Gegužės 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 8, 11–12; Mt 15, 21–28; Lk 7, 1–10; Ef 2, 8; Hbr 11; Apr 14, 12.
Įsimintina eilutė: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hbr 11, 1).
Kažkas yra pasakęs: „Tikėjimas – tai tarsi bevielis internetas. Jis nematomas, bet gali jus sujungti su tuo, kurio jums reikia“. Neabejotina, kad be tikėjimo nebūtų santykių su Dievu.
Koks jūsų tikėjimas šiandien? Ar jūsų tikėjimas Dievu kada nors buvo susvyravęs? Galbūt patyrėte tokį iššūkį, kad nežinojote, kaip tęsti santykius su Dievu. O gal jūsų tikėjimas yra tarsi rožė, iš žalio stiebo išauginanti mažytį pumpurą, kuris galiausiai išsiskleidžia ir tampa drąsiu, spalvingu žiedu, ir pripildo kambarį nepamirštamo kvapo? „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hbr 11, 1). Tikėjimo negalime sukurti patys, nes Dievas kiekvienam duoda „tikėjimo mastą“ (Rom 12, 3). Tikėjimas – tai Dievo dovana (Ef 2, 8–9), ir tikėti Dievu galime tik dėl to, ką Dievas jau daro mumyse ir dėl mūsų.
Šią savaitę tyrinėsime tikėjimo temą – ką daryti su abejonėmis ir netikėjimu; koks, pasak Jėzaus, yra stiprus tikėjimas; ir ką reiškia turėti Jėzaus tikėjimą.
I. DUOK MAN ŽENKLĄ
Galbūt esate girdėję sakant: „Jei galėčiau pamatyti, kaip perskiriama Raudonoji jūra, arba dangišką maną ant žemės, arba kaip Jėzus išgydo akląjį, tikėčiau“. Galbūt patys turėjote tokių minčių.
Kita vertus, kodėl mums dabar turėtų būti lengviau tikėti nei bibliniais laikais? Izraelitai neturėjo Biblijos ir neturėjo tokio ilgo pasakojimo, į kurį būtų galėję atsigręžti, kaip mes. Mozė pabrėžė, kaip svarbu atsigręžti atgal ir prisiminti Dievo vedimą ir gerumą (Įst 4, 7–10; Įst 8, 2–3). Kitaip nei izraelitai, mes turime 6000 metų biblinės istorijos, iš kurios galime mokytis (Jn 20, 30–31).
Kiekviena karta nori ženklo, ir mūsų karta čia niekuo neišsiskiria. Tačiau ženklų yra visur. Perskaitę Mato 24 sužinosite, kiek daug išsipildė ir pildosi net dabar.
1. Net Jėzaus laikais žmonės norėjo ženklo, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo Sūnus, nors buvo matę daug ženklų. Kaip Jėzus reagavo? (Mk 8, 11–12)
Ar mes ginčijamės su Jėzumi ir mėginame Jį kaip fariziejai? Ar verčiame Jį atsidusti „iš širdies gilumos“ (Mk 8, 12) dėl mūsų netikėjimo, kai Jis jau davė mums viską, kad galėtume tikėti?
„Tačiau žydams reikėjo ne šių ženklų. Jiems galėjo pasitarnauti ne tik išoriniai faktai. Jiems reikėjo ne proto nušvitimo, o dvasinio atsinaujinimo“ (E. Vait, 2011. 373 p., Su meile iš Dangaus,). Galbūt mums irgi reikia dvasinio atsinaujinimo – tikro, realaus, kasdienio bendravimo su Dievu? Galbūt mums iš tikrųjų nereikia ženklo, nes po ranka turime daug žinių, ypač biblinių. Užuot vertę Jėzų atsidusti „iš širdies gilumos“ dėl mūsų netikėjimo, prisiminkime Jėzaus žodžius Tomui: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29; taip pat Hbr 11, 1.) Dievas neprašo mūsų tikėti aklai – Jis jau davė mums itin daug priežasčių tikėti. Vis dėlto, net ir turint visas šias priežastis, visada lieka vietos abejojimui. Svarbiausia yra sutelkti dėmesį į tai, kas stiprina tikėjimą, o ne į tai, kas verčia abejoti.
Kaip per 60 sekundžių apibūdintumėte savo tikėjimą Dievu? Ką jūsų atsakymas sako apie jūsų ėjimą su Dievu?
II. JĖZUS MATO MŪSŲ TIKĖJIMĄ
2. Palyginkite, kaip Jėzus apibūdino savo mokinių tikėjimą Mk 4, 40 ir moters tikėjimą Mt 15, 21–28.
Vien tai, kad sekame Jėzumi, dar nereiškia, kad mūsų tikėjimas yra stiprus. Tiesą sakant, kai kurie žmonės tvirtino tikį, bet Jėzus įžvelgė, kas iš tikrųjų buvo jų širdyje (Jn 2, 23–25).
