Balandžio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Jn 2, 15–17; Lk 18, 9–14; 1 Jn 1, 9; Hbr 11, 24–26; Lk 22, 24–27; Fil 2, 3–8.
Įsimintina eilutė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11).
Visi esame pažinoję žmonių su dideliu ego, tokių, kurie mano, kad niekada neklysta. Galbūt pažįstate žmogų, kuris nori kontroliuoti aplinkybes, kuris niekada nėra atviras pamokymams ar konstruktyviai kritikai. Arba žmogų, kuris, regis, nuolat konfliktuoja arba žemina kitus. Mes galime iš karto pagalvoti apie kitus, bet tikrasis klausimas – o kaip kiekvienas iš mūsų? Rodydami pirštu į kitus ir neigdami puikybę savo gyvenime, apgaudinėjame save.
Mes visi kovojome su puikybe. Visi patyrėme atvejų, kai norėjome atrodyti, elgtis, kalbėti ar atrodyti geriau nei aplinkiniai, nes tikėjome, kad esame geresni už juos, bent jau tam tikra prasme. Kažkas kartą pasakė, kad puikybė kyla iš noro parodyti, kad mūsų gyvenimas turi vertę. Vis dėlto jau turėtume žinoti, kad mūsų gyvenimas turi vertę, nes mus sukūrė Dievas ir mes esame tie, už kuriuos mirė Kristus.
Šią savaitę tyrinėsime, kokį poveikį puikybė gali turėti mūsų santykiams su Dievu ir kitais, ir ko Biblija moko apie nuolankumą kitų ir, žinoma, Dievo atžvilgiu.
I. PUIKYBĖS GNIAUŽTAI
Puikybė. Pagalvoję apie šį žodį, galite įsivaizduoti išpuikusį politiką, turtingą ar gerai žinomą žmogų arba povą. Puikybė – tai jausmas, neva esate svarbesnis ar geresnis už kitus. Iš tiesų, puikybė yra toks jausmas, kuriuo negalima ir nederėtų pasikliauti.
Puikybė pirmiausia prasidėjo Liuciferyje, dengiančiame kerube, kuris tarnavo Dievui. Mes nežinome, kada ir kaip tos savanaudiškos mintys įsėlino į jo širdį, bet mes žinome, kad šios mintys įstūmė visatą į tai, ką mes žinome kaip didžiąją kovą. Matome, kad šėtonas yra Dievo priešingybė (Iz 14, 12–14 ir Fil 2, 5–11.) Dėl to mūsų pasaulis kovojo su nuodėmės padariniais nuo tada, kai šėtonas pasėjo abejones Adomo ir Ievos mintyse, o tada gundė juos mylėti save labiau ir pasitikėti savimi labiau nei Dievu.
1. Perskaitykite 1 Jn 2, 15–17. Kokių trijų pagrindinių punktų šios eilutės moko apie puikybę ir meilę pasauliui?
Ar puikybė apskritai gali būti teigiama? Galbūt ne tame kontekste, kuriame mes šį žodį žinome. Teigiamai galime vartoti žodį pasididžiavimas, kalbėdami apie žmogaus pasiekimus arba itin brangindami tai, ką kažkas atliko („Aš labai tavimi didžiuojuosi!“). Svarbu suprasti, kad siekti tobulumo ir pripažinti bei branginti Dievo duotas dovanas bei gebėjimus nebūtinai reiškia būti išpuikusiam. Pasak Šventojo Rašto, yra tinkama meilės sau rūšis (pagalvokite apie Jėzaus įsakymą Mk 12, 31 mylėti kitus kaip save), bet tai visada yra nesavanaudiška meilė. Žmonės nesipuikuoja, kai jų gyvenime yra Dievas ir jie turi tikslingą kryptį (1 Tim 3, 1). Žmonės puikuojasi, kai neteikia šlovės Dievui už tai, ką Jis daro jų gyvenime.
Turėtume būti atsargūs ir prisiminti, kad mūsų turtas, gebėjimai ir pasiekimai neapibrėžia mūsų vertės. Vietoj to, mūsų vertė visada turėtų kilti iš Dievo, nes viskas, ką turime, net ir tai, kas gundo mus puikuotis, vis tiek kyla tik iš Jo. To niekada neturėtume pamiršti.
Paklauskite savęs: kiek aš iš tikrųjų esu išpuikęs? Kaip asmeninė puikybė gali paveikti mano santykius su Dievu ir kitais?
