rugpjūčio 16–22
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 19, 1–20, 17; Apr 21, 3; Įst 5,
6–21; Jok 1, 23–25; Rom 3, 20–24; Rom 10, 4.
Įsimintina eilutė: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau
jus ant erelių sparnų ir pas save atsivedžiau. O dabar, jei paklusite
Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, jūs būsite Mano nuosavybė,
brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų Man priklauso visa
žemė, bet jūs būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš
19, 4–6).
Kur Dievas vedė Izraelį, išvadavęs juos iš Egipto? Į Pažadėtąjį kraštą,
kur kitur? Kad ir koks geografiškai teisingas, šis atsakymas neteisingas
teologine prasme. Pats Dievas į šį klausimą atsako: „Jūs matėte,
ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir
pas save atsivedžiau“ (Iš 19, 4). Taigi biblinis-teologinis atsakymas į
šį klausimą atskleidžia Dievo pirmenybę ir tikslą – Viešpats atsivedė
juos pas save.
Kai žmonės atsitraukia nuo Dievo, Jis jų ieško ir kviečia pas save.
Geriausias šios gilios tiesos pavyzdys yra Edeno sode, kai Adomas ir
Ieva nusidėjo, nepakluso Dievo įsakymui ir pasislėpė nuo Jo. Jis ėmėsi
iniciatyvos ir klausė: „Kur tu?“ (Pr 3, 9) Jis visada žengia pirmą žingsnį.
Jėzus tai iškalbingai sako: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir
esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių Mano jungą
ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite
savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 28–29).
Dievas kviečia mus visus; mūsų amžinasis likimas priklauso nuo
mūsų reakcijos.
I. PRIE SINAJAUS KALNO
- Perskaitykite Iš 19, 1–8. Ką Dievas jiems pažadėjo čia, Sinajaus
kalno papėdėje?
Dievas nuvedė izraelitus prie Sinajaus kalno, kur netrukus duos
jiems Dešimt įsakymų. Džebel Musa (aukštis – 2 285 metrai) esanti
Sinajau pusiasalyje – greičiausia yra ta vieta, kur Mozė kelis kartus susitiko
su Dievu (pvz., Iš 3, 1; Iš 19, 2; Iš 24, 18), o po daugelio metų, čia
taip pat su Dievu sutiko Elijas (1 Kar 19, 8). Tai tas pats kalnas, prie kurio
Dievas pašaukė Mozę, kad išvestų Izraelį iš Egipto (Iš 3, 1. 10). Tuo
metu Dievas pasakė Mozei, kad jis garbins Dievą su išlaisvintu Izraeliu
šioje vietoje, ir tai bus ženklas Mozei, kad Abraomo, Izaoko ir Jokūbo
Dievas juos veda (Iš 3, 12).
Po dviejų mėnesių kelionės izraelitai atėjo į Sinajų (Iš 19, 1), kur
išbuvo maždaug vienerius metus (palyginkite Iš 19, 1 ir Sk 10, 11–12).
Per šiuos metus buvo duota daug įsakų, užrašytų Iš 19–40 sk; Kun
1–27 sk. ir Sk 1, 1sk.–10sk, 10. Izraelio apsistojimas prie Sinajaus kalno
yra pagrindinė pirmųjų penkių Mozės knygų pasakojimo dalis. Čia
yra pamatas, kaip jie tapo Dievo išrinkta tauta, vienintele tauta, kuri
nėra persmelkta pagonybės ir stabmeldystės.
Dievas ėmėsi iniciatyvos ir sudarė Sandorą su Izraeliu. Su sąlyga,
kad ši tauta bus paklusni ir palaikys ryšį su Juo, Dievas pažadėjo padaryti
juos ypatinga nuosavybe, kunigų karalyste, šventa tauta.
