Birželio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 28, 18–20; 2 Pt 3, 18; 1 Pt 3, 8–15; Ozėjo 7; Zacharijo 10.
Įsimintina eilutė: „Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą Jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Iz 50, 4).
Pastoriui G. sabatos rytas buvo įtemptas. Jis atsikėlė anksti, ruošdamasis ir Sabatos mokyklai, ir pamokslui, o popietę vedė evangelizacinį seminarą. Jis griebė raktus, išbėgo pro duris ir dideliu greičiu nulėkė.
Jis važiavo miesto gatvėmis susierzinęs, kad sabatos rytą tiek daug žmonių kažkur keliavo ir dėl to jis galėjo pavėluoti į bažnyčią. Kur jie visi vyksta? Staiga, lyg iš niekur nieko, priešais jį išlėkė vienas automobilis. Pastorius staigiai stabdė, susierzinęs ir pykdamas parodė kumštį ir šaukė ant vairuotojo.
Pagaliau pastorius G. atvyko į bažnyčią. Jam atsistojus vesti pamokos, jo akys apžvelgė klasę ir žvilgsnis sustojo ties pažįstamu veidu – automobilio vairuotojo, ant kurio jis buvo supykęs vos prieš 20 minučių.
Vėliau, kai vienas bažnyčios narys pristatė šį vairuotoją kaip neadventistą, lankantį mieste giminaičius, pastorius G. dar kartą suprato, kad kiekvienas susitikimas, tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamaisiais, turėtų būti paženklintas meile, kylančia iš tvirtų santykių su Dievu. Niekada nežinome, kaip mūsų elgesys, ypač kaip tikinčiųjų, gali paveikti kitus.
I. IŠ PERPILDYTOS ŠIRDIES
1. Perskaitykite Didžiąją užduotį Mt 28, 18–20. Užrašykite Jėzaus žinią, Jam sakant „visa“ arba „visas“ (graikų kalboje tai tas pats žodis – „pas“).
Jėzus davė mums įgaliojimą dalytis Jo žinia su pasauliu: „Eikite ir padarykite Mano mokiniais“. Septintosios dienos adventistų bažnyčios misija – padaryti mokiniais tuos, kurie vėliau gali padaryti mokiniais kitus. Tokiu būdu mes visi skelbiame amžinąją Evangeliją ir trijų angelų žinią (Apr 14, 6–12), kad paruoštume šį pasaulį greitam Jėzaus sugrįžimui.
Kiekvienas, gavęs naują gyvenimą Kristuje, yra pašauktas liudyti. Vis dėlto per dažnai žmonės mano, kad liudijimas yra kažkas, ko jie negali arba nenori daryti. Jie įsivaizduoja save pamokslaujančius gatvėje arba vedančius sudėtingą Biblijos tyrinėjimą, todėl kraipo galvą. „Tik ne aš! Jokiu būdu! Aš esu intravertas; liudydamas nesijaučiu patogiai“.
Tačiau tikras liudijimas – tai tik to, ką matėte savo akimis, ką Dievas padarė jūsų gyvenime, pastebėjote, ko Jis jus mokė, kai augate Jame, ir dalijimosi šiuo patyrimu su kitais rezultatas. Dievas yra itin geras, ir tai, ką Jis padarė dėl mūsų, yra geriausia naujiena, kurią šis pasaulis gali išgirsti. Mes negalime ir neturėtume tylėti! Jis mus atpirko; Jis pašaukė mus vardu – mes esame Jo. Ar gali būti geresnė naujiena kam nors ir kur nors?
Nors ankstyvosios Bažnyčios mokiniai nebuvo išsilavinę ar iškalbingi, mes vis tiek galime iš jų mokytis.
2. Perskaitykite Apd 1, 8 ir Apd 4, 13. Kaip liudyti sekėsi ankstyvajai Bažnyčiai? Kokį poveikį Petras ir Jonas turėjo girdėjusiems juos liudijant?
Petras ir Jonas pareiškė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). „Jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13) ir tai skatino dalytis. Šventoji Dvasia suteikė jiems drąsos ir įtikinamos galios jų žodžiams.
Dabar skirkite laiko maldai. Prašykite drąsos, kai Dievas jus ves pas tuos, kuriems galite drąsiai liudyti, ir išminties, kad žinotumėte, kada kalbėti ir ką sakyti. Perskaitykite 1 Jn 4, 7–11 ir melskite tokios meilės.
