Birželio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 4, 35–41; Mk 5, 21–34; Rom 5, 3–5; Job 19, 23–27; Job 23, 8–12; Lk 24, 13–27; Rom 8, 18. 28.
Įsimintina eilutė: „Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išmėgintą dorybę, išmėginta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 3–5).
Vieną vakarą, saulei leidžiantis už horizonto, jauna mergina ėjo namo, kai ją užklupo audra. Ji paspartino žingsnį, žinodama, kad kelias dar tolimas. Ant jos skruosto nukrito vienas lietaus lašas, paskui kitas, ir, jai nespėjus nė mirktelėti, ji buvo permirkusi. Ji pradėjo bėgti, kol atvėrė namų duris. Nuo lango prie jos puolė tėvas. Apgaubęs jos pečius rankšluosčiu, jis klausė: „Mačiau tave lietuje. Kodėl su kiekvienu žaibu sustodavai, žvilgteldavai aukštyn ir nusišypsodavai?“
„Aš sustodavau ir žvilgteldavau aukštyn, nes Dievas mane fotografavo“, – pasakė ji!
Kokia mūsų reakcija, kai užklumpa gyvenimo audros arba kai patiriame tam tikrų nesėkmių santykiuose su Dievu? Ar nuleidžiame galvas, kai lietus pliaupia mums ant nugarų, ar pakeliame akis, žinodami ir pasitikėdami, kad Dievas yra šalia, kai atsukame savo veidą į Jį?
Šią savaitę tyrinėsime keletą mūsų reakcijų, kai gyvenimas yra sudėtingas. Apsvarstysime, kaip galėtume panaudoti gyvenimo nesėkmes, kad sustiprintume, o ne susilpnintume svarbiausius mūsų santykius.
I. GYVENIMO AUDROS
Jėzus visą dieną kalbėjo minioms Galilėjos pakrantėje. Jėzaus žodžiai per amžius aidėjo žmonių atmintyje.
Atėjus vakarui, Jėzus kreipėsi į mokinius, kviesdamas juos į kelionę kartu su Juo. „Irkitės į aną pusę!“ (Mk 4, 35) Jėzus žinojo, kad artėja audra, bet vis tiek pasiūlė jiems irtis. Jis turėjo išmokyti artimiausius sekėjus svarbios gyvenimo pamokos. Tikriausiai žinote, kas nutiko toliau.
1. Dar kartą perskaitykite apie šią audrą Mk 4, 35–41. Ko čia galite pasimokyti apie tikėjimą?
Apsvarstykite šias mintis:
1. Greičiausia Jėzus užmigo ant vienintelės pagalvės valtyje. Žvejų valtyse paprastai būdavo viena pagalvė, ant kurios sėdėdavo vairininkas. Pastarasis laivagalyje nukreipdavo valtį į kelionės tikslą. Taigi čia Jėzus užima „vairininko“ poziciją, bet Jis užmigo prie vairo.
2. Ne visi mokiniai buvo naujokai buriavime. Petras, Jokūbas ir Jonas buvo patyrę žvejai. Jie žinojo Galilėjos ežerą kaip savo penkis pirštus ir turėjo žinoti, ką daryti užtikus audrai.
3. Tai vienintelis pasakojimas Evangelijoje apie užmigusį Jėzų. Vienos iš didžiausių audrų jų gyvenime metu, kai mokiniai išsigando ir manė, kad mirs, Jėzus miegojo laivagalyje.
4. Mokinių reakcija krizės metu – „Tau nerūpi?“ Jie abejojo Jėzaus charakteriu ir Jo meile jiems. Per dažnai tai yra ir mūsų reakcija, ištikus sunkiems laikams.
