Gegužės 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 2, 20–23; Dan 6, 11–12; Apd 20, 36; Pr 5, 22–24; Iš 33, 15–23; Iš 32, 31–32.
Įsimintina eilutė: „Myliu VIEŠPATĮ, nes Jis girdi ir klausosi mano maldavimų. Jis girdi mane, tad šauksiuosi Jo, kol tik būsiu gyvas“ (Ps 116, 1–2).
Įsivaizduokite, kad retai kalbatės su savo geriausiu draugu ar sutuoktiniu. Netrukus santykiai nutrūktų ir kiltų problemų. Lygiai taip pat malda yra esminė artimų santykių su Dievu dalis. Malda – tai labai svarbus pamaldumo įprotis, kurio kiekvienam iš mūsų reikia ir kurį galime stiprinti. Jei nesimeldžiame dažnai ir nuolat, anksčiau ar vėliau nutolsime nuo Viešpaties.
Biblijoje parašyta apie skirtingų žmonių, kurie meldėsi skirtingai, gyvenimą. Galime pažvelgti į tai, kaip jų bendrystė su Dievu paveikė jų santykius su Juo, kaip ir už ką mes taip pat galėtume melstis ir kaip jų maldos pakeitė kitų žmonių gyvenimą. Tiesa, mūsų maldos veikia ne tik mus pačius, bet ir kitus.
Kaip ir Biblijos tyrinėjimas, maldos tema yra ir didžiulė, ir svarbi, ir daug platesnė, kad ją būtų galima aptarti vos per dvi savaites. Šią savaitę mokysimės iš kai kurių Biblijos asmenybių, kurios meldėsi ir parodė mums, kokia malda svarbi norint palaikyti tvirtus santykius su Dievu. Mokykimės iš pavyzdžių.
I. IŠTIKIMASIS DANIELIUS
Danielius yra vienas didžiausių didvyrių Biblijoje. Žinome (Danieliaus 1), kad „Danielius apsisprendė nesiteršti karaliaus stalo valgiais“ (Dan 1, 8). Taip pat Danieliui ir trims jo draugams „Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną“ (Dan 1, 17). Biblijoje Danielius apibūdinamas kaip išmintingas (Dan 1, 20; Dan 2, 14. 21. 23. 48), nes turėjo dievų dvasią (Dan 4, 10. 19; Dan 5, 14; Dan 6, 4), ir buvo brangus (Dan 9, 23; Dan 10, 11). Tai tik keletas paminėjimų, kad šis žmogus turėjo stiprų, nuolatinį ryšį su Dievu.
Danieliaus 2 sk., kai karalius Nebukadnecaras paskelbė mirties nuosprendį visiems Babilono išminčiams, Danielius maldavo Dievą pasigailėjimo dėl karaliaus sapno paslapties (Dan 2, 18). Kai Dievas apreiškė Danieliui karaliaus sapną, jis nedelsdamas meldėsi.
- Perskaitykite Dan 2, 20–23. Kodėl Danielius meldėsi ir ko galime pasimokyti iš šios maldos?
Metams bėgant, karaliams ateinant ir išeinant, Danielius liko karalių patarėju ir buvo apibūdinamas kaip išskirtinis, „nes buvo apdovanotas nepaprasta dvasia. Karalius ketino paskirti jį valdyti visą karalystę“ (Dan 6, 4). „Jis buvo ištikimas, ir nebuvo įmanoma jam prikišti jokio apsileidimo, jokio nusikaltimo“ (Dan 6, 5). Nepaisant nuožmaus pavydo ir piktų kėslų (Dan 6, 6–10), Danielius visada išliko pastovus ir bebaimis savo maldomis.
2. Perskaitykite Dan 6, 11–12. Ką šios eilutės mums sako apie Danielių?
Susidūręs su sunkumais, Danielius meldėsi. Nors jo gyvybei grėsė pavojus, jis nuolat ir atkakliai meldėsi (tris kartus per dieną, kaip buvo įpratęs) ir buvo nuspėjamas (prie atviro lango tris kartus per dieną melsdamasis, nukreipdamas žvilgsnį į Jeruzalę). Maldoje (atsiklaupdamas) jis pabrėžė padėką ir prašymą.
Atsižvelgiant į šį pasakojimą, kokie menkaverčiai yra jūsų pasiteisinimai nesimelsti?
II. MALDA
Kai mūsų gyvenime nutinka kas nors negera, dauguma mūsų paskambiname artimam draugui ir apie tai pasikalbame. Kai turime gerų žinių, randame su kuo jomis pasidalyti. Tą patį galime padaryti ir santykiuose su Dievu. „Malda – tai širdies atvėrimas Dievui kaip draugui“ (E. Vait, 86 p, Kelias pas Kristų,).