II. NEVERČIANT, BET SU GALIA
Ar kada susimąstėte, kaip Jėzus nenuleido rankų darbuodamasis, gydydamas, guosdamas, skelbdamas ir mokydamas daugybę žmonių diena iš dienos? Parašyta: „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Būtent Jėzaus meilė ir užuojauta žmonijai skatino Jį darbuotis. Panašiai Dievo meilė mumyse turėtų mus skatinti vesti sielas pas Jį ir į Jo tiesą (2 Kor 5, 14).
Ar žiūrėdami į nepažįstamųjų veidus minioje kada nors pagalvojote apie amžinybę, susimąstėte, ar jie pažįsta Jėzų? Ar kada nors jautėte tai, kas gali būti tik Dievo meilė nepažįstamajam, kuriam reikia pagalbos? Dievo meilė mumyse skatina mus vesti sielas pas Jį. Jeremijas tai išreiškė sakydamas: „Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu“ (Jer 20, 9).
Dalydamiesi apie Dievą su kitais, niekada neturėtume bandyti priversti ką nors priimti Dievą ar Jo tiesą. Prievarta prieštarauja Dievo charakteriui. Dievas nevertė Adomo ir Ievos laikytis atokiau nuo gėrio ir pikto pažinimo medžio (Pr 2, 16–17). Jis nevertė žmonių lipti į laivą, kad būtų išgelbėti nuo tvano (Pr 7, 1). Jis nevertė izraelitų laikytis Sandoros su Juo (Įst 4, 29–31). Vietoj to, Jis patenkino jų poreikius (Mt 4, 23–25) ir kvietė juos sekti Juo. Jėzus niekada nieko nevertė sekti Juo ar Jo tiesa, bet Jis niekada mūsų nepalieka (Mt 23, 37). Liudijant mūsų nusistatymas visada turėtų atspindėti Jėzaus nusistatymą. E. Vait rašė: „Į Kristaus pareigas neįėjo versti žmones Jį priimti. Tai šėtonas ir jo dvasios įkvėpti žmonės prievartauja sąžinę. […] Niekas aiškiau neįrodo, kad mus valdo šėtono dvasia, kaip noras įžeidinėti ir naikinti tuos, kurie nevertina mūsų darbo ar prieštarauja mūsų idėjoms“ (2011, 452 p. Su meile iš Dangaus,).
Turime būti Dievo tarnystės įrankiu. Gyvename pasaulyje, kuris nekenčia tiesos, bet ši tikrovė neturėtų mums trukdyti dalytis tiesa apgalvotai ir su meile. Atminkite, kad dažnai mūsų asmeninis liudijimas turės didžiausią reikšmę, ypač ankstyvuosiuose liudijimo etapuose (Apr 12, 11).
Perskaitykite 2 Pt 3, 18. Kaip jūs augate malone ir pažinimu? Kaip tai matyti jūsų bendravime su aplinkiniais?
III. PATARIMAI, KAIP DALYTIS JĖZUMI
Štai klausimas kiekvienam iš mūsų: su kuo dalytis Jėzumi – laiškanešiu, pardavėju, su kuo nors, ką matome kasdien eidami pasivaikščioti? Dievas kviečia kiekvieną tikintįjį padėti Jam šiame darbe ir pažada duoti „iškalbų liežuvį“, kad gebėtume „žodžiu stiprinti nuvargusius“ (Iz 50, 4). Krikščionio pareiga – visada būti pasiruošusiam apginti (apologija) mūsų tikėjimą ir mumyse „gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).
3. Perskaitykite 1 Pt 3, 8–15. Ką mums sako šios Dievo Žodžio eilutės?
Štai keletas paprastų patarimų, padėsiančių svarstymuose, kaip sąmoningiau dalytis Jėzumi su kitais:
• Susipažinkite su žmogumi ir laikui bėgant užmegzkite draugystę. Jūsų šiluma, gerumas ir nuoširdus rūpestis jais (mylint juos) padės priartinti juos prie Dievo. (Kartais tai vadinama „draugystės evangelizacija“.)
• Melskitės, kad Šventoji Dvasia veiktų žmogaus širdyje. Melskitės, kad pasitaikytų tinkamų progų bendravimui su jais.
• Nepraleiskite progų papasakoti apie savo tikėjimo patyrimus arba pasiūlykite pasimelsti už juos. Prašykite Dievą, kad būtumėte drąsūs, bet švelnūs.
• Pagalvokite, kaip suvesti savo naują draugą su kitais jūsų bažnyčios nariais, kad jie galėtų patirti jūsų bendruomenės apkabinimą. Kitas geras žingsnis – tai Biblijos tyrinėjimas mažoje grupėje.
