liepos 26–rugpjūčio 1
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 11, 1–10; Mch 6, 8; Iš 12,
1–30; 1 Kor 5, 7; Iš 13, 14–16; Hbr 11, 28.
Įsimintina eilutė: „O kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ –
atsakysite: ‘Tai Paschos auka VIEŠPAČIUI, nes Jis apėjo Egipte izraelitų
namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus.’
Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsti pagarbinti“ (Iš 12,
26–27).
Artėjo dešimta ir paskutinė rykštė. Duotas paskutinis įspėjimas;
būtina priimti galutinį sprendimą. Tai tikrai gyvybės arba mirties
klausimas. Pavojuje buvo ne tik atskiro asmens gyvybė, bet ir šeimų
bei visos tautos klestėjimas. Faraonas ir jo pareigūnai bus atsakingi
už daugelio žmonių likimą – už gyvybę arba mirtį. Jo nusistatymas
gyvojo Izraelio Dievo atžvilgiu nulems ne tik jo, bet ir jo tautos ateitį.
Kaip mes jaučiamės ir ką darome sunkiomis aplinkybėmis, kai tenka
spręsti dėl kito žingsnio bei krypties, kurie gali labai paveikti gyvenimus,
be mūsų pačių?
Dievas trokšta suteikti mums išminties, supratimo ir galios daryti
tai, kas teisinga (1 Kor 1, 30; Fil 2, 13).
Tačiau bėda ta, kad dėl mūsų pačių užsispyrusios širdies mes ne
visada norime daryti tai, kas teisinga. Žinome, kas teisinga, bet atsisakome
tai daryti. Pasakojime apie Išėjimą vieno žmogaus atsisakymas
paklusti Dievui, net ir susidūrus su didžiuliais įrodymais, lėmė tragediją
daugeliui kitų, be jo paties, kaip dažnai nutinka.
I. DAR VIENA RYKŠTĖ
Pranašas Amosas pasakė: „Tikrai Viešpats DIEVAS nedaro nieko,
pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“ (Am 3, 7), o
per pranašą Mozę Jis atskleidė faraonui, kas bus toliau. Svarbus įspėjimas
buvo skirtas faraonui. Jis bus deramai teisiamas dėl puikybės,
išnaudojimo, smurto ir stabmeldystės – visa tai lėmė šias nelaimes
Egipte.
- Perskaitykite Iš 11, 1–10. Kokį įspėjimą Dievas davė prieš teisdamas
Egiptą?
Dievas davė Egiptui laiko – tris tamsos dienas (Iš 10, 22–23) – pagalvoti
apie naujausius įvykius ir ką jie reiškia. Jis taip pat suteikė
jiems paskutinį aiškų įspėjimą, paskutinę galimybę pasielgti teisingai.
Tačiau Iš 11, 8 parašyta, kad Mozė, „degdamas pykčiu, paliko faraoną“.
Kodėl Mozė pasitraukė supykęs? Greičiausia todėl, jog jis
žino, kad tragedija, dešimta rykštė, ištiks daug nekaltų žmonių – visa
tai dėl faraono širdies kietumo.
Be to, skaičius dešimt yra reikšmingas biblinei simbolikai. Dešimt
reiškia pilnatvę arba užbaigtumą. (Pagalvokite apie Dešimt įsakymų
kaip apie visišką Dievo Moralinio Įstatymo apreiškimą.) Dešimt
rykščių Egiptui rodo, kad Dievas visiškai išreiškė savo teisingumą ir
atpildą.
Dievas yra Teisėjas ir Jis priešinasi puikybei, neteisybei, diskriminacijai,
arogancijai, išnaudojimui, žiaurumui ir savanaudiškumui. Jis yra
kenčiančiųjų, skriaudžiamų, su kuriais elgiamasi netinkamai ir persekiojamųjų
pusėje. Dievas vykdys teisingumą, o tai iš tikrųjų yra dar
viena Jo meilės išraiška (Ps 2, 12; Ps 33, 5; Ps 85, 12; Ps 89, 15; Ps 101,
1; Iz 16, 5; Jer 9, 24).
Mes taip pat turėtume padaryti viską, ką galime, kad būtume
mylintys ir teisingi. Tačiau vienaip ar kitaip galime lengvai pasiduoti
kraštutinumams. Iš „meilės“ galime užmerkti akis skriaudoms, tam, ką
būtina taisyti. Arba galime šaltai vykdyti teisingumą taip, lyg jis būtų
plieninis. Nė vienas kraštutinumas nėra teisingas. Atvirkščiai, idealas
yra toks: „Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja
VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai
eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).
