galite išlikti pakankamai ramūs, kad Juo pasitikėtumėte ir visomis aplinkybėmis nenuleistumėte nuo Jo akių? Pasikalbėkite su Juo apie tai dabar.
II. KAI ATRODO, KAD MALDOS NEGIRDIMOS
Galbūt ilgai, galbūt net metų metus meldėte kažko ir jaučiatės taip, lyg Dievas negirdi jūsų maldų. Biblijoje parašyta: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Mt 7, 7), „nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso“ (1 Jn 5, 14). Kaip jūs suprantate šiuos pažadus?
Ona yra pasišventusios moters, kuri meldė kažko labai konkretaus, pavyzdys (1 Sam 1, 10–17). Iš pradžių atrodė, kad Dievas negirdėjo jos maldų, bet ji atkakliai meldėsi, ir Dievas išklausė, tobulu laiku ir pagal Jo valią. Kartais laukimas pagilina mūsų santykius su Dievu, nes išmokstame labiau Juo pasitikėti.
Ps 62, 9 parašyta: „Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja!“. Pasitikėk. Ar tikime, kad Jis tikrai žino, kas geriausia, net kai nesulaukiame greito atsakymo į maldas? Ar tikime, kad galiausiai Jis atsilieps tobulu laiku ir būdu?
2. Kartais į mūsų maldas gali būti neatsiliepiama taip greitai, kaip norėtume, arba taip, kaip tikimės. Ką šiuo klausimu mums pataria Biblija?
• Ieškoti Dievo valios, o ne savo (Mt 6, 10; 1 Jn 5, 14–15).
• Apsvarstyti mūsų motyvus (Pat 16, 2; Jok 4, 3).
• Pagalvoti, ar neturime puoselėjamą nuodėmę (Ps 66, 18; 1 Pt 3, 12; Pat 15, 29).
• Pasilikti Dieve ir Jo Žodyje (Jn 15, 7).
• Melstis tikint (Hbr 11, 6; Jok 1, 6; Mk 11, 24; Mt 21, 22).
• Pasverti savo širdį (nuolanki ar išpuikusi) (Jok 4, 6; 1 Pt 5, 6).
• Būti atkakliems (1 Tes 5, 17–18).
• Atleisti kitiems (Mk 11, 25–26).
• Galiausiai Dievas mato bendrą vaizdą ir žino, kas mums geriausia (Rom 8, 28; Ef 3, 20; Jer 29, 11–13). Kartais Jo atsakymas yra tiesiog toks, kaip ir Pauliui: „Gana tau Mano malonės“ (2 Kor 12, 9).
Svarbus veiksnys, lemiantis mūsų reakciją į, regis, neišgirstas maldas, yra mūsų susidarytas Dievo paveikslas. Jei matome Dievą kaip tolimą ir nesusidomėjusį mumis, mūsų santykiai su Juo susilpnėja. Tokiais atvejais ieškokite Biblijoje Jo meilės ir rūpesčio jumis įrodymų ir melskitės, kad išaiškėtų, kodėl jums Jo paveikslas toks iškreiptas.
III. JĖZUS MOKO MUS MELSTIS
Jėzaus laikais buvo labai gerbiamos ilgos ir kruopščiai parengtos, tarsi pasirodymas, maldos, vartojant sudėtingus žodžius ir dažnai sakomos mintinai. Jėzus apie tokias maldas nepasakė nieko gero (Mt 6, 5–8). Jis atskleidė, kad jos – tai parodomasis „pamaldumas“.
Mokiniai matė Jėzų besimeldžiantį ir žinojo, kad malda yra gyvybiškai svarbi Jo gyvenimo dalis (Lk 5, 16; Lk 6, 12; Lk 9, 18; Lk 22, 41; Lk 24, 30; Mk 1, 35; Mk 6, 46). Stebėdami Jėzų jie matė kontrastą tarp religinių vadovų ir suprato, kad malda yra kažkas daug daugiau, nei jie galvojo. Taigi mokiniai atėjo pas Jėzų prašydami: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1).
Jėzus parodė mokiniams (ir mums) pavyzdį, kad galime melstis paprastai, kasdiene kalba. Jis parodė mums, kad mūsų maldos turėtų būti nuoširdžios.
3. Perskaitykite Lk 11, 2–4 ir Mt 6, 5–15 ir atkreipkite dėmesį į šias Jėzaus mokytos maldos puses:
• Tėve mūsų, kuris esi danguje: Asmeninio ryšio su visų mūsų Tėvu pripažinimas.
• Teesie šventas Tavo vardas: Dievo šventumo pripažinimas ragina mus ateiti su pagarba.
• Teateinie Tavo karalystė: Dievo sugrįžimo ilgėjimasis ir Šventosios Dvasios apsigyvenimo mumyse troškimas, kol Jis sugrįš.
• Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje: Pasidavimas Dievo valiai ir pastarosios meldimas, kad ji būtų įvykdyta mūsų gyvenime, tikint, kad Jis žino, kas geriausia, o ne vien meldimas to, ko norime mes.
• Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien: Prašymas to, ko mums reikia gyvenimui, tiek fiziniam (maisto ir vandens), tiek dvasiniam (Jėzaus ir Jo gyvojo Žodžio).
• Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams: atgaila, prašymas atleisti, nepamirštant atleisti tiems, kurie mums pakenkė, kaip Dievas mums atleidžia.
• Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto: Prašymas globoti ir apsaugoti nuo blogio šiame pasaulyje (Psalmė 91).
• Nes Tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen: Pripažinimas, kad visa, kas esame, visa, ką turime, ir visa, ką darome, priklauso Dievui. Tik Jis vienas nusipelno mūsų šlovinimo ir gyriaus (1 Met 29, 11).
Kodėl neapsisprendus liautis melstis mažai ir kiekvieną rytą neatsisukus į Dievą, kad pasikalbėtumėte su Tuo, kuris jus myli labiau nei bet ką kitą? Kas jus stabdo tai daryti taip, kaip žinote, kad dera daryti? Melskitės dabar, kaip Jėzus mus ragina.
IV. ŠLOVINIMAS, IŠPAŽINTIS, PRAŠYMAI, PADĖKA
Kaip Jėzus mokė mus melstis, taip ir mes galime laikytis šios paprastos tvarkos, kai ateiname pas Dievą asmeniškai, su savo šeima ar kaip Bažnyčia, prisimindami, kad malda yra kalbėjimasis su Dievu kaip su draugu. Per dažnai mūsų maldos būna kupinos prašymų, mat Jėzaus malda moko mus melsti daug daugiau!
4. Perskaitykite Danieliaus maldą Dan 9, 4–19 ir atkreipkite dėmesį į skirtingas šios maldos dalis.
Apmąstykite, kaip galėtumėte įtraukti šias dalis į savo maldas:
Šlovinimas: Šlovinimas – tai išreikšta pagarba tam, kas yra Dievas ir koks Jis yra. Perskaitykite Psalmę 100, gražią šlovinimo giesmę Dievui. Apsvarstykite daugybę Dievo vardų ir Jo didingą charakterį. Šlovinkite Jį už tai, kad Jis yra jūsų Atpirkėjas, Gelbėtojas, Globėjas, Gydytojas, Gerasis Ganytojas, Alfa ir Omega, Uola – tai tik keli pavyzdžiai.
Išpažintis ir atleidimas: Kalbėdami su Dievu ir Jame pasilikdami negalime neatsisakyti visko, kas mus sulaiko ar skiria nuo Jo. Kuo arčiau Jo esame, tuo labiau matome, kokie esame neverti ir apgailėtini. Taip esame raginami melsti Jį pašalinti mūsų nuodėmes ir padaryti mūsų charakterį panašų į Jo. Jei tikimės Dievo atleidimo sau, turime būti pasiruošę atleisti kitiems. „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16).
Prašymai: Su kokiais iššūkiais susiduriate, galbūt susijusiais su šeima, draugais, sveikata, finansais, darbu ar studijomis? Kur konkrečiai jums reikia Dievo vedančios rankos? Kam reikia jūsų paramos ir kaip galite ją geriausiai suteikti? Melskitės konkrečiai ir melskitės už žmones, prašydami, kad būtų įvykdyta Dievo valia.
Dėkojimas: Perskaitykite Fil 4, 6 ir pagalvokite apie palaiminimus savo gyvenime. Dažnai pagalvojame apie tai, kas svarbu, o maži dalykai, kuriuos itin dažnai laikome savaime suprantamais? Mes esame nuolatiniai Dievo gailestingumo gavėjai; tačiau per mažai išreiškiame dėkingumą, mažai šloviname Jį už tai, ką Jis padarė dėl mūsų.
Už ką jūs turite šlovinti Dievą, ką Jam išpažinti, ko prašyti ir už ką Jam dėkoti? Kodėl to nepadarius dabar pat?
V. KITI SU MALDA SUSIJĘ KLAUSIMAI
Kodėl melstis, kai Dievas jau žino? Kodėl turime melstis, jei Dievas yra visažinis? E. Vait tai aiškina taip: „Ji (malda) reikalinga ne tam, kad Dievas sužinotų, kokie mes esame, bet kad mes galėtume Jį priimti. Malda priartina ne Dievą prie mūsų, bet mus pakelia prie Dievo“ (Kelias pas Kristų, p. 86 ). Iš tiesų, Dievas žino mūsų troškimus ir poreikius, ir Jis skaito kiekvieno mūsų širdį. Vis dėlto malda mums naudinga. Ji ragina mus stabtelti ir pripažinti, kad Dievas visagalis, ir galime rasti vietą prie Jo kojų. Mums Jį pakvietus, Dievui atsiveria keliai darbuotis. Šventoji Dvasia užtaria mus, kai nežinome, kaip melstis deramai (Rom 8, 26–27).
Kodėl melstis, kai viskas gerai? Savarankiškumas ir puikybė (III tema) gali būti viena didžiausių kliūčių maldoms. Jei tik suvoktume, kaip mums reikia Dievo, ateitume pas Jį dažniau! Jei tobuli angelai Jį šlovina ir garbina, kodėl mes, nuodėmingieji, turėtume manyti, kad mums Jo reikia mažiau? Ką apie tai sako Mt 5, 6 ir Iz 44, 3?
