11 tema · Rugsėjo 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Korintiečiams 8–9 sk.; Jn 3, 16; Jn 17, 5; Lk 9, 58; Apr 13, 8; Rom 12, 8; Rom 15, 26–27.
Įsimintina eilutė: „Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą“ (2 Kor 8, 9).
2 Korintiečiams 8 ir 9 sk. parodo, kad Paulius suteikė korintiečiams galimybę tarnauti savo broliams ir seserims Judėjoje. Šie skyriai moko, jog aukojimas yra Dievo mums suteikta privilegija, kad galėtume sekti savęs išsižadančio Kristaus charakterio pavyzdžiu. Dangaus kalba yra aukojimo kalba. Atkreipkite dėmesį į šiuos nepaprastus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).
Be to, Jn 3, 16 aiškiai išreiškia Dievo tikslą atiduodant Jėzų: „Kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Prievaizdavimas ir misija šiose eilutėse žengia koja kojon. Prievaizdavimas ir misija neatsiejami kaip dvi monetos pusės. Nestebina, kad Paulius save ir savo bendražygius vadino „Dievo slėpinių prievaizdais“ (1 Kor 4, 1). Mes taip pat esame prievaizdai ta pačia prasme.
Šią savaitę tyrinėsime, kad prievaizdavimo ir misijos sąvokos yra giliai įsišaknijusios Jėzaus pavyzdyje. Iš tiesų, prievaizdavimas ir misija yra neatsiejami. Prievaizdavimas suteikia Bažnyčiai finansinių ir žmogiškųjų išteklių Dievo misijai įvykdyti.
I. JĖZAUS PAVYZDYS
2 Korintiečiams 8–9 sk. kontekstas susijęs su tuo, kaip Paulius ragino Korinto bendruomenės narius surinkti lėšas skurdžioms Judėjos bendruomenėms. Matyt, korintiečiai jau buvo įsipareigoję tai padaryti (2 Kor 8, 10–11; 2 Kor 9, 5; 1 Kor 16, 1–4), tačiau santykių problemos tarp jų ir Pauliaus viską apsunkino. Išsprendęs šiuos klausimus (2 Kor 8, 1–7), Paulius dabar perėjo prie šio klausimo pabaigos (2 Kor 8–9).
Iš pradžių Paulius rėmėsi makedoniečių pavyzdžiu (2 Kor 8, 1–7), kurių didelis skurdas nesutrukdė jiems būti dosniems (2 Kor 8, 2). Taip, skurdas ir dosnumas gali egzistuoti kartu. Tačiau šis nuostabus makedoniečių dosnumas tėra Jėzaus dosnumo, kai Jis atidavė save už mus, pakartojimas (2 Kor 8, 8–15).
1. Perskaitykite 2 Kor 8, 9. Ką ši eilutė mums sako apie Jėzaus pavyzdį?
Pauliaus teiginys 2 Kor 8, 9 yra vienas nuostabiausių ir giliausių visoje Biblijoje. Paulius pasakojo apie Jėzaus misiją, tačiau vartojo neįtikėtinai mažai žodžių. Čia tiek daug teologijos. Tai atpirkimo pasakojimas, bet vos vienoje eilutėje.
Dar įspūdingiau tai, kad šis pasakojimas išdėstytas finansų kalba. Taip, Jėzus buvo turtingas. Jo turtingumas reiškia Jo ankstesnį egzistavimą danguje (Jn 17, 5). Jis nusprendė tapti vargšu, atsisakydamas dangiškosios šlovės ir ateidamas į šį skausmų pasaulį. Jis tapo tiesiogine prasme vargšu (Lk 9, 58). Nors Jis buvo lygus Dievui, Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 7). „Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).
Jėzus paaukojo savo gyvybę, kad mes galėtume amžinai gyventi su Juo. Jo auka turėjo tikslą – mūsų išgelbėjimą. Prievaizdavimas ir misija yra neatsiejami. 2 Korintiečiams 8–9 skyriuose pasakojama apie konkrečią piniginę auką, tačiau šis pasakojimas paremtas Jėzumi. Šią savaitę tyrinėsime teologinius aukojimo principus, pagrįstus Kristaus auka.
Apmąstykite Jėzaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Suvokus, jog visa tai buvo padaryta dėl jūsų, kad turėtumėte didesnę viltį, o ne tik šią apgailėtiną būtį čia, kokia turėtų būti jūsų reakcija?