Jei negalime užtikrinti tobulos pusiausvyros (to negalime), kodėl geriau
klysti gailestingumo, o ne teisingumo pusėje? Ar taip?
II. PASCHA
- Perskaitykite Iš 12, 1–20. Kokius konkrečius nurodymus Dievas
davė Mozei ir Aaronui prieš Izraeliui paliekant Egiptą?
Galima būtų tikėtis, kad Dievas nurodys Mozei ir Aaronui kaip organizuoti
išėjimą iš Egipto: tai yra, kaip pasiruošti pabėgimui, ypač
pagyvenusiems žmonėms, motinoms su mažais vaikais, kaip pasirūpinti
gyvuliais ir pan. Vietoj to stebina Dievo nurodymai – Jis liepė
švęsti Paschą. Kitaip tariant, pagrindinis dėmesys skiriamas Viešpaties,
kuris ketino juos išpirkti, garbinimui. Visa kita įvyks deramu laiku.
Kiekviena šeima turėjo paruošti avinėlį, nieko neišmetant. Kiekvienas
turėjo suvalgyti savo dalį, o jei šeima negalėdavo suvalgyti viso
avinėlio, valgyti reikėjo kartu su kita šeima.
- Perskaitykite Iš 12, 13–14. Ką Viešpats ketino dėl jų padaryti, ištikus
paskutinei rykštei? Ką visa tai simbolizuoja?
Išėjimas turėjo būti reguliariai švenčiamas kiekvienais metais, ne
tik kaip praeities įvykis, ką Dievas padarė jų protėvių labui, paminėjimas,
bet ir kaip Dievo išlaisvinimo darbas dabartinei kartai. Tai turėjo
būti naujas patyrimas kiekvienai grupei.
12 ir 13 eilutėse paaiškinama Paschos reikšmė – dieviškasis sunaikinimas
ir teismas apeis izraelitus; taigi jie turėjo paminėti „Paschą“.
Sunaikinimas apėjo Izraelio namus, kurių durų staktos buvo pažen
klintos avinėlio krauju – gyvybės ir išganymo ženklu. Hebrajų kalba
Pascha yra Pesach, veiksmažodis, reiškiantis – „pereiti“.
Paschos šventė turėjo priminti kiekvienam izraelitui galingus ir
maloningus Dievo darbus savo tautos labui. Ši šventė padėjo įtvirtinti
jų tautinį tapatumą ir užantspauduoti religinius įsitikinimus.
Kodėl itin svarbu visada atsiminti tai, ką Dievas padarė dėl jūsų praeityje,
ir tikėti, kad Jis darys gera ir ateityje?
III. PESAH
- Perskaitykite Iš 12, 17–23. Kokį vaidmenį šioje naujoje šventėje atliko
kraujas?
Paaukoto avinėlio kraujas yra pagrindinė šios šventės dalis. Dalyvavusieji
šioje šventėje papjauto avinėlio krauju patepė savo namų
durų staktas. Taip jie parodė savo tikėjimą Dievu, pasikliaudami, kad
Jis apsaugos juos nuo to, kas ištiks nepaženklintuosius krauju.
Kokia galinga Evangelijos išraiška!
Paschos avinėlis turėjo būti be trūkumo, nes simbolizavo Jėzų
Kristų, Dievo Avinėlį, „kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29) Avinėlio
kraujas atliko lemiamą vaidmenį – simbolizavo apsaugą ir buvo
gyvybės ženklas mirties metu.
„Bet kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas
kraują, apeisiu jus, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto
kraštą“ (Iš 12, 13).
Visa Evangelija yra siejama su Paschos švente, nes simbolizavo ne
tik išlaisvinimą iš vergijos ir išėjimą į Pažadėtąjį kraštą, bet ir Jėzaus
Kristaus auką už mūsų nuodėmes ir Jo nuopelnus visiems, kurie nuplauti
Jo krauju.
Po šimtmečių, kai Paulius žvelgė į šią šventę, jis rašė: „Išmeskite
senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti,
nes jau paaukotas mūsų velykinis (Paschos) Avinėlis, Kristus“ (1 Kor
5, 7).
Mielės arba raugas buvo naudojami įvairių rūšių tešlai ruošti. Pirmą
kartą raugas Rašte minimas neraugintos duonos ruošimo kontekste,
izraelitų išėjimo iš Egipto išvakarėse. Izraelitai iš namų taip pat
turėjo pašalinti raugą (Iš 12, 8. 15–20; Iš 13, 3–7). Šiame konkrečiame
kontekste raugas simbolizavo nuodėmę (1 Kor 5, 6–8); todėl jis buvo
draudžiamas Paschos šventės savaitę.
