Rugpjūčio 30–rugsėjo 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 24, 1–18; 1 Kor 11, 23–29;
Kun 10, 1–2; Ez 36, 26–28; Iš 25, 1–9; Iš 31, 1–18.
Įsimintina eilutė: „Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus VIEŠPATIES
žodžius ir įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami:
‘Vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė’“ (Iš 24, 3).
Kaip jų Dievas, Kūrėjas ir Atpirkėjas, Viešpats troško būti su savo
tauta ir gyventi tarp jų. Jis sukūrė mus, kad būtume Jam artimi. Kadangi,
jei prasmingi santykiai su kitais žmonėmis gali būti užmegzti
tik skiriant laiko ir pastangų, tas pat pasakytina ir apie mūsų santykius
su Dievu. Tai gali būti pakylėjantis ir kupinas augimo patyrimas, bet
tik tuo atveju, jei leidžiame laiką su Juo. Praktiškai tai reiškia Jo Žodžio
tyrinėjimą (Dievas kalba mums), maldą (mūsų širdies Dievui atvėrimas)
ir liudijimą kitiems apie Kristaus mirtį, prisikėlimą ir sugrįžimą
(įsitraukimas į Dievo misiją). Kai Dievas mus laimina, mes būsime palaiminimas
kitiems.
Dėmesys turi būti nukreiptas į Dievą, o ne į mus pačius (Hbr 12,
1–2). Ryšio su Dievu palaikymas įgalins mus sekti Jo mokymą, o tai
reiškia paklusnumą Jo Žodžiui. Nestebina, kad paskutiniaisiais laikais
Kristaus sekėjų karta apibūdinama taip: „laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus
tikėjimo!“ (Apr 14, 12)
Iš tikrųjų viskas paprasta – mes mylime Dievą ir dėl šios meilės Jam
paklūstame.
I. KNYGA IR KRAUJAS
- Perskaitykite Iš 24, 1–8. Kokį vaidmenį Dievo Žodžio skaitymas ir
kraujo šlakstymas atliko Dievo Sandoros su Jo tauta patvirtinimui?
Gyvasis Biblijos Dievas yra santykių Dievas. Mūsų Viešpačiui svarbu
ne tik tam tikras tikslas, bet asmuo. Taigi Dievas daug dėmesio skiria
žmonėms, o pagrindinis Jo darbo tikslas – tai užmegzti asmeninį
ryšį su žmonėmis. Juk Dievui, kuris „yra meilė“, turėtų rūpėti santykiai,
nes kaip gali būti meilė be santykių?
Jėzus pasakė: „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu
prie savęs“ (Jn 12, 32). Dievui svarbus ne tik mūsų etiškas elgesys, teisingos
doktrinos ar tinkamų darbų rinkinys, bet, visų pirma, asmeninis,
artimas ryšys su mumis. Abu pasakojimai apie kūrimą (Pradžios
1–2) yra susiję su santykiais: pirmasis – tai vertikalūs santykiai, santykiai
su Dievu (sabata), antrasis – tai horizontalūs santykiai, žmonių
tarpusavio santykiai (santuoka).
Sandoros patvirtinimas Sinajuje turėjo sustiprinti ypatingus santykius,
kuriuos Dievas norėjo užmegzti su savo tauta. Apeigos metu
žmonės du kartus pasakė, kad paklus viskam, ko Dievas reikalauja.
„Vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė“, – skelbė jie. Tai darydami jie
nesuprato, kokie jie pažeidžiami, trapūs ir kad jie stokoja jėgų. Tauta
buvo apšlakstyta krauju, o tai rodo, kad tik dėl Kristaus nuopelnų Izraelis
galėjo vykdyti Dievo nurodymus.
Mes nenorime pripažinti, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra trapi,
silpna ir visiškai nuodėminga. Mums būdingas polinkis į blogį. Kad galėtume
daryti gera, mums reikia pagalbos iš išorės. Ši pagalba ateina
tik iš viršaus, iš Dievo malonės, iš Jo Žodžio ir iš Šventosios Dvasios.
Net turint visa tai, blogis vis tiek mums itin lengvai pasiekiamas, ar ne?
Štai kodėl artimi asmeniniai santykiai su Dievu buvo svarbūs ir
žmonėms prie Sinajaus, ir šiandien mums.
„Vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė“ (Iš 24, 3). Kiek kartų kartojote
tą patį, bet to padaryti nepavyko? Kokia vienintelė išeitis?
II. MATYTI DIEVĄ
- Perskaitykite Iš 24, 9–18. Ką nuostabaus čia patyrė Izraelio vaikai?
