Gegužės 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Teisėjų 14; Mk 9, 42–48; Rom 3, 20; Mt 5, 17–18; Rom 3, 28; Mt 7, 24–29.
Įsimintina eilutė: „Per amžius neužmiršiu Tavo įsakų, nes per juos išlaikei mane gyvą. Tavo esu, tad gelbėk mane, nes aš neatsidžiaugiu Tavo įsakais“ (Ps 119, 93–94).
Neabejotina, nuodėmė yra didžiausia kliūtis artimiems santykiams su Dievu. Nuodėmė ne tik dabar skiria mus nuo Dievo (Iz 59, 2), bet ir apgauna, skaudina, griauna ir galiausiai sunaikina. Mūsų kova su nuodėme ir savimi yra apskritai didžiausia kova, turinti milžiniškų, net amžinų padarinių.
Kai kurie nuodėmę laiko tiesiog įprasta gyvenimo dalimi. Juk žmogaus prigimtis – mėgautis malonumais. Bet ar mes menkiname nuodėmę, nes visuomenė prie jos taip priprato? Galime apeiti nuodėmės temą, bijodami, kad ką nors įžeisime, jei nuodėmę vadinsime tuo, kas ji yra, bet galiausiai, jei pasirinksime patogiai su ja gyventi, tuo labiau tolsime nuo sveikų santykių su Dievu.
Taip, kiekvienas žmogus nusideda, o mūsų mintys, motyvai, elgesys ir žodžiai skaudina kitus, mus pačius ir Dievą. Galiausiai nuodėmė sunaikina mūsų santykius su Dievu, bet Dievas mums apsireiškė per Jo Įstatymo pažinimą, kuris parodo nuodėmę mūsų gyvenime.
Šią savaitę tyrinėsime, kodėl Dievas davė mums savo Įstatymą, ir kai kas nors pastarąjį sulaužo ir taip nusideda, kas gali padėti atkurti santykius su Dievu?
I. BLAŠKYMASIS IR PAGUNDOS
1. Perskaitykite apie Samsono pagundas Teisėjų 14 ir Ts 16, 1. 4. 16–17. Nors Dievas pašaukė jį konkrečiam tikslui, Samsonas tarnavo Dievui pasiduodamas pagundai. Ko mus moko jo gyvenimo baigtis?
Didžioji kova yra tikra, ir mes visi į ją įtraukti. Kosminė kova, prasidėjusi danguje, dabar vyksta ir kiekvieno iš mūsų gyvenime.
Šėtonas žino, kad šiais laikais, prieš pat Jėzaus atėjimą, jis privalo panaudoti viską, ką turi, kad sutrukdytų mums išlaikyti artimus santykius su Dievu. Galbūt jus blaškė kažkas, kas nebūtinai savaime yra bloga, bet atima itin daug laiko ir jėgų, kad Dievui laiko lieka labai mažai. Galbūt tai darbas, socialiniai tinklai, apsipirkimas, sportas ar maistas. Atidžiai pažvelgę į save pamatysime, kad dėl per didelio vartojimo ir minėtų užsiėmimų disbalanso laiko Dievui ir kitiems skiriame per mažai. Priešas žino kiekvieną mūsų silpnybę ir kas atitraukia mus nuo Dievo. Turėtume nepamiršti pirmiausia ieškoti Dievo (Mt 6, 33), prieš skubėdami pradėti dieną ir imtis visko, kas gali pasitaikyti mūsų kelyje.
Jėzus supranta mus, bet Jis bara mūsų abejingumą (Apr 3, 14–22). Nors Jis yra Dievas, Jis taip pat buvo žmogus, jautęs nuovargį, kaip ir mes (Jn 4, 6). Jis žinojo, ką reiškia gyvenimo našta, bet Jis pastarosios išvengė eidamas melstis savo Tėvui (Lk 5, 16; Lk 6, 12; Mk 1, 35; Mt 14, 23). Jis žinojo, jog leisti laiką su Tėvu yra geriausia, ką Jis galėjo daryti, kad atgautų jėgas kovai su pagundomis. Tai geriausias bei patikimiausias būdas ir mums.