Nerauginta duona – tai Mesijo, nugalėjusio visas pagundas ir atidavusio
savo gyvybę už mus, simbolis (Jn 1, 29; 1 Kor 5, 7; Hbr 4, 15).
Yzopas, kurio pagalba buvo šlakstomas kraujas, simbolizavo apvalančią
Dievo malonę (Ps 51, 9). Trumpai tariant, per Paschą atskleidžiamas
Jėzaus atpirkimo darbas.
Ko tai, kad atpirkimas iš nuodėmės pareikalavo paties Jėzaus, paties
Dievo, kraujo, moko mus, kokia pikta iš tikrųjų yra nuodėmė?
IV. DEGLO PERDAVIMAS
Psalmininkas rašė, kaip mūsų vaikai gali pažinti Dievą ir Jo globą:
„Viena karta girs kitai Tavo darbus ir skelbs Tavo galybę“ (Ps 145, 4).
Viena šeima turėtų pasakoti kitai apie Dievą, apie Jo nuostabius darbus
ir apie Jo mokymą – visa tai tam, kad Rašto žinios būtų perduotos
kitai kartai.
- Perskaitykite Iš 12, 24–28. Kas svarbaus čia buvo pasakyta?
Tėvai buvo pirmieji mokytojai Izraelyje ir privalėjo papasakoti
savo vaikams apie Išėjimą. Pastarasis turėjo būti nupasakojamas ne
tik kaip praeities istorinis įvykis, o kaip jų pačių patyrimas, nors įvykęs
seniai. Švęsdami šią iškilmę jie turėjo susitapatinti su savo protėviais,
o pasakojimas turėjo būti išgyvenamas asmeniškai. Tėvas sakydavo:
„Buvau Egipte, mačiau, kaip VIEŠPATS nugalėjo Egipto dievus ir rykštes,
buvau išlaisvintas“. Išėjimo knygoje du kartus pabrėžta, kaip tėvai
turėtų atsakinėti į savo vaikų klausimus, susijusius su Pascha (Įst 6,
6–8 ir Iš 13, 14–16).
Pastebėtina, kad izraelitai vis dar buvo Egipte, kai jiems buvo liepta
švęsti išvadavimą iš Egipto. Tada visa šventė buvo tikėjimo išraiška.
Gavę nurodymus, „žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsti pagarbinti“
(Iš 12, 27) savo Atpirkėją, o paskui vykdė su Pascha susijusius
nurodymus.
Pakartoto Įstatymo knygoje izraelitams primenama papasakoti
įvykius taip, kad jie būtų įsisavinti kaip asmeninė kelionė. Atkreipkite
dėmesį į bendruomenišką šio pasakojimo toną ir dabartinio patyrimo
pabrėžimą: „Mano protėvis buvo klajoklis aramėjas, kuris nuėjo
į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią
tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė
mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. Mes šaukėmės VIEŠPATIES,
savo protėvių Dievo; VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų
kančią, vargus ir priespaudą. VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu
kumščiu ir pakelta ranka, siaubą keliančia galybe, ženklais ir nuostabiais
darbais. Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą,
tekantį pienu ir medumi“ (Įst 26, 5–9).
Be to, perpasakodami ir atpasakodami savo vaikams Paschos (ir
kitus šventos istorijos įvykius) įvykius, tėvai labai padėtų prisiminti, ką
Dievas padarė dėl jų ir žmonių. Pasakojimas buvo skirtas tiek pasakotojams,
tiek klausytojams.
V. DIEVIŠKASIS TEISMAS
- Perskaitykite Iš 12, 29–30, kaip Dievas užmušė Egipte pirmagimius.
Kodėl Dievas sutelkė dėmesį į pirmagimius? (Hbr 11, 28)
Paskutinė Egipto rykštė ištiko pirmagimius. Taip Dangus nuteisė
visus Egipto dievus ir visas šeimas, garbinusias šiuos netikrus dievus,
kurie tebuvo beverčiai stabai, atspindintys pačių žmonių aistras, troškimus
ir baimes.
Kaip parodė ankstesnės rykštės, šie stabai negalėjo išgelbėti
žmonių. Stabų nereikšmingumas buvo dar akivaizdesnis dabar,
dešimtos rykštės metu, kurios padariniai, be abejo, labiausiai paveikė
egiptiečius.
„Plačios Egipto karalystės visų namų išdidumas buvo sugniuždytas.