Būtent beviltiškumo įkarštyje galime stengtis išsigelbėti (kaip mokiniai), o kartais, kai jaučiame skausmą ar netektį, pradedame abejoti Dievo meile ir rūpesčiu mumis. Mes manome, kad Jis turėtų elgtis tam tikru būdu, remdamiesi tuo, ką galvojame ir matome, savo žmogišku požiūriu. Tačiau, kaip ir mokinių atveju, būtent gyvenimo audrose Dievas gali daryti didžiausius stebuklus. Dievas visada ištikimas, net kai Jo tariamas nesikišimas mums atrodo nesuprantamas. Jis yra su mumis mūsų audrose ir gali nuraminti audrą, kai mes negalime.
Kokia jūsų įprasta reakcija, kai susiduriate su audra savo gyvenime? Kaip tokios akimirkos veikia jūsų santykius su Dievu? Kada gyvenote atsižvelgdami į 2 Kor 5, 7?
II. IŠGYSIU
Įsivaizduokite minią žmonių Galilėjos ežero krante. Nuo ankstaus ryto jie laukė sugrįžtančio Jėzaus, ir kai Jis išlipo iš valties, jie apsupo Jį, sekdami paskui Jį į Kafarnaumą. Staiga pasirodė sinagogos vyresnysis Jayras ir maldavo Jėzų ateiti ir išgydyti jo dukterį.
Minioje buvo moteris, kuri jau daugelį metų sirgo. Ji išleido visus savo pinigus gydytojams, tačiau „nė kiek nepasitaisė, bet ėjo dar blogyn ir blogyn“ (Mk 5, 26). Ji girdėjo apie šį didį Galilėjos vyrą ir su viltimi širdyje, pasitelkusi menkas likusias jėgas, tą rytą išėjo iš savo namų ir prisijungė prie minios. Žmonių minia beveik dusino, moteriai artinantis prie Jėzaus. Tada, per stumdymąsi ir grūmimąsi, ji pamatė Jį. Ji save drąsino: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį, išgysiu!“ (Mk 5, 28)
2. Perskaitykite Mk 5, 21–34. Kas čia nutiko ir ko galime pasimokyti?
Šis įvykis rodo Jėzaus rūpestį ir užuojautą sergantiems, vienišiems ir tiems, kurie paprastai išnykdavo minioje. Daugelis tą dieną spaudėsi prie Jėzaus, judėdami kartu su minia, bet tik viena sąmoningai ištiesė ranką, kad paliestų Jėzų ir gautų itin reikalingą palaiminimą. Tačiau ją išgydė ne prisilietimas, o tikėjimas (Mk 5, 34). „Išgelbėtojas sugebėjo atskirti tikėjimo prisilietimą nuo atsitiktinių sąlyčių su nerūpestinga minia“ (E. Vait, 2011, 313 p. Su meile iš Dangaus,). Jėzaus drabužis neturėjo jokios ypatingos galios; moterį išgydė tikėjimas bei sprendimas ištiesti ranką ir paliesti Jį.
Ta silpna moteris, kenčianti ir sielvartaujanti, tą rytą galėjo likti lovoje namuose, bet vietoj to ji sąmoningai ir viltingai ieškojo Jėzaus draugystės, tikėdamasi išgijimo. Neužteko Jį matyti iš tolo; ji artinosi prie Jo.
Jėzus kviečia mus daryti tą patį šiandien. Jis sako: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 28–29).
Kaip ši itin didelių poreikių turėjusi moteris parodė Rom 5, 3–5 išdėstytas mintis? Kaip tai galėtų pasireikšti jūsų gyvenime?
III. JOBAS
Mąstant apie tuos, kam Biblijoje nepasisekė, pirmiausia į galvą ateina Jobas. Jis ne tik prarado visą savo turtą (Job 1, 14–17), bet ir vaikus (Job 1, 18–19), sveikatą (Job 2, 7). Tada jo žmona bandė įtikinti jį keikti Dievą ir mirti (Job 2, 9).