II. PAŽINTI SAVE
Du vyrai ateina į bažnyčią melstis. Vienas yra gerbiamas vyresnysis, prieš prasidedant pamaldoms stovintis priekyje, priešais susirinkusiuosius, kad jie jį matytų. Jis garsiai meldžiasi, dėkodamas Dievui už savo paties suvokiamą gerumą. Kitas vyras iš visuomenės pakraščių, stovi pačiame bažnyčios gale. Jo akys kupinos ašarų dėl nuodėmių naštos, slegiančios jo pečius. Bažnyčios gale jis puola ant kelių šnabždėdamas: „Prašau, Viešpatie, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“
2. Perskaitykite Lk 18, 9–14. Ką manote apie šiuos du žmones? Ką galvojo Jėzus? Kokia svarbi pamoka čia mums visiems?
Mums labai lengva save išaukštinti. Paminėjimas kitiems, kokie mūsų pasiekimai ir kokie geri esame, kartais tampa antra prigimtimi. Tačiau tai savaime neturi jokios įtakos mūsų reputacijai dangaus akyse. Iš tiesų toks gyrimasis gali būti nesuderinamas, nes „kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 14). Jėzus taip pat pataria mums užimti paskutinę vietą prie stalo ir leisti šeimininkui skirti mums pirmesnę vietą, jei jis taip panorės (Lk 14, 8–10). Ši „apversta“ karalystė, kurios mokė Jėzus, yra priešinga tam, ko tikimės. „Tiktai tą, kuris supranta esąs nusidėjėlis, Kristus gali išgelbėti“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 132).
Tik suvokę savo tikrąją nuodėmingą būklę ir kaip mums reikia Kristaus galime ateiti pas Jį žinodami: „jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9).
Kuo esame arčiau Kristaus, tuo aiškiau suvokiame savo nuodėmingumą ir nevertumą. „Tik vienu būdu galime save patikrinti. Mes turime žvelgti į Kristų. Ignoruodami Kristų išaukštiname save ir savo tariamą ar įsivaizduojamą teisumą“ (Paslėpti lobiai, p. 133).
Taigi, ką Dievas mano apie išpuikusius? 1 Pt 5, 5 parašyta: „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“. Aiškiau būti negali.
Kada paskutinį kartą patyrėte Dievo malonę savo gyvenime? (Iš tiesų, šią malonę turėtume patirti kasdien.) Taip pat turėtume rodyti malonę kitiems. Dabar skirkite šiek tiek laiko maldai, prašydami Dievą padaryti jus nuolankesnius Jo galinga ranka, kad tik Jis vienas galėtų jus išaukštinti deramu laiku.
III. NUOLANKUS TARNAS MOZĖ
Didžių Egipto rūmų menėse buvo apsčiai prabangos, malonumų ir patogumų. „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais“ (Apd 7, 22). Mozė galėjo gyventi mėgaudamasis galia, turtais ir populiarumu, tačiau jis pasirinko kažką kita. „Jis buvo neprilygstamas istorikas, poetas, filosofas, kariuomenės vadas ir įstatymų leidėjas. Tačiau jis, nors jam buvo atviras visas pasaulis, turėjo pakankamai dvasinės jėgos atsisakyti turtų, didybės ir šlovės ir… ‘verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais’“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 194).
3. Ko Hbr 11, 24–26 mus moko apie Mozės sprendimą rinktis kitokį kelią ir nusižeminimą?
Vėlesnis Mozės nuolankumas yra nepaprastas, atsižvelgiant į tai, koks galingas žmogus jis buvo ir iš kur jis buvo kilęs. Vis dėlto dėl impulsyvaus nuodėmingo poelgio (Iš 2, 12) jis prarado pasitikėjimą savimi ir pasitenkinimą. Kalnams esant jo klase, o pasididžiavimui nustumtam į šalį, 40 metų Dievas mokė Mozę to, ką jam reikėjo žinoti, kad išvestų tautą iš vergijos į Pažadėtąjį kraštą. Galia ir turtai, kuriuos galėjo atnešti kitas gyvenimas Egipte, nublanko, kai Mozė apmąstė amžinybę. Dievas jį pašaukė labai konkrečiai, ir Mozė sekė.
Turbūt svarbiausia šios temos šviesoje yra Sk 12, 3: „Mozė buvo labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje“. Mozė, vienas didžiųjų Biblijos patriarchų, žinomas dėl savo nuolankumo ir romumo. Pagalvokite, koks būtų buvęs jo gyvenimas ir lyderystė, jei puikybė būtų įsėlinusi į vieną iš svarbių jo gyvenimo įvykių: degančio krūmo, rykščių Egipte, Raudonosios jūros perėjimo, manos iš dangaus, tiesioginio pokalbio su Dievu, Dešimties Įsakymų gavimo ir Dievo girdėjimo po to, kai Mozė sudavė į uolą.