Būti šventa tauta reiškia būti pasišventusia Dievui ir atskleisti Jo
charakterį kitiems, ypač juos supančioms tautoms. Jie taip pat buvo
pašaukti būti kunigų karalyste, kuri suves kitus žmones su Dievu, ves
juos pas Jį ir mokys Jo kelių bei Jo įsakų. Jie turėjo būti ypatinga Dievo
nuosavybė, nes Jis norėjo, kad Izraelis kaip Jo įrankis apšviestų pasaulį
su Juo ir Jo charakteriu susijusiu pažinimu.
Ši Sandora buvo teisinis Dievo ir Jo tautos santykių užmezgimas.
Bendroji Sandoros formulė, kuri skirtinguose tekstuose šiek tiek skiriasi,
yra tokia: „Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite Mano tauta“ (Iš 6, 7;
Kun 26, 12; Jer 24, 7; Jer 31, 33; Hbr 8, 10; Apr 21, 3).
Įsivaizduokite, kad esate ypatinga Dievo „nuosavybė“! Kokias privilegijas
tai apimtų? Kokios tektų pareigos?
II. PASIRUOŠIMAS DOVANAI
- Perskaitykite Iš 19, 9–25. Kaip Dievas paruošė Izraelį priimti Dešimt
įsakymų?
Dievas davė konkrečius nurodymus, ką izraelitai turėjo padaryti
ruošdamiesi priimti Įstatymą prie Sinajaus. Jų išorinis tyrumas turėjo
atspindėti visišką jų pasišventimą Dievui. Jie turėjo būti pasiruošę
nuostabiam Viešpaties šlovės apsireiškimui. Šių įvykių metu „trankėsi
perkūnija, švytavo žaibai, ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys
buvo toks skardus, kad visi stovykloje buvę žmonės drebėjo“ (Iš
19, 16).
Dekalogas (Dešimt Dievo įsakymų) yra Dievo apreiškimo ir biblinės
etikos šerdis. Jie sudaro dangaus mato esmę ir pamatą visai žmonijai;
šie principai yra amžini ir visuotini.
Remiantis bibliniu pasakojimu, Dešimt įsakymų buvo paskelbti ir
užrašyti Dievo (Iš 19, 19; Iš 20, 1; Įst 5, 4–5. 24; Iš 24, 12; Iš 24, 12. Iš 31,
18, Įst 5, 22). Jie du kartus buvo duoti Mozei kaip ypatinga dovana (Iš
32, 19; Iš 34, 1; Įst 10, 1–2).
Išėjimo knygoje Dešimt įsakymų pavadinti liudijimu (hebrajiškai –
‘edut; Iš 31, 18) arba Sandoros žodžiais (hebrajiškai – dibre haberit; Iš
34, 28). Pakartoto Įstatymo knygoje jie užrašyti Sandoros plokštėse
(Įst 9, 9. 11. 15). Nė vienoje knygoje hebrajų kalba nepavartotas terminas
Dešimt įsakymų (hebrajiškai – mitzwot, įsakymai). Vietoj to tris
kartus jie pavadinti Dešimčia žodžių. Hebrajiškai – aseret hadebarim,
iš – dabar, reiškiant – žodį, sakinį, reikalą, dalyką, kalbą, pasakojimą,
pažadą, pasakymą“ (Iš 34, 28; Įst 4, 13; Įst 10, 4).
Dešimties įsakymų variantų yra du su labai mažais skirtumais;
pirmas variantas užrašytas Iš 20, 1–17, antras – Įst 5, 1–21). Antras
variantas, kurį Mozė pateikė Izraeliui žodžiu, pasirodė beveik ketu
riasdešimt metų po Sinajaus, prieš pat tautai įžengiant į Pažadėtąjį
kraštą (Įst 1, 3–4; Įst 4, 44–47). Šios aplinkybės paaiškina nedidelius
skirtumus tarp šių dviejų variantų.
Pauliui Įstatymą apibendrinus kaip meilę, jis citavo Dešimt įsakymų
(Rom 13, 8–10). Meilė iš tikrųjų yra Dievo Įstatymo visuma, nes
Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16).
