Kovo 28 – balandžio 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 3, 14–22; Apr 4, 9–11; Pr 2, 7; Pr 3, 8–10; Jer 31, 3–4; Jn 15, 1–11; Rom 8, 9–11.
Įsimintina eilutė: „Kaip Mane Tėvas mylėjo, taip ir Aš jus mylėjau. Pasilikite Mano meilėje!“ (Jn 15, 9)
Kaip apibūdintumėte savo santykius su Dievu šiandien? Ar jie gyvybingi ir stiprūs? Ar skiriate laiko šiems santykiams puoselėti, tyrinėjate Jo įkvėptą Žodį ir kalbatės su Juo kaip su Draugu? Jei taip, kiek laiko tam skiriate?
Be to, ar jaučiate poreikį dalytis su kitais apie santykius su Dievu, nes tai nuostabiausi santykiai jūsų gyvenime? O gal jūsų santykiai su Dievu laikui bėgant susilpnėjo? Taip, jie yra, ir jūs kartkartėmis juos patikrinate, bet, tiesą sakant, jie nebėra tokie stiprūs. O galbūt esate kažkur tarp jų, tai, ką Raštas vadina drungnumu (Apr 3, 16).
Ar kada susimąstėte, ar angelai svarsto, kodėl mes negyvename garbindami savo Gelbėtoją ir Atpirkėją, alkanomis širdimis ir trokštančiu protu kasdien artindamiesi prie Dievo? Nes iš tiesų santykiai su Dievu keičia viską – tiek čia, tiek amžinybėje.
Šią savaitę tyrinėsime dabartinę mūsų santykių su Dievu būklę ir kokius patarimus mums duoda Raštas. Iš tiesų negalime pajudėti iš ten, kur esame, į geresnę vietą, kol sąžiningai neapmąstysime mūsų tikrovės ir neįsiklausysime į Jėzaus aprašytą sprendimą.
I. MŪSŲ PADĖTIS
Ar kada susimąstėte, ką Jėzus pasakytų, jei apibūdintų dabartinius jūsų santykius su Juo? Galbūt Jis pasakytų, kad jie tvirti, arba kad jie buvo tvirtesni praeityje. Ar kada susimąstėte, ką Jėzus pasakytų, jei apibūdintų savo tautą šiomis paskutinėmis dienomis? Kaip Apr 3, 14–22 Jėzus juos apibūdina?
Jis pradeda teigdamas, kad Jis yra „ištikimas bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos pradžia“ (Apr 3, 14). Ištikimas ir tiesakalbis Liudytojas nemeluoja, bet kalba aiškiai ir sąžiningai.
1. Perskaitykite Apr 3, 14–17, kur Jėzus apibūdina šiandienę savo tautos dvasinę būklę. Kaip taikliai šios eilutės apibūdina jus asmeniškai?
Jėzus mums, krikščionims, gyvenantiems paskutinėmis dienomis, sako, kad Jis mus pažįsta. Mes nei karšti, nei šalti, nes, mūsų požiūriu, mums nieko netrūksta. Dienos ir savaitės bėga, ir mes čia bei ten praleidžiame šiek tiek laiko su Dievu ir manome, kad to pakanka. Bet taip nėra. Vietoj to, mums Jo iš tikrųjų reikia daug labiau, nei suvokiame. Jei tik galėtume mylėti ir gyventi Jam visa širdimi arba visai negalėtume! Dievo požiūriu, tai būtų geriau nei būti drungniems. Jėzus sako, kad Jis mus išspjaus iš savo burnos, nes mūsų skonis toks pat blogas, kokie mes blogi. Bet Jis to dar nepadarė ir prašo mūsų dabar priimti drąsius sprendimus.