Prisiminkite savo gyvenimą. Jei kas nors jus apibūdintų, ar į sąrašą būtų įtraukti žodžiai – kuklus ar romus? Kodėl taip arba kodėl ne? Tiesa ta, kad mes negalime būti nuolankūs savaime. Nuodėmė yra mūsų gyvenimo dalis, todėl mums itin reikia Jėzaus. Paklausykite arba perskaitykite giesmės „Verčiau būsiu su Jėzumi“ (I’d Rather Have Jesus) žodžius ir pastaruosius apsvarstykite atsižvelgdami į Mozės ir savo gyvenimą.
IV. BEVILTIŠKIAUSIA NUODĖMĖ
Įsivaizduokite, kad esate Jėzaus mokinys. Keliaujate su Juo, valgote su Juo, miegate šalia Jo ir mokotės iš Jo, Jam keičiant nesuskaičiuojamą daugybę gyvenimų, įskaitant ir jūsų gyvenimą. Žmonės Jo šaukėsi, o jūs suprantate, kaip ypatinga tai, kad Jis pasirinko jus būti vienu iš 12 artimiausiųjų Jam. Tada pradedate svarstyti: kas iš tikrųjų yra didžiausias iš visų mokinių?
4. Lk 22, 24–27 perskaitykite Jėzaus atsakymą į mokinių ginčą, ką reiškia didybė. Koks vienas teiginys nusako Jėzaus žinios esmę?
Būtų galima pamanyti, kad po viso šio artimo bendravimo su Jėzumi tokie ginčai mokiniams būtų paskutinėje vietoje, bet buvo priešingai.
Užuot pasitenkinę savo pašaukimu, šių vyrų širdyje augo puikybė, todėl kiekvienas laikė save geresniu už kitus. Lengva leisti tokioms mintims mus užvaldyti. Tačiau mes mokomi: „Nėra nieko bjauresnio Dievui ir pavojingesnio žmogaus sielai už išdidumą ir pasitikėjimą savimi. Iš visų nuodėmių tai pati beviltiškiausia ir sunkiausiai išgydoma“ (p. 129, Paslėpti lobiai,).
Tai labai rimta. Mūsų puikybė įžeidžia Dievą labiau nei kas nors kita ir šį charakterio bruožą sunku nugalėti, nes dažnai nelaikome jo tokiu, koks jis yra. Būdami savimi patenkinti, negalime savęs vertinti blaiviai, nes puikybė tikrai karaliauja. Turime sustoti, įvardinti bėdą ir prašyti, kad Dievas atvertų mums akis, jog pamatytume savo tikrąją būseną, nes puikybė gali būti pagrindinis veiksnys, trukdantis mums šiandien palaikyti artimus santykius su Dievu.
Jei suprantate, kad tik Dievas gali pašalinti iš jūsų sielos puikybę ir savanaudiškumą, stabtelėkite ir melskitės taip: „Viešpatie, paimk mano širdį, nes aš negaliu jos atiduoti. Ji yra Tavo nuosavybė. Išlaikyk ją tyrą, nes aš negaliu jos išlaikyti tyros Tau. Išgelbėk mane nepaisant mano silpnumo, nekrikščioniškumo. Formuok mane, atnaujink mane, pakelk mane į tyrą ir šventą aplinką, kur turtinga Tavo meilės srovė galėtų tekėti per mano sielą“ (p. 134, Paslėpti lobiai,).
V. ŽVELGTI Į JĮ
5. Dar kartą perskaitykite Lk 22, 27. Kokia yra pagrindinė žinia visiems Kristaus sekėjams čia?
Priešingai mokinių troškimui būti didžiausiems ir jų įsitikinimui, kad jie yra geresni už kitus, matome Jėzų – didžiausią nuolankumo pavyzdį. Jėzų, kuris pasakė: „Aš tarp jūsų esu kaip Tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27). Jėzų, kuris kiekvieną dieną davė aplinkiniams, kuriems reikėjo pagalbos, nes Jis buvo kupinas užuojautos, Jam minios buvo tarsi avys be piemens. Jis žinojo, kad žmonijai Jo reikia labiau nei ko nors kito, nors mažai kas suprato šią paprastą tiesą. Jėzų, kuris atsisakė dangaus, kad mirtų už žmoniją, tikintis, kad jie supras Jo malonės darbą ir atsilieps į Jo kvietimą užmegzti su Juo santykius.