Samsonas puolė, nes manė esąs stiprus. Jis pasikliovė savo paties jėgomis, kad įveiktų pagundas. Kiekvieną dieną kiekvienas iš mūsų kovojame su nuodėme, nes sielų priešas bando susilpninti ir sugriauti mūsų santykius su Dievu. Jis žino mūsų silpnybes ir jas pabrėžia, kad pakenktų mūsų santykiams su Dievu ir sukeltų mums kaltės bei nevertumo jausmą, kuris linkęs mus atitolinti nuo Dievo. Velnias stengiasi pakeisti mūsų mąstymą, ketinimus ir elgesį, kad įsitvirtintų kurioje nors mūsų gyvenimo srityje. Tačiau atminkite – tikėjimas padės mums atsilaikyti, o tikėjimas ateina iš Dievo Žodžio klausymosi.
Kokią kovą patiriate dabar? Kaip Dievo Žodis gali jums padėti dabar?
II. STIPRIOSIOS MANO SANTYKIŲ SU DIEVU PUSĖS
Biblija daug moko apie mūsų santykius su Dievu ir kliūtis, trukdančias mums augti Kristuje. Apsvarstykite šiuos Pauliaus ir Jėzaus žodžius:
„Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Kor 10, 12). Kaip ir Samsono atveju, pasitikėjimas savimi prives prie nuopuolio.
„Netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip tai daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami“ (Mt 6, 2). Liaukitės visiems sakę, kokie esate geri! Būkite nuolankūs, kaip Jėzus.
„O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin“ (Mt 5, 28–29). Darykite viską, kad pašalintumėte geismą iš savo širdies, nes geismas yra kliūtis jūsų santykiams su Dievu.
„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami“ (Mt 7, 1–2). Liaukitės būti itin kritiški ir teisti kitus. Dievas yra Teisėjas, tad tegul Jis toks ir būna (1 Kor 4, 5).
„O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Liaukitės nekęsti savo priešų. Kai jaučiatės neigiamai atžvilgiu tų, kurie su jumis blogai elgiasi, nedelsiant atsiranda kliūtis jūsų santykiuose su Dievu. Verčiau pradėkite melstis už savo priešus ir pamatysite, kaip tai pakeičia ne tik jūsų santykius su Dievu, bet ir santykius su kitais.
„O Aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22). Galbūt jūs teisinatės, kodėl šaukiate ant savo artimųjų. Kaip jūsų pyktis veikia jūsų santykius su Dievu, nekalbant apie tuos, ant kurių pykstate? Tai tik kelios sritys, kur mes klystame.
2. Jėzus perspėjo, ką turėtume daryti, kai mūsų rankos, kojos ir akys skatina mus nusidėti. Dėl ko Jėzus mus įspėjo? Perskaitykite Mk 9, 42–48.
Nusikirsti ranką, koją ar išsilupti akį, kuri skatina nusidėti, yra kraštutinė priemonė. Pastaroji tokia ir turėjo būti. Štai kaip rimtai Jėzus žiūri į nuodėmę ir jos poveikį mūsų gyvenimui. Kiek rimtai į nuodėmę žiūrite jūs?
III. ĮSTATYMAS
3. Kaip apibrėžtumėte ir apibūdintumėte nuodėmę nekrikščioniui? Kaip nuodėmė apibūdinta Biblijoje? Perskaitykite Rom 3, 20 ir 1 Jn 3, 4.
Nuodėmė – tai Dievo Įstatymo laužymas (1 Jn 3, 4), ir nuodėmė įsišaknijusi mūsų prigimtyje (Ps 51, 5; Jer 17, 9). Būtent Įstatymas nušviečia, kas iš tikrųjų yra nuodėmė. Įstatymas yra tarsi akiniai, kuriuos užsidėję galime aiškiai matyti, kas iš tikrųjų mus supa, arba veidrodis, parodantis, kaip iš tikrųjų atrodome. Įstatymas suteikia aiškumo mūsų gyvenimui ir patikina dėl charakterio, tuo pačiu metu parodydamas Dievo charakterį ir tai, kas Jam svarbu.
Dešimt Įsakymų (Iš 20, 3–17) buvo užrašyti paties Dievo pirštu. Jėzus pakartojo jų svarbą: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 30–31). Jis pridūrė: „Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40).
Dievo žodžiai izraelitams prie Sinajaus kalno ir mums šiandien (Hbr 1, 1–2) moko, kad Įstatymo esmė – santykiai. Dievas davė Įstatymą apsaugai, kad apsaugotų mūsų santykius su Juo ir su kitais. Tačiau šėtonas iškreipė Dievo Įstatymo grožį taip, kad kai kurie Įstatymą laiko našta. Įstatymui dažnai priskiriamas Įstatymo raidės prisilaikymas, o ne meilė ir laisvė, nors Biblija sako: „Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 3).