Atkūrus Sandorą su Dievu, Mozė vėl kopė į Sinajaus kalną. Šio kopimo
pradžioje Mozė buvo ne vienas. Jį lydėjo 73 izraelitų seniūnai.
Pastariesiems tai buvo didis patyrimas – jie matė Dievą (teofanija),
o tekste tai du kartus pabrėžta. Tuo metu valgydami kartu seniūnai
užtvirtino Sandorą su Dievu. Tai buvo puota, o Izraelio Dievas – šeimininkas.
Šie seniūnai buvo labai pagerbti Dievo.
Artimuosiuose Rytuose bibliniais laikais (tam tikru mastu net ir
šiandien) valgyti kartu buvo svarbus patyrimas, didelė garbė ir privilegija.
Tai būdavo proga atleidimui ir draugystės užmezgimui. Tai
reiškė vienas kito palaikymą krizės ir sunkumų metu. Kartu valgantieji
be žodžių vienas kitam pažadėdavo, kad jei vienai šaliai kas nutiktų,
kita šalis privalės ateiti pagalbon. Būti pakviestam valgyti reiškė ypatingas
vaišes, skirtas ne kiekvienam.
Tuo tarpu kvietimo atmetimas buvo vienas iš baisiausių įžeidimų.
Tai padeda mums suprasti Naujojo Testamento pasakojimus, kada
Jėzus Kristus buvo smarkiai kritikuojamas dėl valgymo su nusidėjėliais
(Lk 5, 30). Tikintiesiems švenčiant Viešpaties Vakarienę, jie taip
pat užmezga glaudų ryšį su kitais tikinčiaisiais, kurie yra tokie pat nusidėjėliai.
Šios Vakarienės metu švenčiame atleidimą ir išgelbėjimą,
kurį turime Jėzuje (Mt 26, 26–30; Mk 14, 22–25; 1 Kor 11, 23–29).
Tragiška, kad kai kurie, ėję kartu su Moze, vėliau puolė į nuodėmę
ir numirė (Kun 10, 1–2. 9). Nors ant kalno jie turėjo itin gilų patyrimą
su Dievu, šis patyrimas jų nepakeitė ir jie neatsivertė. Galinga pamoka,
kad tiesa ir šventos privilegijos savaime nereiškia atsivertimo.
Sunku patikėti, kad po tokio patyrimo šie vyrai taip tragiškai pasielgė.
Įsigilinkite į šį pasakojimą apie itin pagerbtus vyrus, net Aarono sūnus.
Koks čia įspėjimas mums kaip adventistams, kurie, dėl mums
patikėtos šviesos, iš tiesų esame itin pagerbti?
III. GALIA PAKLUSTI
- Perskaitykite Ez 36, 26–28. Kaip paklusnumas ateina į mūsų gyvenimą?
Tris kartus izraelitai pareiškė, kad paklus Dievui (Iš 19, 8; Iš 24, 3. 7).
Paklusnumas yra svarbus, net jei Raštas moko, kad mes esame silpni,
trapūs ir nuodėmingi. Ši liūdna tiesa buvo atskleista ne tik senovės
Izraelio, bet per visą Jo tautos istoriją.
Kaip tada mes galime ištikimai sekti Dievu?
Gera žinia ta, kad Dievui įsakius, Jis įgalina mus vykdyti Įstatymą.
Pagalba mums ateina iš išorės, leidžiant daryti tai, ko reikalauja Dievas.
Tai Jo darbas. Teologinės santraukos šerdyje, Ez 36, 26–27, pranašas
Ezechielis tai labai aiškiai išdėstė. Tik Dievas gali duoti naują širdį,
ir Jis tai daro išimdamas iš mūsų akmens širdį ir duodamas jautrią širdį.
Kaip Jozuė priminė klausantiems: „Galbūt jūs nepajėgsite tarnauti
VIEŠPAČIUI“ (Joz 24, 19).
Mes galime apsispręsti sekti Dievu; toks yra mūsų vaidmuo. Turime
kiekvieną akimirką pasišvęsti Jam. Taip yra todėl, kad mes neturime
galios vykdyti net sąmoningo apsisprendimo Jam tarnauti. Tačiau
pavedus mūsų silpnumą Dievui, Jis mus sustiprins. Paulius sako: „Būdamas
silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).
Atkreipkite dėmesį į Dievo darbą Ez 36, 24–30: Dievas surenka, nuplauna,
pašalina, duoda, išima ir ragina atidžiai laikytis Jo Įstatymo. Ką
Jis daro, tą darysime ir mes. Jis susitapatina su mumis, ir, artimai bendraujant
su Juo, Jo darbai taps mūsų darbais. Dievo ir mūsų vienybė
bus dinamiška, galinga ir gyva.