Malda ne tik palaiko ryšį su Dievu, bet ir pasako velniui, kieno esame. Kai ryte atsiklaupiame melstis, tai tarsi pareiškimas tamsos jėgoms, kad šiandien renkamės Dievą. Negana to, Dievas siunčia angelus, kai meldžiamės, ir mes esame sustiprinti bei apsaugoti nuo priešo (Psalmė 91).
Atsiklaupimas parodo nuolankumą. Tai kažkuo skiriasi nuo sėdėjimo kėdėje ar gulėjimo lovoje, kol meldžiamės, nors galime melstis ir kitaip. Tačiau, kai atsiklaupiame prieš Dievą, mūsų širdis lengviau pasiduoda, nes mūsų kūnas ir žodžiai reiškia, kad Jis yra Visagalis, o mes esame tik Jo sukurti vaikai.
3. Perskaitykite šias Biblijos eilutes ir apmąstykite besimeldusiųjų ir klūpojusiųjų gyvenimą: Dan 6, 11; Lk 22, 41; Apd 7, 60; Apd 9, 40; Apd 20, 36.
Bibliniais laikais stovėti meldžiantis buvo įprasta (2 Met 20, 5–6. 13; 1 Sam 1, 26; Job 30, 20; Lk 18, 11). Biblijoje taip pat yra pavyzdžių, kai žmonės melsdamiesi sėdėjo (2 Sam 7, 18; 2 Kar 4, 38). Kiti puolė kniūbsti prieš Dievą, veidu žemėn – nors tai rečiau siejama su malda, o veikiau su paklusnumu vyresniajam (1 Kar 1, 47; Mk 14, 35).
Kaip jūs įprastai meldžiatės? Biblijoje nereikalaujama, kad melstumės kažkaip konkrečiai, tačiau padėtis yra svarbi, nes ji atspindi mūsų pagarbą, vidinius jausmus ir norą pasišvęsti Dievui. Kai kurie žmonės negali atsiklaupti, todėl svarbiausia yra širdies būsena. Jei galite atsiklaupti, bet dažniausiai to nedarote, kodėl nepabandžius atsiklaupti kitą kartą meldžiantis ir nepastebėjus, kaip tai paveiks jūsų laiką su Dievu?
Biblija ragina mus „be paliovos“ melstis (1 Tes 5, 17), tai reiškia pastovumą (Kol 4, 2) ir atkaklumą (Rom 12, 12). Šiandien, stovėdami, sėdėdami, gulėdami ar eidami, mąstykite apie Dievą ir kalbėkitės su Juo kaip su savo Draugu. Pradėkite dabar.
III. HENOCHAS ĖJO IR KALBĖJO
4. Perskaitykite Pr 5, 22–24. Ką tiksliai žinome apie Henochą?
Biblijoje nedaug informacijos apie Henocho gyvenimą, bet parašyta, kad jis ėjo su Dievu 300 metų, kol Dievas jį paėmė į dangų. Kaip gražu, kad nuolatinis žmogaus pasišventimas Dievui apibrėžė jo gyvenimą!
Žinome, kad Henochas turėjo ištvermingai, atkakliai melstis (Rom 12, 12) ir artintis prie Dievo tikėjimu per savo kasdienius patyrimus. Anuomet krašte nedorumas vis didėjo, o Henochas tarnavo Dievui, bet jis negalėjo to daryti gerai nepasilikdamas Jame. „Tarp visų savo veiklaus gyvenimo darbų Henochas nuolat bendravo su Dievu. Juo didesnių ir svarbesnių turėdavo darbų, juo pastoviau ir karščiau melsdavosi. […] Kurį laiką pabuvęs tarp žmonių, pasakęs jų naudai pamokymų ir parodęs, kaip reikia gyventi, jis pasitraukdavo, kad pabūtų vienumoje, susilaikydamas nuo valgio ar gėrimo dėl dieviško žinojimo, kurį tik Dievas gali suteikti. Taip bendraudamas su Dievu Henochas vis labiau panašėjo į Dievą. […] net bedieviai su pagarbia baime žvelgdavo į dangaus atspaudą jo veide“ (E. Vait, p. 61, Patriarchai ir pranašai,).
Dievas neliepia mums gyventi kaip atsiskyrėliams ar vienuoliams, atsiribojant nuo pasaulio, būnant nenaudingais žemėje. Kaip ir Henochas, mes galime būti našūs ir susipažinę su mus supančiais poreikiais, bet tik einant ir kalbantis su Dievu, dėka tvirtų, ilgalaikių santykių galime atspindėti Jo nuostabų charakterį.