Po kurio laiko trys draugai atėjo pasėdėti su Jobu. Juos taip sukrėtė jo išvaizda, kad septynias dienas jie sėdėjo su juo netardami nė žodžio (Job 2, 13). Galiausiai, kai jie prabilo, jie bandė pateikti žmogiškas priežastis, kodėl Jobą ištiko nelaimės, tačiau taip darydami jie tik padidino jo kančią. Trys draugai jį kaltino, sakydami, kad jis turbūt slepia kažkokią nuodėmę, dėl kurios privalo atgailauti (Job 8, 11. 15), netgi sakydami: „Tikrai tokios nedoro žmogaus buveinės, tokia vieta žmogaus, kuris nepažįsta Dievo“ (Job 18, 21).
- Kaip Jobas reagavo? Perskaitykite Job 19, 23–27 ir Job 23, 8–12.
Kad ir kokie tragiški įvykiai jį supo, kurių jis nesuprato, Jobas liko ištikimas. Jis išliko tvirtas. Jis nekaltino Dievo ir Jo nekeikė. Vietoj to, kai buvo gundomas kaltinti Dievą, jis pareiškė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten. VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“ (Job 1, 21)
Mes gyvename tos pačios kovos įkarštyje. Šėtonas mus kankina skausmu, kančia, netektimi ir sunkumais. Toks piktojo planas – iškreipti mylinčio Dievo paveikslą. Tokiu laikotarpiu galime reaguoti vienu iš dviejų būdų: kaltinti ir atmesti Dievą arba laikytis Jo visomis išgalėmis. Nors kova siaučia aplink mus, turime prisiminti, kad amžinybės šviesoje mūsų trumpalaikiai sunkumai tėra laikini išmėginimai (2 Kor 4, 16–18). Paveikslas yra gerokai didesnis už tai, ką matome čia ir dabar, ir vienas didžiausių iššūkių tikinčiajam – pasitikėti Dievu net tamsiausiais laikais. Dievas daugeliu atžvilgių mums apreiškė savo meilės tikrovę. Turime laikytis šios esminės tiesos – Dievo meilės – net tokiu metu, kai jos galbūt nejaučiame.
Jei šiuo metu išgyvenate sunkų laikotarpį, bėkite pas Dievą. Pasiimkite Bibliją ir užrašų knygelę bei būkite su Dievu lauke, gamtoje. Užsirašykite Rom 5, 3–5 ir apmąstykite šios eilutės mintis, tikėdami, kad Dievo meilė ir rūpestis jumis yra patikimiausias ir stabiliausias veiksnys jūsų gyvenime.
IV. KELIAS Į EMAUSĄ
Kelios savaitės dviem mokiniams buvo tarsi kalneliai, permąstant kai kuriuos įvykius ir pokalbius. Triumfuojantis įžengimas į Jeruzalę ir šventyklos išvalymas. Pascha aukštutiniame kambaryje. Jėzaus malda Getsemanėje. Bjauri Judo išdavystė. Teismas, patyčios, mušimas. Jėzaus sumuštas kūnas, kabantis ant kryžiaus, ir paskutiniai Jo žodžiai prieš paskutinį atodūsį, kai popietinis dangus aptemo. Šventyklos uždangos plyšimas. Atsivėrę teisiųjų kapai. Jėzaus kūno nuėmimas nuo kryžiaus ir paguldymas į kapą prieš sabatą. Tada sumaištis, nusivylimas ir klausimai mokinių galvose. Kaip jie taip klydo?
Jėzaus sekėjai buvo nusivylę, prislėgti ir sumišę. Tai buvo didžiausias jų gyvenimo nusivylimas. Jie nesuprato, kad tai buvo tik akimirka didžiausiame visų laikų pasakojime. Kai du iš jų ėjo į Emausą, pasirodė Jėzus ir ėjo kartu su jais.