1. Vertinant skalėje nuo 1 iki 5, kiek brangus man yra gyvasis Žodis (o Įstatymas kaip šio Žodžio dalis)?
2. Kai galvoju apie Dievo Įstatymą, ar jis mane varžo, ar stiprina? Kaip galiu geriau suprasti Įstatymą, jei pastarasis mane varžo?
3. Kas nutiktų, jei Dievo meilės Jam ir kitiems Įstatymas būtų mano gyvenimo, šeimos ir Bažnyčios centre? Kas galėtų pasikeisti mano gyvenime ir santykiuose?
IV. ĮSTATYMAS IR EVANGELIJA
Pats Jėzus labai įtaigiai ir glaustai paaiškino savo santykį su Įstatymu.
4. Ką Mt 5, 17–18 Jėzus pasakė apie Įstatymą?
Panašiai kaip tėvų nustatytos ribos savo vaikui atskleidžia, kas tėvams svarbu, Dievo Įstatymas mus moko, koks Jo charakteris, ir kas Jam svarbu. Dievas davė mums savo Įstatymą, kad apsaugotų mūsų santykius su Juo ir žmonėmis, žinodamas, kad Jo Įstatymas vadovaus kiekvienai mūsų gyvenimo pusei, mums augant Jame. Kas nepatyrė siaubingų padarinių to, ką kiekvienam iš mūsų padarė nuodėmė, Įstatymo laužymas?
Meilė Jėzui yra Įstatymo esmė. Jėzus pasakė: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Kai nuoširdžiai mylime Jėzų, natūraliai laikysimės Jo Įstatymo. Kai aiškiai matome Jo Įstatymą, mylėsime Jėzų labiau. Svarbiau, geriausias būdas puoselėti meilę Dievui – visada žvelgti į kryžių ir Kristaus pavaduojančią mirtį.
Štai kodėl Evangelija žengia koja kojon su Įstatymu. Tai yra, kad ir kiek tikėtume Įstatymu ir jo laikymosi svarba, turime visada prisiminti, kad, atsižvelgiant į mūsų padėtį Dievo akivaizdoje, Įstatymas tik pasmerkia. Įstatymas niekada neatleidžia, nenuteisina ir neatperka. Priešingai, Įstatymas nurodo, kodėl mums reikia atleidimo, kodėl mums reikia būti nuteisintiems ir kodėl mums reikia atpirkimo. Štai kodėl, kartu su Įstatymu, esminė Įstatymo supratimui yra Evangelija, Kristaus mirtis už mus, kuri mums įskaitoma ne už tai, jog laikomės Įstatymo, bet tikėjimu.
Perskaitykite šias eilutes, Rom 3, 28; Rom 4, 13–16; Gal 2, 16; Gal 3, 13; Fil 3, 9. Ko šios eilutės mus moko, kas gali padėti mums, tikintiesiems, besilaikantiems Įstatymo, netapti prisilaikančiais Įstatymo raidės?
V. ŽINOJIMAS IR DARYMAS
Kalno pamoksle Jėzus daug kalbėjo apie santykius – su Juo ir vienas su kitu. Šio pamokslo pabaigoje Jis pasakė kai ką labai jaudinančio: „Ne kiekvienas, kuris Man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).
Jėzus paaiškino, kad kai kurie šauksis Jo ir žinos apie Jį, bet iš tikrųjų Jo nepažinos. Aišku, svarbu siekti pažinimo, ir Biblija moko, kad Dievo tauta gali būti sunaikinta dėl Dievo pažinimo stokos ir dėl to, kad atmetė Dievo mokymą (Oz 4, 1. 6. 10). Nedera sumenkinti nesenstančios biblinės tiesos svarbos. Tačiau, jei biblinės žinios mūsų nekeičia, negilina mūsų pasišventimo ir santykių su Dievu, jos nenaudingos. „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Jėzus teigė, kad norint patekti į dangų, būtina vykdyti Dievo valią ir galiausiai pažinti Dievą, nes negalime vykdyti Jo valios Jo nepažindami. Tai yra lemiamas veiksnys ir pagrįstas lūkestis. Jei jūsų vaikas sako, kad jus myli, ir paprastai padaro tai, ko paprašote, jo elgesys atskleidžia meilės ir pagarbos jums gylį. Lygiai taip pat, kai mylime Dievą, norime vykdyti Jo valią, nes žinome, kad mums nėra nieko geresnio! Mūsų atsakas ir galiausiai mūsų paklusnumas Jam kaip mūsų meilės išraiška rodo tikrąjį mūsų santykių su Juo pobūdį.