6. Perskaitykite Fil 2, 3–8. Ką šios eilutės mums sako apie tai, kaip turėtume gyventi Kryžiaus šviesoje?
Jėzus padarė viską. Jis viską pakėlė. Skyrus pakankamai laiko, kad Jį pamatytume – tikrai ir tyrai – negalime nesuvokti savo netyrumo, nešvarumo ir Jo poreikio mūsų gyvenime šiandien.
Kai žvelgiame į Jį, visa kita (ypač mes patys ir mūsų pačių suvokiama didybė) nublanksta iki visiško nereikšmingumo. Kas yra Jėzus, ką Jis padarė ir kaip stipriai Jis myli savo kūriniją tampa centru. Savasis „aš“ tikrai išnyks, kai žvelgsime į Jį.
Jėzus. Koks gražus, didis vardas. Jis yra nuolankumo įsikūnijimas. Kai mūsų širdis sužino apie Jį, kai suprantame, ką Jis padarė dėl mūsų, ir kai leidžiame Jo gyvenimo žodžiams įsiskverbti į mūsų mintis, suvokiame, kokie išpuikę ir apgailėtini esame iš tikrųjų. Jei Jo paties mokiniai, gyvenę ir mokęsi iš Jo, kovojo su puikybe, negalime apgaudinėti savęs, kad esame kitokie. Galiausiai, mūsų santykiai su Jėzumi gali augti tik tada, kai esame nuolankūs.
Skirkite šiek tiek laiko Jam dabar pat. Pasiimkite Bibliją, rašiklį, sąsiuvinį ar popieriaus lapą ir susiraskite ramią vietą – galbūt net lauke. Paprašykite Dievą suminkštinti jūsų širdį ir jai kalbėti. Nurašykite Psalmę 138 žodis žodin. Kokie žodžiai jums ypač įsiminė?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kuo arčiau mes prieiname prie Jėzaus ir kuo aiškiau matome Jo charakterio tyrumą, tuo aiškiau pamatysime ypatingą nuodėmės bjaurumą ir tuo silpnesnis bus troškimas išaukštinti save“ (E. Vait, p. 134, Paslėpti lobiai,).
„Prieš išaukštinimą eina nusižeminimas. Į aukštą postą žmonių akivaizdoje Dangus pasirenka darbininką, kuris kaip Jonas Krikštytojas nusižemina prieš Dievą. Tas mokinys, kuris labiausiai panašus į vaiką, veiksmingiausiai atlieka Dievo darbą. Dangaus būtybės gali bendradarbiauti su tuo, kuris siekia ne išaukštinti save, o gelbėti žmones. […] Tačiau kai žmonės išaukština save, manydami, kad be jų didysis Dievo planas nebus įgyvendintas, Viešpats juos nustumia į šalį. […] Jėzaus mokiniams neužteko būti mokomiems apie Jo karalystės prigimtį. Turėjo pasikeisti jų širdis, kad atitiktų tos karalystės prigimtį. […] Mažo vaiko paprastumas, savęs užmiršimas ir patikli meilė – štai savybės, kurias vertina Dangus kaip tikrosios didybės požymius. […] Nuoširdi nuolanki siela brangi Dievo akivaizdoje. Jis paženklina savo antspaudu žmones ne pagal jų rangą, turtus ar intelektinę didybę, o pagal jų vienybę su Kristumi“ (E. Vait, , p. 404, Su meile iš Dangaus 2011).
Klausimai aptarimui:
1. Kokių papildomų įžvalgų, susijusių su puikybe ir nuolankumu, pateikiama šiose eilutėse? Mt 23, 12; Ps 25, 9; Ps 149, 4; Jok 4, 6. 10.
2. Sąžiningai pagalvokite, kada paskutinį kartą „demonstravote“ savo gerumą? Kaip tai paveikė jūsų santykius su Dievu arba tais, kuriems demonstravote gerumą?
3. Ką jums reikėtų pakeisti savo gyvenime, kad nusižemintumėte Dievo akivaizdoje ir sustiprintumėte savo santykius su Juo?
Santrauka: Puikybė gali būti viena didžiausių kliūčių santykiams su Dievu. Jei jaučiamės savimi patenkinti ir nesuvokiame, kad mums reikia šių santykių, tiesiog jų nesieksime. Priešingai, Jėzus buvo nuolankiausias žmogus žemėje ir tobuliausias pavyzdys, kaip palaikyti artimą ryšį su Dievu.