Vėlgi šiose eilutėse pabrėžiamas Dievo darbas. Ezechielio 36, 27
parašyta: „Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte
pagal Mano įstatus, laikytumėtės Mano įsakų ir juos vykdytumėte“.
Dievas įsako žmonėms paklusti, o tada suteikia galią paklusti. Tai, ko
Dievas reikalauja iš savo tautos, Jis visada padeda įvykdyti. Paklusnumas
yra Dievo dovana (ne tik mūsų darbas ar pasiekimas), kaip ir
nuteisinimas bei išganymas yra Jo dovana (Fil 2, 13).
Jeigu mums buvo pažadėta galia paklusti, kodėl mums taip lengva
pulti į nuodėmę?
IV. SU SAVO TAUTA
Dievas mokė savo tautą įvairiais būdais, o vienas iš jų – Šventykla.
Visos jos apeigos nurodė Jėzų; tai buvo vaizdinės išganymo plano,
kuris bus įgyvendintas per Jėzų po daugelio šimtmečių, pamokos.
- Perskaitykite Iš 25, 1–9. Kokios esminės, praktinės ir teologinės tiesos
užrašytos šiose eilutėse?
Nors Dievas vedė izraelitus ir buvo jiems artimas, Jis nurodė Mozei
pastatyti šventyklą: „Tepadaro jie Man šventyklą, idant galėčiau
gyventi tarp jų“ (Iš 25, 8). Dievas norėjo jiems apčiuopiamai parodyti,
kad Jis tikrai yra su jais. Nors jie daug kartų buvo pasielgę nederamai,
Jis jų neapleido ir vėliau „dangaus būtybės vėl ėmė juos globoti“
(E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 270), jiems buvo duoti dangaus įsakai
ir prasidėjo Šventyklos statyba.
Raštas patikina, kad Dievas negyvena žmonių statytose šventyklose
ir būstuose (Apd 7, 47–50), nes Jis viršija dangų ir dangus negali Jo
sutalpinti. Paulius Areopage Atėnuose sakė: „Dievas, pasaulio ir visko,
kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena
ne rankų darbo šventyklose“ (Apd 17, 24). Be to, karalius Saliamonas
teigė: „Bet ar iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus
aukštybės negali Tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai,
kuriuos aš pastačiau!“ (1 Kar 8, 27) Šventykla turėjo būti ten, kur Dievas
parodys jiems savo Artumą.
Izraelitai savo noru turėjo atnešti aukas Šventyklos statybai. Jie
turėjo atgabenti brangias dovanas, įskaitant auksą, sidabrą, bronzą,
akacijos medieną, įvairių rūšių audinius, alyvuogių aliejų ir prieskonius.
Iš 25, 10–27, 21 mums pateikiama daug informacijos apie Padangtę
ir jos apeigas. Dievas pateikė Mozei planą su konkrečiais nurody
mais, kaip pastatyti ir įrengti Padangtę, įskaitant Sandoros Skrynią,
atnašų stalą, septynšakę žvakidę, aukurus, uždangas, spalvas ir išmatavimus.
Mozė turėjo pastatyti Padangtę pagal Dievo jam parodytą pavyzdį
(Iš 25, 9. 40; Iš 26, 30), dangišką Šventyklą (Hbr 8, 1–2; Hbr 9, 11).
Žemiškoji Šventykla atliko itin svarbią funkciją iki Jėzaus mirties ir Jo
tarnystės dangiškoje Šventykloje, dėl kurios žemiškoji Šventykla tapo
nebereikalinga – tiesa, kurią simbolizuoja Šventyklos uždangos perplyšimas
Kristaus mirties metu (Mt 27, 51; Mk 15, 38).
V. KUPINI DIEVO DVASIOS
Dievas išdėstė Mozei kiekvieną smulkmeną, susijusią su pasiruošimu
apeigoms Padangtėje. Kunigai turėjo dėvėti kunigams skirtus
drabužius, tačiau vyriausiasis kunigas dėvėjo specialų efodą, kuriame
buvo įrašyti Izraelio sūnų vardai. Jis taip pat nešiojo krūtinės dėklą,
kuriame buvo Urimai ir Tumimai, turėję būti prie jo širdies (Išėjimo
28). Visi kunigai turėjo būti pašventinti (Išėjimo 29). Kiti daiktai, kuriuos
reikėjo kruopščiai paruošti, buvo smilkalų aukuras, praustuvas,
patepimo aliejus ir smilkalas (Išėjimo 30).
- Perskaitykite Iš 31, 1–18. Kokią ypatingą pagalbą Dievas suteikė,
kad visos Padangtės detalės ir apeigos būtų parengtos, gražios ir
tinkamos?