5. Koks yra tikėjimo vaidmuo maldai? Perskaitykite Hbr 11, 6 ir apmąstykite šiuos žodžius: „Tikėjimas ir malda yra glaudžiai susiję, tad jie turi būti tyrinėjami kartu.
Tikėjimo maldoje slypi dieviškas mokslas; tą mokslą turi perprasti kiekvienas, kuris nori, kad jo gyvenimo darbas būtų sėkmingas. Kristus pasakė: ‘Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus’ (Mk 11, 24). Jis aiškiai leido suprasti, kad mūsų prašymai turi atitikti Dievo valią; mes turime prašyti to, ką Jis pažadėjo, ir viską, ką gauname, turime panaudoti vykdydami Jo valią. Įvykdžius sąlygas, pažadas neabejotinai bus įvykdytas. […] Nereikia ieškoti jokių išorinių palaiminimo įrodymų“ (E. Vait, 300 p. Ugdymas).
Su kuo turėčiau melstis? Daugiausia turėtume melstis privačiai (esant tik Dievui ir jums), nes malda ir Biblijos tyrinėjimas yra jūsų santykių su Dievu gyvybės šaltinis. Skirkite laiko savo širdies ištyrimui, kalbėdamiesi ir klausydamiesi Dievo (Mt 6, 6). Taip pat turėtume melstis su savo šeima arba mažomis grupėmis (Apd 12, 12), nes kur du ar trys susirinkę, ten yra Dievas (Mt 18, 20). Galiausiai turėtume melstis su Bažnyčios bendruomene (Jok 5, 13–16). Visos trys maldos rūšys yra svarbios.
Kaip turėčiau klausytis? Malda yra daugiau nei tik kalbėjimasis su Dievu; mes taip pat turime leisti Jam mus „genėti“ ir kalbėti mums. Aiškiausias ir saugiausias būdas tai padaryti – skaityti Bibliją ir derinti maldą bei Biblijos tyrinėjimą. Atminkite, kad svarbu klausyti ne savo proto ar minčių, bet tyrinėti Bibliją.
Kas jums atrodo sunkiausia iš šių pateiktų punktų?
Tolesniam tyrinėjimui: „Jei mes galvotume ir kalbėtume apie Jėzų daugiau nei apie save, būtume arčiau Jo“ (E. Vait, 95 p. Kelias pas Kristų,).
„Jei pasiduosime abejonėms ir baimei, bandysime spręsti problemas, kurių neįmanoma įveikti netikint, tai sunkumų tik padaugės ir jie bus didesni. Bet jei ateisime pas Dievą, supratę, kokie mes bejėgiai ir priklausomi nuo Jo, – o tokie iš tikrųjų ir esame, – ir nusižeminę, pasitikėdami Juo atskleisime savo norus Viešpačiui, kurio pažinimas beribis, kuris savo kūryboje viską pastebi, kuris savo Žodžiu ir pagal savo valią valdo visus, – tai Jis galės ir norės atsakyti į mūsų šauksmą ir apšviesti mūsų širdis“ (E. Vait, 90 p. Kelias pas Kristų,).
„Siela kyla dangun ant gyriaus sparnų. Dangaus rūmuose Dievas šlovinamas giesmėmis ir muzika. […] Stokime prieš Kūrėją džiaugsmingai ir su didžiausia pagarba, tegul būna ‘linksmybės ir džiaugsmo, padėkos giesmių ir muzikos skambesio čia pilna’ (Iz 51, 3)“ (E. Vait, 97 p. Kelias pas Kristų,).
Klausimai aptarimui:
1. Kuri knygos „Kelias pas Kristų“ ištraukose pateikta samprata jus labiausiai įkvepia? Kuri samprata jums didžiausias iššūkis?
2. Ko dar galime pasimokyti iš kitų Biblijos asmenybių maldų? (Ezr 10, 1; 2 Kar 13, 4; Jonos 4, 2–3; Hab 3, 2; 2 Kar 19, 14–19; Jer 32, 16–25; Neh 1, 4–11; 1 Kar 8, 22–54; tai tik keletas pavyzdžių)
3. Koks pasninko vaidmuo meldžiantis?
4. Ar yra kas nors naujo, ką norėtumėte pakeisti ar įdiegti savo maldose, atsižvelgiant į šios savaitės temą? Kodėl gi nepakeitus?
Santrauka: Biblija pasakoja apie asmenis, kurie uoliai ir ištvermingai meldėsi, ir apie kitus, kurie taip nesimeldė. Skaitydami Bibliją visada rasime, su kuo galime susitapatinti, nepriklausomai nuo mūsų santykių su Dievu. Taip pat rasime daugybę pažadų, kurie padrąsins ir ves mus pamaldume. Dvasinis augimas turėtų būti mūsų tikslas – mūsų žvilgsnis turėtų būti nukreiptas į Jėzų, didžiausią pavyzdį visame kame ir mūsų tikėjimo Vadovą bei Ištobulintoją.