2. Koks yra Jo patarimas mums Apr 3, 18–19?
Senovėje ką nors „pirkti“ reiškė mainus, galimai prekių mainus. Čia Jėzus dosniai siūlo mainus – mūsų abejingumą iškeisti į Jo auksą, Jo baltus drabužius ir Jo tepalą akims. Jis nori padaryti mus turtingus savo akyse; Jis nori mus aprengti savo tobulo teisumo apsiaustu; ir Jis nori atverti mūsų akis, kad pamatytume tiesą, nuolatiniams santykiams su Juo pakeičiant absoliučiai viską. Jis siūlo mums viską, ko mums reikia, ypač todėl, kad tuo, ko mums reikia, mes negalime patys pasirūpinti. Tik Jis vienas tai gali ir Jis tai padarys, bet tik jei mes to norėsime.
Jei jums skaudu pažvelgti į save ir savo dvasinę būklę, kokią viltį jums šiandien siūlo šios eilutės?
II. BARIMAS, ATSIVERTIMAS IR ATLYGIS
Jėzus sako mums: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 19) Niekas iš mūsų nė akimirkai negalėtų pagrįstai teigti, kad Jėzui nerūpime mes ar mūsų ateitis. Kiek lengviau būtų buvę Jėzui atsisakyti žmonijos ir neiti tuo skausmingu keliu, kurį Jis pasirinko šioje žemėje. Būtent todėl, kad Jis mus taip stipriai myli, Jis bara mūsų dabartinę būseną. Jis nori daug stipresnių, gilesnių santykių su mumis. Jis nėra patenkintas mūsų trumpalaikiu nusistatymu – „aš ateisiu pas Jį, kai man Jo reikės“.
Vietoj to Jėzus bara mus mūsų pačių labui. Jis liepia mums atsiversti. Bet mes negalime to padaryti, nebent suvokiame, kad kažkas negerai. Vis dėlto Jis mums tiksliai pasakė, kas mums negerai: „Tu juk sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,’ – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17).
3. Perskaitykite Apr 3, 20. Kas mums čia pažadėta? Bet ką turime daryti, kad šis pažadas būtų įvykdytas?
Tai gražus ir nepaprastas žodinis paveikslas. Visatos Dievas nori vakarieniauti su jumis, su manimi. Jis trokšta abipusio bendravimo ir pokalbio valgant gerą maistą. Tai glaudžių, nuolatinių santykių aprašymas, ir Jėzus kviečia mus juos turėti su Juo.
Jėzus kantriai laukia ir beldžiasi į jūsų širdies duris. Galbūt matėte tokių paveikslėlių vaikiškose knygose – aukštas, grakštus Gelbėtojas, švelniai beldžiasi. Jis nesiveržia ir neverčia jūsų kalbėtis su Juo. Jis neatima iš jūsų laiko ir nevargina jūsų. Laiko mažai, tad, jei Jį girdite, atverkite duris. Jis ateis į jūsų gyvenimą.
Ši metafora parodo, kokius santykius Jėzus nori užmegzti su kiekvienu iš mūsų. Bet vieną dieną, kai susitiksite su Jėzumi ir matysite Jo veidą, kai numesite savo karūną Jam po kojomis garbindami ir šlovindami kartu su tūkstančiais kitų, garbindami Kūrėją (Apr 4, 9–11; Apr 5, 11–14), kai bandysite prisiminti žemiškus išmėginimus ir pamatysite, kad jie nereikšmingi – ar manote, jog kada nors gailėsitės, kad leidote laiką su Jėzumi žemėje?
Šiuo metu Jėzus beldžiasi. Jis kviečia. Tačiau jūs turite sąmoningai apsispręsti atverti Jam savo širdį. Kaip žvilgsnis į kryžių ir apmąstymai, susiję su kryžiaus reikšme, gali įkvėpti jus priimti tokį sprendimą?