II. PASKATINIMAS
2. Perskaitykite 2 Kor 8, 1. 5 ir 2 Kor 9, 7. 9. 13. 15. Kokia yra pagrindinė žinia šiose eilutėse?
2 Korintiečiams 8 ir 9 skyriuose vyrauja davimas: „Dievo malonę, suteiktą…“ (2 Kor 8, 1); „Aukojo patys save“ (2 Kor 8, 5); „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, […] nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7); „Jis pažėrė, padalijo vargdieniams“ (2 Kor 9, 9); „Jie šlovins Dievą […] už nuoširdų dosnumą“ (2 Kor 9, 13); „Dėkui Dievui už Jo neapsakomą dovaną!“ (2 Kor 9, 15). 2 Korintiečiams 8 ir 9 skyriai prasideda bei baigiasi davimu (2 Kor 8, 1 ir 2 Kor 9, 15). Šiuos du skyrius turime skaityti turėdami omenyje davimą. Juose pateiktos bent keturios pagrindinės priežastys aukojimui.
Dėkingumas už Dievo malonę (2 Kor 8, 1; 2 Kor 9, 14–15). 2 Korintiečiams 8 ir 9 skyriai prasideda Dievo malonės paminėjimu (2 Kor 8, 1). Paskui Paulius rašė: „Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę“ (2 Kor 8, 9). Dievo ir Kristaus malonė čia pateikta kaip pagrindinė priežastis aukoms. Dievas labai daug padarė dėl mūsų, duodamas mums Kristų. Mainais, aukodami savo dovanas, mes atpažįstame Dievo malonę mūsų gyvenime.
Kaip ir aukojimo sąvoka, terminas „malonė“ (graikiškai – charis) taip pat ne kartą užrašytas 2 Korintiečiams 8–9 skyriuose. Panašiai žodis charis yra pateiktų eilučių pradžioje ir pabaigoje (2 Kor 8, 1; 2 Kor 9, 14–15). Paulius šį terminą vartojo skirtingomis reikšmėmis, norėdamas pabrėžti, kad Kristaus malonė mūsų gyvenime veda prie malonės kitiems ir dėkojimo.
Noras sekti Jėzaus pavyzdžiu (2 Kor 8, 9). Jėzus buvo turtingas, bet tapo vargdieniu (atminkite Jo amžiną buvimą ir tapimą žmogumi). Tai padaryti galima tik vienu būdu – Jis atidavė viską. Mes, savo ruožtu, aukojame, suteikiame kitiems galimybę pažinti Kristų.
Noras dalytis Dievo palaiminimais (2 Kor 9, 10–11). Mes duodame kitiems tik todėl, kad pirmiausia gavome iš Dievo. Jis mus praturtina, kad galėtume būti dosnūs.
Nuoširdi meilė (2 Kor 8, 8. 24). Davimas yra nuoširdžios ir tikros meilės išmėginimas. Tai svarbiausias įrodymas, kad meilė gyvena žmogaus širdyje. Angliškai tariant, tai reiškia „pinigų patikėjimą tam, apie ką kalbame“.
Ar esate dosnūs? Atsižvelgiant į kryžių, kiek duodate, palyginti su tuo, ką galėtumėte duoti?
III. PLANAVIMAS
3. Perskaitykite 2 Kor 9, 7. Ką ši eilutė sako apie aukojimą?
Dievas buvo nusprendęs išgelbėti pasaulį dar prieš nuopuolį. Kristaus atėjimas mirti už mus buvo amžinojo plano dalis (Apr 13, 8). Dievas nebuvo užkluptas netikėtai. Jis buvo suplanavęs pasiaukoti per Jėzų. 2 Korintiečiams 8 ir 9 skyriuose planavimas yra esminis teologinis principas, susijęs su aukojimu. Tai galima matyti taip:
Pirma, planavimas apima išankstinį apsisprendimą. Paulius rašė: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs“ (2 Kor 9, 7). Graikų kalboje žodis „nutaręs“ yra veiksmažodis proaireō. Pro reiškia „iš anksto“, o aireō šiame kontekste reiškia „nutarti“. Taigi proaireō nusako iš anksto priimtą sprendimą. Be to, pradėdamas šį teiginį žodžiu „kiekvienas“ Paulius nurodė, kad auka nebus visų vienoda. Apaštalo mintis buvo tiesiog ta, jog kad ir kiek žmonės nuspręstų paaukoti, jie turėtų tai daryti gerai apmąstę. Jie turėtų aukoti tiek, kiek, jų manymu, yra tinkama.
Antra, planavimas apima proporcingumo principą. Paulius pranešė, kad makedoniečiai aukojo „pagal išgales“ (2 Kor 8, 3). Toliau jis taikė šį proporcingumo principą ir korintiečiams.