Kaip jūs suprantate Dešimt įsakymų kaip Dievo meilės išraišką? Ką
tai reiškia? Kaip juose atsiskleidžia Dievo meilė?
III. DEŠIMTIES ĮSAKYMŲ DOVANA
- Perskaitykite Iš 20, 1–17. Kokie yra Dešimties įsakymų principai ir
kaip šie įsakymai išdėstyti?
Atkreipkite dėmesį, kad Dešimt įsakymų prasideda ne paliepimais,
o maloningais Dievo darbais dėl savo tautos:
„Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės,
iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Pirmiausia Viešpats parodė savo malonę,
suteikdamas Izraeliui laisvę ir išgelbėjimą, o tik tada apreiškė
savo valią. Šių įsakymų turėjo būti laikomasi iš meilės ir dėkingumo
už tai, ką dėl jų padarė Dievas.
Esminis ir apibendrinantis Dešimties Dievo įsakymų žodis – „meilė“
(Rom 13, 10). Didžiausias įsakymas yra mylėti, ir jis išreiškiamas
dviem būdais – meile Dievui (Įst 6, 5) ir meile artimui (Kun 19, 18).
Pirmi keturi įsakymai moko, ką reiškia mylėti Dievą; kiti šeši įsakymai
moko, ką reiškia mylėti savo artimą. Dešimt įsakymų visų pirma
prasideda pagarba Dievui (vertikali meilė), tada – pagarba kitiems
(horizontali meilė):
Gerbti Dievą, skiriant Jam pirmąją ir aukščiausią vietą kiekvienomis
mūsų gyvenimo aplinkybėmis (pirmasis įsakymas);
Gerbti Dievą ir išlaikyti Jam išskirtinę vietą bei nepakeisti Jo
stabu jokia forma, nei fizine, nei simboline, nei dvasine. Mūsų
tyriausia meilė tenka Viešpačiui (antrasis įsakymas);
Dievo vardo gerbimas – Jo reputacijos ir charakterio (trečiasis
įsakymas);
Jo poilsio ir garbinimo dienos laikymasis – sabatos (ketvirtasis
įsakymas);
Pagarba tėvams (penktasis įsakymas);
Pagarba gyvybei (šeštasis įsakymas);
Pagarba santuokai (septintas įsakymas);
Pagarba žmonių nuosavybei (aštuntas įsakymas);
Pagarba kitų reputacijai (devintas įsakymas); ir
Pagarba sau, kad jokie savanaudiški troškimai nesugadintų
mūsų charakterio (dešimtasis įsakymas).
Kaip sakė pats Jėzus: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“
(Jn 14, 15; taip pat 1 Jn 4, 20–21). Taigi tikras paklusnumas yra
tiesiog meilės ir dėkingumo Jėzui išraiška, meilės, kuri aiškiausiai išreiškiama
tuo, kaip elgiamės su savo artimu.
IV. ĮVAIRIOS DIEVO ĮSTATYMO FUNKCIJOS
Dievo Įstatymas atskleidžia Dievo charakterį, kas Jis yra. Kaip Dievas
yra šventas, teisus ir geras, toks yra ir Jo Įstatymas. Paulius patvirtino:
„Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas,
ir geras“ (Rom 7, 12).
Rašte Dievo Įstatymas nusakytas itin teigiamai (Mt 5, 17–18; Jn 14,
15; 1 Kor 7, 19). Galima kurti eiles apie Įstatymą (pvz., Psalmė 119),
giedoti apie Įstatymą (Psalmė 19) bei mąstyti jį dieną naktį (Ps 1, 2;
Joz 1, 8). Įstatymas padeda apsisaugoti nuo pikto ir suteikia išminties,
supratimo, sveikatos, gerovės ir ramybės (Įst 4, 1–6; Pat 2–3).