III. AMŽINA MEILĖ
Apibūdinęs mūsų abejingumą, Jėzus mums sako, kad pastarąjį būtina įveikti. „Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo Jo soste“ (Apr 3, 21). Kai kuriems iš mūsų didžiausia kova gali būti tiesiog savo silpnos, pasitenkinimo būsenos suvokimas; Jėzaus papeikimo priėmimas; atsivertimas; ir Jėzaus teisumo drabužių priėmimas akimis, kurios tikrai mato.
Nuostabu tai, kad Jėzus supranta mūsų abejingumą, drungnumą ir tapatinasi su mumis (nereiškia, kad Jėzus kažkada buvo drungnas). Jis sako: „Nugalėtojui… kaip Aš nugalėjau“ (Apr 3, 21). Kadangi Jis mirė, kad mus išgelbėtų, Jėzus nugalėjo nuodėmę ir bausmę už nuodėmę. Jis supranta kovą su nuodėmėmis, su kuriomis susiduriame, ir žada mums padėti.
Daugelis Biblijoje aprašytų asmenybių atsiliepė į Dievo raginimą būti su Juo Sandoroje. Tai yra svarbiausias visos Biblijos pasakojimas arba tema. Žvelgdami į kai kurias iš šių asmenybių galime pamatyti, kad Dievas su jomis bendravo skirtingai, skirtingu laikmečiu.
4. Ko šie pasakojimai moko mus apie tai, kaip Dievas bendrauja su žmonėmis įvairiomis aplinkybėmis?
Pr 2, 7; Pr 3, 8–10
Pr 5, 24
Pr 6, 13
Pr 12, 1–4
Iš 34, 29
Nesvarbu, ar Dievas fiziškai ėjo su savo vaikais, ar tiesiog kalbėjosi su jais, tiesa ta, kad Jis visada troško būti arti. Nesvarbu, kokie jūsų santykiai su Dievu šiandien, Dievas nori būti arti jūsų. Apie tai galime perskaityti Jer 31, 3–4: „Iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: ‘Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile’“.
Nesvarbu, ar jūsų diena prasideda, ar baigiasi, Dievas jūsų ieško ir laukia, norėdamas jus priartinti prie savęs. Jis nori užmegzti su jumis santykius arba juos atkurti. Jei tai nevyksta, kalti jūs, o ne Jis.
Kas dabar jūsų gyvenime gali trukdyti ir trukdo jūsų santykiams su Dievu, ir ką turite nugalėti?
IV. PASILIKTI
Mokiniai sekė Jėzų siaurais laiptais žemyn iš aukštutinio kambario į apačioje esančią gatvę. Eidami kartu į Getsemanę, vieną reikšmingiausių naktų žemės istorijoje, jie tikriausiai nesuvokė, kokie jaudinantys buvo kai kurie paskutiniai Jėzaus žodžiai jiems aukštutiniame kambaryje.
5. Ką Jėzus pasakė Jn 15, 1–11?
Šie žodžiai, kuriuos ištarė pats Jėzus, apibūdina, kokie artimi yra santykiai su Dievu. Atkreipkite dėmesį į žodį, kuris pakartotas ne du, bet daug kartų – pasilikti. Pasilikti Jėzuje reiškia gyventi kartu su Juo.
Prieš kryžiaus įvykius Jėzus ne tik pabrėžė šio pasilikimo Jame svarbą, bet ir aiškiai bei paprastai nurodė praktinę pusę, kaip šis pasilikimas pasireiškia mūsų gyvenime.
Jėzus yra vynmedis, mes – šakelės. Jei pasiliksime Jame (būsime su Juo), mūsų šakos augins vaisių. Mes patys negalime užauginti vaisiaus. Kartais galime atrodyti, kad pasiliekame Jame, bet įrodymai atskleis vaisiaus stoką, ir galiausiai mūsų šakos nudžius. Jei nudžiūsime, sodininkas galiausiai išpjaus šakas. Nesvarbu, ar duosime vaisių, ar ne, mūsų šakos bus apgenėtos.