Ragindamas juos užbaigti užduotį, kurią jie jau buvo pasišventę atlikti, jis skatino juos užbaigti sumanymą panaudojant turimus išteklius (2 Kor 8, 11). Apaštalas užbaigė šią mintį parašydamas, kad duodama atsižvelgiant į tai, kiek žmogus „gali, o ne kiek negali“ (2 Kor 8, 12). Nors Biblijoje dešimtinių proporcingumas apibrėžtas dešimčia procentų, tai netaikoma aukoms. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs“ (2 Kor 9, 7), taikant proporcingumo principą. Kitaip tariant, kiekvienas nusprendžia, kokią uždarbio dalį jis ar ji paaukos. Kiekvienas turėtų aukoti proporcingai tam, ką turi. To negalima padaryti be planavimo.
Kiek ištikimi esate dešimtinės ir aukų atžvilgiu, nesvarbu, kokie turtingi ar nepasiturintys esate? Kuo teisinatės neaukodami, kai žinote, kad galite padaryti daugiau?
IV. NUSISTATYMAS
4. Perskaitykite 2 Kor 8, 1–5. Kokia priežastis galėjo lemti makedoniečių norą dosniai aukoti?
Teigiamą makedoniečių nusistatymą galima aiškinti keliais būdais. Pirma, jie aukojo su dideliu džiaugsmu (2 Kor 8, 2). Paulius rašė, kad makedoniečių džiaugsmas ir „baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais“ (2 Kor 8, 2). Vėliau apaštalas minėjo, kad „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Graikų kalbos žodis, verčiamas – „linksmą“, Naujajame Testamente pavartotas tik čia. Tos pačios žodžių šeimos terminas pasitaiko ir kitur: „Kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbsti kitiems su džiaugsmu“ (Rom 12, 8). Šie žodžiai pavartoti ir ne Biblijoje, nusakant džiaugsmą ir laimę. 2 Kor 9, 7 būti linksmu davėju reiškia aukoti nešykštint.
Antra, makedoniečiai davė dosniai (2 Kor 8, 2). Prieš paminėdamas makedoniečių dosnumą, Paulius pirmiausia kalbėjo apie jų „baisų neturtą“. Žodis „dosnumo“ (graikiškai – haplotētos) dar du kartus pavartotas 2 Korintiečiams 8 ir 9 sk. Paulius rašė: „Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs“ (2 Kor 9, 11), o tai reiškia, kad mums duodama, kad galėtume duoti. Paskui Paulius rašė – „jūsų dosnumą“ (2 Kor 9, 13). Šioje eilutėje dosnumas yra būdas Kristaus Evangelijai išpažinti.
Trečia, makedoniečiai aukojo „savo noru“ (2 Kor 8, 3). Tai dar labiau žavi, kai matome, kad jie aukojo ne iš pertekliaus, nes jų ištekliai buvo labai riboti. Paulius tą pačią mintį kartojo nusakydamas Tito norą aplankyti korintiečius. Jis savo noru vyko į Korintą (2 Kor 8, 17).
Ketvirta, jie aukojo jausdami, kad aukojimas yra privilegija (2 Kor 8, 4). Šis nusistatymas pastebimas makedoniečių prašyme prisidėti prie rinkliavos. „Prašyte prašė mus malonės leisti jiems prisidėti prie šventųjų šalpos“ (2 Kor 8, 4).
Galiausiai, jie dalyvavo rinkliavoje parodydami visišką pasišventimą (2 Kor 8, 5). Paulius rašė: „Dievo valia aukojo patys save, pirmiausia Viešpačiui“ (2 Kor 8, 5). Pasišventimas Viešpačiui reiškia pasišventimą kitiems. Makedoniečiai išplėtė misiją ne tik pagelbstint finansiškai. Tai yra, aukojimas ir dosnumas neapsiriboja vien pinigais.
V. VIENYBĖ
Tyrinėjome, kad Paulius ragino korintiečius įsitraukti į rinkliavą nepasiturinčioms Judėjos bendruomenėms. Vienas iš apaštalo tikslų – įžiebti vienybę. Jis norėjo, kad korintiečiai būtų misijos dalimi. Jis norėjo parodyti, kad bendruomenės yra tos pačios Dievo šeimos dalis, kaip ir tikintys žydai Jeruzalėje. Tai yra, šie žmonės, kadaise buvę jų priešininkai, dabar iš tiesų yra jų bendražygiai ir Dievo Naujosios Sandoros likutis. Paulius norėjo matyti visą krikščionių šeimą, žydus ir pagonis, galingai suvienytus, liudijant ateinančių kartų Bažnyčiai.