Galime melstis bet kada ir bet kur. Nėra tokios vietos žemėje, kur Dievas mūsų nematytų ar negirdėtų (Ps 139, 7–12); Jis visada girdi mūsų širdies šauksmą, kad ir kur būtume (Rd 3, 55–57). Vis dėlto yra kažkas, ką verta pasakyti apie meldimąsi garsiai, o ne tik mintyse. Kai meldžiamės tyliai, galime išsiblaškyti arba net nebaigti minčių ar sakinio, ir mums gali būti sunkiau išlikti susikaupusiems. Tačiau, kai meldžiamės garsiai, pašnibždomis ar įprastu tonu, tai pasąmonė primins mums, kad Dievas yra tikras, kad Jis klausosi ir kad turime su Juo pasikalbėti apie kažką konkretaus.
Šiandien užsiimdami kasdieniais reikalais, kur ar kaip melsitės bendrystėje su Jėzumi?
IV. MOZĖ – DIEVOBAIMINGAS VADOVAS
Nors Henocho santykiai su Dievu buvo akivaizdžiai artimi, mums geriau suprantami Mozės santykiai su Dievu ir netgi galime perskaityti daugybę pasakojimų apie Mozės pokalbius su Juo. Skaitydami apie šio nuolankaus vadovo – Mozės gyvenimo pakilimus ir nuosmukius, vėl ir vėl matome, kad pati svarbiausia jo gyvenimo dalis ir jo kaip dievobaimingo vadovo sėkmės paslaptis buvo nuolatinis bendravimas ir tvirti santykiai su Dievu.
5. Perskaitykite Iš 33, 15–23. Koks yra Mozės ir Viešpaties pokalbis bei bendravimo būdas?
Įsivaizduokite, ką būtų reiškę kalbėtis su Dievu ir taip aiškiai girdėti Jo balsą. Stebina, kad izraelitai patys neieškojo tokio bendravimo su Dievu, verčiau prašė Mozės kalbėti jiems Dievo vardu (Iš 20, 18–21). Vis dėlto Dievas tam buvo paruošęs Mozę, pradedant jų bendravimu prie degančio krūmo ant to paties kalno. Nors parašyta ir apie kitas asmenines Mozės maldas, matome, kad jis beveik nuolat buvo Dievo akivaizdoje, prašydamas vedimo ir užtardamas tautą, kurią vedė.
6. Du kartus Mozė užtarė šeimos narius. Kokios aplinkybės buvo susijusios su užtarimu ir kas būtų nutikę, jei Mozė nebūtų įsikišęs?
• Aaronas: Iš 32, 1–14. 31–34; Įst 9, 20.
• Mirjama: Sk 12, 13.
Ypač stebina bendravimas su Mirjama, nes Mozė patyrė jos blogą elgesį ir pavydą. Jis galėjo pasitraukti ir leisti Dievui skirti bausmę, kurios Mirjama ir Aaronas nusipelnė. Vietoj to Mozė greitai atleido ir užtarė savo seserį, kad ji išgytų. Koks galingas Dievo malonės nusidėjėliams atspindys Mozės elgesyje.
Perskaitykite Mt 5, 44 ir Kol 3, 13. Kaip galite išmokti daryti tai, kas čia liepiama? Kodėl svarbu tai daryti?
V. MOZĖ UŽTARIA TAUTĄ
7. Perskaitykite Iš 32, 31–32. Ko šios eilutės mus moko apie Mozę ir maldą?
Mozė ne kartą drąsiai užtarė Dievo tautą. Patriarchas kreipėsi į Dievą, kai tauta buvo ištroškusi (Iš 15, 25; Iš 17, 2–6), išalkusi (Sk 11, 21–22) ir apimta nevilties (Sk 11, 11–15).
Izraelitams padarius aukso veršį iškart po to, kai Dievas sudarė su jais Sandorą, Mozė priminė: „Man buvo baisu dėl VIEŠPATIES degančio pykčio jums, skatinusio Jį sunaikinti jus. Bet VIEŠPATS išklausė manęs ir šį kartą“ (Įst 9, 19). Žvalgams grįžus iš Pažadėtojo krašto, Mozė priminė: „Todėl anas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų aš gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ; gulėjau kniūbsčias, nes VIEŠPATS ketino jus sunaikinti“ (Įst 9, 25).
Kai Levis buvo atskirtas nuo kitų giminių tarnauti šventykloje, Mozė priminė: „Išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Dar kartą VIEŠPATS išklausė mane ir sutiko tavęs nesunaikinti“ (Įst 10, 10). Dievas išgirdo Mozės prašymą.