3. Perskaitykite Lk 7, 1–10. Ką iš šio pasakojimo sužinome apie tikėjimą?
Morkaus 9 parašyta apie vyrą, atėjusį pas Jėzų, kad Jis išvarytų demoną iš jo sūnaus, bet vyras turėjo tik tokį tikėjimą, kad galėjo paprašyti: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24)
Kiekvienu iš šių atvejų Jėzus pastebėjo žmonių tikėjimą arba pastarojo stoką ir, siekdamas tikėjimą sustiprinti, darė stebuklus.
Šventoji Dvasia ragina mus tikėti, o sielų priešas nori, kad abejotume arba atmestume Dievo dalyvavimą mūsų gyvenime. „Netikėjimas, puoselėjamas sieloje, turi kerinčią galią. Sėjamos abejojimo sėklos duos vaisių, bet privalu toliau išrauti kiekvieną netikėjimo šaknį. Kai šie nuodingi augalai išraunami, jie nustoja augti, nes trūksta maisto žodžiams ir darbams. Sielai į širdies dirvą turi būti pasėti ir pasodinti brangūs tikėjimo ir meilės augalai“ (E. Vait, „Faith and Works“, 17 p.).
Ką darome, kai abejojame Dievu, Jo charakteriu ar Jo Žodžiu? Dievas neignoruoja ir neaplenkia žmogaus proto, nes Jis sukūrė mus pagal savo paveikslą ir ragina mus bendrauti su Juo, kaip Jis tai darė su Abraomu, Moze ir Jobu. Dievas ragina mus išmokti darbuotis atsižvelgiant į Jo didį, begalinį protą, net jei tam tikrą akimirką tenka pasiduoti tam, ko iki galo nesuprantame.
Pagalvokite apie visus loginius argumentus tikėjimui pagrįsti. Tuo pačiu metu, kada logika baigiasi ir reikia pasikliauti tikėjimu, tvirtu ir pagrįstu tikėjimu?
III. TIKĖJIMAS NĖRA JAUSMAS
Jėzus mokė, kad turint mažą tikėjimą kaip garstyčios grūdelis galima nuversti kalnus (Mt 17, 20). Jei esate matę garstyčios grūdelį, žinote, koks jis mažas. Tačiau net toks mažas tikėjimas gali lemti itin didelius pokyčius. Todėl tikėjimas turi būti itin svarbus ir pakankamai galingas bei stiprus, kad galėtų nuveikti ką nors antžmogiško. Tačiau, kaip garstyčios grūdelis gali išaugti į didelį medį (Mt 13, 31–32), mūsų tikėjimas turėtų augti, o ne likti statiškas.
Iš tiesų mums reikia bent mažo tikėjimo, kad pirmiausia užmegztume ryšį su Dievu (Rom 12, 3).
4. Ko Ef 2, 8 moko apie tikėjimo vaidmenį išgelbėjimui? Kodėl žmogus negali pagrįstai teigti: „Neturiu tikėjimo, nes Dievas man jo nedavė“?
Pirmiausia turime suprasti, kad tikėjimas nėra medžiaginis; tai žmogaus reakcija, kurią lemia Šventoji Dvasia. Dievas yra maloningas iniciatorius, kuris per Šventąją Dvasią traukia mus prie savęs, kai mes Jam leidžiame tai daryti (Jer 31, 3). Esame išgelbėti tikėjimu, kuris yra atsakas į Dievo malonę, suteiktą mums per Jėzaus mirtį. Esame išgelbėti, nes tikime Dievu dėl Jo malonės. Tai yra santykių su Juo pagrindas.
Taip pat turime prisiminti, kad tikėjimas nėra jausmas. „Daugelis netiki taip, kaip gali ir privalo, dažnai laukdami to jausmo, kurį gali atnešti tik tikėjimas. Jausmas nėra tikėjimas. […] Tikėjimą turime ugdyti, o džiaugsmą ir palaiminimą turi duoti Dievas“ („Early Writings“, 72 p.).
Kai kurie žmonės gali jaustis taip, lyg neturėtų tikėjimo, nes nesijaučia artimi Dievui arba nėra tokie krikščionys, kokie turėtų būti. Tačiau tikėjimas reiškia kliovimąsi Dievu ne tik gerais laikais, bet ir tamsoje ar audroje, ar net tada, kai negalite iki galo suprasti, kas vyksta jūsų gyvenime.
Jausmai niekada neturėtų dominuoti mūsų religiniame patyrime ar santykiuose su Dievu. Būtent tada, kai manome, kad esame nutolę nuo Dievo, turime pasinaudoti tikėjimu ir šauktis Jo (kaip tai darė anas tėvas Mk 9, 24).