Titas ir dar du patikimi broliai buvo atsakingi už aukas. Dievas įdiegė šį rūpestį Bažnyčia Titui į širdį (2 Kor 8, 16). Per bendruomenes Dievas pasirinko dar du brolius (2 Kor 8, 18–23). Jie pavadinti bendruomenių pasiuntiniais, Kristaus šlove (2 Kor 8, 23). Nesvarbu, ar „Kristaus šlovė“ nusako šiuos du ištikimus brolius, ar pačias bendruomenes. Aukojimas galiausiai yra ištikimybės Kristui, Bažnyčios Galvai, ženklas (Ef 4, 15).
2 Korintiečiams 8–9 skyriai moko, kad aukos turėtų būti duodamos Dievo per Bažnyčią paskirtiems žmonėms. Pasakymas „visose bendruomenėse“ (2 Kor 8, 18), „Bendruomenių paskirtas“ (2 Kor 8, 19) ir „Bendruomenių pasiuntiniai“ (2 Kor 8, 23) būtent tai ir rodo. Todėl toliau pateiktas raginimas nestebina: „Visų bendruomenių akyse įrodykite savo meilę“ (2 Kor 8, 24).
Aukų atnešimas Bažnyčiai – Dievo paskirtam įrankiui žemėje – skatina vienybę ir tuo pačiu metu yra vienybės rezultatas (2 Kor 8, 13–14). Pinigai gali būti puikus vienijantis veiksnys. Kita vertus, jei žmonių žvilgsnis nukreiptas ne tik į Dievo šlovę, pinigai taip pat gali sukelti ir susiskaldymą.
5. Kaip Rom 15, 26–27 atskleidžia čia Pauliaus trokštą vienybę?
Galiausiai Paulius rinkliavą nusakė kaip tarnavimą ar tarnystę, kaip malonės darbą, kaip palaiminimą, kaip garbinimą, kaip bendrystę. Visa tai iš aukojimo? Pagalvokite apie tai.
Kaip mūsų aukos kitoms bendruomenėms ir misijoms užsienyje, dažnai labai tolimuose kraštuose, padeda suvienyti mūsų pasaulinę Bažnyčią?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Apaštalų darbai, 249–256 p.
„Tie, kieno širdys prisipildo Kristaus meilės, seks pavyzdžiu To, kuris dėl mūsų tapo vargšas, kad per Jo skurdą mes galėtume būti turtingi. Pinigai, laikas, įtakingumas – visos dovanos, kurias mokiniai gavo iš Dievo rankų, jiems buvo vertingos tik kaip Evangelijos darbo vykdymo priemonė. Taip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje. Ir kai šiandienėje Bažnyčioje matome, kaip per Dvasios jėgą nariai nusigręžia nuo pasaulietinių dalykų bei noriai aukoja, kad jų artimieji išgirstų Evangeliją, skelbiamos tiesos daro galingą įtaką klausytojams“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 55 p.).
„Viešpačiui nereikia mūsų aukų. Mes negalime Jo praturtinti savo dovanomis. Psalmininkas rašė: ‘Juk visa iš Tavęs ateina, o mes duodame Tau tik tai, ką iš Tavo rankos esame gavę’. Vis dėlto Dievas leidžia mums parodyti mūsų dėkingumą už Jo gailestingumą pasiaukojimu, tą patį parodant kitiems. Tai vienintelis būdas, kuriuo mes galime parodyti mūsų dėkingumą ir meilę Dievui. Jis neparūpino jokio kito būdo“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, 18 p.).
„Kokia didi buvo Dievo dovana žmogui ir kokia derama mūsų Dievui! Dosnumu, kurio neįmanoma pranokti, Jis davė, kad išgelbėtų maištaujančius žmones ir padėtų jiems pamatyti Jo tikslą bei atpažinti Jo meilę. Ar jūs savo dovanomis ir aukomis parodysite, kad nesulaikote nieko per gero Tam, kuris ‘atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą’?“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1900 m. gegužės 15 d.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Giliau apmąstykite 2 Kor 8, 9 sk. Kodėl Jėzaus pavyzdys yra toks svarbus, kalbant apie prievaizdavimą?
- Jn 3, 16 užsimenama, kad dangaus kalba – tai aukojimas. Perskaitykite Jn 15, 13; Ef 5, 2. 25; Gal 2, 19–20; 1 Jn 3, 16. Kas bendra šiose eilutėse ir Jn 3, 16, ir kokią žinią galime jose įžvelgti?
- Remiantis 2 Korintiečiams 8–9 skyriais, kokia yra asmeninė aukojimo nauda?
- Be nuolatinio aukojimo, ką dar galite daryti, sekdami Jėzaus pasiaukojimo pavyzdžiu?