Dievo Įstatymas yra tarsi tvora, apjuosianti laisvą erdvę gyvenimui
ir įspėja, kad už konkrečios ribos gresia pavojus, bėdos,
komplikacijos ir net mirtis (Pr 2, 16–17; Jok 2, 12).
Įstatymas taip pat yra kelrodis, nukreipiantis į Jėzų, kuris atleidžia
mūsų nuodėmes ir pakeičia mūsų gyvenimą (2 Kor 5, 17; 1
Jn 1, 7–9). Tokiu būdu jis veda mus pas Kristų kaip paidagogos –
globėjas / mokytojas (Gal 3, 24).
Perskaitykite Jok 1, 23–25. Ką Jokūbas rašė ir kaip šie žodžiai padeda
suvokti, kokia yra Įstatymo funkcija ir svarba, nors jis negali
mūsų išgelbėti?
Veidrodis gali parodyti trūkumus, taip. Tačiau veidrodis niekaip
negali jų pašalinti. Veidrodis parodo problemas, bet nepasiūlo sprendimo.
Tas pat ir su Dievo Įstatymu. Bandymas būti nuteisintam Dievo
akivaizdoje Įstatymo laikymusi prilygtų žiūrėjimui į veidrodį tikintis,
kad anksčiau ar vėliau veidrodis pašalins matomus trūkumus.
Kadangi išganymas suteikiamas tikėjimu, o ne darbais, įskaitant
Įstatymo darbus, kai kurie krikščionys teigia, kad Įstatymas yra panaikintas
ir mums nebereikia jo laikytis. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad
Įstatymas apibrėžia nuodėmę – „Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės,
jei nebūtų Įstatymo“ (Rom 7, 7), – toks teiginys iškreipia Įstatymo ir
Evangelijos santykį. Evangelijos mums reikia būtent dėl to, kad yra
Įstatymas.
Kaip jums sekėsi paklusti Dievo Įstatymui? Ar pakankamai, kad galėtumėte
kliautis išgelbėjimu dėl Įstatymo laikymosi? Jei ne, kam jums
reikalinga Evangelija?
V. ĮSTATYMAS KAIP DIEVO PAŽADAS MUMS
- Perskaitykite Rom 3, 20–24. Paulius labai aiškiai sakė, kad mes
negalime būti išgelbėti laikydamiesi dešimties įsakymų, tada koks
pastarųjų vaidmuo mūsų gyvenimui?
Hebrajiškai sąvokos dabarim reikšmė, vartota Mozės apibūdinant
Dešimt Dievo įsakymų (Iš 34, 28; Įst 4, 13; Įst 10, 4), pažodžiui reiškia
ne „įsakymus“, o „žodžius“. Šis „žodis“ (vienaskaita – dabar) gali turėti
„pažado“ reikšmę. Štai kodėl daugelyje tekstų (1 Kar 8, 56; 2 Met 1, 9;
Neh 5, 12–13; Įst 1, 11; Įst 6, 11; Įst 6, 3; Įst 9, 28; Joz 9, 21; Joz 22, 4;
Joz 23, 5) dabar išverstas ne tik daiktavardžiu, bet ir veiksmažodžiu,
išreiškiant pažadą.
E. Vait pateikė tokią su Dešimties įsakymų funkcija susijusią įžvalgą:
„Dešimt įsakymų… yra dešimt pažadų“ (Ellen G. White Comments,
The SDA Bible Commentary, vol. 1, 1105 p.). Dešimt įsakymų turėtų
būti suprantami kaip Dievo pažadai, kurie nukreips mus teisingu keliu,
kad Jis galėtų mums padaryti nuostabių dalykų. Bet mes turime
paklusti šiems įsakymams.
- Perskaitykite Rom 10, 4. Kaip turėtume suprasti Pauliaus teiginį,
kad Kristus yra Įstatymo „tikslas“?
Paulius teigė, kad Jėzus Kristus yra Įstatymo telos, bet ne ta prasme,
kad Kristus panaikina Įstatymą. Atvirkščiai, tai reiškia, kad Kristus
yra Įstatymo uždavinys. Tai nereiškia, kad Jo atperkanti Auka padaro
Įstatymą nebegaliojantį, nes Įstatymas yra amžinas.