Pirmą kartą Šventajame Rašte paminėta, kad Dievas pripildė asmenį
Dievo dvasios. Ką tai reiškia? Becalelis buvo pašauktas meniškai
pagaminti reikmenis Padangtei. Jis buvo pripildytas, t. y. apdovanotas
naujais įgūdžiais, sugebėjimais ir žiniomis, kurių reikėjo meistriškumui.
Be to, Dievas suteikė Oholiabui ir daugeliui kitų meistrų tą pačią
dvasią, kuri padėjo atlikti darbą.
Viso šio kūrybiškumo viduryje sabata pristatoma kaip Dievo ir Jo
tautos ženklas, kad Viešpats juos pašventina. Tai reiškia, kad ketvirto
jo įsakymo laikymasis yra susijęs su pašventinimu. Ezechielis vėliau
sakė: „Be to, daviau jiems savo šabus kaip ženklą Man ir jiems, kad
žinotų, jog Aš, VIEŠPATS, juos pašventinu“ (Ez 20, 12).
Sabata primena, kad Viešpats yra ne tik mūsų Kūrėjas (Pr 2, 2, 3),
Atpirkėjas ir Dievas (Įst 5, 15; Mk 2, 27–28), bet ir Šventasis. Jis keičia
žmones savo Artumu; per Jo Dvasią ir Žodį jie auga, kad atspindėtų
mylintį, malonų, nesavanaudišką ir atlaidų charakterį.
Didžiausia dovana, kurią Dievas davė Mozei, tai – Dešimt įsakymų
(Iš 31, 18). Pats Dievas parašė ir davė dvi akmens plokštes su Dešimt
įsakymų (Iš 31, 18; Įst 9, 9–11). Šios plokštės turėjo būti padėtos Šventų
Švenčiausioje, Sandoros Skrynioje, kuri buvo po malonės sostu (Iš
25, 21).
Žodžiai malonės sostas kilę iš vieno hebrajiško žodžio, kurio pagrindinė
reikšmė – „permaldauti“. Kodėl malonės sosto vieta buvo virš
Dievo Įstatymo? Kokią viltį turėtume čia įžvelgti?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 270–277.
Padangtė buvo ypatinga vieta, kurioje vyko permaldavimas už išpažintas
Dievo tautos nuodėmes. Vieta, kur iš tikrųjų buvo apreikštas
visas išganymo planas, ir kai kurios jo detalės Izraelio vaikams būnant
dykumoje. Ten buvo mokoma nuteisinimo, pašventinimo ir teismo.
Kiekviena auka nurodė Jėzaus mirtį, nuodėmių atleidimą ir galiausiai
nuodėmių sunaikinimą. Be aukų buvo ir Dievo Įstatymas, teisumo
etalonas.
„Skrynioje saugomas Dievo Įstatymas buvo didžioji teisingumo
ir nuosprendžio nuostata. Tasai Įstatymas skelbė mirties nuosprendį
nusižengėliui, bet virš Įstatymo buvo malonės sostas, ant kurio apsireikšdavo
Dievas ir iš kurio, kaip permaldavimo pasekmė, atgailaujančiam
nusidėjėliui būdavo suteikiamas atleidimas. Taigi Kristaus
įvykdytas mūsų atpirkimas, simbolizuojamas šventyklos apeigų, garantuoja,
kad ištikima meilė ir tiesa susitiks, ramybė ir teisingumas
pasibučiuos (Ps 85, 11)“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 273).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kiek kartų esate sakę: „Visa, ką Viešpats liepia, darysiu“? Kaip jums
tai sekėsi? - Baigiantis 40 dienų Mozės buvimo su Viešpačiu ant Sinajaus kalno
laikotarpiui Dievas pabrėžė, kad izraelitai turi laikytis Jo sabatos,
nes tai ženklas Dievui ir jiems, kad būtent Viešpats juos pašventins.
Kokį vaidmenį sabatos laikymuisi atlieka šventumas ir pašventinimas? - Viešpats norėjo, jog jie padarytų šventyklą, kad Jis galėtų gyventi
„tarp jų“. Žavi tai, kad ši vieta buvo Izraelio išganymo centras.
Būtent čia – šioje šventykloje, kur Dievas gyveno tarp savo žmonių
– išganymo planas buvo įgyvendinamas paveikslu ir šešėliu.
Ką tai mums sako apie mūsų visišką išgelbėjimo priklausomybę
nuo Dievo? - Ką reiškia, kad per kraują visos jų nuodėmės buvo atneštos į šventyklą,
Dievo Namus? Kaip ši nuostabi tiesa, nors ir blankiai, atspindi
tai, ką Jėzus padarė ant kryžiaus dėl mūsų ir ką Jis daro dėl mūsų
dabar dangiškoje Šventykloje?