Perskaitykite pateiktus tekstus, kad šiandien sustiprintumėte savo tikėjimą ir santykius su Dievu: Hbr 12, 1–2; 2 Met 15, 7; Rom 3, 23–26; Lk 7, 50. Perskaitykite jas garsiai kaip dalį maldos Dievui.
IV. TIKĖJIMO PAVYZDŽIAI
5. Šiandien skirkite šiek tiek laiko laiško Hebrajams 11 tyrinėjimui, skyriui apie tikėjimo didvyrius. Pirmiausia šį skyrių perskaitykite garsiai, nesustodami. Tada perskaitykite antrą kartą ir užrašykite savo mintis, atsakydami į šiuos klausimus:
● Perskaitykite 1 eilutę dar kartą. Kuo tikite šiandien, ko dar nematote? (Pagalvokite apie neatidėliotinus poreikius ir amžinas svajones.)
● Kokį vaidmenį tikėjimas atlieka jūsų asmeniniam liudijimui ir atsivertimui?
● Dar kartą perskaitykite 3 eilutę apie Dievą ir kūriniją. Kodėl daugeliu atžvilgių tikėti Dievu Kūrėju turėtų būti lengviausia?
● Perskaitykite 6 eilutę ir savais žodžiais užrašykite šios eilutės žinią.
● 7–40 eilutės atskleidžia įvairių biblinių asmenybių gyvenimą. Kodėl tikėjimas yra pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis šių žmonių santykių su Dievu tvirtumą?
Dievo pažinimas ir gyvų, tvirtų santykių su Juo palaikymas reikalauja tikėjimo. Kaip galite sustiprinti savo tikėjimą arba padrąsinti žmogų, kurio tikėjimas svyruoja? Štai tik kelios mintys:
Mažas tikėjimas (kaip garstyčios grūdelis) yra galingas ir jo pakanka santykiams su Dievu užmegzti (Mt 17, 20). Kol esate pasirengę su Juo bendradarbiauti, Dievas padės jūsų tikėjimui augti.
6. Tikėjimą duoda Dievas, kalbantis mums per Jo Žodį, Bibliją (Rom 10, 17). Kasdien tyrinėkite Bibliją ir melskitės.
7. Prašykite Dievą sustiprinti jūsų tikėjimą (Lk 17, 5). Kaip ir tėvas, atėjęs pas Jėzų pagalbos apsėstam vaikui ir su ašaromis prašęs: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24), mes galime įvardyti savo netikėjimą ir prašyti Dievą sustiprinti mūsų tikėjimą.
Tikėjimas ir abejonės gali egzistuoti kartu (Mk 9, 24). Neatsitraukite nuo Dievo vien todėl, kad turite klausimų. Iš tiesų svarbu savo išgelbėjimui darbuotis su baime ir drebant (Fil 2, 12–16), ir „priklausyti“ savo tikėjimui, o ne skolintis jį iš kito, kaip bandė daryti penkios mergelės (Mt 25, 8).
Atsiliepkite Šventajai Dvasiai ir prašykite Jos daugiau.
Ugdykite savo tikėjimą. Atminkite, kad tikėjimas yra ne jausmas, o apsisprendimas. Atminkite, kad net tamsoje, kai nematote Dievo, Jis yra šalia (2 Kor 5, 7).
Asmeniškai dėkokite Dievui maldoje už Jo ištikimybę, apsvarstykite giesmės „Great Is Thy Faithfulness“ žodžius.
V. JĖZAUS TIKĖJIMAS
Artinantis šio pasaulio pabaigai, dalis trijų angelų žinios apibūdina Dievo tautą kaip tuos, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo.
8. Perskaitykite Apr 14, 12. Ką reiškia Jėzaus tikėjimas?
Jei ištyrinėsite, kaip septintosios dienos adventistai supranta nuteisinimą tikėjimu, paaiškės, kad 1890-aisiais bažnyčioje buvo įtvirtintas Jėzaus tikėjimo ir trijų angelų žinios supratimas. Iki tol bažnyčia daug dėmesio skyrė Įstatymui, ir jai reikėjo daugiau dėmesio skirti Evangelijai. E. Vait tai gerai apibendrino: „Dievo įsakymai buvo skelbiami, bet Jėzaus Kristaus tikėjimas nebuvo skelbiamas septintosios dienos adventistų kaip vienodai svarbus, Įstatymas ir Evangelija žengia koja kojon“ („Selected Messages“, 3 knyga, 172 p.).
Nors Hebrajams 11 išvardyti dievobaimingi vyrai, turėję tvirtą tikėjimą, niekas neturėjo tokio tikėjimo, kokį turėjo Jėzus.