Priešingai, Paulius rašė apie Įstatymo svarbą, apie jo teisėtumą ir
apie jo ilgalaikį autoritetą (Rom 3, 31; 1 Kor 7, 19; Gal 5, 6). Žodžio telos
reikšmė pirmiausia nusako tikslą ir yra orientuota į uždavinį, o ne
susijusi su laiku. Kristus yra tikrosios Dievo Įstatymo prasmės ir tikslo
esmė. Taigi būtų neteisinga teigti, kad Kristus Įstatymą pripažino
negaliojančiu, jį pakeitė arba panaikino. Kristus yra Įstatymo tikslas, į
kurį Jis ir nurodo.
Kaip Įstatymas nurodo mums Jėzų? Tai yra, ką Įstatymas mums atskleidžia
apie mus pačius, kas iš tikrųjų nukreipia mus į Jėzų?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 237– 244; p. 260–269.
„Dievas ketino savo Įstatymo paskelbimą paversti labai įspūdingu
ir didingu reginiu, atitinkančiu pakilią šios progos dvasią. Reikėjo sudaryti
žmonėms įspūdį, kad į viską, kas susiję su Dievo tarnyste, reikia
žvelgti su didžiausia pagarba“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 237).
Šis pagarbos principas galioja ir šiandien. Jis kyla iš pagarbos Dievo
didybei ir viešpatavimui. Dievo šlovės pamatymas nulemia dėkingumą
ir menkina mūsų puikybę. Juo aiškiau matysime Dievo šventumą,
tuo daugiau savo gyvenime įžvelgsime netobulumo ir dar labiau
trokšime Jo keičiančio Artumo, trokšime būti panašesni į Jį.
Be to, suprasdami, kokie esame priešingi Jam ir Jo šventam Įstatymui,
esame visiškai priklausomi nuo pavaduojančios Kristaus mirties
už mus.
Tuo pat metu Jėzus aiškiai pasakė, kad nuolankiai priimant Dievą
kaip savo Viešpatį ir Karalių, paklusti Jo įsakymams nėra sunku (Mt 11,
28–30). Kristus aiškiai pasakė, kad dangaus Įstatymas galioja visada
(Mt 5, 17–20). Laikydamiesi Dievo Įstatymo iš meilės ir dėkingumo
Jam dėl išgelbėjimo, kurį Jis mums laisvai suteikė, galime patirti
gelbstinčio ryšio su Juo pilnatvę. Mėgaudamiesi didžiuliais Įstatymo
laikymosi privalumais (pažvelkite į skausmą ir sunkumus, kuriuos
lemia Įstatymo laužymas), taip pat galime džiaugtis supratimu, kad
mūsų išganymą užtikrina Jėzus, o ne Įstatymo laikymasis.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Pasiruošimas priimti Įstatymą padėjo tautai suprasti būtiną pagarbos
jausmą. Kur šiandien mūsų bažnyčioje ir bažnytiniame gyvenime
yra panašus pagarbos jausmas Dievui? O gal jis kažkaip
lėtai išblėso? - Įsigilinkite į šią Sandoros formulę: „Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite
Mano tauta“. Ką tai reiškia mums šiandien ir kaip tai turėtų
atsiskleisti tiek asmeniniame, tiek bendruomenės gyvenime? - Liepdamas mums kažką atlikti, Dievas įgalina mus. E. Vait rašė:
„Visi Jo įsakai suteikia jėgų ir numato galimybes“ (Paslėpti lobiai,
p. 297). Kaip šį pažadą, šį dabar, įgyvendinti? - Kaip reaguoti į dažnai girdimą argumentą, kad po kryžiaus Įstatymas
nebegalioja? Daugeliu atvejų, kas, taip teigiančiųjų nuomone,
nebegalioja?