4. Perskaitykite Lk 24, 13–27 ir pagalvokite apie dvi skirtingas mąstysenas – dviejų mokinių ir Jėzaus.
Kai atsivėrė jiems akys, du mokiniai nuskubėjo į Jeruzalę papasakoti, kas įvyko kelyje (Lk 24, 33–34). Kai Jėzus atėjo ir atsistojo tarp jų, jie išsigando. Atkreipkite dėmesį į Jo klausimus jiems:
„Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?“ (Lk 24, 38)
Tai ir Jėzaus žinia mums šiandien. Per dažnai pamirštame, kad Jėzus eina šalia mūsų slėniuose. Per dažnai Jo neatpažįstame. Per dažnai pamirštame, kad šiame pasakojime yra daug daugiau. Per dažnai jaučiamės sunerimę ir leidžiame širdyje kilti abejonėms, pamiršdami, kad Jėzus saugiai laiko mūsų gyvybę savo rankose. Per dažnai manome, kad geriau nei Jėzus žinome, kas iš tikrųjų vyksta mūsų gyvenime (Lk 24, 18).
Biblijoje yra daug gerų patarimų, kaip mes, krikščionys, galime reaguoti į iššūkius ir nesėkmes. Skirkite šiek tiek laiko iš patyrinėkite šias eilutes: Rom 8, 28; Fil 4, 4–13; Jok 1, 2–4, 12; 2 Kor 12, 9–10. Tyrinėdami užsirašykite tris pagrindines mintis, kuriomis galite pasidalyti su žmogumi, šiuo metu patiriančiu nesėkmes, nepamiršdami 2 Kor 1, 4.
V. MATYTI JĖZŲ
Ar kada nors troškote pamatyti Jėzų, kai jautėtės prislėgti? Įsivaizduokite save šiame sapne.
„Atrodė, kad sėdžiu apimta visiškos nevilties, užsidengusi veidą rankomis ir galvodama – jei Jėzus būtų žemėje, eičiau pas Jį, pulčiau Jam po kojomis ir papasakočiau Jam visas savo kančias. Jis nenusigręžtų nuo manęs, Jis pasigailėtų manęs, ir aš visada Jį mylėčiau ir Jam tarnaučiau. Staiga durys atsidarė ir įėjo gražaus veido ir pavidalo asmuo. Jis gailestingai pažvelgė į mane ir tarė: ‘Ar nori pamatyti Jėzų? Jis čia, ir tu gali Jį pamatyti, jei nori. Pasiimk viską, ką turi, ir sek mane’.
Tai išgirdusi neapsakomai apsidžiaugiau, susirinkau visus savo daiktus, kiekvieną brangų niekutį ir nusekiau paskui savo vedlį. Jis nuvedė mane prie stačių ir, regis, netvirtų laiptų. Man pradėjus lipti laiptais jis perspėjo mane žiūrėti į viršų, kad neapsvaigčiau ir nenukrisčiau. Daugelis kitų, lipusių stačiais laiptais, nukrito prieš pasiekdami paskutinį laiptelį.
Pagaliau užlipome ir atsistojome priešais duris. Čia vedlys nurodė man palikti visus daiktus, kuriuos buvau atsinešusi. Padėjau juos; tada jis atidarė duris ir pakvietė mane įeiti. Po akimirkos atsistojau priešais Jėzų. Nebuvo įmanoma supainioti Jo gražaus veido. Niekas kitas negalėjo būti tokios spindinčios geranoriškumo ir didybės išraiškos. Kai Jo žvilgsnis nukrypo į mane, iš karto supratau, kad Jis žino kiekvieną mano gyvenimo aplinkybę, visas mano mintis ir jausmus.