Iš gedinčiųjų krūtinių veržėsi riksmai ir dejonės. Valdovas ir dvariškiai
buvo visuotinio siaubo apstulbinti“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai,
p. 218).
Faraonas simbolizavo aukščiausią Egipto galią ir dievą, o jo pirmagimis
buvo laikomas dievo sūnumi. Izidė buvo vaikus apsauganti deivė;
Heket buvo gimdyvių globėja, o Minas buvo vaisingumo dievas.
Egipte buvo keli vaisingumo dievai. Visi jie buvo bejėgiai, palyginti su
gyvuoju Viešpačiu. Mozė rašė: „Kas tarp dievų Tau lygus, VIEŠPATIE?
Kas, kaip Tu, nuostabus šventumu? Baisus darbų šlove, darantis stebuklus“
(Iš 15,11). Vėliau Jetras paliudijo: „Dabar aš žinau, kad VIEŠPATS
galingesnis už visus dievus, nes Jis išvadavo tautą iš egiptiečių,
kai tie įžūliai su ja elgėsi“ (Iš 18, 11).
Pasak Išėjimo 1sk., egiptiečiai faraono įsakymu išžudė naujagimius
Izraelio sūnus, kad susilpnintų izraelitus, pajungtų ir pažemintų
juos. Dabar Dievo bausmė ištiko Egipto pirmagimius. Ką žmonės sėja,
tą ir pjaus.
Mūsų sprendimai ir elgesys lemia padarinius. Ir skaudi tiesa, kurią
mes visi patyrėme, yra ta, kad ne mes vieni kenčiame nederamo elgesio
padarinius. Kiti, kartais daug kitų, net nekaltieji, taip pat kenčia.
Tokia yra nuodėmės prigimtis.
Kaip jūs nukentėjote dėl kito asmens nuodėmių? Arba, kaip kiti nukentėjo
dėl jūsų nuodėmių? Kokia vienintelė mūsų viltis?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 214–218.
„Pascha buvo priminimas ir simbolis, atkreipiantis dėmesį ne vien
į praeitį, į išvadavimą iš Egipto, bet verčiantis pažvelgti ir į ateitį – į
svarbesnį išvadavimą, kurį turi atlikti Kristus, išlaisvindamas žmones
iš nuodėmės vergijos. Aukojamas avinėlis simbolizuoja Dievo Avinėlį,
į kurį dedame vienintelę išsigelbėjimo viltį. Štai ką sako apaštalas:
nes jau paaukotas mūsų velykinis (Paschos) Avinėlis, Kristus (1 Kor 5, 7).
Negana buvo paaukoti avinėlį, – jo krauju reikėjo apšlakstyti durų
staktas. Taip kiekvienam žmogui buvo leista pasinaudoti Kristaus pralieta
kraujo auka. Reikia tikėti ne tik tuo, kad Jis mirė už žmoniją, bet ir
tuo, kad Jis mirė už kiekvieną mūsų. Naudokimės atperkančiąja auka“
(E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 216).
Iki šiol kai kurios žydų šeimos visame pasaulyje švenčia Paschą, Pesah.
Jie laikosi to, kas vadinama „Pesah Seder“ („Seder“ reiškia „tvarka
/ susitarimą“), kurio metu jie pasakoja apie išėjimą ir tada šeima
mėgaujasi ypatingu maistu. Nuostabu, kad to laikomasi nuo pat išėjimo
laikų! Tik septintoji diena – sabata (šabas), kurios laikosi žydai,
siekia dar tolesnę senovę.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kaip suprantame Viešpaties „teisingumą“ užmušant pirmagimius,
kurių daugelis tikrai buvo „nekalti“? Kaip galime tai suderinti su
galinga Dievo meilės tikrove? Pagalvokite ir apie tvaną. Kaip mes
tai suprantame? - Ką reiškia simbolinis posakis, kad tikinčiuosius dengia Jėzaus
kraujas ir apvalo juos nuo visų jų nedorybių? - Perskaitykite šiuos žodžius: „Kristaus sekėjai turi naudotis Jo patirtimi.
Jiems reikia gauti ir įsisavinti Dievo Žodį, kad šis galėtų tapti
jų gyvenimo ir veiklos varomąja jėga. Kristaus galia turi padaryti
juos panašius į Jį, kad atspindėtų dieviškas savybes. […] Kristaus
dvasia ir darbas privalo tapti Jo mokinių dvasia ir darbu“ (E. Vait,
Patriarchai ir pranašai, p. 216). - Kaip mes leidžiame Kristui mumyse atlikti tai, kas čia parašyta?