Mums visiems tenka iššūkių ir skausmingų akimirkų. Jei pasiliksime Jame, šios akimirkos ilgainiui duos gausų vaisių. Vaisius patvirtina, kas mes esame (mokiniai). Mes duodame vaisių, kad teiktume Jam (o ne sau) šlovę. Pasilikti Jėzuje reiškia laikytis Jo įsakymų, kurie atspindi Jo gražų nesavanaudiškos meilės charakterį. Pasilikimas Jėzuje teikia didelį džiaugsmą. Pasilikti Jėzuje reiškia daryti tai, ko Jis mūsų prašo, atsilyginant Jam. „Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 3). Jei pagalvosite, pasilikimas Jėzuje yra vienas iš priešnuodžių Laodikėjos būklei (Apr 3, 20; Jn 15, 4). Tai didžioji visaverčio ir prasmingo gyvenimo žemėje ir amžinybėje paslaptis, tačiau kažkodėl mes lengvai pamirštame Jėzaus patarimą.
Galiausiai Jėzus kiekvienam iš mūsų sako: „Kaip Mane Tėvas mylėjo, taip ir Aš jus mylėjau. Pasilikite Mano meilėje!“ (Jn 15, 9) Jėzaus meilė yra pats stipriausias ryšys, traukiantis mus prie Jo, ir kai pažinsime šią meilę, būsime giliai paskatinti atsakyti meile Dievui ir kitiems.
V. SULTYS
Kartais pasilikti Kristuje gali atrodyti vienas sunkiausių uždavinių. Žinome, kad to mums reikia, bet skubėjimas įtraukia mus ir pasilikti Kristuje atrodo pernelyg sudėtinga. Sekti Dievu gali atrodyti kaip didžiausia našta, ypač tiems, kuriuos kažkas bando priversti sekti Jėzumi. Tokia religija gali atrodyti kaip varginantis darbas, nes viskas susiję su išoriniais darbais, o ne su tuo, kas yra širdyje. Tačiau Dievas trokšta visai ne to, bet santykių, kurių pagrindas yra abipusė meilė, o ne tik taisyklės; pasirinkti santykiai (kuriuose Jis pirmiausia pasirinko jus), pagrįsti meile ir laisvu apsisprendimu.
Kartais galime būti iš dalies susiję su Vynmedžiu, bet iš tikrųjų nepasiliekame Jame visa savo esybe. Galime eiti į pamaldas, melstis ir daryti tai, ką žinome esant teisinga, bet viduje jaučiamės išdžiūvę. Tiesa yra tokia – negalime priversti savęs pasilikti Jėzuje, kaip šakelė negali prisirišti prie vynmedžio. Dievas mus pirmas pamilo; Jis žengė pirmąjį žingsnį. Mūsų atsakas visada yra reakcija į tai, ką Dievas pirmiausia padarė dėl mūsų.
Jei pasidomėtumėte, kaip vynmedis peržiemoja, sužinotumėte, kad šakų pumpurai išdžiūsta ir yra izoliuoti nuo augimo iki pavasario. Kai dirvožemis sušyla, šaknys sugeria vandenį, o sultys teka vynmedžio kamienu į pumpurus, ir tada prasideda augimas. Be sulčių tekėjimo per vynmedį nebūtų augimo.
Vynmedžio sultys yra tarsi Šventoji Dvasia mūsų gyvenime. Galbūt esame kaip negyva šakelė, bet kai apsisprendžiame leisti laiką su Dievu, Šventoji Dvasia į mus liejasi kaip sultys teka iš šaknų ir prikelia mus gyvenimui, kad pradėtume augti. Lygiai kaip turime sąmoningai apsispręsti norėti pasilikti Jėzuje, turime prašyti, kad Šventoji Dvasia (sultys) tekėtų į mūsų gyvenimą.