Bandžiau slėptis nuo Jo žvilgsnio, jaučiausi, tarsi nepakęsiu Jo tyrinėjančių akių, bet Jis priėjo šypsodamasis ir uždėjęs man ant galvos ranką tarė: ‘Nebijok’. Jo švelnus balsas pradžiugino mano širdį kaip niekada. Buvau pernelyg laiminga, kad pratarčiau žodį, bet, apimta neapsakomos laimės, susmukau Jam po kojomis. Kol gulėjau bejėgė, prieš mano akis prabėgo grožio ir šlovės vaizdai, ir atrodė, kad pasiekiau dangaus saugumą ir ramybę. Pagaliau mano jėgos sugrįžo ir aš atsikėliau. Mylinčios Jėzaus akys vis dar buvo nukreiptos į mane, o Jo šypsena pripildė mano sielą džiaugsmo. Jo Artumas pripildė mane šventos pagarbos ir neapsakomos meilės…
Šis sapnas suteikė man vilties… [ir] tikėjimo… Ir mano aptemusioje sieloje pradėjo ryškėti pasitikėjimas Dievu“ (E. Vait, „Early Writings“, 79–81 p.).
Nesėkmių metu turime sutelkti dėmesį į Jėzų ir tai, ką Jis apreiškia apie Dievo meilę mums.
Kokią viltį galite įžvelgti sau dabar, skaitydami tai, kas parašyta Rom 8, 18. 28?
Tolesniam tyrinėjimui: Labiausiai laikytis Dievo turime būtent susidūrę su gyvenimo iššūkiais. Šį ketvirtį tyrinėjamos temos padeda išlaikyti santykius su Dievu tvirtus arba juos atnaujinti. Susidūrę su sveikatos problemomis, finansiniais sunkumais, santuokos iširimu, artimo žmogaus mirtimi ar kita džiaugsmą atimančia našta, apsvarstykite pateiktus klausimus ir apmąstykite tai, ko išmokote.
Klausimai aptarimui:
1. Kaip kokia nors nesėkmė, su kuria susiduriate ar susidūrėte, paveikė jūsų susidarytą Dievo paveikslą? Kaip galite aiškiau pamatyti tikrąjį Dievo charakterį?
2. Kada paskutinį kartą meldėtės, kad Dievo balsas jūsų gyvenime būtų stipresnis už priešo balsą? Atminkite, kad vagis (šėtonas) ateina vogti, žudyti ir naikinti, bet Dievas duoda apsčiai gyvenimo (Jn 10, 10).
3. Ar jūsų širdis nuolanki? Ar tikite, kad Dievui viskas pavaldu ir kad Jis valdo jūsų gyvenimą, nepaisant sunkumų? Jei ne, kaip galite išmokti nuolankiai pasitikėti Dievo gerumu ir meile jums asmeniškai?
4. Ar kasdien laikotės Dievo Žodžio? Prašykite Dievą atgaivinti jūsų pirmąją meilę Jam, kai išgyvenate sunkius laikus.
5. Kada paskutinį kartą kreipėtės į Dievą kaip į savo Guodėją ir Vadovą malda, pasitikėdami, kad Jis ištesės savo pažadą niekada jūsų nepalikti ir neapleisti (Hbr 13, 5)?
6. Jei jūsų tikėjimas silpnas, melskitės: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24) Apsupkite save žmonėmis, kurie gali jus padrąsinti, o ne atkalbinėja.
7. Pasaulis ne visada rūpinasi silpnaisiais, neišmanančiais, sužeistais ir palaužtais. Dievo žinia – „kai jūs silpni, Aš esu stiprus“, gali iš esmės pakeisti žmonių gyvenimą. Pagalvokite, ką galėtumėte šiandien padrąsinti šia žinia.Santrauka: Mes vis dar gyvename nuodėmingame pasaulyje, kupiname skausmo ir kančių, ir kiekvienas iš mūsų tam tikrą gyvenimo akimirką susiduriame su sunkumais, kurie gali priversti mus suabejoti Dievo meile. Žvelgdami į tai, kaip įvairūs Biblijoje aprašyti asmenys reagavo į gyvenimo nesėkmes, galime pasisemti drąsos, nes mūsų reakcija tokiu laikmečiu gali sustiprinti mūsų santykius su Dievu, kuris nesikeičia (Mal 3, 6) ir kurio meilė išlieka nepajudinama.