5. Jėzus užbaigė Kalno pamokslą palikdamas klausytojams jaudinantį paskutinį iššūkį. Koks jis buvo? Perskaitykite Mt 7, 24–29.
Kai iš tikrųjų girdime Jėzaus žinią, negalime nepriimti iššūkių ir negalime nesikeisti. Tačiau pirmiausia turime išgirsti, o širdis turi būti imli, kad su kiekvienu įkvėpimu mūsų sieloje būtų įrėžtas planas artimiems santykiams su Dievu. Mūsų gyvenimas gali būti statomas ant Uolos ir tobulo Dievo plano mums.
Šis artimų santykių planas nėra paslaptis. Jis apreikštas Dievo įkvėpto Žodžio puslapiuose, ir Jis jį siūlo kiekvienam žmogui. Kiekvienam asmeniškai būtina apsispręsti, ar priimti jį tikėjimu, priimti nepriekaištingą Kristaus teisumą ir tada gyventi laikantis šio teisumo.
Tolesniam tyrinėjimui: Neturėtų stebinti tai, kad Įstatymo tema gali būti iškreipta ir neteisingai suprasta, turint omenyje, kad galutinis šėtono iššūkis Dievui yra susijęs su Jo Įstatymu.
Jėzaus laikais kai kurie manė, kad Jis atėjo panaikinti Įstatymo, bet tai netiesa. Jėzus nušvietė Įstatymą ir Dievo charakterį bei atėjo Įstatymą įvykdyti (Mt 5, 17–18), kad parodytų mums, koks yra Dievas.
„Tik tada, kai žmonių širdyse puoselėjama pagarba šventam Dievo Žodžiui, galima tikėtis, kad dieviškasis užmojis bus įgyvendintas. Tik pagarba Dievo Įstatymui Dovydo valdymo metais ir Saliamono valdymo pradžioje sustiprino Izraelį; dėl tikėjimo gyvuoju žodžiu Elijo ir Jošijo dienomis buvo įvykdyta reforma. Jeremijas, siekdamas izraelitų gyvenimo permainų, rėmėsi tais pačiais tiesos raštais – turtingiausiu Izraelio paveldu“ (E. Vait, 322 p. Pranašai ir karaliai,).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip populiarioji kultūra nušviečia nuodėmę? Kaip į tai turėtų reaguoti mūsų bažnyčia?
2. Kada savo akimis matėte, kaip nuodėmė griauna santykius su Dievu ir kitais?
3. Jums lengva ar sunku paklusti Dievo Įstatymui? Kokie veiksniai prie to prisideda?
4. Kaip adventistai, kurių pats pavadinimas rodo mūsų rimtą nusistatymą Įstatymo atžvilgiu, gali išvengti Įstatymo raidės prisilaikymo spąstų, kai pasikliaujama Įstatymo laikymusi? (Pagalvokite, kuo kliausitės teismo dieną, kai kiekviena jūsų nuodėmė bus pristatyta šventam ir tobulam Dievui? Įstatymo laikymusi ar nepriekaištingu Jėzaus teisumu?)
5. Kaip pažinimas (arba pažinimo stoka) gali paveikti žmogaus santykius su Dievu? (Pat 24, 3. 13–14)
Santrauka: Mūsų gyvenimas užkrėstas nuodėme, kuri mus skiria nuo Dievo. Tačiau Dievas kviečia mus pažinti ir mylėti Jį visu protu, širdimi, siela ir jėgomis. Kai tai darysime, natūraliai labiau mylėsime kitus. Tokia meilė Dievui ir kitiems yra užfiksuota Dievo Įstatyme, kuris buvo duotas siekiant apsaugoti ir išsaugoti mūsų santykius su Juo ir aplinkiniais. Dievo Įstatymas yra gražus Jo charakterio atspindys, ir kai suprantame Jo Įstatymą, mūsų santykiai su Juo stiprės.