Iš Mozės gyvenimo galime daug pasimokyti, kas susiję su malda ir tvirtais santykiais su Dievu:
• Mozė labai mylėjo Dievą ir aiškiai matė Jo charakterį. Dievas apibūdino save Mozei Iš 34, 6: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės“.
• Mozė buvo drąsus ir ištikimas, tvirtai laikėsi Dievo varginančios kelionės į Pažadėtąjį kraštą pakilimų ir nuosmukių metu. Nors Mozei buvo sunku kaip ir mums visiems, jis pasitikėjo Dievo galia, artumu ir vadovavimu (Iš 33, 13).
• Mozė priminė Dievui Jo Sandorą (Iš 32, 13), patriarchas laikėsi Dievo tautai duotų pažadų (Įst 7, 8) ir prisiminė Dievo vedimą praeityje (Įst 8, 2).
• Mozė priėmė Dievo atsakymus į maldas, nesvarbu, ar atsakymas buvo „taip“, ar „ne“. Artimi santykiai su Dievu nebūtinai reiškia, kad visada gausime tai, ko norime (Įst 3, 23–29), bet vis tiek turėtume atkakliai melstis (Lk 18, 1–8).
Kam dabar reikia jūsų užtariančių maldų? Kas jums dabar neleidžia melstis?
Tolesniam tyrinėjimui: Galiausiai, melstis turėtume dėl didėlės meilės Dievui, tiesiog negalėdami nepasidalyti su Juo viskuo savo gyvenime – džiaugsmais ir gyvenimo „pergalėmis“, našta ir rūpesčiais, prašymais ir kasdieniais poreikiais. „Mes galime būti taip arti Dievo, jog kiekvieno netikėto išbandymo metu mūsų mintys nukryps į Jį taip pat lengvai, kaip lengvai žiedas atsigręžia į saulę.
Patikėkite Dievui savo norus, savo džiaugsmus, savo išgyvenimus, savo rūpesčius, savo nerimą. Jūs Jo neapsunkinsite. Jūs Jo nenuvarginsite. Tas, kuris gali suskaičiuoti kiekvieną plaukelį ant jūsų galvos, nėra abejingas savo vaikų norams. […] Jo mylinti širdis išgyvena jūsų sielvartus. Užtenka tik juos išsakyti. Papasakokite viską, kas jums kelia nerimą. Jokia našta nėra Jam per sunki: juk Jis laiko pasaulius ir valdo Visatą. Jam nėra nė vieno nereikšmingo dalyko, susijusio su jumis. Jis pastebi viską. Nėra mūsų gyvenime puslapio, kurio Jis negalėtų perskaityti. Nėra problemų, kurių Jis negalėtų išspręsti. Nėra džiaugsmo, nėra maldos, nėra nelaimės, galinčios ištikti mažiausią iš Jo vaikų, nėra rūpesčių, drumsčiančių sielos ramybę, kurių mūsų Dangiškasis Tėvas nepastebėtų ir kurie Jam nebūtų įdomūs. […] Dievo santykiai su kiekvienu žmogumi yra tokie glaudūs ir tvirti, tarsi žemėje nebūtų daugiau nė vieno, kuriuo Jis turėtų rūpintis, nė vieno, už kurį Jis atidavė savo mylimąjį Sūnų“ (E. Vait, 93 p, Kelias pas Kristų,).
Klausimai aptarimui: 1. Ar maldą laikote palaiminimu, ar našta? Kas lemia jūsų atsakymą?
2. Knygos „Kelias pas Kristų“ ištraukoje daug įžvalgų. Kuri mintis jums ypač atliepia?
3. Iš trijų šią savaitę tyrinėtų Biblijos asmenybių (Danieliaus, Henocho ir Mozės), kurios maldas geriausiai suprantate ir kodėl?
Santrauka: Skaitydami apie maldos milžinus galime pagalvoti, kad neįmanoma turėti tokių artimų santykių su Dievu ar būti tokiems pat pasišventusiems, bet mes galime. Kaip Danielius galime būti tvirti ir ištikimi kasdien klūpėdami, nepaisant priešpriešos. Kaip Henochas galime apsispręsti eiti ir kalbėti su Dievu, atsigręždami į Jį prieš atliekant darbą, kuriam Jis mus pašaukė. Kaip Mozė, galime būti pavyzdžiu mūsų įtakoje esantiems žmonėms, užtardami šeimas ir bendruomenių narius, kai apsisprendžiame gyventi visagalio mūsų Vadovo ir Draugo šešėlyje.