• Melskitės dėl konkrečių poreikių ar klausimų, kurie gali kilti jūsų naujam draugui, ir ieškokite progos parodyti jam, kokią paguodą, patarimus ir vedimą siūlo Biblija. Iš pradžių galite tiesiog pasidalyti vienu Biblijos pažadu arba atsakyti į vieną klausimą, kuris atvers duris gilesnėms diskusijoms. Taip pat melskitės už juos.
• Ateis laikas, kai norėsite paklausti savo draugo, ar jis norėtų žengti kitą žingsnį (Biblijos tyrinėjimas ir galiausiai krikštas). Neskubėkite to daryti, bet ir nedelskite. Melskitės dėl to.
• Mūsų elgesys turėtų parodyti, kas mes esame. Tai, kaip elgiamės su kitais, daug pasakys. Mūsų charakteriui panašėjant į Jo (pašventinimas), mes gyvensime taip, kad trauksime visus prie Jo.
IV. NUKLYDĘS VAIKAS
Daugelis asmeniškai patyrė, kokį skausmą ir širdgėlą išgyvena vaikas, kuris, nepaisant stiprių, dvasingų namų, kuriuose užaugo, nusprendžia atsisakyti santykių su Viešpačiu.
Efraimas, Dievo išrinktoji tauta, nuklydo nuo Viešpaties. Ką Oz 4, 17 ir Ozėjo 7 mums sako apie Efraimo nuodėmes?
Taip pat parašyta, kad Rachelė, Efraimo močiutė, metaforiškai verkia, nes Efraimas atsisakė santykių su Viešpačiu (Jer 31, 15). Viešpats atsako į jos didelį liūdesį šiais žodžiais Jer 31, 16–17: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes už tavo vargą bus atlyginta, – tai VIEŠPATIES žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto! Viltinga tavo ateitis, – tai VIEŠPATIES žodis, – tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!“
4. Užuot verkus dėl nuklydusio vaiko, Rachelei liepiama puoselėti viltį. Ką dar mums sako šis skyrius? Perskaitykite Jer 31, 18–19.
Šie pasakojimai moko, kad vilties visada yra (kaip ir Efraimui bei Gomerai), nes Dievas nepasiduoda. Nors Dievas pakartotinai bara savo paklydusią tautą, Jo gailestingumas niekada nesibaigia, ir Jo žinia šiame skyriuje tęsiasi (Jer 31, 20).
Galime jausti didelį skausmą, nusivylimą ir netekti drąsos arba net neigiamai kalbėti apie tuos artimus mums žmones, kurie nutraukė santykius su Dievu. Tačiau Dievas čia mums primena, kad Jis nepamiršo nuklydusio vaiko – visai ne! Su tokiu žmogumi susijusios Dievo mintys nėra trumpalaikės, bet nuoširdžios. Iš tiesų Dievas sako, kad Jo širdis ilgisi tokių žmonių. Jis trokšta, kad jie sugrįžtų pas Jį, ir Jo gailestingumas yra didelis.
Kaip toks Dievo atsakas į Rachelės skausmą dėl Efraimo paklydimo jus įkvepia jaustis dėl tų jūsų pažįstamų, kurie nutraukė santykius su Viešpačiu? Kokį iššūkį tai jums meta arba padrąsina?
V. PARVESIU JUOS ATGAL
Visiems teko nusilpti ar dvejoti kelyje su Dievu – eiti slėniu, kada mūsų širdis buvo neištikima arba kada per ilgai buvome drungni. Kaip jūsų santykiai su Juo vėl sutvirtėjo?
5. Zacharijo 10 gražiai aprašyta, kaip Dievas susigrąžina savo tautą. Neskubėdami perskaitykite šį skyrių ir atkreipkite dėmesį į esminę žinią.
Žinoti, kaip bendrauti su mylimu žmogumi, kuris nutraukė santykius su Viešpačiu, gali būti sudėtinga. Galime mąstyti, kaip viskas galėjo būti, jei rezultatas būtų kitoks; galime galvoti, kaip bendrauti su juo dabar, kai jo pasaulėžiūra pasikeitė; galime jaustis nusivylę ir bejėgiai dėl sprendimų, kuriuos jis vis dar priima. Šios mintys visada turės įtakos tam, kaip elgiamės su mylimu žmogumi, todėl labai svarbu gyventi ir kalbėti iš asmeninio gilaus patyrimo su Gelbėtoju.