9. Perskaitykite Mt 26, 36–42. Ką šios eilutės mums sako apie Jėzaus tikėjimą šią lemiamą akimirką?
Turėti Jėzaus tikėjimą reiškia ne tik tai, kad paklusdami Jam ir Jo Žodžiui mes atkartosime Jo tikėjimą Dievu, bet ir tai, kad mes aktyviai kasdien bendrausime su Jėzumi. Tai reiškia žinojimą ir veikimą, suvokiant, kad nepadarius Jėzaus kasdienio gyvenimo centru neįmanoma turėti gelbstinčių santykių su Dievu.
Turėti Jėzaus tikėjimą reiškia, kad Jėzus gyvena mumyse, taigi ir Jo tikėjimas mūsų širdyje, nes Jėzus yra tikrasis mūsų tikėjimo pamatas. Kartais mūsų tikėjimas gali būti silpnas ir menkas. Tačiau Jėzus yra „vertas“ (Apr 5, 9), ir mes galime turėti Jo tikėjimą, kuris atspindi mūsų pačių patyrimą ir yra įskaitomas dovanai Jo malone visiems, kurie tiki.
Kiek jūs trokštate Jėzaus tikėjimo? Nuolankiai paprašykite Dievą jums jį suteikti ir asmeniškai melskite to, kas parašyta Hbr 11, 6, sakydami: „Viešpatie, be tikėjimo neįmanoma Tau patikti. Aš ateinu pas Tave ir tikiu, kad Tu esi, ir kad Tu suteiksi man atlygį, kai uoliai Tavęs ieškosiu. Aš dabar Tavęs ieškau“.
Tolesniam tyrinėjimui: Mes esame nuteisinami (mums atleidžiama ir mes sutaikomi su Dievu) tikėjimu (Rom 5, 1). Tada mes esame pašventinami (mums suteikiama galia būti kaip Jėzus) tikėjimu (Apd 26, 18). Pakvietę Jėzų į savo gyvenimą, mes taip pat tikėjimu tampame Dievo vaikais (Jn 1, 12). Mes gyvename tikėjimu į Dievo Sūnų (Gal 2, 20).
„Niekas iš pirmo žvilgsnio nėra labiau bejėgis, bet iš tiesų labiau neįveikiamas, kaip siela, kuri suvokia savo menkumą ir visiškai pasikliauja Išgelbėtojo nuopelnais. Melsdamosios, tyrinėdamos Dievo Žodį, pasitikėdamos Jo nuolatiniu buvimu šalia, silpniausios žmogiškos būtybės gali gyventi ryšyje su gyvuoju Kristumi. Ir Jis laikys jas už rankos ir niekada nepaleis“ (E. Vait, 125 p. Gydymo tarnystė,).
„Jų tikėjimą turėjo stiprinti karšta malda, pasninkas ir širdies nusižeminimas. Jie turėjo išsižadėti savęs ir prisipildyti Dvasios bei Dievo jėgos. Tik uoliai, atkakliai meldžiantis Dievui su tikėjimu – tikėjimu, kuris veda į visišką priklausomybę nuo Dievo ir beatodairišką pasišventimą Jo darbui, – gali būti suteikta žmonėms Šventosios Dvasios pagalba kovai su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (E. Vait, 2011, 398 p. Su meile iš Dangaus,).
Klausimai aptarimui:
1. Kokie penki pagrindiniai punktai yra pabrėžti anksčiau pateiktoje ištraukoje, kalbant apie bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia prieš priešą?
2. Kokį vaidmenį šioje kovoje atlieka tikėjimas?
3. Kaip jūs tai matote dabar savo gyvenime?
4. Perskaitykite Hbr 10, 23. Kodėl svarbu tvirtai laikytis tikėjimo išpažinimo?
5. Kaip dažnai apmąstote šią tiesą, kad kai jaučiatės bejėgiai, tai jums galimybė labiau pasikliauti Jėzumi?
Santrauka: Dievas kiekvienam žmogui duoda tikėjimo matą kaip santykių su Juo pagrindą. Kaip mūsų tikėjimo Vadovas ir Ištobulintojas, Jėzus parodė tikėjimo galią mums visiems. Kai mūsų tikėjimas mažas, kai ateiname verkdami ir maldaudami su pasišventusia širdimi, Dievas darys stebuklus mūsų gyvenime (Jer 31, 2–4. 9. 11–12). Jis ves mus savo tiesiais keliais, kad daugiau nebekluptume ir turėtume ramybę. Jėzus yra tobulas pavyzdys visais atžvilgiais, o turėdami Jo tikėjimą mes priklausysime Jo tautai paskutiniaisiais laikais.