6. Perskaitykite Lk 11, 13 ir Jer 31, 3; 1 Jn 4, 19 ir Rom 8, 9–11. Kokia čia svarbiausia žinia mums?
Iš tikrųjų Šventoji Dvasia nulemia augimą ir užtikrina, kad mes klestėtume ir būtume viena su Vynmedžiu. Turime kasdien prašyti Šventosios Dvasios, kuri yra čia, su mumis, žemėje, kad:
● Būtų mūsų Globėja (Jn 14, 16–18).
● Apreikštų mums Jėzų (Jn 15, 26).
● Patikintų mus dėl nuodėmės (Jn 16, 7–8).
● Vestų mus į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13).
Perskaitykite šį sąrašą dar kartą. Kaip kiekvienas Šventosios Dvasios darbas gali paveikti jūsų santykius su Dievu?
Tolesniam tyrinėjimui: Dar prieš mums gimstant Dievas mus mylėjo; Jis turėjo planą mus pažinti ir kad mes pažintume Jį. Jis mūsų ieško kaip gerasis Ganytojas ir kviečia mus kasdien Jame pasilikti. Mums tereikia apsispręsti atsiliepti Jam, o tada savo vargingumą ir Laodikėjos būklę iškeisti į Jo geras dovanas (Apr 3, 18–19).
Kaip lėtas vynmedžio šakų augimas, mūsų santykiai su Dievu gali augti lėtai arba protrūkiais dėl itin reikalingo lietaus. Nepriklausomai nuo to, kokiu tempu augame ir kiek vaisių užauginame savo gyvenime, mums reikia kasdienių „sulčių“ arba Šventosios Dvasios, kad užtikrintume, jog išliksime viena su Jėzumi.
„Pasilikimas Kristuje reiškia nuolatinį Jo Dvasios priėmimą, visišką atsidavimą tarnaujant Jam. Tarp žmogaus ir Dievo turi vykti nuolatinis bendravimas. Kaip šakelė nuolat siurbia syvus iš gyvo vynmedžio, taip mes turime šlietis prie Jėzaus ir gauti iš Jo per tikėjimą Jo paties charakterio stiprybę bei tobulumą“ (E. Vait, 2011, p. 629 Su meile iš Dangaus,).
„Kaip sausam, atsiskyrusiam medeliui įmanoma susilieti su vynmedžio kamienu? Kaip jis gali tapti gyvojo vynmedžio gyvenimo ir sulčių dalininku? Tik įskiepytas į vynmedį, užmezgant kuo artimesnį ryšį. Ląstelė po ląstelės, gyslelė po gyslelės, šakelė tvirtai laikosi gyvybę teikiančio vynmedžio, kol vynmedžio gyvybė tampa viena su šakele, o šakelė duoda vaisių, panašų į vynmedžio“ (E. Vait, „Manuscript“ 67, 1897.).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite savo gyvenimą. Ar galite įvardyti kokių nors gyvenimo įvykių, kurie jus užliūliavo Laodikėjos dvasinei būklei? Kokie įvykiai jus priartino prie Dievo?
2. E. Vait rašė apie „nuolatinį Jo Dvasios priėmimą“. Kaip dažnai meldžiate Šventosios Dvasios? Kas pasikeistų, jei gautumėte Šventąją Dvasią kiekvieną dieną?
3. Kas galėtų pasikeisti, jei mes, kaip Bažnyčia, nuoširdžiau ir nuosekliau melstume Šventosios Dvasios?
4. Būkite itin, netgi skausmingai, atviri sau dėl savo santykių su Dievu. Kokius sąmoningus sprendimus turite priimti, kad būtumėte su Juo tokie artimi, kokių Jis jūsų nori, nes jūs tam trukdote?
Santrauka: Prieš pradėdami gilinti santykius su Dievu, pirmiausia turime stabtelėti ir pagalvoti, kokie yra mūsų dabartiniai santykiai su Juo. Jei tai Laodikėjos santykiai arba jei mūsų šakos vysta, Jėzus turi puikų sprendimą mūsų dvasinei būklei – pasilikti Jame.