Jūsų gyvenimo liudijimas, darbai, žodžiai ir maldos už sutuoktinį ar vaiką, kuris nutolęs nuo Dievo, gali iš esmės pakeisti jų gyvenimą ir ateitį. (Lk 22, 31–32 ir Jn 21, 15–17 parašyta, kaip Jėzaus maldos už Petrą pakeitė jo ateitį.) Paveskite Dievui visą liūdesį ar smerkimą, kurį galite jausti jiems, ir vietoj to prašykite Dievą pakeisti šiuos jausmus meile, kurią gali duoti tik Jis. Prašykite Dievą apgaubti jus Jo charakteriu, kad galėtumėte parodyti mylintį, nesavanaudišką nusistatymą. Atminkite, kad „jokia kita žmogaus sielą supanti įtaka neturi tokios jėgos, kaip nesavanaudiško gyvenimo įtaka. Stipriausias argumentas Evangelijos naudai yra meilingas ir mielas krikščionis“ (E. Vait, 345 p. Gydymo tarnystė,).
Mūsų nuoseklaus gyvenimo, nukreipiančio kitus pas Kristų, pavyzdys tiems, kurie atmetė Kristų, mumyse išryškins tai, kas gali ateiti tik iš Dievo. Jie matys ramybę, pranokstančią supratimą, meilę, kuri niekada nesibaigia, ir viltį, kuri išlieka nepaisant visų sunkumų. Dievo meilė mums ir mūsų artimiesiems niekada nesvyruoja. Šią meilę, kurią gauname kiekvieną dieną, galime duoti aplinkiniams.
Ką mus ragina daryti Ef 3, 17–19?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kad ir koks būtų tikėjimas, joks žmogus nepuoselėja meilės Dievui, jei jis nesugeba nesavanaudiškai mylėti savo brolio. Bet mes niekuomet negalėsime gauti šios dvasios, stengdamiesi mylėti kitus. Ko iš tiesų reikia – tai Kristaus meilės širdyje. Kai mūsų ‘aš’ išnyksta Kristuje, meilė atsiranda savaime“ (E. Vait, 349 p. Paslėpti lobiai).
„Aktyviausiai ir su susidomėjimu atliekantys savo darbą, kad laimėtų sielas Jėzui Kristui, yra pažangiausi dvasingumo ir pasišventimo srityje“ (E. Vait, 356 p. „Evangelism“,)
„Jėgų priešintis blogiui lengviausia įgyti uoliai tarnaujant“ (E. Vait, 79 p. Apaštalų darbai,).
„Kad įeitume į Jo džiaugsmą – džiaugsmą, kurį patiriame matydami Jo aukos atpirktas sielas, – turime dalyvauti Jo darbuose dėl sielų atpirkimo“(E. Vait, 2011, 122 p. Su meile iš Dangaus,).
„Tie, kurie atmeta privilegiją bendradarbiauti su Kristumi tarnaujant, nepriima vienintelio ugdymo, suteikiančio galimybę dalyvauti su Juo Jo šlovėje“(E. Vait, 309 p. Ugdymas,).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl meilė yra pamatinė ir esminė bet kokiam veiksmingam liudijimui?
2. Kada pastebėjote, kad tai tiesa – sielų laimėjimas yra susijęs su asmeniniu ir gyvybingu ėjimu su Dievu?
3. Ar yra koks elementarus supratimas, būtinas tam, kad galėtume dalytis Dievu su kitais? Jei taip, koks šis supratimas galėtų būti?
4. Kalbant apie Biblijos tyrinėjimą su netikinčiu, nuo ko pradėtumėte? Koks jūsų pradinis tikslas – įrodyti tam tikras doktrinas ar pakviesti ką nors pažinti Jėzų?
5. Pagiedokite arba pasiklausykite giesmės „Atpirktas!“ (Septintosios dienos adventistų giesmyne) žodžių ir apmąstykite, kaip skelbiate atpirkimą.
Santrauka: Kai Dievo meilė ir Jo gyvas, galingas Žodis pripildys mūsų kasdienį gyvenimą, mes būsime priversti mylėti ir dalytis Juo su aplinkiniais. Turėtume melstis, turime mąstyti ir būti sąmoningi liudydami, tikėdami, kad Jo Žodis, išeinantis iš Jo burnos, nesugrįš pas Jį bergždžias, bet įvykdys tai, ko Jis trokšta, ir atliks, kam buvo siųstas“ (Iz 55, 11).